Baudžiamoji byla Nr. 2K–70/2012
Teisminio proceso Nr.1-68-1-00743-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.8.2; 1.1.8.10.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo, ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. B. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutarties.
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžiu B. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 286 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 290 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėta švelnesnė bausmė, ir paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 80 valandų nemokamų darbų, įpareigojant juos atlikti per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutartimi B. B. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
B. B. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams – Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjams T. K. ir A. D.: 2010-10-11, apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepakluso teisėtam policijos pareigūno T. K. reikalavimui, norėdamas išpilti iš butelio skystį, turintį naminės degtinės kvapą, taip siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, tyčia pavartojo fizinį smurtą, t. y. sudavė kumščiu vieną kartą policijos pareigūnui T. K. į veidą, taip sukėlė jam fizinį skausmą. Po to, kai policijos pareigūnai T. K. ir A. D. bandė B. B. sulaikyti, tęsdamas nusikalstamą veiką, kaltinamasis aktyviais veiksmais priešinosi, spardėsi, mosikavo rankomis, dėl to buvo panaudoti koviniai savigynos veiksmai ir antrankiai.
B. B. nuteistas ir už tai, kad 2010-10-11, apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia necenzūriniais žodžiais įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjus T. K. ir A. D..
Kasaciniu skundu B. B. ir jo gynėjas advokatas Henrikas Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 9d. nutartį bei priimti naują nuosprendį - išteisinant B. B. pagal BK 290 straipsnį, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nusprendus, jog nėra pagrindo panaikinti teismų sprendimus, prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti dalyje dėl nuteistajam B. B. skirtos bausmės ir paskirti B. B. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorių nuomone, B. B. nepagrįstai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes už B. B.
atliktus veiksmus atsakomybė numatyta tiek Baudžiamajame, tiek ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose. Remiantis baudžiamosios teisės teorijoje suformuluotu ultima ratio principu, kuris paprastai taikomas pagrindžiant tam tikrų teisės pažeidimų kriminalizavimą ar dekriminalizavimą, apibrėžiant baudžiamosios atsakomybės ribas, įstatymo leidėjas privalo tikrinti, ar konkrečiam socialiai žalingam elgesiui būtina taikyti baudžiamosios teisės normas. Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio pateisinama tik tada, kai švelnesnėmis priemonėmis (civilinėmis ar viešosios teisės) neįmanoma efektyviai apsaugoti teisinio gėrio. Visi baudžiamosios veikos teisiniai padariniai privalo atitikti teisinės valstybės ir proporcingumo principus (Darius Pranka, "Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 179 straipsnyje numatyta nusikalstamą veiką ir civilinį teisės pažeidimą skirianti riba", Mykolo Romerio universitetas, 2010 11 09). Kasatoriai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai neįvertino minėtų argumentų, ir net esant galimybei kitomis viešosios teisės priemonėmis (šiuo atveju - taikant administracinę atsakomybę) apsaugoti teisinę tvarką ir nubausti pažeidėją, taikė griežčiausią teisinės atsakomybės formą.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad ATPK 187 straipsnio 1 dalyje. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis neapima smurto panaudojimo, o BK 286 straipsnyje numatytas nusikalstamos veikos būtinas požymis -smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat panaudoti smurtą. Lyginant ATPK 187 straipsnio 2 dalyje ir BK 290 straipsnio dispozicijoje aptartas veikas, matyti, kad administracinis teisės pažeidimas bei nusikalstama veika iš esmės atliekama tais pačiais veiksmais - išsakant žodžius, ar atliekant veiksmus, įžeidžiančius valstybės tarnautoją. Ir minėtų administracinio teisės pažeidimo bei nusikalstamos veikos požymiai iš esmės sutampa, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nevertino galimybės taikyti nuteistajam B. B. administracinės atsakomybės, taigi, ultima ratio principas šiuo atveju nebuvo įgyvendintas, pažeistos BK 2 straipsnio 1, 4 dalių nuostatos, B. B. neturėjo būti teisiamas pagal BK 290 straipsnį.
