Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-262/2013
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00904-2005-5
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.7.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, Aurelijaus Gutausko, Albino Sirvydžio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Giedriui Danėliui,
gynėjui advokatui Mindaugui Baneliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu E. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: E. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
E. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad būdamas UAB,,N“ (įm. K. (duomenys neskelbtini), registruota Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini)) direktorius, atsakingas už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, turėdamas tyčią iššvaistyti UAB „N“ didelės vertės turtinę teisę, pažeisdamas UAB „N“ įstatų 7.25 punktą, kuris nustato, kad „administracijos vadovo sudaromiems sandoriams dėl turto perleidimo, pardavimo, perdavimo, nuomos, įkeitimo ir kt., taip pat laidavimo, garantavimo juo kitų subjektų prievolių įvykdymą, reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas“, nepagrįstai, nesant UAB „N“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, veikdamas UAB „N“ vardu priešingai bendrovės interesams, 2005 m. birželio 7 d. pasirašė trišalę skolos perkėlimo sutartį Nr. SPLN2003-104683, kuria perkėlė UAB „G“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini)) UAB „N“ priklausiusią turtinę teisę pagal 2003 m. spalio 24 d. lizingo sutartį Nr. LN2003-104683 iš UAB „SEB VB lizingas“ už 2 046 460 Lt įgyti turtą – 1956,42 kv.m dydžio dalį pastato, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios rinkos vertė tuo metu buvo 2 641 425 Lt. Taip E. T. tyčia iššvaistė einamų pareigų pagrindu jo žinioje buvusią svetimą, UAB „N“ priklausiusią, didelės 594 965 Lt vertės turtinę teisę.
Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro Giedrius Danėlius prašo teismą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas. Skunde sutinkama, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, jog BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra visų formų nuosavybė, o dalyku gali būti tiek materialus turtas, tiek ir turtinės teisės. Teismas nutartyje nurodė, kad turtinės teisės sąvoka yra dualistinė: pirma, turtinė teisė turi objektą, antra, ji pati yra objektas, kuris kažkam priklauso. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) turtinių teisų kategorijai priskiria daiktines teises, prievolines teises ir teises, atsirandančias iš intelektualinės veikos rezultatų (CK 1.112 straipsnis). Turtinė teisė kaip turtinių nusikalstamų veikų dalykas apima tuos civilinių teisių objektus, kurie atitinka „bekūnio“ daikto sampratą, pvz.: reikalavimo teisės prievolėje, prekės ženklas, firmos vardas, negrynieji pinigai, komercinės paslaptys, dizainas, išradimas, patentas, licencija ir kt. Turtinių nusikaltimų kontekste nekilnojamas turtas ir vardiniai vertybiniai popieriai dėl juridinio jų įgijimo/perleidimo režimo ir negalimumo jų fiziškai užvaldyti, taip pat vadinami turtine teise. Turtinės teisės vertė paprastai nustatoma pagal turtinės teisės objektą, kuris vertinamas kaip piniginis ekvivalentas. Turtinė teisė gali būti iššvaistyta: 1) neteisėtai perleidžiant ją kitiems asmenims; 2) juridiškai ją panaikinant; 3) nerealizuojant jos per nustatytą terminą ir taip nulemiant jos išnykimą; 4) padarant ją beverte. Inkriminuojant turtinės teisės iššvaistymą būtina nustatyti akivaizdų atlikto sandorio neteisėtumą ir neatlygintinumą, ypač jeigu tai padaryta ūkinėje veikloje.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai, prieštaraudamas toje pačioje nutartyje atskleistam turtinės teisės turiniui, padarė išvadą, kad „bendrovei priklausanti teisė – pagal lizingo sutartį įgyti pastato dalį – negali būti pripažinta turtine teise BK 184 straipsnio prasme“. Apeliacinės instancijos teismas padarydamas tokią išvadą neteisingai pritaikė įstatymą, todėl nepagrįstai išteisino E. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius teigia, kad sudarius lizingo sutartį turtas lizingo gavėjui perduodamas patikėjimo teise valdyti ir naudotis mokant atitinkamas įmokas. Pasibaigus įmokų mokėjimo laikotarpiui, įvykdžius sutarties sąlygas (sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą), turtas pereina lizingo gavėjo nuosavybėn, iki to momento turto savininkas yra lizingo bendrovė. Kitaip tariant, lizingo sutartis suponuoja finansinę atitinkamo turto nuomą. Neįvykdžius sutartyje nustatytų sąlygų, sutartis nutraukiama ir turtas grąžinamas savininkui (lizingo bendrovei). Labai svarbu pažymėti tai, kad pagal lizingo sutartį lizingo gavėjas įgyja ir teisių, ir pareigų. Pagrindinė jo pareiga – mokėti lizingo įmokas. Taip pat lizingo gavėjas įgyja teisių, t. y. teisę naudotis daiktu, sumokėjus lizingo įmokas įgyti nuosavybės teisę į daiktą. Mokant lizingo įmokas lizingo gavėjas ne tik įgyja teisę daiktu naudotis, bet ir palaipsniui siekia įgyti nuosavybės teises į daiktą, o pats nuosavybės perleidimas įforminamas tik visiškai sumokėjus įmokas. Priklausomai nuo įmokų sumokėjimo sumos lizingo gavėjas išsiperka proporcingai nuosavybės dalį ir nors tai nėra traktuojama kaip nuosavybės teisė, bet lizingo įmokų mokėjimas patvirtina, kad asmuo pretenduoja tapti (sumokėjęs visas įmokas) daikto savininku ir tą tikslą yra pasiekęs proporcingai lizingo įmokų sumai. Kuo daugiau lizingo įmokų sumokama, tuo didėja galimybė realizuoti savo, kaip potencialaus savininko, teises. Todėl lizingo gavėjas, mokantis įmokas, turi reikalavimo teisę, o ši reikalavimo teisė baudžiamojoje teisėje turi būti laikoma turtine teise. Tokią turtinę teisę galima įvertinti pinigais atsižvelgiant į įmokų sumą arba į daikto rinkos vertę. Sumokėjus dalį lizingo įmokų ir atsisakius savo teisių ir pareigų, pagal lizingo sutartį (tuo atveju kai lizingo objekto vertė yra didesnė nei likusi lizingo įmokų suma) asmuo netenka teisės išsipirkti daiktą.
Tuo tarpu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje turtinę teisę sutapatino su nuosavybės teise, nors E. T. buvo kaltinamas turtinės teisės iššvaistymu, o ne turto, kuris priklausė bendrovei nuosavybės teise, iššvaistymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „tais atvejais, kai lizingo sutartyje šalys susitarė ne tik dėl daikto valdymo bei naudojimo, bet ir dėl jo nuosavybės teisės perėjimo, vienašalė restitucija, nutraukus tokią lizingo sutartį, gali būti netaikoma, o taikoma dvišalė restitucija vadovaujantis CK 6.222 straipsniu. Pagal CK 6.222 straipsnį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Minėta, kad dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Taigi CK 6.222 straipsnis norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-472/2012). Kitaip tariant, lizingo gavėjas turi reikalavimo teises, numatytas lizingo sutartyje, ir dėl pačių lizingo teisinių santykių. Tokia teisė, kaip pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, yra nuosavybės objektas. Teismas, buvusio lizingo gavėjo reikalavimo teisės nelaikydamas turtine teise, netinkamai identifikavo nusikalstamos veikos dalyką, kurį kaltininkas iššvaistė. Toks teismo vertinimas formuoja turtinės teisės iššvaistymo nebaudžiamumo situaciją – priimant apeliacinio teismo argumentus, jeigu analogiškas (pirminiam lizingo gavėjui nenaudingas ir neteisėtas) sandoris sudaromas likus vienai įmokai ir visos teisės perleidžiamos trečiam asmeniui, sumokančiam paskutinę lizingo įmoką ir tampančiam viso daikto savininku, sukuriama nebaudžiamumo situacija, leidžianti pasisavinti svetimą turtą, o asmenims, sumokėjus mažesnę įmokų sumą nei lizingo objekto vertė, neteisėtai praturtėti kitų asmenų sąskaita.
