Baudžiamoji byla Nr. 2K-69/2012
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02265-2008-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.5; 2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (A. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutarties.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 4 ir 7 punktais, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant įpareigojimus be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, be teismo leidimo nekeisti darbo vietos ir per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam A. G. (A. G.) 3523 Lt turtinę žalą, mokant kiekvieną mėnesį po 146,79 Lt, bei baudžiamojo poveikio priemonę – 650 Lt (5 MGL) įmoką nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią nustatyta sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, mokant kiekvieną mėnesį po 130 Lt.
Nukentėjusiajam A. G. iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista 6027 Lt turtinei ir 345,28 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš A. K. – 2654,72 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai A. J. iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista 107,52 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nuspręsta A. K. neįvykdžius teismo įpareigojimo atlyginti 3523 Lt turtinės žalos, priteisti iš jo nukentėjusiajam A. G. 3523 Lt turtinei žalai atlyginti; iš A. K. į valstybės biudžetą už antrinę teisinę pagalbą priteista 580,80 Lt.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutartimi nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas teiginys, kad A. K. pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 9 punktų reikalavimus; iš nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinta sakinio dalis „A. K. neįvykdžius teismo įpareigojimo atlyginti 3523 Lt turtinės žalos“, paliekant „Priteisti nukentėjusiajam A. G. iš A. K. 3523 Lt turtinei žalai atlyginti“ ir nurodant, kad A. K. turi sumokėti 650 Lt (5 MGL dydžio) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
A. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, o dviem žmonėms buvo sutrikdyta sveikata. 2008 m. gruodžio 15 d., apie 15.45 val., Vilniaus rajone, Papiškių kaime, kelio Pilaitė–Čekoniškės–Sudervė 5,780 kilometre, A. K., vairuodamas automobilį „Audi 100“ ir važiuodamas Sudervės link, pažeidė KET 133, 134, 135 punktų reikalavimus, t. y., viršydamas gyvenvietėse leistiną greitį, važiavo 83 km/h greičiu ir, atsiradus kliūčiai bei kilus grėsmei eismo saugumui, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, pastebėjęs, kad priešinga kryptimi važiavęs tyrimo metu nenustatytas automobilis pradėjo automobilių kolonos, važiavusios Vilniaus (Pilaitės) link, lenkimą ir sudarė kliūtį jo eismo juostoje, ir, turėdamas techninę galimybę iki tiesioginio suartėjimo su lenkiančiuoju automobiliu sustoti kaip galima arčiau kelio dešiniojo krašto arba sumažinti automobilio greitį ir prasilenkti su juo įvažiavus į dešinįjį kelkraštį saugiu greičiu, kad galėtų kelkraštyje suvaldyti automobilį, nesuvaldė savo automobilio, dėl to šis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešpriešiais kolonoje važiavusiu A. G. vairuojamu automobiliu „VW Transporter“. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų vairuotojui A. G. buvo konstatuotas nesunkus, automobilio „Audi 100“ keleiviui V. G. (V. G.) – nežymus sveikatos sutrikdymas, o kitas šiuo automobiliu važiavęs keleivis A. J. – žuvo.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 281 straipsnio 5 dalį) ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie suvaržė įstatymų garantuotas jo kaip kaltinamojo teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį dėl eismo įvykio kilimo, todėl kasatorių nepagrįstai nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė.
Kasatorius įsitikinęs, kad eismo įvykio kaltininkas buvo nenustatyto automobilio „Audi 80“ vairuotojas, kuris lenkė koloną; būtent šio veiksmai buvo pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti, tačiau teismai, darydami išvadas dėl kasatoriaus kaltės, šališkai vertino jį teisinančius įrodymus – liudytojų V. K. (V. K.), V. G. parodymus bei E. Sokolovskio specialisto išvadą. Teismai, atmesdami šių liudytojų parodymus, nurodė, kad liudytojas V. K. įvykio metu nematė, ar automobilis „Audi 80“ buvo prasilenkęs su nuteistojo vairuojamu automobiliu, kai šį sumėtė, o liudytojas V. G. yra nuteistojo pažįstamas, todėl gali būti suinteresuotas duoti pastarajam palankius parodymus. Kasatoriaus manymu, tokiu atveju turėjo būti vertinami kritiškai ir nukentėjusiojo A. G. parodymai, nes jis taip pat yra suinteresuotas bylos baigtimi – dėl draudimo išmokos jam naudinga, kad eismo įvykio kaltininku būtų pripažintas būtent kasatorius, o ne nenustatyto automobilio vairuotojas.
