R. B. pagal BK 300 str., 228 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-278/2013

Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00207-2008-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.4;

1.2.29.1;

2.1.7.4;

2.4.2.1 (S)

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – atėmimu teisės trejus metus dirbti vadovaujantį darbą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, buvo paskirta subendrinta bausmė – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Pagal 300 straipsnio 1 dalį R. B. nuteistas 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas subendrintas bausmes iš dalies sudėjus, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendis pakeistas: R. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (pripažinimas kaltu už 2006 m. padarytus nusikaltimus) išteisintas, nepadarius jam 2006 m. veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, ir panaikintas bausmių subendrinimas BK 63 straipsnio 1, 4 dalių tvarka. Likusi nuosprendžio dalis (dėl pripažinimo kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį už 2007 m. padarytus nusikaltimus) palikta nepakeista, paliekant galioti BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 1 punkto tvarka nustatytą galutinę subendrintą bausmę 100 MGL dydžio baudą. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas R. B. inkriminuotas 2005 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. A1-78V479 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 7 punkto pažeidimų padarymas. Likusi teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. P. nuteista pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį; 227 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, A. D. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį; 227 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, D. K. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, R. K. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį; 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį; išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį; 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, A. P. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, A. K. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį; 225 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį; 225 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį; 225 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį išteisinta. Dėl šių asmenų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo bei piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y.:

būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo - dirbdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju gydytoju, pažeisdamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 8 punkto reikalavimus (gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę, be kitų dokumentų, pateikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai asmens prašymą, užpildytą siuntimą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (toliau – NDNT), 2007 m. gegužės 21 d., neturėdamas paciento A. D. prašymo dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, suklastojo tikrą dokumentą – siuntimą į NDNT, į kurio 1, 2, 3, 4, 5, 8 punktus, remdamasis žinomai suklastotu 2007 m. vasario 27 d. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos išrašu iš medicininių dokumentų, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie paciento A. D. sveikatos būklę – jog sveikata yra sutrikusi, ir šį suklastotą dokumentą 2007 m. gegužės 21 d. pateikė Konsultacinei gydytojų komisijai (toliau – GKK). Dėl tokių valstybės tarnautojui prilyginto asmens – gydytojo R. B. – veiksmų valstybė patyrė didelės žalos, nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais, ignoruodamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei poįstatyminius aktus, sumenkino valstybės prestižą ir valstybės institucijos – VšĮ (duomenys neskelbtini), autoritetą visuomenėje bei diskreditavo asmens, prilyginamo valstybės tarnautojui, vardą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. ir jo gynėjas prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžius panaikinti ir R. B. išteisinti, nesant nusikaltimo sudėties, arba baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatoriai nurodo, kad teismas, pripažindamas R. B. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį už 2007 m. veikas ir skirdamas jam bausmę, neteisingai traktavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos BK 300 straipsnio nusikaltimo sudėties požymius bei jų teisinį kvalifikavimą, neįsigilino į baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems duomenims, nevertino įrodymų visumos. Kasatorių manymu, R. B. veikoje nėra nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, sudėčių, t. y. subjektyviojo šių nusikaltimų požymio – kaltei būdingos tiesioginės tyčios, todėl nuosprendis turėtų būti panaikintas.

Skunde pažymima, kad R. B. yra 47 metų Lietuvos Respublikos pilietis, aukštąjį įsilavinimą turintis asmuo, dirbantis VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju gydytoju bei šeimos gydytoju, administracine tvarka per metus nebaustas, į psichiatro ar narkologo įskaitas neįrašytas, turintis ilgametę gydytojo patirtį, nei teistumo, nei jokių panašių nusižengimų praeityje neturėjęs.

Kaltinimas R. B. buvo grindžiamas dviem epizodais, kurių faktinės aplinkybės yra identiškos, t. y. kad jis suklastojo tikrą dokumentą bei jį panaudojo ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi 2006 ir 2007 metais. Nors pirmosios instancijos teismas buvo pripažinęs R. B. kaltu dėl abejais metais padarytų nusikalstamų veikų, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl 2006 m. epizodų jį išteisimo, motyvuodamas tuo, kad: 1) 2006 m. galiojusio Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 8 punktas gydantį gydytoją įpareigojo, nustačius diagnozę ir atsižvelgus į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išliko organizmo funkcijų sutrikimų, GKK kartu su asmens prašymu dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, pateikti užpildytą siuntimą į NDNT ir medicininių tyrimų išrašus (instrumentinių, laboratorinių), patvirtinančius ligos sunkumą bei diagnozę, o prireikus ir išrašus iš gydymo stacionare ligos istorijos (forma Nr. 003/a bei asmens sveikatos istorijos (forma Nr. 025/a); 2) byloje surinkti įrodymai patvirtino, kad R. B. pateikti jo paciento A. D. medicininiai įrašai akivaizdžiai rodė, jog pacientui buvo ką tik taikytas gydymas ir reabilitacijos priemonės, aukštesnio lygio medicininės įstaigos konstatuoto organizmo sutrikimas nebuvo nepašalintas; 3) duomenų, kad nuteistasis R. B. 2006 m. būtų žinojęs, jog duomenis apie A. D. sveikatos būklę į siuntimą jis įrašo iš jam pateiktų žinomai suklastotų medicininių dokumentų ir būtų norėjęs į siuntimą įrašyti jam žinomai suklastotus duomenis, taip pat duomenų, kad jis 2006 m. būtų supratęs, jog parašydamas siuntimą piktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, ir to norėjęs, buvimo nei kaltinimas, nei pirmosios instancijos teismas nekonstatavo ir motyvuotai faktiniais duomenimis nepagrindė, taigi R. B. kaltė 2006 m. padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus yra tiesiog preziumuota, todėl R. B. iš jam inkriminuotų 2006 m. padarytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų išteisintas, nepadarius veikų, turinčių tokių nusikaltimų požymių.

Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog 2007 m. galiojo tos pačios teisės aktų nuostatos, kaip ir 2006 metais, nors dėl pastarųjų laikotarpio veikų apeliacinis instancijos teismas R. B. išteisino. Pats apygardos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad pagal 2006 ir 2007 m. galiojusio Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. A1-78V479 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 7 punktą siuntimui į NDNT darbingumo lygiui nustatyti laisvos formos prašymą asmens sveikatos priežiūros įstaigos jį gydančiam gydytojui galėjo pateikti pats asmuo ar jo tėvai, globėjai (rūpintojai) ar jo įgalioti kiti asmenys. Tokiam asmeniui jokie įgaliojimo formos reikalavimai nenustatyti nei įstatymais, nei poįstatyminiais aktais. Vadinasi, tuo metu prašymą pateikti įgaliotam asmeniui, kuriuo galėjo būti bet kuris asmuo (kaimynas, draugas, sutuoktinis, gydantis gydytojas ir pan.), įgaliojimas galėjo būti duodamas žodžiu, todėl nuteistojo R. B. veiksmai, priimant kito asmens atneštus A. D. prašymus, nei 2006 m., nei 2007 m. minėto aprašo 7 punkto reikalavimams neprieštaravo, todėl jis šio punkto reikalavimo nei 2006 m., nei 2007 m. nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. B. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas 2007 m., yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Byloje yra pateikti A. D. 2007 m. išrašai iš VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos medicininių dokumentų, nurodantys, kad ne tik 2006, bet ir 2007 metais pacientui buvo taikytas gydymas, ir nuo 2006 m. aukštesnio lygio medicininės įstaigos konstatuoto organizmo sutrikimas nebuvo nepašalintas. Todėl nesuprantama ir aiškiai prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams teismo išvada, kad 2007 m. pacientui surašytame siuntime R. B. įrašė metų senumo duomenis, kai byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad gydytojui R. B. buvo pateikti 2007 m. aukštesnio lygio medicininės įstaigos visus formos ir turinio reikalavimus atitinkantys mediciniai išrašai, ir būtent šiais (o ne 2006 m., kaip nurodo teismas) vadovavosi R. B. 2007 m. rašydamas pacientui siuntimą konsultacinei gydytojų komisijai.

Be to, byloje apklausti specialistai patvirtino, kad tiek 2006, tiek 2007 metais pacientų siuntimo bei prašymų užpildymo tvarka nesikeitė. Liudytojos R. L. duoti parodymai rodo, kad pagal iki 2009 m. taikytą praktiką, vertinat pacientų sveikatą, buvo remiamasi pacientų atsineštomis gydymosi įstaigų išduotų dokumentų kopijomis, tuo metu dokumentų kopijos tikrumą savo parašu turėjo teisę patvirtinti pats gydytojas; A. D. vardu pateiktos išrašų iš medicininių dokumentų kopijos atitiko įstaigų surašomų išrašų formas ir abejonių dėl tikrumo šie dokumentai nekėlė. Specialistas NDNT Kauno 1-ojo teritorinio skyriaus vedėjo pavaduotojas A. U. paaiškino, kad 2006 m. veikusio įstatymo pagrindu gydantis gydytojas turėjo teisę parašyti siuntimą neįgalumui nustatyti remdamasis vien tik iš kitų gydymo įstaigų jam pateiktų medicininių išrašų pagrindu; tokių pateiktų medicininių dokumentų pagrindu rašydamas siuntimą gydantis gydytojas neturėjo pareigos tikrinti pateiktų medicininių duomenų (išrašų, epikrizių ir pan.) tikrumo, tokiais atvejais paciento prašymu parašydamas siuntimus, įstatymų reikalavimo gydytojas nepažeisdavo.