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta teisinga išvada, kad E. T. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymių ir kad bylos dalyką sudarantys santykiai vertintini kaip civiliniai teisiniai santykiai. Nors kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino „turtinės teisės“ požymį, tai nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. Pagal CK 1.112 straipsnio 1 dalį turtinė teisė - tai daiktinė teisė, prievolinė teisė, taip pat teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų. Taigi darytina išvada, kad teisės, kylančios iš lizingo sutarties, gali būti laikomos turtinėmis teisėmis BK 184 straipsnio prasme. Yra galimos ir situacijos, kai galėtų būti konstatuojama, kad iššvaistant tokias teises yra padaroma BK 184 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, tačiau nagrinėjamoje byloje daryti tokią išvadą nėra jokio pagrindo.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes E. T. veiksmai, 2005 m. birželio 7 d. pasirašant trišalę skolos perkėlimo sutartį Nr. SPLN2003-104683, kuria UAB „G“ perkelta UAB „N“ priklausiusi turtinė teisė pagal 2003 m. spalio 24 d. lizingo sutartį iš UAB „SEB VB lizingas“ už 2 046 460 Lt įgyti turtą – 1956,42 kv. m dydžio dalį pastato, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), negali būti pripažinti turinčiais BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikalstamo veikos požymių. 2005 m. birželio 7 d. sutartimi turtinė teisė įgyti pastato dalį iš tikrųjų buvo perleista, bet šios teisės perleidimas nevertintinas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis veiksmas.
Įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Nagrinėjamoje byloje analizuojama 2005 m. birželio 7 d. trišalė sutartis tokiu sandėriu nelaikytina, nes pagal byloje surinktus duomenis nėra jokio pagrindo teigti, kad finansinių problemų turėjusiai UAB „N“ teisių, kylančių iš 2003 m. spalio 24 d. lizingo sutarties, atsisakymas buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, įmonės funkcionavimui kenkiantis sprendimas. Byloje surinktais duomenimis nėra paneigta priešinga E. T. pozicija, kad trišalę sutartį jis sudarė gelbėdamas įmonę ir matydamas, jog UAB „N“ nesugebės atsipirkti patalpų iš UAB „SEB VB lizingas“.
Nagrinėjamoje byloje E. T. veikų kvalifikavimas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį grįstas teiginiu, kad perleista teisė į pastato dalį, kurios rinkos vertė yra didesnė už mokėtinų lizingo įmokų bei turto mokesčių sumą, 594 965 Lt skirtumas tarp rinkos vertės ir lizingo įmokų bei turto mokesčių sumos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas kaip iššvaistytos turtinės teisės vertė. Pažymėtina, kad „rinkos vertės“ kriterijus nagrinėjamoje situacijoje nėra pakankamai konkretus kalbant apie baudžiamosios atsakomybės taikymą. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik nesant jokių abejonių, kad reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos teisingai. Turto vertintojų pateikta pažyma dėl pastato dalies rinkos vertės tokių abejonių sukelia. Tokia pažyma savo patikimumu negali būti prilyginta specialisto išvadai ar ekspertizės aktui – paprastai baudžiamojo proceso metų naudojamoms įrodymų rūšims, tais atvejais, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti yra būtinos specialiosios žinios.
Nagrinėjamos bylos požiūriu reikšminga aplinkybė laikytina ir tai, kad 2003 m. spalio 24 d. lizingo sutartyje numatyta, jog iki pastato dalies perėjimo UAB „N“ nuosavybėn, lizingo įmokos bus mokamos aštuonerius metus, o tai vėlgi turėtų būti vertinama sprendžiant, ar 2005 m. birželio 7 d. trišalė sutartis gali būti laikoma akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįsta, žalinga UAB „N“, nes turtinė teisė virsti įmonei priklausančia nuosavybe turėjo tik po kelerių metų. Situacija gali būti vienaip vertinama, kai atsisakoma teisių, kurios gali būti netrukus realizuojamos, ir kai atsisakoma teisių tam tikra turtą, naudą įgyti po daugelio metų. Nagrinėjamoje byloje santykinai ilgas lizingo sutarties galiojimo terminas teisių pagal šią sutartį perleidimo momentu vertintinas kaip argumentas, paneigiantis akivaizdų ekonominį sandorių nepagrįstumą.
Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Teismų išvados, kad tam tikroje veikoje nėra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai, kiti įstatymų pažeidimai.
Baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu kasacinėje praktikoje yra pasisakyta ne kartą. Išplėstinės teisėjų kolegijos kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>, nurodyta aktualiausia šiuo klausimu kasacinė praktika baudžiamosiose bei civilinės bylose, taip pat konstitucinė jurisprudencija. Remiantis kasacinėmis nutartimis civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-444/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-444/2009">3K-7-444/2009</a>, 3K-3-73/2008 pažymėta, kad „Kasacinis teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, yra išaiškinęs, kad kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas“.
Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, kasacinėje nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a> priminti precedentinę reikšmę turintys ir nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011), jog „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės“. Toks aiškinimas kyla iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kurioje yra išaiškinta, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
Aurelijus Gutauskas
Albinas Sirvydis
Vytautas Piesliakas
Gintaras Goda
