Baudžiamoji byla Nr. 2K-70-495/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43199-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.2.2.2; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.5; 2.1.8; 2.1.16.2.9; 2.1.16.2.17; 2.2.2.6, 2.8.5, 2.8.9.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Daivos Pranytės- Zalieckienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, jam paskirta galutinė subendrinta dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti: pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 260¹ straipsnio 3 dalį – V. S.; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – A. S., tačiau šios nuosprendžio dalys neskundžiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendis pakeistas, tačiau pakeitimai susiję su nuteistuoju V. S., dėl kurio kasacinis skundas nepaduotas. Kitos nuosprendžio dalys nepakeistos. Nuteistojo A. J. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus ir nuteistojo A. S. gynėjos advokatės Astos Kakoškinos apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199 straipsnio 4 dalį (2018 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 260 straipsnio 3 dalį dėl to, kad neturėdamas leidimo siuntė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neteisėtai įgijo, laikė ir platino labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų.
1.1. Veikdamas bendrininkų grupe su V. S., perdavė jam ne mažiau kaip 3,7738 g bespalvio skysčio, kuriame yra 0,0151 g grynos psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA, 6,988 g nevienalyčių rusvos spalvos miltelių ir balkšvų kietų medžiagos gabaliukų (kristalinės medžiagos) mišinio, kurio sudėtyje yra 0,263 g psichotropinės medžiagos – 3 chlorometilkatinono, ir grynų psichotropinių medžiagų – sintetinio kanabinoido MDMB BUTINACA, kurio gryno kiekio nėra galimybės nustatyti, 0,021 g MDMB 4en PINACA, 0,0021 g 5F-MDMB-PINACA, 0,014 g ADB BUTINACA, 3,048 g balkšvos spalvos kietų medžiagos gabaliukų, kurių sudėtyje yra 2,571 g psichotropinės medžiagos – 3-chloro metilkatinono, nurodė šias medžiagas, kurios turėjo būti laikomos V. S. bute, parduoti jų vartotojams. V. S., vykdydamas susitarimą su A. J., ne vėliau kaip iki 2023 m. gegužės 29 d. 13.48 val. (duomenys neskelbtini), naudodamasis greitojo siuntų pašto paslaugomis, dalį medžiagų pardavė jų vartotojams, o likusią dalį iki 2023 m. gegužės 29 d. neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, kol kratos metu jas surado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupe su V. S. ir A. S., A. J. neteisėtai įgijo ir kontrabanda iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, pasinaudodamas greitojo siuntų pašto paslaugomis, parsiuntė ne mažiau kaip 18,222 g tablečių, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 13,273 g psichotropinės medžiagos – MDMA, skirtos platinti. A. J. nurodė A. S. siuntą paimti iš paštomato ir perduoti V. S., kurio gyvenamojoje vietoje medžiagos turėjo būti laikomos iki pardavimo vartotojams. Dalį medžiagų A. J. realizavo, o likusią dalį V. S. laikė turėdamas tikslą platinti iki 2023 m. gegužės 29 d., kai kratos metu jos buvo surastos ir paimtos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.
1.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupe su A. S., A. J. neteisėtai įgijo 3585,76 g gelsvai baltos spalvos medžiagos, kurios sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 315,748 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Vykdydamas nusikalstamą sumanymą, pasinaudodamas išgalvotu A. S. vardu, A. J. minėtą psichotropinę medžiagą siuntinyje Nr. (duomenys neskelbtini) kontrabanda parsiuntė iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, į siuntų tarnybos UAB „Itella“ terminalą, esantį (duomenys neskelbtini) 2023 m. gegužės 29 d. 8.59 val., atliekant savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, Kauno ir Marijampolės apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų pareigūnams patikrinus siuntą, joje rasta psichotropinė medžiaga buvo išimta ir pakeista civilinėje apyvartoje neuždraustomis medžiagomis – medžio kubeliais, kuriuose nėra narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar anabolinių steroidų, ar kitų draudžiamų daiktų ar medžiagų, o siunta su pakeistu turiniu grąžinta siuntų tarnybai UAB „Itella“ ir įdėta į „SmartPost“ siuntų terminalą. A. J. 2023 m. gegužės 29 d. 11.02 val. gavo pranešimą apie į paštomatą pristatytą siuntą ir paštomato durelių atrakinimo kodą, jį laikotarpiu nuo 11.02 val. iki 11.37 val. perdavė A. S., o pastarasis, vykdydamas susitarimą, paėmė siuntinį ir neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą, tačiau 11.40 val. buvo sulaikytas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.
1.4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupe su A. S. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, A. J. neteisėtai įgijo 150,605 g baltos spalvos smulkiakristalės medžiagos, kurios sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga – N-etilnorpentedronas, ir, naudodamasis greitojo siuntų pašto paslaugomis, kontrabanda ją parsiuntė iš Graikijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, nurodydamas A. S. siuntą paimti iš paštomato. Vykdydamas nusikalstamą sumanymą, 2023 m. gegužės 17 d. 23.48 val. A. J. mobiliojo ryšio telefonu per socialinių pokalbių programėlę „Telegram“ nenustatytam asmeniui, pasivadinusiam (duomenys neskelbtini), į jo nurodytą kriptovaliutos sąskaitą pervedė 1014 Eur, skirtų psichotropinėms medžiagoms Graikijos Respublikoje įsigyti. Tą pačią dieną nenustatytas asmuo Graikijos Respublikoje, naudodamas išgalvotą M. K. vardą, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 150,605 g baltos spalvos smulkiakristalės medžiagos, kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – N-etilnorpentedronas, ir laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 17 d. iki gegužės 29 d., pasinaudodamas greitojo siuntų pašto paslaugomis, neteisėtai išsiuntė ją iš Graikijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, išvengdamas muitinės kontrolės. 2023 m. gegužės 29 d. siunta išgalvoto M. K. vardu buvo pristatyta į A. J. nurodytą DPD paštomatą (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną A. J. ir A. S. susitarė, kad siuntinį paims A. S., pastarajam buvo perduotas paštomato durelių atrakinimo kodas, tačiau 11.40 val. A. S. su siunta Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Įvykio vietos, esančios prie DPD paštomato, apžiūros metu A. J. parodė paštomato atrakinimo kodą, o pareigūnai iš siuntos išėmė joje paslėptus 150,605 g smulkiakristalės medžiagos, kurios sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – N-etilnorpentedronas.
1.5. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2023 m. gegužės mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytą dieną, internetu iš nenustatyto asmens Jungtinėje Karalystėje nupirko ir neteisėtai įgijo 103,317 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose yra 13,7 proc.?9- tetrahidrokanabinolio, šią medžiagą, naudodamasis greitojo siuntų pašto paslaugomis, kaip siuntinį neteisėtai siuntė iš Jungtinės Karalystės. 2023 m. gegužės 30 d. išgalvotu A. S. vardu siuntinyje Nr. (duomenys neskelbtini) minėtas narkotines medžiagas atsiuntė į Lietuvos pašto logistikos centrą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau, 2023 m. gegužės 29 d. sulaikius A. J., 2023 m. gegužės 30 d. laikotarpiu nuo 9.40 val. iki 9.50 val. siuntinys su jame paslėpta narkotine medžiaga buvo išimtas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėjas advokatas R. Merkevičius prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 rugsėjo 10 d. nutartį – pašalinti iš kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį aplinkybes, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką epizoduose, susijusiuose su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, rastomis pašto siuntoje Nr. (duomenys neskelbtini), pašto siuntoje be numerio, išimtoje iš DPD paštomato (duomenys neskelbtini), pašto siuntoje Nr. (duomenys neskelbtini). Nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį. Skirti A. J. bausmę pagal BK 260 straipsnio 1 dalies sankciją, atsižvelgiant į teismų baigiamuosiuose aktuose nustatytas bausmės rūšiai ir dydžiui reikšmingas aplinkybes. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Teismai, esminiais įrodymais pripažinę ikiteisminio tyrimo pareigūnų iš pašto įstaigų paimtas siuntas ir jomis bei iš jų kildinamais duomenimis iš esmės pagrindę apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1 dalies ir 148 straipsnio reikalavimus, tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, priimti teisingą baigiamąjį aktą ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.
2.2. 2023 m. gegužės 29 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus (toliau – Marijampolės apskrities VPK KP ONTS) 3-iojo poskyrio viršininkas L. Sikorskis tarnybiniame pranešime „Dėl slaptų veiksmų sankcionavimo“ nurodė, kad tyrimo metu gauta informacija, jog A. J. užsakytas galimai narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų siuntinys „pasiekė Lietuvos Respubliką ir yra siuntų tarnybos „Itella“ siuntų paskirstymo terminale“, siuntos Nr. (duomenys neskelbtini), ir nutarė, kad tikslinga leisti atlikti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus: siuntą paimti, apžiūrėti, pakeisti jos turinį ir įmontuoti GPS įrenginį. Tą pačią dieną Kauno apygardos prokuratūros prokurorė N. Urbonavičienė nutarimu „atlikti slaptus veiksmus“ leido pareigūnams iš UAB „Itella“ paimti pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), ją apžiūrėti naudojant vaizdo fiksavimo priemones, pakeisti galimai draudžiamas medžiagas ir siuntą grąžinti kontroliuojamam pristatymui. Iš 2023 m. gegužės 29 d. reikalaujamų daiktų ir dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad laikotarpiu nuo 8.59 val. iki 9.03 val. pareigūnai žodžiu pareikalavo pateikti siuntą, ją UAB „Itella“ atstovas perdavė, o pagal tos pačios dienos apžiūros protokolą nuo 9.05 val. iki 9.13 val. siunta UAB „Itella“ patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), buvo išpakuota, detaliai apžiūrėta, pasverta, nufotografuota ir ištirta greituoju testu, po to pareigūnai ją supakavo į savo atsineštus paketus ir pasiėmė. 2023 m. gegužės 30 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjas N. Brinevičius nutartimi, vadovaudamasis BPK 158, 160 ir 160¹ straipsniais, patvirtino laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 29 d. iki 2023 m. birželio 29 d. leistų slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumą, o pareigūnų veiksmai – siuntos pareikalavimas, paėmimas ir jos turinio patikrinimas – buvo įforminti kaip procesinė prievartos priemonė pagal BPK 158 straipsnį.
2.3. Kasatoriaus vertinimu, teismų mėginimas pagrįsti, kad pašto siuntą iš pašto įstaigos galima paimti ir taikant BPK 158 straipsnyje nustatytą procesinę prievartos priemonę, reiškia akivaizdų baudžiamojo proceso įstatymo aiškinimą ir taikymą contra legem (priešingai įstatymui). Baudžiamojo proceso kodekse yra vienintelė teisinė nuostata – BPK 148 straipsnis, – kuri suteikia baudžiamojo persekiojimo institucijoms teisę paimti pašto siuntas ir tikrinti jų turinį, kartu imperatyviai nustatydama tokio procesinio elgesio teisėtumo sąlygas (procesinę formą). Dėl to kitaip, nei nurodyta BPK 148 straipsnyje, pašto siuntos iš pašto įstaigos negali būti paimtos. Teismų argumentai, kad prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, paimdami pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), laikėsi BPK 158 straipsnio reikalavimų, neturi teisinės reikšmės, nes ši norma apskritai nereglamentuoja tų konkrečių veiksmų, kuriuos su pašto siunta nagrinėjamoje byloje atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Pašto siuntos paėmimą iš pašto įstaigos ir apžiūrėjimą reglamentuoja tik BPK 148 straipsnis, kurį baudžiamojo persekiojimo institucijos pažeidė. Visos Baudžiamojo proceso kodekse nustatytos procesinės prievartos priemonės, inter alia (be kita ko), pašto siuntų poėmis (BPK 148 straipsnis) ir savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai (BPK 158 straipsnis), turi savarankišką paskirtį, taikymo sąlygas ir kiekvienai jų būdingą individualų turinį. Atskirų procesinių prievartos priemonių taikymo sąlygas lemia siekis užtikrinti realią ir veiksmingą konstitucinių vertybių apsaugą. Procesinės prievartos priemonės neapima, nedubliuoja ir nepakeičia viena kitos. Baudžiamojo proceso kodekso 148 ir 158 straipsniuose nustatytų procesinės prievartos priemonių – pašto siuntų poėmio ir savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų – tarpusavio santykį interpretuojant taip, kaip tai baigiamuosiuose aktuose daro teismai, BPK 148 straipsnis tiesiog prarastų norminį krūvį ir pritaikomumą.
2.4. Procesinės apsaugos standarto ar lygio požiūriu itin svarbu tai, kad BPK 148 straipsnis yra suformuluotas kategoriškai ir absoliučiai. Skirtingai nei kitais procesinės prievartos atvejais (BPK 1601 straipsnis), Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato jokių išimčių iš BPK 148 straipsnio. Ši teisinio reglamentavimo charakteristika nubrėžia pakankamai aiškų dominuojantį BPK 148 straipsnio santykį su visomis kitomis procesinėmis nuostatomis, be kita ko, ir BPK 158 straipsniu. Teismų pozicija, jog pašto siuntas iš pašto įstaigų galima paimti ne tik vadovaujantis BPK 148 straipsniu, bet ir taikant BPK 158 straipsnyje nustatytus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, sukuria akivaizdžiai prieštaringą situaciją. Tokia interpretacija iš esmės reiškia, kad tais atvejais, kai nenorima laikytis BPK 148 straipsnyje nustatytų aiškių ir griežtų procedūrinių reikalavimų, tas pats rezultatas gali būti pasiektas pasitelkiant kitą procesinę priemonę, kuriai keliami žymiai mažesni procesinės formos ir garantijų reikalavimai. Taip susidaro paradoksali padėtis: kuo intensyvesnis valstybės kišimasis į asmens teises, kai pašto siunta ne tik paimama ir patirinama, bet ir pakeičiamas jos turinys, tuo mažiau sąlygų ir garantijų tam yra keliama. Toks aiškinimas faktiškai paneigia BPK 148 straipsnyje įtvirtintų garantijų prasmę ir sudaro prielaidas jas apeiti. Taigi, pašto siunta gali būti teisėtai paimta ir apžiūrėta tik laikantis šio straipsnio nustatytos tvarkos, o kiti tyrimo veiksmai, įskaitant BPK 158 straipsnyje nustatytus slaptus veiksmus, gali būti taikomi tik papildomai, o ne pakeičiant specialiąją procedūrą.
2.5. Pašto siuntą paėmus nesant BPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyto ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo ir jos turinį tikrinus subjektams, kuriems tokia teisė nesuteikta, baudžiamojo persekiojimo institucijos veikė ultra vires (viršydamos įgaliojimus). Tokiu būdu gauti duomenys laikytini gautais įstatyme nenustatytu būdu, todėl pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį negali būti pripažįstami įrodymais, nepriklausomai nuo jų reikšmingumo bylai. Teismų argumentai, siejantys procesinių veiksmų teisėtumą su A. J. elgesiu ar tuo, kad jis jų neginčijo proceso metu, neturi teisinės reikšmės, nes apkaltinto asmens procesinis pasyvumas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugoma teisė, o procesinių veiksmų teisėtumas vertinamas tik pagal jų atitiktį įstatymui. Baudžiamojo persekiojimo institucijų atliktų veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą lemia vien tik jų atitiktis teisės aktų, be kita ko, Baudžiamojo proceso kodekso, reikalavimams, o ne tai, kaip juos vertino ar kaip jų atžvilgiu elgėsi A. J..
2.6. Prokurorės N. Urbonavičienės leidimas paimti iš pašto įstaigos UAB „Itella“ pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė BPK 148 straipsnio 1 dalį, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai pareikalaujant siuntą pateikti, jos paėmimas ir turinio patikrinimas neatitiko BPK 148 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Dėl to visa pašto siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimo ir apžiūrėjimo procedūra buvo neteisėta. Kadangi šie veiksmai buvo atlikti ultra vires, visi jų metu gauti daiktai ir duomenys, įskaitant 3585,76 g gelsvai baltos spalvos medžiagą, kurios sudėtyje nustatyta 315,748 g amfetamino, laikytini gautais įstatyme nenustatytu būdu. Todėl jie yra neleistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1 dalies ir 148 straipsnio prasme ir negali būti naudojami A. J. kaltei pagrįsti.
2.7. 2023 m. gegužės 29 d. Marijampolės apskrities VPK KP ONTS 3-iojo poskyrio viršininko L. Sikorskio tarnybiniame pranešime „Dėl asmenų sulaikymo ir procesinių veiksmų atlikimo“ nurodyta, kad, kai buvo atliekama krata A. J. gyvenamosiose patalpose, jis pats informavo apie DPD siuntų terminale, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), jam skirtą siuntą, kurios viduje yra narkotinė ar psichotropinė medžiaga, ir pateikė siuntos atsiėmimo kodą. Tą pačią dieną 15.35 val. pareigūnams suvedus kodą terminale atsidarė siuntos skyrius, jame rastas paketas su kartonine dėže ir vakuuminiu maišeliu su šviesios spalvos galimai narkotine ar psichotropine medžiaga; siunta su visu turiniu buvo paimta ir užplombuota. Iš 2023 m. gegužės 29 d. apžiūros protokolo matyti, kad laikotarpiu nuo 15.35 val. iki 16.00 val. pareigūnai prie tarnybinio automobilio minėtu adresu siuntą išpakavo, detaliai apžiūrėjo, pasvėrė ir nufotografavo, po to ją supakavo į savo atsineštus paketus. Pareigūnų veiksmai paimant siuntą iš DPD siuntų terminalo ir patikrinant jos turinį buvo įforminti kaip tyrimo veiksmas pagal BPK 207 straipsnį.
2.8. Šiame kontekste kasatorius teigia, kad BPK nėra beprasmių ar norminio krūvio neturinčių nuostatų, todėl ir BPK 148 straipsnis negali būti laikomas formaliu. Dėl to jokia kita BPK nuostata, taip pat ir BPK 207 straipsnis negali paneigti, pakeisti, dubliuoti ar susiaurinti BPK 148 straipsnio taikymo. Iš teismų argumentavimo matyti plati, sisteminiu požiūriu ydinga išvada, kad pašto siuntas iš pašto įstaigų galima paimti įvairiais būdais: vienu atveju vadovaujantis BPK 158 straipsniu, kitu atveju kvalifikuojant veiksmus kaip apžiūrą pagal BPK 207 straipsnį, dar kitu atveju pareikalaujant atiduoti pašto siuntą pagal BPK 97 straipsnį ir net prilyginant pašto siuntos paėmimą jos pateikimui. Tai akivaizdus baudžiamojo proceso įstatymo interpretavimas contra legem (priešinga įstatymui).
2.9. Kasatoriaus teigimu, šiame epizode teismai neproporcingai sureikšmina A. J. valią ir veiksmus, pakartotinai akcentuodami, kad jis pats nurodė pašto siuntos buvimą, pateikė atsiėmimo kodą ir esą sutiko ar neprieštaravo, jog pareigūnai siuntą paimtų. Tačiau tokios aplinkybės baudžiamajame procese savaime neturi procesinės teisinės reikšmės vertinant valstybės institucijų veiksmų teisėtumą, nes valdžios institucijos veikia tik įstatymo nustatyta tvarka. Pagal BPK, sprendimas, ar pareigūnų atlikti veiksmai laikytini procesine prievarta ir kokia forma jie gali būti atliekami, nepriklauso nuo privataus asmens sutikimo, iniciatyvos ar pasyvumo: prievartinis veiksmas netampa neprievartinis vien dėl to, kad asmuo jam neprieštarauja ar pats pateikia informaciją. Asmens sutikimas taip pat nepanaikina pareigos laikytis BPK reikalavimų. Dėl to A. J. valios akcentavimas kaip argumento, kuriuo mėginama pagrįsti institucijų veiksmų teisėtumą, kasatoriaus vertinimu, yra nepagrįstas baudžiamojo proceso teise ir faktiškai kuria teisėtumo iliuziją (asmuo pats sutiko, nieko nesakė), nors teisėtumą lemia tik veiksmų atitiktis BPK. Be to, šiame kontekste svarbu, kad apie laisvą valią ir apsisprendimą apskritai galima kalbėti tik tuomet, kai asmuo yra tinkamai informuotas apie savo statusą ir teises ir turi realią galimybę jomis pasinaudoti; apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad kratos metu A. J. nebuvo išaiškintos įtariamojo teisės, be kita ko, teisė tylėti, teisė turėti gynėją, o tai savaime kelia abejonių dėl laisvos valios kriterijaus. Papildomai kasatorius pažymi ir tai, kad, remiantis 2023 m. gegužės 29 d. laikinojo sulaikymo protokolu, A. J. sulaikytas 12.02 val. nurodant, jog egzistuoja nutarimas sulaikyti, nors nutarimas priimtas tik 12.34 val., t. y. po faktinio sulaikymo; tokioje situacijoje iš sulaikyto asmens gauta informacija negali būti naudojama kaip argumentas pateisinti jam taikytas procesines prievartos priemones, juolab nepaisant BPK nustatytų garantijų.
2.10. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuota, kad 2023 m. gegužės 29 d. kratos protokole nėra jokio įrašo, jog per kratą A. J. gyvenamojoje vietoje jis savo iniciatyva būtų informavęs pareigūnus apie pašto įstaigoje esančias pašto siuntas su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Vadinasi, byloje nėra BPK nustatyta procesine forma ir tvarka užfiksuotų duomenų, kurie patvirtintų tariamą A. J. iniciatyvą kratos metu, nors ši aplinkybė vėliau naudojama institucijų veiksmams pateisinti. Kartu teismas, pripažinęs esminį protokolo turinio trūkumą, argumentaciją formuoja taip, tarsi šį trūkumą būtų galima kompensuoti kitokiais, BPK aiškiai nereglamentuojamais dokumentais, o ypač tarnybiniais pranešimais. Teismas nurodo, kad kratos protokole neatsispindinčią informaciją esą patvirtina Marijampolės VPK KP ONTS 3-iojo poskyrio viršininko L. Sikorskio 2023 m. gegužės 29 d. tarnybinis pranešimas „Dėl asmenų sulaikymo ir procesinių veiksmų atlikimo“, kuris laikomas įrodymu, ir teigiama, jog nei įstatymas, nei teismų praktika nenustato draudimo teismui išvadas grįsti tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota informacija. Kasatoriaus vertinimu, jeigu vietoj protokolų, kuriems BPK 179 straipsnis nustato griežtus reikalavimus ir kurie būtent dėl to užtikrina procesinių veiksmų patikimumą, galima remtis tarnybiniais pranešimais (ypač tais atvejais, kai jie pildo ar net keičia tai, ko nėra protokoluose), tuomet iš esmės nuvertinama BPK nustatyta protokolų procesinė forma ir jos paskirtis. Be to, teismas į gynybos argumentą, kad A. J. nebuvo išaiškintos teisės ir nesudaryta reali galimybė jomis pasinaudoti, atsako tuo, jog byloje nėra duomenų, kad jam buvo daromas spaudimas, naudotos apgaulės ar slaptos taktikos priemonės, o pareigūnų pokalbį kratos metu vertina kaip paties A. J. savanoriškai nurodytas aplinkybes, nelaikytinas neteisėta faktine apklausa.
2.11. Jeigu pašto siunta iš pašto įstaigos galėjo būti paimta kitu procesiniu būdu, nei nustatyta BPK 148 straipsnyje, toks alternatyvus veiksmas galėjo būti tik krata arba poėmis, tačiau jokiu būdu ne apžiūra (BPK 207 straipsnis). Šis argumentas buvo keliamas apeliaciniame skunde, tačiau teismas į jį iš esmės neatsakė. 2023 m. gegužės 29 d. Marijampolės apskrities VPK pareigūno L. Sikorskio tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atliekant kratą A. J. gyvenamojoje vietoje buvo gauta informacija apie DPD paštomate esančią siuntą, kurioje galimai buvo narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Tai rodo, kad pareigūnų tikslas nuo pat pradžių buvo konkrečios siuntos suradimas ir paėmimas, o ne objekto apžiūra. Pagal BPK 145 straipsnio 1 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį, daiktų paieškai ir paėmimui yra skirtos procesinės prievartos priemonės krata arba poėmis. Tyrimo veiksmas apžiūra (BPK 207 straipsnis) nėra skirtas daiktams paimti, todėl faktiniai pareigūnų veiksmai atidarant paštomato skyrelį, siuntos suradimas ir jos paėmimas savo turiniu atitiko poėmį, nepriklausomai nuo jų formalaus įvardijimo. Kadangi baudžiamojoje byloje nėra ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, leidžiančios atlikti kratą ar poėmį DPD paštomate, pagal BPK 145, 147 ir 160¹ straipsnių nuostatas tokiu būdu gauti duomenys negali būti naudojami kaltinimui pagrįsti. Be to, aiškinimas, jog pašto siunta gali būti paimta atliekant apžiūrą pagal BPK 207 straipsnį, prieštarauja ir Konstitucijos 22 straipsnio 2 ir 3 dalims, kurios saugo susižinojimo slaptumą ir leidžia rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą tik įstatymo nustatyta tvarka ir motyvuotu teismo sprendimu.
2.12. Marijampolės apskrities VPK pareigūnų sprendimas paimti iš pašto paslaugų teikėjo DPD paštomato pašto siuntą buvo priimtas pažeidžiant BPK 148 straipsnio 1 dalį, o vėlesni ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai ją paimant ir tikrinant turinį – taip pat šio straipsnio 2 dalį. Todėl visa siuntos paėmimo ir apžiūrėjimo procedūra nuo pat pradžių buvo neteisėta. Tokiais veiksmais gauti daiktai ir duomenys, įskaitant 150,605 g baltos spalvos medžiagą su psichotropine medžiaga N-etilnorpentedronu, laikytini gautais įstatyme nenustatytu būdu ir pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį negali būti pripažįstami leistinais įrodymais ar naudojami A. J. kaltei pagrįsti.
2.13. 2023 m. gegužės 30 d. Marijampolės apskrities VPK KP ONTS viršininkas E. Charisovas raštu Nr. (duomenys neskelbtini), remdamasis BPK 175 straipsniu, kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininkę L. Ulpienę, prašydamas pavesti pavaldiems pareigūnams iš Lietuvos pašto logistikos centro (duomenys neskelbtini) paimti pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) ir atlikti reikalingus procesinius veiksmus. Tą pačią dieną nuo 9.40 val. iki 9.50 val. Vilniaus apskr. VPK pareigūnas D. Beniauskas žodžiu pareikalavo pateikti šią siuntą, ir šią siuntą pašto įstaigos atstovė D. I. jam perdavė. Vėliau, 2023 m. birželio 2 d., laikotarpiu nuo 12 val. 48 min. iki 12 val. 56 min. Marijampolės apskrities VPK KP ONTS 3-iojo poskyrio vyresnieji tyrėjai R. Karsokas ir J. Petrulevičius patalpoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), apžiūrėjo ir nuodugniai patikrino pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini): išpakavo iš pašto įstaigos paimtą pašto siuntą, ją išsamiai apžiūrėjo, pasvėrė ir nufotografavo. Vėliau policijos pareigūnai pašto siuntą supakavo į savo atsineštus paketus. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai pareikalavo, kad pašto įstaiga pateiktų siuntą, ją paėmė ir patikrino jos turinį, o šie veiksmai procesiškai buvo įforminti kaip tyrimo veiksmai pagal BPK 97 ir 207 straipsnius.
2.14. BPK 97 straipsnis suteikia teisę ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorui ir teismui reikalauti pateikti daiktus, o BPK 98 straipsnis nustato galimybę fiziniams ar juridiniams asmenims tokius daiktus pateikti savo iniciatyva. Tačiau nagrinėjamu atveju nei A. J., nei Lietuvos pašto logistikos centras, nei kiti asmenys pašto siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) savo iniciatyva nepateikė. Nepaisydami to, teismai šių nuostatų taikymą laikė aktualiu, tačiau nepaaiškino, kokiam konkrečiam procesiniam santykiui BPK 98 straipsnis turėtų ar galėtų būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas vieninteliu argumentu, kuriuo grindė baudžiamojo persekiojimo institucijų teisę paimti pašto siuntą iš pašto įstaigos remiantis BPK 97 ir 98 straipsniais, laikė aplinkybę, kad pats A. J. policijos pareigūnams nurodė paštomate esančią siuntą su galimai narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Tačiau šio teiginio procesinė reikšmė jau buvo išsamiai įvertinta aptariant ankstesnius epizodus, o šiame epizode pirmosios instancijos teismas savo argumentacijos neišplėtė ir nepateikė naujų motyvų. Apeliacinės instancijos teismas papildomai rėmėsi formaliu argumentu, kad siuntos buvimo vieta buvo aiškiai žinoma, nekilo jos sunaikinimo grėsmė, todėl ji galėjo būti išreikalauta pagal BPK 97 straipsnį, pažymėdamas, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi teisę reikalauti bylai reikšmingų daiktų ir dokumentų, net jei juose yra privataus pobūdžio duomenų.
2.15. Konstitucijos 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad asmens susirašinėjimas ir kitoks susižinojimas yra neliečiamas, o informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik įstatymo nustatyta tvarka. Ši konstitucinė nuostata suponuoja, kad BPK 97 straipsnio pagrindu gali būti reikalaujama pateikti tik tokius daiktus ar dokumentus, kurie nepatenka į konstitucinę asmens privatumo sampratą. Neabejotina, kad pašto siunta, nepriklausomai nuo jos turinio, patenka į šią privatumo sampratą, todėl jos paėmimas negali būti grindžiamas vien minėta norma. Aplinkybė, jog A. J. apklausos metu nurodė policijos pareigūnams apie užsakytą, tačiau dar negautą pašto siuntą, savaime nereiškia nei atsisakymo Konstitucijos garantuojamos privatumo apsaugos, nei to, kad pareigūnams nebetaikomas Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas informaciją apie privatų gyvenimą rinkti tik teismo sprendimu ir įstatymo nustatyta tvarka.
2.16. Marijampolės apskrities VPK pareigūno E. Charisovo sprendimas paimti iš Lietuvos pašto logistikos centro pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė BPK 148 straipsnio1 dalį, o ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai jos pareikalaujant, paimant ir tikrinant jos turinį pažeidė BPK 148 straipsnio 2 dalį. Todėl visa šios siuntos paėmimo ir apžiūrėjimo procedūra nuo pat pradžių buvo neteisėta. Tokiais veiksmais gauti daiktai ir duomenys, įskaitant 103,317 g narkotinės medžiagos – kanapių, laikytini gautais įstatyme nenustatytu būdu, todėl pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį jie negali būti pripažįstami leistinais įrodymais ir naudojami A. J. kaltei pagrįsti.
2.17. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad, žvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktą argumentavimą iš esmės, t. y. įsigilinus į nutartyje vartojamą retoriką, išskiriamų argumentų kryptingumą bei jų vertybinį pagrindą, taip pat įvertinus nuoseklų siekį vengti pasisakyti dėl „nepatogių“ apeliacinio skundo argumentų, į kuriuos nepateikiama juos paneigiančių atsakymų, bei akivaizdų dėmesio nukreipimą nuo apeliacinio skundo esmės, analizuojant su nagrinėjama baudžiamąja byla nesusijusius aspektus, darytina išvada, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismo argumentavimas leidžia konstatuoti, jog teismas siekė ne užtikrinti tinkamą baudžiamojo proceso įstatymo supratimą ir taikymą, taip pažeisdamas savo fundamentalią konstitucinę pareigą – klausyti tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis), bet veikiau rasti bet kokią interpretaciją, kuri leistų pateisinti baudžiamojo persekiojimo institucijų atliktus veiksmus, neretai pasitelkiant sofistinio pobūdžio argumentaciją.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė priėmė sprendimą sankcionuoti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus siekdama ne tik paimti A. J. gautą pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) iš siuntų tarnybos ir patikrinti jos turinį bei paimti narkotines ar psichotropines medžiagas, o norėdama su šia siunta vykdyti taktinius veiksmus, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta duomenų, kad A. J. organizuoja narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą, medžiagos parsiunčiamos į paštomatus, todėl buvo būtina sudaryti galimybę A. J. ar jo įgaliotam asmeniui paimti siuntą tam, kad būtų atskleista nusikalstamų veiksmų schema. Šių duomenų surinkimas buvo įmanomas tik pasitelkiant savo tapatybės neatskleidžiančius pareigūnus, pavedant jiems kontroliuoti siuntos kelią, leidžiant siuntai pasiekti gavėją, todėl vien siuntos paėmimo iš paštomato ar siuntų tarnybos BPK 148 straipsnyje nustatyta tvarka nepakako, buvo būtina vykdyti kitus, platesnio spektro veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad buvo laikomasi BPK 158 straipsnio 2 dalyje, 1601 straipsnio l dalyje nustatytos tvarkos, kad savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai gali būti atliekami tik gavus ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimą, o neatidėliotinu atveju – prokuroro nutarimu, kuris privalo būti patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip užtikrinant, kad atliekami (atlikti) veiksmai yra teisėti ir proporcingi. Procesinę prievartos priemonę sankcionavo prokurorė nutarimu, kuris buvo įvertintas ir patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo, procesinius veiksmus atliko nutarime nurodyti pareigūnai, nebuvo viršyta leistų atlikti veiksmų apimtis. Iš nutarimo buvo aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti atliekami, kas galėjo tuos veiksmus atlikti ir kokiu būdu tie veiksmai ir jų rezultatai turėjo būti užfiksuoti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino slaptų veiksmų atlikimo metu gautus duomenis ir jų pagrindu parengtą specialisto išvadą patikimais įrodymais byloje ir jais vadovavosi spręsdamas dėl A. J. kaltės.
3.2. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje argumentuotai pasisakyta, kad paimant siuntas buvo taikytas vienas iš šių duomenų rinkimo būdų – A. J. pats ikiteisminio tyrimo pareigūnams pranešė apie užsakytas siuntas su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, todėl jos buvo išimtos iš paštomato ir Lietuvos pašto logistikos centro BPK 97, 98 straipsniuose nustatyta tvarka. Procesinės prievartos priemonės taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinama, ar negalima tam tikro daikto ar dokumento gauti kitu būdu – netaikant procesinės prievartos veiksmų. Jei asmuo, turintis tyrimui reikšmingą daiktą ar dokumentą, pats apie jį informuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus arba nurodo, kur jį galima rasti, procesinės prievartos priemonių taikymas yra ne tik netikslingas, bet ir neproporcingas. Griežta pašto siuntų poėmio atlikimo tvarka yra nustatyta tam, kad nebūtų nepagrįstai apribojamos asmens, kuris nežino apie jam taikomas procesines prievartos priemones, teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo apsaugą. A. J. pats ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad DPD siuntų terminale, esančiame (duomenys neskelbtini), laikoma jam skirta siunta iš užsienio, kurios viduje yra psichotropinė medžiaga NEP (N-etilnorpentedronas), siuntos atsiėmimo kodas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją BPK 148 straipsnyje nustatyta tvarka dėl nutarties leisti atlikti pašto siuntos poėmį nebuvo pagrindo, kadangi buvo aiški daikto buvimo vieta, žinomas durelių atidarymo kodas, o siuntos savininkas sutiko su jos paėmimu.
3.3. Nagrinėjamu atveju baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad turint apie konkrečią pašto siuntą duomenų, gautų iš paties šio daikto savininko, procesinės prievartos priemonės – pašto siuntos poėmio (BPK 148 straipsnis) – taikymas yra netikslingas. Šiuo atveju buvo aiškiai žinoma pašto siuntos buvimo vieta, nekilo grėsmė, kad ji gali būti sunaikinta, todėl buvo išreikalauta iš ją turinčios įstaigos BPK 97 straipsnio pagrindu. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi teisę reikalauti pateikti visų rūšių daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nepaisant to, ar juose užfiksuoti privatūs asmens duomenys, – mobiliuosius telefonus, kompiuterius, sutartis, laiškus ir kt., – ir esant tokio reikalavimo pagrindui – kai gaunamas daiktas ar dokumentas yra reikšmingas bylai, toks privatumo pažeidimas laikomas proporcinga priemone. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pašto siunta su l03,317 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) bei šios siuntos pagrindu parengta specialisto išvada pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinta kaip įrodymas byloje.
3.4. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikta slapta pašto siuntos kontrolė buvo teisėta, nes tai buvo padaryta remiantis prokuroro nutarimu, kuris vėliau buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (BPK 1601 straipsnio l dalis). Pareigūnų atlikti veiksmai – slapta pašto siuntos apžiūra, siuntoje rastų civilinėje apyvartoje draudžiamų daiktų pakeitimas, globalaus pozicionavimo sistemos įmontavimas siuntoje – visiškai atitinka BPK 158 straipsnyje „Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai“ nustatytos procesinės prievartos priemonės turinį. Ši procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma ir dėl pašto siuntų, nesikreipiant į teismą atskirai dėl pašto siuntos poėmio BPK 148 straipsnyje nustatyta tvarka, taigi gynybos argumentai, kad įrodymai, susiję su minėta siunta, gauti neleistinu būdu, atmestini kaip nepagrįsti. Pusiausvyra tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo šiame baudžiamajame procese buvo išlaikyta.
3.5. Pasisakant dėl kasatoriaus teiginių apie asmens teisės į privatumo neliečiamumą pažeidimą, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad asmens konstitucinė teisė į privatumo neliečiamumą nėra absoliuti, baudžiamojo proceso metu ji gali būti apribota BPK 44 straipsnio 9 dalyje nustatytais atvejais ir tvarka. Asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pripažintina, kad byloje įrodymai gauti teisėtais būdais, juos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taigi jie yra leistini ir jais gali būti grindžiamas nuosprendis.
3.6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog A. J. kaltę patvirtina ne tik pašto siuntų turinys, bet įrodymų visuma. A. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme pripažino savo kaltę ir nurodė, kad siuntėsi psichotropines medžiagas amfetaminą ir N-etilnorpentedroną, narkotines medžiagas kanapes (antžemines dalis), neneigė, kad pašto siuntose rastos civilinėje apyvartoje uždraustos medžiagos yra tos, kurias užsisakė internetu, neginčijo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorės veiksmų teisėtumo. A. J. kaltė įrodyta dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo šiame procese yra nepagrįsti ir neįrodyti.
3.7. Kasatoriaus argumentai, kad tam tikri apeliacinės instancijos teismo teiginiai ir argumentavimas rodo šio teismo šališkumą, yra nepagrįsti. Pateiktame kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme, todėl tokie teiginiai laikytini deklaratyviais.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo A. J. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo šališkumo
5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes bylą išnagrinėjo tendencingai, siekdamas patvirtinti byloje pateiktą kaltinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus argumentai nepagrįsti.
5.1. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principai įtvirtinti ir BPK 44 straipsnio, reglamentuojančio asmens teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu, 5 dalyje. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo šališkumo buvimas nustatomas taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį testus. Taikant subjektyvųjį testą, atsižvelgiama į tai, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Vertinant teisėjo nešališkumą pagal objektyvųjį testą, reikia nustatyti, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-39-1073/2021, 2K-7-62-495/2024, 2K-7-119-719/2024, 2K-62-648/2025, 2K-52-387/2026 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10; 2018 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Dainelienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 23532/2014).
5.2. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka kasatoriaus lūkesčių ar teismų padarytos išvados netenkina gynybos, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-976/2023, 2K-53-511/2024). Kasacinės instancijos teismas atmeta kasacinių skundų argumentus dėl teismo šališkumo, grindžiamus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, padarytais vertinant įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-489/2023). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-507/2016">2K-385-507/2016</a>, 2K-215-697/2023).
5.3. Pateiktame kasaciniame skunde pirmiau nurodyto pobūdžio aplinkybės neatskleistos, o išdėstyti argumentai nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Nagrinėjamu atveju kasatorius teismo šališkumą grindžia iš esmės tik nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, tačiau nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios objektyviai leistų abejoti šio teismo nešališkumu. Todėl vien vertinamojo pobūdžio teiginiai apie tariamai „kryptingą“ argumentaciją ar „sofistinį“ motyvavimą negali būti laikomi pagrindu konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas ar kad buvo pažeista nuteistojo A. J. teisė į teisingą teismą.
5.4. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Šios pareigos apimtis priklauso nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių ir priimamo sprendimo pobūdžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA3LTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-107-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-107-746/2015">2K-107-746/2015</a>, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-227-719/2018, 2K-226-1073/2019, 2K-274-697/2020). Todėl vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl dalies apeliacinio skundo argumentų pasisakė ne taip išsamiai, kaip to norėjo kasatorius, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie teismo šališkumą ar teisės į nešališką teismą pažeidimą.
5.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kasacinio skundo argumentai dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20, 148 straipsniai) pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 260 straipsnio 3 dalis)
6. Kasatorius skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo iš esmės pažeistos BPK 148 straipsnyje nustatytos pašto siuntų poėmio taikymo sąlygos ir tvarka, nes prokurorė, priimdama nutarimą atlikti slaptus veiksmus (BPK 158 straipsnis) paimant siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) iš pašto įstaigos, nesivadovavo BPK 148 straipsnio nuostatomis, o pats siuntos paėmimas, jos turinio tikrinimas ir susiję veiksmai buvo atlikti nesilaikant BPK 148 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos tvarkos. Kasatoriaus vertinimu, tokiais veiksmais buvo pažeistos visos esminės šios procesinės prievartos priemonės teisėtumo sąlygos, todėl tokiu būdu gauti duomenys negali būti pripažinti leistinais įrodymais.
7. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).
8. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytas reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Bet kuriuo atveju, ar informacija surinkta pagal BPK, ar ji gauta kitų įstatymų nustatyta tvarka, teismas turi pareigą patikrinti, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-895/2020, 2K-119-303/2021). Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-141/2008, 2K-7-40-511/2019).???
9. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Baudžiamojo proceso kodekse nustatytų ir skunde nurodytų procesinių priemonių taikymas. Sutiktina su kasatoriumi, kad BPK įtvirtintos procesinės prievartos priemonės, be kita ko, pašto siuntų poėmis (BPK 148 straipsnis) ir savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai (BPK 158 straipsnis), turi savarankišką paskirtį, taikymo sąlygas ir skirtingą turinį, todėl jos nėra tarpusavyje dubliuojančios ar viena kitą pakeičiančios. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad byloje teismai netinkamai aiškino šių normų tarpusavio santykį.
9.1. BPK 148 straipsnyje reglamentuojama specifinė poėmio rūšis – pašto siuntos poėmis, besiskiriantis paimamu objektu – pašto siunta – ir grindžiamas ne objekto stebėjimu, o nukreiptas į tikslinę konkrečiai apibrėžto objekto (pašto siuntos) paiešką ir jos paėmimą. Šios procesinės prievartos priemonės tikslas yra slapta kontroliuoti ir fiksuoti susižinojimo turinį, patikrinti ir (ar) gauti informaciją, esančią asmens siunčiamose ar gaunamose pašto siuntose, kai yra pagrindas manyti, kad jose gali būti duomenų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai atskleisti ir tirti. Tuo tarpu BPK 158 straipsnyje nurodyti savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai pasižymi platesne atliekamų veiksmų apimtimi. Ši procesinė priemonė apima slaptą, valstybės kontroliuojamą veiklą, kurios metu renkama ir fiksuojama informacija apie daromas ar jau padarytas nusikalstamas veikas, siekiama nustatyti su jomis susijusius asmenis, jų tarpusavio ryšius, veikimo būdus bei nusikalstamos veikos mechanizmą, taip pat sudaryti sąlygas tokioms veikoms užkardyti ar nutraukti. Įgyvendinant šiuos veiksmus gali būti atliekami įvairūs tarpusavyje susiję veiksmai, apimantys ne tik pasyvų stebėjimą ar informacijos fiksavimą, bet ir aktyvius tyrimo veiksmus. Be kita ko, tokios veiklos metu gali būti imamasi priemonių, susijusių ir su asmens gaunamais ar siunčiamais objektais, įskaitant pašto siuntas: gali būti kontroliuojamas jų judėjimas, laikinai stabdomas perdavimas, keičiami jų turinio elementai teisėtais objektais, naudojamos techninės sekimo priemonės, organizuojamas kontroliuojamas pristatymas ar sudaromos sąlygos gauti siuntą, siekiant nustatyti su nusikalstama veika susijusius asmenis ir jų vaidmenis. Tokiais atvejais siunta nėra vien tikrinimo objektas, kaip tai būdinga BPK 148 straipsnyje reglamentuotam pašto siuntų poėmiui, tačiau ji tampa viena iš tyrimo priemonių, padedančių visapusiškai ištirti nusikalstamos veikos aplinkybes.
9.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad pagrindinė prielaida tinkamai įvertinti slaptų tyrimo veiksmų metu gautų duomenų leistinumą, taip pat ir patikimumą yra bylą nagrinėjančiam teismui, taip pat ir kitiems proceso dalyviams aiškus faktinis ir teisinis tokių veiksmų atlikimo pagrindas. Leidimas atlikti slaptus tyrimo veiksmus turi būti kiek įmanoma tikslesnis, kad proceso dalyviai ir bylą nagrinėjantys teismai galėtų įvertinti tų veiksmų teisėtumą (teisinį pagrindą) ir pagrįstumą (faktinį pagrindą), tai yra būtų aišku, kokie veiksmai, kur, prieš kokius asmenis, kiek laiko galėjo būti vykdomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2017, 2K-285-976/2018, 2K-195-976/2022, 2K-225-1214/2024).
9.3. Nagrinėjamoje byloje 2023 m. gegužės 29 d. buvo priimtas prokurorės nutarimas atlikti slaptus veiksmus – savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (BPK 158 straipsnis) ir slaptą sekimą (BPK 160 straipsnis). Nutarta leisti Marijampolės apskrities VPK ir Kauno apskrities VPK pareigūnams iš siuntų tarnybos „Itella“ paimti pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini), ją apžiūrėti naudojant vaizdo fiksavimo priemones, rastus civilinėje apyvartoje draudžiamus daiktus (narkotines ar psichotropines medžiagas ar anabolinius steroidus ir kita) pakeisti kitomis civilinėje apyvartoje neuždraustomis medžiagomis, kuriose nebus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar anabolinių steroidų, ar kitų draudžiamų daiktų ar medžiagų, į pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) įmontuoti globalaus pozicionavimo sistemą bei minėtą siuntą su pakeistu turiniu grąžinti siuntų tarnybai ir leisti ją paimti A. J. ar kitiems nenustatytiems jo bendrininkams.
9.4. Iš nutarimo turinio matyti, kad jame aiškiai nurodyti visi esminiai BPK 158 straipsnio 3 dalyje nustatyti elementai: konkretūs asmenys, kuriems pavesta atlikti slaptus veiksmus, asmuo, prieš kurį šie veiksmai nukreipti (A. J. ir kiti galimi jo bendrininkai), duomenys apie tiriamą nusikalstamą veiką, leidžiamų slaptų veiksmų pobūdis ir apimtis, jų tikslas bei trukmė. Nutarime taip pat detaliai aprašyta faktinė situacija, pagrindžianti tokių veiksmų būtinumą, nurodant turimus duomenis apie galimai daromą nusikalstamą veiką, jos pobūdį ir su ja susijusius asmenis. Be to, nutarime konkrečiai nurodyti leidžiami atlikti veiksmai, įskaitant siuntos paėmimą, jos turinio patikrinimą, pakeitimą, sekimo priemonių panaudojimą ir kontroliuojamą pristatymą, taip apibrėžiant aiškias šių veiksmų ribas ir turinį. Taip pat nustatyta konkreti jų atlikimo trukmė ir įvardytas siekiamas tikslas – surinkti duomenis apie nusikalstamos veikos mechanizmą, jos dalyvius ir aplinkybes. 2023 m. gegužės 30 d. Marijampolės apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, vadovaujantis BPK 160¹ straipsnio 1 dalimi, patvirtintas minėtų slaptų veiksmų teisėtumas. Nutartyje konstatuota, kad slapti veiksmai atlikti esant neatidėliotinam atvejui, siekiant užtikrinti, kad galimai draudžiami daiktai nebūtų sunaikinti ar paslėpti, taip pat pažymėta, kad šių procesinių priemonių taikymas yra proporcingas siekiamiems tikslams.
9.5. Taigi, pašto siunta šiuo atveju buvo naudojama ne kaip savarankiškas informacijos šaltinis, kurio turinys turėjo būti patikrintas, bet kaip priemonė nusikalstamos veikos mechanizmui atskleisti, asmenims, kurie ją pasiims, nustatyti ir jų veikimo schemai išaiškinti. Todėl, priešingai nei teigia kasatorius, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad 2023 m. gegužės 29 d. prokurorės nutarimas atlikti slaptus veiksmus neatitiko baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
9.6. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje gauti duomenys, taikant BPK 158 straipsnyje nustatytus procesinius veiksmus, pagrįstai buvo pripažinti įrodymais. Duomenys buvo gauti teisėtais, įstatyme nurodytais procesiniais veiksmais, jų gavimo pagrindas ir tvarka yra aiškūs. Aplinkybių, dėl kurių jie galėtų būti pripažinti neatitinkančiais BPK 20 straipsnio nustatytų įrodymų leistinumo reikalavimų, nenustatyta.
10. Kasaciniame skunde taip pat kvestionuojamas pašto siuntos paėmimo iš DPD siuntų terminalo, esančio (duomenys neskelbtini), ir pašto siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimo iš Lietuvos pašto logistikos centro teisėtumas, teigiant, kad abiem atvejais buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, nes šios siuntos paimtos, nesilaikant proceso įstatymo nustatytos tvarkos. Šiais atvejais taip pat turėjo būti taikytas BPK 148 straipsnyje nustatytas pašto siuntų poėmis. Kasatoriaus vertinimu, BPK 97, 98 ir 207 straipsnių taikymas paimant pašto siuntas iškreipia skirtingų procesinių prievartos priemonių santykį ir sudaro prielaidas apeiti BPK 148 straipsnyje įtvirtintas procesines garantijas, taip pat prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 ir 3 dalims, kurios saugo susižinojimo slaptumą. Be to, kasatorius nurodo, kad net ir laikant, jog pašto siuntos galėjo būti paimtos ne pagal BPK 148 straipsnį, toks veiksmas galėjo būti tik krata ar poėmis. Sutikti su šiais kasatoriaus argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.
