Baudžiamoji byla Nr. 2K-329-976/2017
Teisminio proceso Nr. 1-67-2-00002-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.11.2; 1.2.19.6; 2.3.2.2.13. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria P. J. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinis skundas atmestas.
Taip pat pakeistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje suformuluotas kaltinimas ir išdėstytas taip:
„konstatuota, kad P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – laikinai eidamas viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, dėl ko turėdamas teisę veikti šios įstaigos vardu bei administracinius įgalinimus, pagal Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį būdamas atsakingas už objekto – vienuolyno pastato – priešgaisrinę būklę, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymą privalėdamas užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte (11 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nedelsdamas šalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus (11 straipsnio 3 dalies 4 punktas) ir nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti (11 straipsnio 3 dalies 15 punktas), dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapija patyrė didelės žalos, t. y. pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles 2012 m. sausio 25 d., apie 18.00 val., suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 5 punktą privalėdamas nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui išsiplėsti, pagal 2011 m. gegužės 5 d. Gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatacijai aktą būdamas supažindintas ir apmokytas naudoti gaisrinę signalizaciją vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl ko vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, dėl ko buvo sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pastatas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas, priklausantys Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai, ir sunaikinti bei sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ekspozicijos patalpoje buvę 60 eksponatų, iš kurių viena vertybė paskelbta bažnyčios vertingąja savybe – Procesijų altorėlis su paveikslais „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. M. Marija ir Šv. Juozapas“, ir 24 kultūros vertybės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą, – iš Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir Tytuvėnų bernardinų vienuolyno paimti eksponatai – Antepedijus, paveikslas „Šv. Ona su aptaisais ir trimis karūnomis“ (iš viso 7 dalys), paveikslas „Šventoji šeima su Šv. Antanu“, paveikslas „Jėzaus krikštas“, liturginių rūbų komplekto dalys arnotai, 2 vnt., dalmatika, Amžinosios ugnies lempa, žvakidžių komplekso žvakidės, 2 vnt. (iš viso 2 dalys), ornamentuotas kryžius; bei iš Telšių vyskupijos ir kitų Šiaulių vyskupijos bažnyčių paimti eksponatai – Monstrancija, Kielikas su patena, paveikslas „Trys karaliai, garbinantys Kūdikėlį Jėzų“ su detalių aptaisais bei trys taurės, viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur – žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės“.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, 229 straipsnį – devynių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams įpareigojant be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos Kelmės rajono ribų. Civiliniams ieškovams AAS „Gjensidige Baltic“, UAB DK „PZU Lietuva“, Kultūros paveldo departamentui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Civilinio ieškovo VšĮ (duomenys neskelbtini) ieškinys P. J. dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. P. J.s, apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje suformuluotą kaltinimą, pagal BK 188 straipsnio 2 dalį, 229 straipsnį nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – laikinai eidamas viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, dėl ko turėdamas teisę veikti šios įstaigos vardu bei administracinius įgalinimus, pagal Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 4 dalį būdamas atsakingas už objekto – vienuolyno pastato – priešgaisrinę būklę, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymą privalėdamas užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte (11 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nedelsdamas šalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus (11 straipsnio 3 dalies 4 punktas) ir nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti (11 straipsnio 3 dalies 15 punktas), dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Tytuvėnų Šv. Mergelės Marijos parapija patyrė didelę žalą, t. y. pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles 2012 m. sausio 25 d., apie 18.00 val., suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate, pagal Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 5 punktą privalėdamas nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui išsiplėsti, pagal 2011 m. gegužės 5 d. Gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatacijai aktą būdamas supažindintas ir apmokytas naudoti gaisrinę signalizaciją vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl ko vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, dėl ko buvo sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pastatas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas, priklausantys Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai, ir sunaikinti bei sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ekspozicijos patalpoje esantys 60 eksponatų, iš kurių viena vertybė paskelbta bažnyčios vertingąja savybe – Procesijų altorėlis su paveikslais „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. M. Marija ir Šv. Juozapas“, ir 24 kultūros vertybės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą, – iš Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir Tytuvėnų bernardinų vienuolyno paimti eksponatai – Antepedijus, paveikslas „Šv. Ona su aptaisais ir trimis karūnomis“ (iš viso 7 dalys), paveikslas „Šventoji šeima su Šv. Antanu“, paveikslas „Jėzaus krikštas“, liturginių rūbų komplekto dalys arnotai, 2 vnt., dalmatika, Amžinosios ugnies lempa, žvakidžių komplekso žvakidės, 2 vnt. (iš viso 2 dalys), ornamentuotas kryžius; bei iš Telšių vyskupijos ir kitų Šiaulių vyskupijos bažnyčių paimti eksponatai – Monstrancija, Kielikas su patena, paveikslas „Trys karaliai, garbinantys Kūdikėlį Jėzų“ su detalių aptaisais bei trys taurės, iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur – žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai bei sunaikintos ir sugadintos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis P. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino faktines bylos aplinkybes, klaidingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 188 straipsnio 2 dalį ir 229 straipsnį.
