Baudžiamoji byla Nr. 2K-281/2013
Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00905-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1;
2.1.7.4;
2.1.2.4 (S)
2013 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Nuosprendžiu iš T. Ž. priteista nukentėjusiajai K. N., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą I. U., 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, I. U. – 1815 Lt advokato atstovavimo išlaidų, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 1463,06 Lt turtinei žalai atlyginti bei 33,40 Lt kelionės išlaidų valstybei.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis. Šia nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendis pakeistas, iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinant nuorodą, kad nuteistoji T. Ž. padarė nukentėjusiajai K. N. odos nubrozdinimus kairiajame skruoste. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
T. Ž. nuteista už tai, kad viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį: ji 2010 m. birželio 24 d., apie 20 val., viešoje vietoje – prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ Klaipėdoje, Taikos pr. 61, koridoriuje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. K. N. bandant praeiti pro šalį šios nepraleido užstodama praėjimą ir tyčia, įrėmusi rankas į krūtinę, pastūmė ją, po to dešinės rankos plaštaka sudavė K. N. į kairę veido pusę, tokiais savo veiksmais padarydama nukentėjusiajai galvos sumušimą, kliniškai nustatytą lengvą galvos smegenų sukrėtimą – nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistoji T. Ž. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas ją pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, priėmė neteisėtą, nemotyvuotą ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą nuosprendį. Šį nuosprendį nuteistoji apskundė apeliacine tvarka, prašydama bylą perduoti kitam tos pačios pakopos nešališkam teismui, tačiau visi jos prašymai buvo atmesti. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismuose jai nebuvo užtikrinta veiksminga teisinė gynyba nuo neteisingų ir nepagrįstų kaltinimų pagal melagingą nepilnametės K. N., jos tėvų bei giminaičių pranešimą apie nusikaltimą, kurio ji nepadarė. Valstybės paskirtas gynėjas tinkamai neatliko savo pareigų, nebuvo aktyvus, neužtikrino visų procesinių teisių įgyvendinimo, neprašė skirti ekspertizių, nereikalavo papildomų dokumentų, neparuošė apeliacinio skundo. Taip pat kasatorė teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme jai nebuvo pranešta apie teismo posėdį, teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimą, nutarties priėmimą, taip suvaržant jos teises, atimant galimybę nušalinti teismo sudėtį. Nuteistosios manymu, tai, kad apygardos teismo nutartimi iš nuosprendžio buvo pašalinta nuoroda, jog ji padarė nukentėjusiajai K. N. odos nubrozdinimus kairiajame skruoste, patvirtina, kad byloje neįrodyta, jog K. N. yra nukentėjusioji, taigi nebuvo ir nusikaltimo, o baudžiamoji byla prieš ją (kasatorę) buvo sufabrikuota.
Kasatorė teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ji neatliko jokių veiksmų, kuriuos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtų galima pripažinti įžūliu ar vandališku elgesiu, grasinimais ar patyčiomis, nedemonstravo nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai, nesutrikdė visuomenės tvarkos ir neketino to daryti, nebuvo ir pašalinių asmenų, kurie būtų galėję nukentėti, niekas nesikreipė dėl viešosios tvarkos sutrikdymo. Be to, moterų tualetas nėra viešoji vieta ir jokios nusikalstamos veikos ten neįvyko. Nuteistoji tikina, kad vaizdo įrašas neginčijamai įrodo, jog ji nemušė, neketino ir net negalėjo nukentėjusiosios mušti, nes rankos buvo užimtos nešuliais, taigi nepilnametė išgalvojo nebūtą įvykį. K. N. sutriko sveikata ir ji buvo paguldyta į ligoninę tėvų iniciatyva, o ne dėl jos (kasatorės) kaltės. Teismas nesiėmė priemonių nustatyti faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai atsisakė paskirti nukentėjusiajai kompleksinę teismo medicinos ekspertizę. Taip pat teismas nepagrįstai tenkino Ligonių kasos civilinį ieškinį, nepatikrinęs jo teisėtumo bei pagrįstumo, išlaidų dydžio ir nenustatė priežastinio ryšio tarp nuteistosios nepadarytos veikos ir K. N. noro pasigydyti ligoninėje kitas ligas. Kasatorės manymu, nukentėjusioji piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ir tyčia melavo, siekdama materialinės naudos, neteisėto praturtėjimo ir norėdama atkeršyti savo klasiokei D. B..
Skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, ji (kasatorė) apie tai buvo išdėsčiusi apeliaciniame skunde, tačiau dėl to teismas nieko nesprendė ir negrąžino bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasatorės manymu, šioje byloje baudžiamasis procesas negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu arba priimtas išteisinamasis nuosprendis vadovaujantis BPK 3 straipsnio 2 dalimi. Nagrinėdamas bylą teismas buvo šališkas ir akivaizdžiai suinteresuotas bylos baigtimi, nesilaikė BPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto rungimosi principo, neteisėtai atmetė visus jos ir jos gynėjo prašymus bei skundus, neleido užduoti klausimų, neklausė jos nuomonės, neišreikalavo visų įrodymų, nepagrįstai atmetė teisingus liudytojų D. B. ir A. K. T. parodymus, be jokio pagrindo apklausė įvykio nemačiusius, melagingus parodymus davusius suinteresuotus asmenis L. N. ir jos motiną bei I. U., ir vadovavosi jų parodymais.
Kasatorė teigia, kad kaltė negali būti grindžiama prielaidomis, spėjimais ar išgalvojimais, o tik objektyviais duomenimis, patvirtinančiais asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tokių duomenų šioje byloje nėra, todėl ji nepagrįstai nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame ir kasaciniame skunduose nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir nutartį. Be to, kasatorė prašo panaikinti jai ikiteisminio tyrimo metu neteisėtai ir nepagrįstai paskirtą baudą.
Atsiliepimu į nuteistosios T. Ž. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai išsamiai, nešališkai išnagrinėjo visus byloje esančius duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad T. Ž. kaltė viešoje vietoje smurtavus prieš nepilnametę K. N. yra įrodyta ne tik pačios nukentėjusiosios, bet ir liudytojų L. N., I. U., Z. N., teismo medicinos specialisto išvada, eksperto parodymais pirmosios instancijos teisme bei vaizdo įrašo duomenimis. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kad nukentėjusiosios nualpimas laiptinėje buvo būtent kasatorės anksčiau padaryto galvos sumušimo ir smegenų sukrėtimo pasekmė, todėl šie duomenys paneigia kasatorės teiginius apie neva nukentėjusiajai vėliau padarytus sužalojimus, dėl kurių ji gydėsi ligoninėje. Taip pat nekyla abejonių, kad įvykio vieta – prekybos centro koridorius (o ne moterų tualetas, kaip teigia kasatorė) yra viešoji vieta, kurioje, be nuteistosios ir nukentėjusiosios, ne tik galėjo būti, bet ir buvo pašalinių asmenų. T. Ž. veiksmai – smurto naudojimas prieš nepilnametę viešoje vietoje šokiravo tai mačiusius asmenis ir privertė pasijusti nejaukiai. Toks nuteistosios elgesys laikomas įžūliu, moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu, juo buvo pademonstruota nepagarba nukentėjusiajai, kitiems aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Teismai ištyrė ir išsamiai įvertino tiek T. Ž. kaltinančius, tiek ją teisinančius įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl vienus laiko patikimais, o kitus atmeta kaip nepagrįstus. Byloje surinktus įrodymus teismai įvertino atsižvelgdami į jų visumą, nuosprendyje ir nutartyje savo išvadas grindė tik tais įrodymais, kurie buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka bei išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Byloje surinktų duomenų pakanka T. Ž. kaltei įrodyti, o jos išsakyti teiginiai apie papildomą įrodymų tyrimą tėra netinkama gynybos taktika. Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad T. Ž. nenurodė jokių naujų motyvų, kuo pasireiškė teismų šališkumas, o vienintelis motyvas – nepalankaus jai sprendimo priėmimas – yra nepagrįstas. Kasatorė pati vengė atvykti į teismo posėdžius, nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis ir suteiktomis sąlygomis pasinaudoti gynėjo paslaugomis, todėl skundo argumentai apie procesinius pažeidimus ir jos teisių suvaržymą – taip pat niekuo nepagrįsti. Byloje įrodymais pripažinti duomenys gauti ir užfiksuoti laikantis BPK reikalavimų, išankstinio nusistatymo kasatorės atžvilgiu pareigūnų bei teismų veiksmuose nenustatyta, prievartos priemonės nuteistajai taikytos teisėtai ir nėra neproporcingos. T. Ž. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir atitinka baudžiamojo įstatymo keliamus reikalavimus. Žalos atlyginimo klausimai byloje išspręsti tinkamai.
Nuteistosios T. Ž. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu nuteistoji T. Ž. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Tokį prašymą kasatorė iš esmės argumentuoja tuo, kad ji nusikalstamos veikos nepadarė, įrodymai įvertinti neteisingai, teismų sprendimuose padarytos išvados pagrįstos prielaidomis ir spėjimais.
Tokie kasatorės teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2008">2K-426/2008</a>, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, gali būti vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, demonstruojantis nepagarbą aplinkiniams. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirinko viešąją vietą ar būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-126/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-126/2006">2K-126/2006</a>, 2K-652/2007, 2K-136/2010 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, įvertinęs visus byloje ištirtus įrodymus, T. Ž. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nustatęs, kad ji, 2010 m. birželio 24 d., apie 20 val., viešoje vietoje – prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ koridoriuje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. K. N. bandant praeiti pro šalį šios nepraleido užstodama praėjimą ir tyčia, įrėmusi rankas į krūtinę, pastūmė ją, po to dešinės rankos plaštaka sudavė K. N. į kairę veido pusę, taip padarydama nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, – tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šio teismo išvados padarytos išanalizavus nukentėjusiosios K. N., liudytojų L. N., Z. N., I. U. (nepilnametės K. N. atstovės pagal įstatymą) parodymus, duomenis, užfiksuotus vaizdo įraše, specialisto išvadoje, eksperto R. Pečkaus paaiškinimus, kitus byloje ištirtus įrodymus ir įvertinus jų visumą. Teisėjų kolegija pripažinti, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, kad įrodymais pripažino duomenis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, neturi teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuteistosios kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti neteisingai įvertintais įrodymais ir prielaidomis, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui, o iš tokių argumentų matyti, kad kasatorė iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, T. Ž. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes T. Ž. padaryta veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teismų sprendimuose padaryto nusikaltimo sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai nustatyti, išsamiai ir motyvuotai atskleisti, todėl konstatuoti, kad T. Ž. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo.
Dėl skunde nurodytų kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Kasatorės argumentai, kad byla ištirta ir išnagrinėta šališkai, kad buvo pažeistas rungimosi principas, byla apeliacine tvarka išnagrinėta jai nepranešus apie teismo posėdį bei suvaržant gynybos teises, atmestini.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą.
Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008 ir kt.). Šio principo esmė yra ta, kad bylą nagrinėjantis teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad teismų šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, jog teismai priėmė T. Ž. nepalankius sprendimus. Tačiau tai, kad teismai įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistoji, nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Iš bylos duomenų matyti, kad rungimosi principas nebuvo pažeistas, visi T. Ž. bei jos gynėjo prašymai buvo sprendžiami ir arba patenkinami, arba motyvuotai atmetami. Prašymų atmetimas savaime nereiškia, kad rungimosi bei teismo šališkumo principai buvo pažeisti.
Pagal BPK 322 straipsnį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis (taip pat ir kiti šiame straipsnyje nurodyti asmenys), tačiau, jeigu jam buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, jo neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistajai T. Ž. apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka laiką buvo laiku ir tinkamai pranešta, teisė dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir jo metu reikšti pareiškimus ir prašymus, numatytus BPK 324 straipsnio 1, 2 dalyse, nebuvo atimta ar suvaržyta. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjas dalyvavo, pačios nuteistosios neatvykimas į teismo posėdį bylos nagrinėti nekliudė.
Kasaciniame skunde nuteistoji teigia, kad gynėjas advokatas A. Kvaščevičius netinkamai atliko savo pareigas. Tačiau byloje tokių duomenų, kad paskirtasis gynėjas akivaizdžiai netinkamai atstovavo ir gynė nuteistosios interesus, nėra.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas ir tai pripažįstama esminiu Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistoji kasaciniame skunde pakartoja argumentus, kurie buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus apeliantės argumentus atsakyta, teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, rungimosi, nešališkumo principų laikymosi, teisės į gynybą užtikrinimo, padarytos žalos atlyginimo ir kitais klausimais yra motyvuotos, išsamios, padarytos tinkamai aiškinant bei taikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, nenukrypstant nuo susiformavusios teismų praktikos.
Kasatorės prašymas panaikinti jai ikiteisminio tyrimo metu paskirtą baudą už vengimą atvykti į apklausą nenagrinėtinas, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. (Be to, pažymėtina, kad toks prašymas pagal bylos duomenis yra išnagrinėtas ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atmestas.)
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis nuteistosios T. Ž. argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistosios T. Ž. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė
