A. S. pagal BK 202 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-73/2012 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00012-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.6.; 1.2.18.10.;

2.4.2.1.; 2.6.7.5

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutarties.

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini): pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio baudomis; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 170 MGL (22 100 Lt) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio atmestas, skundo dalis dėl juridinio asmens – UAB (duomenys neskelbtini) – nuteisimo palikta nenagrinėta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad nuo 1995 m. gruodžio 18 d., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, versliškai kitokiu neteisėtu būdu organizavo keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, t. y. prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimu, kuri visiškai atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, su dvidešimt dviem iš fizinių asmenų išnuomotais automobiliais, neatitinkančiais taksi automobiliams nustatytų reikalavimų, vykdė pastovią tęstinę keleivių vežimo veiklą už atlygį ir ją vykdydamas nesilaikė šių teisės aktų reikalavimų:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl kelių transporto veiklos licencijavimo“ 5 punkto: „Vežėjo, turinčio licenciją, transporto priemonei, kuri naudojama keleiviams ar kroviniams vežti ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, išduodama atitinkanti licenciją licencijos kortelė. Transporto priemonė gali turėti tik vieną licencijos kortelę“;

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 130 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais–taksi taisyklių 3.1 punkto: „Taksi privalo atitikti šiuos reikalavimus: turėti Lietuvos standartizacijos departamente įregistruoto pavyzdžio taksi atpažinimo ženklą – plafoną, kurio priekinėje dalyje turi būti užrašas „taksi“, kitoje plafono pusėje turi būti taksi firmos pavadinimas, telefonas; turėti techniškai tvarkingą, nustatyta tvarka užplombuotą, metrologiškai patikrintą ir Lietuvos standartizacijos departamente įregistruoto pavyzdžio bei įregistruotą teritorinėje mokesčių inspekcijoje taksometrą, atitinkantį patvirtintus techninius bei eksploatacinius reikalavimus, rodantį mokestį už naudojimąsi taksi“;

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 3-199/1V-183 patvirtinto Lengvųjų automobilių taksi valstybinio numerio ženklų išdavimo tvarkos aprašo 6 punkto: „Taksi valstybinio numerio ženklai išduodami įmonių, teikiančių keleivių vežimo paslaugas lengvaisiais automobiliais taksi ir turinčių galiojančią licenciją vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, automobiliams, registruotiems įmonės vardu“ ir 7 punkto „Vienam taksi automobiliui išduodamas vienas standarto LST 1447 nustatytus techninius reikalavimus atitinkančių taksi valstybinio numerio ženklų komplektas. Taksi valstybinio numerio ženklų simbolių derinį sudaro viena raidė „T“ ir penki skaitmenys“.

Taip A. S., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, neužtikrino, kad šiai veiklai naudojamiems automobiliams būtų išduotos licencijos kortelės ir taksi valstybinio numerio ženklai, įrengti taksi plafonai bei taksometrai, ir UAB (duomenys neskelbtini) iš šios veiklos 2009 metų sausio–rugpjūčio mėnesių laikotarpiu gavo 16 091 Lt pajamų. Tokiais veiksmais A. S. versliškai kitokiu neteisėtu būdu organizavo ūkinės veiklos vykdymą.

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad nuo 1995 m. gruodžio 18 d., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu „Atsakomybė už buhalterinės apskaitos organizavimą“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, 2009 metų sausio–rugpjūčio mėnesiais tyčia apgaulingai organizavo UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y., vadovaujantis to paties įstatymo 4 straipsniu,,Reikalavimai apskaitos informacijai“, privalėdamas tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, pažeidė šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ reikalavimus, reglamentuojančius ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą bei registravimą, kuriame nurodoma, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentuose surašomos ūkinės operacijos ūkinių įvykių metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 10 punkto nuostatas, kuriose nurodoma, kad į kasą pinigai priimami iš atskaitingo asmens, kuris ūkio subjekto vardu gavo pinigus iš kitų ūkio subjektų arba gyventojų už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas arba avansą. Jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip, atskaitingas asmuo, gavęs iš gyventojų ar ūkio subjektų pinigus, išrašo pinigų priėmimo kvitą. Pirmas pinigų priėmimo kvito egzempliorius lieka atskaitingam asmeniui, o antras atiduodamas pinigų mokėtojui. Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio kvitas. A. S. neužtikrino, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje būtų apskaitomos visos pajamos, gautos iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos, ir išlaidos, susijusios su bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymu; dėl šios priežasties nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2009 metų sausio–rugpjūčio mėnesių laikotarpį.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutartį ir baudžiamąją bylą dėl jo ir UAB (duomenys neskelbtini) nutraukti.

