D. V. pagal BK 284 str., 135 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-166-699/2018 Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00570-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.6., 2.1.7.4, 2.1.15.3.3.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam D. V.,

nuteistųjų R. L., D. V. ir D. V. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

nukentėjusiojo L. A. atstovei advokatei Agnei Jacunskienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio bei nukentėjusiojo L. A. atstovės advokatės Agnės Jacunskienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu

D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.

D. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

R. L. pagal BK 284 straipsnio1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams aštuoniems mėnesiams.

Iš D. ir D. V. bei R. L. solidariai priteista 1633,51 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai už L. A. gydymą, 15 000 Eur nukentėjusiajam L. A. neturtinei žalai atlyginti, 144,81 Eur nukentėjusiajam L. A. išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis dėl D. V. bei D. V. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: D. V. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir netinkamai išspęstų civilinių ieškinių pakeista: iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta nuoroda, kad R. L. viešosios tvarkos pažeidimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio; D. V. ir D. V. panaikintas BK 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 1 ir 2 punktų taikymas ir bausmių bendrinimas.

D. V. pritaikyta BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5, 8 punktai bei BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ir bausmės, paskirtos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant D. V. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tęsti darbą ir atlyginti padarytą turtinę žalą.

Panaikintas solidarus turtinės žalos atlyginimas iš nuteistųjų R. L., D. V. ir D. V. Šiaulių teritorinei ligonių kasai dėl L. A. gydymo ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam L. A.. Iš R. L. priteista 1 633,51 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti už L. A. gydymą ir 7 000 Eur nukentėjusiajam L. A. neturtinei žalai atlyginti.

Šioje byloje dėl nuteistojo D. G. ir išteisintojo K. J. kasacinių skundų nepaduota. Taip pat neskundžiama ir nuosprendžių dalis, kuria D. V., D. V. ir R. L. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų gynėjos, prašiusios nuteistojo R. L. kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo L. A. atstovės advokatės A. Jacunskienės kasacinį skundą atmesti, nuteistojo D. V., prašiusio nukentėjusiojo atstovės kasacinę skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nusteistojo R. L. kasacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo atstovės kasacinį skundą tenkinti iš dalies – bylos dalį dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nukentėjusiojo atstovės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. L. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Bylos esmė

1. R. L., D. V. ir D. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė sveikatą ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. 2011 m. rugpjūčio 30 d. nuo 2.20 val. iki 3.20 val. Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, stovyklavietės „(duomenys neskelbtini)“ lauko tualete, bendrais tyčiniais veiksmais, be jokios priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį L. A.: D. V. pirmas sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu nukentėjusiajam L. A. į galvos sritį, D. V. sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam L. A. į įvairias kūno vietas, R. L. sudavė vieną smūgį metaline lazda nukentėjusiajam L. A. į kairiąją galvos pusę; nuo suduoto smūgio metaline lazda nukentėjusysis L. A. nukrito ant grindų, o D. ir D. V. bei R. L. kojomis spardė gulintį nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas ir taip bendrais veiksmais padarė jam nubrozdinimą nugaros dešinėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kairiojo smilkinkaulio lūžį, pereinantį į vidurinės daubos kairę pusę su kraujosruva virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, konstatavo, kad D. V. ir D. V. kartu su R. L. naudojo fizinį smurtą prieš L. A., tačiau D. V. ir D. V. veikoje nėra būtino objektyvaus BK 135 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymio – pavojingo veikimo, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų D. V., D. V. ir R. L. susitarimą ir bendrą tyčią sunkiai sutrikdyti sveikatą L. A.. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad nukentėjusysis L. A. buvo sunkiai sužalotas nuteistiesiems tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje bendrai vykdant kitą nusikalstamą veiką – viešosios tvarkos pažeidimą, už kurį visi nuteistieji yra nuteisti skundžiamu teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Todėl byloje nustačius, kad per viešosios tvarkos pažeidimą nukentėjusiajam L. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas nuo vieno konkretaus smūgio, kurį L. A. lazda sudavė R. L., teisėjų kolegija tokius R. L. veiksmus vertino kaip vykdytojo ekscesą ir sprendė, kad už atsiradusius padarinius – L. A. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą – turi atsakyti tik R. L.. Todėl D. V. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisino kaip nepadariusius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl L. A. sužalojimo, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, neįvertino visų bylos aplinkybių, neatliko įrodymų tyrimo tiek, kiek to buvo prašoma, – netyrė jo parodymų poligrafu, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Šioje byloje abiejų instancijų teismai jo kaltę grindė tik nukentėjusiojo L. A. parodymais, jiems suteikdami išskirtinę įrodomąją reikšmę, netinkamai vertindami jį kaltinančių parodymų susiformavimo tyrimo metu aplinkybes. Jokių duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl L. A. sužalojimo, išskyrus nukentėjusiojo parodymus ir atpažinimo iš fotonuotraukų protokolus, byloje nėra. Byloje nėra ginčo dėl L. A. padaryto sužalojimo mechanizmo ar sunkumo laipsnio, bet specialistų išvados, ekspertų paaiškinimai nėra tie įrodymai, kurie identifikuoja sužalojimą padariusį asmenį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje minimi nukentėjusieji A. K., liudytojai A. S., G. S., R. P., A. D., matę sužalotą nukentėjusįjį L. A., kuris jiems aiškino, kad buvo sužalotas tualete, taip pat neidentifikuoja sužalojimą padariusio asmens.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra nukentėjusiojo L. A. parodymai, tačiau teismo išvada dėl L. A. parodymų patikimumo nėra pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad L. A. parodymai anaiptol nevienodi ir nenuoseklūs (tai matosi juos vertinant chronologine tvarka), o proceso metu susiformavusiam kategoriškam tvirtinimui, kad jį sumušė R. L., D. ir D. V., įtakos galėjo turėti tikslas gauti žalos atlyginimą, nes be jo parodymų kaltinimai niekam nebūtų pareikšti. Pasak kasatoriaus, L. A. siekia gauti didelį žalos atlyginimą iš didesnio skaičiaus kaltinamųjų, bylos metu jo parodymuose buvo tendencija bendrinti visų jį mušusių asmenų veiksmus (galbūt po konsultacijų su teisininkais), taip siekiant įrodyti veiksmų bendrumą, sužalojimų padarymą dėl smūgių visumos, pvz., pirminiai parodymai buvo apie smūgius į įvairias kūno vietas, minint tik vieną smūgį lazda į galvą, o teisme ypač akcentuota smūgių visuma į galvą. Tačiau L. A. parodymais apie smūgių į galvą daugetą apeliacinės instancijos teismas nesirėmė, taigi ne visus parodymus vertino kaip vienodus ir nuoseklius.

Kartu su L. A. buvęs nukentėjusysis M. J. parodė, jog jis taip pat buvo sumuštas stovyklavietės lauko tualete. Apeliacinės instancijos teisme M. J. nebuvo apklausiamas, teismas rėmėsi jo parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, kad žmogus, sudavęs pirmus smūgius kumščiais, buvo stambus, plika galva, gali būti, kad tai buvo R. L., jis panašiausias į užpuolusį asmenį. Pasak kasatoriaus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nuosprendžiuose nepateikė išsamesnio M. J. parodymų vertinimo ir parodymų apie R. L. susiformavimo aplinkybių, kurios yra pagrindas rimtai abejoti jo parodymų patikimumu. Po 2011 m. rugpjūčio 30 d. įvykio ikiteisminio tyrimo metu M. J. pirmą kartą apklaustas 2011 m. gruodžio 16 d. ir tada parodė, kad jį užpuolusių vaikinų atpažinti negalėtų, nes matė tik vieną, bet ir jo nespėjo įsidėmėti. Pirmosios instancijos teisme M. J. buvo apklaustas 2013 m. spalio 22 d. teisiamojo posėdžio metu, prieš tai jau buvo dalyvavęs ne viename teisiamajame posėdyje ir matęs jį (kasatorių), be to, M. J. ir L. A. buvo gerai pažįstami, dėl to bylos metu galėjo suderinti parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. kovo 8 d. apklausiamas papildomai M. J. parodė, kad pirmus du smūgius kumščiu į veidą jam sudavė tas pats žmogus, tas žmogus rankoje lazdos ar pagalio neturėjo. Nugriuvęs nukentėjusysis pamatė, kad pro duris kišamas baslys, ir ranka užsidengė veidą, su basliu buvo antras, nukentėjusiajam nepažįstamas, jaunuolis. Gretinant šiuos parodymus su M. J. teisme duotais parodymais, kad smūgius kumščiais sudavęs gali būti R. L., ir M. J. bei L. A. parodymais, kad pirmas buvo sumuštas L. A., o po to M. J., teismo išvada, kad smūgį L. A. sudavė jis (kasatorius), yra nelogiška.

Darant R. L. atpažinimą iš fotonuotraukos, buvo pažeisti BPK 191 straipsnio 1 dalies, 194 straipsnio 1 dalies reikalavimai – prieš atpažinimą L. A. nebuvo nurodęs nė vieno bent kiek individualaus požymio, pagal kurį galėtų atpažinti jam smūgį į galvą sudavusį asmenį. Apibūdinimas „stambesnis už kitus du“ nėra tas požymis, kuris tiktų atpažįstant asmenį iš veido nuotraukos. Be to, abiejų instancijų teismai, matydami visus kaltinamuosius, galėjo įsitikinti, kad jis nėra nei stambesnis, nei aukštesnis už D. ir D. V., kuriuos L. A. taip pat tariamai atpažino. Iš protokolo fotolentelės matyti, kad visų atpažinti pateiktų asmenų galvos plikos, todėl ir liko neaišku, pagal kokius požymius L. A. nurodė jo fotonuotrauką. Teismas nevertino to, kad įvykio metu jam buvo beveik 22 metai, o atpažinti panaudota fotonuotrauka iš policijos duomenų bazių, kuri daryta išduodant jam pasą 16 metų, – toje fotonuotraukoje jis neatrodo taip, kaip atrodė įvykio metu. Jei ikiteisminio tyrimo institucija jau buvo atrinkusi, kuriuos asmenis parodyti atpažinti, tai pirmenybė turėjo būti teikiama pačių asmenų atpažinimui, o ne iš fotonuotraukų. Tas faktas, kad L. A. 2013 m. spalio 22 d. teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog D. V. pažįsta iš socialinio tinklo „Facebook“, R. L. matė „Facebook“ tinkle po įvykio, iki apklausų ir po jų (R. L. ir D. V. „Facebook“ tinkle yra D. V. draugų rate, yra viešai prieinamos jų fotonuotraukos), patvirtina, kad jo (kasatoriaus) atpažinimas iš fotonuotraukos, kaip įrodymas, yra niekinis.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad apeliantai yra teisūs teigdami, jog asmens parodymo atpažinti protokoluose nėra nurodyta, pagal kokias žymes ar ypatybes nukentėjusysis juos atpažino, tačiau šio pažeidimo nevertino kaip šiurkštaus BPK pažeidimo, motyvuodamas tuo, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais; nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės; abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Tačiau po šių motyvų teismo minimi įrodymai – nukentėjusiųjų M. J. ir A. K., liudytojų A. S., G. S., R. P., A. D. parodymai – nepašalina abejonių dėl L. A. parodymų patikimumo, todėl atpažinimas iš fotonuotraukos ir po to duoti L. A. parodymai, kad jam smūgį lazda į galvą sudavė jis, negali būti laikomi įrodymais šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo nurodyti įrodymai nepapildo vieni kitų ir nesudaro nuoseklios loginės grandinės.

Nagrinėjamo įvykio specifika, dalyvavusių asmenų gausa, tai, kad buvo tamsus paros metas, nukentėjusieji ir liudininkai buvo neblaivūs (policijos pareigūnai K. P., A. V., atvykę į įvykio vietą, apklausiami kaip liudytojai parodė, kad dėl girtumo nebuvo su kuo pasiaiškinti įvykio aplinkybių), apsunkina tikrųjų įvykio aplinkybių nustatymą, tačiau jis negali būti pripažintas kaltu remiantis nepatikimais įrodymais, spėjimais ir prielaidomis. A. S., kuris tariamai prižiūrėjo tvarką poilsiavietėje ir kurį apeliacinės instancijos teismas įvardino kaip pagrindinį šios bylos liudytoją, taip pat girtavo su draugais ir, būdamas neblaivus, išprovokavo susistumdymą su D. V., po to visi kaltinamieji, tiesiog vengdami konflikto, išvažiavo iš poilsiavietės.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, be nuteistųjų, jokie kiti pašaliniai asmenys 2011 m. rugpjūčio 30 d. nakties metu, nuo 2.00 iki 3.20 val., stovyklavietėje nesilankė, yra deklaratyvi ir nepagrįsta. Byloje apklausti nukentėjusieji ir liudytojai davė parodymus apie 6–8 juos užpuolusius asmenis (pvz., liudytojas G. S. parodė, kad pamatė atbėgančius gal 8 vaikinus ar vyrus, kurie rankose turėjo lazdas), tačiau kaltinamieji buvo tik keturi, todėl yra pagrindo manyti, kad įvykio vietoje buvo ir kitų asmenų, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatomi, nors visi kaltinamieji parodė, kad prie poilsiavietės vartų, be jų automobilio, stovėjo dar vienas šviesios spalvos automobilis. Tas pats liudytojas G. S. parodė, kad vyras, kuris jam sudavė smūgius, buvo apie 30 metų amžiaus, stambaus kūno sudėjimo, apie 190 cm ūgio, tamsiais trumpais plaukais, nedidele barzdele ir ūsais, – tarp kaltinamųjų asmens, turinčio tokius požymius, nėra. Pagal nukentėjusiųjų, kurie buvo įvairiose poilsiavietės vietose, parodymus, įvykis truko kelias minutes (tačiau kaltinime nurodyta visa valanda), todėl kyla klausimas, kaip keturi kaltinamieji galėjo tokiame plote, tarp daugybės statinių, sužaloti 12 asmenų ir dar apgadinti kelias mašinas per kelias minutes.

Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis faktinėmis veikos aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės. Šią bylą nagrinėjusiems teismams dėl įvykio specifikos nebuvo galimybių surinkti naujus įrodymus, teko vertinti jau byloje surinktus, dėl to ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo prašoma atlikti kaltinamųjų ir nukentėjusiojo tyrimą poligrafu, siekiant išaiškinti, ar jų duodami parodymai nėra melagingi. Kaltinamieji siūlė šį tyrimą atlikti už jų lėšas, tačiau prašymai nebuvo tenkinti. Analogiški prašymai buvo teikiami ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. D. V. tokį tyrimą buvo atlikęs, prašė teismo pridėti išvadas, apklausti tyrimą atlikusį specialistą V. S., bet teismas šių prašymų netenkino, taip pažeisdamas BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą.

Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymas apibrėžia gana siaurą šio tyrimo naudojimą tiek objektų, tiek subjektų atžvilgiu, tačiau praktikoje toks tyrimas naudojamas ir baudžiamajame procese nusikalstamų veikų tyrime. Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad tyrimo poligrafu rezultatai BPK 20 straipsnio prasme nelaikomi įrodymais, tačiau šio tyrimo duomenys gali būti vertinami kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste (pvz., Nr. 1A-193/2009, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMjg1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-285/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-285/2012">1A-285/2012</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-56/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-56/2012">1A-56/2012</a> ir kt.). Baudžiamojo proceso normų analizė ir teismų praktika duoda pagrindo nesutikti su tokiu vertinimu. Pagal BPK 89, 205, 206 straipsnių nuostatas objektų, taip pat ir žmogaus kūno, tyrimą gali atlikti specialistai, turintys reikiamų specialių žinių bei įgūdžių. Specialisto išvada, kaip ir ekspertizės aktas, BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką. Tyrimą poligrafu atlieka specialistas, todėl toks tyrimas traktuotinas kaip specialisto išvada. Baudžiamosiose bylose atliekami įvairūs specialistų tyrimai, nė vienas jų detaliai nereguliuojamas BPK normomis, bet įrodymu specialisto išvada yra pripažįstama, nes tokia įrodymų rūšis numatyta BPK. Šiame kontekste paminėtinas ir odorologinis tyrimas, kuris taip pat ilgą laiką nebuvo pripažįstamas įrodymu, tačiau šiuo metu teismų praktika odorologinio (kvapų) tyrimo išvadą pripažįsta tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina kiti byloje išnagrinėti įrodymai.

Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad tyrimas poligrafu gali būti naudojamas tiriant specialių subjektų galimai padarytus nusikaltimus, todėl toks tyrimas pagal analogiją gali būti naudojimas ir tiriant bendrųjų subjektų galimai padarytas nusikalstamas veikas, taip įgyvendinant BPK 1 straipsnyje įtvirtintą baudžiamojo proceso paskirtį. Tyrimas poligrafu vis daugiau naudojamas baudžiamosiose bylose, ypač kai tokio tyrimo siekia ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismas. Todėl atsisakymas skirti tyrimą poligrafu ar vertinti jau atlikto tyrimo išvadas kaltinamojo prašymu gali būti pagrindas pripažinti teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimu.

Po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme kasatorius kreipėsi į specialistą V. S. ir atliko tyrimą poligrafu. Specialisto išvada patvirtina, kad jis į tyrime pagal baudžiamosios bylos medžiagą paruoštus klausimus atsakinėjo nemeluodamas. Kasatoriui žinoma, kad kasacinės instancijos teismas naujų įrodymų netiria, tačiau dėl konstitucinio teisingumo principo prašo atsižvelgti į pateikiamą išvadą.

Pirmosios instancijos teismas už veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą jam skyrė laisvės atėmimą ketveriems metams šešiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad L. A. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas buvo vykdytojo R. L. ekscesas, dėl to neliko atsakomybę sunkinančios aplinkybės – bendrininkų grupės. Taip pat iš nuosprendžio pašalinta nuoroda, kad jis viešosios tvarkos pažeidimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to neliko dar vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jam paskirtos bausmės teismas nesumažino, be to, neatsižvelgė į jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes – Šiaurės Lietuvos kolegijoje yra baigęs verslo vadybos bakalauro studijas, visą laiką dirba, sportuoja, yra Lietuvos vyrų regbio rinktinės narys. Taigi, spręsdamas klausimą dėl jam paskirtos bausmės pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, neizoliavus jo nuo visuomenės, nenutraukus jo socialinių ryšių. Baudžiamojo poveikio priemonės, kurios gali būti skiriamos taikant BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą, apribojimai, įpareigojimai, elgesio kontroliavimas turėtų didesnį auklėjamąjį ir prevencinį poveikį nei buvimas izoliuotam nuo visuomenės. BK 75 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė, esant tam tikroms sąlygoms, panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip šešeri metai, per tą laiką jis jokių teisės pažeidimų nepadarė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tarnas Kovacs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005, ir kiti).

Kasaciniu skundu nukentėjusiojo L. A. atstovė advokatė A. Jacunskienė prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria: D. V. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta nuoroda, kad R. L. viešosios tvarkos pažeidimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaikintas D. V. ir D. V. BK 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 1 ir 2 punktų taikymas, t. y. bausmių subendrinimas, bei, taikant jiems BK 75 straipsnį, paskirtų bausmių pagal BK 284 straipsnio 1 dalį vykdymas atidėtas dvejiems metams; panaikintas solidarus turtinės žalos atlyginimas iš nuteistųjų R. L., D. V. ir D. V. Šiaulių teritorinei ligonių kasai dėl L. A. gydymo ir neturtinės žalos atlyginimas L. A. bei priimtas sprendimas iš R. L. priteisti Šiaulių teritorinei ligonių kasai 1633 Eur turtinei žalai atlyginti už L. A. gydymą ir nukentėjusiajam L. A. 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendį. Iš R. L., D. V. ir D. V. L. A. priteisti jo patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kasatorė skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino bendrininkavimą reglamentuojančias BK bendrosios dalies normas, nepagrįstai R. L. veiksmus vertino kaip bendrininko ekscesą ir išteisino D. V. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 135 straipsnyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75-689/2018">2K-75-689/2018</a>). Nors byloje nėra duomenų, kad R. L. bei D. ir D. V. būtų iš anksto smulkiai aptarę nusikalstamą veiką, tačiau iš jų veiksmų akivaizdu, kad veikos darymo metu, t. y. mušdami L. A., jie pritarė vienas kito veiksmams, suprato, kad bendrai žaloja nukentėjusįjį, ir norėjo taip elgtis. Nuteistieji norėjo neigiamų padarinių nukentėjusiajam, tačiau buvo indiferentiški tam, kaip sunkiai bus sutrikdyta L. A. sveikata, jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Iš bylos aplinkybių matyti, kad tiek R. L., tiek D. bei D. V. turėjo bendrą tyčią, vienas kito veiksmams pritarė, todėl nustatyti R. L. ekscesą nebuvo pagrindo. D. V. pirmas sudavė smūgius L. A. į veidą, R. L. smūgiavo L. A. lazda į galvą, o šiam nukritus visi trys kaltininkai spardė L. A. į įvairias kūno vietas, įskaitant ir galvą. D. V. muštynes inicijavo, nei D., nei D. V. neišreiškė prieštaravimo R. L. veiksmams, nusikalstamos veikos nenutraukė, priešingai – toliau ją tęsė mušdami gulintį nukentėjusįjį. Visi trys nuteistieji kojomis tyčia spardė gulintį nukentėjusįjį į gyvybiškai svarbias jo kūno vietas. Pagal savo psichines ir fizines savybes jie turėjo ir galėjo suprasti, kad dėl jų veiksmų nukentėjusiajam gali būti sunkiai sutrikdyta sveikata. Jie veikė tiesiogine nekonkretizuota tyčia ir visi trys, kaip bendravykdytojai, yra atsakingi už atsiradusius padarinius. Jų visų trijų naudoto smurto pobūdis ir intensyvumas, veiksmų bendrumo suvokimas ir pritarimas vienas kito veiksmams patvirtina ir susitarimą veikti bendrai, ir neapibrėžtą tyčią, apimančią ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą.

