Baudžiamoji byla Nr. 2K-8-976/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12681-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.2;
1.2.23.5.1; 2.1.16.2.17
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Rolandui Jurkevičiui,
nuteistajam S. O. (S. O.) (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,
nuteistajam D. C. (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui (Pavel Borkovski),
nuteistajam M. K. (nuotoliniu būdu), jo gynėjui advokatui Sauliui Kibildai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. O. gynėjo advokato Raimundo Jurkos, nuteistojo D. C. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio, nuteistojo M. K. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu:
S. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 263 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžiu, ir S. O. paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams aštuoniems mėnesiams ir 9837,42 Eur vertės turto konfiskavimas. S. O. taip pat atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį BK 37 straipsnio pagrindu ir byla dėl šios dalies jam nutraukta. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuota S. O. automobilio „SAAB 9-3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma – 1770 Eur;
D. C. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu, ir D. C. paskirtas laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams. D. C. taip pat išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 263 straipsnio 3 dalį kaip nepadaręs šių nusikalstamų veikų;
M. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. K. paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta bausmių apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 22 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžiu bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. nuosprendžiu, ir M. K. paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų. M. K. taip pat atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį BK 37 straipsnio pagrindu ir byla dėl šios dalies jam nutraukta;
V. J. (V. J.) nuteistas pagal BK 263 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta bausmių apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu, bei Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. baudžiamuoju įsakymu, ir V. J. paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendis pakeistas:
S. O. nusikalstami veiksmai iš BK 263 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir S. O. paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų ir 9837,42 Eur konfiskavimas.
Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės D. C. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrimo taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir D. C. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu, ir D. C. paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų.
V. J. nusikalstami veiksmai iš BK 263 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 3 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta bausmių apėmimo būdu su bausme, paskirta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. baudžiamuoju įsakymu, ir V. J. paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir V. J. paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų šešiems mėnesiams.
Kita Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Nuteistojo S. O. ir jo gynėjo advokato Rimo Andrikio, nuteistojo D. C. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio, nuteistojo M. K. gynėjo advokato Sauliaus Kibildos, nuteistojo V. J. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių gynėjų kasacinius skundus tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. O., V. J. ir D. C. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų tokiomis aplinkybėmis: S. O. ir V. J., veikdami bendrininkų grupe, vykdydami iš anksto aptartą planą neteisėtai įgyti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir jomis disponuoti, 2020 m. kovo 30 d. 2.14 val. S. O. vairuojamu automobiliu „SAAB 9-3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvažiavo prie pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ten S. O. kurį laiką stebėjo aplinką, o V. J. apie 4.30 val., išdaužęs M. K. naudojamo automobilio „Mercedes Benz C220“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dešinės pusės galinių durelių langą, iš automobilio paėmė ten esantį paketą su 596,10 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų – 118,61 g amfetamino, ir šias medžiagas S. O. su V. J. tokiu būdu neteisėtai įgijo. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, S. O., V. J. ir D. C., veikdami bendrininkų grupe, šį labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų neteisėtai gabeno minėtame automobilyje „SAAB 9-3“, iki juos tą pačią dieną apie 4.42 val. Vilniuje, Tūkstantmečio gatvėje, sulaikė policijos pareigūnai.
2. M. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti tokiomis aplinkybėmis: jis iki 2020 m. kovo 30 d. apie 4.21 val. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, automobilyje „Mercedes Benz C220“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), stovinčiame prie pastato Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laikė 596,10 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų – 118,61 g amfetamino.
3. Taip pat šioje byloje S. O. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį BK 37 straipsnio pagrindu ir byla dėl šios dalies jam nutraukta; M. K. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį BK 37 straipsnio pagrindu ir byla dėl šios dalies jam nutraukta, tačiau šios bylos dalys kasacine tvarka neapskųstos.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio reikalavimų, tačiau, vertindamas nuteistųjų V. J. ir S. O. veiksmus, pagrobiant iš M. K. priklausančio automobilio 596,10 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų – 118,61 g amfetamino, padarė nepagrįstą išvadą, kad šie veiksmai atitinka BK 263 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Šis teismas nurodė, kad V. J. ir S. O. veiksmuose yra BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nustatyto neteisėto labai didelio psichotropinių medžiagų kiekio įgijimo ir gabenimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių, todėl nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jų veiksmus pagal BK 263 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. C. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nenustatyta išskirtinių aplinkybių, suteikiančių pagrindą skirti nuteistajam švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta minimali jos riba.
