E. B. pagal BK 18 str. 4 d., 24 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-257/2013

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00073-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2;

1.1.10.2;

1.1.12.1;

2.1.2.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B., M. Ž. ir nuteistojo R. N. Ž. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo

E. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų (2002 m. birželio 5–15 d. nusikalstamos veikos).

Taip pat E. B. nuteistas pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams (2002 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. nusikalstamos veikos).

Taip pat E. B. nuteistas pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų (2003 m. balandžio 8–20 d. nusikalstamos veikos). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už visas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė E. B. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu pagal ankstesnius nuosprendžius subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams ir šešiems mėnesiams ir galutinė subendrinta bausmė E. B. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.

M. Ž. nuteistas pagal BK 232¹ straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. Ž. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.

R. N. Ž. nuteistas pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė R. N. Ž. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų (2002 m. birželio 5–15 d. nusikalstamos veikos).

Taip pat R. N. Ž. nuteistas pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė R. N. Ž. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams (2002 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. nusikalstamos veikos).

Taip pat R. N. Ž. nuteistas pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė R. N. Ž. paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų (2003 m. balandžio 8 d.–2003 m. balandžio 20 d. veikos). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. N. Ž. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas T. T. (M.), tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendis pakeistas – panaikintos šio nuosprendžio dalys dėl:

E. B. nuteisimo pagal BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) už stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei didelio kiekio narkotinių medžiagų perdavimą (2002 m. birželio 5–15 d. nusikalstama veika), pagal BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) už narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą (2002 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. nusikalstama veika), pagal BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) už stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą (2003 m. balandžio 8–20 d. nusikalstama veika);

R. N. Ž. nuteisimo pagal BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) už stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą gabenimą ir perdavimą (2002 m. birželio 5–15 d. nusikalstama veika), pagal BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) už narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą (2002 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. nusikalstama veika), pagal BK 18 straipsnio 4 dalį ir 2321 straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) už stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą (2003 m. balandžio 8–20 d. nusikalstama veika);

M. Ž. nuteisimo pagal BK 2321 straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) už narkotinių medžiagų perdavimą (2002 m. birželio 5–15 d. nusikalstama veika);

T. T. (M.) nuteisimo pagal BK 2321 straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) už narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą ir perdavimą (2002 m. rugpjūčio 23 d. – rugsėjo 7 d. nusikalstama veika).

Kitos nuosprendžio dalys nepakeistos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

E. B. ir R. N. Ž. nuteisti už tai, kad 2001 metų pabaigoje–2002 metų pradžioje Kaune neteisėtam disponavimui stambiu mastu narkotine medžiaga – kokainu ir šių medžiagų kontrabandai subūrė organizuotą grupę, kurios nuolatiniais nariais buvo jie patys, o kiti organizuotos grupės nariai ir padėjėjai keitėsi, ir padarė šias nusikalstamas veikas:

E. B. pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 metų birželio 5 d. iki 2002 m. birželio 15 d. organizavo stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą, pats neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė didelį narkotinių medžiagų – kokaino kiekį bei organizavo stambaus masto šių narkotinių medžiagų kontrabandą;

R. N. Ž. pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 metų birželio 5 d. iki 2002 m. birželio 15 d. organizavo stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą, pats neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė narkotinę medžiagą – kokainą bei organizavo stambaus masto šios narkotinės medžiagos kontrabandą;

M. Ž. pagal BK 2321 straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad veikdamas su E. B. ir R. N. Ž. organizuota grupe neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė narkotinę medžiagą – kokainą bei padarė šios narkotinės medžiagos kontrabandą, būtent:

E. B. ir R. N. Ž. organizavo M. Ž. ir A. A. kelionę į Kolumbiją, kur tuo metu Santa Martos mieste R. N. Ž. ir R. V. iš tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai gabenti į Lietuvos Respubliką neteisėtai įgijo labai didelį kiekį (ne mažiau kaip 1500 gramų) narkotinės medžiagos – kokaino, kuri buvo supakuota į specialias kapsules, pritaikytas gabenti narkotines medžiagas žmogaus organizme. 2002 m. birželio 5 d. šių narkotinių medžiagų gabenimui L. T., vykdydamas E. B. prašymą ir padėdamas organizuotos grupės nariams, automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Kauno nuvežė M. Ž. ir A. A. į Lenkijos Respubliką, Varšuvos oro uostą, iš kur M. Ž. kartu su A. A. 2002 m. birželio 5 d. nuskrido į Kolumbiją, Santa Martos miestą, kur veikdami pagal iš anksto parengtą planą iki 2002 m. birželio 15 d. prarijo specialiose kapsulėse supakuotą narkotinę medžiagą – kokainą, kiekvienas po ne mažiau kaip 750 g, ir laikydami savo organizmuose, išvengdami muitinės kontrolės, neturėdami leidimo, neteisėtai kontrabanda gabeno iš Kolumbijos į Lietuvos Respubliką labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino. Šias narkotines medžiagas M. Ž. ir A. A. neteisėtai gabeno iš Kolumbijos, Santa Martos miesto lėktuvu per Prancūzijos Respubliką, Paryžių, į Lenkijos Respubliką, Varšuvą, kur 2002 m. birželio 15 d., vykdydamas E. B. prašymą ir padėdamas organizuotos grupės nariams, M. Ž. ir A. A. pasitiko L. T. automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) Šiuo automobiliu M. Ž. ir A. A. narkotines medžiagas vežė iš Varšuvos oro uosto iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos – Kalvarijų tarptautinio pasienio kontrolės posto, kur 2002 m. birželio 15 d., apie 19 val., M. Ž. persėdo į tyrimo metu nenustatytą automobilį, o A. A. – į pakeleivingą automobilį „Ford Transit“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jais kaip keleiviai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Kalvarijų tarptautinį pasienio kontrolės postą, gabendami stambų kiekį narkotinių medžiagų – kiekvienas po ne mažiau kaip 750 g kokaino. Organizuotos grupės nariams atlikus šiuos veiksmus, M. Ž., vykdydamas organizatorių E. B. ir R. N. Ž. nurodymus, minėtas narkotines medžiagas Lietuvos Respublikos teritorijoje, tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, perdavė tyrimo metu nenustatytam asmeniui. A. A. kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką savo organizme atgabenus stambų kiekį narkotinės medžiagos – kokaino ir negalint jų pašalinti iš savo organizmo natūraliu tuštinimosi būdu, E. B. kartu su G. P., kuris vykdė E. B. prašymą ir padėjo organizuotos grupės nariams, 2002 m. birželio 17 d., apie 14 val. automobiliu „VW Golf“ iš Kauno nugabeno A. A. į Lazdijuose, (duomenys neskelbtini), esančią ligoninę, kur jam atlikus chirurginę operaciją buvo išimtos kapsulės, pilnos narkotinės medžiagos – kokaino, kurias iš karto A. S. lauke prie ligoninės pastato perdavė E. B.. Tuomet E. B., turėdamas su savimi ne mažiau kaip 750 g narkotinės medžiagos – kokaino, G. P. vairuojamu automobiliu „VW Golf“ buvo nuvežtas iš Lazdijų į Kauną, prie namo, esančio Radvilėnų plente, kur išlipo ir tyrimo nenustatytoje vietoje bei laiku realizavo minėtas narkotines medžiagas tyrimo nenustatytiems asmenims.

Taip pat E. B. ir R. N. Ž. pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 2321 straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 23 d. iki rugsėjo 7 d.:

E. B. organizavo narkotinės medžiagos – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą bei perdavimą ir pasikėsinimą padaryti narkotinės medžiagos – kokaino kontrabandą;

R. N. Ž. organizavo narkotinės medžiagos – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą, pats neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė narkotinę medžiagą – kokainą bei organizavo pasikėsinimą padaryti šios narkotinės medžiagos kontrabandą, būtent:

E. B. ir R. N. Ž. organizavo D. N. (D. N.) ir A. D. kelionę į Kolumbiją, kur tuo metu Kartaginos mieste R. N. Ž. ir R. V. iš tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai gabenti į Lietuvos Respubliką neteisėtai įgijo 582,91 g narkotinės medžiagos – kokaino, kuri buvo supakuota į specialias kapsules, pritaikytas gabenti narkotines medžiagas žmogaus organizme. T. T. šių narkotinių medžiagų gabenimą kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką savo organizmuose už piniginį atlygį įkalbėjo atlikti D. N. ir A. D., kuriuos 2002 m. rugpjūčio 23 d. T. T. automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvežė į Lenkijos Respublikos Varšuvos oro uostą, iš kur pastarieji nuskrido į Kolumbiją, Kartaginos miestą. 2002 m. rugsėjo 6 d., veikdami pagal iš anksto parengtą planą, A. D. prarijo 49 specialias kapsules, į kurias buvo supakuota 376,99 g narkotinės medžiagos – kokaino, o D. N. prarijo 26 specialias kapsules, į kurias buvo supakuota 205,92 g narkotinės medžiagos – kokaino ir kurias savo organizmuose, išvengdami muitinės kontrolės, neturėdami leidimo, neteisėtai kontrabanda gabeno iš Kolumbijos į Lietuvos Respubliką. Šias narkotines medžiagas A. D. ir D. N. neteisėtai gabeno iš Kolumbijos, Kartaginos miesto, lėktuvu per Prancūzijos Respubliką, Paryžių, į Lenkijos Respubliką, Varšuvą, kur 2002 m. rugsėjo 6 d. juos pasitikti ir narkotines medžiagas kontrabandos būdu pargabenti į Lietuvos Respubliką automobiliu „VW Golf (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko T. T. kartu su L. T., kuris vykdė E. B. prašymą ir padėjo organizuotos grupės nariams. Tačiau kontrabandos nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo E. B. ir R. N. Ž. valios, nes 2002 m. rugsėjo 7 d., apie 0 val., A. D. ir D. N. buvo sulaikyti Lenkijos Respublikoje, Varšuvos oro uoste, atliekant muitinės patikrinimo procedūras.

E. B. ir R. N. Ž. nuteisti pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 2321 straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (naujoji Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija) už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 8 d. iki balandžio 20 d.:

E. B. organizavo stambaus masto narkotinės medžiagos – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą bei perdavimą ir pasikėsinimą padaryti stambaus masto šios narkotinės medžiagos kontrabandą;

R. N. Ž. organizavo stambaus masto narkotinės medžiagos – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą, pats neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė stambų kiekį narkotinės medžiagos – kokaino bei organizavo pasikėsinimą padaryti labai didelio kiekio šios narkotinės medžiagos kontrabandą, būtent:

E. B. ir R. N. Ž. organizavo A. I. kelionę į Kolumbiją, kur tuo metu, Kukutos mieste, R. N. Ž. ir R. V. iš tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai gabenti į Lietuvos Respubliką neteisėtai įgijo didelį kiekį – 1598,7 g narkotinės medžiagos – kokaino (laisvosios kokaino bazės masė – 1427,3 g), kuris buvo chemiškai impregnuotos į drabužius. A. I. 2003 m. balandžio 8 d. nuskrido į Kolumbiją, Bogotos miestą, kur veikdamas pagal iš anksto parengtą planą 2003 m. balandžio 20 d. paėmė jau minėtą stambų kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kuris buvo chemiškai impregnuotos į drabužius, ir išvengdamas muitinės kontrolės, neturėdamas leidimo, neteisėtai kontrabanda gabeno iš Kolumbijos į Lietuvos Respubliką. Minėtą narkotinę medžiagą A. I. neteisėtai gabeno iš Kolumbijos, Bogotos miesto, lėktuvu per Prancūzijos Respubliką, Paryžių, tačiau kontrabandos nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo E. B. ir R. N. Ž. valios, nes 2003 m. balandžio 20 d. A. I. buvo sulaikytas Prancūzijos Respublikoje, Paryžiaus oro uoste, atliekant muitinės patikrinimo procedūras.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendyje dėl 2002 m. birželio 5–15 d. įvykdytų nusikalstamų veikų konstatavo, kad esminės narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo ir perdavimo aplinkybės šioje baudžiamojoje byloje nenustatytos, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodant, kad R. V. iš tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai gabenti į Lietuvos Respubliką neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų; kuo pasireiškė narkotinių medžiagų laikymas šiuo atveju nuosprendyje net nenurodyta, kaip ir E. B. veiksmai, organizuojant narkotinių medžiagų perdavimą. Tas pats pasakytina ir dėl E. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų, disponuojant narkotine medžiaga, kai jis, po A. A. atliktos operacijos įgijęs iš A. S. narkotines medžiagas, jas automobiliu, kurį vairavo G. P., gabeno, o po to, „tyrimo nenustatytoje vietoje bei laiku realizavo tyrimo nenustatytiems asmenims“. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kaltinimas E. B. dėl narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimo bei jo paties padarytų nusikalstamų veiksmų – narkotinių medžiagų perdavimo (realizavimo) – yra nekonkretus ir grindžiamas prielaidomis. Konstatavimas, kad E. B. organizavo narkotinių medžiagų gabenimą, savaime nereiškia, jog jis organizavo šių medžiagų įgijimą, laikymą ir perdavimą, kaip ir narkotinių medžiagų įgijimas, laikymas ir gabenimas nereiškia, kad E. B. narkotines medžiagas ir realizavo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 1 punkto nuostatomis, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikino E. B. nuteisimą už tai, kad jis organizavo stambaus masto narkotinių medžiagų kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą ir perdavimą bei pats neteisėtais perdavė minėtą kiekį kokaino, taip pat panaikintas R. N. Ž. nuteisimas dėl narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimo bei paties R. N. Ž. padaryto narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo ir perdavimo (realizavimo) bei M. Ž. nuteisimas dėl narkotinių medžiagų perdavimo tyrimo metu nenustatytam asmeniui, nes nenustatyta, kad šie asmenys dalyvavo padarant minėtas alternatyvias nusikalstamas veikas.

Remdamasis tokiais pačiais motyvais, apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino E. B. ir R. N. Ž. nuteisimą už narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą, ir R. N. Ž. nuteisimą už neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą, (2002 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. veikos); taip pat pašalino E. B. ir R. N. Ž. nuteisimą už stambaus masto narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą ir perdavimą (2003 m. balandžio 8–20 d. veikos), nes neįrodyta, jog nuteistieji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nebuvo išspręstas klausimas dėl galimo E. B. atleidimo nuo bausmės dėl ligos. E. B. nurodo, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų, atlikęs septynerius metus penkis mėnesius laisvės atėmimo bausmės, ir tuo metu jo sveikatos būklė jau buvo bloga, dėl to pradėtas ilgas gydymosi procesas buvo tęsiamas ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Toliau komplikuojantis ir sunkėjant E. B. ligoms, iškilo klausimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo dvylikai metų bausmės atlikimo galimybės.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad BK 76 straipsnio 1 dalyje yra numatytos dvi atleidimo nuo bausmės sąlygos: pirma, padaręs nusikalstamą veiką asmuo iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir, antra, dėl tos ligos bausmę atlikti yra per sunku. Ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicinos, o ne teisės klausimas. Kasatorius nurodo, 2012 m. spalio 11 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, sprendžiant klausimą dėl įrodymų tyrimo atlikimo, kartu su gynėju pateikęs prašymą dėl teismo medicinos ekspertizės paskyrimo. Teismui pateikti prašymą pagrindžiantys dokumentai įrodo, kad dalis E. B. ligų neabejotinai patenka į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo atlikimo, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578, tai simptominė epilepsija, kuri pasireiškia sudėtingais daliniais priepuoliais, taip pat kairiojo inksto akmenligė bei II laipsnio hipertoninė liga su trimis rizikos faktoriais ir hipertenzine kardiopatija. Kasatorius nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismo medicinos ekspertai nustato, ar liga, kuria serga asmuo, atitinka ligą, įrašytą į minėtą sąrašą. Apie ligos pobūdį sprendžia medikai, todėl analogiškose situacijose baudžiamosiose bylose paprastai skiriama teismo medicinos ekspertizė, pavedant ekspertams nustatyti, ar kaltinamasis (nuteistasis) serga sunkia nepagydoma liga.

Antrosios atleidimo nuo bausmės dėl ligos sąlygos – ar dėl sunkios nepagydomos ligos bausmę atlikti per sunku – konstatavimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Būtent teismas nustato, ar asmuo dėl ligos tapo nepavojingas ir ar galima jį atleisti nuo bausmės. Kasaciniame skunde nurodoma, kad spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas taip pat privalo atsižvelgti į padarytos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį, tačiau, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teismas šių duomenų negali vertinti atskirai nuo teismo medicinos eksperto išvados, kuri yra vienas iš būtinų duomenų šaltinių. Nepaisant šių argumentų, minėtas prašymas dėl įrodymų tyrimo atlikimo paskiriant teismo medicinos ekspertizę buvo atmestas iš esmės nemotyvuota protokoline nutartimi. Kasatoriaus nuomone, nepaskyręs atitinkamos medicinos ekspertizės ir neturėdamas jos išvadų, apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybių įvertinti argumentų, susijusių su galimu jo atleidimu nuo bausmės dėl ligos, pagrįstumo. Neišsprendus šių klausimų, buvo užkirsta galimybė E. B. taikyti BK 76 straipsnio nuostatas, esant sąlygoms bei pagrindams jas pritaikyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, tokia šios Baudžiamojo kodekso normos taikymo galimybė net nebuvo svarstyta. Tai, kasatoriaus nuomone, laikytina esminiu BPK pažeidimu, nes dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir tai sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. Ž. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir nutraukti bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui arba taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės.

Kasatorius nurodo buvęs nuteistas už tai, kad 2002 m. birželio 5–15 d. iš Kolumbijos į Lietuvą pargabeno 750 gramų narkotinės medžiagos kokaino, tačiau joks narkotinės medžiagos kiekis teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas. Taip pat nebuvo įrodytas ir nusikaltimas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, – duomenų apie valstybinės sienos kirtimą gabenant narkotines medžiagas teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta. Kasatorius nurodo 200 gramų kokaino realizavęs Lenkijoje, pergabenti tokį kiekį narkotikų į Lietuvą pagal medicinos specialistų išvadą jis neturėjo fizinių galimybių. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės teismo liko neištirtos – nei patvirtintos, nei paneigtos.

Kasaciniame skunde nuteistasis M. Ž. taip pat nurodo, kad baudžiamasis įstatymas jam buvo pritaikytas netinkamai – apeliacinės instancijos teismas nesvarstė ir nepasisakė dėl galimybės taikyti (arba netaikyti) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį. Baudžiamojo kodekso 3 straipsnyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą reguliuoja nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, o 3 dalyje – kad „baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios“. Kasatoriaus teigimu, jam teisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, švelninantis jo atsakomybę už nusikaltimus, numatytus BK 232¹ straipsnio 3 dalyje ir 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje. Tačiau, netaikant M. Ž. nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio nuostatų, nepagrįstai buvo pritaikytas jo atsakomybę griežtinantis įstatymas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2012 m. vasario 22 d., priimant apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nei nuteistasis, nei jo gynėjas, nei teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad M. Ž. galėjo būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. M. Ž. nusikalstama veika baigta 2002 m. birželio 15 d. Apkaltinamasis nuosprendis pirmosios instancijos teisme priimtas 2012 m. vasario 22 d., nuo nusikalstamos veikos padarymo pabaigos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos praėjus devyneriems metams aštuoniems mėnesiams. Pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusį BK 95 straipsnį, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už sunkų nusikaltimą numatytas dešimt metų, kuris sustoja po nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme, tačiau nusikaltimo padarymo momentu ši nuostata negaliojo. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. priimto Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio l dalies c punktą už sunkaus nusikaltimo padarymą buvo aštuoneri metai. Taigi, pagal tuo metu galiojusio BK normas M. Ž. turėjo būti pritaikyta apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

Kasatorius nurodo apeliaciniame skunde neprašęs taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, nes per klaidą buvo įsitikinęs, kad senatis gali būti taikoma tik praėjus dešimčiai metų nuo nusikalstamos veikos pabaigimo momento. Tačiau, netgi žiūrint į šį terminą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme momentu (2012 m. lapkričio 26 d.) nuo nusikaltimo padarymo dienos jau buvo suėjęs dešimties metų ir trijų mėnesių laikas. Vertinant tai, kad po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio senaties eiga negalėjo sustoti, nes naujų nusikaltimų M. Ž. nepadarė, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nesislėpė, visada pareigingai atvykdavo į ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus ir teismo posėdžius, t. y. nė vienos sąlygos, dėl kurios būtų galėjęs nutrūkti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, nepažeidė, todėl, pasak M. Ž., jam turėjo būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme jo gynėjas prašė taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, paaiškindamas, jog senaties terminas suėjo tiek pagal nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusį Baudžiamąjį kodeksą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, prašymo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį iš viso nesvarstė ir dėl jo nepasisakė, nors, kasatoriaus nuomone, privalėjo tai padaryti, nurodydamas, kodėl M. Ž. negali būti pritaikytos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio ir nuteistojo atsakomybę švelninančio Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio nuostatos.

Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra galimybės jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, nes nenustatyta M. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis nurodo, kad visiškai pripažino savo kaltę, davė nuoseklius parodymus dėl padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ir nuoširdžiai gailėjosi. Kasatoriaus nuomone, teismas be pagrindo jo prisipažinimą vertino kaip dalinį, be prisipažinimo jo kaltė būtų sunkiai įrodoma. Teismas neįvertino ir tų aplinkybių, kad jau daugiau kaip dešimt metų M. Ž. nėra padaręs jokio nusikaltimo, administracinio ar drausminio nusižengimo, dirbo visuomenei naudingą darbą ir gyveno šeimoje, todėl, pasak kasatoriaus, ir ši aplinkybė galėjo būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti. Kasaciniame skunde pažymima, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę įpareigoja teismą vertinti ne tik padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bet ir teisiamojo asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, tačiau šios nuostatos nebuvo tinkamai įvertintos priimant apkaltinamąjį nuosprendį. M. Ž. teigimu, reali laisvės atėmimo bausmė neturėtų jokios prasmės, o atvirkščiai – galėtų sukelti tik neigiamų padarinių.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. N. Ž. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

BPK 307 straipsnio 2 dalyje įsakmiai nurodyta, jog tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas asmuo dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas. BPK 331 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. Kasatoriaus teigimu, šių nuostatų nesilaikymas priimant skundžiamą nuosprendį aiškiai suvaržė įstatymo garantuotas R. N. Ž. teises tiksliai žinoti, dėl kokių veikų jis yra nuteistas, kokiomis bausmėmis ir šių bausmių paskyrimo motyvus.

Kasaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas R. N. Ž. nuteisė už tai, kad jis 2002 m. birželio 5–15 d. „organizavo stambaus masto narkotinių medžiagų kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą gabenimą ir perdavimą, pats neteisėtai laikė, gabeno ir perdavė narkotinę medžiagą kokainą bei organizavo stambaus masto narkotinių medžiagų kontrabandą“. Rezoliucinėje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu ir nurodytais veiksmais R. N. Ž. padarė dvi nusikalstamas veikas – numatytą BK 18 straipsnio 4 dalyje, 2321 straipsnio 5 dalyje (2003 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), už kurią paskyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, ir BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, už kurią paskyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. N. Ž. nuteisimo už stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą. Taigi, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas šią pirmosios instancijos nuosprendžio dalį, aiškiai nurodė panaikinantis ją dėl visų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų, senojo BK 2321 straipsnio 5 dalies dispozicijoje išvardytų alternatyvių nusikalstamų veikų. Nepanaikinta šiame epizode liko tik ta pirmosios instancijos nuosprendžio dalis, kuria konstatuojama, kad R. N. Ž. organizavo stambaus masto narkotinių medžiagų kontrabandą. Pasak kasatoriaus, žinant, kad R. N. Ž. šiame epizode yra nuteistas pagal du aukščiau nurodytus Baudžiamojo kodekso straipsnius, logiška būtų manyti, kad vienintele šiame epizode nepanaikinta pirmosios instancijos nuosprendžio dalimi jis yra nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje R. N. Ž. šiame epizode inkriminuotos senojo BK 2321 straipsnio 5 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nėra aiškiai atskirtos, pateikiant bendrą visumą duomenų, pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymais, ir konstatuojant, kad išvardytais veiksmais R. N. Ž. padarė abi minėtas nusikalstamas veikas, o rezoliucinėje šio nuosprendžio dalyje nurodytas tik Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį R. N. Ž. pripažintas kaltu ir paskirta bausmė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl šio epizodo nėra aiškios konstatacijos, ar R. N. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas vien pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, ar ir pagal senojo BK 2321 straipsnio 5 dalį, o jeigu taip, tai už kurią ar kurias šio straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų, taip aiškiai nesilaikant BPK 307 straipsnio 2 dalies nuostatų. Pasak kasatoriaus, remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, tokie patys baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai padaryti ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl R. N. Ž. nuteisimo už nusikalstamas veikas, padarytas 2002 m. rugpjūčio 23 d. – rugsėjo 7 d. ir 2003 m. balandžio 8–20 d.

Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo paskirtomis bausmėmis ir padaręs išvadą, kad už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės nėra per griežtos, niekaip neatskleidžia, kodėl itin didelės nuosprendžio dalies dėl daugelio nusikalstamų veikų panaikinimas neturėjo jokios įtakos R. N. Ž. paskirtos bausmės dydžiui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad pagal senojo BK 2321 straipsnio 5 dalį atsakoma už neteisėtą psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą arba siuntimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat neteisėtą jų pardavimą ar kitokį platinimą stambiu mastu ir kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Todėl, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. N. Ž. nuteisimo už stambaus masto narkotinės medžiagos – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą 2002 m. birželio 5–15 d., už narkotinės medžiagos – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą 2002 m. rugpjūčio 23 d.–rugsėjo 7 d. bei už stambaus masto narkotinės medžiagos – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą 2003 m. balandžio 8–20 d., R. N. Ž. dėl šių nusikaltimų padarymo faktiškai išteisino, nors toks terminas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir nevartojamas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas itin griežtas laisvės atėmimo bausmes skyrė laikydamas, kad R. N. Ž. padarė visas minėtas nusikalstamas veikas, o tai turėjo įtakos ir paskirtų bausmių dydžiui. Todėl apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, padaręs išvadą, kad R. N. Ž. minėtų nusikalstamų veikų nepadarė, arba jo dalyvavimas padarant šias nusikalstamas veikas neįrodytas, atitinkamai turėjo keisti ir paskirtas bausmes, jas švelnindamas. To nepadarius laikytina, kad R. N. Ž. paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė aiškiai neatitinka vienos iš savo paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BPK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, Beck v. Nonvay, Wejrup v. Denmark, Tarnas Kovacs v. Hungary, Ohlen v. Denmark ir kiti). Kasaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas dėl R. N. Ž. 2002–2003 m. laikotarpiu tariamai padarytų šioje byloje jam inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo pradėtas 2006 m. birželio 4 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams po nusikalstamų veikų padarymo ir truko dar trejus metus keturis mėnesius. Per šį laikotarpį R. N. Ž. 2006 m. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir atliktos akistatos su liudytojais L. T. bei G. P.. 2007–2008 m. R. N. Ž. jokiuose procesiniuose veiksmuose savo byloje nedalyvavo, naujų faktinių duomenų, pagrindžiančių tariamą jo kaltę, byloje per šį laikotarpį iš esmės nebuvo gauta. Todėl, kasatoriaus nuomone, net ir pripažinęs R. N. Ž. kaltu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas, vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi, nė už vieną nusikalstamų veikų neskiriant jam laisvės atėmimo bausmės. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad paskirtos bausmės negali būti švelninamos atsižvelgiant į užsitęsusį procesą, aiškiai prieštarauja bylos duomenims, kurie konstatuoti ir pačiame skundžiamame nuosprendyje. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje proceso trukmė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2006 m. liepos 4 d.) iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo (2012 m. vasario 22 d.) yra daugiau nei penkeri metai, o bendra trukmė iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo – daugiau nei šešeri metai. Nepaisant to, skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad dėl bylos sudėtingumo tokia proceso trukmė nelaikytina pernelyg ilga, o apeliaciniame skunde nenurodyta jokių duomenų, patvirtinančių, kad baudžiamasis procesas šioje byloje užsitęsė dėl valstybės institucijų kaltės. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, kurioje nurodyta, kad „iš bylos medžiagos matyti, jog 2003–2004 metais P. Š. ir L. M. (B.) jokiuose procesiniuose veiksmuose savo byloje nedalyvavo, naujų faktinių duomenų, pagrindžiančių jų kaltę, per šį laikotarpį nebuvo gauta ir būtent tai yra pagrindas tvirtinti, kad P. Š. ir L. M. (B.) baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai pernelyg ilgai, jų teisė nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta“. Kasatoriaus teigimu, dėl R. N. Ž. konstatuotos analogiškos aplinkybės, t.y. apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybė, jog 2007–2008 m. su R. N. Ž. nebuvo atliekami jokie proceso veiksmai, gali būti vertinama kaip duomenys, patvirtinantys, jog baudžiamasis procesas šioje byloje užsitęsė dėl valstybės institucijų kaltės. Kasatorius nurodo, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo R. N. Ž. byloje yra daug ilgesnė nei P. Š. ir L. M. (B.) baudžiamojoje byloje, tai skundžiamame nuosprendyje taip pat yra konstatavęs apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatuota, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų, o aukštesnės instancijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais, kurie turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos teismams, t. y. teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama. Šios pozicijos, formuodamas teismų praktiką, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pabrėždamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, plėtojantį ankstesnėje konstitucinėje jurisprudencijoje vystytą doktriną dėl vienodos teismų praktikos svarbos, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga, dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-429/2007). Kasatoriaus nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog paskirtos bausmės negali būti švelninamos vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis atsižvelgiant į užsitęsusį procesą, yra nepagrįsta ir neatitinkanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Atsiliepimu į nuteistųjų E. B., M. Ž. ir nuteistojo R. N. Ž. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Mindaugas Dūda prašo šiuos skundus atmesti.

Prokuroro teigimu, nuteistojo E. B. skundo argumentai nepagrįsti. E. B. ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą skirti teismo medicinos ekspertizę nuteistojo ligų visumai įvertinti bei nustatyti galimybę E. B. taikyti BK 76 straipsnio nuostatas. Teismas motyvuotai ir pagrįstai šį prašymą atmetė, BPK 286 straipsnis palieka teisę teismui spręsti, kada reikia skirti ekspertizę. Prokuroras nurodo, kad teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas į atliktos (jei atlieka bausmę) bausmės dalį, taip pat į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Be to, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, teismas atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-438/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-438/2008">2K-438/2008</a>). Iš bylos duomenų apie E. B. sveikatos būklę matyti, kad nuteistasis serga keliomis ligomis, kurios buvo diagnozuotos bei gydomos ir iki skundžiamų nuosprendžių priėmimo. Pasak prokuroro, tai reiškia, kad nors E. B. ir serga ligomis, kurios patenka į minėtą nepagydomų ligų sąrašą, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad dėl šių ligų nuteistajam būtų sunku atlikti jam teismo paskirtą bausmę ar kitiems nuteistiesiems būtų daromas poveikis. Esant minėtoms aplinkybėms, teismai pagrįstai netaikė nuteistajam BK 76 straipsnio nuostatų. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad šis klausimas gali būti sprendžiamas ir vykdant bausmę – Bausmių vykdymo kodekso 176 ir 177 straipsniuose taip pat yra numatyta galimybė nuteistąjį atleisti nuo bausmės, jei nustatoma, kad asmuo susirgo nepagydoma liga.

Pasisakydamas dėl nuteistojo M. Ž. kasacinio skundo, prokuroras pažymi, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, todėl nustatinėti, ar M. Ž. turėjo fizines galimybes pergabenti 200 g kokaino iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prerogatyva.

Taip pat prokuroras nesutinka su nuteistojo M. Ž. argumentu, kad jam turėjo būti taikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Atsiliepime pažymima, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2002 m. birželio 15 d., Lietuvos Respublikoje galiojo ne nuteistojo nurodytas 2000 m. rugsėjo 26 d. patvirtintas Baudžiamasis kodeksas, pagal kurio BK 95 straipsnį senaties terminas už sunkaus nusikaltimo padarymą buvo aštuoneri metai, o 1961 m. birželio 26 d. priimtas Baudžiamasis kodeksas, kurio BK 49 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymo redakcija) buvo numatyta, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo tos dienos, kai jis padarė nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams, suėjo dešimt metų. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu, t. y. 2012 m. vasario 22 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už padarytą sunkų nusikaltimą taip pat buvo dešimt metų, o ne aštuoneri, kaip nurodė nuteistasis, todėl nuteistajam M. Ž. taikyti nuosprendžio priėmimo senaties terminą nebuvo teisinio pagrindo. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus minima BK 95 straipsnio 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija, numačiusi aštuonerių metų senaties terminą už sunkaus nusikaltimo padarymą, apskritai nebuvo įsigaliojusi, nes 2003 m balandžio 10 d. įstatymu (įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., kartu su visu naujos redakcijos Baudžiamuoju kodeksu) buvo pakeista, numatant dešimties metų senaties terminą už sunkaus nusikaltimo padarymą, o vėliau šis terminas tik dar buvo prailgintas. Taigi, kasatoriaus nurodoma BK 95 straipsnio tarpinė redakcija niekada negaliojo ir ja negalima vadovautis sprendžiant senaties taikymo klausimą.

Prokuroro teigimu, nepagrįstas ir M. Ž. prašymas taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl švelnesnės bausmės skyrimo M. Ž., nurodė teisinius argumentus, dėl kurių laikė, kad nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytų sąlygų visumos. Pasak prokuroro, M. Ž., kasaciniame skunde prašydamas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, iš esmės pakartojo apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas.

Prokuroras taip pat nesutinka su nuteistojo R. N. Ž. gynėjo kasacinio skundo argumentais. Atsiliepime nurodyta, kad analizuojant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, akivaizdu, jog teismas dėl R. N. Ž. panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jam inkriminuotų visų alternatyvių neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis veiksmų (kaip vykdytojo) ir dalies tokių veiksmų (išskyrus gabenimo) organizavimo pagal visus tris nusikalstamų veikų epizodus. Skundžiamo nuosprendžio turinys aiškus ir nepaliekantis dviprasmybių, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies panaikinimas aptartas skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai – akivaizdu, kad paliktas R. N. Ž. nuteisimas pagal visus tris epizodus už neteisėto narkotinės medžiagos – kokaino gabenimo organizavimą ir narkotinės medžiagos kokaino kontrabandos organizavimą. Šioje dalyje, pasak prokuroro, svarbu ir tai, kad alternatyvusis veiką apibūdinantis požymis – gabenimas – yra ir 260 straipsnio dispozicijoje, ir anksčiau galiojusio 232¹ straipsnio (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) dispozicijoje.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. N. Ž., įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes pagal BK 54 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje bausmės skyrimą teismas motyvavo, nurodydamas, kad atsižvelgia į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, tyčios formą, nusikalstamų veikų stadiją, praėjusį laikotarpį nuo padarytų nusikalstamų veikų, R. N. Ž. asmenybę, į tai, kad buvo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pagal taikytų įstatymų redakcijose įtvirtintas sankcijas (BK 232¹ straipsnio 5 dalis – laisvės atėmimas nuo 8 iki 16 metų; pagal to paties įstatymo 232¹ straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimas nuo 5 iki 10 metų; pagal 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas nuo 3 iki 10 metų) matyti, kad teismas R. N. Ž. paskyrė žemesnes nei bausmės vidurkis arba labai artimas bausmės vidurkiui bausmes. Pašalinus iš kaltinimo R. N. Ž. narkotinės medžiagos – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą gabenimą ir perdavimą, nusikalstamų veikų kvalifikacija nepasikeitė, todėl, prokuroro teigimu, pagrindo dar labiau švelninti bausmę nėra.

Taip pat atsiliepime pažymima, kad turėtų būti atsižvelgta į tai, jog pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. R. N. Ž. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl kasacinio skundo argumentais keisti teismų sprendimų dėl paskirtos bausmės rūšies ar dydžio nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į atitinkamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko penkerius su puse metų. Bylos procesas teisme, skaičiuojant nuo bylos gavimo teisme 2009 m. spalio 7 d. iki nuosprendžio priėmimo, truko mažiau nei dvejus su puse metų. Nors nuteistojo R. N. Ž. gynėjo kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad bausmės sumažinimas pripažįstamas viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl šio pažeidimo priemonių, tačiau prokuroras pažymi, kad šios priemonės taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje. Išvada dėl galimybės švelninti bausmę atsižvelgiant į pernelyg ilgą procesą konkrečioje baudžiamojoje byloje daroma įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kartu su įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-503/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-503/2010">2K-503/2010</a>). Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjama baudžiamoji byla laikytina sudėtinga. Šios bylos apimtis gana didelė: teismo procese nagrinėti neteisėto disponavimo stambiu mastu narkotinėmis medžiagomis ir jų kontrabandos į Lietuvos Respubliką epizodai, kuriuose dalyvaujantys asmenys veikė organizuota grupe, nusikaltimų padarymo laikotarpis – apie dešimt mėnesių. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu proceso veiksmai su kai kuriais kaltinamaisiais galėjo būti atliekami nevienodu intensyvumu, paaiškina bylos apimtis. Todėl, atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, pripažinti, kad proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista R. N. Ž. ir kitų nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, prokuroro nuomone, nėra pagrindo. Tokia išvada tinkamai ir pakankamai motyvuota skundžiamame apeliacinės instancijos nuosprendyje.

Nuteistųjų E. B., M. Ž. ir nuteistojo R. N. Ž. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo E. B. kasacinio skundo argumentų dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nepagrįstai atmesdamas prašymą paskirti jam medicinos ekspertizę. Dėl tokio sprendimo buvo užkirsta galimybė taikyti BK 76 straipsnio nuostatas, esant sąlygoms ir pagrindams jas taikyti, nes kai kurios iš E. B. diagnozuotų ligų patenka į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku (BK 76 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Be to, taikant BK 76 straipsnį nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgus į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, taip pat sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, poveikį kitiems nuteistiesiems, kartu kalintiems įkalinimo įstaigoje, bei galimą poveikį šių asmenų sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytas sąlygas, o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, teismas padaro vertindamas įrodymus bei atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas. Dėl to teismo medicinos eksperto išvada apie tai, kad nuteistajam, sergančiam sunkia nepagydoma liga, bausmę atlikti būtų per sunku, teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių, ji teismui yra tik rekomendacinio pobūdžio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas BK 76 straipsnio taikymo klausimą, atsižvelgia ir į tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai. Jeigu šia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam padaryti veiką, tokia liga teismų praktikoje nepripažintina pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-497/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-497/2012">2K-497/2012</a>, 2K-158/2005, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDM4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-438/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-438/2008">2K-438/2008</a>, 2K-160/2012). Iš nuteistojo apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad epilepsija E. B. serga nuo vaikystės, taigi ja sirgo ir darydamas nusikalstamas veikas. Be to, šiuose dokumentuose nurodyta, kad nuteistajam taikomas ambulatorinis gydymas. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad E. B. negalėtų būti tinkamai ambulatoriškai gydomas laisvės atėmimo vietų ligoninėje, juo labiau kad jis jau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Ar tai yra reikalinga, nusprendžia pats teismas, atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą, proceso dalyvių prašymus ir kitas aplinkybes. Tai, kad nagrinėjamoje byloje teismas atsisakė atlikti įrodymų tyrimą, nelaikytina esminiu BPK nuostatų pažeidimu. Kaip matyti iš bylos duomenų ir nuosprendžio turinio, tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų netyrė, o iš naujo vertino byloje jau ištirtus duomenis, nesutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pažymėtina, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas taip pat nepažeidė nuteistojo E. B. teisių, nes neužkirto kelio jo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimo sprendimui. Asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama ir atitinkamas klausimas gali būti sprendžiamas nuosprendžio vykdymo metu BPK 359, 362 straipsniuose nustatyta tvarka.

Dėl nuteistojo M. Ž. kasacinio skundo argumentų

1. Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesvarstė galimybės taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį. Nors nuteistasis M. Ž. klausimo dėl senaties taikymo savo apeliaciniame skunde nekėlė, tačiau taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį apeliacinės instancijos teismo posėdyje paprašė jo gynėjas, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl šių argumentų.

Kasatoriaus teigimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teisme (2012 m. vasario 22 d.), jau buvo suėjęs senaties terminas, kuris pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 95 straipsnio 1 dalies c punktą buvo aštuoneri metai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymai dėl senaties taikomi to Baudžiamojo kodekso, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika. Todėl veiką kvalifikavus pagal 2000 m. BK, negalima tuo pačiu metu taikyti 1961 m. BK numatytų bendrosios dalies normų (taro jų ir dėl senaties), nors jos ir būtų lengvinančios asmens teisinę padėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2008">2K-143/2008</a>, 2K–493/2012). M. Ž. nuteistas pagal senojo BK 232¹ straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 10 d. įstatymo redakciją), šiame įstatyme jo padarytai veikai taikomas dešimties metų senaties terminas (BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip pat M. Ž. nuteistas pagal naujojo BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), šiai veikai taikomas naujojo BK 95 straipsnyje nustatytas dešimties metų senaties terminas. Kaip matyti, nei pagal vieną iš šių įstatymų senaties terminas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo suėjęs. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jam turėjo būti taikomas 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos BK 95 straipsnio 1 dalies c punktas, numatęs aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, kai padarytas sunkus nusikaltimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2002 m. spalio 29 d., Nr. IX-1162) 1 straipsnyje nurodyta, kad naujieji BK, BPK ir BVK įsigalioja 2003 m. gegužės 1 dieną. Nuo naujojo BK priėmimo (2000 m. rugsėjo 26 d.) iki jo patvirtinimo (2003 m. gegužės 1 d.) galiojo senasis – 1961 metų BK su atitinkamais pakeitimais. Taigi, M. Ž. veikos padarymo metu (2002 m. birželio 5–15 d.) galiojo senojo 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkto 2000 m. rugsėjo 12 d. redakcija, kuri numatė dešimties metų senaties terminą nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas penkeriems metams. Pažymėtina, kad naujojo BK 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija (kurią prašo taikyti M. Ž.), nebuvo įsigaliojusi, nes 2003 m. balandžio 10 d. įstatymu ji buvo pakeista ir 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo šis naujasis įstatymas; jo 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis numatė dešimties metų senaties terminą, kai padarytas sunkus nusikaltimas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu jau galiojo 2010 m. birželio 15 d. Nr. XI-901 įstatymas, kuriuo BK 95 straipsnis buvo pakeistas, nustatant penkiolikos metų senaties terminą, kai padarytas sunkus nusikaltimas.

Atmestini kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu senaties terminas jau buvo suėjęs ir pagal šio nuosprendžio priėmimo metu galiojusį naująjį Baudžiamąjį kodeksą, o po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo senaties eiga nesustojo, nes M. Ž. nepažeidė nė vienos sąlygos, dėl kurios eiga galėjo sustoti ar nutrūkti. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas praėjus daugiau kaip dešimčiai metų nuo nusikalstamų veikų padarymo, tačiau tai nereiškia, kad teismas nepagrįstai netaikė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis siejama su nuosprendžio priėmimu, o ne su jo įsiteisėjimu, kai nuteistajam atsiranda konkrečios įstatymais numatytos bei nuosprendžiu nustatytos teisinės pasekmės. Tais atvejais, kai nustatytas senaties terminas sueina po to, kai apkaltinamasis nuosprendis priimtas, nesvarbu, ar procesas tęsiamas apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje, tai nėra pagrindas nutraukti bylą. Tokios nuostatos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-550/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-550/2012">2K-550/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-493/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-493/2012">2K-493/2012</a>). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas 2012 m. vasario 22 d., t. y. nesuėjus senaties terminui, nustatytam baudžiamuosiuose įstatymuose, pagal kuriuos kvalifikuotos M. Ž. nusikalstamos veikos. M. Ž. buvo nuteistas už tai, kad veikdamas E. B. ir R. N. Ž. organizuotoje grupėje neteisėtai įgijo, laikė, gabeno bei perdavė narkotinę medžiagą – kokainą ir įvykdė šios narkotinės medžiagos kontrabandą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. Ž. nuteisimo už narkotinių medžiagų perdavimą, t. y. viena iš alternatyvių veikų, numatytų BK 232¹ straipsnio 3 dalyje, ir paliktas galioti nuteisimas dėl visų kitų M. Ž. padarytų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, esant tokiai procesinei situacijai, kai pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį keičia apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, nėra teisinio pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir bylą nutraukti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-493/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-493/2012">2K-493/2012</a>).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus, M. Ž. veikas kvalifikuodami pagal jo teisinę padėtį švelninančius įstatymus. Byloje nenustatyta teisinių pagrindų taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį.

2. Dėl kitų argumentų

Kasaciniame skunde M. Ž. nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas jo gabentos narkotinės medžiagos kiekis, taip pat nenustatyta duomenų apie valstybės sienos kirtimą gabenant narkotines medžiagas, todėl jis nepagrįstai nuteistas už tai, kad gabeno 750 g narkotinės medžiagos – kokaino. M. Ž. nurodo gabenęs 200 g kokaino ir jį realizavęs Lenkijoje. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu: ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Teiginiais apie netinkamai nustatytą jo gabentos narkotinės medžiagos kiekį ir jos realizavimo vietą kasatorius ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nepateikdamas teisinių argumentų, patvirtinančių, jog, vertindamas bylos duomenis, teismas pažeidė BPK reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nėra galimybės jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, nes nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. Ž. savo kaltę pripažino tik iš dalies, atitinka bylos duomenis. Kai matyti, M. Ž., nors ir pripažino, kad skrandyje gabeno narkotines medžiagas, tačiau jo parodymai apie padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes neatitinka kai kurių esminių teismo nustatytų aplinkybių. Toks prisipažinimas pagrįstai nelaikytinas visišku ir nepripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė jokių kitų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti lengvinančiomis nuteistojo atsakomybę, nustatymas yra susijęs su bylos duomenų vertinimu ir tam tikrų faktų nustatymu, o tai yra žemesnių instancijų teismų kompetencija. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog byloje nėra M. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl to BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos.

Dėl nuteistojo R. N. Ž. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinio skundo argumentų

1. Dėl rezoliucinės dalies

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 307 straipsnio 2 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes iš nuosprendžio rezoliucinės dalies nėra aišku, pagal kokius baudžiamuosius įstatymus ir už kokias veikas R. N. Ž. nuteistas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. N. Ž. pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 metų birželio 5 d. iki 2002 m. birželio 15 d. organizavo stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą, pats neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė narkotinę medžiagą – kokainą bei organizavo stambaus masto šios narkotinės medžiagos kontrabandą; pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 3 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 23 d. iki rugsėjo 7 d. organizavo narkotinės medžiagos – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą, pats neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė narkotinę medžiagą – kokainą bei organizavo pasikėsinimą padaryti šios narkotinės medžiagos kontrabandą; pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (naujoji Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija) nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 8 d. iki balandžio 20 d. organizavo stambaus masto narkotinės medžiagos – kokaino neteisėtą įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą, pats neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir perdavė stambų kiekį narkotinės medžiagos – kokaino bei organizavo pasikėsinimą padaryti labai didelio kiekio šios narkotinės medžiagos kontrabandą.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. N. Ž. nuteisimo už stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą gabenimą ir perdavimą (2002 m. birželio 5–15 d. nusikalstama veika); už narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą bei neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą ir perdavimą (2002 m. rugpjūčio 23 d. – rugsėjo 7 d. nusikalstama veika); už stambaus masto narkotinių medžiagų – kokaino neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo organizavimą (2003 m. balandžio 8–20 d. nusikalstama veika). Taigi, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies bei pateiktų motyvų aišku, kad visose trijose nusikalstamose veikose paliktas R. N. Ž. nuteisimas pagal 2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcijos BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 3,5 dalis dėl narkotinės medžiagos – kokaino neteisėto gabenimo organizavimo ir pagal 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcijos 199 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį dėl kokaino kontrabandos organizavimo arba pasikėsinimo ją organizuoti, taip pat nuteisimas pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 232¹ straipsnio 5 dalį (2000 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) dėl neteisėto stambaus kiekio narkotinės medžiagos – kokaino įgijimo, laikymo, gabenimo ir perdavimo (2003 m. balandžio 8 d. iki balandžio 20 d. nusikalstama veika).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad toliau kasaciniame skunde dėstydamas argumentus dėl per griežtų bausmių nuteistojo gynėjas vardija, dėl kokių nusikalstamų veikų apeliacinės instancijos teismas panaikino R. N. Ž. nuteisimą. Taigi, akivaizdu, kad kasatoriui rezoliucinė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis yra suprantama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 307 ir 331 straipsnių nuostatų – visos nuosprendžio dalys atitinka įstatymų reikalavimus, nuosprendyje aiškiai išdėstyti nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų požymiai, jų aplinkybės, nurodyti įstatymai, pagal kuriuos veikos kvalifikuotos, taip pat iš kaltinimo pašalinto veikos, o išvados tinkamai motyvuotos.

2. Dėl nuteistajam paskirtų bausmių

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išanalizavo ir aptarė visus klausimus, susijusius su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, galimybėmis jas švelninti. Teismas atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų skaičių, pagal įstatymus jiems skirtinų bausmių ribas bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtų bausmių dydį, taip pat į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su nuteistųjų asmenybėmis bei padarytų nusikalstamų veikų ypatybėmis (nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjęs ilgas laiko tarpas, ne visos nusikalstamos veikos buvo baigtos ir kt.). Pažymėtina, kad, net ir pašalinus iš kaltinimo kai kurias alternatyvias veikas, R. N. Ž. liko nuteistas už 6 nusikaltimus. Įvertinęs šiuos duomenis ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytoms veikoms, kitoms reikšmingoms bylos aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis konstatuotina, kad tokios teismo išvados nepažeidžia baudžiamojo įstatymo nuostatų ir bausmių skyrimo principų.

3. Dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje procesas tęsėsi nepateisinamai ilgai ir tai yra pagrindas R. N. Ž. sušvelninti paskirtas bausmes taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai nesirėmė kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, kurioje nustatytos analogiškos faktinės aplinkybės, kaip šioje byloje ir konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–256/2009, 2K–503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–7–45/2007). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–7–109/2013).

Nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos, už kurias nuteistas R. N. Ž., padarytos 2002–2003 metais. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2006 m., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2012 m. Išanalizavęs bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kodėl šiuo atveju, nors nuo veikų padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik dešimt metų, nelaikytina, kad procesas užtruko nepateisinamai ilgai ir nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytais argumentais. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad procesas užtruko dėl valstybės institucijų kaltės, jų nepateisinamo delsimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad jos proceso trukmę nulėmė didelė apimtis ir sudėtingumas: nusikalstamos veikos buvo daromos tarptautiniu mastu, jose dalyvavo daug asmenų, veikusių organizuota grupe; su šia byla susiję asmenys (D. N., A. D., A. I. ir kt.) įvairiais laikotarpiais buvo suimti užsienio valstybėse (Lenkijoje, Prancūzijoje), dėl jų vyko teisminiai procesai; R. N. Ž., L. T. ir R. V. kurį laiką gyveno užsienyje. Be to, šioje byloje nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai paaiškėjo ne iš karto.

Ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2006 m. liepos 4 d., gavus Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarnybinį pranešimą, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00058-06 dėl plėšimo (už kurį buvo nuteistas E. B. ir kt.), nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktuose, požymiai (dėl A. A. mirties). A. A. mirties aplinkybės iki to laiko nebuvo tiriamos, nes gydytojai, dalyvavę operacijoje ir iš jo organizmo pašalinę narkotines medžiagas, buvo papirkti, įrašai dėl sveikatos sutrikimo priežasties ligos istorijoje suklastoti, o A. A. artimieji į ikiteisminio tyrimo įstaigas nesikreipė. Taip pat byloje yra duomenų, rodančių, jog prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, buvo atliekami neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai (Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2006 m. liepos 4 d. tarnybinis pranešimas, kad, atliekant operatyvines ir paieškos priemones baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00066-06, nustatyti 2002 metais padarytų nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimų narkotinėmis medžiagomis, požymiai; atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00058-06, buvo klausomasi E. B. ir kitų asmenų pokalbių telefonų ir kt.), kurių pagrindu buvo surinkta informacija apie padarytas nusikalstamas veikas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paaiškinta, kodėl teismas nesiremia kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-7-48/2009. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad situacijos nurodytose bylose nėra analogiškos nagrinėjamai bylai. Baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, kuri aptariama R. N. Ž. gynėjo kasaciniame skunde, nustatyta, kad nuteistieji, apklausti ikiteisminio tyrimo metu, visiškai pripažino savo kaltę ir po to metus laiko su jais nebuvo atliekami jokie proceso veiksmai, nebuvo gauta jokių jų kaltės įrodymų. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nuteistasis R. N. Ž. savo kaltės nepripažino, o bylos tyrimo veiksmai visą laiką buvo intensyviai atliekami, buvo renkami bylai reikšmingi duomenys. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į gynėjo nurodytą laikotarpį, kai su R. N. Ž. nebuvo atliekami jokie proceso veiksmai (2007–2008 m.), tačiau, priešingai nei nurodo kasatorius, teismas nepripažino, kad šis laikotarpis yra nepateisinamas valstybės institucijų delsimas. Teismas nurodė, kad tuo metu buvo atliekami kiti proceso veiksmai (ekspertizės, apklausos ir kt.). Todėl tai, kad tam tikru laikotarpiu būtent R. N. Ž. nedalyvavo jokiuose procesiniuose veiksmuose, negali būti laikoma jo teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimu. Taigi, nesant šios teisės pažeidimų, taip pat nenustačius kitų aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip išimtinės, konstatuoti, kad teismai, netaikydami BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių tinkamai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė, taip pat tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų E. B. ir M. Ž. bei nuteistojo R.N. Ž. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinius skundus.

Teisėjai

Armanas Abramavičius

Alvydas Pikelis

Albinas Sirvydis