Kasatoriai teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog gydytojas R. B., perrašydamas diagnozes iš paties A. D. pateiktų epikrizių ir išrašų bei tvirtindamas šių išrašų kopijas „kopija tikra“, žinojo ar bent jau turėjo žinoti, kad duomenys šiuose išrašuose yra netikri, kad toks asmuo medicininiuose dokumentuose nurodytais laikotarpiais nesigydė tose medicinos įstaigose ir neturi dokumentuose nurodytų sveikatos sutrikimų. Nagrinėjamu atveju R. B. nurodė, kad darydamas žymą „Kopija tikra“ jis tvirtino ne epikrizėje esančios diagnozės tikrumą, o paties tokio turinio dokumento egzistavimą ir rėmėsi medicininėmis išvadomis, esančiomis pateiktose epikrizėse, bei siuntime perrašė jam įtarimo nesukėlusius duomenis.

Taip pat nėra teisės akto, nustatančio šeimos gydytojui pareigą patikrinti paciento atsineštų iš kitų gydymo įstaigų medicininiuose dokumentuose nurodytų aplinkybių tikrumą. Sveikatos apsaugos sistemoje nėra jokių duomenų bazių, kuriose šeimos gydytojas galėtų patikrinti, ar pacientas tikrai gydėsi minėtose įstaigose, ar ten buvo diagnozuoti būtent tokie medicininiai sutrikimai ir ligos.

Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje dokumentu BK 300 straipsnio prasme laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2006, 2K-7-200/2008). Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-290/2008). Jo turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam atsiranda sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atitinkamos teisės ir pareigos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2009, 2K-7-200/2008). Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, svarbu nustatyti kaltinamo asmens veiksmų apimtį, konkrečiai įvardyti, kuo šie veiksmai pasireiškė suklastojant bei panaudojant kaltinime nurodytą dokumentą. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas. Tačiau jame nebūtinai visa informacija turi būti melaginga, svarbu, kad šios informacijos dalis neatitinka tikrovės. Kadangi nusikaltimo sudėtis formalioji, baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo.

Kasatoriai pažymi, kad BK 300 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad, pagamindamas netikrą ar klastodamas tikrą dokumentą, jį panaudodamas, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis). Byloje nebuvo nustatyta, kad R. B. pats klastojo A. D. epikrizes ar išrašus, nėra jokio įrodymo, kad R. B. būtų dalyvavęs tokių dokumentų klastojime, kad jo įstaigą prižiūrintis pareigūnas A. K. ar pacientas A. D. būtų prašę arba kitaip darę įtaką gydytojui R. B., jog suklastotų šiuos dokumentus. R. B. negalėjo suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio, o juo labiau norėti taip veikti. Nesant nuteistojo veikoje jokio nusikaltimo sudėties požymių, baudžiamoji byla nutrauktina arba priimtinas išteisinamasis nuosprendis dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo ar kitais pagrindais.

Atsiliepimu į nuteistojo R. B. ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai išsamiai ištyrė visus byloje esančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, patvirtinančius R. B. kaltumą dėl dokumento suklastojimo (BK 300 straipsnio 1 dalis) bei piktnaudžiavimo tarnyba (BK 228 straipsnio 1 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, išanalizavę R. B. veiksmus, atliktus 2007 m., savo sprendimuose pagrindė ir įrodė, jog jis veikė kryptingai ir sąmoningai. 2007 m. gegužės 21 d. nematydamas paciento, neatlikdamas privalomų veiksmų, t. y. objektyviai nenustatęs diagnozės, R. B. suprato, kad, taip užpildydamas siuntimą į NDNT, jis įrašo tikrovės neatitinkančius duomenis ir sukuria teisines prielaidas jo net nematytam pacientui siekti su neįgalumu susijusių išmokų – tokiu būdu nuteistasis teisinėje apyvartoje įtvirtino apgaulę. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos inkriminavimo R. B.. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas kasatoriui pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnio 5 dalyje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad vertinant įrodymus (tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą) buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas. Nenustatyta, kad apygardos teismo nuosprendis būtų buvęs pagrįstas įrodymais, prieštaraujančiais byloje surinktiems duomenims, arba kad įrodymai būtų buvę nepatikimi.

Nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka

Kasaciniu skundu prašoma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo dėl R. B. priimtus nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Toks prašymas iš esmės motyvuojamas tuo, kad teismai pripažino jį kaltu 2007 metais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, padarę išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, neįvertinę įrodymų visumos, o jie patvirtina, jog R. B. veikoje nėra šių nusikalstamų veikų sudėties būtinojo požymio – tiesioginės tyčios, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai išteisinęs jį dėl veikų, kvalifikuotų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, padarytų 2006 metais, paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį už veikas, padarytas 2007 metais, nurodydamas argumentus, kurie prieštarauja byloje esantiems duomenims.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį (BPK 326 straipsnio 1 dalis) arba nuosprendį (BPK 326 straipsnio 2, 4 dalys). Jeigu vienoje byloje reikia priimti sprendimus, numatytus BPK 326 straipsnio tiek pirmojoje, tiek antrojoje ar ketvirtojoje dalyse, visi sprendimai nurodomi viename nuosprendyje (BPK 330 straipsnis). Visais atvejais, t. y. nepriklausomai nuo to, kokį procesinį dokumentą – nuosprendį ar nutartį – apeliacinės instancijos teismas priima, teismo baigiamasis aktas turi būti motyvuotas, padarytos išvados pagrįstos vertinant visas reikšmingas teisingo sprendimo priėmimui bylos aplinkybes, atmetant ar iš dalies tenkinant apeliacinį skundą, turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas tenkinamas ar tenkinamas tik iš dalies (BPK 331, 332 straipsniai).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepatikrino, priimtame nuosprendyje išdėstė prieštaringas ir, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, bylos duomenimis nepagrįstas bei nepakankamai motyvuotas išvadas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tikro dokumento – 2006 m. balandžio 27 d. A. D. siuntimo į NDNT suklastojimą, šio suklastoto dokumento panaudojimą ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, be to, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį nuteistas ir už tikro dokumento – 2007 m. gegužės 21 d. A. D. siuntimo į NDNT suklastojimą, šio suklastoto dokumento panaudojimą ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir dėl visų kaltinimų jį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Tokį prašymą apeliantas iš esmės argumentavo tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas vien tik kaltinamojo A. D. neteisingais parodymais, kad byloje įrodymų, jog šis pas jį 2006 m. balandžio 27 d. ir 2007 m. gegužės 21 d. nesilankė, nėra; taip pat nėra įrodymų, kad dokumentus – 2006 m. balandžio 16 d. bei 2007 m. vasario 27 d. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos išrašus iš medicininių dokumentų, kurių pagrindu jis išrašė siuntimus, pateikė kuris nors kitas asmuo, o ne pats A. D.; kad A. D. pateikti dokumentai jam jokių įtarimų nesukėlė, jokie teisės aktai šeimos gydytojo neįpareigojo tikrinti pacientų atsineštų iš kitų gydymo įstaigų medicininiuose dokumentuose nurodytų aplinkybių tikrumo, o darydamas žymas „kopija tikra“ tvirtino ne epikrizėje esančios diagnozės tikrumą, bet paties dokumento egzistavimą ir tai darė nežinodamas bei neturėdamas realios galimybės žinoti, jog pateikti dokumentai yra suklastoti.