III. Kasacinių skundų argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistojo S. O. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė BPK 307 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų teismo nuosprendžio turiniui. Baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota kaltinant S. O. padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 263 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu S. O. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Tuo pačiu nuosprendžiu teismas S. O. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 263 straipsnio 3 dalį. Tačiau šis teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, dėl kokių veikų S. O. buvo išteisintas, t. y. nepasisakė dėl kaltinamajame akte jam inkriminuotų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pertekliniais pripažintų kaltinimų pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. O apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių procesinių pažeidimų neištaisė, taip padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sutrukdė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
5.2. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas S. O. veiką iš BK 263 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 3 dalį, pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šis teismas nuosprendyje konstatavo, kad S. O. veikoje nėra BK 263 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių. Dėl to teismas turėjo ne perkvalifikuoti S. O. veiksmus, bet jį pagal BK 263 straipsnio 3 dalį išteisinti kaip nepadariusį šios nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
5.3. Abiejų instancijų teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje ir teismų praktikoje įrodymams ir jų vertinimui keliamų reikalavimų ir padarė klaidingas, nevienareikšmes, netikslias ir nelogiškas išvadas. Teismai išsamiai nenagrinėjo, ar bylos įrodymai, kuriais buvo grindžiama išvada dėl S. O. nusikalstamų veiksmų – veikimo bendrininkų grupe su V. J., susitarimo iš M. K. pagrobti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, aplinkos stebėjimo, draudžiamų medžiagų gabenimo ir t. t., surinkti teisėtai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, ir kiekvieno įrodymo atskirai neįvertino. Pirma, tokios priemonės kaip „neformali apklausa“ BPK nenustato, todėl kiekvienas kontaktas su ikiteisminio tyrimo pareigūnais yra traktuotinas kaip oficialus, kurio metu įtariamajam yra užtikrintinos jo procesinės teisės. Taigi „neformalių apklausų“ metu gauti rezultatai savaime negali būti pripažįstami įrodymu pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-788/2016, 2K-7-57-648/2021, 2K-58-719/2022). Kasatorius nurodo, kad liudytojų policijos pareigūnų M. Pakarno ir P. Abmorševo parodymai apie S. O. po sulaikymo poliklinikoje jiems išsakytą prisipažinimą padarius nusikaltimą neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo, nes šis nuteistojo pokalbis su policijos pareigūnais apie tyrimui reikšmingas aplinkybes nebuvo vykdomas BPK nustatyta tvarka. Antra, teismai nepagrįstai pripažino įrodymais ir vadovavosi BPK 158 straipsnio nustatyta tvarka surinktais duomenimis apie nuteistųjų S. O. ir D. C. pokalbius areštinėje. Kasatorius, aptardamas kasacinės instancijos teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką dėl įtariamojo teisės tylėti ir neduoti parodymų prieš save (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-475/2013, 2K-62-628/2019; EŽTT 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 48539/99), teigia, kad kontroliuojant S. O. susižinojimą su D. C., jiems esant areštinės patalpose, buvo pažeistas sąžiningo proceso reikalavimas. Įtariamojo apklausos metu S. O. nedavus parodymų, kaltės nepripažinus, teisėsaugos pareigūnai nusprendė prieš jį panaudoti slaptas duomenų rinkimo priemones, jas įrengė areštinės patalpose, taip pažeidė S. O. teisę tylėti, nepasakoti pareigūnams to, kas pakenktų jo gynybai. Be to, abiejų instancijų teismai nesiaiškino abejonių keliančių aplinkybių dėl BPK 158 straipsnyje nustatytų tyrimo veiksmų organizavimo skaidrumo ir tinkamumo, nes nepatikrino, kaip 2020 m. balandžio 8–9 d. areštinės patalpose galėjo būti slapta klausomasi S. O. pokalbių, nors jis iš sulaikymo buvo paleistas dar 2020 m. kovo 30 d. Teismams šių pažeidimų nenustačius ir neištaisius, duomenys, gauti nesilaikant įrodymams keliamų reikalavimų, buvo neteisingai sugretinti su kitais bylos įrodymais. Trečia, teismai įrodymų leistinumo požiūriu nepatikrino kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų. Antai teismai nuosprendžiuose vadovavosi kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose esančiais duomenimis apie S. O. automobilio „SAAB 9-3“ judėjimo maršrutą ir laiką. Tačiau teismai nevertino, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu bylai buvo pateikti kriminalinės žvalgybos veiksmų, kurie buvo išimtinai taikomi tik D. C., protokolai, nesiaiškino, kokiu pagrindu, atliekant minėtus veiksmus išimtinai dėl D. C., judėjimo fiksavimo įranga buvo sumontuota S. O. priklausančiame automobilyje. Kasatoriui abejonių kelia ir tai, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir nuteistieji sulaikyti 2020 m. kovo 30 d., kai dar buvo vykdomi ir toliau tęsiami kriminalinės žvalgybos veiksmai.
5.4. Abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalys, kuriose aprašytos S. O. inkriminuotos veikos, neatitinka tinkamo teisinio argumentavimo reikalavimo, pagrįstos prielaidomis. Teismai, preziumuodami tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimą (pvz., kad S. O. kurį laiką stebėjo aplinką, о V. J. išdaužė automobilio langą ir pagrobė psichotropines medžiagas, vėliau juos sulaikė policijos pareigūnai), pažeidė reikalavimą, kad iš teismo baigiamojo akto turinio turi būti aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų. Byloje yra prieštaringų duomenų apie įvykių (veiksmų) laiką, t. y. teismų nuosprendžiuose liko nepašalintų abejonių dėl to, kada tiksliai buvo padaryta nusikalstama veika, kuriuo metu į nusikaltimo vietą atvyko S. O. ir t. t. Teismai faktinių aplinkybių laiko požiūriu nesutikslino, paliko loginius prieštaravimus. Analizuojant teismų nuosprendžių motyvus matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų protokoluose nurodyti S. O. ir kitų nuteistųjų atliktų veiksmų laikai nesutampa su teismų padarytomis išvadomis dėl konkretaus laiko – kas, kada, ką darė, kur judėjo ir kuriuo metu buvo sulaikyti. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad S. O. ir V. J. abu įsibrovė į M. K. automobilį, siekdami pagrobti psichotropines medžiagas, nors S. O. įsibrovimas į automobilį nebuvo inkriminuotas.
5.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 260 straipsnio 3 dalį ir 263 straipsnio 3 dalį. Šis teismas konstatavo, kad atsakomybė pagal BK 263 straipsnio 3 dalį kyla tik tada, kai narkotinė ar psichotropinė medžiaga neteisėtai pasisavinama iš teisėtai ja disponuojančio fizinio ar juridinio asmens. Tačiau BK 263 straipsnio dispozicijoje nėra sąlygos, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos pirmajam šaltiniui (faktiniam savininkui) turi priklausyti ar jis turi jomis kitaip disponuoti ir jas valdyti teisėtai. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl teisės normų aiškinimo ir normų konkurencijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-280-689/2019, 2K-225-1073/2021). Šio teismo teiginiai, kad kitas nuteistasis M. K., automobilyje laikydamas labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, šia medžiaga disponavo neteisėtai, o V. J. ir S. O. bendrais veiksmais pavagiant iš jo šią psichotropinę medžiagą žala BK 263 straipsnio ginamai vertybei – nuosavybei kaip papildomam objektui nekilo, neteisingi. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju pakanka nustatyti, kad psichotropinės medžiagos priklausė M. K., ir nesvarbu, ar priklausė teisėtai, nes, pagal teismų praktiką, svetimas turtas – tai daiktai, kurie priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Kasatorius pažymi ir tai, kad BK 263 straipsnyje įtvirtinta speciali norma, nustatanti atsakomybę už alternatyvias veikas, taigi ir už psichotropinių medžiagų grobimą vagystės būdu iš kito asmens, kuriam priklauso tokios medžiagos. Vagystė nepatenka į narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo kaip alternatyvios BK 259 ir 260 straipsnių dispozicijose nustatytos veikos sąvoką. Teismų praktikoje įgijimas suvokiamas kaip veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna narkotines ar psichotropines medžiagas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2006, 2K-353/2007, 2K-P-218/2009 ir kt.).
