L. V. pagal BK 178 str., 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-340-648/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59233-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.3.; 2.1.7.4.1.; 1.1.8.1.2.

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,

nuteistajam L. V. (vaizdo konferencijos būdu),

nuteistojo L. V. gynėjai advokatei Kristinai Rutkauskienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendžiu L. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį areštu trisdešimt parų, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. laikas. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5, 8, 10 punktais, L. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

L. V. pagal BK 261 straipsnį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendžio dalis, kuria L. V. pagal BK 261 straipsnį išteisintas, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo L. V. nuteistas pagal BK 261 straipsnį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš nuosprendžio pašalintas L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kad narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis) platino J. M. ir D. S. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria L. V. taikytos BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5, 8, 10 punktų nuostatos.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo L. V. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu L. V. nuteistas pagal BK 261 straipsnį už tai, kad 2015 m. lapkričio 9 d. vakare, tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, prie (duomenys neskelbtini) mokyklos (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens už 30 Eur neteisėtai įsigijo tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį, tačiau apie 3 g narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), jas nugabeno į daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), rūsį ir tyrimo metu nenustatytą valandą bei tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 0,2 g narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), pasiūlė bei per kartą šį kiekį surūkė kartu su nepilnamečiais J. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir D. S., gimusiu (duomenys neskelbtini).

1.1. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. lapkričio 10 d., daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), rūsyje tyrimo metu nenustatytą valandą ir tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 0,2 g narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), pasiūlė ir per kartą šį kiekį narkotinių medžiagų toje pačioje vietoje surūkė kartu su nepilnamečiu J. M..

1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. lapkričio 11 d. ryte, daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), rūsyje tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą ir tiksliai nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 0,2 g narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), pasiūlė ir per kartą šį kiekį narkotinių medžiagų toje pačioje vietoje surūkė kartu su nepilnamečiu J. M.. Taip L. V. platino narkotines medžiagas kanapes (ir jų dalis) nepilnamečiams J. M. ir D. S., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje.

1.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. V. taip pat nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama ir dėl jos kasacinių skundų negauta.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo L. V. gynėja advokatė K. Rutkauskienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

2.1. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 261 straipsnio – ir iš esmės pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

2.2. Aptardama BK 261 straipsnio dispoziciją, šios veikos požymius, kasatorė pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tada, kai kaltininkas žino arba turi ir gali suvokti, jog asmuo, kuriam jis platina narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis, ir tokia išvada daroma iš visų konkrečių bylos aplinkybių.

2.3. Kasaciniame skunde aptariamos BPK 20 straipsnio 1–4 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies nuostatos, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių išvados, liudytojų D. S., J. M. ir nuteistojo L. V. parodymai, duoti apeliacinio proceso metu, ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė minėtas BPK nuostatas, nes šių asmenų parodymus vertino selektyviai, ignoruodamas jų apklausose nurodytas svarbias aplinkybes, kuriomis remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nuteistojo nuoseklių parodymų apie tai, kad jis neturėjo abejonių dėl minėtų liudytojų amžiaus, nežinojo, kur šie mokosi, apie tai jų neklausė ir tik teisme jis pradėjo abejoti dėl D. S. amžiaus, bet dėl J. M. abejonių nebuvo. Teismas neįvertino ir visų trijų proceso dalyvių (minėtų liudytojų ir nuteistojo) susipažinimo aplinkybių, o iš šių liudytojų parodymų vertino tik jų dalį, suteikdamas išskirtinę reikšmę tik jų išvaizdai, kurią vertino atsietai nuo D. S., J. M. ir L. V. parodymų. Kasatorės manymu, teismas, vertindamas minėtų liudytojų išvaizdą, nepagrįstai neatsižvelgė į paties nuteistojo L. V. amžių, socialinę brandą, gyvenimo patirtį, laiko trukmę, kiek jis pažinojo šiuos liudytojus, kaip dažnai ir apie ką jie bendraudavo bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės vertinant nuteistojo gebėjimą vien tik iš asmenų išvaizdos suvokti, kad asmuo, kuriam jis platina narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas L. V. pripažino kaltu remdamasis ne teismo posėdžių metu ištirtais įrodymais, bet paties teismo tik subjektyviu minėtų liudytojų išvaizdos vertinimu ir padarė nepagrįstą išvadą, kad L. V. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo ir privalėjo suvokti, jog jie (J. M. ir D. S.), kuriems jis platino kanapes, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnamečiai. Tačiau toks subjektyvus išvaizdos vertinimas, anot kasatorės, priklauso nuo išvaizdą vertinančio asmens brandos, gyvenimo patirties ir žinojimo išankstinės informacijos apie konkretų asmens amžių. L. V., priešingai nei teisėjų kolegija, bendraudamas su šiais asmenimis, iš anksto nežinojo jų amžiaus, ką jie veikia ir kuo užsiima, juolab kad jis pats buvo neseniai sulaukęs pilnametystės, bendraudavo su įvairaus amžiaus jaunuoliais, kurių amžių jam yra sunku nustatyti. Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neatsižvelgė į esmingai reikšmingas bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir aptarė izoliuotai, dalies byloje esančių įrodymų visiškai nevertino ir padarė išvadas dėl L. V. kaltės platinant narkotines medžiagas nepilnamečiams, kurių nepatvirtina visuma įrodymų, surinktų byloje ir išnagrinėtų teisiamajame posėdyje.

