Baudžiamoji byla Nr. 2K–419/2013
Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00189-2009-7
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu R. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda ir pagal 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl R. J. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi šios veikos. Taip pat panaikintas bausmių bendrinimas vadovaujantis BK 63 straipsniu. Likusi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2009 m. liepos 21 d. susižalojusi kairę ranką, 2009 m. liepos 23 d., Panevėžyje, Smėlynės g. 112, su UAB „BTA draudimas“ sudarė savanoriško draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo sutartį NA 028209 ir, apsidraudusi nuo traumų 20 000 Lt sumai, žinodama, kad draudimo laikotarpis įsigalioja nuo 2009 m. liepos 26 d., 00:00 val., pateikdama 2009 m. rugsėjo 1 d. pažymą apie neva 2009 m. rugpjūčio 26 d. įvykusią traumą buityje draudimo bendrovei UAB „BTA draudimas“, nurodydama sveikatos draudėjui neteisingą draudiminio įvykio datą, pasikėsino apgaule įgyti turtinę teisę į svetimą, UAB „BTA draudimas“ turtą – sveikatos draudiko UAB „BTA draudimas“ apskaičiuotą 1000 Lt draudimo išmoką dėl patirtos traumos, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes UAB „BTA draudimas“, įtarusi apgaulę, draudimo išmokos neišmokėjo ir kreipėsi į prokuratūrą.
Kasaciniu skundu nuteistojo R. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalis, kuriomis ji nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti.
Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus, todėl ją nepagrįstai nuteisė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, be to, apeliacinės instancijos teismas nevykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o tik atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus dėl įrodymų vertinimo. Kasatorė nurodo, kad, ją išteisinus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pareikšto kaltinimo apimtis sumažėjo ir nebeliko jai prieš tai inkriminuotos aplinkybės, jog veiką ji padarė grupe su nenustatytu asmeniu, kuris tariamai jos sukurstytas suklastojo dokumentą. Esant šioms aplinkybėms, teismai negalėjo daryti išvados, kad apgaulė jos veikoje pasireiškė draudikui neteisingai nurodant įvykio datą. Kasatorės manymu, net ir darant prielaidą, kad ji prašė išmokėti draudimo išmoką už tariamai įvykusią traumą, tačiau tokiam prašymui pagrįsti ji nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių dokumentų ir nenaudojo kitokios apgaulės, todėl jos veikoje nėra BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojo R. L. parodymais, taip pat teismo medicinos ekspertizės akto duomenimis ir rentgenogramomis, konstatavo, kad kasatorė patyrė tik vieną rankos traumą, įvykusią 2009 m. liepos 21 d. Tačiau kasatorė nurodo, kad ylinės ataugos lūžio buvimą patvirtina objektyvūs faktiniai duomenys – medicininiuose dokumentuose esantis gydytojos rentgenologės I. P. rentgenogramos aprašas, kuriame ši specialistė konstatuoja tokio lūžio faktą. Tą patį minėta liudytoja patvirtino ir teisme. Taip pat gydytojo R. M. išduotos pažymos, kuriose užfiksuota apie ylinės ataugos lūžį. Be to, liudytojas R. J. parodė, kad kasatorė traumą patyrė 2009 m. liepos 26 d. namuose, iki tol ranka nebuvo ištinusi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl antrosios traumos nebuvimo, buvo šališkas, nevertino minėtų įrodymų, patvirtinančių ylinės ataugos lūžio faktą, visumos, neanalizavo jų visų bylos aplinkybių kontekste ir taip pažeidė BKP 20 straipsnio 5 dalies ir 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
Kasatorė pažymi, kad ji prašė išmokėti draudimo išmoką dėl patirto ylinės ataugos lūžio, kurio buvimą konstatavo ir gydytoja radiologė I. P. Esant šioms aplinkybėms, turėtų būti konstatuota, kad gydytoja radiologė I. P. suklastojo medicininį dokumentą, į jį tariamai įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie ylinės ataugos lūžį ir taip tariamai padėjo sukčiauti. Tačiau kasatorė pažymi, kad nei jai, nei gydytojai I. P. toks kaltinimas nėra pareikštas. Be to, teismas šios liudytojos parodymų nevertino kaip melagingų, nes nesprendė baudžiamosios atsakomybės klausimo už melagingų parodymų davimą. Be to, net ir draudimo bendrovės atstovams apžiūrint rentgeno nuotraukas nekilo abejonių dėl ylinės ataugos lūžio.
