Baudžiamoji byla Nr. 2K-68/2012
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01149-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. I. (L. I.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų.
Iš L. I. nukentėjusiajai O. A. priteista 3424,62 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 4225,52 Lt gydymo išlaidų.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo L. I. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
L. I. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. birželio 21 d., apie 2.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniaus r., Nemėžio sen., Nemėžio k., Baltarusių g. 4A, šalia firmos „Girsta Construction“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, konflikto metu tyčia dūrė peiliu A. L. ne mažiau kaip tris kartus į pilvą ir padarė pjautines žaizdas su daugybiniais durtiniais–pjautiniais plonosios žarnos sužalojimais, kairiojo inksto arterijos ir venos šakų sužalojimą, kairės plaštakos pjautinę žaizdą su antro piršto sausgyslių ir venų nupjovimu, taip sunkiai sutrikdė A. L. sveikatą.
Taip pat L. I. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku konflikto metu nužudė D. A., t. y. tyčia vieną kartą dūrė šiam peiliu į kairiąją pašonę ir padarė durtinę pjautinę žaizdą pilvo kairėje, atsiveriančią į sužalojimo kanalą, aklai pasibaigusį kairiame inkste; dėl ūmaus išorinio ir vidinio nukraujavimo nukentėjusysis mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. I. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 28 straipsnį, bylą nutraukti, dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai bylos įrodymus įvertino pažeisdami Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnį ir 129 straipsnio 1 dalį.
Kasatorius teigia, kad, spręsdami BK 28 straipsnio taikymo klausimą, teismai privalėjo įvertinti ne tik tai, ar nukentėjusysis pradėjo tiesiogiai, pavojingai, akivaizdžiai ir realiai kėsintis į nuteistąjį, bet ir kitas svarbias aplinkybes, t. y. ar besikėsinančio asmens veiksmai nebuvo nukreipti ir į kitus asmenis, jų sveikatą. Taip pat, kasatoriaus įsitikinimu, turėjo būti patikrinta, ar nebuvo tariamos būtinosios ginties situacijos, kai, nesant realaus pavojingo kėsinimosi, susidariusios įvykio aplinkybės besiginančiajam pagrįstai leidžia manyti, kad kėsinimasis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o šis negali numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai. Pasak kasatoriaus, teismų išvada, kad kasatorius buvo konflikto iniciatorius ir pats sukėlė kitiems būtinosios ginties situaciją, nepagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padaryta remiantis tik prielaidomis. Iš bylos aplinkybių matyti, kad naktį automobilių stovėjimo aikštelėje iš pradžių įvyko konfliktas tarp nepažįstamo vyriškio ir A. Z., kurį kasatorius užstojo, vėliau atsirado kitų vyrų. Tokioje situacijoje kasatorius suvokė, kad nepažįstamieji nori juos primušti, nes vienas iš šių pastūmė jį ir sudavė buteliu per galvą (tai patvirtina specialisto išvada). Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės rodo, kad buvo būtinosios ginties situacija, kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Tačiau teismai kasatorių teisinančių įrodymų (jo parodymų ir specialisto išvados) nevertino, taip pažeisdami bylų nagrinėjimo rungimosi principą.
Kasatorius nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes D. A. nenužudė, todėl teismai, nuteisdami jį už šio nusikaltimo padarymą, pažeidė BPK 44 straipsnio 5, 6 dalių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalių, 7 straipsnio nuostatas. Priešingai nei nurodoma teismų sprendimuose, bylos duomenys nepatvirtina, kad kasatorius padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teismai išvadą, kad D. A. buvo sužalotas kasatoriaus, grindė prielaidomis, t. y. abejotina aplinkybe, jog įvykio metu kasatorius turėjo peilį ir be dingsties puldinėjo žmones. Kasatoriaus teigimu, jo mobiliojo telefono radimas netoli nukentėjusiojo nepatvirtina jo kaltės.
