D. B. pagal ANK 317 str. 2 d.

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-38-489/2018

Teisminio proceso Nr. 4-50-3-00181-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.44

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. B. atstovo advokato Rimvydo Jasevičiaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą D. B. administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

D. B. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Institucija) 2017 m. liepos 14 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AM-UTEN-108706768-17 pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 5114 straipsnio 1 dalį nubaustas 300 Eur dydžio bauda už tai, kad būdamas BUAB „A“ bankroto administratorius laiku, t. y. iki 2016 m. lapkričio 23 d., neįvykdė Institucijos 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomajame nurodyme Nr. (17-KE)-14 nustatytų reikalavimų imtis veiksmų ir užtikrinti, kad BUAB „A“ atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini), būtų atlikti detalūs ekogeologiniai tyrimai ir šių tyrimų rezultatų ataskaita būtų pateikta Lietuvos geologijos tarnybai, taip pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalį.

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi D. B. skundas atmestas ir Institucijos 2017 m. liepos 14 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi D. B. atstovo apeliacinis skundas atmestas ir Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. sausio 17 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. B. atstovo advokato R. Jasevičiaus prašymas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pareiškėjas prašo panaikinti Institucijos 2017 m. liepos 14 d. nutarimą, Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartį bei Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną D. B. nutraukti. Pareiškėjas prašyme nurodo:

Skundžiamą nutarimą priėmusi Institucija, taip pat abiejų instancijų teismai netinkamai taikė įstatymus, neteisingai aiškino ir taikė teismų praktiką, neteisingai įvertino bylos aplinkybes, dėl to priėmė nepagrįstus sprendimus. Pareiškėjo teigimu, nors administraciniai teismai yra pasisakę dėl bankroto administratoriaus atsakomybės nevykdant aplinkos apsaugos departamento išduotų privalomųjų nurodymų ir yra išaiškinę, kad tokia bankroto administratoriaus administracinė atsakomybė galima, tačiau tokia praktika yra ydinga ir pažeidžianti materialiosios bei proceso teisės normas.

D. B. pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį nubaustas nepagrįstai, nes, pirma, bankroto administratorius priskiriamas prie pareigūnų, o ATPK 5114 straipsnio 1 dalis pareigūno administracinės atsakomybės nenumato. Be to, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas bankroto administratorių įpareigoja išspręsti bankrutavusios įmonės aplinkosaugos klausimus, todėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi tik kontroliuoti, kaip bankroto administratorius vykdo savo pagal įstatymą nustatytą pareigą, bet ne išduoti privalomuosius nurodymus. Antra, 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomuoju nurodymu Nr. (17-KE)-14 iš D. B. buvo reikalaujama to, ko jis, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymu, negalėjo padaryti. Tam, kad būtų atlikti detalūs ekogeologiniai tyrimai, bendrovė turėjo turėti lėšų. Pagal Įmonių bankroto įstatymą bankroto administratorius savo pareigas vykdo administruojamos įmonės lėšomis, o administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminu BUAB „A“ kreditorių susirinkimas D. B. administravimo išlaidų sąmatos dar nebuvo patvirtinęs, pinigų bendrovė nei kasoje, nei banko sąskaitose neturėjo, D. B. bankrutuojančios bendrovės turto pardavinėti negalėjo, todėl jis per privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (du mėnesius) neturėjo jokios galimybės įvykdyti Institucijos privalomąjį nurodymą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4980-734/2015 panaikino BUAB „A“ turtui ir lėšoms taikomą areštą, tačiau šią nutartį Institucija apskundė, o atskirasis skundas Vilniaus apygardos teismo buvo išnagrinėtas ir atmestas tik 2017 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJTLTQwNy04ODEvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2S-407-881/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2S-407-881/2017">e2S-407-881/2017</a>. Todėl visiškai nepagrįsta teismų išvada, kad bendrovė turėjo finansinių galimybių įvykdyti privalomąjį nurodymą, nes areštas bendrovės turtui buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3657-567/2016. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje byloje Nr. N-756-1283-2010 konstatavo, kad asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku, jeigu tokių reikalavimų dėl objektyvių priežasčių neįmanoma tinkamai įvykdyti per privalomajame nurodyme nustatytą terminą. Be to, pagal konstitucinį teisinės valstybės principą teisės aktais negalima reikalauti to, kas neįmanoma, (lex non cogit ad impossibilia). Pareiškėjas pažymi ir tai, kad bendrovė dar prieš bankrotą pagal Lietuvos geologijos tarnybos išvadas buvo užsakiusi detaliuosius ekogeologinius atliekų tvarkymo aikštelės tyrimus, tačiau tyrimai pradėti nebuvo, nes bendrovė nebuvo apmokėjusi už anksčiau atliktą preliminarų tyrimą. Sutartis dėl detalių ekogeologinių tyrimų buvo sudaryta bei užregistruota Lietuvos geologijos tyrimų registre ir Institucija apie tai žinojo, todėl 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomuoju nurodymu Nr. (17-KE)-14 negalėjo įpareigoti bendrovės imtis veiksmų ir užtikrinti, kad detalūs ekogeologiniai tyrimai būtų atlikti.

D. B. 2017 m. birželio 7 d. buvo surašyti du administracinio nusižengimo protokolai už Institucijos 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-14 ir 2016 m. gruodžio 27 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-28 neįvykdymą. Tokiu būdu dar neįsiteisėjus Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 11 d. sprendimui dėl privalomųjų nurodymų teisėtumo buvo pradėtos dvi administracinio nusižengimo teisenos už tą patį tęstinį privalomųjų nurodymų neįvykdymą. Be to, Institucijai pradėjus administracinio nusižengimo teiseną dėl pakartotino privalomojo nurodymo neįvykdymo, dėl pirminio privalomojo nurodymo neįvykdymo administracinio nusižengimo teisena negalėjo būti pradėta. Dėl pakartotinio privalomojo nurodymo neįvykdymo Utenos rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A11-288-373/2017 administracinio nusižengimo teiseną D. B. pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį nutraukė, nesant administracinio nusižengimo požymių, o Panevėžio apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QU4yLTg1LTcxOS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'AN2-85-719/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="AN2-85-719/2017">AN2-85-719/2017</a> šį nutarimą paliko nepakeistą. Taigi, teismui nutraukus administracinio nusižengimo teiseną už pakartotinai duoto privalomojo nurodymo neįvykdymą, nesant administracinio nusižengimo požymių, D. B. negalėjo būti taikoma ir administracinė atsakomybė už pirminio privalomojo nurodymo neįvykdymą.

Teismai nepagrįstai nurodė, kad D. B., vykdydamas privalomąjį nurodymą, privalėjo imtis tam tikrų procedūrų, t. y. atlikti ekogeologinių tyrimų paslaugos teikėjų apklausą, išsiaiškinti tyrimų sąmatą, teikti ją kreditorių susirinkimui ir pan. Įstatymas nenumato atsakomybės asmeniui, kuris nepradėjo įgyvendinti privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų. Šioje teisės normoje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris, turėdamas galimybę, laiku neįvykdė privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų, todėl detalių ekogeologinių tyrimų paslaugos teikėjų apklausa, tyrimų sąmatos išsiaiškinimas ir pan. neturi jokios reikšmės atsakomybei dėl privalomojo nurodymo neįvykdymo.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Lauris Martišius atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti. Institucijos atstovas atsiliepime į prašymą nurodo:

D. B. po to, kai 2016 m. birželio 29 d. buvo paskirtas pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonės – BUAB „A“ – bankroto administratoriumi, pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalį įgijo teises bei pareigas veikti šios bendrovės vardu, todėl jis yra atsakingas už su jo administruojama bendrove susijusių teisės aktų laikymąsi, kompetentingų institucijų įgaliotų pareigūnų duotų privalomųjų nurodymų ir teismų sprendimų vykdymą bei pasekmes. Privalomojo nurodymo, už kurio neįvykdymą pareiškėjas patrauktas atsakomybėn, teisėtumą dar iki nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimo patikrino Panevėžio apygardos administracinis teismas ir pripažinęs jį teisėtu bei pagrįstu konstatavo, kad BUAB „A“ yra subjektas, kuris pagal Lietuvos geologijos tarnybos išvadą privalo atlikti atliekų tvarkymo aikštelės detalųjį ekogeologinį tyrimą, o bankroto administratorius (D. B.) yra tinkamas privalomojo nurodymo adresatas, subjektas, privalantis vykdyti privalomąjį nurodymą.

Privalomuoju nurodymu kontroliuojanti institucija iš pareiškėjo, kaip BUAB „A“ bankroto administratoriaus, reikalavo vykdyti ne Institucijos sugalvotas, o teisės aktuose numatytas pareigas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-230 patvirtintų Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų 22 punktas). Tačiau privalomasis nurodymas buvo ne tik neįvykdytas laiku (iki 2016 m. lapkričio 23 d.), bet nebuvo vykdomas dar du mėnesius iki 2017 m. sausio 31 d., kai pareiškėjas buvo atstatydintas iš bendrovės bankroto administratoriaus pareigų. D. B. pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino neprašė, nors tokią teisę jam suteikia įstatymas, į teismą su prašymu taikyti laikinąsias priemones – sustabdyti privalomojo nurodymo galiojimą, iki teismas išnagrinės jo skundą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo bei pagrįstumo, nesikreipė, nei atliko teikėjų apklausą, nei pagrindė papildomų administravimo išlaidų poreikį, nesikreipė į teismą su prašymu peržiūrėti išlaidų sąmatą, šio klausimo nekėlė ir kreditorių susirinkimuose, neatsižvelgė į tai, kad dar iki privalomojo nurodymo davimo teismo nutartimi civilinėje byloje jau buvo panaikintas areštas įmonės turtui pagal kelis turto arešto aktus, kaip trukdęs vykdyti įmonės administratoriaus pareigas, ir nesvarstė jokių kitų realių variantų, kad būtų vykdomas nurodymas. Taigi pareiškėjas nesiėmė visų galimų priemonių, nerodė iniciatyvos, nepriėmė sprendimų, kad aplinkosaugos reikalavimas būtų įvykdytas. Toks abejingumas niekaip nesiderina su atsakingo ir rūpestingo asmens, įmonės atstovo elgesiu. Be to, Įmonių bankroto įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo reikalavimai turi būti vykdomi net ir nelaukiant privalomųjų nurodymų ar teismų sprendimų, o pačių atsakingų asmenų iniciatyva turi būti daroma viskas, kas įmanoma, kad būtų laikomasi teisės aktų ir nekiltų žala.

Administracinio teisės pažeidimo teisena šioje byloje vyko ne skubotai, užtikrinant D. B. teisę į sąžiningą, objektyvų ir išsamų procesą, teisingo sprendimo priėmimą, pareiškėjui kelis kartus buvo siųsti pranešimai apie bylos nagrinėjimą, sudarant galimybę pateikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, o terminai nuobaudai paskirti pratęsti laikantis ATPK 35 straipsnio reikalavimų. Taigi materialiosios ir proceso teisės normos nepažeistos, veika kvalifikuota tinkamai ir sankcija parinkta proporcinga.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. B. atstovo advokato R. Jasevičiaus prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 5114 straipsnio 1 dalies taikymo

ATPK 5114 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai ANK 317 straipsnio 1 dalis) nustatyta atsakomybė už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku.