Apeliacinės instancijos teismas D. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl sunkaus L. A. sveikatos sutrikdymo išteisino iš esmės remdamasis vieninteliu įrodymu – medicinos eksperto J. Rybalko parodymais, kuriuos jis davė apeliacinės instancijos teisme, susipažinęs su byloje esančiomis ekspertų išvadomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog specialisto parodymai ar paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi. Jie gali būti gaunami kilus neaiškumų dėl specialisto pateiktos išvados arba kai specialisto pagalba yra reikalinga atliekant atskirus proceso veiksmus, tiriant surinktus duomenis (kasacinė nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>). Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Šioje byloje J. Rybalko ekspertizės neatliko, pats L. A. sužalojimų masto netyrė. Specialistai, tyrę L. A. sužalojimų mastą, negalėjo pateikti kategoriškos išvados apie tai, keliais trauminiais poveikiais buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam. Byloje yra pateikta specialisto išvada Nr. G 1478/11 (04), kurioje nurodyta, kad L. A. padaryti nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymai, kurie galėjo būti padaryti dviem ar daugiau trauminių poveikių. Apklaustas dėl savo išvados pirmosios instancijos teisme specialistas G. Abi Chakeris (G. Abi Chaker) paliudijo, kad sužalojimai L. A. galvos srityje galėjo būti padaryti vienu ar daugiau trauminių poveikių. Pakartotinės ekspertizės akto Nr. EG 1353/2015 (02) išvados iš esmės tapačios specialisto G. Abi Chakerio išvadoms. Radiologo konsultacijos išvadoje Nr. RD14S/15(01) nustatyta, kad sužalojimai L. A. galvos kairėje pusėje galėjo būti padaryti vienu (ar daugiau) trauminiu (-iais) poveikiu (-iais) į kairiojo smilkinio sritį.

J. Rybalko sutiko, kad egzistuoja galimybė, jog į tą pačią vietą galima suduoti vieną ar daugiau smūgių, tačiau „įvertinus šiuo atveju sužalojimų pobūdį ir kitus duomenis, pakanka vieno smūgio“. Kokius „kitus duomenis“ ekspertas vertino, nepaaiškino. Iš šio paaiškinimo matyti, kad ekspertas mano vieno smūgio esant pakankamai sužalojimams padaryti, tačiau negali kategoriškai teigti, kad L. A. į kairįjį smilkinį buvo suduotas tik vienas smūgis. Ekspertas, duodamas parodymus apie kito specialisto darbą ir paaiškinimus, nurodė, neva specialisto G. Abi Chakerio parodymai teisme „greičiausiai išplaukė iš klausimo konteksto“. Tokiomis eksperto prielaidomis remdamasis teismas nepagrįstai atmetė G. Abi Chakerio išvadą ir jo paaiškinimus, pakartotinai jo neapklausė, neperformulavo klausimų, taip pat atmetė ekspertizės aktą, radiologo išvadą. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai atmetė byloje esančias iš esmės tapačias ekspertų išvadas ir lemiamą reikšmę suteikė vieno eksperto J. Rybalko spekuliatyviems parodymams, kuriais vadovaudamasis nepagrįstai nusprendė, kad sužalojimai L. A. kairiojo smilkinio srityje buvo padaryti vienu R. L. smūgiu.

Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes ir netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamojoje byloje. Byloje nustatyta, kad tiek R. L., tiek D. ir D. V. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, todėl teismas nepagrįstai atleido D. ir D. V. nuo jų neteisėtais veiksmais padarytos žalos L. A. atlyginimo, nuspręsdamas, kad jų veiksmais žala nukentėjusiajam apskritai nepadaryta. Net ir nustatęs, kad D. ir D. V. L. A. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, teismas turėjo nustatyti, kokio dydžio žala jam padaryta, arba civilinį ieškinį D. ir D. V. palikti nenagrinėtą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisėtai konstatavo, kad jų veiksmais žala nukentėjusiajam apskritai nepadaryta.

L. A. buvo užpultas trijų asmenų, buvo giliai sukrėstas, patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą dėl sumušto šono, prakirstų lūpų, jis buvo pažemintas, išsivystė baimė, sutriko miegas, teko vartoti raminamuosius vaistus. Akivaizdu, kad jam buvo padaryta didžiulė neturtinė žala, ir ją apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino atlygintinos neturtinės žalos dydį L. A.. Savo išvadas teismas grindė vienintele aplinkybe, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad L. A. dėl sužalojimų nebegali tęsti sportinės karjeros. Nuo įvykio, kurio metu buvo sužalotas, praėjo pusseptintų metų, tačiau nukentėjusysis iki šiol negali profesionaliai sportuoti, nors buvo kandidatas į Lietuvos rankinio rinktinę, rankinio nebežaidžia, prarado galimybę atstovauti savo šaliai. Jis taip pat kenčia liekamuosius patirtos traumos reiškinius – galvos svaigimą, galūnių drebėjimą, baimę. Nukentėjusysis turi teisę, bet ne pareigą kreiptis dėl jo nedarbingumo nustatymo. To, kad tokia savo teise jis nepasinaudojo, teismas negalėjo vertinti kaip žalos jo sveikatai mažareikšmiškumo įrodymo. Nagrinėdamas civilinį ieškinį, apeliacinės instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir privalėjo pats įsitikinti pirmosios instancijos išvadų pagrįstumu. Tačiau teismas net nepakvietė į bylą nukentėjusiojo, kad šis išsklaidytų teismo abejones dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir pateiktų duomenis apie savo sveikatos būklę šiuo metu.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. L. kasacinis skundas atmestinas, nukentėjusiojo L. A. atstovės advokatės Agnės Jacunskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo R. L. kasacinio skundo

Kasaciniu skundu (paduotu BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu) nuteistasis R. L. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimui keliamais reikalavimais, o tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl skundžiamoje dalyje priimti nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, patikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>, 2K-385-942/2017).

Nuteistojo R. L. kasaciniame skunde didelė dalis dėstomų argumentų yra skirti teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių paneigimui, įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą ir teigiant, kad už nukentėjusiajam L. A. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą jis nuteistas nepagrįstai. Kaip minėta, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai (grindžiami savu nukentėjusiojo, liudytojų parodymų vertinimu ir pan.) nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, nagrinėjamoje byloje susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėdami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl L. A. sužalojimo ir nuteisė už nusikaltimą, kurio nepadarė, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, išsamiai neįvertino visų bylos aplinkybių, neatliko įrodymų tyrimo tiek, kiek to buvo prašoma, būtent jo parodymų tyrimo poligrafu, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokie kasatoriaus teiginiai bei, kasatoriaus nuomone, juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. naktį stovyklavietėje „(duomenys neskelbtini)“ (Šiaulių r., (duomenys neskelbtini)) tęsiant nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus kaip viena tęstinė veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, šios stovyklavietės lauko tualete laikotarpiu nuo 2.20 val. iki 3.20 val. dėl chuliganiškų paskatų nukentėjusiajam L. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be nubrozdinimų dešinėje nugaros pusėje (nežymaus sveikatos sutrikdymo), nukentėjusiajam buvo padarytas kairio smilkinkaulio lūžis, pereinantis į vidurinės daubos kairę pusę su kraujosruva virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje, kuris vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje nustatyta, kad be jokios priežasties fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį L. A. panaudojo D. V., D. V. ir R. L., ir būtent jis lazda trenkė nukentėjusiajam į kairiąją galvos pusę, dėl to pastarasis nukrito ant grindų.

Kasaciniame skunde nuteistasis R. L. nurodo, kad jis prieš nukentėjusįjį L. A. jokio smurto nenaudojo, jo sužalojimo vietoje nebuvo; kad jis esą nuteistas remiantis nepatikimais nukentėjusiojo parodymais, netinkamu, pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies, 194 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nukentėjusiojo jo atpažinimo iš nuotraukos vertinimu; kad jokių kitų duomenų, patvirtinančių jo kaltumą dėl nukentėjusiajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, byloje nėra, o tai reiškia, kad teismų išvados pagrįstos netinkamai įvertintais nukentėjusiojo parodymais bei prielaidomis ir spėjimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kurie buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Nuteistasis apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą panaikinti ir jį išteisinti, argumentavo tuo, kad jis nei su L. A., nei su M. J., nei su kitais nukentėjusiaisiais jokių kontaktų neturėjo, jokių smūgių jiems nesudavė ir sužalojimų nepadarė; kad byloje asmuo, padaręs nukentėjusiajam L. A. sunkų sveikatos sutrikdymą, apskritai yra nenustatytas; kad jo kaltumas dėl šios nusikalstamos veikos nuosprendyje grindžiamas išimtinai nukentėjusiojo parodymais, kurie yra prieštaringi ir nepatvirtinti kitais bylos įrodymais; kad ikiteisminio tyrimo metu atliktas parodymas atpažinti iš nuotraukų, nors atlikti tokį veiksmą nebuvo būtinybės, nes buvo visos sąlygos parodyti atpažinti asmenis gyvai, be to, atpažinimo protokole nėra nurodyta, pagal kokius bruožus nukentėjusysis jį atpažįsta, ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad R. L. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas pagrįstai, įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta, kad byloje ištirtų įrodymų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog nukentėjusiajam L. A. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų padarė R. L., pakanka. Šis teismas, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teisme dar kartą apklausto (tenkinant nuteistojo K. J. gynėjo prašymą) liudytojo A. S. parodymus, nuteistojo gynybos versijas, taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais duomenimis, nurodė, kad nukentėjusysis L. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis buvo sumuštas stovyklavietės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esančiame lauko tualete, jį mušė trys asmenys: D. V., kurį jis pažinojo iš matymo, sudavė jam smūgius rankomis ir spardė, R. L. metaline lazda trenkė į kairę galvos pusę, D. V. sudavė smūgius rankomis bei spardė; kad iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, jog nukentėjusiajam L. A. buvo pateiktos keturių asmenų nuotraukos, iš jų nukentėjusysis atpažino asmenį, pažymėtą Nr. 2, kurioje yra R. L. nuotrauka, nurodydamas, kad šis vaikinas tualeto patalpose smogė jam vieną kartą metaline lazda į kairiąją galvos pusę ir po šio smūgio jis nugriuvo ant grindų; taip pat nukentėjusysis iš jam pateiktų keturių asmenų nuotraukų atpažino D. V., kaip asmenį, kartu su kitais dviem vaikinais įbėgusį į tualeto patalpas ir jį mušusį kumščiais ir spardžiusį. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apeliantai yra teisūs apeliaciniuose skunduose teigdami, kad asmens parodymo atpažinimo protokoluose nėra nurodyta, pagal kokias žymes ar ypatybes nukentėjusysis juos atpažino, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste šis pažeidimas nevertintinas kaip esminis BPK pažeidimas. Šis teismas nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais; kad, nustačius, jog, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti ir tai, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra nukentėjusiojo L. A. parodymai, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusysis viso proceso metu vienodai ir nuosekliai teigė, kad metaline lazda į galvą jam sudavė R. L., o D. V. ir D. V. sudavė smūgius rankomis bei spardė; kad nukentėjusysis tokius savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas vietą lauko tualete, kur jis buvo mušamas D. ir D. V. bei R. L.; kad tiek nukentėjusysis L. A., tiek nuteistasis R. L. neigia pažinoję vienas kitą iki šioje byloje nagrinėjamų įvykių, todėl darytina pagrįsta išvada, kad nukentėjusysis jokio tikslo ar motyvo apkalbėti nuteistąjį neturėjo ir neturi. Taip pat šis teismas pažymėjo, kad nukentėjusiojo parodymus apie jam padarytą sužalojimą jo nurodytomis aplinkybėmis patvirtina ir kitų nukentėjusiųjų ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Nukentėjusysis M. J. parodė, kad jis taip pat buvo sumuštas stovyklavietės „(duomenys neskelbtini)“ lauko tualete, į kurį buvo atėjęs kartu su L. A.; kaip teigė šis nukentėjusysis, jį mušė du asmenys ir jis girdėjo trečio asmens balsą, jam buvo suduoti smūgiai į galvą kumščiais, pagaliu per rankas ir spirta koja į pasmakrį, smūgius į galvą jam galimai sudavė R. L.. Jį mušusiems asmenims pasišalinus iš tualeto, jis pamatė lauko tualete gulintį sumuštą L. A.. Šias aplinkybes nukentėjusysis M. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nukentėjusieji A. K., liudytojai A. S., G. S., R. P., A. D. parodė matę įvykio vietoje sužalotą nukentėjusįjį L. A., šis jiems aiškino, kad buvo sužalotas tualete. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiojo L. A. parodymai apie jo sužalojimo aplinkybes ir jį sužalojusį asmenį, įvertinus juos aptartų bylos įrodymų kontekste (specialistų išvados, ekspertų paaiškinimai, asmens atpažinimo ir parodymų patikrinimo vietoje protokolai, kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai), leidžia konstatuoti nusikalstamo įvykio – tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo faktą ir identifikuoti šią nusikalstamą veiką padariusį asmenį – R. L.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad teismai nukentėjusiojo L. A. parodymus pripažino įrodymais nepatikrinę jo parodymų patikimumo, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu išsamiai ir motyvuotai nepasisakė, neturi pagrindo.