Kasatoriai pasisako ir dėl nusikalstamų veikų sutapties. Skunde akcentuojama, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendyje teigiama, jog B. B., panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams ir tuo pat metu, toje pačioje vietoje juos įžeidė. Kasatorių nuomone, Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendyje nepateikta motyvų, paaiškinančių, kodėl B. B. veiksmai kvalifikuojamai pagal du BK straipsnius, taip pat neaišku, kodėl galutinė bausmė skiriama taikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, o ne BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis. Klaipėdos apygardos teismas, atmesdamas B. B. apeliacinį skundą, neįvertino motyvų, susijusių su B. B. veikos kvalifikavimu pagal du LR BK straipsnius bei bausmės skyrimu pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis. Todėl, kasatorių nuomone, B. B. apeliacinis skundas nebuvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtas.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad BK 63 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad bausmių apėmimą, kurį teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1,4 dalimis paskirtas bausmes subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskyrė subendrintą laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams. Tačiau įvertinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, matyti, jog šiuo atveju buvo idealioji nusikalstamų veikų sudėtis, kadangi nuteistasis abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas atliko ta pačia veika. Esant šiai situacijai, kasatoriai konstatuoja, kad tinkamos nusikalstamų veikų analizės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvimas nulėmė neteisingą bausmių sudėjimo taisyklių pritaikymą bei griežtesnės bausmės nuteistajam B. B. paskyrimą. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, neištaisė.
Kasatorių nuomone, skiriant bausmę nebuvo laikytasi bausmės skyrimo bendrųjų pagrindų, nurodytų BK 54 straipsnyje. Kasatoriai pažymi, kad teismas nepagrįstai parinko pačią griežčiausią bausmės rūšį, tuo tarpu kai BK 286 ir 290 straipsniuose, be laisvės atėmimo bausmės, numatytos ir kitos bausmių rūšys. (Kasatoriai remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011.m. kovo 29 d. nutartimi., baudžiamojoje byloje Nr.2K-138/2011, Nr.2K-88/2008). Tuo atveju, jeigu asmuo pirmą kartą teisiamas už kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus, teismas taip pat turėtų apsvarstyti galimybę skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę - nuosprendyje išdėstyti šios bausmės skyrimo motyvus. Kasatorių nuomone, Baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę, bet visais atvejais, o ypač skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą.
Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, tačiau BK specialiosios dalies straipsnio sankcija nenustato jokių alternatyvų laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu jeigu teismas laiko, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistąjį nuo visuomenės ir BK specialiosios dalies straipsnio sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Kasatorių nuomone, teismas BK 75 straipsnį turi taikyti tais atvejais, kada BK specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė leidžia pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo".
Kasatorių nuomone, atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nebuvo pagrindo B. B. skirti laisvės atėmimo bausmės, nes B. B. padarė du nesunkius nusikaltimus, buvo teisiamas pirmą kartą, sankcijose be laisvės atėmimo bausmės numatytos ir švelnesnes bausmių rūšys. Kasatoriai pažymi, kad teismai neišdėstė reikšmingų motyvų, kuriais remiantis nuteistajam B. B. turėtų būti skiriama būtent laisvės atėmimo, o ne kita bausmė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą tenkintinas iš dalies - Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį pakeisti taip: panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo nutarties dalį dėl paskirtų B. B. bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas taisykles dalinio sudėjimo būdu. Paskirtas bausmes iš naujo subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę vienerius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo. Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.
Atsiliepime išdėstyta nuomonė, kad teismai įvertinę B. B. veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį, teisingai kvalifikavo veikas pagal BK 286, 290 straipsnius ir nenukrypo nuo teismų praktikos.
Teismas nustatydamas kriterijus atribojančius baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, teisingai vadovavosi teismų praktika, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija išnagrinėjusi baudžiamąją bylą (kasacinė nutartis byloje Nr. 2-K-178/2005) yra pasisakiusi dėl BK 284 straipsnio 2 dalies ir ATPK 174 straipsnio atribojimo konstatavusi, jog BK 284 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 174 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos apibūdintos panaudojant iš esmės tuos pačius vertinamuosius požymius, todėl griežtų apibrėžtų baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijų šiuo metu nėra. Todėl, teismo nuomone, atribojant reikėtų vadovautis ne vien BK ir ATPK normų tekstais, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybės, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiojo asmenybę, viešosios tvarkos specifiką. Pasipriešinimas teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, išreikštas fiziniu smurtu arba grasinimu jį panaudoti, paprastai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 286 straipsnyje. Byloje esantys duomenys - nukentėjusiojo T. K., liudytojų, R. N. ir A. D. parodymai, specialisto išvada patvirtina, kad B. B. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino policijos pareigūnams. Tokios teismo padarytos išvados dėl baudžiamojo įstatymo aiškinimo ir taikymo atitinka suformuotą teismų praktiką kaip antai Lietuvos Aukščiausiajam Teismo išnagrinėtose kasacinėse bylose Nr. 2-336/2007, 2K-802/2007, 2K-287/2011, todėl nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai šių apeliacinės instancijos teismo išvadų nepaneigia.