Kasatorius pažymi, kad priežastinis ryšys tarp padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti preziumuojamas, jis turi būti nustatomas bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu autotechninės ekspertizės akte Nr. 1-17-269/2010 nepateikta kategoriškos išvados, kad būtent kasatoriaus veiksmai sukėlė eismo įvykį ir jo pasekmes. Išvadoje nurodyta, kad, automobiliui „Audi 80“ nesusidūrus su automobiliais „Audi 100“ ir kolonos priekyje važiavusiu „Ford Transit“, negalima nustatyti šių transporto priemonių padėties tarpusavio prasilenkimo metu, taip pat to, kieno veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Be to, šio akto tiriamojoje dalyje pažymėta, kad, išlaikant saugius prasilenkimo intervalus iš šonų, visi trys automobiliai netelpa 6,6 m pločio kelio važiuojamojoje dalyje, todėl kasatorius šioje situacijoje, važiuodamas apie 84 km/h greičiu, negalėjo saugiai prasilenkti su jo eismo juosta priešinga kryptimi važiuojančiu automobiliu „Audi 80“. Kasatorius pažymi, kad atliekant ekspertizę nebuvo atsižvelgta į kelio reljefą, byloje nėra pažymos apie kelio nuokalnės ar įkalnės laipsnį, todėl galima suabejoti pateiktų išvadų teisėtumu. Pasak kasatoriaus, tik išreikalavus minėtą pažymą ir pakartotinai atlikus autotechninę ekspertizę, galima būtų spręsti jo kaltės klausimą, tačiau tokio prašymo teismas netenkino.
Kasatoriaus įsitikinimu, abiejų instancijų teismai nepagrįstai atmetė specialisto autotechniko E. Sokolovskio išvadą Nr. ES-25-09, kurioje kategoriškai konstatuota, jog techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo nenustatyto automobilio „Audi 80“ vairuotojo veiksmai, kuris, lenkdamas Vilniaus link važiavusią automobilių koloną, sudarė kliūtį priešinga kryptimi artėjančio automobilio „Audi 100“ vairuotojui, todėl šis suko į dešinę, iš dalies išvažiuodamas į dešinįjį kelkraštį, o vėliau, bandydamas suvaldyti automobilį, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „VW Transporter“. Tokiais veiksmais nenustatyto automobilio „Audi 80“ vairuotojas sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kelyje pavojingą situaciją. Kasatoriaus manymu, šio specialisto kvalifikacija neabejotina, tyrimo išvados padarytos remiantis gynėjo pateiktų dokumentų iš baudžiamosios bylos kopijomis, naudojant Carat 3.0 programą.
Kasatorius nurodo, kad teismai nepašalino Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto V. Šakėno atliktoje autotechninėje ekspertizėje esančių prieštaravimų. Kasatoriui nesuprantama, kuo remdamasis specialistas galėjo vertinti nenustatyto automobilio lenkimo manevrą ir jo važiavimo greitį, kai šis nekontaktavo (nesusidūrė) nei su automobiliu „Audi 100“, nei su kitais lenkiamais automobiliais, taip pat kaip tokiu atveju galėjo būti modeliuojama įvykio situacija, automobilių išsidėstymas, jei nenustatyto automobilio judėjimas matematiškai visiškai nesusietas su kasatoriaus automobilio judėjimu ir nežinoma, kokioje vietoje konkrečiai šis buvo, kai susilygino su automobiliu „Audi 100“. Kasatorius pažymi, kad byloje objektyviai nenustatyta ir nėra žinoma, kaip automobilis „Audi 80“ važiavo (ar šis važiavo kolonoje, ar privažiavo prie jos iš galo). Kasatoriaus manymu, jeigu automobilis privažiavo prie kolonos paskutinis, tai galėjo važiuoti didesniu greičiu; neaišku, iš kur žinoma, kad šio automobilio vairuotojas didino greitį vidutiniškai greitėdamas (tokioje situacijoje vairuotojas tikriausiai turėjo įsibėgėti maksimaliu greitėjimu). Pasak kasatorius, ekspertas nepagrįstai tvirtina, kad jis (kasatorius) turėjo stabdyti tuo metu, kai nenustatytas automobilis pradėjo kolonos lenkimą, nes paties eksperto apskaičiavimu tuo metu tarp automobilių buvo 350 m, o gyvenvietėje leistinas greitis 50 km/h.