Kasatoriaus manymu, teismas neturi apsiriboti kaltinimo šalies pateiktais duomenimis, siekdamas tiesos, jis privalo būti iniciatyvus, nes sprendimas byloje priklauso ne nuo proceso šalių pateiktų duomenų, bet nuo paties teismo atliekamų veiksmų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo pateiktus teisingus duomenis, suvaržė jo teisę į gynybą, nes priimdamas sprendimą rėmėsi tik jį kaltinančiais netiesioginiais įrodymais.
Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroras Rolandas Imbrasas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai išsamiai įvertino byloje surinktus ir išnagrinėtus įrodymus, savo išvadas motyvavo pakankamai, todėl L. I. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio l dalį, 129 straipsnio l dalį. Pasak prokuroro, kasatorius nepagrįstai teigia sužalojęs A. L. būtinosios ginties sąlygomis. Kasaciniame skunde būtinosios ginties sąlygų buvimą nuteistasis konstatuoja remdamasis savo asmeniniu, subjektyviu, sau naudingu buvusių aplinkybių vertinimu, visai nekreipdamas dėmesio į teismų neginčijamai nustatytas kitas aplinkybes, kurios visiškai paneigia būtinosios ginties situacijos buvimą. Liudytojų, nukentėjusiojo parodymais neginčijamai nustatyta, kad prie jų kompanijos prisijungęs nuteistasis be aiškios dingsties peiliu sužalojo A. L. ir tik po to ten buvę asmenys puolė nuteistąjį, siekdami nutraukti jo tolesnius, neprognozuojamus veiksmus. Be to, prokuroras pažymi, kad gynybos metu žala gali būti padaroma tik besikėsinančiajam, atremiant jo pavojingą kėsinimąsi, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei savo skunde nuteistasis nenurodo ne tik pavojingų, bet apskritai jokių A. L. veiksmų, nuo kurių jis būtų buvęs priverstas gintis ar ginti kitus asmenis. Tokių veiksmų nenustatė ir teismai. Dėl tų pačių priežasčių nėra jokio pagrindo kalbėti ir apie tariamos būtinosios ginties situaciją. Tai, kad tarp kompanijoje buvusių asmenų buvo kilęs kažkoks konfliktas, L. I. nusikalstamų veiksmų teisiniam vertinimui jokios reikšmės neturi, nes tuo metu, kai nuteistasis pasirodė įvykio vietoje, konfliktas jau buvo pasibaigęs.
Prokuroras nurodo, kad teismai pagrįstai nuteisė L. I. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nors iš tiesų nėra asmenų, tiesiogiai mačiusių, kad L. I. nužudė D. A., tačiau tiesioginių įrodymų nebuvimas, esant kitoms įrodymų rūšims, nėra pagrindas konstatuoti, jog jis nepadarė šio nusikaltimo. Įrodymų rūšys neturi pranašumų viena prieš kitą. Tik teismas sprendžia, ar esantys duomenys yra įrodymai ir ar jų pakanka konkretaus asmens kaltei pagrįsti. Teismai, nurodydami, kad tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų nėra, teisingai konstatavo, jog kiti bylos duomenys – liudytojų parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, duomenys, gauti apžiūrint įvykio vietą – vertinant juos kartu, sudaro netiesioginių įrodymų visumą ir šios visumos pagrindu daroma neabejotina išvada, kad D. A. nužudė nuteistasis.
Nuteistojo L. I. kasacinis skundas atmestinas.
Kasaciniame skunde ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, teismų atliktas įrodymų vertinimas. Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybių
Nuteistojo L. I. kasacinio skundo argumentai dėl to, kad jis sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnio 1 dalis) padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, nepagrįsti.
Bylos medžiaga rodo, kad L. I. smurto veiksmus lėmė ne būtinumas gintis nuo nukentėjusiojo A. L. ar kitų asmenų, bet besaikis ilgalaikis girtavimas (ilgiau kaip 20 dienų). Dėl to pats nuteistasis nei savo veiksmų motyvų, nei konflikto aplinkybių gerai neprisiminė. Teismų nustatyta, kad prie asmenų kompanijos prisijungė agresyviai nusiteikęs L. I., kuris be jokios priežasties atsineštu peiliu dūrė nukentėjusiajam A. L. į pilvą, be to, peiliu sužalojo nuo jo neteisėtų veiksmų besiginančius A. V. ir A. A. Bylos duomenys nepatvirtina L. I. versijos, kad jis dūrė peiliu A. L. į pilvą neva gindamas A. Z., kuris konfliktavo su automobilių stovėjimo aikštelėje buvusiais vyrais. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių L. I. teiginius, kad dėl įvykio metu susiklosčiusios situacijos jis galėjęs pasijusti nesaugus ir ją suvokti kaip pavojingą jo sveikatai ar net gyvybei. Pagal liudytojų parodymus, iki A. L. sužalojimo visi automobilių stovėjimo aikštelėje laiką leidę asmenys buvo nusiteikę draugiškai ir tik po A. L. sužalojimo, kilus sumaiščiai, vyrai, besigindami nuo itin agresyvių L. I. veiksmų, puolė jį kėdėmis bei akmeniu. Tokiomis aplinkybėmis kasatoriaus minima specialisto išvada, kuria konstatuotas jam padarytas sužalojimas, nepatvirtina jo teiginio apie būtinosios ginties situaciją.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs iš esmės analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus neva jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, įvertinęs nukentėjusiojo A. L., liudytojų S. Ž., N. K., T. K., G. V., A. V., A. A. parodymus, šią nuteistojo versiją argumentuotai paneigė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų. Jokių aplinkybių, rodančių, kad įrodymai byloje būtų vertinami neteisingai, nenustatyta.
Dėl nužudymo aplinkybių
Kasatorius teigia, kad jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl D. A. nužudymo, nesant jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Šis kasacinio skundo teiginys nepagrįstas.
Pažymėtina, kad asmens kaltumas nustatomas ne tik pagal kaltininko parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir pagal kitas objektyviai nustatytas aplinkybes. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai savo sprendimuose išsamiai, detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus (liudytojų S. Ž., A. Z., N. K., T. K., A. V., G. V., A. A., nukentėjusiojo A. L. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, teismo medicinos specialisto išvadą) bei padarė motyvuotas išvadas, kad 2010 m. birželio 21 d. naktį, apie 2.00 val., L. I. tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam D. A. į pilvą ir jį nužudė. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad D. A. mirė nuo sužalojimo, padaryto plokščiu, vienašmeniu duriančiu–pjaunančiu įrankiu prieš 2-4 val. iki jo apžiūros, kuri buvo atlikta 2010 m. birželio 21 d., 5.45 val., t. y. beveik tuo pačiu metu, kada peiliu buvo sunkiai sužalotas ir nukentėjusysis A. L. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusysis D. A. 2010 m. birželio 21 d. naktį buvo kartu su pirmiau nurodytais liudytojais ir nukentėjusiuoju A. L. automobilių stovėjimo aikštelėje. Liudytojai A. ir G. V. bei N. ir T. K. patvirtino, kad tuo metu, kai į automobilių stovėjimo aikštelę atėjo L. I., matė netoli jo stovintį D. A., kuris, prasidėjus sumaiščiai dėl A. L. sužalojimo, kažkur dingo ir daugiau niekas iš ten buvusių asmenų jo nematė. Pasišalinus L. I. iš įvykio vietos, liudytojai šaukė D. A., tačiau šis neatsiliepė. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusiojo D. A. lavonas su durtine–pjautine žaizda pilve buvo rastas automobilių stovėjimo aikštelėje netoli automobilio „Volkswagen Golf“. Teismas nustatė, kad tik nuteistasis švaistėsi peiliu, kuriuo jis sužalojo įvykio vietoje buvusius A. L., A. V. bei A. A. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje būtų buvę kokių nors pašalinių asmenų, galėjusių sužaloti D. A. Be to, įvykio vietoje šalia nukentėjusiojo rastas kasatoriaus mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“. Pažymėtina, kad šią aplinkybę teismai vertino ne atskirai kaip vienintelį L. I. kaltės įrodymą, bet kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis.
Kasaciniame skunde nurodyti BPK 7 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 7 straipsnio nuostatų pažeidimai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiais duomenimis.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo L. I. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas
