Baudžiamoji byla Nr. 2K-422/2013
Teisminio proceso Nr. 1-74-1-00269-2007-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios R. K. (buv. R. M.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžio.
Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliaus – BK) 281 straipsnio 2 dalį 70 parų areštu. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, E. K. skirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti visų rūšių transporto priemones atėmimas trejiems metams. Iš E. K. priteista AB „Lietuvos draudimas“ 126 685 Lt žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendis pakeistas: nustatyta, kad E. K. baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti visų rūšių transporto priemonės atėmimas trejiems metams skirtas vadovaujantis BK 68 straipsniu. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
E. K. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2007 m. lapkričio 25 d., apie 20.35 val., Molėtų rajone, kelio Vilnius–Utena 43–ajame kilometre, vairuodamas UAB „JKP Namai“ automobilį „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo važiuodamas Vilniaus kryptimi, pažeisdamas KET 53, 59, 68, 172 ir 173 punktų reikalavimus, vairavo automobilį neturėdamas šios teisės ir būdamas neblaivus, taip pat nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui bei netrukdyti eismo, nepasirinkęs tokio važiavimo greičio, kad atsižvelgiant į važiavimo bei meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, ir automobiliu prisivijęs dešiniąja kelio juosta ta pačia kryptimi važiavusį automobilį „Nissan Pathfinder“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą R. U., pastebėjęs šią atsiradusią kliūtį, nesulėtino automobilio greičio, net visiškai jį sustabdant, arba neapvažiavo šios kliūties nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, toliau važiavo priekin ir automobilio priekine dalimi atsitrenkė į automobilio „Nissan Pathfinder“ užpakalinę dalį; per eismo įvykį automobilio „Nissan Pathfinder“ vairuotojui R. U. buvo padarytas nežymus, o automobilio „Audi A4“ keleivei R. K. – nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas) ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliaus – BPK) pažeidimus vertindami įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad esminis klausimas byloje buvo atsakyti, kas vairavo automobilį „Audi A4“ eismo įvykio metu. E. K. mano, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, įrodymų visumą vertino paviršutiniškai, nebuvo įvertinti duomenų patikimumo, pakankamumo ir leistinumo aspektai; apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiojo R. U. galimo sąmonės praradimo iškarto po eismo įvykio aplinkybės; liudytojo A. Ž. parodymų vertinimą atliko ne pagal įstatymo nustatytus reikalavimus, nes juos atmetė kaip išvestinius, užuot patikrinęs juos apklausdamas policijos pareigūnus; nesigilino į liudytojų D. I., A. I. bei E. I. parodymų neatitikimus bei nepagrįstai nurodė, kad nors A. I. ir E. I. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti nesilaikant liudytojų apklausos procesinės formos, tačiau ši klaida buvo ištaisyta teisme. Kasatorius teigia, kad teismai trijų ekspertinių išvadų turinio nevertino kaip visumos su kitais byloje esančiais įrodymais, neanalizavo specialistų išvadose ir ekspertizės akte pateiktų samprotavimų apie patirtus nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios R. M. kūno sužalojimus, šių sužalojimų atsiradimo mechanizmus lyginant atskiras specialistų išvadas bei ekspertizės akto duomenis ir kuris iš jų vairavo automobilį eismo įvykio metu, neanalizavo šiuose įrodymuose esančių prieštaravimų.
Taip pat kasatorius skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirdami jam bausmę netinkamai aiškino ir taikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes visiškai nesigilino į jo asmenybės bruožus, šeiminę padėtį, nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis buvo baustas administracine tvarka už vairavimą neblaivus ir už vairavimą, kai atimta teisė vairuoti, nes už šiuos administracinės teisės pažeidimus jam jau buvo taikytos sankcijos ir tai neturėtų turėti įtakos bausmės, skiriamos baudžiamojoje byloje, rūšiai ir griežtumui. Pasak E. K., teismai be pagrindo šalia kriminalinės bausmės skyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatė maksimalų šios poveikio priemonės taikymo terminą, nes tai neatitinka proporcingumo principo reikalavimo, todėl jam už nusikalstamą veiką paskirta bausmė turi būti švelnintina. Kasatorius mano, kad teismas skirdamas jam bausmę nepagrįstai atsižvelgė į tai, jog jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bandė klaidinti teismą siekdamas išvengti atsakomybės, ir tuo suvaržė jo teisę į gynybą.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji R. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorė teigia, kad teismų sprendimai yra neteisėti, nes teismai padarė esminius BPK pažeidimus vertindami baudžiamoje byloje surinktus įrodymus, taip pat taikydami BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvio, turinčio interesą byloje, teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Nukentėjusiosios nuomone, esminis klausimas byloje buvo atsakyti, kas vairavo eismo įvykio metu automobilį „Audi A4“. Pasak kasatorės, Molėtų rajono apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, fragmentiškai, nenuosekliai ir pažeisdamas išsamumo reikalavimą nevertino, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse, specialistų išvadų, ekspertų paaiškinimų, ekspertizės aktuose nurodytų teiginių apie nuteistojo E. K. ir jos, kaip nukentėjusiosios, patirtus sužalojimus bei jų atsiradimo mechanizmą, jų tarpusavyje nesusiejo, neišskyrė skirtumų ir panašumų. Nukentėjusioji teigia, kad ir apeliacinės instancijos teismas padarė esminius pažeidimus, nes atsakydamas į jos apeliacinį skundą turėjo paneigti arba patvirtinti jame nurodomas abejones dėl specialistų išvadose ir ekspertizės akte esančių neatitikimų, apklaustų ekspertų parodymų loginio nederėjimo. Nors Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo esą įrodymai buvo vertinti atskirai ir kaip visuma, tačiau bylos duomenys rodo, jog prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų nebuvo pašalinti.
Nukentėjusioji mano, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo R. U. ir liudytojų A. Ž., D. I., A. I. bei E. I. parodymus, pažeidė duomenų patikimumo, pakankamumo ir leistinumo aspektus. Teismai, anot nukentėjusiosios, nepagrįstai ignoravo byloje nustatytą aplinkybę, kad nukentėjusysis R. U. iš karto po įvykio buvo praradęs sąmonę ir eliminavo liudytojo A. Ž. parodymus, kad automobilį vairavo mergina, nesiaiškino, ar liudytojai D. I., A. I. bei E. I. pastebėjo, kaip nukentėjusysis R. U. priėjo prie automobilio ir kas vairavo automobilį „Audi A4“. Kasatorės nuomone, teismų motyvai prieštaringi.
Nukentėjusioji kasaciniame skunde teigia, kad teismai, vertindami trijų ekspertinių išvadų turinį, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, nes vertino jas ne kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismai, anot kasatorės, nevertino 2011 m. kovo 31 d. ekspertizės akto Nr. EKG 72(152)/l 1(01) patikimumo, nors tai yra sudėtinė įrodymų vertinimo dalis. Teismų sprendimuose neanalizuojami specialistų išvadose ir ekspertizės akte pateikti samprotavimai dėl jos ir nuteistojo E. K. patirtų kūno sužalojimų eismo įvykio metu.
Atsiliepimu į nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios R. K. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryti procesiniai pažeidimai.
Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai konstatavo, kad kaltinamojo E. K. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 281 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Kaltinamojo ir nukentėjusiosios R. M. parodymus dėl to, kad eismo įvykio metu automobilį „Audi A4“ vairavo R. M., teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį padėti E. K. išvengti atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė teisingą išvadą, kad apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino, byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį E. K., ir nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis nevisiškai detaliai motyvuotas, tačiau nuosprendyje esminės išvados padarytos nepažeidžiant BPK reikalavimų. Anot prokurorės apeliacinės instancijos teismas nuosekliai aptarė skunduose ginčijamus liudytojų D. I., E. I., A. I. parodymų aspektus, išsamiai išanalizavo byloje atliktų ekspertinių tyrimų išvadas bei šias išvadas pateikusių ekspertų parodymus. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo apeliacinio skundo teiginius dėl tariamai pirmosios instancijos teismo padarytų BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo.
Nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios R. K. kasaciniai skundai netenkinami.
Dėl įrodymų vertinimo byloje
Kasaciniai skundai ištisai skirti įrodymų vertinimo klausimams. Teisėjų kolegija nurodo, kad įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 369 straipsnį kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Kasaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su įrodymų vertinimu. Todėl didelė kasacinių skundų argumentų dalis paliekama nenagrinėta.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl to, kas vairavo automobilį, sukėlusį eismo įvykį, ir dėl E. K. nuteisimo pagrįstumo. Tai, kad automobilį vairavo būtent E. K., įrodyta liudytojų D. I., E. I. ir A. I. parodymais. Jie iš karto po eismo įvykio buvo priėję prie automobilio „Audi A4“ ir matė, kad prie vairo buvo vyriškis, kuriam iš galvos tekėjo kraujas ir sklido stiprus alkoholio kvapas. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje vienareikšmiškai nurodyta, kad R. M. (K.) sužalojimai būdingi sėdint automobilio keleivio, o ne vairuotojo vietoje. Todėl darytina išvada, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tarp jų ir vertindami įrodymus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. K. ir nukentėjusiosios R. K. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Dalia Bajerčiūtė
Vytautas Piesliakas