Kasatorius pažymi, kad tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio iš jų padarytas pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Padarytas pažeidimas pripažįstamas būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Kasatoriaus manymu, teismas šiuo klausimu padarė išvadas, prieštaraujančias faktinėms bylos aplinkybėms, nes iš jų akivaizdžiai matyti, kad jeigu nenustatyto automobilio „Audi 80“ vairuotojas nebūtų pažeidęs KET 135 ir 145.3 punktų reikalavimų, t. y. nebūtų kirtęs siauros ištisinės linijos, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nes kasatorius nebūtų priverstas trauktis nuo kelio į dešinį kelkraštį. Šiuo atveju teismai nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje pateiktų išaiškinimų ir, spręsdami priežastinio ryšio klausimą, vertino tik kasatoriaus padarytus KET pažeidimus, visiškai neatsižvelgdami į nenustatyto automobilio vairuotojo KET pažeidimus ir jų įtaką eismo įvykio kilimui (šiuo klausimu visiškai nepasisakyta).
Kasatorius nurodo, kad specialistų išvados yra prieštaringos, todėl teismai negalėjo padaryti neabejotinos išvados dėl jo kaltės pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Kasatoriaus manymu, visos abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai, tuo tarpu teismai, to nepaisydami, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nesant pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad kasatorius A. K. nepagrįstai teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacines instancijos teismuose buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas į iš esmės analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakė. Šios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. K. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes jo kaltumą dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, kurie buvo patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir aptarti skundžiamame nuosprendyje. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad negalima nustatyti automobilių,.Audi 100“ ir „Audi 80“ padėčių jų tarpusavio prasilenkimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais, neprieštaraujančiais byloje esantiems ekspertizės aktams ir specialistų išvadoms, padarė teisingą išvadą, kad automobilis „Audi 80“ spėjo atlikti lenkimo manevrą prieš pat prasilenkimą su A. K. vairuojamu automobiliu. Prokurorė pažymi, kad nė vienas įvykį matęs asmuo neparodė, jog nuteistojo vairuojamas automobilis buvo nukreiptas į kelkraštį tuo metu, kai automobilis „Audi 80“ buvo lygiagrečioje padėtyje su liudytojo D. S. vairuojamu automobiliu, ir ši aplinkybė leido teismui teigti, jog įvykio metu nebuvo tokios situacijos, kad trys automobiliai būtų buvę lygiagrečioje padėtyje. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ekspertų ir specialistų išvadas, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo specialisto išvados Nr. ES-25-09 dalimi, kurioje nurodoma, jog pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu buvo nenustatyto automobilio „Audi 80“ vairuotojo veiksmai, nes tokią išvadą paneigia ekspertizės aktai Nr. 11-231(09), 11-1811(10). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog nuteistajam kliūtis kelyje nebuvo netikėta, pagrįstai konstatavo, kad, net nenustatyto automobilio „Audi 80“ vairuotojui pažeidus KET, eismo įvykis nebūtų įvykęs, jeigu A. K. nebūtų viršijęs maksimalaus leistino greičio, būtų laiku stabdęs ar mažinęs greitį, vadinasi A. K. veiksmai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorius nurodo, kad teismai, netinkamai įvertinę įrodymus, neteisingai nustatė eismo įvykio kilimo priežastį, dėl to nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.