10.1. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrindamas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, kartu nustato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis žmogaus privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tais atvejais, kai asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtais veiksmais pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą ar kelia grėsmę atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).
10.2. Minėta, kad BPK 148 straipsnyje reglamentuojamas pašto siuntų poėmis yra procesinė prievartos priemonė, skirta slaptam susižinojimo kontrolės įgyvendinimui tais atvejais, kai asmuo nežino apie tokių veiksmų atlikimą ir būtina užtikrinti jo susirašinėjimo slaptumo apsaugą. Tačiau tai nereiškia, kad ši norma turi būti taikoma visais atvejais, kai tyrimo objektu tampa pašto siunta. Todėl nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad bet koks su pašto siunta susijęs procesinis veiksmas savaime reikalauja BPK 148 straipsnio taikymo, kadangi taip būtų nepagrįstai absoliutinama privataus gyvenimo apsauga.
10.3. Baudžiamajame procese nusikalstamoms veikoms tirti ir atskleisti yra nustatytos skirtingo pobūdžio ir intensyvumo priemonės, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti parenkama tokia procesinė priemonė, kuri yra būtina ir pakankama siekiamam tikslui pasiekti, kartu kiek įmanoma mažiau ribojant asmens teises ir laisves.
10.4. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 11 straipsnis įpareigoja baudžiamąjį procesą vykdančius subjektus laikytis proporcingumo principo taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus. Procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-976/2018, 2K-90-788/2022, 2K-90-788/2022, 2K-201-719/2023, 2K-58-628/2025, 2K-93-654/2025).??? Dėl to tais atvejais, kai tyrimui reikšmingas daiktas yra pareigūnams prieinamas be prievartos, kai jis pateikiamas savanoriškai arba kai jo paėmimui nereikia taikyti slaptų ar priverstinių veiksmų, nėra teisinio pagrindo taikyti intensyviausias, su procesine prievarta susijusias priemones.
10.5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali būti paimami apžiūros, kratos, poėmio, parodymų patikrinimo vietoje metu, gali būti išreikalaujami ar savanoriškai pateikiami įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar bet kokio kito fizinio asmens (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEtMzg3LzIwMjY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-51-387/2026')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-51-387/2026">2K-51-387/2026</a>).
10.6. BPK 145, 147, 97, 98 ir 207 straipsniuose reglamentuojami skirtingi procesiniai veiksmai, kurie skiriasi savo paskirtimi, taikymo sąlygomis ir asmens teisių ribojimo intensyvumu.
10.7. BPK 145 straipsnyje nurodyta, kad kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad koks nors asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras jiems surasti ir paimti gali atlikti kratą. Krata yra ne tik reikšmingų duomenų rinkimo, tačiau ir procesinė prievartos priemonė, kuria ribojama asmens teisė į nuosavybę, todėl ji daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi.
10.8. Poėmis yra procesinė prievartos priemonė, atliekama, kai reikia paimti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir tiksliai žinoma, kur jie yra ar kas juos turi (BPK 147 straipsnis). Skirtingai nei krata, poėmis nėra skirtas daiktų paieškai, nes jo taikymo prielaida yra iš anksto nustatyta konkreti paimamo objekto buvimo vieta ar jį turintis asmuo. Tačiau, nepaisant to, poėmis savo teisine prigimtimi išlieka procesine prievartos priemone, nes įstatymas nustato pareigą asmenims netrukdyti jį atlikti, o esant poreikiui leidžia daiktus ar dokumentus paimti prievarta. Poėmis, kaip ir krata, daromas tik motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Dėl to poėmis negali būti tapatinamas su kitais procesiniais veiksmais, kurie nėra susiję su prievartiniu daiktų paėmimu, ir netaikomas tais atvejais, kai objekto paėmimas vyksta be prievartos, daiktą apžiūrint įvykio vietoje ar kai daiktas buvo pateiktas savanoriškai.
10.9. BPK 207 straipsnyje įtvirtinta, kad turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas. Apžiūra atliekama, kai reikšmingas tyrimui aplinkybes galima nustatyti paprastai konstatuojant objekto buvimo vietą, jo padėtį ar būklę ir tam nereikia naudoti specialios technikos ar specialios tyrimo metodikos, atliekant šį procesinį veiksmą netaikomos procesinės prievartos priemonės; objektų požymiai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti, aprašomi, nufotografuojami arba nufilmuojami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg5LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-189-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-189-895/2018">2K-189-895/2018</a>, 2K-7-40-511/2019, 2K-6-976/2022, 2K-218-976/2023, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEtMzg3LzIwMjY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-51-387/2026')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-51-387/2026">2K-51-387/2026</a>).
10.10. Taigi, skirtingai nei krata (BPK 145 straipsnis) ar poėmis (BPK 147 straipsnis), apžiūra (BPK 207 straipsnis) nėra skirta daiktams surasti ar paimti prievarta, bet yra orientuota į jau turimų ar prieinamų objektų apžiūrą, jų požymių fiksavimą ir reikšmingų aplinkybių nustatymą. Šis procesinis veiksmas pasižymi mažesniu įsikišimo į asmens teises intensyvumu, nes jo esmė yra apžiūrėti objektus, kurie pateikiami ar prie kurių teisėtai prieinama.
10.11. BPK 97 straipsnyje įtvirtinta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo teisė reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Ši procesinė priemonė nėra prievartinio pobūdžio, nes įstatymas nenustato pareigos tokius daiktus perduoti, todėl jų pateikimas galimas tik savanoriškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BPK 97 straipsnyje įtvirtinta tik teisė reikalauti pateikti daiktus, tačiau asmeniui, kuriam toks reikalavimas adresuotas, neatsiranda pareiga juos perduoti, todėl šios normos taikymas siejamas su savanorišku daiktų pateikimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318-458/2019).
10.12. BPK 98 straipsnyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281-495/2023).
10.13. Taigi, atsižvelgiant į paminėtų normų taikymo aspektus, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pašto siunta, esanti DPD paštomate adresu: (duomenys neskelbtini), kaip teigia kasatorius, negalėjo būti paimta ir apžiūrėta, vadovaujantis BPK 207 straipsniu.
10.14. Iš 2023 m. gegužės 29 d. apžiūros protokolo matyti, kad pašto siuntos apžiūrą atliko Marijampolės apskrities VPK KP ONTS 2-ojo poskyrio pareigūnas K. M. Matulevičius, dalyvaujant A. J. ir kitiems pareigūnams. Apžiūra atlikta, vadovaujantis BPK 92, 179, 205 ir 207 straipsnių nuostatomis. A. J. pats suteikė pareigūnams informaciją apie siuntos buvimo vietą, kartu su pareigūnais nuvyko prie DPD terminalo, pateikė siuntos atsiėmimo kodą ir tokiu būdu sudarė galimybę pareigūnams prieiti prie siuntos. Tokios aplinkybės rodo, kad pareigūnams nereikėjo nei aktyviai ieškoti siuntos, nei taikyti prievartos ją paimant. A. J. suvokė pareigūnų atliekamų veiksmų pobūdį ir tikslą, žinojo, jog siunta bus apžiūrima, ir pats dalyvavo ją apžiūrint. Todėl darytina išvada, kad nuteistojo teisė į privatų gyvenimą ar susižinojimo slaptumą nebuvo pažeista, nes, kaip minėta, daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali būti savanoriškai pateikiami įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ar bet kokio kito fizinio asmens ir paimami taip pat ir apžiūros metu.
11. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad A. J. nurodyta informacija apie pašto siuntos buvimo vietą (DPD paštomatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini)) negali būti laikoma pateikta savanoriškai.
11.1. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save taip pat yra viena iš teisingo proceso, garantuojamo Konvencijos, prielaidų ir garantijų.
11.2. EŽTT praktikoje nurodoma, kad bet koks sulaikyto ar suimto asmens ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip leidžiama „neformali apklausa“. Tai užtikrina įtariamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka sulaikyto ar suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises; siekiant garantuoti, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (pvz., 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021, 36 punktas ir jame nurodyta EŽTT ir kasacinė praktika).
11.3. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra ne kartą konstatuota, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir,,atviri prisipažinimai“ arba tokio asmens,,neformalių pokalbių“ su pareigūnais metu gauti duomenys, kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertimas duoti parodymus neretai yra susijęs su asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, faktiniu sulaikymu ir apklausa, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant, taip pažeidžiant BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350/2013, 2K-233-788/2016, 2K-120-976/2019, 2K-6-976/2022, 2K-8-976/2024).
11.4. Kita vertus, teisės tylėti ir teisės į gynėją pažeidimas paprastai nenustatomas tais atvejais, kai asmuo tam tikrą vėliau baudžiamajame procese prieš jį panaudojamą informaciją pareigūnams pateikia savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, kitaip reikšmingai nesuvaržant jo veiksmų laisvės ir netaikant spaudimo, pareigūnams ne siekiant neformaliuoju būdu išgauti iš asmens jį potencialiai kaltinančios informacijos, o tiesiog atliekant įprastus pirminius veiksmus įvykio vietoje (pvz., 2019 m. sausio 22 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Sršen prieš Kroatiją, peticijos Nr. 30305/13).
11.5. Nustatyta, kad šioje byloje A. J. buvo sulaikytas 2023 m. gegužės 29 d. 12.02 val., todėl nuo šio momento laikytinas įtariamuoju (BPK 21 straipsnio 2 dalis) ir įgijo įtariamojo teises bei pareigas (BPK 21 straipsnio 4 dalis), tarp jų ir teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus. Po sulaikymo nedelsiant buvo vykdoma teisėta krata A. J. gyvenamojoje vietoje, šios kratos metu jis savo iniciatyva pareigūnams pranešė apie DPD siuntų terminale adresu: (duomenys neskelbtini), esančią jam skirtą pašto siuntą, savanoriškai pateikė jos atsiėmimo kodą ir kartu su pareigūnais nuvyko prie siuntos buvimo vietos. 2023 m. gegužės 29 d. apie 15.35 val., pareigūnams suvedus A. J. nurodytą kodą, buvo atidarytas siuntos skyrius, siunta paimta, o jos turinys patikrintas ir užfiksuotas apžiūros protokole – siunta išpakuota, apžiūrėta, pasverta, nufotografuota ir vėl supakuota, taip fiksuojant jos turinį ir reikšmingas aplinkybes nusikalstamai veikai tirti. 2023 m. gegužės 30 d. įtariamojo apklausos protokole užfiksuota, kad A. J. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir patvirtino anksčiau pareigūnams pateiktą informaciją apie minėtą siuntą, jos buvimo vietą, atsiėmimo aplinkybes bei turinį. Iš apklausos protokolo matyti, kad įtariamasis parodė pats gavęs pranešimą apie siuntos atvykimą į paštomatą, pateikęs jos atsiėmimo kodą ir sudaręs galimybę pareigūnams ją paimti, taip pat paaiškino siuntos turinį, jo kilmę ir paskirtį. Svarbu pažymėti tai, kad tokios pačios pozicijos A. J. nuosekliai laikėsi viso proceso metu, teisminio bylos nagrinėjimo metu jo parodymai buvo patikrinti ir įvertinti atsižvelgiant į visetą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo A. J. kratos metu pareigūnams pateikta informacija apie siuntos, kurioje buvo rastos psichotropinės medžiagos, buvimo vietą ir kitas su tuo susijusias aplinkybes buvo pateikta nesavanoriškai, pažeidžiant jo procesines teises ar kitaip varžant apsisprendimo laisvę duoti parodymus apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Kartu įvertinus išdėstytas aplinkybes, priešingai kasatoriui, darytina išvada, tai, kad A. J. įtariamojo teisės buvo išaiškintos ne iš karto po sulaikymo, bet tą pačią dieną vėliau – 18.10 val., savaime nepaneigia jo pateiktų duomenų savanoriškumo.
12. Kita vertus, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nustatytu procesiniu pažeidimu, kai 2023 m. gegužės 29 d. kratos protokole nebuvo užfiksuota aplinkybė, kad nuteistasis savo iniciatyva nurodė pašto siuntos buvimo vietą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas pagrįstai nepripažintas esminiu, kadangi minėtą aplinkybę patvirtina kiti byloje objektyviai nustatyti faktai (siunta buvo paimta suvedus būtent A. J. nurodytą kodą, joje rasta jo nurodyta psichotropinė medžiaga), be kita ko, kaip jau minėta, pirmosios įtariamojo apklausos metu jis patvirtino šias aplinkybes ir tokių parodymų nuosekliai laikėsi teisme.
13. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir gynėjo kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su pašto siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) gavimu iš Lietuvos pašto logistikos centro ir jos apžiūra.
13.1. Byloje nustatyta, kad minėtos 2023 m. gegužės 30 d. atliktos įtariamojo apklausos metu A. J., be kita ko, parodė, kad prieš 2–3 savaites buvo užsisakęs dar vieną pašto siuntą, kuri turėjo būti siunčiama iš Jungtinių Amerikos Valstijų arba Jungtinės Karalystės, tačiau šios siuntos jis dar nėra gavęs. 2023 m. gegužės 30 d. Marijampolės apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnas, vadovaudamasis BPK 175 straipsniu, surašė pavedimą Vilniaus apskrities VPK pareigūnams atlikti atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, t. y. iš Lietuvos pašto logistikos centro, esančio Vilniuje, paimti pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įforminti reikalingus procesinius dokumentus. Tą pačią dieną, 2023 m. gegužės 30 d., Vilniaus apskrities VPK pareigūnas, vadovaudamasis BPK 97 straipsniu, pareikalavo pateikti minėtą siuntą. Šis veiksmas įformintas reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, surašytu laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų. Lietuvos pašto atstovė sutiko pateikti reikalaujamą daiktą ir siunta buvo pateikta bei paimta netaikant procesinių prievartos priemonių. Vėliau, gavus siuntą, buvo atlikta jos apžiūra. 2023 m. birželio 5 d. surašytas daiktų apžiūros protokolas, vadovaujantis BPK 92, 179, 205 ir 207 straipsnių nuostatomis.
13.2. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia kasatoriaus teiginius dėl būtinybės šiuo atveju taikyti procesines prievartos priemones, nustatytas BPK 148, 145 ar 147 straipsniuose. A. J. apklausos metu pats pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams informaciją apie konkrečią pašto siuntą, jos buvimo vietą ir aplinkybes, susijusias su jos gavimu. Taigi, akivaizdu, kad A. J. suprato, kad ši siunta taps tyrimo objektu, ji bus pareikalauta ir bus tikrinamas jos turinys. Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ar susižinojimo slaptumą ar reikėjo taikyti BPK 148 straipsnyje nustatytą specialią pašto siuntų poėmio tvarką, skirtą slaptai susižinojimo kontrolei.
13.3. Be kita ko, kasatorius nepagrįstai teigia, kad BPK 97 straipsnio pagrindu gali būti reikalaujama pateikti tik tokius daiktus ar dokumentus, kurie nepatenka į konstitucinę asmens privatumo sampratą. Pažymėtina, kad šios procesinės normos taikymas siejamas ne su daikto pobūdžiu, o su jo gavimo būdu, t. y. savanorišku pateikimu. Tokia išvada atitinka ir kasacinės instancijos teismo išaiškinimą, kad BPK 97 straipsnyje įtvirtinta teisė reikalauti pateikti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, yra savarankiška procesinė priemonė, kuri nėra prievartinio pobūdžio ir taikoma tais atvejais, kai objektas gali būti gautas be prievartos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318-458/2019).
13.4. Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, šiuo atveju buvo aiškiai žinoma siuntos buvimo vieta – Lietuvos pašto logistikos centras, o ją turėjęs subjektas, pareigūnams pareikalavus pagal BPK 97 straipsnį, siuntą pateikė savanoriškai. Tai reiškia, kad nebuvo poreikio nei ieškoti siuntos, nei ją paimti prievarta, todėl nebuvo teisinio pagrindo taip pat atlikti kratą (BPK 145 straipsnis) ar poėmį (BPK 147 straipsnis). Kaip minėta, procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų.
14. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje duomenys apie pašto siuntas ir jų turinį buvo gauti bei patikrinti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, taikant konkrečioms situacijoms tinkamus duomenų gavimo būdus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1 dalies ar 148 straipsnio nuostatos. Duomenys šioje byloje gauti teisėtais būdais ir iš teisėtų šaltinių, jie pripažinti įrodymais įstatymo nustatyta tvarka. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Todėl tenkinti kasacinio skundo jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. J. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Albinas Antanaitis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
