Baudžiamoji byla Nr. 2K–307/2013
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00377-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.10.3;
2.1.2.8;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. O. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir penkiems mėnesiams.
Iš E. O. priteista nukentėjusiajai R. G. (K.) 300 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Taip pat skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo E. O. apeliacinis skundas atmestas. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalis dėl kardomojo kalinimo įskaitymo pakeista: vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis E. O. į bausmės laiką įskaitytas Jungtinėje Karalystėje kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2011 m. vasario 5 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
E. O. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 25 d., apie 22.30 val., prie prekybos centro „Molas“, esančio Kaune, K. Baršausko g. 66a, veikdamas bendrininkų grupe su E. B., kuris dėl šios nusikalstamos veikos padarymo 2011 m. birželio 29 d. nuteistas įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį bei psichinį smurtą, tenkino lytinę aistrą su R. G. (K.) (gim. (duomenys neskelbtini)), t. y., E. B. paėmus prie PC „Molas“ įėjimo tuo metu nepilnametę R. K. ant rankų ir prievarta nusinešus už PC „Molas“, ten sugriebus jai už rūbų rankovės ir nusitempus nukentėjusiąją į teniso kortų teritoriją, E. O. stebint ir tokiu būdu palaužiant nukentėjusiosios valią priešintis, su šia nukentėjusiąja, prieš jos valią, E. B. tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu; po to E. B. stovint netoliese ir stebint, taip palaužiant nukentėjusiosios valią priešintis, E. O. su nukentėjusiąja prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu; po to E. B., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, dar kartą oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusios R. G. (K.) valią; tokiu būdu jie bendrininkų grupe seksualiai prievartavo nukentėjusiąją.
Be to, E. O. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 25 d., apie 22.30 val., prie prekybos centro „Molas“, esančio Kaune, K. Baršausko g. 66a, veikdamas bendrininkų grupe su E. B., po panaudoto fizinio smurto ir psichinės prievartos, taip palaužus nukentėjusiosios valią priešintis, bendrininkui E. B. atlikus prievartinį lytinį aktą su nukentėjusiąja R. G. (K.), atliko su ja prievartinį lytinį aktą; po to vėl E. B. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, o E. O. stovėjo netoliese ir stebėjo vietovę; tokiu būdu jie palaužė nukentėjusiosios valią priešintis ir bendrininkų grupe išžagino nukentėjusiąją.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. O. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą viešame teisiamajame posėdyje, taip šiurkščiai pažeisdamas ne tik pagrindines baudžiamojo proceso taisykles, bet ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 9 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjant bylą viešame teisiamajame posėdyje, dalyvaujant pašaliniams asmenims, tarp kurių buvo jam artimi asmenys – tėvas ir sesuo – iš jo buvo atimta procesinė teisė duoti išsamius ir atitinkančius tikrovę parodymus. Neturėdamas teisinių žinių jis nežinojo, kad turi teisę į neviešą bylos nagrinėjimą. Salėje esantys pašaliniai asmenys sutrukdė pasinaudoti jam suteiktomis procesinės teisėmis, nuolat replikavo, neleido susikaupti. Pasak kasatoriaus, į tai ne kartą teismo dėmesį atkreipė valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė, tačiau teismas, užuot priėmęs nutartį dėl neviešo bylos nagrinėjimo, apsiribojo įspėjimu, kad „posėdžio metu laikytųsi tvarkos“. Taigi, teismas ne tik neužkirto kelio paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas tokių žinių paskelbimui, atėmė iš jo procesinę teisę tinkamai gintis nuo pareikštų kaltinimų. Kasatoriaus nuomone, buvo pažeistos ne tik jo, bet ir nukentėjusiosios, kuri nagrinėjamo įvykio metu buvo nepilnametė, procesinės teisės. Kasatoriaus nuomone, nurodyti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.