Abiejų instancijų teismai nustatė tiek A. K. padarytus KET pažeidimus (133, 134, 135 punktai), tiek jų priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais. Bylos duomenimis, eismo įvykio metu tiek nenustatyto automobilio „Audi 80“ vairuotojas, tiek ir kasatorius A. K., vairuodamas automobilį „Audi 100“, viršijo leistiną maksimalų greitį, tačiau Teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-231(09) ir ekspertizės akte Nr. 11–811(10) nustatyta, kad techniniu požiūriu būtent A. K. veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. Konstatuota, kad automobiliui „Audi 80“ pradėjus Vilniaus link važiuojančios kolonos lenkimą, tarp šio ir A. K. automobilių buvo apie 350 m atstumas, tačiau A. K., važiuodamas Sudervės kryptimi apie 83 km/h greičiu (viršydamas gyvenvietėse leistiną 50 km/h greitį), esant tokiai eismo situacijai, kai nenustatytas automobilis „Audi 80“ išvažiavo į jo eismo juostą, laiku nestabdė automobilio, jo nesuvaldė, išslydo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su šia kryptimi važiavusiu automobiliu. Ekspertai konstatavo, kad A. K. turėjo techninę galimybę iki visiško suartėjimo su lenkusiuoju automobiliu sustoti kaip galima arčiau kelio dešiniojo krašto arba sumažinęs greitį įvažiuoti į dešinįjį kelkraštį taip, kad galėtų suvaldyti automobilį ir prasilenkti su lenkusiuoju automobiliu. Taigi, nepaisant nenustatyto automobilio neleistino vairavimo fakto, eismo įvykį sukėlė A. K. padaryti KET pažeidimai, dėl kurių jis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešpriešais kolonoje važiavusiu A. G. vairuojamu automobiliu „VW Transporter“.
Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp A. K. padarytų KET pažeidimų ir eismo įvykiu pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisminio nagrinėjimu metu buvo apklausti eismo įvykį matę liudytojai ir išvadas pateikę specialistai V. Šakėnas, M. Mažeika ir E. Sokolovskis. Įrodymais buvo pripažinti tik BPK nustatyta tvarka gauti duomenys, patikrinti ir išnagrinėti teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad gynėjo prašymu atlikta privataus specialisto E. Sokolovskio išvada abiejų instancijų teismų išsamiai išanalizuota, jos turinys įvertintas, palygintas su kitais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos ekspertizės centro specialisto išvadą ir ekspertizės aktą bei E. Sokolovskio pateiktą išvadą, konstatavo, kad visuose trijuose tyrimo aktuose įvykio eigos aplinkybės nurodytos iš esmės vienodos, iš jų matyti, jog nuteistojo veiksmus lėmė automobilio „Audi 80“ lenkimas, tik E. Sokolovskio išvadoje skiriasi eismo dalyvių – nuteistojo ir nenustatyto automobilio vairuotojo – veiksmų vertinimas, teigiant, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Audi 80“ vairuotojo veiksmai. Tačiau teismas rėmėsi ekspertizių aktų Nr. 11-231(09) ir 11-1811(10) išvadomis, kurių patikimumu neturėjo jokio pagrindo abejoti. Remdamasis ekspertų išvadomis, nukentėjusiojo A. G. ir liudytojo D. S. (važiavusio kolonos priekyje Vilniaus kryptimi) parodymais, teismas konstatavo, kad automobilis „Audi 80“ spėjo atlikti lenkimo manevrą prieš pat prasilenkiant su A. K. vairuojamu automobiliu ir įvykio metu nebuvo tokio momento, kad trys automobiliai būtų buvę lygiagrečioje padėtyje. Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat paneigė nuteistojo versiją, kad jo veiksmus (staigų pasukimą į kelkraštį) lėmė netikėtas automobilio „Audi 80“ išvažiavimas į priešingą eismo juostą. Teismas pripažino, kad automobilio „Audi 80“ vairuotojas, lenkdamas automobilių koloną, sudarė kliūtį A. K. vairuojamam automobiliui, tačiau tai nelaikytina netikėtu išvažiavimu į priešpriešinę eismo juostą, nes A. K. matė automobilio „Audi 80“ manevro, kurio metu buvo aplenkti trys automobiliai, pradžią 350-354 m atstumu – lenkimo manevras buvo pradėtas tiesiame kelyje, kalno apačioje ir baigėsi įkalnėje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. K. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.
Pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, taigi įrodymų netiria ir faktinių aplinkybių nenustato. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo išvadai, kad teismai neteisingai vertintų įrodymus, ignoruotų svarbias bylai spręsti aplinkybes, neišnagrinėtų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes A. K. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas
