Baudžiamoji byla Nr. 2K–328/2013
Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00211-2009-8
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.8.9.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu I. N. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. N., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis pakeistas: I. N. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikius 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, paskirta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant ją nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
I. N. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis turėdama tikslą jas platinti, o būtent: tyrimu tiksliau nenustatytu laiku ir būdu neteisėtai įgijo psichotropinių medžiagų, t. y. ne mažiau kaip 1,170 g amfetamino ir 1,922 g metamfetamino, jas laikė tiksliau nenustatytoje vietoje turėdama tikslą platinti; 2009 m. balandžio 27 d., apie 11.00 val., specialiai pagamintame pakete slapta su savimi gabeno nurodytas psichotropines medžiagas į Kybartų pataisos namus (toliau – PN), esančius Vilkaviškio r. sav., Kybartuose, J. Biliūno g. 14, turėdama tikslą jas platinti; nuteistųjų pasimatymų patalpose nuo 11.30 iki 14.30 val. perdavė paketą su nurodytomis psichotropinėmis medžiagomis Kybartų PN laisvės atėmimo bausmę atliekančiam sutuoktiniui M. N. ir kartu su juo šį paketą su psichotropinėmis medžiagomis laikė paslėptą nuteistųjų pasimatymų kambaryje Nr. 9 inde su maistu, kol 2009 m. balandžio 27 d., apie 15.00 val., Kybartų PN pareigūnai surado ir paėmė paketą su psichotropinėmis medžiagomis – 1,170 g amfetamino ir 1,922 g metamfetamino.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vitoldas Guliavičius prašo teismą panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalį dėl I. N. paskirtos bausmės ir jai palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistajai I. N. nustatė dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstamą veiką padarė dėl psichinės prievartos) ir taikė BK 62 straipsnį bei paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Iš bylos aplinkybių matyti, kad I. N. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką dėl byloje surinktų įrodymų. Taip pat ji nebuvo nuoširdi duodama parodymus apie padarytą nusikaltimą, jos prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tik formalus. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Prisipažinimas laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tik tais atvejais, kai kaltininkas prisipažįsta savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, t. y. duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistoji prisipažino padariusi nusikaltimą ir gailisi, nes iš bylos medžiagos akivaizdu, jog ji prisipažino tik verčiama įrodymų, jos parodymai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu ji neigė padariusi nusikalstamą veiką. Tokia nuteistosios pozicija negali būti pripažįstama visišku prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi.
Taip pat, kasatoriaus manymu, nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistoji nusikaltimą padarė dėl jai daromos psichinės prievartos. Norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, būtina nustatyti, kad kaltininkui, šiuo atveju – I. N., dėl išorinių ir nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažintos galimybės pasirinkti teisėto elgesio variantą. Duomenų, kad prieš nuteistąją buvo panaudota psichinė prievarta, t. y. kad jai buvo grasinta prieš jos ar jos artimuosius panaudoti kokį nors smurtą, sugadinti ar sunaikinti jos ar jos artimųjų turtą ar pan. ir dėl to buvo apribotos jos galimybės pasirinkti teisėto elgesio variantą, byloje nėra. Savo išvadą dėl minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas grindė ir nuteistosios apeliacinio skundo teiginiu neva baimė prieš sutuoktinį turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tačiau šis teiginys neparemtas jokiais baudžiamosios bylos duomenimis, t. y. nei nuteistosios I. N., nei jos sutuoktinio nuteistojo M. N. parodymais. Taip pat niekuo nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad yra tikimybė, jog po bausmės atlikimo M. N. vyks gyventi į bendrus namus ir tai yra vienas psichinės prievartos pasireiškimo požymių. Vien nusikalstamos veikos bendrininko – sutuoktinio – prašymas ir įkalbinėjimas daryti nusikaitimą, nesant jokių požymių apie kokią nors prievartą ar grėsmę, neleidžia daryti išvados, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl daromos psichinės prievartos.
Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl paskirtos bausmės
Kasatorius teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistosios I. N. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir kad nusikalstamą veiką padarė dėl psichinės privartos, o tai lėmė nepagrįstą BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymą bei švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimą.
BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę, jei byloje yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir egzistuoja bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose įvardytų sąlygų.
Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas I. N. pripažinęs dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir nustatęs, kad ji išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės nebus kam prižiūrėti, taikė jai BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę – laisvės apribojimą.
Tačiau kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas netiksliai aiškino BK 62 straipsnio 2 dalį konstatuodamas, jog nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė tik tada, kai, be kitų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Be abejo, viena iš būtinų, bet ne vienintelė, sąlyga skirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta bausmę, yra kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas byloje.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimas nustatyti bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes ne visada suprantamas vienodai. Kartais jis siejamas su visu BK 62 straipsnio 2 dalies tekstu, o kartais su šioje straipsnio dalyje paminėtais žodžiais „yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių“. Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių atskirai nurodyta BK 62 straipsnio 2 dalyje – bent iš dalies atlyginimas ar pašalinimas turtinės žalos. Tačiau ji privalo būti nustatyta tik tose bylose, kuriose tokia žala buvo padaryta. Tuo tarpu kitas BK 62 straipsnio 2 dalyje vartojamas terminas „yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės“ paprastai vartojamas daugiskaitoje net ir tais atvejais, kai įstatymas reikalauja bent vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Antai BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į „atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybės“ nepriklausomai nuo to, ar nustatyta viena ar kelios tokios aplinkybės. BK 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas tiesiai įvardijama, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės galima asmenį tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu BK 62 straipsnio 2 dalyje tokių žodžių nėra. Taigi teismų praktikoje keliamas reikalavimas nustatyti bent dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes siejamas su visu BK 62 straipsnio 2 dalies tekstu (be 1–6 punktų), o ne vien su jame vartojamu terminu „atsakomybę lengvinančios aplinkybės“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2009).
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Nors nuteistoji I. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė nežinojusi, kaip inde su maistu atsidūrė psichotropinės medžiagos, ir teigė maniusi, kad jas įdėjo jos sutuoktinis – nuteistasis M. N., tačiau teisme ji savo parodymus pakeitė ir pasakė, kad, vyrui paprašius, jam gabeno į Kybartų PN šias medžiagas, suprato, kad jos draudžiamos, tačiau vyras įtikino, jog tai – dopingas. Kaltę ji pripažino, gailisi. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra nepaneigta, jog nuteistoji iš tiesų negalėjo žinoti apie nešamo paketo turinį, todėl teigti, jog ji sąmoningai davė neteisingus parodymus, siekdama išvengti atsakomybės, nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino nuteistosios I. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Tačiau teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistoji nusikalstamą veiką padarė dėl psichinės prievartos ir tai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismų praktikoje ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybių pasirinkti teisėtą elgesio variantą, t. y. asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, tačiau nusikalstamos veikos iniciatorius prievartą palenkė jį atlikti neteisėtus veiksmus. Psichinė prievarta suprantama kaip grasinimai panaudoti smurtą (nužudyti, sužaloti ir pan.), sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie jį ar jo artimuosius ir pan. Be to, prievartiniais veiksmais reikėtų laikyti ir tuos veiksmus, kai kitas asmuo, siekdamas priversti kaltininką padaryti neteisėtą veiką, paima, sunaikina ar sugadina jo turtą ir pan.
Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą dėl nuteistosios patirtos psichinės prievartos, lėmusios nusikalstamos veikos padarymą, motyvavo tuo, kad ji bijojo savo vyro, todėl pasidavė jo įkalbinėjimams. Be to, jie turi tris vaikus, anksčiau kartu gyveno ir, tikėtina, kad atlikęs bausmę M. N. grįš gyventi pas I. N., o tai taip pat patvirtina, jog ji bijojo jam atsakyti. Tačiau duomenų, kad prieš nuteistąją buvo panaudota psichinė prievarta, t. y. kad jai ar jos artimiesiems buvo grasinta panaudoti kokį nors smurtą, sugadinti ar sunaikinti jos ar artimųjų turtą ar pan. ir dėl to buvo apribotos jos galimybės pasirinkti teisėto elgesio variantą, byloje nėra. Kartu niekuo nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad yra tikimybė, jog po bausmės atlikimo M. N. vyks gyventi į bendrus namus ir tai yra vienas iš psichinės prievartos pasireiškimo požymių. Vien nusikalstamos veikos bendrininko – sutuoktinio – prašymas ir įkalbinėjimas daryti nusikaitimą, nesant jokių požymių apie kokią nors prievartą ar grėsmę, neleidžia daryti išvados, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl daromos psichinės prievartos. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistajai I. N. pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veika buvo padaryta dėl psichinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Byloje esanti I. N. charakteristika bei Marijampolės seniūnijos pažyma apie šeimos sudėtį patvirtina, kad ji gyvena kartu su dviem nepilnamečiais vaikais, vienas iš jų yra mažametis (gim. (duomenys neskelbtini)), jų tėvas M. N. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę ir motina I. N. yra vienintelis juos prižiūrintis asmuo, kuriai paskyrus laisvės atėmimo bausmę vaikų nebūtų kam prižiūrėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte sąvoka „mažamečiai vaikai“ vartojama daugiskaita, baudžiamojo įstatymo nuostatas aiškinant sistemiškai to nereikia suprasti kaip reikalavimo, kad kaltininkas išlaikytų du ar daugiau mažamečių vaikų. Taigi, kai kalbama apie dviejų ar daugiau atitinkamų aplinkybių egzistavimą, baudžiamajame įstatyme tai yra pasakoma tiksliai (pvz., BK 39 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė nuteistajai I. N. BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą (išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti) ir paskyrė švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajai I. N. pripažinta atsakomybe lengvinančia aplinkybe tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė dėl psichinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas
Viktoras Aidukas