6. Kasaciniu skundu nuteistojo D. C. gynėjas advokatas P. Borkovskis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą D. C. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nutraukti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; arba pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį dėl D. C. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami D. C. apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepatikrino įrodymų leistinumo ir sąsajumo, objektyviai nevertino byloje esančių duomenų visumos, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, vertino tik D. C. netiesiogiai kaltinančius įrodymus, visas abejones aiškino kaltinamojo nenaudai, pažeidė teisę į teisingą teismą. Teismai nepagrįstai ignoravo D. C. parodymus, kurie nebuvo paneigti, arba be aiškaus pagrindo vertino jo nenaudai, byloje esančių abejonių dėl D. C. kaltės nepašalino, jį teisinančių įrodymų iš viso nevertino, rėmėsi nepatikimais, keliančiais abejonių duomenimis, prielaidomis ir įrodymais, kurie buvo gauti neteisėtu būdu.
6.2. Remiantis EŽTT praktika, kaltinamojo (įtariamojo) teisės tylėti ir neduoti parodymų prieš save gerbimas laikomas neatskiriama teisingo (sąžiningo) proceso sąlyga, kylančia iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio. Tokia teisė pažeidžiama, kai asmuo yra verčiamas (tiesiogiai ir netiesiogiai) duoti parodymus prieš save. EŽTT praktikoje pažeidimas paprastai nustatomas šiais atvejais: panaudojama prievarta, siekiant gauti informacijos, kai prievarta išgauta informacija ne baudžiamojo proceso kontekste yra panaudojama vėliau prieš tą asmenį iškeltoje baudžiamojoje byloje; kai pasitelkiamos gudrybės išgauti informacijai, kurios valstybės pareigūnai negali išgauti apklausos metu, nes įtariamasis (kaltinamasis) pasinaudoja savo teisėmis, įskaitant teisę tylėti (EŽTT 1996 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Saunders prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 19187/91). Kiekvienu atveju vertinama aplinkybių visuma: turi būti atsižvelgiama į apgaulės, naudotos siekiant gauti parodymus, pobūdį ir laipsnį, tinkamų saugiklių buvimą ir taip surinktos medžiagos vėlesnį panaudojimą. Teismų praktikoje pasisakyta, kad tokio pobūdžio duomenys, nors formaliai ir buvo gauti vykdant teismo sankcionuotus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (BPK 158 straipsnis), neatitinka šių procesinių veiksmų esmės. Tokiais veiksmais taip pat pažeidžiama kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Kasatorius nurodo, kad šie reikalavimai byloje buvo pažeisti, nes abiejų instancijų teismai įrodymais pripažino BPK 158 straipsnyje nustatyta tvarka gautus duomenis – D. C. ir S. O. slapta užfiksuotą pokalbį areštinėje – ir šiais duomenimis grindė D. C. kaltę dėl labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimo. Teismai ignoravo tokių įrodymų rinkimo teisėtumo ir jų leistinumo faktą. Kasatoriaus įsitikinimu, tokiais veiksmais buvo pažeista nuteistojo D. C. teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Be to, nuteistasis S. O. iš sulaikymo buvo paleistas 2020 m. kovo 30 d., todėl kasatoriui neaišku, kaip ir kodėl jis atsidūrė areštinėje, kokiu pagrindu jis buvo suvestas su D. C. ir 2020 m. balandžio 9–10 d. buvo kontroliuojamas jų susižinojimas. Policijos pareigūnų surengtas D. C. bendravimas areštinėje su kitu galimu nusikaltimo bendrininku buvo ne akistata ar papildomų parodymų davimas, bet išprovokuotas bandymas apgaule gauti asmenų prisipažinimą. Tokiais veiksmais buvo pažeisti įrodymų rinkimo ir baudžiamojo proceso sąžiningumo reikalavimai. Teismai šių pažeidimų nevertino. Kartu teismai D. C. kaltę dėl bendrininkavimo su nuteistaisiais S. O. ir V. J. gabenant psichotropines medžiagas – amfetaminą grindė liudytojų policijos pareigūnų M. Pakarno, P. Abmorševo parodymais dėl S. O. prisipažinimo apie automobilyje rastų psichotropinių medžiagų pagrobimą, tačiau jų leistinumo ir teisėtumo taip pat nevertino.