2.4. Be to, skundžiamo nuosprendžio motyvas, kad teisėjų kolegija, apeliacinio proceso metu apklausdama nepilnamečius liudytojus J. M. ir D. S., taip pat įsitikino, jog jie vizualiai atrodo jaunai, negali būti pakankamas ir pagrįstas argumentas įvertinant nuteistojo L. V. sugebėjimą nustatyti asmens amžių pagal jo išvaizdą. Kasatorės manymu, toks įrodymų vertinimas negali būti laikomas tinkamu BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, nes teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus nebuvo paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu tai reiškia, kad ir skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas pats atliko dalinį įrodymų tyrimą, tačiau pirmosios instancijos nuosprendį panaikino nenustatęs jokių naujų bylos aplinkybių ir įrodymų, kurie būtų pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, ir nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

2.5. Nuteistasis L. V. viso proceso metu pripažino, kad kartu su J. M. ir D. S. rūkė narkotines medžiagas (kanapes), tačiau nuosekliai teigė nežinojęs ir nesuvokęs šių asmenų amžiaus (nepilnametystės). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis, kad L. V. pagal asmenų išvaizdą turėjo suprasti kiek J. M. ir D. S. metų, nes skundžiamame nuosprendyje nenurodyti kiti duomenys, kurie paneigtų L. V. parodymus. Dėl to kasatorė teigia, kad teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-173/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-173/2014">2K-7-173/2014</a>, 2K-587/2014, 2K-24/2014). Apibendrindama kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, kas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Kartu tai reiškia, kad L. V. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 261 straipsnį (skunde nurodoma, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį).

3. Nuteistojo L. V. gynėjos advokatės K. Rutkauskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 261 straipsnio taikymo

4. Kasaciniame skunde ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl L. V. nuteisimo pagal BK 261 straipsnį, nes, pasak kasatorės, nuteistojo kaltumas dėl šio nusikaltimo padarymo grindžiamas vien tik prielaidomis, netinkamu (subjektyviu) liudytojų J. M. ir D. S. išvaizdos ir jų bei nuteistojo parodymų vertinimu. Anot kasatorės, taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 261 straipsnį. Šie kasatorės argumentai nepagrįsti.

4.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva ir klausimą, ar asmens (liudytojo, nukentėjusiojo, nuteistojo) parodymai laikytini įrodymais, kaip ir minėta, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

4.2. BK 261 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą labiausiai nuo kvaišalų pažeidžiamai, lengvai pasiduodančiai negatyviai pašalinei įtakai socialinei grupei – nepilnamečiams. Todėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiam asmeniui įstatymų leidėjas laiko pavojingesne veika nei tų pačių medžiagų platinimą suaugusiems asmenims. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-395/2010, 2K-263/2012, 2K-18/2012, 2K-369-788/2016).

4.3. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas, saistomas BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytos kompetencijos skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrinti teisės taikymo aspektu, faktų dėl aptariamo baudžiamojo įstatymo (BK 261 straipsnio) taikymo sąlygų buvimo ar nebuvimo iš naujo netiria ir nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014).

4.4. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos nuosprendį teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo pripažinti, kad šis teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos, numatytos BK 261 straipsnyje, padarymo aplinkybes, iš esmės nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnyje. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai liudytojų J. M. ir D. S. parodymus vertino kaip patikimus: teismas teisiamajame posėdyje šiuos liudytojus tiesiogiai ir išsamiai apklausė, dalyvaujant jų atstovams pagal įstatymą (2 t., b. l. 126–128), ir šiems parodymams patikrinti buvo ištirti abiejų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui (1 t., b. l. 101–103, 108–110, 120–121, 124–126). Iš šių apklausų išplaukia, kad abu liudytojai aiškiai ir išsamiai parodė apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, sutampančias su nuteistojo parodymuose nurodytomis aplinkybėmis; liudytojas J. M., apibūdindamas D. S. kaip „silpnesnį“ iš visų asmenų, kartu su L. V. rūkiusių „žolę“, parodė, jog pastarasis žinojo jo (J. M.) gyvenamąją vietą ir jo amžių. Kolegijai nekyla abejonių, kad asmens išvaizda turi reikšmės bendram supratimui, sprendžiant apie asmens amžių, juolab kad ir pačiam nuteistajam buvo kilusios abejonės dėl liudytojo D. S. amžiaus (1 t., b. l. 169–172). Taigi minėtų liudytojų parodymai, vertinami kartu su kitais bylos įrodymais (liudytojo E. P. ir paties nuteistojo parodymais, liudytojų J. M. ir D. S. parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotais duomenimis), leido apeliacinės instancijos teismui padaryti teisiškai reikšmingas išvadas dėl L. V. tyčios padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. kad jis, siūlydamas J. M. ir D. S. kartu parūkyti narkotinių medžiagų – kanapių, žinojo ir suvokė, jog šie abu asmenys yra nepilnamečiai. Kasatorės teiginiai tokių apeliacinės instancijos teismo išvadų nepaneigia. Be to, byloje nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pati kasatorė), patvirtinančių, kad L. V. dėl kokių nors savo asmeninių savybių nesugebėtų atskirti, suprasti ir įvertinti, su kokio amžiaus asmenimis jis bendrauja kasdieniame gyvenime, t. y. kad šiuo konkrečiu atveju jis nesuprato bendraujantis su asmenimis, už save jaunesniais daugiau nei ketveriais ir penkeriais metais, gyvenančiais kartu su nuteistuoju tame pačiame, pakankamai mažame mieste.

4.5. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, tyrė bei analizavo L. V. teisinančius ir kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl jo (L. V.) padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 261 straipsnyje, įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (dalį nuteistojo parodymų). Kolegijai nekelia jokių abejonių, kad apeliacinės instancijos teismo aktyvi pozicija ir iniciatyva nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka (BPK 324 straipsnio 6 dalis), t. y. atliekant įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje tiesiogiai apklausiant nepilnamečius liudytojus J. M. bei D. S., leido susiformuoti teismo vidiniam ir nešališkam įsitikinimui tiek dėl šių asmenų parodymų išsamumo bei patikimumo, tiek dėl nuteistojo žinojimo ir suvokimo apie minėtų liudytojų amžių (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kolegijos vertinimu, šios instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą ir patikrinęs baudžiamąją bylą faktų bei teisės taikymo aspektais, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išsamiai bei visapusiškai išanalizavo, įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, kodėl prokuroro skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis (dėl BK 261 ir 75 straipsnių taikymo) naikinama bei dėl šios dalies priimamas naujas nuosprendis. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo L. V. baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 3–5 dalių, 320 straipsnio 3, 4 dalių, 331 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų.

4.6. Kartu konstatuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas įrodytomis byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog L. V. šio teismo nuosprendyje nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tyčia platino narkotines medžiagas – kanapes (ir jų dalis) nepilnamečiams J. M. ir D. S. ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje, byloje tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl L. V. paskirtos bausmės

5. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba, esant dėl to paduotam skundui, sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Paskirdamas naują bausmę, teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais (BPK 376 straipsnio 4 dalis).

5.1. BK 41 straipsnyje, reglamentuojančiame bausmės paskirtį, šalia kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskirtas bausmės teisingumo tikslas. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

5.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Be to, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-365/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-365/2011">2K-365/2011</a>). Taigi aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Nors BK nėra apibrėžta teisingumo principo sąvoka, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą ir kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį bei BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011).

5.3. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzExLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-311/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-311/2011">2K-311/2011</a>). Minėta, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>). Tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-289/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-289/2011">2K-289/2011</a>).

5.4. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą, inter alia (be kita ko), reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Be to, ir kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>).

5.5. Pirmosios instancijos teismas pripažino L. V. kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį bei už šias veikas paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams. Dėl sunkaus nusikaltimo padarymo teismas konstatavo, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis L. V. neteisėtai įgijo ir gabeno apie 3 g narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių), dalį jų kartu su E. P. surūkė, o likusią dalį laikė. Šis teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs minėtas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, o dėl veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Taip pat šis teismas, įvertinęs ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis bei jo šeimines aplinkybes, taikė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir paskyrė atitinkamas pareigas (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5, 8, 10 punktai).

5.6. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir priimdamas naują nuosprendį, susiaurino L. V. pareikšto kaltinimo aplinkybes ir pašalino iš jam (L. V.) inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį vieną iš kvalifikuojančių požymių, t. y. kad jis narkotines medžiagas – kanapes platino nepilnamečiams J. M. ir D. S.. Tokius L. V. veiksmus šis teismas kvalifikavo pagal specialiąją BK normą, t. y. konstatavo, kad nuteistasis minėtas medžiagas tyčia platino šiems nepilnamečiams ir taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 261 straipsnyje, ir už visas nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas jam paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams, ją atliekant pataisos namuose.

5.7. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pripažintų įrodytomis bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis 2015 m. lapkričio 9 d. įsigijo labai mažą kiekį aptariamų medžiagų – apie 3 g, o įvykio vietos apžiūros ir asmens kratos metu pas nuteistąjį rastuose ir paimtuose folijos lankstinukuose buvo rastas dar mažesnis jų kiekis – atitinkamai 0,538 g ir 1,018 g kanapių (antžeminių dalių). Nors iš bylos duomenų matyti, kad labai sunkus (BK 261 straipsnis) ir sunkus (BK 260 straipsnio 1 dalis) nusikaltimai padaryti ne spontaniškai, jiems iš anksto pasiruošiant (iš anksto įgyjant narkotines medžiagas ir pasiruošiant priemones joms vartoti), ir teismų pripažinti padaryti tiesiogine tyčia, tačiau, kaip minėta, šių medžiagų L. V. įsigijo ir gabeno daug mažesnį, o laikė dar mažesnį, kiekį, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-337 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ yra nustatytas šių narkotinių medžiagų nedidelis kiekis – 5 g.

5.8. Taip pat iš nuteistojo parodymų seka, kad jis teismų sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis įgijo narkotines medžiagas – kanapes savo reikmėms, neturėdamas tikslo jų platinti, tačiau visgi vėliau jas vartojo („rūkė“) kartu su savo draugu E. P. ir nepilnamečiais J. M. bei D. S.. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į įvykio metu gana aktyvią minėtų asmenų poziciją – visi šie liudytojai patvirtino, jog L. V. juos kanapėmis („žole“) vaišino nemokamai, šio pakviesti kartu eiti „į vieną vietą“, „parūkyti“, „dūmų“, ir jie aiškiai suprato, kur ir kokiu tikslu yra kviečiami, patys savanoriškai ėjo kartu į sandėliuką, kur teismų sprendimuose nurodytomis dienomis ir aplinkybėmis visi kartu vartojo minėtas medžiagas – „rūkė žolę“. Taigi šie liudytojai, net ir nepilnamečiai, suprato, kokiu tikslu eina kartu su L. V. į sandėliuką, ir, netgi prieš tai užsukdami į parduotuvę nusipirkti kanceliarinių prekių – sąvaržėlių, žinojo, kokiam tikslui pastarosios reikalingos vartojant minėtas narkotines medžiagas, kartu su juo jas vartojo, iš anksto žinodami, kaip tokios medžiagos turi būti paruošiamos vartoti bei kaip jos vartojamos.

5.9. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų bylos faktinių aplinkybių visumą, sprendžia, kad šiuo atveju realiai L. V. padaryti nusikalstami veiksmai ir aplinkybės, kuriomis šie veiksmai buvo atlikti, leidžia daryti išvadą apie tokių veiksmų mažesnį pavojingumą negu tokios rūšies nusikaltimų – narkotinių medžiagų – kanapių įgijimo, gabenimo, laikymo ir jų platinimo (taip pat ir nepilnamečiams) pavojingumas. Tokios aplinkybės yra viena iš sąlygų išvadai dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatitikties teisingumo principui padaryti.

5.10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui (BK 54 straipsnio 2 dalis) (nuteistasis iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dirbo, apibūdinamas teigiamai, yra jauno amžiaus, turi ir išlaiko faktinę šeimą, augina mažametį vaiką), daro išvadą, kad L. V. už sunkų ir labai sunkų nusikaltimus paskirtos bausmės yra akivaizdžiai per griežtos ir šioje byloje bausmės tikslai gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas taikant nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

6. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi teisingumo bei protingumo principais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nuteistajam L. V. yra teisinis pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 261 straipsnyje, paskirti švelnesnes laisvės atėmimo bausmes, nustatant jų dydžius mažesnius nei šių straipsnių sankcijose.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 21 d. nuosprendžius pakeisti.

L. V., pripažintam kaltu pagal BK 261 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą septyniems mėnesiams.

L. V., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šias bausmes ir bausmę, paskirtą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, subendrinti ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą septyniems mėnesiams.

Laikyti, kad nuteistasis L. V. yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę, todėl jį iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus paleisti nedelsiant.

Kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis