A. J. pagal BK 145 str. 2 d., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-71/2012

Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00382-2008-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.2.7 2.4.2.1.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutarties.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 145 straipsnio 2 dalį (dėl R. J. terorizavimo) laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (dėl E. L. terorizavimo) laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2008 m vasario 1 d. R. J. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 m. liepos 5 d. R. J. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant A. J. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Iš A. J. nukentėjusiajai R. J. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Iš A. J. nukentėjusiajai E. L. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 9680 Lt atstovavimo išlaidų.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartimi nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą,

n u s t a t ė :

A. J. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. rugsėjo 15 d. dėl to, kad jo žmona R. J. atsisakė pasirašyti dokumentus jo norimai paskolai gauti, nuolat terorizavo ir, naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino R. J., t. y. 2007 m. lapkričio 6 d., savo individualios įmonės, esančios Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), patalpose, ranka sugriebęs R. J. už veido, stipriai ją pastūmė, dėl to R. J. galva trenkėsi į sieną; 2007 m. lapkričio 12 d. tose pačiose patalpose, matant pašaliniams asmenims, sugriebęs R. J. už rūbų, prievarta demonstratyviai nutempė ją per įmonės patalpas ir išstūmė pro duris; 2007 m. lapkričio 23 d., atvykęs į savo ir R. J. namus, esančius Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), tyčia gadino namuose esantį turtą – išplėšė antrame namo aukšte esančias kambario duris, sudaužė koridoriuje buvusios sieninės spintos veidrodį, sulaužė dėžutę, kurioje buvo kabinami raktai, ir nuplėšė lauke prie durų pakabintą šviestuvą; 2008 m. kovo mėnesį, nenustatytą dieną, savo individualios įmonės patalpose, matant pašaliniams asmenims, sugriebęs R. J. už rūbų, prievarta, demonstratyviai nutempė ją per įmonės patalpas ir išstūmė pro duris; 2008 m. balandžio 23 d. atvažiavęs į savo ir R. J. namus, esančius Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), sugriebęs R. J. už kaklo, ją stumdė; 2008 m. rugsėjo 1 d., Raseiniuose, Vilniaus gatvėje, važiuodamas lengvuoju automobiliu „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pamatęs iš priekio automobiliu „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiuojant R. J., gąsdindamas ją tyčia išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, taip sukeldamas avarinę situaciją ir priversdamas R. J. staiga keisti važiavimo kryptį, taip sukeldamas grėsmę savo ir kitų eismo dalyvių saugumui; 2008 m. rugsėjo 15 d., apie 22 val., atvykęs į savo ir R. J. namus, esančius Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), ir neradęs juose R. J., paskambino jai mobiliojo ryšio telefonu ir grasino, kad iš namų prievarta išsiveš nepilnamečius vaikus, taip A. J., nuolat grasindamas padaryti pavojingas R. J. gyvybei, sveikatai ir turtui veikas, savo veiksmais terorizavo R. J. ir, naudodamas prieš ją psichinę prievartą, sistemingai baugino.

Be to, A. J. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rudens iki 2009 m. rugsėjo 5 d. nuolat terorizavo ir, naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino savo nepilnametę dukrą E. J., gimusią 1992 m. kovo 17 d., t. y. nenustatytą skaičių – nuo keleto iki keliolikos kartų, susitikęs E. J. Raseiniuose, (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtame pastate, Raseiniuose, Dominikonų gatvėje prie parduotuvės „Norfa“, taip pat atvykęs į jos namus, esančius Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), tiesiogiai bendraudamas su E. J. arba paskambinęs jai telefonu, nuolat grasino sugriauti jai gyvenimą, nugriauti arba padegti E. J. vardu pastatytą sodo namelį, taip pat 2009 m. rugsėjo 5 d. iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), į E. J. mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), atsiuntė tris grasinamojo pobūdžio trumpąsias SMS žinutes; taip A. J., nuolat grasindamas padaryti pavojingas E. J. sveikatai ir turtui veikas, savo veiksmais terorizavo E. J. ir, naudodamas prieš ją psichinę prievartą, sistemingai baugino.

