Baudžiamoji byla Nr. 2K-385/2013
Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00018-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.2.2;
1.2.13.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
gynėjui advokatui Remigijui Jakštui,
nukentėjusiajam V. J.,
nukentėjusiojo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Giedriaus Danėliaus ir nukentėjusiojo V. J. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: T. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 176 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo V. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžiu T. G. buvo nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.
Iš nuteistojo T. G. nukentėjusiajam V. J. priteista 5597,92 Lt turtinei ir 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio abu kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių jų skundą tenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
T. G. buvo nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB,,P” darbų vadovu ir 2010 m. sausio 15 d. bendrovės direktoriaus įsakymu Nr. ATS-2 būdamas paskirtas darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai statybos objekte „Novus“, esančiu Ukrainoje, Borispolyje, Kijevskij šliach 35, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, t. y. 2010 m. sausio 19 d. nuo 8.00 val. statybos objekte „Novus“ pavedė bendrovės apdailininkui V. J. atlikti darbus statybai iš įmonės „Ramirent Ukraina“ išnuomotu savaeigiu alkūniniu keltuvu MA 260RX (toliau – keltuvas), nors toks darbas nebuvo numatytas V. J. Apdailininko 7141 Saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 2, patvirtintoje bendrovės direktoriaus 2009 m. gegužės 15 d. įsakymu D-01, ir prieš tai neapmokęs bei neinstruktavęs saugiai dirbti su šiuo keltuvu. Taip pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 2 priedo 2.1 punkto „Savaeigius darbo įrenginius privalo valdyti tik tie darbuotojai, kurie buvo apmokyti saugiai valdyti tokius įrenginius“, UAB,,P“ 2009 m. gegužės 15 d. Apdailininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 2 1.5 punkto,,Apdailininkas neturi dirbti darbų, kuriems yra neįgaliotas, neapmokytas“, Darbų vadovo pareiginės instrukcijos Nr. 2, patvirtintos 2009 m. kovo 25 d. direktoriaus įsakymu Nr. P1-01, 2.3 punkto,,Instruktuoti ir kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų“, 2.5 punkto „Informuoti darbuotojus, pakitus darbo procesui, apie pavojingus, kenksmingus ir kitus rizikos veiksnius darbo vietoje ir jų poveikį sveikatai“, 2.13 punkto,,Organizuoti teisingą statybos įrengimų ir kitų gamybos priemonių techninį eksploatavimą, jų priežiūrą ir remontą“ reikalavimus. Dėl išvardytų pažeidimų visumos įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui, t. y. 2010 m. sausio 19 d., apie 16.50 val., apdailininkas V. J., būdamas neapmokytas valdyti savaeigius keltuvus, netrukdomai sėdo į keltuvą, jį užvedė ir, norėdamas pastatyti į saugomą vietą, statybvietės teritorijoje įvažiavo į neaptvertą naujai klojamos lauko kanalizacijos šulinį ir apsivertė. Iš keltuvo lopšio iškritęs V. J. patyrė sunkią galvos traumą su kraujo išsiliejimu virš ir po kietuoju smegenų dangalu dešinėje, smegenų pabrinkimu, pneumotoraksą kairėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad T. G. kaltė, padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta nukentėjusiojo V. J., liudytojų M. H., M. V., A. J., J. I., iš dalies L. G., J. G. parodymais, specialisto išvada. Teismas nurodė, kad T. G. parodymus, jog jis V. J. neliepė vairuoti keltuvo ir dirbti su šiuo įrenginiu, paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo V. J. parodymai, kad T. G. žodžiu buvo nurodęs dirbti su keltuvu. Kad V. J. dirbo su keltuvu patvirtina nuoseklūs liudytojo M. H. parodymai. Tiek nukentėjusysis, tiek minėtas liudytojas savo parodymus patvirtino akistatų metu. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant akistatą T. G. pripažino, kad nukentėjusysis dirbo su keltuvu, tačiau vėliau šiuos parodymus pakeitė. Tokie nenuoseklūs kaltinamojo parodymai, taip pat aiškinimas, kad nukentėjusysis savavališkai vairavo keltuvą, įvertinti kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad nukentėjusysis dirbo su keltuvu ir kad tai matė T. G., patvirtina liudytojo M. V. parodymai. T. G. aiškinimą, kad už darbų saugą buvo atsakingas M. V., nes nukentėjusysis dirbo šio pamainoje, paneigia minėto liudytojo M. V. parodymai, kad jis nebuvo atestuotas darbų saugos klausimais, taip pat UAB „P“ direktoriaus 2010 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. ATS-2, kuriuo kaltinamasis buvo paskirtas atsakingas už statybos objektą, T. G. išduotas darbų saugos pažymėjimas Nr. 256517, iš kurio matyti, kad jis nelaimingo atsitikimo metu buvo atestuotas darbų saugos klausimais. Kaltinamajam buvo žinomi darbų saugos reikalavimai. Ta aplinkybė, kad iki nelaimingo atsitikimo jis vadovavo kitai pamainai ir negalėjo asmeniškai rūpintis darbų sauga dirbant užsienio valstybėje, neatleido jo nuo pareigos vykdyti darbų saugos reikalavimus. Tai, kad T. G. Ukrainoje buvo darbdavio paskirtas atsakingu už darbų saugą, patvirtino liudytojai A. J. (įvykį tyręs Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus vyresnysis darbo inspektorius) ir J. I.. Taip pat šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai L. G. ir J. G.. Nors minėti liudytojai teigia, kad už darbų saugą užsienio valstybėje buvo atsakingas ir M. V., tačiau šie jų parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir įvertinti kaip siekis sušvelninti T. G. baudžiamąją atsakomybę (L. G. yra kaltinamojo brolis, o J. G. brolio žmona). Teismas netikėjo liudytojo V. Ž. parodymais, nes jie neišsamūs, be to, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Liudytojas V. V. patvirtino, kad V. J. susižalojo važiuodamas keltuvu. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusysis V. J. be darbų vadovo nurodymo, t. y. savavališkai, vairavo keltuvą, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.
Vadovaudamasis Ukrainos prokuratūros Kijevo srities Borispolio tarprajoninės prokuratūros atsakymu į teisinės pagalbos prašymą baudžiamojoje byloje, taip pat BK 8 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ukrainos valstybėje, kaip ir Lietuvos Respublikoje Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas pripažįstamas nusikaltimu ir už jo padarymą numatyta baudžiamoji atsakomybė. BK 8 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai asmuo, t. y. Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, už užsienyje padarytus nusikaltimus neatsako pagal šį kodeksą, t. y.: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais. Šioje byloje nustatyta, kad Ukrainoje dėl V. J. sužalojimo buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, šios valstybės teisėsaugos institucijos atsisakė atlikti tyrimą ir nenurodė atsisakymo priežasčių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios aplinkybės nėra pagrindas atsisakyti T. G. taikyti baudžiamąją atsakomybę.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą, nurodė, kad BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga suprantama kaip reikalavimas, kad asmenys nebūtų traukiami baudžiamojon atsakomybėn už užsienyje padarytą veiką, jei veika, kurios padarymu jie kaltinami, jos padarymo vietos valstybėje nepripažįstama nusikaltimu (užsienio valstybės baudžiamieji įstatymai nenumato analogiško nusikaltimo) arba toje valstybėje už tokių veikų padarymą nebaudžiama (užsienio valstybės baudžiamieji įstatymai numato analogišką nusikaltimą, tačiau egzistuoja aplinkybės, kurioms esant nusikaltimą padaręs asmuo baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas). Teismas pažymėjo, kad Borispolio miesto milicijos skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl veiksmų trūkumo asmenų nusikalstamumui (nesant nusikaltimo sudėties). Taigi Ukrainoje baudžiamasis procesas T. G. nepradėtas, jis nenubaustas, nors Ukrainos valstybės baudžiamieji įstatymai, kaip nustatyta iš gautų atsakymų į teisinės pagalbos prašymą, numato panašų nusikaltimą kaip ir tas, kuriuo T. G. kaltinamas šioje byloje. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra BK 8 straipsnio 1 dalyje numatytos abipusio baudžiamumo sąlygos, leidžiančios Lietuvos Respublikos pilietį T. G. Lietuvoje traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir T. G. išteisino nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas.
BK 8 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai asmuo už užsienyje padarytus nusikaltimus neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, t. y. jeigu asmuo: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisniais pagrindais.
BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Tačiau dėl šios veikos toks sprendimas nepriimtas. Borispolio miesto policijos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą nei BK 8 straipsnio 2 dalies, nei BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme nėra kliūtis baudžiamajam procesui. Prieš atsisakant iškelti bylą išsamus ir visapusiškas aplinkybių tyrimas neatliktas, nevertintos visos reikšmingos aplinkybės. Tokiu sprendimu preliminariai pasisakoma, kad kaltininko veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tačiau tai nėra išvada, jog įstatyme nenumatytas veikos baudžiamumas. Abipusio baudžiamumo pripažinimo sąlyga reiškia, kad tiek nusikalstamos veikos vietos valstybėje, tiek baudžiamojo proceso atlikimo valstybėje įstatymų leidėjas uždraudžia tą pačią veiką, baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtina tuos pačius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nustatyti šią sąlygą, reiškia lyginti materialiosios teisės normas. Procesiniai baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo aspektai yra už šios sąlygos ribų. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina dvigubo nubaudimo draudimo taisyklę.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. G. inkriminuota veika pripažįstama nusikaltimu ir už jo padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos – Ukrainos Respublikos ir Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus. Be to, nėra aplinkybių, numatytų BK 8 straipsnio 2 dalyje: dėl šios veikos tyrimas Ukrainoje nepradėtas, Lietuvos Respublikoje nepriimtas procesinis sprendimas, numatytas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, dėl kurio baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.
Apeliacinės instancijos teismas, Borispolio miesto policijos skyriaus sprendimą atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą įvertinęs kaip aplinkybę, kad nėra BK 8 straipsnio 1 dalyje numatytos abipusio baudžiamumo sąlygos, leidžiančios Lietuvos Respublikos pilietį T. G. traukti Lietuvoje baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas.
Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas T. G. nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, padarė esminį BPK pažeidimą. Abipusio baudžiamumo pripažinimo sąlyga įtvirtinta BK 8 straipsnio 1 dalyje. Todėl jos netaikymas, esant būtinybei sąlygą taikyti, reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tik vienos sąlygos baudžiamajai atsakomybei kilti aspektu ir netyrė, ar T. G. veikoje yra visi nusikalstamos veikos požymiai. Todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti sprendimų, numatytų BPK 326 straipsnio 4 dalyje, 329 straipsnio l punkte. Šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisėtą sprendimą.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo atstovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK bendrosios dalies normas, taip pat netinkamai taikė BPK normas, susijusias su įrodymų vertinimu, kurie lėmė nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartas ir argumentuotas baudžiamosios atsakomybės taikymas T. G. už užsienio valstybėje padarytą nusikalstamą veiką. Šios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė BK 8 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su Lietuvos Respublikos piliečių atsakomybe už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Aplinkybę, kad už darbų saugos reikalavimų pažeidimą baudžiamoji atsakomybė taikoma ir Ukrainos Respublikoje, patvirtino Ukrainos prokuratūros Kijevo srities Borispolio tarprajoninė prokuratūra, atsakydama į teisinės pagalbos prašymą. Kadangi tiek Lietuvos Respublikos, tiek Ukrainos įstatymai numato analogišką veiką ir priskiria ją prie kriminalinių nusikaltimų, laikytina, kad buvo nustatyta abipusio baudžiamumo sąlyga, kaip pagrindas taikyti T. G. baudžiamąją atsakomybę už užsienyje padarytą nusikalstamą veiką. Taigi skundžiamo nuosprendžio teiginiai, kad abipusio baudžiamumo sąlygos nėra, yra nepagrįsti.
Be to, kasatorius pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio motyvai šiuo klausimu yra prieštaringi. Nuosprendyje nurodyta, kad,,užsienio valstybės baudžiamieji įstatymai, kaip nustatyta iš gautų atsakymų į teisinės pagalbos prašymą, numato panašų nusikaltimą kaip ir tas, kuriuo T. G. kaltinamas šioje baudžiamojoje byloje“. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tiek užsienio valstybėje, tiek Lietuvos Respublikoje numatytas nusikaltimas yra susijęs su darbo saugos taisyklių pažeidimu ir padarinių sveikatai atsiradimu. Tačiau vėliau teismas padaro visiškai nelogišką išvadą, kad,,nėra BK 8 straipsnio 1 dalyje numatytos abipusio baudžiamumo sąlygos, leidžiančios Lietuvos Respublikos pilietį T. G. Lietuvoje traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 176 straipsnio 1 dalį“.
Kasatorius nurodo, kad aplinkybės, kai, net esant abipusiam baudžiamumui, asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, numatytos BK 8 straipsnio 2 dalyje, tačiau šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, pagrindas netraukti T. G. baudžiamojon atsakomybėn yra tas, kad Borispolio miesto milicijos skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl veiksmų trūkumo asmenų nusikalstamumui (nesant nusikaltimo sudėties).
BK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 5, 6 ir 7 straipsniuose, neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę, 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo, 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais. Taigi pirmosios dvi sąlygos taikomos tuomet, kai asmuo užsienyje buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos atlikimo ir atliko bausmę ar nuo jos buvo atleistas. Trečioji sąlyga taikoma tuomet, kai asmuo užsienio valstybėje buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam neskirta bausmė.
Kasatorius teigia, kad užsienio valstybės milicijos skyriaus nutarimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, negali būti pagrindas netaikyti baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK. Šis dokumentas įrodo tik tai, kad jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai neatlikti, asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas net nepradėtas kelti.
Sistemiškai aiškinant BK 8 straipsnio nuostatas, jame numatytas sąlygas sieja ne tik tai, kad bet kurios iš jų taikymui būtina nustatyti, jog dėl užsienio valstybėje atliktos nusikalstamos veikos buvo pradėtas baudžiamasis procesas, bet apskritai pradėtas spręsti asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas. Kasatorius pabrėžia, kad terminai,,baudžiamoji atsakomybė“,,,patraukimas baudžiamojon atsakomybėn“ išimtinai susiję su teismo veikla, procesinio akto – teismo nuosprendžio priėmimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280/1999). Taigi joks kitas dokumentas, išskyrus teismo ar jam prilygintos teisminės institucijos procesinį aktą, negali sudaryti kliūčių taikyti kitos valstybės baudžiamosios jurisdikcijos. Šioje byloje užsienio valstybės teisminės ar kitos joms prilygintos kompetentingos institucijos nepriėmė nei apkaltinamojo, nei išteisinamojo nuosprendžio, net nepradėjo ikiteisminio tyrimo.
Kasatoriaus nuomone, kitos valstybės institucijos neveiklumas, paviršutiniškumas, subjektyvus požiūris ar panašios aplinkybės negali paneigti Lietuvos Respublikos teisės įvykdyti teisingumą.
Teleologiškai aiškinant BK, abejotina, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 8 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip non bis in idem principo sąlygą, turėjo omenyje ir tokias situacijas, kai vienoje valstybėje teisinis faktas nėra net tiriamas, vertinamas, o kitai valstybei (šiuo atveju – Lietuvos Respublikai) užkertamas kelias ekstrateritorinės jurisdikcijos taikymui. Tiek abipusio baudžiamumo, tiek non bis in idem principo sąlygos nėra ir negali būti absoliučios. Be to, užsienio valstybės policijos įstaiga nėra ir negali būti prilyginama tokiai institucijai, kuriai suteikti valstybės įgaliojimai priimti tokius teisingumo vykdymą suponuojančius sprendimus, kurie kitoje valstybėje nebeleistų kvestionuoti asmens veiksmų teisinio vertinimo. Beje, ir tarptautinėse konvencijose (pvz., 1970 m. Europos konvencija dėl tarptautinio nuosprendžių pripažinimo) kalbama būtent apie nuosprendžių pripažinimą, galiojimą kitose valstybėse, o ne apie kitokio pobūdžio dokumentus. Toks besąlyginis institucijų, kurios neturi teisės priimti galutinių ir visuotinai privalomų išaiškinimų, sprendimų pripažinimas pažeidžia ne tik teisinės valstybės principus, bet ir nukentėjusiojo interesus.
Taip pat kasatorius nurodo, kad, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, byla apeliacine tvarka peržiūrima tiek teisine, tiek faktine prasme. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas T. G. išteisinti, rėmėsi Borispolio miesto milicijos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. nutarimu. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą privalėjo vertinti, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, t. y. remdamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokuroras prašo atkreipti dėmesį, kad 2010 m. sausio 27 d. nutarime, be kita ko, nurodoma, kad nukentėjusysis V. J. kreipėsi į medikus ir paaiškino, jog dėl savo neatsargumo įkrito į duobę ir susižalojo. Šie teiginiai, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, akivaizdžiai nepagrįsti. 2010 m. gegužės 26 d. specialisto išvadoje Nr. G683/10(03) nurodomi V. J. patirti itin sunkūs sužalojimai, kad, 2010 m. sausio 29 d. stacionarizavus nukentėjusįjį Kauno medicinos universiteto klinikoje, jo būklė buvo sunki, kalbėti nukentėjusysis pradėjo tik 2010 m. kovo 2 d. Taigi, kasatoriaus manymu, neįtikėtina, kad V. J. iš karto po įvykio galėjo būti sąmoningas ir duoti 2010 m. sausio 27 d. nutarime nurodytus paaiškinimus. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, 2010 m. sausio 27 d. nutarimas ne tik nėra pagrindas netaikyti T. G. baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK nuostatas, tačiau jame nurodytos aplinkybės net neatitinka tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, 2010 m. sausio 27 d. nutarime užfiksuotų V. J. paaiškinimų išsamiau nenagrinėjo (nukentėjusysis dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau jokie su nutarimu susiję klausimai jam neužduoti). Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
Kartu kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas dėl netinkamo BK 8 straipsnio taikymo, nors ir pats netinkamai taikė BK normas, reglamentuojančias baudžiamąją atsakomybę už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas, tačiau kitų Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų šios instancijos teismas nenurodė. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutiko.
Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro G. Danėliaus ir nukentėjusiojo V. J. atstovo advokato H. Mackevičiaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BK 8 straipsnio taikymo
Kasatoriai kasaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2013 m. vasario 14 d. priimdama nuosprendį, kuriuo T. G. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netinkamai taikė BK 8 straipsnio nuostatas.
BK 8 straipsnyje numatytos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už užsienyje padarytus nusikaltimus sąlygos. Antai pagal BK 8 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, padarę užsienyje nusikaltimus, atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Šioje BK 8 straipsnio dalyje yra įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga, kuri suponuoja ir tai, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK už veikas, padarytas užsienyje, jeigu: a) tokia veika, kurios padarymu jie kaltinami, pagal jos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus nėra laikoma nusikaltimu, nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus ši veika pripažįstama nusikaltimu, arba b) tokia veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus nėra pripažįstama nusikaltimu, nors pagal jos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus ši veika laikoma nusikaltimu, arba c) tokia veika nėra laikoma nusikaltimu nei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, nei pagal jos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus. Taigi, minėtų asmenų baudžiamasis persekiojimas Lietuvos Respublikoje už užsienyje padarytas veikas galimas tik tada, kai veika, kurios padarymu šie asmenys kaltinami, laikoma nusikaltimu tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, tiek pagal veikos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus ir pagal šių abiejų valstybių įstatymus yra baudžiama. Minėta BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga nereiškia, kad tiek BK, tiek veikos padarymo vietos valstybės baudžiamajame įstatyme esančios normos, įtvirtinančios nusikaltimų požymius, turi būti tapačios. Gali skirtis šių normų pavadinimai, jose nustatytų nusikaltimo požymių apimtis, turinys. Tačiau esminę reikšmę, sprendžiant minėtų asmenų baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytas veikas klausimą, turi tai, ar ta veika, kurios padarymu jie kaltinami, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal abiejų valstybių baudžiamuosius įstatymus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad policijos ar kitos panašios veikos padarymo vietos valstybės institucijos sprendimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą savaime nepaneigia BK 8 straipsnio 1 dalyje numatyto abipusio veikos baudžiamumo reikalavimo ir šiuo pagrindu neužkerta kelio Lietuvos Respublikos piliečio ar kito nuolat Lietuvoje gyvenančio asmens, kaltinamo veikos užsienio valstybėje padarymu baudžiamajam persekiojimui Lietuvoje. Šiuo atveju, t. y. sprendžiant dėl BK 8 straipsnio 1 dalies taikymo, svarbiausia nustatyti tai, kad veika, kurios padarymu užsienyje toks asmuo kaltinamas Lietuvoje, yra laikoma nusikaltimu ir baudžiama pagal abiejų valstybių – veikos padarymo valstybės ir Lietuvos – baudžiamuosius įstatymus.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Borispolio miesto milicijos skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu atsisakė kelti baudžiamąją bylą dėl veiksmų trūkumo asmenų nusikalstamumui (nesant nusikaltimo sudėties). Taigi, pasak apeliacinės instancijos teismo, Ukrainoje baudžiamasis procesas T. G. nepradėtas, jis nenubaustas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra BK 8 straipsnio 1 dalyje numatytos abipusio baudžiamumo sąlygos, leidžiančios Lietuvos Respublikos pilietį T. G. Lietuvoje traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir T. G. išteisino nesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, veika, kurios padarymu kaltinamas T. G., laikoma nusikaltimu tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, tiek pagal Ukrainos baudžiamąjį kodeksą. Antai T. G. Lietuvoje kaltinamas tuo, kad, dirbdamas Ukrainoje ir būdamas atsakingas už darbuotojų saugą, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir dėl to darbuotojui V. J. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tokia veika tiek pagal veikos padarymo vietos valstybės, t. y. Ukrainos baudžiamąjį kodeksą (BK 271 straipsnis), tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK 176 straipsnis) laikoma nusikaltimu ir pagal šiuos įstatymus yra baudžiama. Pažymėtina, kad tokios veikos abipusį baudžiamumą savo nuosprendyje nurodė ir apeliacinės instancijos teismas teigdamas, kad Ukrainos valstybės baudžiamieji įstatymai, kaip nustatyta iš gautų atsakymų į teisinės pagalbos prašymą, numato panašų nusikaltimą kaip ir tas, kuriuo T. G. kaltinamas šioje byloje. Taigi, ta aplinkybė, kad Borispolio miesto milicijos skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu atsisakė kelti baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties, savaime nereiškia, kad veika, kurios padarymu kaltinamas T. G., neatitinka iš BK 8 straipsnio 1 dalies kylančio veikos abipusio baudžiamumo reikalavimo. Pažymėtina ir tai, kad tokios veikos, kurios padarymu kaltinamas T. G., atitiktis BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam abipusio baudžiamumo reikalavimui savaime dar nereiškia jo kaltės padarius BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą konstatavimo. Tai tik viena iš prielaidų ikiteisminiam tyrimui šioje byloje atlikti ir jai nagrinėti teisme. Asmens kaltumas padarius nusikaltimą gali būti konstatuojamas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, konstatuodama, jog nėra BK 8 straipsnio 1 dalyje numatytos abipusio baudžiamumo sąlygos, leidžiančios Lietuvos Respublikos pilietį T. G. Lietuvoje traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
BK 8 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai asmuo už užsienyje padarytus nusikaltimus neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, t. y. jeigu asmuo: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje nėra ir nė vienos iš BK 8 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje (ar kaltinamas jo padarymu), negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Borispolio miesto milicijos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą BK 8 straipsnio 2 dalies prasme negali būti laikomas atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, kuriam esant negalimas asmens, kaltinamo padarius užsienyje nusikaltimą, baudžiamasis persekiojimas Lietuvoje.
Nagrinėjamoje byloje netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas lėmė ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinį skundą, neatsakė į visus esminius šio skundo argumentus ir taip pažeidė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla grąžintina šiam teismui padarytų pažeidimų teisiniams padariniams pašalinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Albinas Sirvydis
Armanas Abramavičius