Apeliacinės instancijos teismas R. B., pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį nuteistą už 2006 metais padarytą dokumento suklastojimą, jo panaudojimą ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija negali kvestionuoti ir nekvestionuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria R. B. išteisintas, nes dėl to prokuroro kasacinis skundas nepaduotas, o pats nuteistasis kasaciniu skundu ginčija ne jo išteisinimą, o nuteisimą už veikas, padarytas 2007 metais.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad dirbdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju gydytoju, pažeisdamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 7 ir 8 punktų reikalavimus, 2007 m. gegužės 21 d. neturėdamas paciento A. D. prašymo dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, suklastojo tikrą dokumentą – siuntimą į NDNT, kurio 1, 2, 3, 4, 5, 8 punktuose, remdamasis žinomai suklastotu 2007 m. vasario 27 d. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos išrašu iš medicininių dokumentų, įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. D. sveikatos būklę, šį suklastotą dokumentą 2007 m. gegužės 21 d. pateikė Konsultacinei gydytojų komisijai. Dėl tokių R. B. veiksmų valstybė patyrė didelės žalos, nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais, ignoruodamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei poįstatyminius aktus, R. B. sumenkino valstybės prestižą ir valstybės institucijos – VšĮ (duomenys neskelbtini) autoritetą visuomenėje bei diskreditavo asmens, prilyginamo valstybės tarnautojui, vardą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. B. (nuosprendyje padarant rašybos klaidą nurodant ne R. B., o A. D. pavardę) skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį už 2007 metais padarytas nusikalstamas veikas yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Šis teismas nurodė, kad „A. D. išrašytame siuntime įrašydamas metų senumo, t. y. 2006 m. MKUK bei UAB „Druskininkų sanatorija“ medicininiais išrašais konstatuotus duomenis, kurių išlikimo 2007 m. jokie faktiniai duomenys nepatvirtino, kaltinamasis R. B. akivaizdžiai suprato į siuntimą įrašantis faktiniais duomenimis nepatvirtintus duomenis apie A. D. turėtą sveikatos būklę 2007 metais“, kad „įrašydamas į šį 2007 metų siuntimą jam žinomai neteisingus duomenis, to ir norėjo“, kad tokiais veiksmais R. B. šiurkščiai pažeidė Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 8 punkto reikalavimus, siuntimo į NDNT 1, 2, 3, 4, 5, 8 punktuose įrašęs tikrovės neatitinkančias žinias suklastojo šį dokumentą bei panaudojo pateikdamas GKK.

Tokie apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai reiškia, kad šis teismas konstatuoja kitas dokumento suklastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. B. dokumentą – 2007 m. gegužės 21 d. siuntimą į NDNT – suklastojo remdamasis žinomai suklastotu VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų 2007 m. vasario 27 d. išrašu iš medicininių dokumentų, kad šiuo išrašu remiantis į siuntimo 1, 2, 3, 4, 5, 8 punktus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. D. sveikatos būklę. Apeliacinės instancijos teismas, nenurodęs jokių argumentų, konstatavo, kad R. B. dokumentą – 2007 m. gegužės 21 d. siuntimą į NDNT – suklastojo remdamasis VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų bei UAB „Druskininkų sanatorija“ 2006 metų medicininiais išrašais ir į minėtus siuntimo punktus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje pripažintas suklastotu VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų 2007 m. vasario 27 d. išrašas iš medicininių dokumentų yra, šis išrašas nurodomas ir 2007 m. gegužės 21 d. siuntime į NDNT; kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad buvo panaudoti kiti suklastoti išrašai ir juose esantys duomenys, šio teismo nuosprendyje nenurodyta ir nepasisakyta.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. B. pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 7 ir 8 punktų reikalavimus, kad jis apskritai 2007 m. gegužės 21 d. neturėjo paciento A. D. prašymo dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti.

Pagal Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašą, t. y. šio aprašo 7 punktą, asmuo ar jo tėvai, globėjai (rūpintojai) ar jo įgalioti kiti asmenys turi kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigos jį gydantį gydytoją ir pateikti laisvos formos prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti, o šio aprašo 8 punktą – gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, pateikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai asmens prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti bei kitus šiame punkte nurodytus dokumentus.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. B. veiksmai priimant kito asmens atneštą A. D. prašymą dėl siuntimo į NDNT neprieštaravo aprašo 7 punkto reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad aprašo 7 ir 8 punktai šiuo aspektu yra tarpusavyje susiję, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog R. B. buvo gavęs A. D. prašymą dėl siuntimo į NDNT, padaryta neatsižvelgus ir neįvertinus byloje esančių duomenų (siuntimas į NDNT išrašytas 2007 m. gegužės 21 d., tą pačią dieną pasirašyta GKK išvada, o byloje yra tik 2007 m. gegužės 23 d. A. D. prašymas nustatyti darbingumo lygį). Taip pat pažymėtina, kad minėta apeliacinio teismo išvada nėra logiškai susieta su kita teismo išvada, jog A. D. 2007 metais į gydytojus nesikreipė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad padaryti baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 320 straipsnio 3 dalies, taip pat ir BPK 20 straipsnio 5 dalies – pažeidimai yra esminiai, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. B. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (už nusikaltimus, padarytus 2007 metais) palikta galioti su atitinkamais pakeitimais, naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio dalis, kuria R. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (už 2007 m. padarytus nusikaltimus), palikta nepakeista, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant inkriminuoto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 7 punkto pažeidimą, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė