Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-22-654/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07894-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.5; 2.1.14.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nukentėjusiajai R. J.-B.,

nuteistajam G. D., jo gynėjui advokatui Aisčiui Damulevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Ligitos Barauskienės ir nukentėjusiųjų R. J.-B. bei K. P. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nuosprendžiu G. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laiku įpareigojant nuteistąjį atsiprašyti nukentėjusiųjų, dirbti arba darbo paieškai registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, G. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams.

Iš civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosioms R. J.-B., K. P. ir E. S. priteista po 25 000 Eur.

Skundžiamu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. D. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų E. S., R. J.-B. ir K. P. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2024 m. vasario 28 d. apie 11.01 val. Šiaulių mieste, ties Trakų gatvės 38 pastatu, vairuodamas vilkiką „Mercedes-Benz Actros“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz Gotha SKI 24-7.2“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 punkto reikalavimus – nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, taip pat 27 punkto reikalavimus – įvažiuodamas į kelią iš esančios šalia jo teritorijos, nepraleido pėsčiosios, kurios judėjimo kryptį jis kirto, įvažiuodamas iš Trakų g. 38 esančios statybvietės į Trakų gatvę nepraleido jam iš dešinės kelkraščiu einančios pėsčiosios G. R. B., kurios judėjimo kryptį jis kirto, sunkvežimio priekine dalimi ją kliudė ir pargriovė kelio išilgine bei skersine kryptimis, pervažiavo sunkvežimio kairės pusės ratais, tokiu būdu įvyko eismo įvykis, jo metu G. R. B. buvo padaryti sužalojimai ir šie sužalojimai sukėlė jos mirtį.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne visus bylos įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir padarė nepagrįstą išvadą, jog G. D. padaryti KET 9 ir 27 punktų pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga ir esminė šio įvykio kilimo priežastis, priežastiniu ryšiu susijusi su G. R. B. žūtimi. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė G. D. kaltės (neatsargumo) darant BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytą veiką.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja L. Barauskienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nuosprendį be pakeitimų. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo:

3.1. Darydamas išvadas apie bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nevertino kai kurių įrodymų, vertindamas įrodymus darė klaidų dėl jų turinio, nevertino visų įrodymų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tokie pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą.

3.2. Vertindamas liudytojos R. G. parodymus, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne visais jos parodymais, o tik ta jų dalimi, kuri teisina G. D. ir kurioje kalbama apie tai, kad vilkikas sustojo prie pat kelio važiuojamosios dalies krašto, nors visų pirmųjų apklausų metu R. G. aiškino, kad automobilis sustojo ne visai prie kelio važiuojamosios dalies krašto, bet šiek tiek atsitraukęs. Apeliacinės instancijos teismas šių parodymų nevertino. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojos parodymų, kad pradžioje ji pamatė prie vilkiko kabinos dešinės pusės moterį ir tada vilkikas pradėjo judėti. R. G. parodymai prieštarauja G. D. parodymams, specialisto išvadai ir tachografo duomenims.

3.3. Vertindamas specialisto išvadą, apeliacinės instancijos teismas iškreipė specialisto išvados turinį, padarė dviprasmiškas ir nelogiškas išvadas, nurodydamas, kad specialisto išvada, jog vilkikas sustojo dviejų metrų atstumu iki kelio važiuojamosios dalies krašto, patvirtina liudytojos R. G. parodymus, kad vilkikas sustojo prie pat kelio važiuojamosios dalies krašto. Dviejų metrų atstumas iki krašto nėra ir negali būti vertinamas kaip važiuojamosios dalies kraštas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino atliekant eksperimentą nustatyto matomumo, todėl padarė klaidingą išvadą, kad G. D. neturėjo objektyvios galimybės pamatyti pėsčiąją. Prokuratūra nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad eksperimentas nepaneigia, jog G. D. neturėjo objektyvios galimybės pamatyti pėsčiąją, nes eksperimentas atliktas su stovinčiu vilkiku. Šis teismo argumentas prieštarauja eksperto E. Grigelio paaiškinimams, pagal kuriuos pėsčioji išliko matomumo zonoje net ir vilkikui judant į priekį. Darydamas išvadą dėl to, ar G. D. turėjo objektyvią galimybę pamatyti atėjusią pėsčiąją, apeliacinės instancijos teismas nevertino G. D. parodymų, kad jis iš viso nematė pėsčiosios, net nežiūrėjo į tą pusę, iš kurios atėjo pėsčioji. Eksperimento metu, kai buvo matuojamas G. D. akių lygis, jis manekeną, pastatytą į pėsčiosios vietą, matė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo Ž. J. parodymų, pastarasis patvirtino, kad matomumas iš transporto priemonės per priekinį ir šoninį veidrodėlius yra geras, pro vilkiko langą matomas pėsčiasis, esantis už trijų metrų nuo vilkiko, o pro veidrodėlius – ir arčiau prie automobilio. Šia trajektorija prieš įvykį judėjo pėsčioji. Dėl to vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti šaligatviu einančią G. R. B., kuri, kai vilkikas sustojo likus 1,5–2 metrams iki susikirtimo su pagrindinio kelio važiuojamąja dalimi, bandė kirsti išvažiavimą.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tachografo duomenų, pagal kuriuos G. D. vairuojamas vilkikas septynias sekundes stovėjo ir dešimt sekundžių greitėjo. Taigi, bent per pusę šio laiko ėmus stabdyti, buvo galima sustabdyti vilkiką. Šis laikas yra ilgesnis nei dvi sekundės, per kurias pėsčioji, pagal liudytojo Ž. J. parodymus, galėjo būti nematoma. Priimtame nuosprendyje nėra argumentų, kodėl šie reikšmingi duomenys nėra vertinami.

3.5. Šiaulių miesto vaizdo stebėjimo kameromis fiksuotas G. R. B. nueitas kelias ir ėjimo laikas. „Google Maps“ įrankiu išmatavus nueitą atstumą, nustatyta, kad G. R. B. judėjo apie 1,7 m/s sekundę greičiu, todėl atstumą iki išvažiavimo iš statybvietės ji nuėjo per 19 sekundžių, o tai rodo, kad G. D., judėdamas išvažiavimu iš statybvietės iki sankirtos su kelio važiuojamąja dalimi apie 33 sekundes, turėjo pakankamai laiko pamatyti link jo iš dešinės pusės šaligatviu artėjančią pėsčiąją G. R. B.. G. D. sutiko, jog įvykio metu matomumas buvo geras, trukdžių matyti iš dešinės pusės šaligatviu ateinančią pėsčiąją nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad pėsčioji išbėgo į kelio vidurį ir bėgo priešais važiuojantį automobilį, nes surinkti įrodymai patvirtina, kad pėsčioji, eidama šaligatviu ir priėjusi išvažiavimą iš statybvietės į gatvę, kirto išvažiavimą, eidama pro 1,5–2 m tarpą tarp vilkiko ir kelio važiuojamosios dalies sankirtos, o į važiuojamąją kelio dalį ne pati išbėgo, o buvo išstumta pradėjusio važiuoti ir greitėjančio vilkiko. Nesant jokių duomenų, kad pėsčioji bandė apeiti vilkiką per važiuojamąją kelio dalį, nuo to momento, kai jam greitėjant bėgo nuo jo, nėra pagrindo teigti, kad pėsčiosios veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu bei sunkių padarinių atsiradimu.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas vertino tik automobilio vairuotojo lūkesčius, kad jis nesitikėjo, jog pėsčioji pažeis Kelių eismo taisykles, tačiau nevertino pėsčiosios lūkesčių, kad ji taip pat nesitikėjo, jog automobilio vairuotojas pažeis Kelių eismo taisykles. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik liudytojos R. G. paaiškinimais ir specialisto išvada, nes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismo išvados yra pagrįstos ir kitais įrodymais – policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, kelių eismo įvykio apžiūros ir kitų objektų apžiūros, eksperimento atlikimo protokolais ir kitais įrodymais.

3.7. Surašydamas nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas neįvertino nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų viseto, nenurodė, kodėl negrindžia savo nuosprendžio kai kuriais pirmosios instancijos teismo įvertintais įrodymais ir juos atmeta, todėl pažeidė BPK 331 straipsnio normas, nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019).

3.8. Netaikydamas G. D. veikai BK 281 straipsnio 5 dalies, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus, būtina nustatyti momentą, kada asmuo turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą ir numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama vertinant eismo sąlygas, situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017 ir kt.). Iš pirmiau nurodytų įrodymų ir remiantis jais nustatytų aplinkybių išplaukia, kad G. D., net ir įvertinus ekspertinėje praktikoje taikomą 0,6 sekundės asmens reakcijos į situaciją laiką, turėjo objektyvią galimybę pamatyti pėsčiąją ir, pagal KET reikalavimus privalėdamas praleisti ją, to nepadarė. Dėl to G. D. padaryti KET 27 ir 9 punktų pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga ir esminė G. R. B. žūties priežastis. Taigi G. D. veikė nusikalstamai nerūpestingai, nes, turėdamas ir galėdamas būti atidus, turėdamas specialių žinių ir įgūdžių, turėdamas stebėti aplinką, to nepadarė, todėl nepastebėjo G. R. B. ir ją partrenkė.

3.9. Apibendrinant darytina išvada, kad byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių įvertino ir teisingas išvadas apie bylos aplinkybes padarė pirmosios instancijos teismas. Kadangi šis teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

4. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. J.-B. ir K. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais pat argumentais kaip ir prokurorės paduotas kasacinis skundas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos L. Barauskienės ir nukentėjusiųjų R. J.-B. bei K. P. kasaciniai skundai tenkinami.

6. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad G. D. veiksmai lėmė G. R. B. žūtį, pripažino jį kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir paskyrė jam bausmę. Teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko Šiauliuose, Trakų gatvės kairiojo šaligatvio ir išvažiavimo iš Trakų g. 38 pastato sankirtoje, ir padarė išvadą, kad transporto priemonės vairuotojas, išvažiuodamas į kelią iš šalia kelio esančios teritorijos, nepraleido pėsčiosios, kurios judėjimo kryptį jis kirto, ir taip pažeidė KET, dėl to įvyko eismo įvykis ir jo metu žuvo pėsčioji. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ne G. D. veiksmai lėmė G. R. B. žūtį, ir nusprendė jį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas padarė išvadą, kad pėsčioji G. R. B. apeidinėjo judančią transporto priemonę važiuojamąja kelio dalimi ir pažeidė KET 36 punktą, reikalaujantį judėti šaligatviais, ir KET 44 punktą, leidžiantį įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai pėsčiasis įvertina atstumą iki artėjančios transporto priemonės bei jos greitį ir įsitikina, kad tai daryti saugu. Pagrindinis šioje byloje kilęs klausimas, į kurį turi atsakyti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esant skirtingiems žemesnės instancijos teismų sprendimams, – kurios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023 ir kt.).

8. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, dėl neatsargumo pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Inkriminuojant asmeniui šią nusikalstamą veiką, reikia nustatyti asmens padarytą KET pažeidimą, taip pat pažeidimo padarinius ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Šioje byloje darydami išvadas dėl to, kuris asmuo – transporto priemonės vairuotojas G. D. ar pėsčioji G. R. B. – pažeidė KET, teismai turėjo įvertinti G. D. parodymus, liudytojos R. G. parodymus, eksperimento protokolą, 2024 m. birželio 11 d. specialisto išvadą Nr. 11Š-46(24) ir specialisto E. Grigelio paaiškinimus.

9. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus šiuos įrodymus ir teisingai pasisakė dėl jų turinio. Teismas, pasirėmęs G. D. parodymais ir specialisto išvada, nustatė, kad paskutinį kartą automobilis buvo sustojęs likus apie dviem metrams iki Trakų gatvės važiuojamosios dalies. Iš šios vietos pajudėjęs automobilis greitėjo, o paskui buvo stabdomas iki visiško sustojimo, kur jis ir stovėjo po eismo įvykio. Dviejų metrų atstumas iki važiuojamosios Trakų gatvės dalies buvo nustatytas specialisto išvada, atliktu objektyviu skaičiavimu pasinaudojant greičio ir judėjimo ataskaitos duomenimis, o toks įrodymas nepriklauso nuo žmogaus asmeninių savybių ir gebėjimo matyti, suprasti, įsiminti ir atpasakoti įvykį. Toks automobilio vairuotojo paliktas atstumas, automobiliui stovint, buvo pakankamas pėsčiajai įvertinti, kad kirsti išvažiavimą iš teritorijos jai yra saugu. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs skirtingose proceso stadijose liudytojos R. G. duotus parodymus ir nustatęs, kad jie skyrėsi dėl esminių aplinkybių, padarė motyvuotą išvadą, kad teisingi yra iš karto po įvykio liudytojos duoti parodymai, ir jais rėmėsi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojos R. G. duoti parodymai atitiko kitus byloje esančius įrodymus – G. D. parodymus ir specialisto išvadą. Teismas įvertino ir G. D. parodymus, tarp jų ir parodymus dėl sustojimo neprivažiavus Trakų gatvės važiuojamosios dalies bei tai, kad prieš pradėdamas važiuoti jis nežiūrėjo į dešinę pusę, iš kurios atėjo G. R. B.. Įvertinęs visus šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 66–67 punktuose padarė pagrįstas išvadas, kad eismo įvykis įvyko Trakų gatvės kairiojo šaligatvio ir išvažiavimo iš Trakų g. 38 sankirtoje, ir konstatavo, kad G. D. pažeidė KET 9 ir 27 punktus ir padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.

10. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas darė pasiremdamas daugiausia liudytojos R. G. teisme ir eksperimento metu duotais parodymais. Remdamasis šios liudytojos parodymais, teismas nuosprendyje kelis kartus pakartojo iš esmės tą pačią išvadą, kad G. R. B. matė, jog transporto priemonė yra užtvėrusi šaligatvį, tačiau nepaisydama to išėjo į Trakų gatvės važiuojamąją dalį atsirėmusi ranka į automobilį ir nuėjo iki kelio vidurio, kur buvo pargriauta judančios transporto priemonės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neanalizavo ir nepasisakė dėl liudytojos R. G. parodymų kaitos, kaip kolegija vertina ikiteisminio tyrimo metu liudytojos duotus kitokius parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė G. R. B. veiksmus nuo momento, kai ji, atsirėmusi ranka į automobilio priekį, bėgo nuo jo į važiuojamą gatvės dalį, tačiau vertinant tokią versiją nėra nustatyta, kokiu metu G. R. B. atsirado priešais automobilį ir kada automobilis pradėjo važiuoti. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl G. D. parodymų nuoseklumo ir patikimumo vertinimo ir dėl specialisto išvadoje nustatytų aplinkybių, kad paskutinį kartą transporto priemonė buvo sustojusi iki Trakų gatvės važiuojamosios dalies likus apie 2 metrų atstumui, nors ši išvada šioje situacijoje yra labai svarbi.

11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl eismo įvykio dalyvių veiksmų, kurie lėmė pasekmių kilimą, padarė nesiremdamas visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų įvertinimu, vertinant įrodymus buvo padaryta klaidų dėl jų turinio, todėl apeliacinės instancijos teismas nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo reikalavimo ir padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas ir jų pagrindu suformuluotos išvados atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

12. Teismo posėdyje G. D. gynėjas advokatas A. Damulevičius pateikė sąskaitą dėl ginamojo sumokėtos 3000 Eur sumos už paslaugas kasaciniame procese, prašydamas, atmetus kasacinius skundus, priteisti šią sumą jo ginamajam. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi panaikinamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo G. D. buvo išteisintas, ir paliekamas galioti apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis, G. D. lieka nuteistas, teisėjų kolegija sprendimo dėl G. D. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nepriima.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Sigita Jokimaitė

Alenas Piesliakas