Kasatorius skunde nurodo, kad jo padarytoje veikoje nėra visų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių. Už verslo tvarkos pažeidimą numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, teismai šių dviejų atsakomybės rūšių neatribojo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-490/2010 teigiama, kad BK 202 straipsnio prasme veikos neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu, t. y. su vertimusi licencijuojama veikla, neturint licencijos; kasacinėse nutartyse Nr. 2K-48/2011, 2K-388/2009 pažymima, kad kitokie neteisėti veiklos būdai BK 202 straipsnio prasme gali būti tada, kai akivaizdžiai peržengiamos licencijos apibrėžtos veiklos ribos, kai licencija gauta, pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis, kai verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys, kai imamasi veiklos, jos neįregistravus, ir pan., t. y. iš esmės nuslėpus ją ir iš jos gautas pajamas nuo mokesčių administratoriaus. A. S. skunde nurodo, kad: 1) UAB (duomenys neskelbtini) yra oficialiai registruota įmonė, teikianti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais-taksi ir automobilių nuomos su vairuotoju paslaugas (nuomos paslauga – nuo 2007 m. pradžios). Pagal tuo metu galiojusį Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių šios dvi ūkinės veiklos buvo atskirtos, išskiriant taksi įmonių veiklą bei privačių lengvųjų automobilių su vairuotoju nuomą, taigi registruotas juridinis asmuo, veikęs pagal oficialiai registruotus įstatus, negali iš esmės nuslėpti nuo mokesčių administratoriaus savo veiklos; 2) turėjimas galiojančios licencijos verstis taksi veikla iš esmės reiškia teisėtą vertimąsi keleivių pervežimo lengvaisiais automobiliais veiklą. Įmonei išduota licencija neriboja automobilių kiekių, kuriuos įmonė gali naudoti keleivių pervežimui; kadangi pagal licenciją galimų naudoti veiklai automobilių kiekis neribojamas, automobilių kiekis, kuriuos įmonė naudojo, nesilaikydama taksi veiklai keliamų reikalavimų, negali turėti įtakos įmonės veiklos pripažinimui iš esmės neteisėta; vien galbūt pažeisti taksi veiklai keliami reikalavimai iš esmės nedaro įmonės veiklos neteisėta. Anot kasatoriaus, net ir nustačius, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdyta veikla, teikiant automobilių nuomos su vairuotoju paslaugą, yra keleivių vežimas lengvaisiais automobiliais–taksi, atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį negali kilti, nes verčiamasi licencijuojama veikla, turint šiai veiklai leidimą, o licencijos ribos neperžengiamos, nes ji neriboja automobilių, naudojamų šiai veiklai, kiekių. Taip pat tokios veiklos vykdymo laikotarpis neturi įtakos vertinant šią veiklą kaip neteisėtą, nes visi veiksmai atlikti turint galiojančią licenciją.

Pasak kasatoriaus, Vilniaus apygardos teismo argumentas, kad vykdant veiklą nebuvo vykdoma gaunamų pajamų apskaita, prieštarauja baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms. A. S. teigia buvęs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad neužtikrino, jog UAB (duomenys neskelbtini) veikloje būtų apskaitomos visos pajamos, gautos iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos, bet ne už tai, kad tokia pajamų apskaita iš viso nebuvo vykdoma. Byloje nustatyta, kad įmonė tiriamu laikotarpiu apskaitė 16 091 Lt gautų pajamų iš savo veiklos, tačiau tik 2 458 Lt iš šios sumos buvo patvirtinti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Tai, kad ne visos pajamos, gautos iš tokios veiklos, galėjo būti apskaitomos, nėra pagrindas vertinti pačią veiklą kaip iš esmės neteisėtą.

Nuteistasis A. S. taip pat nesutinka su teismų išvada, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdytos automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas yra tik priedanga vykdyti neteisėtą keleivių vežimo veiklą. Lietuvos Respublikos transporto kodekso 8 straipsnyje nenumatyta, kad šiai paslaugai teikti reikia licencijos. Atskira licencijos rūšis nenumatyta ir Kelių transporto licencijavimo taisyklėse. Kasatorius nurodo, kad savo pobūdžiu taksi paslauga turi panašumų su transporto priemonės nuomos su vairuotoju paslaugos teikimo sandoriu, numatytu CK 6.512 straipsnyje, tačiau šios paslaugos nėra visiškai tapačios. Taksi paslaugos sąvokos įstatymai nepateikia, tačiau esminiai skiriamieji šios veiklos požymiai numatyti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais–taksi taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130. Esminiai taksi veiklos požymiai, skiriantys ją nuo automobilio nuomos su vairuotojo paslauga, yra šie: taksi veikla vykdoma tik turint šiai veiklai išduotą licenciją, taksi automobilis turi turėti taksi atpažinimo ženklą – plafoną su užrašu „taksi“, o už kelionę atsiskaitoma pagal taksometro parodymus. Byloje nustatyta, kad automobiliai, kuriais buvo teikiamos automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos, neturėjo įrengtų taksometrų, ant šias paslaugas teikiančių automobilių buvo tvirtinamas kitokio dydžio, spalvos ir be užrašo „taksi“ plafonas, ant šių automobilių buvo tvirtinami užrašai, patvirtinantys būtent automobilio nuomos paslaugos teikimą, mokama sutartinė kaina. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad UAB (duomenys neskelbtini) veikla faktiškai atitinka taksi veiklą, nes būtent šie skirtumai ir yra iš esmės atskiriantys taksi paslaugą nuo automobilių nuomos su vairuotojo paslauga teikimo. Kasatorius teigia, kad tai, jog teismas nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) nenuomojo krovininių automobilių ir lengvuosius automobilius išsinuomoję asmenys neturėjo galimybės patys vairuoti transporto priemonių, nepagrindžia, kad UAB (duomenys neskelbtini) veikla nebuvo transporto priemonių nuomos su vairuotojo paslauga veikla. Argumentas dėl galimybės patiems vairuoti išsinuomotą automobilį teisiškai nereikšmingas, nes tai – transporto priemonės nuoma, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, numatyta CK 6.522 straipsnyje. Teismo nurodytos Kelių transporto taisyklės nereglamentuoja keleivių vežimo, kai automobiliai naudojami, teikiant automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą. Tai teisinio reglamentavimo spraga, nedaranti vertimosi įstatymų numatyta veikla neteisėto.

Taip pat nuteistasis A. S. nesutinka dėl versliškumo požymio jo veikoje konstatavimo, nes versliškumas teismų praktikoje suprantamas kaip sistemingas veiklos vykdymas, gaunant iš to pajamas. Tačiau vertimasis ūkine, komercine ar profesine veikla pats savaime implikuoja sistemingumą ir pajamų iš veiklos gavimą. Versliškumas, kaip BK 202 straipsnyje numatytas požymis, negali būti vertinamas atskirai nuo pačių veiksmų neteisėtumo masto ir pajamų, gautų iš tokios veiklos, dydžio, tačiau teismas šiuo aspektu versliškumo požymio, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino. Administracinė ir baudžiamoji atsakomybė atribojama tik pagal versliškumo požymį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N662 -176/2010, N444-9/2011, N575 -3795/2011). Administracinė atsakomybė už neteisėtą ūkinę veiklą galima metinėms pajamoms iš neteisėtos veiklos neviršijant 67 500 Lt. Byloje, pasak kasatoriaus, nėra jokio galbūt nuslėptų pajamų skaičiavimo. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė, nurodydamas tik kad UAB (duomenys neskelbtini) veiklos mastas, vykdytos veiklos laikotarpis, pažeidimų pobūdis neleidžia manyti, jog bendrovės veikla buvo mažareikšmė ir negali būti vertinama kaip užtraukianti administracinę atsakomybę (apeliaciniame skunde liko neatsakyta, ar gali būti versliškumo požymis vertinamas atskirai nuo pajamų, gautų iš galbūt neteisėtos veiklos dydžio, ir kokie teisiniai argumentai tai pagrindžia). Kadangi, anot kasatoriaus, jo išdėstyti argumentai pagrindžia tai, jog jo veiksmuose nebuvo BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytų objektyviųjų požymių, negali būti keliamas ir jo kaltės už nusikaltimą klausimas. Kasatorius teigia, kad nuo pat UAB (duomenys neskelbtini) pradėtos automobilių nuomos su vairuotoju teikimo paslaugos pradžios buvo įsitikinęs, kad pasirinktas veiklos modelis yra teisėtas ir jokiems teisės aktų reikalavimams neprieštarauja, todėl jo, kaip vadovo, veiksmai negali būti vertinami kaip sąmoningas siekimas veikti neteisėtai. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) pasirinktas veiklos modelis teisėtas, patvirtino, pasak kasatoriaus, Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2005 m. liepos 31 d. nutarime konstatavęs, kad automobilio nuomai su vairuotojo paslauga nereikalinga licencija, todėl administracinė nuobauda UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojui buvo panaikinta. Kasatoriaus įsitikinimas dėl tokios veiklos teisėto pobūdžio buvo visiškai pagrįstas. Pasak nuteistojo A. S., byloje nėra nė vieno įrodymo jį suvokus veikos neteisėtumą, t. y. sąmoningai ignoravus reikalavimus gauti išsinuomotiems automobiliams licencijos korteles, taksi numerius ir apipavidalinti, kaip taksi automobilius, bei įrengti juose taksometrus. Kasatorius teigia buvęs įsitikinęs, kad UAB (duomenys neskelbtini) veikla atitinka automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos sąvoką, ši veikla buvo numatyta įmonės įstatuose, ji pradėta teikti, gavus atitinkamų institucijų atsakymus į paklausimus, todėl net teismui pripažinus, kad UAB (duomenys neskelbtini) teikė klientams transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas neteisėtai, atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį jam negalėjo kilti, nesant jo veiksmuose tyčios. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, iš esmės nepateikė motyvuotų išvadų dėl teismo nustatytų aplinkybių ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, paneigiančių tyčios buvimą jo veiksmuose, todėl apeliacinis skundas, pasak A. S., liko neišnagrinėtas. Dėl veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Kasatorius taip pat teigia, kad jis negali būti BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas, direktoriumi save paskyrė formaliai, įmonės kontrolės tikslais, atsakingas už UAB (duomenys neskelbtini) ūkinę–komercinę veiklą buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojas.

Taip pat nuteistasis A. S. nurodo, kad teismo nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimai savaime nepatvirtina, kad buhalterinė apskaita buvo organizuojama apgaulingai ir tai buvo daroma sąmoningai. Pasak kasatoriaus, jei jis būtų turėjęs tikslą sąmoningai vesti apgaulingą buhalterinę apskaitą, tada įmonės buhalterinėje apskaitoje būtų užfiksuotas ne 16 091 Lt pajamų gavimas, o tik 2425 Lt, nes tik toks pajamų dydis iš vykdomos veiklos buvo pagrįstas pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Tai, kad įmonė į apskaitą įtraukdavo ir tuos grynuosius pinigus, kuriems nebuvo juos pagrindžiančių buhalterinių dokumentų, rodo, kad, organizuojant įmonės buhalterinę apskaitą, nebuvo siekiama nuslėpti iš ūkinės veiklos gaunamų pajamų, o UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita buvo organizuojama taip, kad būtų apskaitomos visos bendrovės pajamos, o tos pajamos, kurių nebuvo galimybės apskaityti pinigų priėmimo kvitais, būtų pagrįstos kitais su ūkiniais įvykiais susijusiais apskaitos dokumentais – kasos pajamų orderiais (nebuvo pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis). Tai, kad veikiant pasirinktu metodu yra galimybė, jog darbuotojai gali dalį lėšų, gaunamų iš įmonės veiklos, nuslėpti, taip pat nepatvirtina, kad buhalterinė apskaita UAB (duomenys neskelbtini) buvo sąmoningai organizuojama apgaulingai. Teismo išvada, kad nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos už tiriamąjį laikotarpį, grindžiama tuo, kad vairuotojai neišsaugodavo sudaromų nuomos sutarčių ir jas sunaikindavo, tačiau automobilių nuomos sutartys nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl jų neišsaugojimu negali būti grindžiamas kaltinimas apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Organizuojant buhalterinę apskaitą nebuvo sąmoningai pažeistas ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, priešingai, siekiant išvengti darbuotojų piktnaudžiavimų, neatiduodant į kasą visų iš veiklos gautų pajamų, vidiniais įsakymais buvo nustatyta minimali orientacinė išdirbio norma mėnesiui, kuri apskaičiuota atsižvelgiant į darbuotojų darbo laiką, vidutinį užsakymų skaičių ir pan. Darbuotojai neturi jokio suinteresuotumo dirbti daugiau, nei nustatytas išdirbio minimumas, nes šiai veiklai jų automobilius yra išsinuomojęs UAB (duomenys neskelbtini), tačiau pagal sudarytas sutartis kuro ir kitos eksploatacinės išlaidos tenka nuomotojui. Pasak kasatoriaus, nors liudytojai patvirtino, kad kartais įmonės pinigus panaudodavo savo asmeniniams poreikiams, tačiau visi teigė, jog atiduodami į kasą šį skirtumą padengdavo, taigi negalima daryti išvados, kad nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos ir jos turto.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtą dėl UAB (duomenys neskelbtini) nuteisimo apeliacinio skundo dalį, esant neva netinkamam juridinio asmens atstovui, juolab kad 2010 m. lapkričio 22 d. darbiniai UAB (duomenys neskelbtini) ir A. M. santykiai nutrūko. Taip buvo pažeisti BPK 312 straipsnio, 323 straipsnio 1 dalies bei 388 straipsnio 3 dalies reikalavimai, suvaržyta juridinio asmens teisė skųsti neįsiteisėjusį teismo sprendimą apeliacine tvarka.