6.3. Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią BK 260 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat koks yra jų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-604/2014, 2K-561-511/2015, 2K-54-489/2017). Įrodymai, patvirtinantys tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, ir pan. Kasatorius nurodo, kad šioje byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, jog D. C. bendrininkavo padarant nusikaltimą ir kartu su S. O. bei V. J. disponavo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, t. y. suvokė, kad kartu su jais gabena šias medžiagas automobilyje. Analizuojant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl įrodymų patikimumo, matyti, kad šie įrodymai, vertinant atskirai ar kaip visumą, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad D. C. žinojo gabenęs psichotropines medžiagas – amfetaminą, kad jų kiekis yra labai didelis. Kasatorius, detaliai aptardamas byloje surinktus įrodymus, teigia, kad jie D. C. kaltės dėl labai didelio psichotropinių medžiagų kiekio gabenimo su kitais bendrininkais neįrodo. Byloje nustatyta, kad D. C. nedalyvavo įgyjant (pagrobiant) psichotropines medžiagas. Vien ta aplinkybė, kad jis buvo automobilyje su S. O. bei V. J., kai buvo gabenamos psichotropinės medžiagos, nepatvirtina, kad jam apie tai buvo žinoma. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė ir atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje D. C. kaltei pagrįsti išdėstytus netiesioginius įrodymus, neanalizavo ir neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų leistinumo ir pakankamumo, taip parodė ir savo šališkumą, taip pat išvadą dėl D. C. tyčios neteisėtai disponuoti psichotropinėmis medžiagomis grindė prielaidomis. Kasatorius pažymi, kad net jei pripažįstamas įrodytu faktas, jog D. C. žinojo apie automobilyje gabenamas psichotropines medžiagas, tai jis nesuvokė, kad jų kiekis yra labai didelis, todėl jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
6.4. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. C. paskirtos bausmės ir be jokio teisėto pagrindo paskirdamas jam bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalies sankciją, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pažeidė bausmės individualizavimo, teisingumo bei proporcingumo principus. Šis teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. C. paskirta minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir proporcinga bei atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį. Kasatorius, aptardamas teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, 2K-64-303/2018), nurodo, kad šiuo atveju padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas akivaizdžiai yra mažesnis nei rūšinis BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir nėra toks, kuris reikalautų tokios griežtos bausmės. Kasatoriaus įsitikinimu, šiuo atveju bausmės tikslas gali būti pasiektas ir paskiriant D. C. žymiai švelnesnę bausmę.
7. Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas S. Kibilda prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą M. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nutraukti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
7.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami M. K. apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nepatikrino įrodymų leistinumo ir sąsajumo, objektyviai nevertino byloje esančių duomenų visumos, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, vertino tik M. K. netiesiogiai kaltinančius įrodymus, visas abejones aiškino kaltinamojo nenaudai, pažeidė teisę į teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėstomus motyvus ir išvadas, kuriais šis grindė M. K. kaltę, nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, neatsakė į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl įrodymų nepakankamumo, jų gavimo teisėtumo bei leistinumo, taip pats padarė esminius BPK pažeidimus ir parodė savo šališkumą.
7.2. Teismai nepagrįstai ignoravo M. K. parodymus arba be aiškaus pagrindo vertino jo nenaudai, nevertino įrodymų visumos ir rėmėsi nepatikimais, keliančiais abejonių duomenimis, prielaidomis ir įrodymais, kurie buvo gauti neteisėtu būdu. Pirma, apeliacinės instancijos teismas, nors atliko įrodymų tyrimą, tačiau neapklausė svarbaus liudytojo P. C. (P. C.) ir rėmėsi jo parodymais, gautais ikiteisminio tyrimo metu. Antra, vertindami nuteistojo V. J. parodymus, teismai tinkamai neatsižvelgė į tai, kad M. K. ir V. J. parodymai dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo ir turėjimo iš esmės skiriasi, be to, jo parodymai prieštarauja kitų nuteistųjų D. C. bei S. O. parodymams, ir tinkamai neįvertino to, kad V. J. melavo teigdamas, jog matė, kaip M. K. pakavo ir vėliau slėpė automobilyje psichotropines medžiagas. Trečia, teismai nepagrįstai M. K. kaltę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį grindė BPK 158 straipsnio nustatyta tvarka gautais įrodymais – M. K. ir kito asmens užfiksuotu pokalbiu areštinėje. Apeliacinės instancijos teismas dėl to padarė išvadą, kad M. K. platino ne tik kanapes ar kokainą, bet ir amfetaminą, ekstazį, sintetinius kanabinoidus. Tačiau teismas ignoravo tokių įrodymų rinkimo teisėtumo ir jų leistinumo faktą. M. K. niekada nėra tiesiogiai pasakęs, kad jis platino minėtas psichotropines medžiagas, o pagal teismų praktiką sulaikytas asmuo turi teisę tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Tuo tarpu policijos pareigūnų pas M. K. areštinėje tyčia uždarytas kitas asmuo ir surengtas jų bendravimas nebuvo nei akistata, nei papildomų parodymų davimas, tai buvo išprovokuotas bandymas apgaule gauti įtariamojo aiškinimus apie įvykį, galimą prisipažinimą.
7.3. Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią BK 260 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat koks yra jų kiekis. Įrodymai, patvirtinantys tokį suvokimą, gali būti duomenys apie tai, jog kaltininkas žinojo, kokios tai narkotinės ar psichotropinės medžiagos, jam buvo žinoma jų kaina narkotinių medžiagų prekyboje arba narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis dozėmis ir kaltininkui buvo žinomas ar numanomas dozių skaičius ir kitos svarbios aplinkybės. Kasatorius nurodo, kad šioje byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, jog M. K. neteisėtai disponavo ir automobilyje laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – amfetamino, turėdamas tikslą jas platinti. Apskritai byloje nėra jokių įrodymų, kad M. K. būtų pardavęs, vartojęs, laikęs būtent amfetaminą. Tai, kad M. K. niekaip nėra susijęs su amfetaminu, patvirtina ir tai, kad jo šlapime, priešingai nei nuteistųjų D. C. ir S. O. šlapime, nebuvo rasta amfetamino pėdsakų. Be to, aplinkybę, kad pas V. J., D. C. ir S. O. automobilyje rastas paketas su amfetaminu neturi nieko bendro su M. K., patvirtina ir kartu jo kaltę paneigia tai, jog nei ant minėto paketo, nei ant viduje buvusio amfetamino neužfiksuota M. K. pėdsakų. Kasatorius pažymi ir tai, kad teismai nustatė, jog D. C. įgyjant (pagrobiant) psichotropines medžiagas nedalyvavo, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių M. K. taip pat pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
7.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad M. K. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir proporcinga bei atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį. Kasatorius, remdamasis teismų praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, 2K-64-303/2018), nurodo, kad šiuo atveju padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas akivaizdžiai yra mažesnis nei rūšinis BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir nėra toks, kuris reikalautų tokios griežtos bausmės. M. K. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neproporcinga padarytos veikos ir asmens pavojingumui, todėl bausmės tikslas gali būti pasiektas ir paskiriant jam žymiai švelnesnę bausmę.
8. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
8.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų S. O. ir V. J. veiksmus tik pagal BK 263 straipsnio 3 dalį, neįvertino visų nuteistųjų veiksmų, dėl to jiems buvo sudarytos galimybės išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl pagrobto labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų – amfetamino gabenimo. O apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistųjų S. O. ir V. J. veiksmus perkvalifikuodamas iš BK 263 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 3 dalį ir juos pagal BK 263 straipsnio 3 dalį išteisindamas, padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal BK 263 straipsnį asmuo gali būti pripažintas kaltu tik tuo atveju, jeigu jis narkotines ar psichotropines medžiagas įgyja iš teisėtai jomis disponuojančio asmens. Taip buvo susiaurintas šios BK normos taikymas bei nukrypta nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.