Anot kasatorės, jai hematoma išsivystė po antrosios traumos, nes 2009 m. liepos 27 d. (kitą dieną po antrosios traumos) atvykus pas gydytoją R. M. jos rankoje hematomos nebuvo. Po trijų dienų pradėjo kilti temperatūra, skaudėjo ranką, todėl 2009 m. liepos 29 d. ji vėl kreipėsi į traumatologinį skyrių, kur gydytojas R. M. pamatė išsivysčiusią hematomą ir nusiuntė operuotis.
Kasatorė neneigia, kad jos gydymo istorijoje buvo ištaisyta, kurią dieną ji patyrė traumą, tačiau pažymi, kad tai padarė gydytojas R. M. ir toks gydytojo padarytas taisymas yra teisėtas. Jai nebuvo prasmės pačiai taisyti įrašų medicininėje kortelėje, nes ji žinojo savo kaip pacientės teisę reikalauti ištaisyti įrašus jos sveikatos ar ligos istorijoje ir šia teise pasinaudojo. Be to, ir pats gydytojas pripažino galėjęs suklysti.
Atkreiptinas dėmesys, kad šis gydytojas kasatorei paprašius ištaisyti įrašą vietoje liepos 25 d. nurodant liepos 26 d. ir vėl suklydo nurodydamas rugpjūčio 26 d., o tai rodo jo neprofesionalumą ir nerūpestingumą.
Nors skundžiamas nuosprendis grindžiamas ta aplinkybe, kad kasatorė gydytojui R. L. nenurodė apie 2009 m. liepos 21 patirtą traumą, tačiau būtent šis gydytojas ją apžiūrėjo liepos 21 d. ir apie tai žinojo, be to, ji liepos 26 d. patyrė naują traumą ir buvo įsitikinusi, kad traumos viena su kita nesusijusios. Be to, kasatorė teigia, kad gydytojas R. L. traumos datą, t. y. 2009 m. liepos 25 d., įrašė ne iš jos žodžių, o iš gydytojo R. M. įrašų.
Taip pat teismas abejones dėl antrosios traumos nebuvimo grindė ir tuo, kad kasatorei liepos 29 d. nustatyta hematoma paprastai išsivysto per 4-6 dienas, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad liepos 29 d. ir buvo po kasatorės liepos 26 d. patirtos traumos esanti ketvirtoji diena. Be to, gydytojas R. L. parodė, kad supūliavimas galimas ir praėjus dviem dienom, tačiau tai retenybė. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad mažai tikėtina, jog hematoma galėjo atsirasti dėl liepos 21 d. patirtos traumos, t. y. praėjus net devynioms dienoms.
Kasatorė pažymi, kad ji draudimo sutartį 2009 m. liepos 23 d. sudarė atsitiktiniai, įkalbėta draugės, ir tai rodo, jog ji neplanavo apgaule užvaldyti svetimo turto. Be to, gydytojo R. M. pataisytas įrašas, kad traumą patyrė „prieš 08.26“, reiškia, jog trauma įvyko 25 d. ir jai draudimo išmoka nepriklauso.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad nuteistosios teiginiai, jog pateikdama suklastotą dokumentą draudimui nežinojusi, kad pažyma yra išduota pagal suklastotus duomenis ir kad būtent tokią pažymą jai išdavė gydytojas, taip pat, kad įvyko dvi traumos (2009 m. liepos 21 d. ir 2009 m. liepos 26 d.), yra nepagrįsti. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga darytina išvada, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog R. J. pranešė draudimo bendrovei UAB „BTA draudimas“ apie neįvykusį draudiminį įvykį, nes traumą ji patyrė prieš 2009 m. liepos 26 d., t. y., prieš įsigaliojant draudimo sutarčiai, o draudėjui nurodė neteisingą draudiminio įvykio datą – 2009 m. liepos 26 d., ir taip pasikėsino apgaule įgyti turtinę teisę į svetimą UAB „BTA draudimas“ turtą – dėl traumos apskaičiuotą 1000 Lt draudimo išmoką. Tačiau kasatorė nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „BTA draudimas“, įtarusi apgaulę, draudimo išmokos neišmokėjo ir kreipėsi į prokuratūrą.
Liudytojų R. L. ir R. M. parodymai kartu su šių gydytojų išrašytų pažymų duomenimis patvirtina, kad R. J. abiem gydytojams pati nurodė traumą patyrusi 2009 m. liepos 25 d., t. y. prieš draudimo sutarties įsigaliojimą, o ne 2009 m. liepos 26 d. R. J. traumos data – 2009 m. liepos 25 d. – nurodyta gydytojų R. L. ir R. M. pažymose. Liudytojas R. M. parodė, kad atvykusi 2009 m. liepos 27 d. R. J. nurodė, jog trauma įvyko prieš dvi dienas, tai ir buvo įrašyta į medicininę kortelę. Liudytojas R. L. taip pat įrašė, kad kasatorė traumą patyrė 2009 m. liepos 25 d., ir parodė, jog anamnezės įrašus ligos istorijoje daro iš ligonio žodžių, o ne iš dokumentų. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad R. J. patyrė dvi traumas: 2009 m. liepos 21 d. susimušė kairės rankos sritį prie alkūnės, o 2009 m. liepos 26 d. patyrė riešo traumą, dėl kurios lūžo ylinė atauga, tačiau teismai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ekspertizės akto duomenys kartu su liudytojo R. L. parodymais paneigia objektyviai buvus antrąjį sužalojimą, dėl kurio kasatorė 2009 m. liepos 29 d. kreipėsi į UAB „BTA draudimas“, kad gautų draudimo išmoką.
Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, o įrodymai buvo gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ar teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorė, nereiškia, jog teismai buvo šališki.
Be to, R. J. nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio jos apeliacinio skundo argumentų (nuteistoji nenurodo konkrečiai kurių) ir nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų. Pažymėtina, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, bet to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal nuteistosios apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas panaikino dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir išteisino kasatorę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
Nuteistosios R. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK normų taikymo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Iš nuteistosios R. J. skundo turinio galima spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma jos apeliaciniame skunde, neatsakė į esminius skundo argumentus, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o ji nepagrįstai nuteista pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį.
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio nusikaltimo esmė yra būtent apgaulės panaudojimas, nukreiptas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba ją panaikinti. Be objektyvių požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad tas asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje. Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133/2010">2K-133/2010</a>). Sukčiaudamas dėl sveikatos draudimo išmokos gavimo kaltininkas suvokia, jog falsifikuodamas bei iškraipydamas reikšmingas aplinkybes apie draudiminį įvykį, imituodamas jį, apgaudinėja draudimo bendrovę, numato, kad taip veikdamas suklaidins draudiką, dėl to šis jam išmokės draudimo išmoką, ir nori taip veikti.
Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas nustatė, kad R. J. apgaule pasikėsino įgyti turtinę teisę į 1000 Lt dydžio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų išmoką ir tai padarė bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis šiems suklastojus jos asmens sveikatos istoriją, o R. J. panaudojus žinomai suklastotą dokumentą – 2009 m. rugsėjo 1 d. pažymą su melaginga informacija apie neteisingą įvykusios traumos buityje faktą ir neteisingą draudiminio įvykio datą. Sukčiavimo ji nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes draudimo bendrovė, įtarusi apgaulę, draudimo išmokos neišmokėjo ir kreipėsi į prokuratūrą.
Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios skundą, R. J. išteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl bendrininkavimo suklastojus ir panaudojus dokumentus, nuteistajai nepadarius šios veikos. Naujame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pašalino aplinkybę, jog R. J. sukčiavo veikdama bendrininkų grupe ir nustatė, kad R. J. pasikėsino apgauti draudimo bendrovę 1) pateikdama draudikui 2009 m. rugsėjo 1 d. pažymą apie neva 2009 m. rugpjūčio 26 d. įvykusią traumą buityje ir 2) nurodydama neteisingą draudiminio įvykio datą. Tačiau argumentuodamas, kuo pasireiškė apgaulė, šis teismas nurodė, kad „nuteistoji pranešė apie neįvykusį draudiminį įvykį, nes traumą ji patyrė prieš 2009 m. liepos 26 d., t. y. prieš įsigaliojant draudimo sutarčiai, o draudėjui nurodė neteisingą draudiminio įvykio datą 2009 m. liepos 26 d.“ Esant nevienodoms naujo nuosprendžio formuluotėms dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių, kyla klausimas, kaip konkrečiai pasireiškė R. J. apgaulė, o kartu svarbūs veikos kvalifikavimui fakto klausimai: įvyko ar neįvyko realiai toks draudiminis įvykis (T. 1, b. l. 31), dėl kurio R. J. atsirastų teisė į draudimo išmoką, ir jei toks įvykis įvyko, tai kada (kokia draudiminio įvykio data yra teisinga).
Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nuteistoji nebendrininkavo kaip organizatorė, kurstytoja ar padėjėja, klastojant ir panaudojant dokumentus, turi būti aiškiai nustatyti ir aprašyti kaltininkės padaryti apgaulingi veiksmai, nurodytos aplinkybės dėl R. J. tyčios siekiant neteisėto nusikalstamo rezultato – draudimo išmokos gavimo.
Jei iš apkaltinamojo nuosprendžio šalinama dalis svarbių kaltinančių aplinkybių, kitaip vertinami įrodymai, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių turi būti aiškios, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, analize.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog iš dalies teisingi kasacinio skundo teiginiai, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Minėta BPK norma įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negali ignoruoti kurios nors byloje surinktų įrodymų dalies: savo procesiniame sprendime jis turi aiškiai nurodyti, kuriais įrodymais savo sprendimą grindžia, o kuriuos įrodymus atmeta.
Neišdėstydamas išvadų dėl skirtingų teisės medicinos specialistės ir ekspertų komisijos pateiktų duomenų dėl ylinės ataugos lūžimo fakto, neaptardamas gydytojo R. M. veiksmų paskiriant R. J. gydymą būtent dėl šio lūžimo, neįvertindamas liudytojų E. V., I. P., R. J. parodymų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus dėl įrodymų tyrimo išsamumo. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistosios keliama įvykių versija nuosekliai nepaneigta, paliktas be įvertinimo ir R. J. draudikui adresuotas rašytinis atsisakymas nuo draudimo išmokos, padarytas dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nesvarstytas šio atsisakymo savanoriškumas.
Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, surašydamas R. J. naują nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimus. Šie BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalis naikinama. Bylos dalis dėl R. J. nuteisimo kaltinant pasikėsinimu sukčiauti pagal jos apeliacinį skundą perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus bei iš naujo patikrinti nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl pasikėsinimo sukčiauti pagrįstumo ir teisėtumo.
Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl atskirų įrodymų vertinimo, įrodytomis pripažintinų aplinkybių nustatymo, tyčios nebuvimo nenagrinėtini, nes jie visų pirma yra apeliacinės instancijos teismo, pakartotinai nagrinėsiančio bylą, nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalis dėl R. J. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nepakeista ir palikta galioti, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Armanas Abramavičius
Tomas Šeškauskas