Atsiliepimu į nuteistojo A. S. kasacinį skundą Vilniaus miesto 1–ojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroras M. Ražanskas prašo A. S.kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad BPK 312 straipsnis apibrėžia asmenų, turinčių teisę paduoti apeliacinį skundą, ratą, BPK 388 straipsnyje reglamentuojama, kad trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens atstovu gali būti juridinio asmens vadovas ar darbuotojas arba advokatas, juridinio asmens įgaliotas būti atstovu procese; A. S., būdamas pats patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, šio baudžiamojo proceso metu buvo netinkamas UAB (duomenys neskelbtini) atstovas, neturintis teisės atstovauti juridiniam asmeniui, paduoti apeliacinį ar kasacinį skundą UAB (duomenys neskelbtini) vardu. Advokatas R. Džervus, nuteistojo A. S. gynėjas, taip pat negalėjo naudotis juridinio asmens atstovo teisėmis, nes jis nebuvo įgaliotas būti juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) atstovu.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad teismai UAB (duomenys neskelbtini) veiklą teisingai įvertino kaip taksi paslaugų teikimą, UAB (duomenys neskelbtini) faktiškai vykdyta veikla, jos turinys buvo keleivių vežimas, o iš šios veiklos kylančius teisinius santykius reglamentuoja CK 6 knygos IV dalies XL skyriaus „Vežimas“ nuostatos. Keleivių vežimą įstatymų leidėjas laiko veikla, reikalaujančia ypatingo reglamentavimo. Iš Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių ir Kelių transporto kodekso nuostatų išplaukia, kad numatytos dvi keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais formos: keleivių vežimo taksi ir keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais; abiem iš jų reikalinga licencija, o keleivius vežantiems automobiliams taikomi didesni reikalavimai, kurių UAB (duomenys neskelbtini) automobiliai neatitiko. Teismui nenustačius, kad UAB (duomenys neskelbtini) būtų užsiėmęs antrąja keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais forma – keleivių vežimu lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais, bendrovės veikla, pasak prokuroro, turi būti vertinama kaip keleivių vežimas taksi automobiliais, kuriems keliamų esminių reikalavimų A. S. ir UAB (duomenys neskelbtini) nesilaikė. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbo trys taksi automobiliai, atitinkantys taksi automobiliams keliamus reikalavimus, ir dar dvidešimt du automobiliai, neatitinkantys minėtų reikalavimų, keleivius vežantys automobilio nuomos sutarties pagrindu, neturintys licencijos kortelių, negali būti vertinama kaip mažareikšmis pažeidimas, o kaip tikslas iš keleivių vežimo gauti kuo didesnę naudą, panaikinant iš šios veiklos kylančias prievoles, taip pat ir mokestines. UAB (duomenys neskelbtini) turima taksi licencija buvo tik priedanga vykdyti neteisėtą keleivių vežimo veiklą.

Taip pat atsiliepime pažymima, kad BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas versliškumo būtinasis požymis šioje byloje nustatytas tinkamai. Teisėtą keleivių vežimo taksi veiklą vykdė trys automobiliai, o dvidešimt du automobiliai keleivių vežimą taksi automobiliais vykdė automobilio nuomos sutarties pagrindu, taigi nuolatinis ir pagrindinis UAB (duomenys neskelbtini) pajamų šaltinis buvo neteisėta veikla; jos laikotarpis žemesnės instancijos teismams leido pagrįstai teigti, kad neteisėtu būdu keleiviai buvo vežami nuolat ir sistemingai, t. y. buvo veikiama versliškai.

Kasatoriaus argumentai dėl galimo administracinės atsakomybės jam taikymo nepagrįsti, nes nei A. S., nei jo vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) nenuteisti už veiklos vykdymą stambiu mastu, o kasatoriaus nurodytas kriterijus – pajamų viršijimas 500 MGL gali būti reikšmingas tik vertinant stambaus masto požymį. Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. N 575 -3795/2011 nepateikta šiai baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingo teisės aktų aiškinimo ne tik dėl skirtingų alternatyvių požymių interpretavimo, bet ir dėl to, kad šioje nutartyje atkreiptas dėmesys tik į tai, jog pirmosios instancijos teismas, atribodamas baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, susijusių su iš vykdomos neteisėtos veiklos gautomis pajamomis, todėl kasatoriaus teiginys, kad bendrosios kompetencijos teismai, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdami šią bylą, turi vadovautis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, nepagrįstas.

Atsiliepime nurodoma, kad UAB (duomenys neskelbtini) veikla buvo nagrinėta administracinėse bylose Nr. N-62-301/2008, N-575-727/2008 bei II-1325-38/2008. Pirmosiose dviejose bylose teismas nutarimus administracinėse bylose panaikino ne dėl to, kad UAB (duomenys neskelbtini) veiklą būtų pripažinęs teisėta, bet dėl to, kad nutarimuose buvo netinkamai suformuluotas kaltinimas, nenurodant administracinei atsakomybei nagrinėti reikšmingų teisės normų. Nagrinėjant administracinę bylą Nr. II-1325-38/2008, kurioje UAB (duomenys neskelbtini) vairuotojas buvo kaltinamas vežęs keleivius neturėdamas licencijos kortelės, UAB (duomenys neskelbtini) Vilniaus apygardos teismui pateikė licenciją vežti keleivius lengvaisiais taksi automobiliais, tai nurodyta ir teismo sprendime. Valstybinės mokesčių inspekcijos, Transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos A. S. siųstuose raštuose taip pat neanalizuojami šioje baudžiamojoje byloje ginčo objektu esančių keleivių vežimo veiklų skirtumai ar panašumai, o tik bendrais bruožais aiškinama teisės normų, reglamentuojančių vežimą fiziniams asmenims išnuomotais automobiliais, veikimo sfera.

Taip pat prokuroras pažymi, kad nusikaltimo, numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, subjektas gali būti bet koks pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus fizinis asmuo, neteisėtai besiverčiantis veikla, todėl kasatoriaus argumentai, esą jis buvo tik formalus UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, neatsakantis už UAB (duomenys neskelbtini) neteisėtą veiklą, nepagrįsti.

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika taip pat kasatoriui inkriminuota pagrįstai, nes tiek liudytojų parodymais, tiek specialisto išvada nustatyta, kad bendrovės tvarka leido joje dirbantiems vairuotojams įnešti į kasą ne realiai iš ūkinių sandorių gautas pinigų sumas, kurių dydis priklauso nuo suteiktų paslaugų kiekio ir apimties, bet nustatyto dydžio kasmėnesines įmokas, visiškai neatspindinčias tikrosios įmonės veiklos apimties bei iš šios veiklos gautų pajamų, taigi nebuvo įmanoma nustatyti įmonės veiklos rodiklių.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Savo kasacinį skundą, be kitų argumentų, nuteistasis A. S. grindžia ir teiginiu, kad ne visi esminiai jo apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis kasatoriaus teiginys yra pagrįstas.

Iš byloje paduoto nuteistojo A. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad šiame skunde suformuluotą prašymą skundžiamą pirmosios instancijos nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį apeliantas grindė teiginiu, kad jo veiksmuose nėra visų būtinų jam inkriminuotų BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymių. Šį teiginį pagrindžiančius argumentus nuteistasis suskirstė į grupes pagal jam inkriminuotus du nusikaltimus, o kiekvienos iš šių grupių argumentus suskirstė dar smulkiau.

