Dėl sprendimo dalies panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI2-1143-860/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03290-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Petkevičienės ir Jolitos Rasiukevičienės,

sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės,,Lietuvos rytas“, uždarosios akcinės bendrovės,,Lrytas“ atstovui advokatui K. R.,

atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovei Ž. K.,

trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K., jos atstovui advokatui K. R.,

trečiojo suinteresuoto asmens V. A. atstovei advokato padėjėjai G. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo dalies panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys – R. K. (uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ žurnalistė), V. A..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjos uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (SK-124, 2021) SPR-237 „Dėl publikacijose „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ (www.lrytas.lt, 2020-09-19), „Kova dėl R. K. milijonų kaista: prabilo apie skolą politikos veikėjui ir šantažą“ (www.lrytas.lt, 2020-09-20), „Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“ (UAB „Lietuvos rytas“, 2020-09-19) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje V. A. skundas buvo iš dalies pripažintas pagrįstu bei nuspręsta įspėti UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos rytas“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau - VIĮ) 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo, bei V. A. skundą toje dalyje atmesti; priteisti pareiškėjų UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba).

Skunde nurodo, kad ginčas kilo dėl pareiškėjų paskelbtų publikacijų, t. y. publikacijos „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ (UAB „Lrytas“, 2020-09-19) (toliau – ir Publikacija 1), publikacijos „Kova dėl R. K. milijonų kaista: prabilo apie paskolą politikos veikėjui ir šantažą“ (UAB „Lrytas“, 2020-09-20) (toliau – ir Publikacija 2), publikacijos „Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“ (UAB „Lietuvos rytas“, 2020-09-19) (toliau – ir Publikacija 3). Pažymi, kad skelbdami minėtas publikacijas dienraštis „Lietuvos rytas“ ir internetinis naujienų portalas www.lrytas.lt elgėsi sąžiningai, objektyviai ir etiškai, nes publikacijose paviešino mirusiojo milijonieriaus R. K., kuris buvo visuomenėje gerai žinomas mecenatas, aplinkos žmonių, draugų, verslo partnerių, bičiulių, bendradarbių, nagrinėjamos rezonansinės civilinės bylos Nr. e2-1900-592/2020 proceso dalyvių, ekspertų, ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų komentarus visa apimtimi, t. y. jų niekaip neiškraipant, o pateikiant tikslią pašnekovo pasakytą citatą, taip siekiant, jog asmuo, kuris skaitys publikaciją susidarys savo, o ne publikacijos autoriaus nuomonę. Dienraščio „Lietuvos rytas“ ir internetinio naujienų portalo lrytas.lt rinkta ir viešinta didelį visuomenės susidomėjimą sulaukusios istorijos aktuali informacija buvo surinkta iš įvairių šaltinių, dokumentų analizės, atliekant išsamų tyrimą ir tikrinant nustatytus faktus. Pateikti faktai apie V. A. prieštaringai vertinamus veiksmus pagrįsti ir dokumentais, ir būrio liudytojų (šaltinių) citatomis bei pateiktomis aplinkybėmis, kurie pateikti su konkrečiomis pavardėmis. Atkreipia dėmesį, kad „Lietuvos rytas“ ir lrytas.lt, kaip to reikalauja norminių teisės aktų reikalavimai, V. A. suteikė galimybę į atsakymo teisę - paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, atsakyti į aktualius klausimus, tačiau pastarasis telefoninių pokalbių metu bendravo neetiškai, nors jis yra viešas asmuo, kuriam yra taikomi didesni etikos ir moralės principai. Su V. A. buvo bandoma susisiekti net 11 kartų. Publikacijose yra pateikta bendro pobūdžio informacija apie vykstantį ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo ir civilinę bylą dėl R. K. testamento pripažinimo negaliojančiu. Tai yra faktinės aplinkybės, kurios egzistuoja ir nėra pateikiamos jokios interpretacijos ar vertinimai šiais ginčo klausimais. Juo labiau, kad publikacijoje pateikti duomenys nėra iškraipyti, užgaulūs, pašiepiantys, skleidžiantys dezinformaciją ar pan., taip pat tekste nėra pateikiami konstatuojami ir vertinami teiginiai. Nurodo, kad po publikacijoje,,Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“ paviešintų aplinkybių apie V. A. medicininių dokumentų gavimo aplinkybes po milijonieriaus R. K. mirties, Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato pareigūnai tyrė V. A. atliktus veiksmus uždraustos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 302 straipsnyje (antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas) ir 304 straipsnyje (Melagingos informacijos pateikimas siekiant įgyti dokumentą), aspektu. V. A. neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo su šiais medicininiais dokumentais susipažinti ir gauti jų kopijas po R. K. mirties. Pareiškėjai pasisakydami dėl viešo asmens nurodo, kad skundžiamu Sprendimu, nors buvo konstatuojama, jog V. A. turi viešo asmens statusą, tačiau iš esmės buvo apsiribota, tik teismų jurisprudencijos pakomentavimu, tačiau tai nebuvo susieta su konkrečiomis ginčo aplinkybėmis ir jų reikšme ginčo objektui. Tokiu būdu prieš vertinant Sprendimą bei V. A. pateiktą skundą, kurio dalis buvo patenkinta, ir jame išdėstytus deklaratyvius teiginius bei duomenis, dėl žemiau nurodomų argumentų bei priežasčių turi būti įvertinta tai, kad V. A. yra laikomas viešu asmeniu. Byloje nėra ginčo (konstatuota skundžiamu Sprendimu), jog V. A. yra laikytinas viešu asmeniu, tiek dėl savo veiklos (Lietuvos ir (duomenys neskelbiami) miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, taip pat kandidatavęs į Lietuvos Respublikos Seimą), tiek dėl visuomeninės padėties (yra užėmęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) (duomenys neskelbiami) vadovo pareigas), kas reiškia, jog V. A. savaime sulaukia didesnio visuomenės dėmesio, nes jo veiksmais domisi valstybės piliečiai. V. A. buvo ir (duomenys neskelbiami) savivaldybės tarybos narys, aktyvus (duomenys neskelbiami) narys, kaip jau minėta, VSDFV (duomenys neskelbiami) padalinio vadovas. Taip pat V. A. yra (duomenys neskelbiami) savivaldybės kontroliuojamos strateginės įmonės, - akcinės bendrovės (toliau - AB) „(duomenys neskelbiami) vanduo“, (duomenys neskelbiami) pirmininkas, todėl jau vien tai savaime reiškia, kad V. A. yra viešas asmuo, kuriam taikomi aukštesni elgesio ir moralės reikalavimai bei standartai. Juo labiau, kad V. A. turėjo politiko statusą, kas jau savaime suponuoja reikalavimą elgtis etiškai, rūpestingai ir vadovaujantis aukštesniais elgesio standartais bei tai, kad visuomenė turi teisę būti informuota apie V. A. atliekamus veiksmus. Juo labiau, kad V. A. priimami sprendimai gali turėti įtakos viešajam interesui, todėl visuomenė ginčo laikotarpiu turėjo teisėtą interesą žinoti apie V. A., kaip viešo asmens, veiksmus ir domėtis jo veikla, o šiuo pagrindu V. A. yra taikomi aukštesni kritikos standartai. Vertinant, ar pareiškėjų išsakyta nuomonė ar kritika yra neva netinkama, turėjo būti įvertinta, kad V. A. yra taikomos žymiai platesnės kritikos ribos, kurios leidžia aštresnę kritiką bei atitinkamą hiperbolizavimą, leidžiant satyrinį situacijos „padidinimą“, taip kartu leidžiant ir atitinkamus palyginimus. Visgi, šios aplinkybės nebuvo tiriamos ir / ar vertinamos, tik elementariai konstatuojant, kad V. A. neva pavadinimas „šarlatanu“ yra neetiška bei nesąžininga kritika, nors nebuvo vertinama, ar tokia kritika peržengia leistinas ribas ir yra per daug aštri. Vien formalus konstatavimas, kad V. A. yra viešas asmuo, nesudaro pagrindo teigti, jog ši aplinkybė buvo įvertinta konstatuojant neva atliktą pažeidimą. Akivaizdu, kad tokiu atveju turėjo būti vertinamas proporcingumas tarp V. A. teisių ir visuomenės informavimo priemonės teisės informuoti bei visuomenės teisės žinoti, kas nebuvo padaryta. Sprendimu buvo konstatuota, jog neva pareiškėjai pažeidė VIĮ 2 straipsnio 36 dalį, todėl buvo nuspręsta juos įspėti. Pareiškėjai nesutinka su tuo, nes jų veiksmuose ir / ar paskelbtose publikacijose nėra VIĮ nuostatų pažeidimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo siekiama įžeisti V. A., buvo paskleista subjektyvaus pobūdžio informacija, kuri neatitinka nustatytų ar realybėje esančių faktų. Tai iš esmės yra nustatyta ir pačiu Sprendimu, kuriame yra konstatuojama, jog didžioji dalis publikacijos yra kitų asmenų pateiktos tikslios citatos, o publikacija ir joje keliami klausimai, buvo paskelbti išklausius kalbintų asmenų ir nurodžius surinktos informacijos visumą. Pačiam V. A. buvo suteikta pakartotina galimybė išsakyti savo nuomonę ir taip paneigti, patikslinti ar papildyti turimą informaciją, tačiau jis tai atsisakė padaryti. Juo labiau, kad viešo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina, netgi toleruojant neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus. V. A. pavardė ir asmuo niekaip nėra tiesiogiai siejami su žodžiu „šarlatanai“, kuris buvo pateiktas daugiskaita. Šį žodį pats sau prisiskyrė V. A., nors jokios sąsajos ar nuorodos į V. A. nėra. V. A. niekaip nėra siejamas su straipsnio pavadinimu, kadangi į jį nėra daroma jokia tiesioginė ar netiesioginė nuoroda, todėl tai yra laikoma tik asmenine V. A. interpretacija ir / ar siekiu sąmoningai klaidinti, nes žodis yra vartojamas bendrąja prasme ir nėra niekaip siejamas su V. A. asmeniu. Juo labiau, kad tai yra leistinas hiperbolizavimas, kuris neturi ypatingai neigiamos reikšmės bei yra vartojamas bendrąja prasme ir net daugiskaita, taip niekaip vartojamo teiginio nesiejant su pačiu V. A. ir būtent jo asmeniu. Nors pareiškėjai ir nesutinka, kad žodis „šarlatanai“ buvo vartojamas V. A. atžvilgiu, tačiau net ir vertinant kitaip, t. y. konstatuojant tarp V. A. ir pavartoto žodžio „šarlatanai“ sąsają, tai negalėtų būti vertinama, kaip neetiškas ir / ar nesąžiningas nuomonės reiškimas. Apibūdinamas „šarlatanu“ gali reikšti ne vien ypatingai neigiamą prasmę, tačiau ir asmenį, kuris dedasi didesniu specialistu, nei yra. Vertinant byloje esančius duomenis ir paties V. A. veiksmus, pareiškėjai susidarė nuomonę, jog jis galėjo dėtis didesniu specialistu. Kaip jau buvo nustatyta Sprendimu ir dėl to iš esmės nėra ginčo, V. A. komentavo mirusiojo R. K. ligą ir išsakė teiginį, kad tokios ligos gydymo nėra pasaulyje. Šį teiginį V. A. pasakė viešai žurnalistams teismo koridoriuje. Taigi, pats V. A. teikė komentarus ir galimai netgi konstatavo tam tikrus faktus apie mirusiojo sveikatos būklę, esant ypatingai jautriai ir sudėtingai situacijai. Kaip matyti iš Sprendimo turinio ir pridedamo Akreditavimo tarnybos pranešimo, V. A. niekuomet nebuvo išduoda medicinos licencija, todėl kyla pagrįstas klausimas, kokiu pagrindu yra konstatuojami tokie faktai, t. y. gydymo egzistavimas ar ne, kuomet asmuo neturi licencijos teigti tokius komentarus ir / ar teiginius. V. A. nėra praktikuojantis medikas, tačiau jis tiek viešai, tiek privačiai teikė komentarus apie mirusiojo R. K. gydymą. Mirusiajam R. K. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbiami). Visuotinai yra gerai žinoma aplinkybė, kad tokio pobūdžio ligą gydo onkologai, o ne anesteziologai - reanimatologai, kurie specializuojasi skausmo gydymo terapijoje. Taigi, kokiu pagrindu V. A., kuris neturi gydytojo onkologo išsilavinimo ir išsakytos frazės metu (tokio gydymo nėra) jokios medicinos praktikos, konstatavo faktus apie egzistuojančias ligas, išlieka neaišku. Susidaro objektyvi nuomonė, kad V. A. galėjo apsimesti mokovu, didesniu specialistu nei yra, kadangi konstatuoja faktus (teigiančiai nurodo) apie ligų gydymo neegzistavimą, taip komentuodamas konkretaus asmens sveikatos būklę, nors tam neturi nei reikiamo išsilavinimo ar licencijos, nei kompetencijos ar įgytų žinių dirbant onkologu. Pabrėžtina, kad būtent tai ir buvo norima pasakyti ginčo publikacijomis, kad V. A. išsakė kategoriškus ir konstatuojamus teiginius apie mirusiojo sveikatą, nors tam neturėjo reikiamos kompetencijos. Netgi ir vadovaujantis ta logika, kad V. A. nereikėjo licencijos, kuomet jis dirbo gydytoju, tai vis tiek nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis vertino teisėtai, nes V. A. nedirbo gydytoju onkologu, todėl ir tokių vertinimų negalėjo teikti, nepriklausomai nuo turimos licencijos. Ginčo straipsniuose branduolį pateiktos informacijos sudaro kitų asmenų tikslios citatos, kurios straipsniuose nėra vertinamos ar perteikiamos kažkaip iškreiptai. Straipsniuose yra padaromi tik keli spėjimai bei iškeliami keli klausimai, kurie turi pagrįstą faktinį pagrindą, kaip, pvz., tuo atveju, kuomet buvo gauta informacija iš Akreditavimo tarnybos. Jos neinterpretuojant, o tik nurodant, kad skaitytojas pats galėtų susidaryti objektyvią nuomonę. Kitoks elgesys galėtų būti laikomas netinkamu, kadangi nebūtų nurodoma informacijos visuma. Juo labiau, kad buvo panaudota net keletas informacijos šaltinių, o V. A. buvo suteikta teisė pateikti savo argumentus / atsikirsti į pateiktas citatas ir pakomentuoti susidariusią situaciją, tačiau pastarasis atsisakė tai padaryti net keletą kartų ir jam buvo puikiai žinoma, kad yra rašomas straipsnis. Viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas ginčo atveju elgėsi etiškai, informacijos (saviraiškos) laisvės ribų neperžengė, išklausyta daug pašnekovų ir nuomonių, o V. A. buvo ne kartą suteikta teisė pasisakyti ir išsakyti savo nuomonę, taip pat faktai pagrįsti dokumentais, todėl nėra jokio pagrindo V. A. skunde nurodytose publikacijose paskelbtą informaciją vertinti kaip neetišką. Nurodo, kad Sprendimas yra naikintinas toje apimtyje, kurioje buvo patenkintas V. A. skundas, kadangi jis yra tinkamai nemotyvuotas bei nepagrįstas. Įvertinus ginčo esmę bei pateiktus duomenis, yra matyti, kad šioje situacijoje konkuruoja dvi teisės – teisė į saviraiškos laisvę ir teisė į V. A. reputacijos gynimą, todėl turėjo būti sprendžiama šių teisės saugomų ir ginamų vertybių sankirtos problema, vertinant individualias situacijos aplinkybes. Pareiškėjų nuomone, nebuvo tinkamai ir pagrįstai įvertintos visos aplinkybės, kurios iš esmės buvo vertinamos atsietai ir ne visumoje. Jeigu aplinkybės būtų vertinamos kartu, tai niekuomet nebūtų vertinama, jog klausiamąja forma ir daugiskaita vartojamas žodis gali būti priskiriamas neetiškam ir / ar nesąžiningam vartojimui, nes jis net nebuvo skirtas V. A..