Pagal BPK 191 straipsnį, apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apklausos metu atpažįstantis asmuo ne visada gali nurodyti ar apibūdinti visus individualius atpažintino asmens požymius (pvz., veido bruožus), tačiau vien tai nėra pagrindas abejoti atpažinimo patikimumu. Asmens parodymo atpažinti tvarka reglamentuojama BPK 192 straipsnyje. Jeigu parodymas atpažinti atliekamas gyvai parodant atpažintiną asmenį, atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną (BPK 192 straipsnio 1 dalis). BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad tai gali būti daroma ir ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais, kai būtina išvengti įtariamojo ar nukentėjusiojo fizinio kontakto iki atpažinimo veiksmo atlikimo ar po jo; kad BPK nenustatyta, jog šiais atvejais turi būti priimamas atskiras procesinis sprendimas; kad kiekvienu konkrečiu atveju tai sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o ar padarytus atpažinimus pripažinti įrodymais – sprendžia teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-586/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-586/2006">2K-586/2006</a>). Taigi, tai, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu procesiniai veiksmai – parodymai atpažinti buvo daromi pagal nuotraukas, nėra pagrindas pripažinti, kad duomenys gauti neteisėtu būdu, kad teismai, juos pripažindami įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-430/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-430/2011">2K-430/2011</a>, 2K-493/2011, 2K-121/2014 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nukentėjusiojo L. A. parodymus, R. L., kaip asmens, smogusio jam lazda į kairiąją galvos pusę, atpažinimą pagal nuotraukas pripažino įrodymais, nenustatę jokių priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių šie duomenys turėtų būti laikomi nepatikimais, neturinčiais įrodomosios galios. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo argumentus, šiuos įrodymus analizavo ir vertino visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, todėl kasatoriaus argumentai, kad šis teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, išsamiai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Kasaciniame skunde nuteistasis R. L. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, ir BPK 7 straipsnio reikalavimus, nes neatliko įrodymų tyrimo tiek, kiek to buvo prašoma, t. y. jo parodymų tyrimo poligrafu, kad atmetant prašymus dėl tokio tyrimo atlikimo buvo pažeistas rungimosi principas.

BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pateikiant prašymus, visi nagrinėjimo teisme dalyviai turi vienodas teises, teismas nesuteikia atskiriems dalyviams jokių privilegijų, todėl, vertindamas ir spręsdamas prašymus, vadovaujasi esminiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui teisme. Vien tik prašymo atmetimas (teismo priimta nutartimi) savaime nereiškia, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintos aplinkybės turės reikšmės bylai.

Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis R. L. prašė „ištirti jį ir nukentėjusįjį L. A. poligrafu“. Toks prašymas iš esmės reiškia tai, kad buvo prašoma atlikti jo ir nukentėjusiojo parodymų patikrinimą psichofiziologiniu metodu. Apeliacinės instancijos teismas prašymą atmetė nurodydamas, kad tyrimo poligrafu duomenys įrodymais nepripažįstami. Kasatorius nesutikimą su tokiu sprendimu argumentuoja tuo, kad Lietuvos apeliacinis teismas ir kitose savo nutartyse yra pasisakęs, jog tyrimo poligrafu rezultatai BPK 20 straipsnio prasme nelaikomi įrodymais, tačiau, pasak kasatoriaus, baudžiamojo proceso analizė ir teismų praktika duoda pagrindo nesutikti su tokiu vertinimu. Pagal BPK 89, 205, 206 straipsnius objektų, tarp jų ir žmogaus kūno, tyrimą gali atlikti specialistai, turintys reikiamų specialių žinių bei įgūdžių; specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką; tyrimą poligrafu atlieka specialistas, todėl toks tyrimas traktuotinas kaip specialisto išvada; baudžiamosiose bylose atliekami įvairūs specialistų tyrimai, nė vienas jų detaliai nereglamentuojamas BPK normomis, bet įrodymu specialisto išvada yra pripažįstama, nes tokia įrodymų rūšis numatyta BPK. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, pvz., nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LTY5Ny8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147-697/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147-697/2017">2K-147-697/2017</a>, kad tyrimas poligrafu gali būti priemonė bylos duomenims surinkti, siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją, – pagalbinė priemonė sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksnys, lemiantis ar darantis įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes. Kasacinio teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEtNTExLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-31-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-31-511/2018">2K-31-511/2018</a>, pasisakyta: „Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Poligrafo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti įrodymais. Be to, pagal teismų praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų.“

Teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant prašymą skirti psichofiziologinį tyrimą poligrafu baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai (BPK 270 straipsnio, 324 straipsnio 2 dalis) buvo pažeisti, kad, atmetus prašymą, pasak kasatoriaus, buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis), pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti abiejų instancijų teismų priimtų nuosprendžių dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir šią bylos dalį nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistajam R. L. baudžiamasis įstatymas – BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas pritaikytas tinkamai.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą sprendžiant jam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, nes po šio teismo sprendimo, kad nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas buvo vykdytojo ekscesas, neliko jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – šios veikos padarymo veikiant bendrininkų grupe, be to, pašalinus iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuorodą, kad jis viešosios tvarkos pažeidimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neliko ir šios jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tačiau paskirtoji bausmė nebuvo sumažinta, nebuvo atsižvelgta ir į jo asmenybę teigiamai apibūdinančias aplinkybes, į ilgą bylos nagrinėjimo laiką. Be to, kasatorius mano, kad jam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, neizoliavus jo nuo visuomenės, nenutraukus jo socialinių ryšių, nes baudžiamojo poveikio priemonės, kurios gali būti skiriamos taikant BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą, apribojimai, įpareigojimai, elgesio kontroliavimas turėtų didesnį auklėjamąjį ir prevencinį poveikį nei buvimas izoliuotam nuo visuomenės.

Visų pirma pažymėtina, kad BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio 6 dalį yra labai sunkus nusikaltimas. Kasatorius pripažintas kaltu ir nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Asmenims, nuteistiems už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, BK 75 straipsnis negali būti taikomas.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra veikos padarymas būnant apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Priešingai nei nurodo kasatorius, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – kad nusikalstama veika buvo padaryta apsvaigus nuo alkoholio – nebuvo nustatyta.

BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Nuteistajam R. L. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. L. paskirta bausmė yra mažesnė nei šio įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, kad nuteistojo atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nėra, kad nuteistasis anksčiau teistas už viešosios tvarkos pažeidimą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, baustas administracine tvarka, konstatavo, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, pirmosios instancijos teismo R. L. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta bausmė yra teisinga, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra pagrindo. Į tai, kad R. L. dirbo, darbdavio apibūdinamas teigiamai, buvo atsižvelgta skiriant mažesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 37⁶ straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Konstatuoti, kad nuteistajam R. L. bausmė paskirta pažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip šešeri metai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Pagal teismų praktiką, konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg2LTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-186-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-186-942/2015">2K-186-942/2015</a>, 2K-147-677/2015, 2K-102/2011, 2K-503/2010, 2K-256/2009) arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje numatyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2011">2K-192/2011</a>, 2K-7-45/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgxLTc0Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-281-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-281-746/2016">2K-281-746/2016</a>, 2K-48-696/2017). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT jurisprudencijoje, paprastai yra konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo laikas, ir pan. Nagrinėjamoje byloje dėl baudžiamojo proceso trukmės nebuvo skundžiamasi, kaip matyti iš nuteistojo R. L. apeliacinio skundo turinio, jame jokių argumentų, kuriais remdamasis teismas turėjo spręsti baudžiamojo proceso trukmės klausimą ir dėl to pasisakyti, nėra. Tokių argumentų nėra ir kasaciniame skunde, o baudžiamojo proceso ilgumas, kaip minėta, savaime nereiškia to, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai. Be to, atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka teismo sprendimus galima skųsti tik tais klausimais, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde arba kurie apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjami BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. išplečiant bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistajam R. L. paskirta proporcinga, tinkamai individualizuota bausmė, atitinkanti baudžiamojo įstatymo nuostatas. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę dėl pernelyg ilgos proceso trukmės byloje nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo atstovės advokatės A. Jacunskienės kasacinio skundo

9. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo atstovė prašo apeliacinės instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio dalį, kuria D. V. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, taip pat šio nuosprendžio dalį, kuria išspręsti civiliniai ieškiniai dėl padarytos žalos atlyginimo, panaikinti ir dėl šių dalių palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Toks prašymas, teigiant, kad D. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti nepagrįstai, iš esmės argumentuojamas tuo, kad: 1) apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog nukentėjusiajam L. A. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas vienu trauminiu poveikiu į galvą (kairįjį smilkinį), esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nepagrįstai didelę reikšmę suteikė teismo medicinos eksperto J. Rybalko, kuris nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jokių išvadų nebuvo pateikęs, parodymams, duotiems bylą nagrinėjant apeliacine tvarka; 2) apeliacinės instancijos teismas, netinkamai ir neteisingai aiškindamas bei taikydamas bendrininkavimą reglamentuojančias BK bendrosios dalies normas, nepagrįstai R. L. veiksmus vertino kaip bendrininko ekscesą.

9.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 284 straipsnio 3 dalį į teismo posėdį gali būti šaukiamas ir specialistas, nepateikęs išvados ikiteisminio tyrimo metu. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teismo medicinos ekspertui J. Rybalko jokių pavedimų ir užduočių nebuvo duota, ekspertas, kaip specialistas – teismo medikas, davė paaiškinimus parodymų forma, jo parodymai užfiksuoti šio teismo posėdžio protokole.

9.2. Iš specialisto išvados matyti, kad L. A. buvo nustatytas nubrozdinimas nugaros dešinėje pusėje (vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas) ir kairio smilkinkaulio lūžis, pereinantis į vidurinės daubos kairę pusę su kraujosruva virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje pusėje, kuris vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvadoje, atsakant į užduotyje suformuluotą klausimą „kiek smūgių reikėjo sužalojimams padaryti“, nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti dviem ar daugiau trauminių poveikių: vienas – į nugaros dešinę pusę, padarant nubrozdinimą; vienas – į galvos kairę pusę, padarant smilkinkaulio lūžį, pereinantį į vidurinės daubos kairę pusę su kraujosruva virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (-ais). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas Gregoire’as Abi Chakeris paaiškino, kad nukentėjusiojo galvos sužalojimas – kairo smilkinkaulio lūžis – įvyko dėl smūgio į kairę galvos pusę; kad tokį sužalojimą galima buvo padaryti vienu smūgiu, bet į tą vietą galėjo būti padaryta ir daugiau smūgių. Teismas, siekdamas išsamaus išsiaiškinimo dėl galimo suduotų nukentėjusiajam į galvą smūgių skaičiaus, paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Teismo medicinos ekspertizės akte (ją atliko teismo medicinos ekspertas Gregoire’as Abi Chakeris), atsakant į teismo nutartyje suformuluotus klausimus, ar iš lūžio vietoje esančių minkštųjų audinių komponentų matmenų galima kategoriškai teigti, jog į lūžio vietą buvo suduota daugiau nei vienas smūgis buku kietu daiktu; keliais trauminiais poveikiais padaryti galvos pakitimai; remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus gydytojo radiologo konsultacine išvada, konstatuota, kad pakitimai – kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose kairio smilkinio srityje, kairio smilkinkaulio žvyno linijinis lūžis, nusileidžiantis į vidurinės daubos (kaukolės pamato) kairę pusę; kraujosruva virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje – galėjo būti padaryti vieno (ar daugiau) trauminio (-ių) poveikio (-ių) į kairio smilkinio sritį. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas apklausė ir teismo medicinos ekspertą J. Rybalko. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo turinio, šis specialistas paaiškino, kad jeigu jis formuluotų atsakymą, tai jis būtų toks, kad sužalojimai, nurodyti kairiojo smilkinio srityje, t. y. kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose, kairiojo smilkinkaulio lūžis ir kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo, yra paaiškinami vienu trauminiu poveikiu kietu buku daiktu; kad teorinė prielaida, jog į tą pačią vietą galima suduoti vieną ar daugiau smūgių, yra, tačiau šiuo atveju, įvertinus sužalojimų pobūdį ir kitus duomenis, pakanka vieno smūgio. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusiajam L. A. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas vienu konkrečiu trauminiu poveikiu, kurį padarė R. L., trenkdamas nukentėjusiajam lazda į galvą, t. y. į kairįjį galvos smilkinį. Kaip matyti iš nuosprendyje išdėstytų motyvų, tokia išvada iš esmės pagrįsta tuo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas daugiau nei vienu smūgiu (trauminiu poveikiu), suduotu į nukentėjusiojo kairįjį galvos smilkinį. Kasaciniame skunde akcentuojamos specialisto išvadoje bei ekspertizės akte nurodytos išvados, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jos nėra kategoriškos, pagal jas, nesant kitų objektyvių duomenų, negalima spręsti, jog nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas suduodant jam į kairįjį galvos smilkinį daugiau nei vieną smūgį, kuris sukėlė tokius padarinius. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, neturi teisinio pagrindo.

10. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino bendrininkavimą reglamentuojančias BK normas, nepagrįstai R. L. veiksmus vertino kaip bendrininko ekscesą, todėl D. V. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisino nepagrįstai. Skunde nurodoma, kad sunkus kūno sužalojimas pripažįstamas padarytu bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), kai bent du asmenys yra šio nusikaltimo vykdytojai; veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų būtų padaręs sužalojimus, kurie sukėlė BK 135 straipsnyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai būtų padaręs bent vienas iš jų, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas), kad nors byloje nėra duomenų, jog R. L. bei D. ir D. V. būtų iš anksto smulkiai aptarę nusikalstamą veiką, tačiau iš jų veiksmų akivaizdu, kad veikos darymo metu, t. y. mušdami L. A., jie pritarė vienas kito veiksmams, suprato, kad bendrai žaloja nukentėjusįjį, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė neapibrėžta tiesiogine tyčia. Remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais, naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. V. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

10.1. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. ir D. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo nuteisti kaip šios nusikalstamos veikos padarymo bendravykdytojai, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje iš esmės apsiribota tik pasisakymu, kad nukentėjusiajam L. A. sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas bendrais D. V., D. V. ir R. L. veiksmais.

10.2. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

10.3. Teisminė praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-253/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-253/2010">2K-253/2010</a>, 2K-292-693/2017). Taip pat pažymėtina, kad pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Ši įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. tokius vykdytojo veiksmus, kurių neapima bendrininkų tyčia. Pagal teismų praktiką vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie jo veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas. Už tokius veiksmus ir jų padarinius kiti bendrininkai neatsako (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2017, 2K-292-693/2017).