Be to, kasatorius nurodo, kad valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė R. O. yra dabartinio Kauno r. policijos viršininko R. O. sutuoktinė. R. O., dirbdamas policijoje, ilgą laiką buvo liudytojų – policijos pareigūnų A. M. ir N. M. bendradarbis. Be to, liudytoja R. K., šiuo metu dirbanti prokurore Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, yra prokurorės R. O. kolegė. Abi dirba viename skyriuje. Teisėjui A. R. buvo žinomos šios aplinkybės, ir jis privalėjo nušalinti prokurorę R. O. nuo bylos nagrinėjimo. Pasak kasatoriaus, teisėjas A. R., būdamas Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroru, ne tik asmeniškai pažinojo tyrėją (tardytoją) R. K., bet ir kontroliavo ikiteisminį tyrimą bylose, kurios buvo tyrėjos R. K. žinioje. Dėl šių aplinkybių teisėjas A. R. privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Kasatoriui šios aplinkybės tapo žinomos tik po apeliacinio proceso, todėl jų neišdėstė apeliaciniame skunde. Kasatorius teigia, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė ir kitus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Pagal BPK 271 straipsnio 2 dalį po kaltinamojo akto paskelbimo teisiamojo posėdžio pirmininkas turi paklausti, ar kaltinamasis supranta kaltinimą ir prisipažįsta kaltas. Teismas jo poziciją dėl kaltės pripažinimo (nepripažinimo) nustatė tik įrodymų tyrimo pabaigoje. Tai akivaizdžiai užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole. Kasatoriaus nuomone, nebuvo nustatyta ir įrodymų tyrimo tvarka. Taip buvo pažeistos jo, kaip kaltinamojo, procesinės teisės: duoti parodymus bet kuriuo įrodymų tyrimo metu ar išvis jų neduoti. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota prokurorės pozicija dėl tyrimo poligrafu. Prokurorė pareiškė, kad „yra keliami tam tikri reikalavimai dėl žinojimo, informacijos turėjimo. Šioje stadijoje nėra prasmės atlikti tyrimą, duomenys būtų iškreipti, tačiau jeigu teismas abejoja jos parodymais, jos nuomone, reikia kviesti V. S., kuris sukūrė šią metodiką ir atsakytų į klausimus“. Kasatorius teigia, kad kyla pagrįstas klausimas, kokioje baudžiamojo proceso stadijoje – ikiteisminio tyrimo ar nagrinėjimo teisme metu – valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė davė parodymus, kurių byloje nėra. Be to, prokurorė, prieštaraudama prašymui atlikti poligrafinį tyrimą, prašė kviesti į teisiamąjį posėdį specialistus V. S. ir V. S.. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje esančią specialisto išvadą pateikė V. S..
Kasatorius teigia apeliaciniame skunde nurodęs, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nukentėjusioji neabejotinai atpažino E. B., tačiau dėl jo (kasatoriaus) dalyvavimo nusikaltimo padaryme ji nebuvo visiškai įsitikinusi. Tai rodo, jog nukentėjusioji iš tikrųjų neįsiminė savo tikrųjų žagintojų. Dėl D. T. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų. Kasatoriaus nuomone, nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios parodymais. Be to, nė vienas iš liudytojų nenurodė jo, kaip nukentėjusiąją žaginusio asmens. Nėra jokių duomenų, kad jis buvo įvykio vietoje. Apeliaciniame skunde jis teigia nurodęs, kad jo kaltės neįrodo nei parodymų patikrinimo vietoje protokolas, nei specialistų išvados, nei kiti bylos duomenys. Įvykio vietoje nerasta jokių jo pėdsakų. Be to, akistatos metu nukentėjusioji nebuvo tikra, kad jis padarė nusikalstamas veikas. Byloje esančiame vaizdo įraše taip pat nėra jokios įrodomosios informacijos.
Tačiau, kaip teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, šiurkščiai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, išvis neišnagrinėjo jo skundo, o apsiribojo perrašymu padrikų teiginių, esančių apylinkės teismo nuosprendyje. Be to, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas privalėjo nustatyti esminius BPK pažeidimus, kurie nurodomi kasaciniame skunde. Šiuo atveju teismas, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, privalėjo patikrinti, ar tai turėjo neigiamos įtakos nuosprendžio priėmimui. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, ne tik nenustatė akivaizdžių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir pats padarė šiurkščius pažeidimus, nagrinėdamas bylą viešame teismo posėdyje.
Be to, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas jam paskirtas laisvės atėmimo bausmes taikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK bendrosios dalies normas ir nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 17 punkto išaiškinimų, kad „jei asmuo su nukentėjusiuoju lytiškai santykiavo ir iš karto po to tenkino lytinę aistrą arba atvirkščiai, padarytos veikos sudaro idealiąją išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikaltimų sutaptį“. Pasak kasatoriaus, jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, todėl teismas, subendrindamas bausmes, turėjo taikyti bausmių apėmimo principą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
BPK 9 straipsnio 3 dalis numato, kad neviešame teismo posėdyje leidžiama nagrinėti bylas, kuriomis kaltinami jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, etc. Prokuroro teigimu, ši įstatymo norma suteikia teismui diskreciją viešai ar ne nagrinėti tokio pobūdžio bylas. Todėl kasatoriaus teiginys, kad jo byla privalėjo būti nagrinėjama neviešame posėdyje yra nepagrįstas.
Pasak prokuroro, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolų niekas iš proceso dalyvių nepageidavo neviešo bylos nagrinėjimo, todėl teismas nenusprendęs bylą nagrinėti neviešai BPK normų nepažeidė.
Prokuroras atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius, motyvuodamas, jog teismo salėje buvo pašaliniai asmenys, tarp jų ir jo tėvai, negalėjo duoti išsamių parodymų. Tačiau susipažinus su kaltinamojo parodymų teisme turiniu, matyti, kad kaltinamasis neigė padaręs nusikaltimą, smulkiai atpasakojo savo įvykių versiją, nurodė net kokias narkotines medžiagas tada vartojo, kad skyrėsi su žmona ir kitas smulkmenas. Todėl, pasak prokuroro, teigti, kad viešas bylos nagrinėjimas jam sukliudė duoti išsamius parodymus, nėra jokio pagrindo.
Kasatorius nurodo, kad valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė R. O. yra Kauno r. policijos viršininko sutuoktinė, o bylą tyrusi tyrėja šiuo metu dirba kartu su kaltintoja toje pačioje prokuratūroje. Be to, bylą pirmojoje instancijoje nagrinėjęs teisėjas pats yra dirbęs prokuroru. Anot kasatoriaus, tokie pareigūnai dėl galimo šališkumo privalėjo nusišalinti nuo dalyvavimo bylos ikiteisminiame tyrime ar nagrinėjime teisme. Prokuroro nuomone, su šiais kasatoriaus teiginiais sutikti nėra jokio pagrindo. Netgi, jeigu aplinkybės dėl pareigūnų darbo vietų, nurodytos kasaciniame skunde, yra teisingos, nėra jokių duomenų apie proceso dalyvių galimą šališkumą. Vien tos aplinkybės, kad kito policijos komisariato (Kauno rajono) vadovas yra prokurorės sutuoktinis ir tos pačios profesijos kaip ir ikiteisminį tyrimą atlikusio Kauno miesto Dainavos PK pareigūnai ar kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja tapo prokurore, nerodo jokio šališkumo. Aplinkybė, kad teisėjas anksčiau dirbo prokuroru vėlgi neduoda pagrindo abejoti jo nešališkumu. Pasak prokuroro, pareigūnų profesinė karjera ar santuokiniai ryšiai patys savaime neduoda pagrindo abejoti jų sąžiningumu, o kitų aplinkybių apie kokį nors pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi nėra nei bylos medžiagoje, nei kasaciniame skunde.
Kasatorius nurodo nemažai, jo nuomone esminių procesinių pažeidimų: po kaltinamojo akto paskelbimo nesiaiškinta, ar jis supranta kuo kaltinamas ir prisipažįsta ar ne; teismo protokole nurodyti prokurorės parodymai, kurių byloje nėra; ten pat nurodyti du tyrimo poligrafu specialistai, nors kasatorius žinantis tik vieną iš jų.
Prokuroro nuomone, nurodyti skunde pažeidimai nėra esminiai ir neturėjo jokios įtakos teismo priimtam sprendimui.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų, kaltinamasis ir jo gynėja aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, uždavinėjo klausimus apklausiamiems asmenims, išsakė savo poziciją dėl papildomų liudytojų ar specialistų kvietimo. Tai rodo, kad kasatorius pats ir per savo gynėją aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir jokių prieštaravimų nei dėl įrodymų tyrimo tvarkos, nei dėl apimties neišreiškė. Kaip matyti iš E. O. apeliacinio skundo motyvų, nuteistasis ginčijo ne įrodymų rinkimo ar jų apimties klausimus, o šių įrodymų teisminį vertinimą. Dėl tyrimo poligrafu specialistų kvietimo į teismo posėdį siekiant išsiaiškinti atlikto nukentėjusiosios tyrimo metodiką ir kaip vertinti gautus duomenis, iniciatyvą išreiškė prokurorė, kuri vėliau išdėstė savo poziciją dėl gynybos siūlymo atlikti patį tyrimą poligrafu. Prokurorės nuomonė būtent ir buvo protokole pavadinta „parodymais“. Taip pat klaidingai nurodyta ir specialisto pavardė. Pažymėtina, kad dėl šių neesminių posėdžio protokolo netikslumų niekas iš proceso dalyvių pastabų per įstatymo nustatytus terminus nepareiškė. Be to, jokiais „prokurorės parodymais“ nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesivadovavo ir savo sprendimuose jų neaptarinėjo.
Todėl, pasak prokuroro, kasatoriaus nurodomi tariamai esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai tėra gynybinė jo pozicija, siekiant visais įmanomais būdais išvengti ar užvilkinti pelnytos bausmės paskyrimą.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, o tik perrašė pirmosios instancijos nuosprendžio teiginius. Su tuo, anot prokuroro, sutikti nėra pagrindo. Prokuroras pažymi, kad kasatorius dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir vienintelis jo prašymas buvo atlikti DNR tyrimą, kuris jau buvo atliktas anksčiau. Kitų įrodymų tirti ar rinkti papildomai nei E. O., nei jo gynėja neprašė. Todėl, pasak prokuroro, visai logiška, kad pats įrodymų tyrimo neatlikęs apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmosios instancijos teismo išnagrinėtais įrodymais ir juos nurodė kaip argumentus atmetant apeliacinį skundą.
Prokuroro teigimu, kasatorius teisingai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 17 punkto 2 pastraipą: „Jei asmuo su nukentėjusiuoju lytiškai santykiavo ir iš karto po to tenkino lytinę aistrą arba atvirkščiai, padarytos veikos sudaro idealiąją išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikaltimų sutaptį.“ Tačiau kasatorius, pasak prokuroro, nenurodo, kad to paties punkto toje pačioje pastraipoje nurodyta, kad „jei lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas padaryti keliomis skirtingomis veikomis ir tarp jų yra laiko tarpas, padarytos veikos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį“. Skirtingų veiksmų ir laiko tarpo ilgumo kriterijai yra vertinamieji ir kiekvienu atveju teismo vertinami atsižvelgiant į veikų padarymo aplinkybes.
Prokuroras nurodo, kad šioje byloje nustatyta, jog E. O. veikė bendrininkų grupe su E. B.. Jie su nukentėjusiąja pasikeisdami tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, o po to, vėl pasikeisdami, atliko po prievartinį lytinį aktą. Todėl tokie abiejų nuteistųjų veiksmai, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos buvo daromos praėjus nors ir neilgam, bet tam tikram laiko tarpui ir atliekant skirtingus veiksmus, pasak prokuroro, teismų pagrįstai nebuvo laikomi idealiąja sutaptimi.
Nuteistojo E. O. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo (BPK 9 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 271 straipsnio 2 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo)
Kasatorius savo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme iš esmės motyvuoja tuo, kad, nagrinėdamas bylą viešame teismo posėdyje, pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 9 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad buvo esmingai pažeisti ir BPK 271 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, o apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes jo paduoto skundo neišnagrinėjo.
Tokie kasatoriaus teiginiai bei argumentai, kuriais jie grindžiami, atmestini.
Pagal BPK 9 straipsnio 1 dalį bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams. Be šių atvejų, pagal BPK 9 straipsnio 3 dalį leidžiama neviešai nagrinėti teisme bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas. Taigi ši baudžiamojo proceso įstatymo norma leidžia, bet neįpareigoja teismo visais atvejais, kai teisme nagrinėjama byla dėl nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, nagrinėti ją neviešai. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei vienas iš proceso dalyvių, tarp jų ir pats nuteistasis bei jo gynėja, tokių prašymų, kad byla būtų nagrinėjama neviešai, nepareiškė, iš protokole užfiksuotų duomenų, paties nuteistojo parodymų matyti, kad viešas bylos nagrinėjimas nesutrukdė jam duoti parodymus ir nebuvo kliūtis pateikti savo gynybos versiją (kuri ir buvo pateikta), ginčyti nukentėjusiosios parodymus, uždavinėti klausimus, t. y. aktyviai dalyvauti įrodymų tyrime. Dėl to, kas išdėstyta, kasatoriaus argumentai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo esmingai pažeisti BPK 9 straipsnio 3 dalies reikalavimai, yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prašymų ją nagrinėti neviešame posėdyje taip pat nebuvo pareikšta, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo ginčijamas.
BPK 271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymų tyrimas teisme pradedamas kaltinamojo akto paskelbimu, kurį perskaito prokuroras, šio straipsnio 2 dalyje – kad po to teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausia kaltinamąjį, ar jis supranta kaltinimą, reikiamais atvejais išaiškina kaltinamajam to kaltinimo esmę ir paklausia, ar jis prisipažįsta kaltas. Kaltinamasis turi teisę motyvuoti savo atsakymą.
Kasatoriaus argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 271 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą, nes jo poziciją dėl kaltės pripažinimo ar nepripažinimo nustatė tik įrodymų tyrimo pabaigoje, kad įrodymų tyrimo tvarka nebuvo nustatyta, nepagrįsti, nes visų pirma jie prieštarauja teisiamojo posėdžio protokolo turiniui. Iš protokolo turinio matyti, kad po kaltinamojo akto paskelbimo kaltinamasis buvo paklaustas, ar suprato kaltinimą, ar prisipažįsta kaltu (kaltinamojo atsakymas buvo, kad kuo kaltinamas suprato, kaltu neprisipažįsta), įrodymų tyrimo tvarkai, pasiūlytai prokurorės (apklausti kaltinamąjį, nukentėjusiąją, po to liudytojus), kiti proceso dalyviai pritarė. Taip pat iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad nuteistasis E. O. davė parodymus, tiek pats, tiek per savo gynėją aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir jokių pastabų dėl įrodymų tyrimo tvarkos, t. y. jų tyrimo sekos, nereiškė. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad protokole esantys netikslumai (klaidingai nurodant specialisto pavardę, valstybinio kaltintojo nuomonę pavadinant „parodymais“), nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kurį būtų galima vertinti kaip esminį pažeidimą, suvaržiusį įstatymu garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Kasatorius teigia, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nes, kasatoriaus nuomone (kuri argumentuojama nurodant bei akcentuojant bylos nagrinėjime dalyvavusių, taip pat ir nedalyvavusių, pareigūnų buvusias ir esamas pareigas), teisėjas, pats anksčiau dirbęs prokuroru, turėjo nušalinti valstybinį kaltinimą palaikiusią prokurorę ir pats nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.
Kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo taip pat atmestini.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme niekas iš bylos nagrinėjimo teisme dalyvių abejonių dėl teismo nešališkumo nekėlė, nuteistajam E. O. teisė aktyviai ir lygiomis sąlygomis su kitais proceso subjektais dalyvauti procese (teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, išsakyti nuomonę teismo posėdyje sprendžiamais klausimais, ginčyti kitos šalies argumentus ir kt.) nebuvo ribojama. Esant tokioms bylos aplinkybėms, remiantis kasatoriaus argumentais konstatuoti, kad jo teisė į nešališką teismą buvo pažeista, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, esmingai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, jo apeliacinio skundo neišnagrinėjo, priimtoje nutartyje apsiribojo tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančių teiginių perrašymu, taip pat atmestini.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, kaip reikalaujama BPK 332 straipsnio 3, 5 dalyse, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, priimtoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šiuos įstatymo reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Apeliaciniu skundu nuteistais E. O. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, nes jo dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas neįrodytas, byloje surinkti įrodymai įvertinti neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl E. O. padarytų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, yra pagrįstos ir teisingos. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apelianto argumentus yra atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, yra argumentuoti, išsamūs ir aiškiai išdėstyti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad remiantis kasatoriaus argumentais konstatuoti, jog nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių teismų sprendimai turėtų būti naikinami, nėra pagrindo.
Dėl BK 63 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymo
Nuteistajam E. O. teismas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrino ir galutinę bausmę paskyrė vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, t. y. prie griežtesnės bausmės pridėjęs dalį paskirtos švelnesnės bausmės.
Kasatorius teigia, kad teismas, subendrindamas bausmes dalinio sudėjimo, o ne apėmimo, numatyto BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, būdu, netinkami taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo teismų praktikos, t. y. išaiškinimų, esančių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 17 punkto antroje pastraipoje, kurioje nurodyta, kad „jei asmuo su nukentėjusiuoju lytiškai santykiavo ir iš karto po to tenkino lytinę aistrą arba atvirkščiai, padarytos veikos sudaro idealiąją išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikaltimų sutaptį“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką, taip pat ir paties kasatoriaus nurodomame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 49 17 punkte yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai lytinis santykiavimas ir lytinės aitros tenkinimas padaryti keliomis skirtingomis veikomis ir tarp jų yra laiko tarpas, padarytos veikos sudaro realiąją nusikaltimų sutaptį. Skirtingų veiksmų ir laiko tarpo ilgumas yra vertinamieji kriterijai, todėl kiekvienu atveju teismas sprendžia atsižvelgdamas į veikų padarymo aplinkybes.
Byloje nustatyta, kad E. O. veikė bendrininkų grupe su E. B., kad abu pasikeisdami su nukentėjusiąja tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, po to vėl pasikeisdami, ją išžagino. Pagal byloje nustatytas aplinkybes konstatuoti, kad teismas E. O. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas bausmes turėjo bendrinti taikydamas ne BK 63 straipsnio 1 dalies 4 punkto, o to paties straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo E. O. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