Teismai teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą B. B. veiksmus įvertinę kaip nusikalstamus pagal BK 290 straipsnį dėl policijos pareigūnų įžeidimo. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis policijos pareigūnus T. K. ir A. D. išvadino necenzūriniais žodžiais tuo metu, kai jie vykdė savo tarnybines pareigas. B. B., nenorėdamas vykdyti policijos pareigūnų nurodymų, jiems priešindamas, keiksmažodžiais įžeidinėjo ir viešai žemino policijos pareigūnus kitų asmenų akivaizdoje, todėl įžeidė jų garbę ir orumą. Kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai nesvarstė galimybės nuteistajam B. B. taikyti administracinės atsakomybės pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šį ginčijamą klausimą teismas svarstė ir motyvuotai apeliacinį skundą atmetė. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant klausimą, ar už ATPK 187 straipsnio 2 dalyje išvardytų pareigūnų įžeidimą kaltininkas turi atsakyti baudžiamąja ar administracine tvarka, atsakomybės už pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 straipsnio 2 dalyje dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį (kasacinės bylos Nr. 2K-542/2005, 2K-114/2006, 2K-396/2009, 2K-287/2011). Teismas šioje byloje konstatavo, kad nuteistasis B. B. sukėlė konfliktą su policijos pareigūnais, pasipriešino jiems ir pareigūnų T. K. ir A. D. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Teismų praktikoje apie tai, ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir esant kokiai situacijai buvo ištarti (kasacinė byla Nr. 2K-421/2007). Iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų teisme matyti, kad kasatorius užgaulius necenzūrinius adresavo savo pareigas vykdantiems pareigūnams, todėl nėra abejonių, kad kasatorius suprato, jog žemina savo pareigas einantį valstybės tarnautojus ir taip siekė juos įžeisti, todėl jo veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji veikos, numatytos BK 290 straipsnyje požymiai.
Prokuroro nuomone, kasatoriai neteisingai teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, paskirdami nuteistajam griežčiausią bausmės rūšį, t. y. terminuotą laisvės atėmimą. Iš tiesų BK 55 straipsnis numato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o jeigu tokią bausmės rūšį parenka, tai teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. B. B. teismas paskyrė bausmes, numatytas BK 286 ir 290 straipsnių sankcijose. Už BK 286 straipsnyje padarytą veiką, teismas skyrė 1 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo, kuri artima sankcijos vidurkiui, už BK 290 straipsnyje padarytą veiką skyrė 1 metus, kuri taip pat žemesnė už sankcijos vidurkį. Nors BK 286 straipsnio sankcija kaip ir BK 290 straipsnio sankcija numato alternatyvias bausmių rūšis, ne tik laisvės atėmimą, tačiau Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą šioje dalyje nurodė argumentuotus motyvus, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšimi. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nuteistasis yra 2-os grupės invalidas, turi mažamečių vaikų, kuriems reikalingas išlaikymas ir jau yra nubaustas administracine 800 litų dydžio bauda, todėl paskyrus baudą, jos išieškojimas bus apsunkintas arba visiškai neįmanomas, be to, pažymėtina, kad tokia bausmės rūšis turės didesnę neigiamą įtaką šeimai kurią jis išlaiko negu pačiam nuteistajam, o tai reiškia, kad nebus pasiekti ir įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir jai keliami tikslai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė pakankamus motyvus dėl nuteistajam neskirtinos viešųjų darbų bausmės, nes pasak teismo, B. B. nustatytas 2-os grupės neįgalumas, todėl tokią bausmę atlikti jam bus sunku. Kadangi teismas, paskyręs ir subendrinęs laisvės atėmimo bausmes, galutinės bausmės vykdymą atidėjo BK 75 straipsnyje numatytais pagrindais, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir pažeistos BK bendrosios dalies normos, susijusios su bausmės skyrimu.
Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai dėl to, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas subendrindamas paskirtas B. B. bausmes dalinio sudėjimo būdu pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas taisykles neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra pagrįsti. Kaip jau aukščiau paminėta, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad B. B. veiksmai sukėlė du rezultatus: nuteistasis panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino policijos pareigūnams T. K. ir A. D., bei tuo pat metu ir toje pačioje vietoje kitų asmenų akivaizdoje įžeidė juos, todėl nuteistojo veiksmai vertintini kaip padaryti veikiant vieninga tyčia. Kadangi nuteistasis tais pačiais veiksmais padarė dvi veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose, todėl laikytina, kad jos padarytos esant idealiai nusikaltimų sutapčiai ir paskirtų bausmių bendrinimas turi būti atliktas laikantis BK 63 straipsnio 2 dalyje ir 5 dalies 1 punkte numatytomis taisyklėmis, t. y. apėmimo būdu, paskirta griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų žemesnės instancijos teismai nesilaikė ir nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos panašiose baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-477/2009, 2K-287/2011).
Nuteistojo B. B. ir jo gynėjo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas
Dėl B. B. padarytų veikų kvalifikavimo
Kasatoriai ginčija padarytų veikų kvalifikavimą, teigdami, kad B. veikos yra tik administracinės teisės pažeidimai, todėl nepagrįstai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. 2000 m. spalio 17 d. LR Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustatė, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Už pasipriešinimą policijos, viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas ir už valstybės tarnautojo įžeidimą numatyta teisinė atsakomybė. Ją numato kaip Baudžiamasis, taip ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksai. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už pasipriešinimą policijos, viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje nustatyta atsakomybė už pasipriešinimą teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti. Taigi smurtas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti yra atribojamasis nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymis.
BK 230 straipsnyje yra pateiktas valstybės tarnautojo apibrėžimas. Minėto straipsnio 1 d. nustato, kad šiame skyriuje nurodyti valstybės tarnautojai yra asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, - valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas. T. K. ir A. D. dirbo policijoje, kuri yra teisėsaugos institucija. Policijos pareigūnai vykdydami pareigas laikomi valdžios atstovais, kadangi turi teisę duoti privalomus nurodymus tarnybiškai nepavaldiems asmenims. Jų nurodymai teisės aktų reikalavimų vykdymo prasme yra privalomi tarnybiškai nepavaldiems asmenims, o už jų nevykdymą ar pasipriešinimą tokiems valstybės tarnautojams arba jų įžeidimą jiems einant pareigas nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Policijos pareigūnai dėvėjo policijos uniformas, prisistatė B. B. ir pasakė dėl ko jie atvyko. Taigi B. B. žinojo, kad jie yra policijos pareigūnai. Jis suvokė, jog naudoja smurto veiksmus prieš policininkus, kurie vykdo tarnybines pareigas ir neteisėtų veiksmų neatlieka. Kadangi byloje nustatyta, kad B. B. panaudojo fizinį smurtą prieš policijos pareigūnus, jo padarytos veikos kvalifikacija šioje dalyje nekelia abejonių. Taigi apylinkės teismas pagrįstai pripažino BK 286 straipsnio požymius B. B. veikoje. (kasacinė nutartis byloje 2k-290/2004)
ATPK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė už policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. BK 290 straipsnyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šioje dalyje įstatymai kas liečia atsakomybės už įžeidimą požymius, suformuluoti analogiškai. Sprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai tokiais atvejais vadovaujasi ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas. BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą, saugoti jų garbę, orumą, policijos autoritetą žmonių akyse jiems atliekant tarnybos funkcijas.(kasacinė nutartis Nr. 2K-375-2011) Šiuo atveju kasatorius pašalinių žmonių akivaizdoje išplūdo policijos pareigūnus, tuo bandydamas sumenkinti policijos autoritetą žmonių akyse. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė ir baudžiamąjį įstatymą B. B. pritaikė tinkamai. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, į šio nusikaltimo ryšį su kitu nuteistojo padarytu nusikaltimu - pasipriešinimu policijos pareigūnams, B. B. taikytina baudžiamoji atsakomybė ir jo veika kvalifikuotina pagal BK 290 straipsnį.
Dėl nusikaltimų sutapties
Pirmos instancijos teismas nuosprendyje neįvardijo nusikaltimų sutapties rūšies, tačiau iš nuosprendžio rezoliucinės dalies seka, kad teismas konstatavo realią nusikaltimų sutaptį. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino tokią apylinkės teismo išvadą, nurodydamas, kad nusikaltimus B. B. padarė skirtingais veiksmais. Ta prasme apygardos teismas teisus: pasipriešinimas policijos pareigūnams buvo padarytas smurtiniais veiksmais, o įžeidimas žodžiais. Tačiau kai kuriais atvejais teismų praktika skirtingus kaltininko veiksmus įvertina kaip idealią nusikaltimų sutaptį (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-92/2005, 2K-670/2007). Idealia nusikaltimų sutaptimi pripažįstami ir skirtingi veiksmai, jei jie padaromi toje pačioje vietoje, vienu metu, veiksmai tarpusavy susiję, yra bendro sumanymo dalis ir nukreipti į vieną tikslą. Byloje nustatyta, kad B. B. pasipriešino policijos pareigūnams ir įžeidinėjo juos tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje: tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje jis naudojo fizinę jėgą prieš policijos pareigūnus ir žodžiais įžeidinėjo juos. Visi veiksmai buvo tampriai tarpusavy susiję ir nukreipti į vieną tikslą - neleisti paimti butelio, stovėjusio ant stalo. Teisėjų kolegija minėtą situaciją vertina kaip idealiąją dviejų nusikaltimų sutaptį, todėl paskirtos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu.
Dėl paskirtų bausmių
Kasatoriai teigia, kad B. B. skirta per griežta bausmė, nes jis teisiamas pirmą kartą, o BK 286 ir 290 straipsniuose, be laisvės atėmimo bausmės, numatytos ir kitos bausmių rūšys. BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 55 straipsnyje vartojamas žodis "paprastai" reiškia, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas pirmiausia apsvarsto galimybę skirti įstatymo, pagal kurį nuteisiamas asmuo, sankcijoje numatytas alternatyvas laisvės atėmimo bausmei bausmes. Laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik tada, kai teismas prieina išvados, kad laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, bei išeinant iš bausmės tikslų, yra teisingiausia bausmė. Tačiau tokiu atveju teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, nes to reikalauja BK 55 straipsnis. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta bausmės tikslų pasiekimu, t.y. aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 55 straipsnio nuostatos taikomas tik tuo atveju, jeigu straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje alternatyviai su laisvės atėmimo bausme yra numatytos kitos bausmės. Jei straipsnio sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, galima tik nustačius švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygas (BK 62 straipsnis) arba kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).
Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nemotyvavo, kodėl pirmą kartą teisiamam asmeniui skiria laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, laisvės atėmimo bausmės paskyrimą motyvavo tuo, kad kitų įstatymo sankcijoje numatytų bausmių vykdymas būtų problemiškas dėl teismo nutartyje nurodytų aplinkybių. Bet tokia motyvacija nėra pakankamas pagrindas neskirti viešųjų darbų ar baudos bausmių, ir atimti žmogui laisvę. Tokiu atveju teismas turi ieškoti kitų išeičių, numatytų Baudžiamajame kodekse. Be to, jei laisvės atėmimas yra labiausiai tinkanti kaltininkui bausmė, nelabai logiška, jei teismas atideda paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Teisėjų kolegija laiko, kad šioje dalyje kasacinis skundas yra pagrįstas ir laisvės atėmimo bausmės paskyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam, yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas šioje dalyje keisti teismų sprendimus, paskiriant vieną iš BK 286 ir 290 straipsnių sankcijose numatytų, alternatyvių laisvės atėmimo bausmei, bausmių.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutartį. Nuteistajam B. B. pagal BK 286 straipsnį – paskirti 10 MGL (1300 Litų) baudą, pagal BK 290 straipsnį – 5 MGL (650 Litų) baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1,2,5 d. paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu, ir paskirti subendrintą 10 MGL (1300 Litų) baudą. Panaikinti BK 75 straipsnio taikymą B. B..
Kitą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Gintaras Goda
Rimantas Baumilas
Vytautas Piesliakas