10.4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes, nuosprendyje nurodė, kad D. V., D. V. ir R. L. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį L. A., tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų kaltininkų susitarimą ir bendrą tyčią sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, D. ir D. V. tiesiogine tyčia savo veiksmais siekė sutrikdyti viešąją tvarką, jų nukentėjusiajam suduoti smūgiai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiajam padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu, o ne sunkiu sveikatos sutrikdymu, padarytu vienu trauminiu poveikiu – R. L. pagaliu trenkiant į nukentėjusiojo kairįjį galvos smilkinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs D. V. ir D. V. veikose objektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymių, nenustatęs bendrininkavimo padarant šį nusikaltimą objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, R. L. veiksmus vertino kaip vykdytojo ekscesą ir pripažino, kad už atsiradusius padarinius – L. A. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą – turi atsakyti tik R. L.. Teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bendrininkavimą reglamentuojančias BK bendrosios dalies nuostatas ir todėl nepagrįstai D. V. bei D. V. išteisino dėl bendrininkavimo sunkiai sužalojant nukentėjusįjį L. A., neturi pagrindo.

11. Kasaciniu skundu prašoma panaikinti ir tą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl turtinės žalos, padarytos Šiaulių teritorinei ligonių kasai, ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajam L. A. solidariai iš D. V., D. V. bei R. L., iš R. L. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai 1633,51 Eur turtinei žalai atlyginti už L. A. gydymą bei nukentėjusiajam L. A. 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kasaciniame skunde teigiama, kad, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamojoje byloje, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, todėl prašoma dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. A. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš D. V., D. V. ir R. L. 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį patenkino iš dalies – neturtinei žalai atlyginti iš nuteistųjų priteisė (solidariai) 15 000 Eur. Tokio sprendimo nukentėjusysis (ir (ar) jo atstovas) apeliacine tvarka neskundė.

13. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, taip pat ir civilinės teisės normas neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, jo sunkumo (sunkus, apysunkis ar kt.), bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos piniginis įvertinimas) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui (visam sužalotojo gyvenimui), kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmeninio gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir t. t.

14. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam L. A. 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti buvo priteista solidariai iš nukentėjusiųjų D. V., D. V. ir R. L.. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad dėl nukentėjusiajam L. A. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo kaltas tik nuteistasis R. L., panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo nuspręsta nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą priteisti solidariai atlyginti visiems trims nuteistiesiems, ir sprendė neturtinės žalos atlyginimo, priteisiant ją iš R. L., klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad priteisiamos neturtinės žalos dydis tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAxLTY3Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-101-677/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-101-677/2015">2K-101-677/2015</a>). Šis teismas taip pat pažymėjo, kad iš nukentėjusiojo L. A. civilinio ieškinio turinio matyti, kad nukentėjusysis patirtą neturtinę žalą motyvavo tuo, jog jis dėl patirtų sužalojimų gulėjo ligoninėje, po to buvo reabilitacinis laikotarpis, teko gerti įvairių vaistų, organizmą stiprinančių vitaminų, jis nustojo sportuoti; kad byloje yra Šiaulių miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos sporto mokyklos „(duomenys neskelbtini)“ charakteristika, apibūdinanti L. A., joje, be kita ko, nurodoma, kad 2011 m. L. A. baigė sporto mokyklą „(duomenys neskelbtini)“ ir tais pačiais metais buvo pakviestas žaisti Šiaulių miesto reprezentacinėje vyrų rankinio komandoje, tačiau dėl 2011 m. rugpjūtį patirtos galvos traumos nebegalėjo tęsti savo sportinės karjeros; kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, jog jaučiasi pažemintas, kad dėl patirtos galvos traumos negali tęsti sportininko karjeros, negali dirbti sunkaus darbo, nukentėjo jo mokslai, dažnai skauda galvą, turi miego sutrikimų, kartais geria raminamuosius vaistus, lankosi pas gydytojus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad nukentėjusiojo L. A. nurodytos aplinkybės, taip pat byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir nusikalstamos veikos pasekmės (nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas), be abejonės, nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, tačiau, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį – 7000 Eur, šis teismas nurodė, kad toks atlygintinos neturtinės žalos, priteistinos iš nuteistojo R. L. nukentėjusiajam L. A., dydis nustatytinas atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad, išskyrus paties nukentėjusiojo paaiškinimus apie dėl galvos sužalojimo likusius padarinius – nuolatinius galvos skausmus, gydymąsi, negalėjimą sunkiai dirbti ir sportuoti, byloje kitų tai patvirtinančių objektyvių duomenų nėra, byloje nėra nustatyta ir nėra duomenų, kad nukentėjusiajam dėl 2011 m. patirtos galvos traumos buvo nustatytas darbingumo (visiško ar iš dalies) netekimas ar atitinkamo lygio neįgalumas, bei, kaip pažymima šio teismo nuosprendyje, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas klausimus dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar teismai, priteisdami ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje, ar nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ir priteisdamas iš R. L. nukentėjusiajam L. A. 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasaciniame skunde nurodomais argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog D. ir D. V. nepadarė sunkaus L. A. sveikatos sutrikdymo, turėjo spręsti dėl jų neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė. Byloje nustatyta, kad D. V. ir D. V. viešoje vietoje įžūliai elgėsi – nukentėjusįjį mušė ir spardė, taip padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Už tai D. ir D. V. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismui D. ir D. V. išteisinus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, dėl to nelikus teisinio pagrindo priteisti solidariai atlyginti neturtinę žalą dėl padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl solidaraus neturtinės žalos atlyginimo, tačiau priimtame naujame nuosprendyje (nei motyvuose, nei rezoliucinėje dalyje) nepriėmė sprendimo dėl nuteistųjų D. ir D. V. nusikalstamais veiksmais, kvalifikuotais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nukentėjusiojo teisę gauti dėl D. V. ir D. V. padarytos nusikalstamos veikos neturtinės žalos atlyginimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas – vadovaujantis CK 6.250 straipsnio nuostatomis, iš D. V. ir D. V. priteistina solidariai atlyginti nukentėjusiajam L. A. 1500 Eur dydžio neturtinę žalą.

Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies taikymo

15. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo atstovė advokatė A. Jacunskienė prašo priteisti nukentėjusiojo L. A. naudai iš R. L., D. V. ir D. V. jo patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Iš byloje esančių duomenų – dviejų pinigų priėmimo kvitų, matyti, kad nukentėjusysis L. A., sudaręs su advokate A. Jacunskiene sutartį dėl teisinės pagalbos, už patarimus, dokumentų surašymą ir atstovavimą turėjo 860 Eur išlaidas.

16. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271/2010">2K-271/2010</a>, 2K-20/2011, 2K-163/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas nuteistojo R. L. kasacinis skundas, taip pat ir nukentėjusiojo L. A. atstovės advokatės A. Jacunskienės kasacinis skundas nuteistųjų D. V. ir D. V. padėtį, o civilinio ieškinio dalyje – ir nuteistojo R. L., bloginančiais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo atstovės kasacinis skundas tenkinamas tik iš dalies, prašoma priteisti suma mažintina iki 400 Eur. Ši suma priteistina iš D. ir D. V., t. y. iš kiekvieno po 200 Eur.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1,6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. L. kasacinį skundą atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam L. A. padarytos neturtinės žalos atlyginimo pakeisti:

Iš nuteistųjų D. V. ir D. V. priteisti solidariai atlyginti nukentėjusiajam L. A. 1500 Eur dydžio neturtinę žalą. Iš nuteistojo R. L. nukentėjusiajam L. A. priteistą 7000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą palikti nepakeistą.

Kitas šio nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Iš D. V. ir D. V. priteisti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui L. A. jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti – iš D. V. 200 Eur ir iš D. V. 200 Eur.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Aldona Rakauskienė