Be to, A. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 1 d., apie 9.30 val., Raseiniuose, (duomenys neskelbtini) esančiose savo individualios įmonės patalpose, prieš R. J. tyčia naudodamas fizinį smurtą – ją stumdydamas, tąsydamas už plaukų, padarė jai poodinę kraujosruvą viršugalvyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, A. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 5 d., apie 17.50 val., Raseinių rajono seniūnijos Sūkuriškių kaime, sodų bendrijos „Prabauda“ 146 sklypo, esančio Paverkšnio gatvėje, teritorijoje, tyčia spirdamas vieną smūgį basa koja į galvą ant žemės sėdinčiai R. J., padarė jai galvos sumušimą ir galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, kai kaltinamasis pripažįstamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, o jas patvirtinantys įrodymai paprastai išdėstomi pagal kiekvieną veiką atskirai chrono­logine ar kitokia patogia tvarka. Šio reikalavimo tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismas nesilaikė. Kaip jau minėta apeliaciniame skunde, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kokiais įrodymais teismas motyvuoja savo išvadas dėl atskirų inkriminuojamų veikų padarymo ir kaltės buvimo. Teismo sprendimas turi būti aiškus, teismo išvados turi būti paremtos įrodymų analize. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų pagal inkriminuojamas veikas individualiai neskirstė, taip pažeisdamas formuojamą teismų praktiką dėl nuosprendžių surašymo. Apeliacinis skundas buvo motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimtą apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visetu, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai ir todėl teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Liudytojų parodymuose yra daug prieštaravimų, netikslumų, kaltinimai iš esmės buvo grindžiami tik subjektyviais nukentėjusiųjų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus argumentus dėl įrodymų vertinimo klaidų nuosprendyje be jokio objektyvaus pagrindo laiko tikslinga kasatoriaus interpretacija, neva siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos išvados yra neišsamios ir neatsako į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus.

1. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, teismas apsiribojo tik trijų liudytojų - T. A., V. K., ir J. M. - parodymų analize, nors apeliaciniame skunde yra dėstomos abejonės ir dėl kitų liudytojų duotų parodymų. Tačiau netgi ir šių trijų asmenų parodymų tyrimas apeliacinio skundo argumentų kontekste yra visiškai neišsamus, fragmentiškas ir neparemtas jokia objektyvia bylos viseto analize. Teismas nurodo, jog „bylos duomenimis nustatyta, kad A. J. inkriminuotų fizinio smurto veiksmų R. J. atžvilgiu pavartojimo 2007 m. lapkričio 6 d., 2007 m. lapkričio 12 d., 2008 m. kovo mėnesį metu T. A. (ir V. K.) A. J. individualioje nebedirbo, tačiau <...> darbo sutarties su individualia įmone nutraukimas nėra faktinė aplinkybė, kuri lemia liudytojų parodymų melagingumą. Darbo santykių nutrūkimas nesąlygoja kitų socialinių asmenų ryšio nutraukimo". Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas ne į bylos medžiagą, o į nukentėjusiųjų R. J. ir E. L. atstovo atsikirtime nurodytą samprotavimą, nepagrįstą jokia objektyvia medžiaga.

Lieka neaišku, kokių objektyvių duomenų pagrindu (ir kokį procesinį veiksmą atlikus) apeliacinės instancijos teismas nustatė faktinę aplinkybę, jog „tiek T. A., tiek V. K. po darbo santykių A. J. individualioje įmonėje nutraukimo palaikė ryšius su įmonės personalu, o T. A. dar atvykdavo padėti sutvarkyti ir kai kurių įmonės verslo reikalų". Iš paties T. A. apklausos protokolo matyti, kad jis turėjo kreditorinių įsipareigojimų nukentėjusiajai R. J., tačiau jokių duomenų apie toliau tvarkomus reikalus įmonėje liudytojas neužsiminė. Liudytoja V. K. apie tolesnį reikalų tvarkymą teisme taip pat jokių parodymų nedavė.

Niekuo nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad abu liudytojai (T. A. ir V. K. turėjo galimybę matyti konfliktines situacijas tarp A. J. ir R. J. ir po darbo sutarčių nutraukimo, tą, kaip matyti iš jų parodymų ir juos patvirtinančių kitų liudytojų parodymų, jie ir matė. Tai negali būti laikoma nustatyta aplinkybe ir yra viso labo tik prielaida.

Šios teismo išvados nepagrįstumą rodo ir tai, kad atsikirtimuose nukentėjusiosios nurodo, jog „nekyla abejonių, kad V. K. galėjo ir matė tam tikrus įvykius, susiklosčiusius A. J. individualios įmonės veiklos vykdymo vietoje". Tačiau pati liudytoja V. K. 2010 m. balandžio 26 d. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jeigu kas ir buvo tarp J., tačiau savo akimis nemačiau", „esu girdėjusi iš J., jog ją vyras įmonės virtuvėje sumušė", „aš nemačiau, tik man pasakojo pati J.", „pasakojo bendradarbiai, bet kas neprisimenu", „aš to įvykio, kada ji buvo tempiama iš patalpos, nemačiau, tik man pasakojo bendradarbiai".

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, todėl nepagrįstai jais vadovavosi priimdamas sprendimą, kuriuo atmetė apeliacinį skundą. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

2. Dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos epizodo – 2007 m. lapkričio 23 d. tyčinio turto sugadinimo - apeliacinės instancijos teismas mano apeliacinio skundo argumentų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Kasatorius apkaltintas tuo, jog atvykęs į savo ir R. J. namus, esančius Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), tyčia gadino namuose esantį turtą - išplėšė antrame namo aukšte esančias kambario duris, sudaužė koridoriuje buvusios sieninės spintos veidrodį, sulaužė dėžutę, kurioje buvo kabinami raktai, ir nuplėšė lauke prie durų pakabintą šviestuvą. Tačiau šis pateiktas kaltinimas yra pagrįstas iš esmės suinteresuoto asmens R. J. pareiškimu ir paaiškinimais, kurie yra grindžiami išgalvotomis aplinkybėmis. Jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šių veiksmų padarymą, byloje nėra.

Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš įrodymų įvardija liudytojo J. M. parodymus. Tačiau šio liudytojo parodymai, jog jis „suprato, kad A. J. tokiu būdu kerštauja žmonai", yra subjektyvus liudytojo samprotavimas, nepagrįstas objektyvia bylos medžiaga. Be to, liudytojas J. M. visiškai nepatvirtino nukentėjusiosios R. J. nurodytų aplinkybių apie tyčia sugadintą turtą. Kaip ir pats liudytojas nurodė, kad matė konfliktą, tačiau pokalbio turinio negirdėjo. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog liudytojo nurodyta aplinkybė apie jo (J. M.) matytą A. J. ir R. J. tarpusavio pykimąsi, vertintina bendrame kontekste su kitais įrodymais - nukentėjusiosios R. J. parodymais (nors būtent jų liudytojas J. M. ir nepatvirtino) ir nukentėjusiosios R. J. Raseinių rajono PK pateiktais pareiškimais. Tačiau tokia teismo išvada yra neišsami, abstrakti ir visiškai neatsako į apeliacinio skundo argumentus dėl šio epizodo. Tiek iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos nutarties lieka neaišku, kaip įrodymų liečiamumo prasme liudytojo J. M. paaiškinimais yra įrodoma, jog kasatorius nukentėjusiajai R. J. grasino ar savo veiksniais ją baugino, - tai iš esmės sudaro jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (bylos nepatikrino tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde) ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu) ir tai yra laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

3. Kasatorius kaltinamas, jog 2008 m. rugsėjo 15 d., apie 22 val., atvykęs į savo ir R. J. namus, esančius Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), ir neradęs juose R. J., paskambino jai mobiliojo ryšio telefonu ir grasino, kad iš namų prievarta išsives nepilnamečius vaikus. Šis kaltinimas yra visiškai nepagrįstas objektyviai ir nešališkai ištirtais įrodymais. Tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde jis nurodė iš savo sūnaus sužinojęs, jog nepilnamečiai vaikai E. J. ir V. J. yra palikti be priežiūros, o motina R. J. yra išvykusi pas draugę, paskambino R. L. priekaištaudamas, kodėl ji paliko vaikus vienus be priežiūros. Tačiau R. L. nereaguojant į jo nuogąstavimus, pats apie 22 val. nuvyko į namą, esantį Raseiniuose, (duomenys neskelbtini). Kadangi niekas neįleido, įsitikinęs, kad name yra suaugusių žmonių, pasitraukė.

Kaip pažymėta apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog toks elgesys yra nusikalstamas, nes kasatorius yra tėvas ir turi ne tik teisę, bet ir pareigą rūpintis savo nepilnamečiais vaikais. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, dėl kurių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių motyvų iš esmės nenagrinėjo, o apsiribojo tik lakonišku konstatavimu, jog „byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo A. J. teiginius, kad jis 2008 m. rugsėjo 15 d. vykdė savo, kaip tėvo, pareigą pasirūpinti vaikais, kadangi vaikai buvo palikti be priežiūros, todėl jie atmetami, kaip nepagrįsti". Teismas, suteikdamas prioritetą ir išankstinę galią subjektyviems nukentėjusiųjų parodymams, iš esmės neleistinai perkėlė jam įrodinėjimo naštą, taip šiurkščiai pažeisdamas baudžiamojo proceso nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Analogiškai tas pats pasakytina ir apie kitą apeliacinio teismo išvadą, susijusią su kitu inkriminuojamos veikos epizodu. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodo, jog „apeliantas skunde nesutinka, kad jis 2008 m. rugsėjo 1 d. sukėlė avarinę situaciją, ir argumentuoja tuo, kad tądien jis apskritai nebuvo Raseiniuose, tačiau tai patvirtinančių faktinių duomenų nuteistasis nepateikė, tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymai, kuriuos patvirtina policijai teiktas pranešimas, nebuvo paneigti". Tokia išvada apeliacinės instancijos teismas, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina, kad jis neįrodė savo nekaltumo. Tokios formuluotės neleistinos nei nuosprendyje, nei nutartyje, nes tokiu būdu akivaizdžiai pažeidžiama nekaltumo prezumpcija ir šiurkščiai suvaržomos kaltinamojo teisės į nešališką teismą. Nėra jokio pagrindo laikyti, jog nukentėjusiojo pranešimas policijos įstaigai, patvirtina paties nukentėjusiojo parodymus. Priešingu atveju taip būtų formuojama neleistina ir objektyvumu neparemta praktika: kuo daugiau žmonių praneša apie nebūtą nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė įrodyti tokio fakto egzistavimą. Įrodinėjimo taisyklės nustato, kad nukentėjusiųjų parodymai turi būti patikrinami, juos analizuojant kartu su kitais objektyviais (o ne išvestiniais) byloje esančiais įrodymais, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visų byloje esančių įrodymų analize remiantis įstatymu. Be to, joks įrodymas neturi teismui išankstinės galios. Tačiau šiomis įrodinėjimo taisyklėmis nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad visi šie inkriminuojami epizodai yra pagrįsti iš esmės tik nukentėjusiosios R. J. paaiškinimais bei jos išvestiniais įrodymais - liudytojų, kurie apie įvykį sužinojo iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų, parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, jog tarp kasatoriaus ir nukentėjusiosios R. J. jau keletą metų yra susiklostę priešiški asmeniniai tarpusavio santykiai, labiausiai nulemti turtinių nesutarimų, po santuokinių ryšių pasibaigimo dalijantis šeimos turtą. Akivaizdu, jog dėl nurodytų aplinkybių besąlygiškai tikėti konfliktuojančios šalies - nukentėjusiosios R. J. parodymais, kuriais ji grindžia man mestus kaltinimus, negalima. R. J. parodymai vertintini atsižvelgiant visų pirma į tai, kiek juos patvirtina ar paneigia kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Tačiau teismas į šiuos mano argumentus visiškai neatsakė. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir tai yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, sukliudęs teismui nešališkai ir objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

4. Dėl prieš E. L. panaudoto psichinio smurto kasatorius taip pat nurodė išsamius argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kaltinimo abstraktumo, dėl ekspertizės akto vertinimo, dėl liudytojų parodymų patikimumo ir kt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš visų kasatoriaus pateiktų apeliacinio skundo argumentų išnagrinėjo tik dalį ir tai padarė labai fragmentiškai ir paviršutiniškai, iš esmės į juos neatsakydamas, o kitų argumentų iš viso neišnagrinėjo.

Teismas lakoniškai nurodė, jog „nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo Teismo psichiatrijos tarnybos Šiaulių skyriaus priimto teismo psichiatrijos ekspertizės 2009-03-12 akto Nr. 86TPK-57 įvertinimo atmestini kaip nepagrįsti". Teismas savo išvadą grindžia tuo, kad, priešingai nei ekspertizės aktą vertina jis, šis aktas tik patvirtina visus kitus byloje ištirtus įrodymus dėl neigiamo jo poveikio E. L. Tačiau teismo nutartyje nėra objektyviai paneigtos ekspertizės išvadose konstatuotos aplinkybės, jog E. L. pasisakymuose buvo keletas frazių, atspindinčių jos motinos poziciją ir nuoskaudą skyrybų byloje. Taip pat nurodoma, jog 2008 m. rugsėjo 17 d. raštu kreipdamasi į Raseinių raj. PK, E. J. tik formaliai nurodė, kad tėvas gali smurtauti, sugriauti „mūsų" turtą ir sugadinti jos gyvenimą, nepagrįsdama subjektyviai išgyvenamos baimės realios patirties faktais. Nurodoma, jog E. J. parodymuose konstatuotas disonansas tarp baimės motyvavimo ir žinojimo apie situaciją turinio. Taip pat ir kitų apeliacinio skundo argumentų, kiek tai liečia prieš E. J. panaudotą smurtą, teismas nepaneigė, o kitų skundo argumentų (pvz., dėl liudytojos A. L. -Lukminienės parodymų patikimumo) iš viso nenagrinėjo.

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio, jog pareikštas kaltinimas (dėl E. L.) atžvilgiu pavartoto psichinio smurto) yra labai abstraktus tiek objektyviąja prasme, tiek subjektyviąja prasme, to iš esmės kaltinime negali būti. Todėl subjektyvūs nukentėjusiosios E. L. vertinimai privalo būti kruopščiai patikrinami ir įvertinami kitų byloje esančių objektyvių duomenų kontekste. Tačiau to apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog kasatoriaus „argumentai dėl E. L. išsiųstų SMS žinučių turinio vertinimo laikytini deklaratyviais teiginiais, gyvybine nuteistojo versija, todėl atmestini kaip nepagrįsti". Su tokia teismo išvada nėra jokio pagrindo sutikti. Teismas laiko, jog E. L. turėjo pagrindą tikėti tėvo A. J. grasinimų realumu, tačiau visiškai neaišku, kokio grasinimo turinį nustatė teismas iš šių žinučių: „pirma pasigydyk, o po to bent atsiprašyk", „gyvenimas nesibaigė mamos norais, pagalvok, su kuo gyvensi po metų", „tau beliks tik siena ir angelai". Kasatorius teigia nuosekliai teismui paaiškino šių žinučių prasmę ir tikslą, tačiau, abiejų pakopų teismams jo paaiškinimą be pagrindo atmetus, lieka visiškai neaišku, kokio grasinimo konkrečiai bijojo nukentėjusysis (šiuo atveju E. L.), kokios nukentėjusiojo būsenos siekė kaltininkas ir ar yra priežastinis ryšys tarp veiksmų (žinučių) ir objektyviai įvertintų pasekmių. Tai yra esminiai kasatoriui inkriminuojamo nusikaltimo požymiai, tačiau jie yra visiškai neatskleisti. Apeliacinės instancijos išvados nepagrįstos jokia objektyvia bylos duomenų analize.

Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (bylos nepatikrino tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde) ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu bei nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu) ir tai taip pat laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

5. Kasatorius ginčija nuteisimą už dvi nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Dėl šių kaltinimų aš taip pat pasisakiau apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų neišnagrinėjo. Teismas fragmentiškai pasisakė tik dėl procesinio klausimo, kiek tai liečia galimumą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo byloje esančių esminių prieštaravimų dėl šių abiejų nusikalstamų veikų, nors apeliaciniame skunde yra išdėstyti aiškūs ir nuoseklūs argumentai, pagrindžiantys abejones dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo bylos medžiaga.

6. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų, nustatė sunkinančią aplinkybę, jog savo nusikalstamas veikas kasatorius padarė tyčiodamasis iš nukentėjusiojo. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai nesuprantama ir niekuo nepagrįsta, argumentai dėl to išdėstyti apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų visiškai netyrė, tuo iš esmės pažeisdamas baudžiamojo proceso kodekso nuostatas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, kiekvieno apelianto skundas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl

jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėtu (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme" 25 punktas).

Vertinant byloje surinktus įrodymus atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių objektyvių, nešališkų duomenų, išskyrus nukentėjusiosios R. L., taip pat kasatoriaus atžvilgiu priešiškai nusiteikusios ir motinos įtakotos dukters E. L., aiškinimus, bei prieštaringus ir nekonkrečius kaltinimo liudytojų parodymus, kad jis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nuolat (sistemingai) terorizavo R. L. ir naudodamas psichinę prievartą sistemingai ją baugino, tokiais veiksmais padarydamas nusikalstamą veiką, taip pat nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą R. L. Teismo išvados turi būti pagrįstos ir nekelti jokių abejonių. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvados yra neįtikinamos, jos grindžiamos nepatikimais ir prieštaringais įrodymais, o kasatoriaus paaiškinimai be jokio objektyvaus pagrindo atmesti. Dėl to jis prašo panaikinti 2011 m. birželio 17 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė J. Urbelienė atsiliepime į nuteistojo A. J. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų laikėsi. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendyje yra išdėstyti ir išanalizuoti įrodymai, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, kad A. J. terorizavo žmoną bei dukrą, motyvuotai nurodyta, kokiais faktiniais duomenimis teismas grindžia išvadą, kad nukentėjusiosios dėl A. J. veiksmų gyveno nuolatinėje baimėje ir įtampoje. Darydamas išvadas dėl kasatoriaus kaltės, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos, kurioje pripažįstama, jog žmogaus terorizavimas pasireiškia tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar priverstų atlikti tam tikrus kaltininko interesus tenkinančius veiksmus. Nuosprendyje nuosekliai išdėstyti įrodymai, kuriais remiantis teismas nustatė visų nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą, pateikti ir teismo priimto sprendimo motyvai. Analizuodamas kasatoriaus padarytas veikas, dvi iš kurių yra tęstinės ir tęsėsi daugiau nei dvejus metus, sistemingai atliekant neteisėtus veiksmus, teismas įrodymus išdėstė bendrai, jų neskaidydamas pagal atskiras veikas, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, kad nuosprendis neatitinka BPK 302-307 straipsnių reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, juos patikrino teisiamajame posėdyje, nurodė, kuriais įrodymais grindžia nuosprendį, taip pat išdėstė, kodėl atmeta teisiamojo parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, Šiaulių apygardos teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo argumentų dėl 140 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymo (2008-02-01 ir 2009-07-05 R. J. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo), yra nepagrįstas. Kasatorius nesutinka su jo veiksmų, atliktų 2008 m. rugsėjo 15 d., teisiniu vertinimu ir nurodo, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o tik atvykęs prie namų pasižiūrėjo, ar vaikai nėra palikti be priežiūros, tačiau teismas, konstatuodamas A. J. kaltę dėl asmens terorizavimo, jo neteisėtą elgesį (teismo sprendimo nevykdymą) atitinkamai įvertino visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Kasatorius nurodo, kad neatsakyta ir į jo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis ginčijo savo kaltę dėl E. L. atžvilgiu panaudoto psichologinio smurto. Su šiuo argumentu prokurorė nesutinka. Apeliacinio teismo nutartyje pasisakyta dėl šio skundo argumento ir nurodyta, kad kasatoriaus dukrai rašytos SMS žinutės teismo buvo teisingai įvertintos kaip grasinamojo turinio. Kasatorius teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta dėl jam inkriminuotų sunkinančių atsakomybę aplinkybių, tačiau šis nutarties trūkumas neturėtų būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Darytina išvada, kad aptarti nuteistojo apeliacinio skundo motyvai dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra esminiai. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad skiriant bausmę buvo vertinamas nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo bei nuteistąjį apibūdinančios aplinkybės, tačiau nėra duomenų, jog nuosprendyje konstatuotų sunkinančių aplinkybių buvimas padarė įtaką parenkant bausmės rūšį ar nustatant jos dydį. Todėl, nutartyje nepateikdamas motyvuotų išvadų dėl sunkinančių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas esmingai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. L. ir E. L. atsiliepime į nuteistojo A. J. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Nukentėjusiosios nesutinka su kasaciniu skundu, nes Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas leistinais ir byloje ištirtais įrodymais, nuteistojo kaltė visiškai įrodyta, todėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Akcentuotina, kad E. L. ir R. J. vertina nuteistojo A. J. kasacinį skundą kaip siekį bet kokiomis priemonėmis išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Nukentėjusiųjų manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas pagristai padarė išvadą, kad A. J. padarė BK 145 straipsnio 2 dalyje (du epizodai), 140 straipsnio 1 dalyje (du epizodai) numatytas nusikalstamas veikas. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo paduotą apeliacinį skundą, atsakė į esminius skundo argumentus bei laikėsi bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje bendrųjų nuostatų (BPK 320 straipsnis), todėl naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistojo A. J. kasacinis skundas grindžiamas išimtinai tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių interpretavimu, nenurodant konkrečių ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nurodoma, kad nuteistojo kasaciniame skunde kalbama apie keletą padarytų pažeidimų, tačiau tik paminint BPK 20 straipsnį ir konkrečiai bei argumentuotai nenurodant, kokios BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio nuostatos buvo pažeistos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Abstraktūs teiginiai, kad apskųstame teismo nuosprendyje nepagrįstai remtasi vienais parodymais, kad darant išvadas nepagrįstai nesiremta kitais parodymais ar kad tam tikri parodymai netinkamai vertinti, nėra pagrindas naikinti ar keisti kasacine tvarka apskųstų teismų sprendimų. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė remdamasis ne išimtinai kasatoriaus nurodytais liudytojų parodymais, bet ir kitais nuteistojo kaltę pagrindžiančiais duomenimis, leidžiančiais daryti neabejotinas išvadas dėl A. J. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Kasacinis skundas yra grindžiamas atskiromis liudytojų parodymų citatomis, paimtomis iš parodymų konteksto, neanalizuojant šio konteksto ir nesiejant jų su neteisėtais A. J. veiksmais, kurie būtent ir įrodinėti šiais parodymais, t. y. A. J. neteisėti veiksmai sistemingai bauginant R. J., būtent liudytojų parodymai, pagrindžia, kad A. J. sistemingai baugino R. J. ir toks bauginimas buvo realus, nes baugino ne tik žodžiu, bet ir veiksmais. Nuteistasis kasaciniame skunde tik teigia, kad 2007 m. lapkričio 23 d. tyčinio turto sugadinimo epizodas neįrodytas, kritikuoja liudytojo parodymus, tačiau nepateikia objektyvių duomenų, kurie pagrįstų šiuos teiginius. Analogiškai tas pats pasakytina ir dėl kasacinio skundo teiginio dėl A. J. 2008 m. rugsėjo 1 d. sukeltos avarinės situacijos. Pažymėtina, kad ir šis epizodas kasaciniame skunde aiškinamas ir grindžiamas tik nuteistojo paaiškinimais, nors akivaizdu, jog nuteistojo parodymai turi būti vertinami kritiškai. Nesutikant su šia skundo dalimi, pareiškiama, kad A. J. teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. nebuvo Raseiniuose, tuo tarpu dviejų nukentėjusiųjų parodymai nebuvo paneigti, taip pat nebuvo jokių duomenų, kurie pagrįstai leistų abejoti parodymų melagingumu. Kasatorius nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, atlikus neteisėtus veiksmus prieš E. L. Su kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl šios apkaltinamojo nuosprendžio dalies sutikti negalima, nes jie pateikiami kaip nuosekli nuteistojo gynybinė pozicija, neigiant visus savo neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teigtina, kad Kelmės rajono apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nepažeisdamas imperatyvių įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų (BPK 20 straipsnis), nes teismas rėmėsi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl Šiaulių apygardos teismas neturėjo pagrindo šio nuosprendžio naikinti. Pažymėtina, kad Kelmės rajono apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo laikėsi baudžiamojo proceso taisyklių ir imperatyvių reikalavimų, todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė A. J. apeliacinio skundo argumentus. Šioje baudžiamojoje byloje teismai priėmė teisėtus ir teisingus sprendimus, nes A. J. veika atitiko pirmiau aprašytų nusikaltimų požymius, kurie išanalizuoti ir įrodyti nagrinėjant baudžiamąją bylą. A. J. kaltė nekelia abejonių, nes jo neteisėti veiksmai sistemingi ir visų įvykių su nukentėjusiosiomis kontekste vertintini kaip nusikalstami.

Nuteistojo A. J. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikaltimo sudėtis kaltininko veikoje. Nusikaltimo sudėties požymius nustato ir tuo pagrindu apkaltinamąjį nuosprendį priima teismas. Bet kokiu atveju nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jame neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą. Kaip teismams aiškinama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Teismų praktika, 2003, Nr. 19).

Nagrinėjama byla yra labai jautri. Joje sprendžiamas ginčas tarp dviejų asmenų - vyro ir moters, daug metų pragyvenusių santuokoje, kuri ilgą laiką tenkino abu sutuoktinius. Pažymėtina ir tai, kad šis ginčas yra tarp sutuoktinių, auginančių du vaikus. Be to paraleliai vyksta sutuoktinių santuokos nutraukimo procesas, ginčas dėl turto padalijimo bei vaikų priežiūros. Tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.

Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, Kelmės rajono apylinkės teismas vienpusiškai vertino įrodymus, vadovavosi išimtinai nukentėjusiųjų ir jiems artimų žmonių parodymais ir visai nesivadovavo nuteistojo parodymais, juos vertindamas tik kaip norą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl to nuteistasis A. J. padavė apeliacinį skundą, tikėdamasis nešališko sprendimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepateisino apelianto vilčių, todėl A. J. kreipėsi su kasaciniu skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad kasacinio skundo motyvas dėl apeliacinio skundo neišnagrinėjimo yra pagrįstas. Šiaulių apygardos teismas tik formaliai atsakė į apeliacinio skundo motyvus, nedetalizuodamas apelianto motyvų dėl kiekvieno nusikaltimo ir atskirų asmens terorizavimo epizodų.

Kasatorius teisus teigdamas, kad tais atvejais, kai kaltinamasis pripažįstamas padaręs kelias nusikalstamas veikas, remdamasis BPK 305 straipsnio 1 dalimi teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, o jas patvirtinantys įrodymai paprastai išdėstomi pagal kiekvieną veiką atskirai chrono­logine ar kitokia patogia tvarka. Tokio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nesilaikė, o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo šio apeliacinio skundo motyvo.

Kasatoriui neaišku, kokiais įrodymais teismas motyvuoja savo išvadas dėl atskirų jam inkriminuojamų veikų padarymo ir kaltės buvimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad nuosprendis nemotyvuotas. Apylinkės teismas nuosprendį motyvavo, tačiau kai kurie teismo motyvai teisėjų kolegijai kelia abejonių. Apygardos teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą turėjo patikrinti apylinkės teismo išvadas ir padaryti motyvuotą išvadą dėl įrodymų vertinimo. Tačiau apygardos teismas to nepadarė, apsiribodamas bendro pobūdžio pasvarstymais.

Antai kasatorius ginčijo nuteisimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl R. J. terorizavimo, įrodymus dėl atskirų nusikalstamos veikos epizodų ir jo apeliacinio skundo išnagrinėjimą šioje dalyje. Kasatorius ginčijo teismo išvadas dėl A. J. inkriminuotų fizinio smurto veiksmų prieš R. J. panaudojimo 2007 m. lapkričio 6 d., 2007 m. lapkričio 12 d., 2008 m. kovo mėnesį ir nurodė, kad tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas ne į bylos medžiagą, o į nukentėjusiųjų R. J. ir E. L. atstovo atsikirtime nurodytą samprotavimą ir ji nepagrįsta jokia objektyvia medžiaga. Dėl šios dalies kasatorius teisus, nes rašytiniai atsikirtimai nėra pakankamas įrodymas teismo išvadai padaryti. Be to, nevertintas ir tas faktas, kad kai kurie liudytojai gali būti šališki. Antai iš T. A. apklausos protokolo matyti, kad jis turėjo kreditorinių įsipareigojimų nukentėjusiajai R. J.

Kasatorius ginčija jam inkriminuotą BK 145 straipsnio nusikalstamos veikos epizodą – 2007 m. lapkričio 23 d. tyčinį turto sugadinimą. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šis apeliacinio skundo motyvas detaliai nebuvo išnagrinėtas: neatlikta įvykio vietos apžiūra, nėra įrodymų, kas iš tikrųjų buvo sugadinta, koks sugadinimo laipsnis. Liudytojo J. M. parodymai nėra pakankamai konkretūs ir neduoda pagrindo šią veiką inkriminuoti kaip vieną iš žmogaus terorizavimo epizodų. Kolegija sutinka su kasacinio skundo motyvu, kad tokia teismo išvada yra neišsami, abstrakti ir visiškai neatsako į apeliacinio skundo argumentus dėl šio epizodo, todėl kyla abejonių dėl šios veikos inkriminavimo A. J.

Kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl 2008 m. rugsėjo 1 d. jam inkriminuoto R. J. terorizavimo epizodo - avarinės situacijos sukėlimo. Kasatorius teigia, kad nėra jokio pagrindo laikyti, jog nukentėjusiojo pranešimas policijos įstaigai yra pakankamas pagrindas inkriminuoti šį nusikalstamos veikos epizodą kaip žmogaus terorizavimą. Išskyrus pačių nukentėjusiųjų parodymus, jokių kitų duomenų, liudijančių apie tokio įvykio buvimą, sąmoningą žmogaus terorizavimą, padarytą A. J., byloje nėra, nes juk iš principo, išvažiuoti į kitą eismo juostą galima ir dėl kitų priežasčių, susijusių su susidariusia eismo situacija. Be to, apeliantas iš viso neigė tokios veikos padarymą. Jokių kitų liudytojų parodymų dėl šio įvykio nėra, o pranešimas policijai dar nėra pakankamas nusikalstamos veikos padarymo įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šį skundo argumentą.

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl E. L. terorizavimo, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas iš visų apeliacinio skundo argumentų išnagrinėjo tik dalį ir tai padarė labai fragmentiškai bei paviršutiniškai, iš esmės į juos neatsakydamas, o kitų argumentų iš viso neišnagrinėjo. Neatsakyta į A. J. argumentus dėl Teismo psichiatrijos tarnybos Šiaulių skyriaus priimto teismo psichiatrijos ekspertizės 2009 m. kovo 12 d. akto Nr. 86TPK-57 įvertinimo. Kolegija laiko, kad apylinkės teismas vienpusiškai vertino šį ekspertizės aktą, o apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į išvadų turinį, nesusiejo A. J. inkriminuotų veiksmų teisinio vertinimo su dukters asmenybės ypatumais, santykiais su tėvu ir motina. Be to teismai šioje dalyje nepagrįstai nesivadovavo A. J. parodymais dėl dukteriai siųstų SMS žinučių, kurios, pasak teismų, buvo grasinamojo pobūdžio ir kurių gerai nepagrindę, pripažino grasinančiomis. Be to, A. J. nuteisimą abu teismai grindė tuo, kad grasinimo realumui nėra būtina, kad grasinantis asmuo iš tikrųjų ketintų realizuoti grasinimą, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Šis teismų motyvas tik iš dalies teisingas. Juk baudžiamojon atsakomybėn patrauktas A. J., o ne jo duktė, ir būtent jo tyčią reikia įrodinėti. Vien nukentėjusiosios suvokimo aiškiai nepakanka BK 145 straipsnio sudėčiai konstatuoti. Tačiau teismai atsižvelgė tik į pirmą savo motyvų dalį – kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, tačiau neanalizavo svarbiausios motyvų dalies – ar kaltininkas, būdamas E. L. tėvu ir besirūpintais dukra, suvokė, kad savo veiksmais terorizuoja dukterį, ir norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos.

A. J. ginčijo nuteisimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl R. J. ir E. J. terorizavimo, teigdamas, kad jam inkriminuotos veikos neatitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Tačiau nei apylinkės, nei apygardos teismai šio nusikaltimo objektyvių ir subjektyvių požymių teismų dokumentuose neanalizavo ir nepagrindė kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Todėl teisėjų kolegijai lieka neaišku, dėl ko teismų sprendimuose kasatoriui inkriminuoti paskiri veiksmai, tarp kurių padarymo kai kuriais atvejais yra pakankamai ilgas laiko tarpas, gali būti vertintinami kaip vieninga elgesio grandinė, turinti bendrą sumanymą bei vieną ir tą patį tikslą – bauginti žmones, ir įvertinti kaip žmogaus terorizavimas.

Kasatorius ginčija ir nuteisimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus R. J. sveikatos sutrikdymo, padaryto 2008 m. vasario 1 d., 2009 m. liepos 5 d. Jis teigia, kad dėl šių kaltinimų pasisakė apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų neišnagrinėjo ir tik fragmentiškai pasisakė dėl procesinio klausimo, kiek tai liečia galimumą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka. Tačiau, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo byloje esančių esminių prieštaravimų dėl šių abiejų nusikalstamų veikų, nors apeliaciniame skunde yra išdėstyti aiškūs ir nuoseklūs argumentai, pagrindžiantys abejones dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo bylos medžiaga. Teisėjų kolegija sutinka ir su šiais nuteistojo kasacinio skundo argumentais.

Be to, kasatorius pažymi, kad apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų ir tyčiojantis iš nukentėjusiojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas nemotyvavo, kodėl minėtos aplinkybės pripažįstamos A. J. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Apygardos teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus Šių reikalavimų pažeidimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, nes tai sutrukdė objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti apeliacinį skundą tokia apimtimi, kad būtų patikrinti visi apeliacinio skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo ir nusikaltimų sudėčių buvimo A. J. veikose. Kiekvienas skundo motyvas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartį A. J. byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Antanas Klimavičius

Vytautas Piesliakas