2.2. Kasatorius nurodo, kad teismas teisingai nustatė gaisro kilimo priežastį (dėl kamine susikaupusių suodžių), tačiau neteisingai nustatė gaisro eigą, konstatuotą pirmosios instancijos teisme, neva „galimai apie 18.00 val. paveiktos suodžių gaisro metu dūmtraukyje išsiskiriančios temperatūros šalia esančios stogo medinės konstrukcijos, turinčios savybę sukaupti tam tikrą kiekį šilumos, pasiekusios savaiminio užsidegimo ribą, ėmė smilkti, dėl ko suveikė palėpėje buvę priešgaisrinės signalizacijos davikliai. Nepatikrinus suveikimo priežasties, konstrukcijos toliau santykinai ilgą laiką smilko, tačiau ugnis negalėjo įsiliepsnoti dėl stogo konstrukcijos ypatumų (į palėpę negalėjo laisvai patekti oras, dėl ko liepsnai trūko deguonies). Tik vėliau, kai liepsna įsidegė ir pradegė stogas, gavusi deguonies liepsna staigiai apėmė visą palėpę su stogu ir pagal vėjo kryptį nuslinko link bažnyčios pastato“. Skunde pabrėžiama, kad 2012 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-392(12) užfiksuota, jog nuo vienuolyno pastogėje buvusio oro šildymo ir vėdinimo įrenginio paimtame metalinio Nr. 1 fragmente esančiuose laiduose yra avarinio darbo režimo – trumpojo jungimo ir elektroterminio kaitimo – požymių. Visi lovelyje Nr. 1 pateikti laidai yra lokaliai paveikti aukštos temperatūros. Kitose tirti pateiktose laidų atkarpose avarinio darbo režimui būdingų požymių nėra, jos yra paveiktos gaisros šilumos. Tikėtina, kad trumpasis jungimas lovelyje Nr. 1 įvyko iki gaisro. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad vaizdo kamerų vaizdas dingsta apie 18.00 val., t. y. tuo pat metu, kai įsijungia garsinė signalizacija. Taip pat vaizdo kamerų laidai, kuriuose kilo trumpasis jungimas, buvo išvedžioti per oro šildymo ir vėdinimo įrenginį (ventiliacinę kamerą). Šie laidai buvo su izoliacine medžiaga ir elektroterminio kaitimo metu išsiskyrė dūmai. Ventiliacinėje kameroje taip pat buvo priešgaisrinės signalizacijos davikliai, kurie ir įsijungė būtent dėl minėtų laidų trumpojo jungimo sukeltų dūmų, tuo pačiu metu, kai dingo vaizdo kamerų fiksavimas. Iš teismo ekspertizės, liudytojų parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad ugnis pirmiausiai buvo pastebėta ir pro stogą prasiveržė toje vietoje, kurioje buvo įrengti dūmtraukiai, o tik paskui išplito. Todėl abejotina, kad gaisras galėjo kilti 18.00 val., nes atstumas iki ventiliacinės kameros nemažas. Anot kasatoriaus, akivaizdu, kad per tokį didelį laiko tarpą, jeigu gaisras būtų kilęs 18.00 val., neįmanoma, kad jis nebūtų pastebėtas anksčiau. Kasatorius mano, kad trumpasis jungimas griovelyje Nr. 1 įvyko iki gaisro, dėl ko išsiskyrę dūmai galėjo įjungti gaisrinę signalizaciją 18.00 val. Byloje apklausti liudytojai (R. Ž., D. K., Z. N., R. K., R. K., A. G.) patvirtino, kad signalizacija labai jautri ir įsijungdavo nuo menkiausių dulkių, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių parodymų nevertino.
2.3. Kasatorius abejoja dėl jo pripažinimo BK 229 straipsnyje nustatyto nusikaltimo subjektu, nes jis gaisro metu atostogavo ir neturėjo jokių teisių ir pareigų veikti VšĮ (duomenys neskelbtini) vardu. Pažymėtina, kad teisme apklaustas ekspertas A. R. paaiškino, jog pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą už visų priešgaisrinės saugos reikalavimų įgyvendinimą atsako įstaigos vadovas ar jį pavaduojantis asmuo. Pavaduojančio asmens atsakomybė skiriasi nuo vadovo, nes jis atsako tik už veiksmus pavadavimo metu ir šio pavadavimo apimtimi. Taip pat ekspertas parodė, kad gaisro metu kasatorius neatliko įstaigos vadovo funkcijų, jas atliko tuo metu jį pavaduojanti R. K. Nors apeliaciniame skunde buvo nurodyta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-489/2015">2K-115-489/2015</a>, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kur jis prilygintas įstaigos vadovui todėl, kad suveikus signalizacijai jis neskambino jį pavaduojančiam asmeniui, o pats ėmėsi aktyvių veiksmų, tačiau šių pareigų tinkamai neatliko. Taip pat kasatorius mano, kad darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalį ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes kaltinamajame akte nebuvo formuluojama apie įstaigos vadovo prisiėmimo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu, apie tai teisiamajame posėdyje nei kasatoriui, nei jo gynėjui nebuvo iš anksto pranešta ir taip suvaržyta teisė į gynybą.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaltinamajame akte kasatorius buvo kaltinamas tuo, kad nepatikrino signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl ko vienuolyno palėpėje kilęs gaisras laiku nebuvo pastebėtas ir išplito. Bylos nagrinėjimo metu kaltinimas buvo pakeistas, nurodant, kad kasatorius nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė ar perkrovė signalizaciją, dėl ko gaisras išplito. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu jau konstatuota, kad kasatorius nepatikrino priešgaisrinės signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją, dėl ko vienuolyno palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito. Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas, jog P. J. nepatikrino signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, yra tiksliausiai atitinkantis byloje surinktus duomenis, todėl ši aplinkybė nuosprendyje keistina. Kasatorius pažymi, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas 2013 m. rugsėjo 24 d., jame buvo nurodyta, kad „privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje“; pagal šį pareikštą kaltinimą buvo ginamasi ir įrodyta, kad atjungti suveikimo zonų kasatorius negalėjo. Tada 2015 m. spalio 14 d. buvo gautas prokurorės prašymas dėl kaltinimo pakeitimo, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, kuriame buvo pakeista minėta formuluotė nurodant: „privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė (ar) perkrovė priešgaisrinę signalizaciją“. Pagal šį pakeistą kaltinimą buvo ginamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vėl pakeitė kaltinimo formuluotę (pašalina faktinę aplinkybę apie suveikusios zonos išjungimą), o kasatorius ir jo gynėjas apie tai sužinojo tik gavę apeliacinės instancijos įsiteisėjusią nutartį.
2.5. Kasatorius ginčija eksperimento rezultatus, atliktus jo kabinete. Nurodo, kad jo metu nebuvo galima įsitikinti, ar, nutildžius signalizaciją, kitos zonos lieka aktyvios, nes priešgaisrinė centralė ir „Zona 3“ įrengtos tame pačiame kabinete. Esant šioms aplinkybėms, nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į eksperto A. R. duotus parodymus, kad gaisrinė signalizacija reagavo tik į dūmus ir nuo karščio neįsijungė; apsaugos signalizacija taip pat neįsijungė nuo dūmų ar karščio. Be to, gaisrinė signalizacija sujungta į vieną garsinio suveikimo punktą, kur yra tik viena lemputė, kuri įsijungia suveikus tiek apsauginei, tiek gaisrinei signalizacijai.
2.6. Skunde pažymima, kad teismas netinkamai interpretavo liudytojos R. K. parodymus, kad ji, pavaduodama atostogaujantį kasatorių, įjungė tik apsaugos signalizaciją (priešgaisrinę signalizaciją tvarkydavo direktorius (kasatorius), nes priešgaisrinė signalizacija veikia nepertraukiamai. Kasatoriaus manymu, yra neatitikimas tarp signalizacijos suveikimo laikų, nes muziejaus patalpa yra priešingoje pastato pusėje, negu kur kilo gaisras. Todėl negalėjo pirmiausia suveikti signalizacija muziejaus patalpose 4.07 val., o paskui dingti signalai palėpėje nuo 4.48 val. Ekspertas taip pat parodė, kad signalizacija buvo dūminė, reaguoja tik į dūmus, o nuo šilumos poveikio įsijungti negalėjo. Todėl darytina išvada, kad signalizacija suveikė nuo dūmų, atsiradusių palėpėje, o tai patvirtina, kad gaisras kilo palėpėje, gaisrinė signalizacija veikė ir išjungta nebuvo. Neatsižvelgta į policijos pareigūnų R. S. parodymus, kad, nuvykus prie degančio vienuolyno, ten jau buvo kasatorius, girdėjosi signalizacijos garsas; kasatorius bandė atjungti signalizaciją, tačiau jam nepavyko, tai padarė gaisrininkai, panaudodami kirvį. Tai rodo, kad kasatorius nemokėjo atjungti signalizacijos, todėl paneigia teismų išvadas, neva jis ją išjungė.
2.7. Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 229 straipsnio sudėties. Visų pirma, jo veikoje nėra kaltės, būtent nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis), nes jis negalėjo ir neturėjo numatyti galinčių kilti padarinių, kadangi signalizacija labai dažnai suveikdavo be pagrindo (pvz., dėl dulkių). Tai patvirtino liudytojai R. Ž., G. A., D. K., Z. N. Be to, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 229 straipsnį būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Gaisro kilimo priežastis yra suformuluota teismo ekspertizės akte: gaisras kilo dėl degių medžiagų – pastato medinių stogo konstrukcijų savaiminio užsiliepsnojimo dėl vienuolyno pastato palėpėje įrengto ir eksploatuojamo kietojo kuro katilų dūmtraukio šilumos poveikio. Ekspertas taip pat nurodė, kad dūmtraukiai buvo įrengti ne pagal projektą, neišlaikant saugių atstumų nuo degių medžiagų, nebuvo pažymėti, o kasatorius tam įtakos padaryti negalėjo. Kartu ekspertas pažymėjo, kad dūmtraukių pakeitimo projektas turėjo pagrindinę įtaką gaisro kilimui. Taigi nebuvo priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų ir kilusio gaisro.
2.8. Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 188 straipsnio 2 dalį, nes BK 229 straipsnis taip pat apima ir turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo kaip didelės žalos padarymą. Be to, kasatorius buvo kaltinamas kaip valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, todėl jam BK 188 straipsnis iš viso neturėjo būti taikomas. Taip pat įvykio vietoje buvę liudytojai parodė, kad kai tik kilo gaisras, kasatorius vienas pirmųjų pasirodė gaisro vietoje ir ėmėsi priemonių materialinėms vertybėms apsaugoti ir gaisrui gesinti, nors tai ir kėlė pavojų jo sveikatai ar net gyvybei, todėl jo atlikti veiksmai atitiko Priešgaisrinės saugos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, o kasatorius nepagrįstai nuteistas pagal BK 188 straipsnio 2 dalį.
2.9. Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BK 55 straipsnio reikalavimus ir jam kaip asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėdamas, ir nepateikė tokio sprendimo motyvų. Be to, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu kasatorius buvo išreiškęs norą, kad jam būtų paskirtas areštas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo klaidingai taikytos materialiosios ir proceso teisės normos. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo remdamasis ištirtų įrodymų visuma, pasisakė, kuriuos įrodymus atmeta, o kuriais vadovaujasi, aiškiai išdėstė savo poziciją dėl laisvės atėmimo bausmės skyrimo pirmą kartą nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 55 straipsnis). Teismo motyvai įtikinami ir argumentuoti.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pagal paduotų apeliacinių skundų argumentus išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, išdėstė įrodymus bei motyvus, nutartį surašė vadovaudamasis BPK nuostatomis.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė tiek dėl kasatoriaus prilyginimo valstybės tarnautojui, tiek dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kasatoriaus veiksmų įvykio metu įvykio vietoje vertinimo. Nutartyje pagrįsta pozicija dėl pirminiame kaltinime buvusių žodžių „suveikimo zonoje“ įrašymo. Atsižvelgdama į tai, kad ši kaltinimo aplinkybė buvo kasatoriui ir gynybai žinoma, kolegija, vertindama byloje surinktus įrodymus bei apeliacinio skundo argumentus, padarė išvadą, jog kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas, jog P. J. „nepatikrino signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje“, yra tiksliausiai atitinkantis byloje surinktus duomenis, todėl ši aplinkybė nuosprendyje keistina. Kaltinimas, pašalinus žodžius „suveikimo zonoje“, buvo keičiamas ir pirmojoje instancijoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad kasatorius buvo nuteistas dėl veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, t. y. nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje suformuluotą kaltinimą, pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje aptarė ir apeliaciniame skunde ginčijamą nuteistojo veikos kvalifikaciją ir, remdamasis kasacinės instancijos teismo praktika, konstatavo, kad „asmenų, kurie, netinkamai atlikdami tarnybines pareigas, padaro ir kitą nusikaltimą ne valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, jų veika kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis“. Kasatorius, netinkamai atlikdamas tarnybos pareigas, ne tik padarė didelę žalą valstybei ir juridiniam asmeniui, bet ir pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo sugadino ir sunaikino svetimą turtą, taip padarė nukentėjusiems asmenims didelę turtinę žalą bei sunaikino ir sugadino didelę kultūrinę reikšmę turinčias vertybes, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 188 straipsnio 2 dalį ir 229 straipsnį kaip idealioji sutaptis. Todėl atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad tarnybos pareigų neatlikimas apima ir turto sugadinimą ar sunaikinimą dėl neatsargumo.
4. Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertindamas eksperimento rezultatus, taip pat liudytojų parodymus.
5.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).
5.2. Kaip matyti iš nuteistojo P. J. kasacinio skundo turinio, nemaža dalis jame dėstomų argumentų skirti apeliacinės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir šios instancijos teismo padarytoms išvadoms paneigti, ir jie nesiejami su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Tai reiškia, kad šioje byloje kasatoriaus paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamus atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas bei priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, būtent ginčijant teismų sprendimais konstatuotą gaisro eigą, apsauginės ir priešgaisrinės signalizacijos (ne)suveikimo priežastis ir laiką, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kaip matyti, kasaciniame skunde ginčijami eksperimento, atlikto kasatoriaus kabinete, rezultatai, taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į eksperto A. R. duotus paaiškinimus, netinkamai interpretavo liudytojos R. K. ir liudytojo R. S. parodymus, taip pat nurodomos abejonės dėl duomenų apie signalizacijos įsijungimo laiką ir vietą vertinimo. Taigi teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
5.3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Visus įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
5.4. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).
5.5. Kaip matyti iš kasacinio skundo, nurodydamas netinkamą tam tikrų įrodymų vertinimą, kasatorius nepateikia jokių argumentų, kurie rodytų, kokių BPK reikalavimų nesilaikė teismai, vertindami skunde nurodytus duomenis. Iš skundžiamų kasacine tvarka teismų sprendimų matyti, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
5.6. Nagrinėjamoje byloje, remiantis teismo ekspertizės akte užfiksuotais duomenimis, eksperto paaiškinimais, liudytojų parodymais, nustatyta, kad galimai apie 18 val., paveiktos suodžių gaisro metu dūmtraukyje išsiskiriančios temperatūros, šalia esančios stogo medinės konstrukcijos, turinčios savybę sukaupti tam tikrą kiekį šilumos, pasiekusios savaiminio užsidegimo ribą, ėmė smilkti, dėl ko suveikė palėpėje esantys priešgaisrinės signalizacijos davikliai. Nepatikrinus suveikimo priežasties, konstrukcijos toliau santykinai ilgą laiką smilko, tačiau ugnis negalėjo įsiliepsnoti dėl stogo konstrukcijos ypatumų: palėpė – tai uždara, naujai užsandarinta patalpa, į kurią negalėjo laisvai patekti oras, dėl ko liepsnai trūko deguonies. Tik vėliau, kai liepsna įsidegė ir pradegė stogas, gavusi deguonies, liepsna staigiai apėmė visą palėpę su stogu ir pagal vėjo kryptį nuslinko link bažnyčios pastato. Būtent ši teismų išvada yra ginčijama kasaciniame skunde.
5.7. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas aiškinosi gynybos pateikiamus argumentus (jie nurodomi ir kasaciniame skunde) dėl kitos, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, gaisro kilimo priežasties (gynybos manymu, gaisrą galėjo sukelti ventiliacinės kameros laidų trumpasis jungimas ir elektroterminis kaitimas, įvykęs iki gaisro), kuriuos grindė 2012 m. kovo 30 d. specialisto išvada Nr. 11-392(12). Teismai, įvertinę tai, kad minėta specialisto išvada buvo pateikta iki atliekant teismo ekspertizę, įvertinę teismo ekspertizės, kurioje buvo aptarta ir minėta specialistų išvada, išvadas, taip pat ir kasaciniame skunde minimo eksperto paaiškinimus, motyvuotai nurodė, kad gynėjo versija vertintina kaip jo subjektyvi nuomonė, prieštaraujanti kitiems byloje surinktiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo taisyklių, vertino ir kitus kasaciniame skunde nurodytus bylos duomenis, nurodydamas, kokias aplinkybes pagrindžia liudytojų parodymai, eksperimento rezultatai, siedamas juos su kita bylos medžiaga, – ištirti ir įvertinti įrodymai leido teismams padaryti pagrįstas išvadas dėl gaisro kilimo priežasčių, eigos ir padarytos žalos.
5.8. Taigi, priešingai nei akcentuojama kasaciniame skunde, visos byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir grįsdamas jais išvadas, laikėsi BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.
Dėl BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų
6. Kasatorius P. J. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 225 ir 226 straipsniuose numatytų kaltinimo taisyklių, pakeitė faktines kaltinimo aplinkybes ir taip esmingai pažeidė kasatoriaus teises. Kartu skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai jas nustatė.
6.1. Kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016).
6.2. Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEyLTY5Ny8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-112-697/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-112-697/2016">2K-112-697/2016</a>, 2K-44-648/2016, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-262/2014, 2K-102/2014, 2K-7-304-976/2016). Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-8-696/2016, 2K-265-693/2015, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-282/2013, 2K-651/2012, 2K-381/2011, 2K-233/2008, 2K-7-304-976/2016).
6.3. Taigi, nagrinėjamoje byloje visų pirma būtina atsakyti į klausimą, ar apeliacinės instancijos teismas iš esmės pakeitė kasatoriui inkriminuotos veikos faktines aplinkybes.
6.4. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, prašymo pakeisti kaltinimą pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, P. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš tiesų keitėsi. Kaltinamajame akte P. J. buvo kaltinamas tuo, kad nepatikrino signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl to 2012 m. sausio 25–26 d. naktį Tytuvėnų bernardinų vienuolyno palėpėje kilęs gaisras laiku nebuvo pastebėtas ir išplito. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinimas buvo pakeistas, nurodant, kad P. J. nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė ar perkrovė signalizaciją, dėl ko gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad P. J. nepatikrino priešgaisrinės signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją, dėl ko vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas, jog P. J. nepatikrino signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, yra tiksliausiai atitinkantis byloje surinktus duomenis, todėl pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nurodydamas būtent šią aplinkybę.
6.5. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, patikslindamas, kad P. J. išjungė ne visą priešgaisrinę signalizaciją, o tik priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, pakeitė faktines kaltinimo aplinkybes susiaurindamas kaltinimų apimtį.
6.6. Tačiau tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (neįspėjus apie tai gynybos) asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-8-696/2016, 2K-265-693/2015, 2K-197/2014, 2K-262/2014, 2K-282/2013, 2K-651/2012, 2K-381/2011, 2K-233/2008, 2K-7-304-976/2016).
6.7. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė sprendimą, kad būtent kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas tiksliausiai atitinka bylos duomenis, ir nurodė, kad pagal bylos medžiagą P. J. išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismas buvo konstatavęs, kad P. J. išjungė priešgaisrinę signalizaciją. Atsakydamas į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl nagrinėjamos aplinkybės nustatymo, šis teismas motyvuotai nurodė, kad, įvertinus G. A. parodymus ir eksperimento rezultatus, darytina išvada, kad galimybė atjungti priešgaisrinės signalizacijos veikimą prieš tai suveikusioje zonoje (ar keliose zonose) buvo; taip pat kad išjungta signalizacija toje zonoje vėl neįsijungia neperkrovus sistemos mygtuku,,perkrovimas“, nors kitos zonos lieka aktyvios; o liudytojų V. K., R. S. ir P. J. parodymai, kad jie gaisro metu girdėjo kaukiančią signalizaciją, patvirtina bylos duomenis, kad tuo metu veikė garsinis apsaugos signalizacijos signalas.
6.8. Sprendžiant, ar toks faktinių kaltinimo aplinkybių patikslinimas (nesilaikant BPK numatytų reikalavimų kaltinimo keitimui) apeliacinės instancijos teisme gali būti pripažįstamas esminiu kaltinamojo (nuteistojo) teisės į gynybą pažeidimu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje tokį patikslinimą apeliacinės instancijos teismas padarė ne tik išanalizavęs byloje surinktus duomenis, tačiau, be kita ko, iš dalies sutikdamas su apeliaciniame P. J. gynėjo skunde išdėstytais argumentais, taip pat į tai, kad ši faktinė aplinkybė jau buvo nurodyta kaltinamajame akte ir būtent dėl jos nustatymo iš esmės vyko proceso šalių ginčai ir pirmosios instancijos, ir apeliacinės instancijos teisme. Šios aplinkybės rodo tai, kad kasatorius ir jo gynėjas žinojo, kuo kaltinamas P. J., ir aktyviai ginčijo tai, kad P. J. išjungė priešgaisrinę signalizaciją visame objekte ar jos suveikimo zonoje, įrodinėdami, kad P. J., kai suveikė signalizacija, perkrovė ją, kad jis apskritai neturėjo galimybių išjungti priešgaisrinę signalizaciją, kad signalizacija suveikė tada, kai iš tiesų kilo gaisras, t. y. ne vakare, o naktį. Taigi kasatoriaus teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, taip pat gintis nuo kaltinimo, nebuvo apribota su teise į gynybą nesuderinama apimtimi.
6.9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimo keitimo taisyklės buvo pažeistos ir pirmosios instancijos teisme, analizuojant kasatoriaus teisinį statusą gaisro kilimo metu. Šis argumentas yra deklaratyvus, nes teismas, nagrinėjantis bylą, privalo aiškinti byloje taikomą teisę. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar P. J. yra BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, ir aiškinosi tai pagrindžiančias teisines ir faktines aplinkybes.
6.10. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių BPK 225 ir 226 straipsnių reikalavimų pažeidimų.
Dėl BK 229 straipsnio ir 188 straipsnio 2 dalies taikymo
7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Kasatorius teigia, kad gaisro kilimo priežastis yra suformuluota teismo ekspertizės akte: gaisras kilo dėl degių medžiagų – pastato medinių stogo konstrukcijų savaiminio užsiliepsnojimo dėl vienuolyno pastato palėpėje įrengto ir eksploatuojamo kietojo kuro katilų dūmtraukio šilumos poveikio, taigi tarp jo veiksmų ir kilusio gaisro nebuvo priežastinio ryšio.
7.1. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad padariniai kilo dėl kelių priežasčių, kurių visuma lėmė gaisro kilimą ir gaisro išplitimą. Padarius išvadą, kad dviejų ar daugiau asmenų padaryta veika yra susijusi priežastiniu ryšiu su turto sunaikinimu ar sugadinimu, jie visi (esant ir kitiems nusikaltimo sudėties požymiams) atsako pagal BK 188 straipsnį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad gaisras kilo dėl netinkamo šildymo sistemos dalies (dūmtraukio, kamino) įrengimo ir dėl netinkamos šildymo sistemos eksploatacijos, t. y. kūrenimo drėgnomis malkomis ir dūmtraukių nevalymo. Žala dėl gaisro buvo padaryta ir dėl to, kad netinkamai reaguota į gaisro signalą – nepatikrinta suveikimo zona ir signalizacija atjungta. Teismas nusprendė, kad už pažeidimus, tiesiogiai susijusius su gaisro kilimo priežastimi ir jo pasekmėmis, kurie nesusiję su P. J. veiksmais, atsakingų asmenų klausimas liko neišspręstas. Atsižvelgdamas į tai, teismas BPK 257 straipsnyje numatyta tvarka kreipėsi į prokurorą dėl naujo ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. J. nuteistas už tai, kad jis neužtikrino, jog kieto kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis, dėl ko 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. dėl netinkamai eksploatuojamų kieto kuro katilų dūmtraukyje kilusio suodžių gaisro metu išsiskyrusios šilumos poveikio dėl pastato palėpės degių medžiagų savaiminio užsiliepsnojimo kilo gaisras, be to, ir už tai, kad 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją, ko pasekoje vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad P. J. yra kaltas dėl to, kad nepatikrinęs, kodėl suveikė priešgaisrinė signalizacija, išjungė ją suveikimo zonoje, ir tokiais veiksmais neužkirto kelio gaisro plitimui, t. y. kaip neįrodytą pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aplinkybę, kad P. J. neužtikrino, kad kieto kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis ir dėl to kilo gaisras.
7.2. Pažymėtina, kad priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo nustatymas yra teismo, o ne specialisto, eksperto kompetencija, ir rėmimasis vien tik jų išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Atitinkamai išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo tarp asmens padarytos veikos ir kilusių padarinių konstatuoja teismas specialisto ar eksperto išvadą vertindamas tik kaip vieną iš įrodymų. Taigi nagrinėjamoje byloje, remiantis ekspertinių tyrimų rezultatais, ekspertų paaiškinimais, eksperimento metu gautais duomenimis, liudytojų parodymais, kasatoriaus paaiškinimais, nustatyta, kad gaisras kilo ne dėl P. J. veiksmų, tačiau jo veiksmai lėmė tai, kad kilęs gaisras nebuvo pastebėtas, išplito ir dėl to išplitusio gaisro metu buvo padaryta teismų sprendimuose detalizuota didelė žala. Iš teismų sprendimų ir bylos medžiagos matyti, kad vienuolyno kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukis buvo faktiškai įrengtas ne pagal projektą (panaudojant metalines alkūnes) ir nesilaikant priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (jame įrengtos neapšiltintos pravalos durelės, per arti degios medinės stogo konstrukcijos, kurios nepadengtos antipirenine medžiaga, viena tokia konstrukcija – sija – išvesta per kamino vidinę ertmę ir t. t.), o duomenys apie faktinį įrengimą jokiuose dokumentuose neužfiksuoti. Be to, nebuvo neatliekami dūmtraukių valymai, dėl ko iki 2012 m. sausio 25 d. nenustatytu laiku kilusių suodžių gaisrų dūmtraukyje metu buvo pažeistos izoliacinės medžiagos savybės, todėl 2012 m. sausio 25 d. vakare, dūmtraukyje kilus suodžių gaisrui, paveiktos aukštos temperatūros, šalia esančios stogo medinės konstrukcijos pradėjo degti (smilkti). Suveikus priešgaisrinei signalizacijai, P. J., nepatikrinęs signalizacijos suveikimo zonos ir nenustatęs suveikimo priežasties, signalizaciją jos suveikimo zonoje išjungė, dėl ko gaisras nebuvo laiku pastebėtas. Santykinai ilgą laiką degimo procesas vyko lėtai dėl deguonies trūkumo, ir tik apie 2012 m. sausio 26 d. 4 val. liepsnai prasimušus per stogo dangą gaisras apėmė visą stogą bei išplito į antrame aukšte esančią neizoliuotą (su medine lubų perdanga) muziejaus patalpą Nr. 204, taip pat apgadino stogais sujungtą bažnyčios pastatą. Taigi, iš teismų sprendimų matyti, kad P. J. veiksmai buvo tinkamai pripažinti lėmusiais gaisro nesavalaikį pastebėjimą ir jo išplitimą, ir šie veiksmai neabejotinai prisidėjo prie gaisro padarinių, kurie konstatuoti nagrinėjamoje byloje.
7.3. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teismai, įvertinę tai, kad žala kilo dėl kelių priežasčių, nusprendė, jog nagrinėjamoje byloje nėra galimybių konstatuoti, kokius nusikalstamus veiksmus yra (jei yra) atlikę kiti asmenys ir kaip šie veiksmai susiję (jei susiję) su P. J. nusikalstama veika, negali padaryti išvados dėl civilinės atsakomybės, t. y. spręsti, kokia civilinės atsakomybės rūšis (solidarioji ar dalinė) ir kokia apimtimi yra taikytina sprendžiant byloje pareikštus civilinius ieškinius. Toks sprendimas, kuriuo civiliniams ieškovams, išskyrus (duomenys neskelbtini), pripažįstama teisė į ieškinių patenkinimą, o ieškiniai dėl žalos dydžio, taip pat ir dėl P. J. bei dėl visų kitų su žala susijusių asmenų civilinės atsakomybės ribų nustatymo perduodami nagrinėti civilinio proceso tvarka, yra tinkamas. Taigi, teismų padaryta išvada, kad „P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu <...> dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapija patyrė didelės žalos, t. y. <...> privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl ko vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, dėl ko buvo sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pastatas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas, priklausantys Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai, ir sunaikinti bei sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ekspozicijos patalpoje buvę 60 eksponatų <...>, viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur – žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės“, nereiškia, kad ši žala kilo išimtinai dėl jo nusikalstamos veikos.
7.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje priežastinis ryšys tarp kasatoriaus veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių yra nustatytas pagrįstai ir nepažeidus įrodinėjimo taisyklių.
8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes P. J. nepagrįstai pripažino BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl P. J. pripažinimo valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, t. y. dėl BK 230 straipsnio 3 dalies tinkamo taikymo. Kasatorius netinkamą BK 229 straipsnio taikymą grindžia tuo, kad teismai negalėjo pripažinti jo įstaigos vadovu, nes atostogų metu (kurių metu ir kilo gaisras) jis neprivalėjo vykdyti vadovo pareigų, taigi negali būti laikomas BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.
8.1. Teismai nagrinėjamoje byloje nustatė, kad 2012 m. sausio 16 d. įsakymais P. J., kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorius, suteikė sau kasmetines atostogas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki sausio 30 d. (4 t., b. l. 198), pavaduojančiu asmeniu paskyrė R. K. (4 t., b. l. 201), atostogas nutraukė 2012 m. sausio 26 d. įsakymu (4 t., b. l. 200). Be to, byloje nustatyta, kad įvykio metu jis atsitiktinai buvo įvykio vietoje, o išgirdęs suveikusios priešgaisrinės signalizacijos garsinį signalą, nuėjo į savo kabinetą, kur buvo signalizacijos valdymo pultas (centralė), ją atjungė (nuteistojo teigimu, perjungė), nepatikrinęs priešgaisrinės signalizacijos suveikimo priežasties jos suveikimo zonoje.
8.2. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės prasme kaip juridinio asmens vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris oficialiai (de jure) ėjo šias pareigas, tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad juridinis asmuo realiai (de facto) veikė jo vadovaujamas. Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma jam kaip de jure vadovui (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-427/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-427/2013">3K-3-427/2013</a>, e3K-3-324-915/2017). Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose nurodyta, kad asmuo, veikos padarymo metu dėl tam tikrų priežasčių realiai ar formaliai nedirbęs (pvz., dėl ligos – kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>), dėl to nelaikomas netekusiu valstybės tarnautojo statuso. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktiniu vadovu sprendžiant dėl asmens atsakomybės už nusikalstamas veikas valstybės tarnybai, taip pat galima pripažinti asmenį, kuris dėl tam tikrų priežasčių de jure jam priskirtų pareigų neina (pavyzdžiui, dėl ligos, atostogų), tačiau vadovo funkcijas vykdo de facto.
8.3. Kaip nurodoma kasaciniame skunde, P. J. gaisro metu atostogavo, todėl neturėjo jokių teisių ir pareigų veikti VšĮ (duomenys neskelbtini) vardu. Atsakydamas į analogiškus apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, motyvuotai nurodė, kad P. J., suveikus signalizacijai, veikė kaip faktinis vadovas: t. y. neskambino laikinajai vadovei R. K., o pats ėmėsi aktyvių veiksmų, susijusių su suveikusios priešgaisrinės signalizacijos patikrinimu, tačiau šių pareigų tinkamai neatliko. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aplinkybės, kurias įvertinęs teismas pripažino P. J. jam inkriminuotų nusikaltimų subjektu, aptariamos dar detaliau, nurodant, kad jis suveikus signalizacijai, taip pat ir gaisro gesinimo metu, prisiėmė sau įstaigos vadovo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu, – neskambino laikinajai vadovei R. K., bet pats atjungė (P. J. teigimu – perjungė); kad jis turėjo galimybę tokias funkcijas prisiimti, nes joks kitas asmuo neturėjo galimybės patekti į ne darbo laiku neveikiantį vienuolyno pastatą, žinoti apie signalizacijos sistemą, įeiti į užrakintą direktoriaus kabinetą, jame jungti centralę, įsileisti į šią patalpą kartu buvusį kleboną. Teismas taip pat vertino aplinkybę, kad nuo patalpos, kurioje buvo priešgaisrinės signalizacijos centralė, R. K. (pavaduojanti P. J. jo atostogų metu) rakto neturėjo ir šios signalizacijos negalėjo įjungti (išjungti), ir to nedarė. Taigi teismai, nustatę tokias faktines aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad P. J. 2012 m. sausio 25 d., savo atostogų metu, veikė kaip faktinis įstaigos vadovas, dėl to jį laikė BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu.
8.4. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė BK 229 straipsnį, nagrinėjamoje byloje pripažindami P. J. faktiniu įstaigos vadovu ir BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektu.
9. Kasaciniame skunde taip pat ginčijama kasatoriaus kaltė, nurodant, kad teismai netinkamai nustatė nuteistojo kaltės formą, būtent nusikalstamo nerūpestingumo intelektualųjį ir valinį požymius. Kasatorius nurodo, kad nenustačius kaltės, jo veikoje nėra BK 229 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.
9.1. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį, taip pat BK 188 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatyta jo kaltės forma – neatsargumas. BK 16 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Teismų praktikoje dėl BK 229 straipsnio taikymo aiškinant nusikalstamo nerūpestingumo turinį yra nurodoma, kad nusikalstamas nerūpestingumas yra tada, kai asmuo, konkrečiai nenumatydamas pavojingų padarinių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ir profesines pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų. Nusikalstamam nerūpestingumui būtinas intelektualusis ir valinis kaltės elementas. Baudžiamajame įstatyme vartojama sąvoka,,turėjo“ apibūdinama objektyviais kriterijais ir pateikia nominalų konkrečios situacijos vertinimą bei pareigą numatyti savo veikos pavojingus padarinius, o sąvoka,,galėjo“ paprastai reiškia subjektyvias asmens savybes, dėl kurių asmuo turi realią galimybę numatyti pavojingus savo veiklos padarinius. Tačiau vien turėjimas ir galėjimas numatyti padarinius nesudaro pagrindo kvalifikuoti veiką pagal BK 229 straipsnį, nes kaltininkas, be to, dar turi suvokti ir sugebėti įvertinti savo veikos padarinių dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-489/2015">2K-115-489/2015</a>).
9.2. Nagrinėjamoje byloje teismų sprendimais nustatyta, kad P. J. veiką padarė dėl neatsargumo. Teismai konkretizavo neatsargią kaltės formą kaip nusikalstamą nerūpestingumą, t. y. nustatė, kad P. J., kuris buvo supažindintas ir apmokytas naudoti priešgaisrinę signalizaciją, suveikus jai privalėjo patikrinti jos suveikimo zoną, tačiau, to nepadaręs, išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl to vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito.
9.3. Kasatorius nurodo, be kita ko, ir cituodamas pirmiau paminėtą teismų praktiką, kad jis neturėjo ir negalėjo numatyti galinčių kilti padarinių, kadangi signalizacija labai dažnai suveikdavo be pagrindo (pvz., dėl dulkių). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į tokį patį apeliacinio skundo argumentą, pagrįstai nurodyta, kad nors liudytojai nurodė, jog signalizacija įsijunginėdavo dažnai ir dėl to buvo kviečiami specialistai, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad UAB „Infora“ atstovai buvo kviečiami 2011 m. gegužės 5 ir 6 dienomis, gruodžio 8 dieną, ir visi jų darbai buvo susiję tik su apsaugos signalizacija (11 t., l. 95–96), – šią informaciją kasatorius kaip įstaigos vadovas turėjo žinoti. Byloje nėra duomenų, kad į specialistus buvo kreiptasi dėl netinkamo priešgaisrinės signalizacijos veikimo.
9.4. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su žemesnių instancijų teismų argumentais, kad P. J., kaip įstaigos vadovas, kuris 2011 m. birželio 1 d. įsakymu atsakingu už energetikos ūkį paskyrė save (7 t., l. 157), išklausė priešgaisrinės saugos programą ir gavo atitinkamą pažymėjimą, t. y. buvo apmokytas naudoti signalizaciją, privalėjo domėtis apsaugos sistemų būkle, imtis priemonių, jei jos veikė blogai. Kasacinio skundo argumentas, kad signalizacija dažnai suveikdavo be pagrindo, taip pat kasatoriaus paaiškinimai, kad jis iki gaisro ne vieną kartą yra perkrovęs signalizaciją, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, patvirtina, kad kasatorius veikė nerūpestingai, nes jis buvo informuotas, kaip būtina reaguoti į signalizacijos suveikimą.
9.5. Taigi šie argumentai leidžia daryti išvadą, kad teismai tinkamai nustatė, jog P. J. išjungė suveikusią priešgaisrinę signalizaciją jos suveikimo zonoje nepatikrinęs suveikimo priežasties dėl nusikalstamo nerūpestingumo.
10. Kasaciniame skunde yra ginčijamas kasatoriaus veikos kvalifikavimas pagal BK 188 straipsnio 2 dalį ir 229 straipsnį, nurodant, kad tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 straipsnis) apima turto sunaikinimą ar sugadinimą dėl neatsargumo (BK 188 straipsnis).
10.1. Pagal kasacinio teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis, be kita ko, paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-412/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-412/2010">2K-412/2010</a>, 2K-361/2011, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015, 2A-7-4-699/2015). Tai reiškia, kad išsamus bendrą veiką sudarančių faktų teisinis įvertinimas neišvengiamai reikalauja taikyti daugiau negu vieną, t. y. dvi ar daugiau nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėčių, iš kurių kiekviena turi skirtingą, savarankišką raišką baudžiamojo įstatymo tekste. Nustačius, kad viena veika atitinka kelių nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) sudėties požymius, ideali sutaptis konstatuojama įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, pažeistų vertybių santykį, nusikalstamų veikų baigtumo momentą, laiko tarpą tarp jų.
10.2. Tarnybos pareigų neatlikimas, numatytas BK 229 straipsnyje, yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas, neatlikimas ar netinkamas jų atlikimas (aplaidus, atmestinas savo pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai) dėl neatsargumo, sukėlęs padarinius – didelę žalą valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10/2008, 2K-7-228/2008, 2K-62/2011, 2K-419/2012, 2K-488/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-489/2015">2K-115-489/2015</a>, 2K-42-942/2016, 2K-75-677/2016).
10.3. Pagal BK 188 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.
10.4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – laikinai eidamas viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) vadovo pareigas, dėl ko turėdamas teisę veikti šios įstaigos vardu bei administracinius įgalinimus, pagal Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už vienuolyno pastato priešgaisrinę būklę, privalėdamas užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte, nedelsdamas šalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus ir nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapija patyrė didelę žalą, t. y., pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, 2012 m. sausio 25 d., apie 18.00 val., suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų vienuolyno pastate, būdamas supažindintas ir apmokytas naudoti gaisrinę signalizaciją vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl ko vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito. Gaisro metu buvo sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno pastatas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatas ir sunaikinti bei sugadinti Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ekspozicijos patalpoje esantys 60 eksponatų, viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur – žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos parapijai bei sunaikintos ir sugadintos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės.
10.5. Kaip matyti iš teismų sprendimų ir bylos medžiagos, P. J., netinkamai atlikdamas tarnybos pareigas, padarė didelę žalą valstybei ir juridiniam asmeniui, t. y. realizavo BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, ir kartu (tais pačiais veiksmais), pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo sugadino ir sunaikino svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiems asmenims didelę turtinę žalą, bei sunaikino ir sugadino didelę kultūrinę reikšmę turinčias vertybes – taip padarė veiką, kuri atitinka BK 188 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tokią situaciją abiejų instancijų teismai vertino kaip BK 188 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje numatytų nusikaltimų idealiąją sutaptį. Toks vertinimas atitinka faktines bylos aplinkybes ir teismų praktiką, pagal kurią bylose dėl nusikaltimų valstybės tarnybai, asmenų, kurie, netinkamai atlikdami tarnybines pareigas, padaro ir kitą nusikaltimą ne valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, veika paprastai kvalifikuojama kaip nusikaltimų sutaptis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-P-89/2014).
10.6. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai, P. J. veiksmus kvalifikuodami kaip idealiąją BK 188 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sutaptį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl bausmės
11. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BK 55 straipsnį ir pirmą kartą teisiamam asmeniui paskyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Kasatorius taip pat nurodo, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, jis teismo prašė paskirti arešto bausmę, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė.
11.1. BK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
11.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į analogišką apeliacinio skundo argumentą, nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį (terminuotą laisvės atėmimą), savo sprendimą motyvavo tinkamai, o apeliantui nepateikus jokio konkretaus prašymo dėl bausmės, keisti nuosprendį dėl bausmės nėra pagrindo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, P. J. paskirta atidžiai įvertinus visas bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kodėl parenka laisvės atėmimo bausmę, ir motyvuoja jos dydį.
11.3. Pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo paskirta neteisinga bausmė keičiama tik tais atvejais, kai tokia bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nenustatytos, argumentų dėl to, kad paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nepateikta. Todėl nėra teisinių argumentų pripažinti, kad teismai netinkamai taikė BK 55 straipsnį.
12. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, vadovaujantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo P. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutarties atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Audronė Kartanienė
Rima Ažubalytė