2. Atsakovė Tarnyba pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad nesama ginčo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. laikytinas viešuoju asmeniu dėl einamų (duomenys neskelbiami) pirmininko pareigų savivaldybės įmonėje AB „(duomenys neskelbiami) vanduo“. Vis dėlto tokių V. A. einamų pareigų nulemta viešumo kategorija negali būti prilyginama politikų ar aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujančių asmenų viešumo kategorijai ir, atitinkamai, yra siauresnė. Todėl neabejotinai V. A. reiškiamos kritikos toleravimo ribos taip pat yra siauresnės. Pabrėžia, kad publikacijų paskelbimo metu V. A. jokiose rinkimuose nekandidatavo, iš partijų veiklos pasitraukė, ilgiau kaip 1 metus nebebuvo savivaldybės tarybos nariu bei nebėjo biudžetinės įstaigos padalinio vadovo pareigų. V. A., kaip viešo asmens, bendriausia prasme leistinos kritikos ribos turėtų būti siauresnės dėl prieš kurį laiką įvykusio jo pasitraukimo iš aktyvaus politinio gyvenimo, nei viešo asmens, aktyviai vykdančio politinę veiklą. Pažymi, jog priešingai nei teigia pareiškėjai, teisė skleisti informaciją ir reikšti savo nuomonę nėra absoliuti, o viešajam asmeniui taip pat yra prieinama neturtinių teisių gynyba nuo nesąžiningo sumenkinimo. Sprendime pagrįstai nustatyta, kad nuomonė apie V. A. neturi objektyvaus faktinio pagrindo, yra reiškiama nesąžiningai ir neetiškai. Tokios informacijos skleidimas negali būti pateisinamas vien tuo, kad V. A. yra viešas asmuo. Sprendime konstatuota, kad ginčo teiginiais V. A. garbė ir orumas pažeminti nebuvo. Vis dėlto pareiškėjai paskelbė nuomonės raiškai keliamų reikalavimų neatitinkančią informaciją ir pagrįstai buvo įspėti už VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimą. Akcentuoja, kad publikacijose pateikta itin daug kritiškos informacijos V. A. atžvilgiu, tačiau atsakovė įvertino V. A. statusą, leistinas kritikos ribas ir VIĮ pažeidimų nenustatė. Nurodo, kad teisiškai visiškai nereikšmingi pareiškėjų argumentai, jog viešąjį interesą skelbti faktinio pagrindo neturinčią informaciją apie V. A. lėmė tai, kad po publikacijų paskelbimo jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai BK 302 ir 304 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Atkreipia dėmesį, kad atsakovė vertina tik publikacijoje paskelbtą, jos paskelbimo metu pareiškėjų žinotą ir atsakovei tyrimo metu pateiktą informaciją. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjų pareiga yra teikti patikrintus, objektyviai egzistuojančius duomenis bei teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso objektu esančią informaciją, pabrėžtina, kad atsakovė nevertina ir negalėjo įvertinti informacijos, neegzistavusios publikacijų paskelbimo metu, todėl ji nėra laikoma reikšminga. Pats faktas, jog teisėsaugos institucijos pradėjo tyrimą dėl konkrečiuose BK straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų, niekaip nesudaro pagrindo nuomonei, kad V. A. yra „šarlatanas“ bei kad jis apskritai teikė nekvalifikuotas konsultacijas velioniui R. K.. Įvertinus visą ginčo publikacijų kontekstą, neabejotina, kad pareiškėjai skelbdami informaciją apie V. A., orientuojasi ne į jo buvusią politinę ar visuomeninę veiklą, bet į asmeninius ryšius. Taip pat atsakovė nesutinka su pareiškėjais, kad ginčijami teiginiai „Ligonis patikėjo šarlatanu?“ ir „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ yra ne apie V. A.. Sprendime išanalizavus ginčijamas publikacijas, jų turinį ir kontekstą pagrįstai konstatuota, jog publikacijų turinio visuma vienareikšmiškai leidžia spręsti, kad ginčo teiginiai yra apie V. A.. Sprendime išanalizavus visą publikacijų kontekstą nustatyta, kad publikacijose kritika reiškiama išimtinai V. A., publikacijose abejojama tik V. A. kompetencija konsultuoti klausimais, dėl kurių jis tariamai neturi reikiamos kvalifikacijos. Jokiems kitiems asmenims nepriskiriamas joks tariamas apsimetimas didesniu žinovu, nei yra iš tikrųjų. Pabrėžia, jog išimtinai trečiojo asmens atžvilgiu pateikiama kritika apie jo pasisakymus dėl galimybės gydyti konkrečią ligą, analizuojamas jo išsilavinimas, profesinė, kaip gydytojo, patirtis, specializacija. Šios aplinkybės sudaro daugiau nei pakankamą pagrindą informacijos gavėjams susieti V. A. su publikacijų antraštėję ir paantraštėje pateiktu apibūdinimu „šarlatanas“. Atsakovė kategoriškai nesutinka su pareiškėjų argumentu, jog Sprendime nustatytas VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimas dėl teiginių, kad „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“; „Ligonis patikėjo šarlatanu?“ yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsakovė Sprendime išsamiai ir argumentuotai nustatė, jog nuomonei, kad V. A. yra „šarlatanas“, nesamo jokio objektyvaus faktinio pagrindo. Nei publikacijoje, nei skunde pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad V. A. apskritai konsultavo R. K. ar tariamai jį gydė. Taip pat nesama absoliučiai jokių duomenų, jog remdamasis V. A. konsultacijomis R. K. priėmė atitinkamus sprendimus dėl ligos gydymo. Vien ta aplinkybė, kad mirusiojo pusseserė V. M. aplankiusi R. K. susidarė įspūdį apie tariamus V. A. veiksmus ar neveikimą, tariamą ligos netinkamą diagnozavimą, niekaip negali būti laikoma objektyviu pagrindu ginčo nuomonei suformuoti. Šiuo atveju visiškai neturi reikšmės ir pareiškėjų argumentai, kad V. A. specializacija nėra onkologija, todėl jis tariamai neturėjo kompetencijos konsultuoti R. K.. Pažymi ir tai, kad nors pareiškėjai skunde teismui akcentuoja, kad V. A. prisistato daktaru ir neturi bei niekada neturėjo licencijos verstis medicinine praktika, tai niekaip negali suponuoti išvados, kad V. A. yra „šarlatanas“. Svarbu, jog tuo metu kai V. A. dirbo gydytoju, tokia licencija nebuvo būtina. Publikacijų paskelbimo metu V. A. nedirbo jokioje gydymo įstaigoje, neteikė gydymo paslaugų, todėl licencija verstis medicinine praktika jam ir nebuvo reikalinga. Pareiškėjų argumentai dėl licencijos verstis medicinine praktika atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Taip pat pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad V. A. atsisakė pakomentuoti ginčijamą informaciją, jokiu būdu nereiškia, kad apie V. A. gali būti skleidžiama faktinio pagrindo neturinti informacija. Pareiškėjai skunde teismui abejoja atsakovės nešališkumu ir priimto Sprendimo teisėtumu, kadangi, anot pareiškėjų, V. A. nepageidavo skundo nagrinėjimo Tarnyboje, o Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau - Komisija) neturėjo teisės jo skundo persiųsti nagrinėti atsakovei. Tokie pareiškėjų argumentai ne tik nepagrįsti, bet ir nelogiški. Pabrėžia, kad atsakovė ir Komisija yra atskiros institucijos, besiskiriančios savo prigimtimi ir kompetencija. Inspektorius priima sprendimus dėl VIĮ pažeidimų (garbės ir orumo, teisės į privataus gyvenimo apsaugą, asmens duomenų tvarkymo ir pan.), o Komisija, vadovaudamasi savireguliacijos institucijos priimtu taisyklių rinkiniu – Lietuvos visuomenės informavimo kodeksu – dėl profesinės etikos pažeidimų. Taigi, Komisija nėra kompetetinga priimti sprendimų dėl galimų VIĮ pažeidimų. Tais atvejais, kai institucija nėra kompetetinga nagrinėti skundo ar jo dalies, ji privalo skundą persiųsti nagrinėti atitinkamai institucijai pagal kompetenciją. Įvertinus Komisijos persiųstą skundą akivaizdu, kad jame buvo siekiama garbės ir orumo pažeidimo konstatavimo, taip pat keliami kitų VIĮ nuostatų pažeidimo klausimai, t. y. skunde keliami tokie klausimai, kurių Komisija neturi kompetencijos spręsti. Todėl visiškai teisėtai ir vykdydama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau - VAĮ) nustatytas pareigas komisija persiuntė atsakovei V. A. skundą nagrinėti pagal kompetenciją. Pažymi, jog atsakovė vykdydama VIĮ numatytas pareigas kreipėsi į V. A. dėl persiųsto skundo patikslinimo, atsakovė privalėjo kreiptis į V. A. dėl trūkumų pašalinimo. Nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentais, kad atsakovė elgėsi šališkai, neteisėtai ar juo labiau vykdydama įstatymo nustatytas pareigas siekė įbauginti žurnalistus.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė tenkinti pareiškėjų skundą pilna apimtimi ir panaikinti atsakovės Sprendimą.

Atsiliepime nurodo, kad ji yra žurnalistinio tyrimo autorė. Sprendimu nepagrįstai konstatuotas VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimas. Žurnalistiniame tyrime nėra padarytas tariamas pažeidimas, nes tyrimas atliktas rūpestingai ir atsakingai, laikantis VIĮ ir Etikos kodekso. Pabrėžia, kad atlikdama seriją tyrimų apie (duomenys neskelbiami) vėžiu sirgusio verslininko, mecenato R. K. mirties, testamento ir santuokos sudarymo aplinkybes bei po jo mirties kilusią kovą dėl šimtamilijoninio palikimo, stengėsi išklausyti kuo daug šaltinių. Ir šiame tyrime visų šaltinių, kurie sutiko kalbėti viešai, nuomonės yra aiškiai išskirtos, t. y. visi šaltiniai, kurie pareiškė savo nuomonę, yra įvardyti su pavardėmis. Publikacijos „Turtuolio R. K. palikimo detektyve - dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ pavadinimas negali būti traktuojamas kaip VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimas. Nesuprantama, kodėl Inspektoriui užkliuvo žodžių junginys „šarlatanų šešėlis“ ir kodėl tai susiejo konkrečiai su V. A.. Stipresnio, vaizdingesnio žodžio ar junginio pavartojimas negali būti traktuojamas kaip pažeidimas, atvirkščiai, tai gali būti traktuojama kaip cenzūra, kuri Lietuvos Respublikoje yra draudžiama. Žodis „šarlatanų“ pavadinime pavartotas ne vienaskaita, o daugiskaita. Pažymi, kad tyrime nei pavadinime, nei tekste nėra parašyta, kad tai V. A. yra „šarlatanas“, o straipsnyje minima ir daugiau žmonių. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. vengdama kategoriškumo pridėjo ir žodį „šešėlis“, kuris lingvistine reikšme pavadinime ir yra pagrindinis, o „šarlatanų“ - jį papildantis. Tikėtina, kad V. A. pats sau apibūdinimą priskyrė, tokiu būdu identifikuodamas save kaip „šarlataną“ ir kad tai jo šešėlis minimas. Vartodama frazę „šarlatanų šešėlis“ turėjo galvoje asmenis, kurie R. K. galėjo teikti netradicinio gydymo paslaugas, apie kurias rašė. Tyrimo metu išsiaiškino, kad R. K., anot jo, gydo kažkokie netradicinės medicinos atstovai, žolininkai. Tai patvirtino akademikas R. Ž., kurio žodžiais vėlgi nėra pagrindo netikėti. Kaip žurnalistė ji gali tik kelti klausimą: galbūt V. A. teikė gydymo paslaugas R. K.? Tačiau Akreditavimo tarnyba raštu patvirtino, kad V. A. nėra ir niekada nebuvo išduota mediko licencija. Tokiu atveju V. A. galimą vaidmenį šiuo aspektu galėtų ištirti jau ne žiniasklaida, o pagal kompetenciją valstybės institucijos. Klausimas „Ligonis patikėjo šarlatanu?“ negali būti traktuojamas kaip VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimas, nes tai nėra nuomonė, o tik klausimas, spėjimas. Tik keliant klausimus ir ieškant į juos atsakymų įmanoma atlikti profesionalų tyrimą. Klausimą kėlė ir tyrimą darė todėl, kad būdamas viešas asmuo V. A. viešoje vietoje - Vilniaus miesto apylinkės teismo koridoriuje, girdint žurnalistams teigė, kad tokiai ligai kaip (duomenys neskelbiami) vėžys nėra gydymo net pasaulyje. Toks jo išsakytas teiginys apie ligą, kuria sirgo R. K., pasklido plačiai per įvairias žiniasklaidos priemones. Siekdama išsiaiškinti, ar iš tiesų (duomenys neskelbiami) vėžiui, kaip tvirtino V. A., iki šiol pasaulyje nėra gydymo, ir ėmė atlikti šį konkretų tyrimą. Kalbinti didelę patirtį turintys medikai paneigė minėtą V. A. teiginį. Todėl yra faktinis pagrindas kelti klausimą dėl V. A., kuris taip pat prisistato gydytoju, bet neturi ir niekada neturėjo mediko licencijos, kompetencijos. Teikdamas skundą Inspektoriui V. A. iš žurnalistiniame tyrime pateiktų šaltinių nuomonių pats išrinko atskirus teiginius ir juos pateikė kaip neva žurnalistės teiginius, galimai taip siekdamas suklaidinti, nors tai buvo ne trečiojo suinteresuoto asmens R. K. teiginiai, o pašnekovų, kurie buvo kalbinami. Pareiškėjai į visus V. A. pateiktus teiginius pateikė paaiškinimus ir įvardijo konkrečius šaltinius, kuriems priklauso teiginiai, ir kurie yra įvardyti pavardėmis ir minėtame straipsnyje. V. A., kuris yra viešas asmuo ir dėl to abejonių nekyla, visiškai ignoravo trečiojo suinteresuoto asmens R. K. klausimus, jos siekį tyrimuose rasti atsakymus į visuomenei rūpimus klausimus, išklausyti jo nuomonę. R. K. nuomone bei vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, be loginio objektyvaus ryšio, paremtas tik prielaida, todėl pažeidžia jos, kaip Lietuvos Respublikos pilietės, teisę žinoti, kodėl buvo nubaustas „Lietuvos rytas“ ir lrytas.lt, kurie publikavo žurnalistinį tyrimą. Sprendimas naikintinas, nes pats Inspektorius elgėsi galimai neetiškai pasiūlydamas viešam asmeniui V. A. teikti skundą prieš pareiškėjus po to, kai skundą Inspektoriui persiuntė Komisija. Ši Komisija keliuose posėdžiuose buvo išnagrinėjusi V. A. skundą ir buvo priėmusi panašų sprendimą, kurį taip pat persiuntė kaip pavyzdį. Per Komisijos posėdžius V. A. ne kartą ir žodžiu, ir raštu pabrėžė, kad nesikreipė ir nesikreips į Inspektorių, bet jo skundas vis tiek kažkodėl buvo persiųstas Inspektoriui. Tik gavęs Inspektoriaus raštą viešas asmuo pateikė jau Inspektoriaus nurodytu adresu skundą prieš UAB „Lietuvos rytas“ ir lrytas.lt dėl publikacijų. Tokiu būdu dviem panašioms institucijoms konstatavus analogiškus pažeidimus žiniasklaidos priemonės buvo nubaustos už tą patį du kartus, kas teisinėje valstybėje yra nepriimtina. V. A., kaip viešo asmens, kritikos ribos yra platesnės nei kitų asmenų, jis turėtų būti pakantesnis kitų išsakytai kritikai ir nuomonei, tačiau elgėsi priešingai - surengė puolimą prieš žiniasklaidos priemones, teikė skundus ir Vilniaus apygardos prokuratūrai, Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tikėtina, kad teikdamas eilę skundų V. A. siekė atkeršyti už jo pavardės minėjimą tyrimuose apie R. K., šalia kurio jis sukosi, taip pat atgrasyti nuo tolesnių žurnalistinių tyrimų šia tema.