Nagrinėjamoje byloje D. B. administracinė nuobauda pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį skirta už Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-14 neįvykdymą laiku. Nustatyta, kad Institucijos 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomuoju nurodymu Nr. (17-KE)-14, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo paduoti skundai atmesti, BUAB „A“, atstovaujamai bankroto administratoriaus D. B., buvo nurodyta iki 2016 m. lapkričio 23 d. imtis veiksmų ir užtikrinti, kad BUAB „A“ atliekų tvarkymo aikštelėje (duomenys neskelbtini), būtų atlikti detalūs ekogeologiniai tyrimai ir šių tyrimų rezultatų ataskaita būtų pateikta Lietuvos geologijos tarnybai. Tačiau privalomasis nurodymas iki jame nustatyto termino pabaigos nebuvo įvykdytas ir ginčo dėl šio fakto byloje nėra. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą pareiškėjas netinkamą materialiosios teisės normų taikymą grindžia iš esmės nurodydamas du nesutikimo su D. B. nubaudimu pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį argumentus, t. y. kad D. B. nėra tinkamas šio administracinio teisės pažeidimo subjektas ir kad neturėjo objektyvios galimybės laiku įvykdyti privalomojo nurodymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje bylose dėl pareigūnų reikalavimų nevykdymo ne kartą yra nurodyta, jog turi būti išsiaiškinama, ar atsakomybėn traukiamas asmuo yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo subjektas, koks asmuo yra atsakingas už reikalavime nurodytų sričių vykdymą, taip pat turi būti įvertinama, ar asmuo realiai turėjo galimybę įvykdyti institucijos privalomuosius nurodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N62-559/2011, N575-987/2010, N62-764/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-46-2014).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant šią administracinio nusižengimo bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ar jo atstovas klausimo dėl to, kad D. B. nėra tinkamas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 5114 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nekėlė. Tuo tarpu prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teigiama, kad nei aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūnai, nei jokie kiti pareigūnai bankroto administratoriui vykdant Įmonių bankroto įstatyme numatytas pareigas iš esmės negali duoti jam jokių privalomųjų nurodymų. Su tokiu pareiškėjo teiginiu nėra pagrindo sutikti. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad, siekdamos užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai, be kita ko, organizuoja ir vykdo prevencinę veiklą, kuria siekiama, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, reikalavimų; kontroliuoja, kaip įgyvendinamos aplinkos apsaugos programos ir priemonės; esant šiame Įstatyme numatytiems pagrindams, duoda fiziniams ir juridiniams asmenims privalomuosius nurodymus. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas privalomąjį nurodymą apibrėžia kaip aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimą fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad šių teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji būtų sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas minėtų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalį bankroto administratorius, be kita ko, šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja; vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai. To paties įstatymo 31 straipsnio 5 punkte numatyta bankroto administratoriaus pareiga likviduojant bankrutavusią įmonę įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, pritartina žemesnės instancijos teismų išvadai, kad D. B., kaip BUAB „A“ bankroto administratorius, privalėjo vykdyti Institucijos bendrovei duotą privalomąjį nurodymą, susijusį su aplinkos apsauga, bei užtikrinti, kad jame nustatyti reikalavimai būtų įvykdyti laiku, taigi yra tinkamas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 5114 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad D. B. per 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomojo nurodymo Nr. (17-KE)-14 įvykdymo terminą (du mėnesius) neturėjo jokios galimybės įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų, susijusių su detalių ekogeologinių tyrimų BUAB „A“ atliekų tvarkymo aikštelėje atlikimu, nes bendrovė tam neturėjo lėšų. Dėl šio argumento motyvuotai pasisakė ir jį atmetė apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, ne ilgesnius kaip 2 mėnesiai, nustato privalomąjį nurodymą duodantis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas pagal tai, koks laikotarpis, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, yra reikalingas privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įgyvendinti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ilgesnius privalomojo nurodymo įvykdymo terminus aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas gali nustatyti suderinęs su savo tiesioginiu vadovu. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti. Sistemiškai aiškinant šias įstatymo nuostatas, akivaizdu, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas visais atvejais turi būti nustatomas atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, galinčias turėti įtakos laikotarpiui, reikalingam privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams tinkamai įgyvendinti, ir prireikus gali būti pratęstas. Asmuo negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku, jeigu tokių reikalavimų dėl objektyvių priežasčių neįmanoma tinkamai įvykdyti per privalomajame nurodyme nustatytą terminą.

Pareiškėjas teisingai nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-4980-734/2015, kuri įsiteisėjo 2017 m. birželio 15 d., patenkinus D. B. prašymą, buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės (areštas) BUAB „A“ turtui, kaip trukdančios įmonės administratoriui įgyvendinti jo teises ir pareigas. Tačiau pažymėtina, kad šia nutartimi areštas buvo panaikintas tik pagal du turto arešto aktus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad dar iki 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomojo nurodymo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3657-567/2016, patenkinus BUAB „A“ bankroto administratoriaus D. B. prašymą, buvo panaikintas areštas šios bendrovės turtui pagal kelis (vienuolika) turto arešto aktų. Kita to paties teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pagal D. B. prašymą buvo patvirtinta BUAB „A“ bendros 3000 Eur su įskaitytais mokesčiais sumos administravimo išlaidų sąmata vienam mėnesiui, iki įmonės kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta turto pardavimo ir perdavimo tvarka, pagal kurią parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas, o kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, parduodamas jos savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas (išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4, 5 dalyse nurodytus atvejus) parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kito ir neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas 1 dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, laikantis įstatyme nustatytos procedūros tiek turtą parduodant varžytynėse, tiek pagal kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-422-687/2016). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Taigi byloje nustatytos aplinkybės ir nurodytas teisinis reglamentavimas paneigia pareiškėjo teiginius, kad BUAB „A“ turtas bankroto proceso metu negalėjo būti pardavinėjamas, nes bendrovė dar nebuvo įgijusi bankrutavusios įmonės statuso, ir kad pareiškėjas gauti lėšų privalomajam nurodymui vykdyti, kaip reikėtų suprasti, negalėjo net teoriškai. Byloje nustatyta ir tai, kad D. B. savo teise įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų sąmatos patikslinimo tuo atveju, jeigu teismo patvirtintos išlaidų sąmatos nepakako Institucijos privalomajam nurodymui įvykdyti, nepasinaudojo, 2016 m. gruodžio 1 d. ir 2016 m. gruodžio 13 d. vykusiuose BUAB „A“ kreditorių susirinkimuose klausimo dėl lėšų privalomajam nurodymui vykdyti reikalingumo nekėlė ir dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo įstatymo nustatyta tvarka į Instituciją nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad Institucijos 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomajame nurodyme (17-KE)-14, o vėliau ir 2016 m. gruodžio 27 d. pakartotiniame privalomajame nurodyme Nr. (17-KE)-28 nurodyti įpareigojimai būtų buvę pradėti vykdyti ar apskritai būtų buvę imtasi kokių nors su tuo susijusių veiksmų. Dėl to abiejų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, jog D. B., turėdamas visas jam įstatymo suteiktas priemones Institucijos privalomajam nurodymui įvykdyti, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad privalomasis nurodymas būtų įvykdytas ne tik per nustatytą dviejų mėnesių terminą (iki 2016 m. lapkričio 23 d.), bet ir dar du mėnesius, kai nenutrūkstamai ėjo BUAB „A“ bankroto administratoriaus pareigas (iki 2017 m. sausio 31 d.), todėl pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad D. B. veikos kvalifikavimui neturi reikšmės tai, jog jis privalomajam nurodymui įgyvendinti nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, nes, kaip reikėtų suprasti, atsakomybė pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį kyla ne už delsimą įgyvendinti privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus, o už patį rezultatą – tokių reikalavimų neįvykdymą laiku. Pažymėtina, kad privalomojo nurodymo vykdymas iš esmės yra susijęs su tam tikrų veiksmų atlikimu, ir nors administracinę atsakomybę pagal ATPK 5114 straipsnio 1 dalį užtraukia tokio nurodymo neįvykdymas per nustatytą terminą, tačiau kaltininko veiksmai ar neveikimas yra svarbūs nustatant tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius ir sprendžiant dėl kalto asmens atsakomybės.

Pareiškėjas neteisus teigdamas, kad teismui nutraukus administracinio nusižengimo teiseną už pakartotinio privalomojo nurodymo neįvykdymą, nesant administracinio nusižengimo požymių, D. B. negalėjo būti taikoma ir administracinė atsakomybė už pirminio privalomojo nurodymo neįvykdymą. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad skundo dėl privalomojo nurodymo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. B. apskundus 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomąjį nurodymą (17-KE)-14 administracine tvarka, jo vykdymas nesustojo, todėl, D. B. laiku neįvykdžius privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų, 2016 m. gruodžio 27 d. buvo duotas pakartotinis privalomasis nurodymas Nr. (17-KE)-28 ir dėl abiejų šių nurodymų neįvykdymo pradėtos dvi administracinių nusižengimų teisenos. Tai, kad administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį dėl minėto pakartotinio privalomojo nurodymo neįvykdymo D. B. buvo nutraukta, nesant administracinio nusižengimo požymių, neturi reikšmės šioje administracinio nusižengimo byloje sprendžiant dėl D. B. atsakomybės už pirminio privalomojo nurodymo nevykdymą, nes Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A11-288-373/2017 administracinio nusižengimo teisena D. B. nutraukta dėl to, kad jo, kaip BUAB „A“ bankroto administratoriaus, pareigos baigėsi dar 2017 m. sausio 31 d., t. y. iki pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo pabaigos (2017 m. vasario 27 d.), todėl jis negali būti atsakingas už pakartotinio privalomojo nurodymo neįvykdymą laiku. Atkreiptinas dėmesys, kad nei šiame nutarime, nei Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QU4yLTg1LTcxOS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'AN2-85-719/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="AN2-85-719/2017">AN2-85-719/2017</a>, kuria minėtas nutarimas paliktas nepakeistas, teismai dėl D. B. negalėjimo esant lėšų trūkumui laiku įvykdyti pakartotinio privalomojo nurodymo nepasisakė. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje situacija yra iš esmės kitokia, nes iki 2016 m. rugsėjo 23 d. privalomojo nurodymo (17-KE)-14 įvykdymo termino (2016 m. lapkričio 23 d.) D. B. ėjo BUAB „A“ bankroto administratoriaus pareigas ir, kaip minėta, atsako už šiame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku.

Darytina bendra išvada, kad pareiškėjo skundžiamų Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 1 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutarčių turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo, dėl kurio jas reikėtų naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Sigita Jokimaitė

Tomas Šeškauskas