Argumentus, skirtus BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymui paneigti, A. S. suskirstė į tris dalis, jas pavadindamas taip: „Dėl iš esmės neteisėtos veiklos požymio“, „Dėl tyčios elemento“, „Dėl versliškumo požymio“. Dalyje „Dėl iš esmės neteisėtos veiklos požymio“ apeliantas tvirtino, kad BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai būtina nustatyti, jog vykdyta ūkinė veikla yra iš esmės neteisėta. Tuo tarpu jo įmonės vykdyta veikla teikiant automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą yra teisėta, nes ta veikla buvo vykdoma taip, kaip ją reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Dalyje „Dėl tyčios elemento“ nuteistasis A. S. tvirtino, kad jis nesuvokė, jog jo įmonės veikla neteisėta, buvo įsitikinęs, kad ji teisėta, todėl jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėčiai būtino elemento – tyčios. Dalyje „Dėl versliškumo požymio“, be kita ko, buvo išdėstytas teiginys, kad apelianto veiksmuose šio požymio nėra. Apeliantas skunde pažymėjo, kad atsakomybę už neteisėtą vertimąsi ūkine veikla numato ne tik BK 202 straipsnis, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnis, kurio pastaboje yra nurodyta, kad atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai pajamos (įplaukos) iš neteisėtos veiklos arba pajamos (įplaukos) iš tokios veiklos per paskutinius 12 mėnesių neviršija 500 MGL dydžio sumos, t. y. 67 500 Lt. Byloje nustatyta, kad apelianto vadovaujama įmonė per tirtą laikotarpį gavo 16 091 Lt pajamų; byloje nėra jokio galbūt nuslėptų pajamų apskaičiavimo. Dėl to, anot apelianto, šis požymis nustatytas nepagrįstai.

Argumentų, skirtų BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymui paneigti, esmė yra tokia: teismo išvada, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo fiksuojamos ne visos ūkinės operacijos, o tik pagal teorinę formulę apskaičiuotos pinigų sumos, nepagrįsta, nes formulė buvo taikoma tik darbuotojams drausminti, kad šie nebandytų gautų pinigų nuslėpti; į apskaitą buvo įtraukiami visi pinigai, nes kaip liudininkai apklausti visi vairuotojai, išskyrus I. J., patvirtino, kad į kasą įnešdavo visus gautus pinigus; išlaidos kurui pirkti ar kitos eksploatacinės išlaidos buhalterinėje apskaitoje nebuvo fiksuojamos dėl to, kad tokių išlaidų įmonė neturėjo.

Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad joje nėra motyvuotų išvadų dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentų apie tyčios jo veiksmuose nebuvimą, apie įmonėje gautų pajamų dydžio įtaką versliškumo požymio nustatymui, o argumentai dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo išnagrinėti neišsamiai (apeliantas dalį šių argumentų grindė liudytojų parodymais, o apeliacinės instancijos teismas apie liudytojų parodymus net neužsiminė). Visi šioje pastraipoje paminėti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra esminiai, nes: tyčia yra būtinas BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, o apeliantas ginčija jo buvimą; įmonėje gautų pajamų dydis yra svarbus atribojant baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, nes atsakomybę už neteisėtą vertimąsi ūkine veikla numato ne tik BK 202 straipsnis, bet ir ATPK 173 straipsnis, kurio pastaboje yra nurodyta, kad atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai pajamos (įplaukos) iš neteisėtos veiklos arba pajamos (įplaukos) iš tokios veiklos per paskutinius 12 mėnesių neviršija 500 MGL dydžio sumos; liudytojų parodymai apie tai, kad visus ar ne visus iš keleivių gautus pinigus jie atiduodavo į įmonės kasą, turi esminės reikšmės nustatant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą liečiančias aplinkybes.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai esminis BPK pažeidimas, nes dėl jo skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (BPK 383 straipsnis) ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi nurodytą BPK reikalavimų pažeidimą pašalinti.

Kiti nuteistojo A. S. kasacinio skundo argumentai (dėl jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties ir kt.) paliekami nenagrinėti, nes byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui ją nagrinėti iš naujo, o BPK 386 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas

Valerijus Čiučiulka