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo teismo atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad atsakovė pagrįstai konstatavo, kad publikacijose pavartoti žodžiai „šarlatanai“ ir „šarlatanas“ buvo nukreipti apibūdinti V. A. ir tuo buvo pažeista VIĮ 2 straipsnio 31 dalis. Publikacijose „Turtuolio R. K. palikimo detektyve - dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ ir „Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“ buvo pasakojama apie galimai įtartinas vieno turtingiausių Lietuvos verslininkų R. K. mirties, testamento ir antrosios santuokos sudarymo aplinkybes, o atskirame straipsnių skirsnyje „Ligonis patikėjo šarlatanu“ buvo daromos prielaidos dėl galimos trečiojo suinteresuoto asmens V. A. įtakos R. K. apsisprendimui atsisakyti gydymo. Atsakovė visiškai teisingai nustatė, kad skirsnyje „Ligonis patikėjo šarlatanu“ buvo kritikuotas būtent V. A.. Būtent šiame skirsnyje buvo išsakomos abejonės V. A. kompetencija ir daromos prielaidos dėl galimos V. A. įtakos R. K. apsisprendimui atsisakyti gydymo. Kitų asmenų atžvilgiu kritika šiame skirsnyje nebuvo pateikta. Neabejotinai akivaizdu, kad skirsnio pavadinime pavartotas žodis „šarlatanas“ buvo apie trečiąjį suinteresuotą asmenį. Atsakovė Sprendime rėmėsi dabartiniu lietuvių kalbos žodynu, pagal kurį „šarlatanas“ reikšmė aiškinama kaip „nemokša, apsimetantis mokovu, sukčius, apgavikas“. Atsakovė sprendė, kad tokių savybių priskyrimas žmogui yra akivaizdžiai neigiamo pobūdžio. Publikacijose V. A. yra kaltinamas ne pagal kompetenciją teikęs medicininę nuomonę / konsultacijas, netgi neturėjęs licencijos, aišku, jog žodžio „šarlatanas“ reikšmė reiškė „šundaktarį, apsimetėlį, sukčių, apgaviką“. Žurnalistiniame tyrime šis žodis pavartotas ne siekiant informuoti visuomenę, bet su vieninteliu tikslu – pažeminti ir sumenkinti V. A. reputaciją. Žurnalistės pateikiamas vos vienas sakinys („Neseniai Vilniaus miesto apylinkės teismo koridoriuje V. A. aiškino, kad tokios ligos gydymo nėra net pasaulyje“), kuris net nėra tiksli V. A. citata, nepagrindžia, kad V. A. viešai teikė konstatuojamuosius teiginius apie onkologinių ligų gydymą, kas tariamai galėtų sudaryti pagrindą jį įvardinti „šarlatanu“. V. A. žiniomis, apie tai, kad tokiam susirgimui nėra efektyvaus gydymo, R. K. informavo būtent jį gydantys gydytojai. Publikacijose „Turtuolio R. K. palikimo detektyve - dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ ir „Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“ nebuvo pateikta jokių duomenų, kuriais remiantis buvo galima daryti išvadą, kad V. A. tikrai konsultavo R. K. jo sveikatos klausimais, ir kas tariamai galėtų sudaryti pagrindą teigti, kad jis konsultavo klausimais, kuriais neturėjo kompetencijos. Vien pačios žurnalistės iškelti klausimai negali sudaryti tokio faktinio pagrindo. V. A. akcentuoja, kad visus sprendimus dėl R. K. gydymo priimdavo pats R. K. (jo veiksnumas niekada nebuvo apribotas), jį konsultavo jį gydantys medikai. Tai, kad V. A. yra gydytojas, nereiškia, kad jis gydė R. K., o pareiškėjai to ir neįrodo, bet tiesiog spekuliuoja aplinkybe, kad V. A. yra gydytojas. Publikacijų skirsnyje „Ligonis patikėjo šarlatanu?“ yra tikslingai kuriamas įspūdis, kad V. A. užsiima medicinine veikla neteisėtai, neturėdamas licencijos ir būtent dėl to V. A. buvo įvardintas „šarlatanu“. Atsakovė atliko išsamų tyrimą šiuo klausimu ir pagrįstai nustatė, kad V. A. ir neturėjo turėti licencijos, todėl publikacijose reiškiami kaltinimai, kad jis neteisėtai vykdė medicininę praktiką yra nepagrįsti ir nesudaro faktinio pagrindo V. A. įvardinti „šarlatanu“. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad jo vaidmuo apsiribojo tik tuo, kad jis, kaip diplomuotas gydytojas, įtaręs R. K. galimą pavojingą sveikatos sutrikimą, nuvežė jį į ligoninę. Tam jokios gydytojo licencijos tikrai nereikia. V. A. nesutinka, kad jis yra viešas asmuo, bet, kaip teisingai įvertino ir atsakovė, net tai nesudarė pagrindo jį vadinti „šarlatanu“. V. A. nesutinka su tuo, kad jis yra viešas asmuo, nes publikacijos išleistos 2020 m. rugsėjo mėnesį, o pateikiami įrodymai datuoti 2000 – 2019 metais. Pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina, kad V. A. publikacijų paskelbimo metu buvo viešas asmuo. Visgi net nepaisant to, viešojo asmens statusas ar visuomenės teisė žinoti nepaneigtų esminių informacijos skleidimo principų ir nesuteiktų pareiškėjams teisės elgtis neetiškai ir žeminti V. A., ką ir nustatė atsakovė. Sprendime akcentuota, kad nuomonė apie viešąjį asmenį taip pat turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai. Iš Sprendimo matyti, kad atsakovė, konstatuodama VIĮ pažeidimus, kiekvieną kartą atskirai įvertino tą aplinkybę, kad V. A. yra viešas asmuo, bet tai nekeitė padarytų išvadų dėl pareiškėjų atliktų VIĮ pažeidimų. Pareiškėjai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kitoje byloje, kurioje buvo vertinamas Komisijos sprendimas, konstatavo, kad pareiškėjai neatitiko Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų pažeidimo, įvardindami V. A. „šarlatanu“. Pažymi, kad teismas kitoje byloje vertino, ar atlikti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimai, šioje byloje tiriama pareiškėjų veiksmų atitiktis VIĮ normoms. Todėl jau vien dėl to teismo kitoje byloje padarytos išvados teisiškai nereikšmingos. Nors pareiškėjai nurodo, kad atsakovės Sprendimo skundžiama dalis nebuvo tinkamai motyvuota, visgi išdėstytų argumentų visuma paneigia tokius kaltinimus – atsakovės Sprendimas yra detaliai argumentuotas, motyvuotas ir pagrįstas, o pareiškėjai nepateikia jokių konkrečių tą paneigiančių argumentų. Nors pareiškėjai nurodė, kad jie atliko sąžiningą žurnalistinį tyrimą bei tiksliai citavo pakalbintų asmenų išsakytus teiginius, tačiau Sprendimo teisėtumo vertinimui šie pareiškėjų argumentai visai neaktualūs, nes skundas buvo teikiamas dalyje dėl žodžių „šarlatanai“ ir „šarlatanas“ pavartojimo. Argumentai, kad V. A. neteikė komentarų žurnalistams yra nepagrįsti, nes tuo metu vyko ir bylos nagrinėjimas, kuriame V. A. dalyvavo kaip liudytojas, o bylos nagrinėjimas buvo uždaras, todėl V. A. negalėjo dalyvauti paraleliniuose žiniasklaidos tyrimuose. Taip pat mano, kad Komisija pagrįstai perdavė V. A. skundą nagrinėti atsakovei.

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas skundą pilnai palaikė.

Atsakovės atstovė su skundu nesutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. ir jos atstovas su skundu sutiko, prašė jį tenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens V. A. atstovė su skundu nesutiko.

konstatuoja:

6. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendimo dalies, kurioje V. A. skundas buvo iš dalies pripažintas pagrįstu bei nuspręsta įspėti UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos rytas“ dėl VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Byloje nustatyta, kad www.lrytas.lt 2020 m. rugsėjo 19 d. buvo paskelbta publikacija „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“; www.lrytas.lt 2020 m. rugsėjo 20 d. buvo paskelbta publikacija „Kova dėl R. K. milijonų kaista: prabilo apie skolą politikos veikėjui ir šantažą“; dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2020 m. rugsėjo 19 d. buvo paskelbta publikacija „Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. A. su 2020 m. spalio 12 d. skundu dėl paskelbtuose minėtuose straipsniuose galimai padarytų pažeidimų kreipėsi į Komisiją. Pastaroji, be kita ko, 2021 m. balandžio 30 d. raštu pagal kompetenciją V. A. skundą persiuntė Tarnybai.

Tarnyba 2021 m. gegužės 6 d. raštu paprašė V. A. patikslinti persiųstą skundą, t. y. nurodė, kad, jeigu jis pageidauja skundo tyrimo Tarnyboje, tai jis iki 2021 m. birželio 6 d. turi pateikti Tarnybai skundą, atitinkantį VIĮ nustatytus reikalavimus.

V. A. 2021 m. gegužės 31 d. pateikė Tarnybai nustatytos formos skundą, kuriame Inspektoriaus prašė atlikti tyrimą, jo skundą pripažinti pagrįstu ir reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams.

9. Inspektorius, atlikęs tyrimą, 2021 m. rugsėjo 1 d. priėmė Sprendimą, kuriame, minėta, nusprendė, be kita ko, pripažinti V. A. skundą dėl publikacijoje „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ (UAB „Lrytas“, 2020-09-19), „Kova dėl R. K. milijonų kaista: prabilo apie skolą politikos veikėjui ir šantažą“ (UAB „Lrytas“, 2020-09-20), „Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“ (UAB „Lietuvos rytas“, 2020-09-19) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; įspėti UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos rytas“ dėl VIĮ 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo.

Kaip matyti iš Inspektoriaus Sprendimo turinio, skundžiama Sprendimo dalimi iš esmės buvo nuspręsta, kad pareiškėjų paskelbtose minėtose publikacijose nuomonė buvo reikšta nesąžiningai, kadangi publikacijų skleidėjas UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ V. A. atžvilgiu pavartojo žodžius „šarlatanas“ ir „šarlatanai“. Sprendime teigiama, kad apibūdindamas V. A. šarlatanu, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) peržengė saviraiškos laisvės ribas, pasirinko neproporcingą ir neetišką nuomonės reiškimo būdą, be to, skelbta informacija neturi objektyvaus faktinio pagrindo; tokiais veiksmais buvo pažeistas VIĮ 2 straipsnio 36 dalies nuostatos.

Inspektorius pažeidimą konstatavo įvertinęs pareiškėjų teiginius: „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ (šis teiginys buvo paskelbtas Publikacijoje 1, t. y. kaip jos pavadinimas) (1 teiginys); „Ligonis patikėjo šarlatanu?“ (šis teiginys buvo paskelbtas Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 3).

10. Pareiškėjai su šia Inspektoriaus Sprendimo dalimi, kurioje nustatytas pažeidimas bei jie įspėti dėl pažeidimo, nesutinka ir skundžia ją teismui.

11. VIĮ 2 straipsnio 36 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo publikacijų paskelbimo metu) buvo nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) taip pat yra nurodęs, kad nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTY4My00MTUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1683-415/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1683-415/2018">eA-1683-415/2018</a>).

VIĮ (įstatymo redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (50 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

12. Visų pirma, nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai pripažinti pažeidę VIĮ už minėtuose teiginiuose išsakytą nuomonę, o ne už žinią, kuriai keliami visai kiti reikalavimai (VIĮ (ginčo laikotarpiu galiojusi įstatymo redakcija) 2 straipsnio 89 dalis). Pačiame Sprendime yra aiškiai įvardinta, kad publikacijose buvo išsakyta nuomonė.

Taigi, nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens garbės ir orumo pažeidimo aspektu, taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui.

13. Sprendime taip pat nustatyta, kad V. A. laikytinas viešuoju asmeniu (VIĮ 2 straipsnio 78 dalis). Kaip matyti iš bylos, V. A. publikacijų paskelbimo metu buvo (duomenys neskelbiami) miesto savivaldybės kontroliuojamos strateginės įmonės „(duomenys neskelbiami) vanduo“ (duomenys neskelbiami) pirmininkas, t. y. iš esmės ėjo oficialias pareigas viešajame sektoriuje. Be to, minėtas asmuo 2015 – 2019 metais buvo (duomenys neskelbiami) miesto savivaldybės tarybos narys; buvo kandidatas į LR Seimo narius; yra aktyvus (duomenys neskelbiami) narys; yra užėmęs VSDFV (duomenys neskelbiami) vadovo pareigas. Tad jis yra pakankamai žinomas visuomenėje ir laikytinas visuomenės veikėju. Taigi, teisėjų kolegija visiškai sutinka su Inspektoriaus padaryta išvada, kad V. A. pagrįstai buvo priskirtas viešajam asmeniui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) yra nurodęs, kad viešajam asmeniui taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga, t. y. viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu asmeninių teisių gynimo mastu kaip privatus asmuo; viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-973/2002; ir kt.). LAT taip pat yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 6 dalį viešieji asmenys turi toleruoti apie juos skelbiamus duomenis, kurie privataus asmens aspektu galėtų būti vertinami kaip garbės ir orumo pažeidimas; sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, atsakomybės svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys; jeigu duomenis paskleidęs asmuo veikė sąžiningai, t. y. pagrindinis jo tikslas buvo informuoti apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas), tai informacijos netikslumai arba agresyvi atakuojanti kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę (žr., pvz., 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011; 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-97/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-97/2011">3K-3-97/2011</a>; ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovas savo Sprendime tinkamai nurodė, jog V. A. laikytinas viešuoju asmeniu, tačiau pripažindamas pareiškėjų pažeidimą tinkamai į šią asmens kategoriją neatsižvelgė.

14. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (žr., pvz., 1995 m. balandžio 20 d., 1997 m. vasario 13 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimus). LVAT savo praktikoje taip pat pažymi, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., 2011 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktais išaiškinimais. EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai (žr., pvz., 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94); 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 64816/01); 2008 m. liepos 29 d. sprendimą Flux prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 22824/04).

Vis dėlto saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr., pvz., mutatis mutandis (lot. pakeitus tai, kas keistina) EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Constantinescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28871/95). LAT jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visa apimanti. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Taigi, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai,,informacijos adresato“ atžvilgiu ir pan. (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). EŽTT taip pat akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr., pvz., EŽTT sprendimus Hertel prieš Šveicariją, Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, Flux prieš Moldovą).

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš ginčo esmės matyti, jog šioje situacijoje būtent ir konkuruoja dvi teisės – teisė į saviraiškos laisvę ir teisė į asmens garbės ir orumo gynimą – ir sprendžiama šių teisės saugomų ir ginamų vertybių sankirtos problema. Atsižvelgus į tai, kad, demokratinėje visuomenėje derinant priešingus asmenų interesus, būtina laikytis teisėtumo, proporcingumo, asmenų lygybės principų, siekti tinkamo visuomenės vertybių balanso, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp šių teisių ir įvertinti, ar Inspektorius tinkamai išnagrinėjo pateiktą skundą dėl galimo V. A. garbės ir orumo pažeidimo anksčiau minėtais publikacijų teiginiais.

16. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sąvoką „šarlatanas“ aiškina taip: „nemokša, apsimetantis mokovu; sukčius, apgavikas“.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teiginyje „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“, kuris, beje, yra publikacijos pavadinimas (antraštė), minimas daugiskaitos forma žodis „šarlatanų“ niekaip nėra susiejamas su V. A.. Tad vien asmeninis spėjimas ar subjektyvus suvokimas apie ryšį tarp ginčijamo žodžio ir V. A. nėra pakankamas pažeidimui konstatuoti. Be to, pabrėžtina, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą (EŽTT 2005-02-15 sprendimas byloje Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę). Kas šiuo metu straipsnio antraštėje ir buvo padaryta. Atsakovo Sprendime minėtas ryšys nėra pakankamai argumentuotas, tiesiog daroma išvada, kad V. A. apibūdinimas šarlatanu yra neproporcingas ir neetiškas nuomonės reiškimo būdas.

Taip pat teiginyje „Ligonis patikėjo šarlatanu?“, kuris yra skirsnio pavadinimas (antraštė), minimas žodis „šarlatanas“ nėra tiesiogiai ir kategoriškai siejamas su V. A.. Nors minėtame skirsnyje pateikiama informacija tik apie V. A., tačiau, bet kokiu atveju, pats teiginys yra ne kategoriškas, o klausimo forma, t. y. reiškiama abejonė. Kategoriškai neteigiama, kad V. A. yra šarlatanas. Minėta, kad hiperbolizavimas yra priimtinas ir leidžiamas įgyvendinant saviraiškos laisvę.

Antra vertus, teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovo argumentais, kad tokia pareiškėjų (t. y. publikacijų autorės ir žurnalistės) nuomonė nėra visiškai pagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad V. A. komentavo mirusiojo R. K. ligą ir išsakė teiginį, jog tokios ligos gydymo nėra pasaulyje; šį teiginį V. A. pasakė viešai žurnalistams teismo koridoriuje. Taigi, V. A. iš esmės komentavo ir konstatavo tam tikrus faktus apie R. K. sveikatos būklę ir jos gydymo galimybes, tiksliau jos nebuvimo. Tačiau jis tam neturėjo reikiamos kompetencijos. Juo labiau, kad gydymas, siekiant prailginti asmens gyvenimą, buvo galimas, tai patvirtino autoritetingi gydytojai, kuriuos apklausė publikacijų autorė (žurnalistė) R. K.. Be to, kaip matyti iš žurnalistės tyrimo metu apklaustų asmenų pasakojimų, V. A. galėjo konsultuoti mirusįjį jo ligos metu, nors tam jis neturėjo jokios kompetencijos. R. K. artima giminaitė teigė, jog: „V. A. tikino, kad Raimondui ne (duomenys neskelbiami) vėžys, jis nueina po devynis kilometrus ir sveiksta, tik jam negalima pasakoti prisiminimų“ ir pan. Pažymėtina dar ir tai, kad žurnalistės kalbinti asmenys apskritai neigiamai atsiliepė apie V. A., jo tikslus ir siekius R. K. atžvilgiu. Tad atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai, nei teigia atsakovas, buvo tam tikras ir faktinis pagrindas išsakytai nuomonei (teiginiams). Juo labiau, kad, minėta, nuomonei iš esmės netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog minėtais nuomonės teiginiais sąmoningai buvo siekiama įžeisti V. A., ar pažeminti jo garbę ir orumą. Taip pat nenustatyta, kad būtų siekiama sąmoningai nuslėpti ir iškraipyti faktus ir duomenis. Buvo atliekamas didelis žurnalistinis tyrimas, apklausiama visa eilė asmenų, kurie iš esmės neigiamai atsiliepė apie V. A..

Be to, pačiam V. A. buvo suteikta daugkartinė galimybė išsakyti savo nuomonę ir taip paneigti, patikslinti ar papildyti turimą informaciją, tačiau jis tai atsisakė padaryti.

Teisėjų kolegijos nuomone, ginčo publikacijų autorė turėjo teisę išreikšti savo neigiamą nuomonę apie V. A., be kita ko, publikacijos antraštėje ir skirsnio pavadinime pasitelkiant literatūrinės išraiškos priemones.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaujantis anksčiau aptartu teisiniu reguliavimu ir teismų pateiktais išaiškinimais, nėra pagrindo ginčo publikacijų atitinkamuose teiginiuose išsakytą žurnalistės nuomonę pripažinti peržengiančia leistinas ribas, tuo pačiu pažeidžiančiu V. A., kuris yra viešasis asmuo ir jo žiniasklaidos kritikos toleravimo laipsnis yra žymiai aukštesnis, garbę ir orumą.

Taigi, atsakovas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo ginčijamame Sprendime, jo dalimi, pripažinti, kad ginčo publikacijų atitinkamais teiginiais buvo pažeisti V. A. garbė ir orumas; tuo pačiu, kad reiškiama nuomonė neatitiko VIĮ 2 straipsnio 36 dalies reikalavimų.

19. Apibendrinant konstatuotina, kad Inspektoriaus Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai buvo pripažinti pažeidę VIĮ 2 straipsnio 36 dalies nuostatą ir dėl to įspėti, yra neteisėta ir nepagrįsta, tad ji panaikinama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Taigi, pareiškėjų skundas patenkinamas pilnoje apimtyje (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

20. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (to paties straipsnio 5 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

21. Pareiškėjų skundas patenkintas visiškai, t. y. sprendimas priimtas pareiškėjų naudai. Tai reiškia, kad pareiškėjai turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjai prieš kreipdamiesi į teismą sumokėjo du žyminius mokesčius po 23 Eur, iš viso 46 Eur. Tačiau, sutinkamai su ABTĮ 34-35 straipsniais, nepaisant to, kad pareiškėjai yra du, jie turėjo pareigą sumokėti tik 23 Eur žyminio mokesčio. Tad pareiškėjams 23 Eur žyminis mokestis grąžintinas (ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Taip pat pareiškėja UAB „Lietuvos rytas“ pateikė teismui įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas – 605 Eur, advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos, racionalios ir būtinos bei atitinka teisės aktuose nustatytus dydžius (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis, CPK 98 straipsnis ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjams iš atsakovo iš viso priteistina 628 Eur (23 Eur + 605 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo dalies panaikinimo patenkinti.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. (SK-124, 2021) SPR-237 „Dėl publikacijose „Turtuolio R. K. palikimo detektyve – dingę ligos įrašai ir šarlatanų šešėlis“ (www.lrytas.lt, 2020-09-19), „Kova dėl R. K. milijonų kaista: prabilo apie skolą politikos veikėjui ir šantažą“ (www.lrytas.lt, 2020-09-20), „Milijonieriaus palikimo dramoje – ir apsukrusis politikos veikėjas“ (UAB „Lietuvos rytas“, 2020-09-19) paskelbtos informacijos“ dalį, kurioje V. A. skundas buvo iš dalies pripažintas pagrįstu bei nuspręsta įspėti uždarąją akcinę bendrovę „Lrytas“ ir uždarąją akcinę bendrovę „Lietuvos rytas“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies pažeidimo.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos rytas“ iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 628 Eur (šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Lrytas“ 23 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2021 m. rugsėjo 30 d. AB Swedbanke, mokėtojas uždaroji akcinė bendrovė „Lrytas“.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Saulius Jakaitis

Violeta Petkevičienė

Jolita Rasiukevičienė