8.2. Kasatorius, aptardamas BK 260 straipsnio 3 dalies ir 263 straipsnio nuostatas ir jų aiškinimą teismų praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-15/2012, 2K-362/2014), nurodo, kad BK 263 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, jų būdus, kurių nereglamentuoja BK 259 ir 260 straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų sudėtys. BK 263 straipsnyje yra iš esmės reglamentuojamas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo būdas (pavagiant, pagrobiant užvaldant apgaule, prievartaujant ar pagrobiant naudojant fizinį ar psichinį smurtą ir pan.), kuris yra pavojingesnis. Taigi, jeigu narkotinės ar psichotropinės medžiagos buvo įgytos pagrobiant ar kitais būdais, nustatytais BK 263 straipsnyje, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai turėtų būti kvalifikuojami būtent pagal BK 263 straipsnį. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje yra nurodoma, jog pagrobiant daiktus, išimtus iš apyvartos, ar daiktus, kurių apyvarta yra ribota, tokių daiktų grobimas kvalifikuojamas pagal specialiąsias BK normas, saugančias tokius daiktus (pvz., BK 119, 254, 256, 263, 296, 302, 306 straipsniai). Todėl nuteistųjų S. O. ir V. J. veiksmai, kai jie, išdaužę automobilio langą, pagrobė M. K. priklausančias psichotropines medžiagas – labai didelį kiekį amfetamino, turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 263 straipsnio 3 dalį, kaip specialiąją normą, reglamentuojančią pavojingesnį psichotropinių medžiagų įgijimą, ir atsižvelgiant į tai, kad psichotropinės medžiagos kaip daiktas, kurio apyvarta yra draudžiama, ribojama, negali būti nusikalstamų veikų, nustatytų BK 178 ir 180 straipsniuose, dalykas.
8.3. BK 263 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pagrindinis objektas yra visuomenės sveikata, o papildomas – nuosavybė. BK 263 straipsnyje įtvirtintas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas yra iš esmės pavojingesnis, todėl įgyjant šias medžiagas BK 263 straipsnyje nurodytais būdais yra keliamas papildomas pavojus visuomenės ir asmens saugumui, sveikatai. Įstatymų leidėjui įtvirtinus kelias teisės normas, kuriomis yra reglamentuojamas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas, t. y. BK 263 straipsnį bei 260 straipsnį, yra sudaroma galimybė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus, nustačius jų didesnį pavojingumą, kvalifikuoti pagal atitinkamą teisės normą ir taip visapusiškai įvertinti asmens nusikalstamus veiksmus, kad būtų tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatorius nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju nuosavybė nebuvo pažeista, nes M. K. psichotropines medžiagas automobilyje laikė neteisėtai, tačiau, įstatymo nuostatas aiškinant sistemiškai, turėtų būti saugoma ir ginama tiek teisėta, tiek ir neteisėta narkotinių ar psichotropinių medžiagų apyvarta.
8.4. Kasatorius, aptardamas žemesnės instancijos teismų praktiką, teigia, kad, kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 263 straipsnį ir aiškinant šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra nurodoma, jog BK 263 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo dalykas gali būti tiek teisėtai, tiek ir neteistai turimos nuosavybės teise ar valdomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos; BK 263 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos nusikalstamų veikų sudėtys nereikalauja specialaus subjekto, svarbu yra tai, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos įgyjamos šiame straipsnyje nurodytais būdais, kurie savaime yra neteisėti bei pavojingi, ir manyti ar reikalauti, kad narkotinės medžiagos būtų teisėtai kieno nors valdomos, nelogiška teisės ir įstatymo požiūriu; BK 260 straipsnyje įtvirtintas alternatyvus veikos požymis – įgijimas neapima narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystės, užvaldymo apgaule (sukčiavimo) arba žinioje buvusių narkotinių ar psichotropinių medžiagų veikų. Todėl nustačius, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra įgytos BK 263 straipsnyje nurodytais būdais, tokia veika kvalifikuotina kaip idealioji sutaptis pagal BK 260 ir 263 straipsnių atitinkamas dalis. Kadangi šioje byloje surinktais duomenimis yra objektyviai įrodyta, kad nuteistieji S. O. ir V. J. pagrobtas psichotropines medžiagas gabeno automobiliu kartu su D. C., atsižvelgiant į tai, kad BK 263 straipsnis nereglamentuoja kitų alternatyvių veikų (įgytų narkotinių, psichotropinių medžiagų gabenimo, laikymo ir pan.), kurias išsamiai reglamentuoja BK 260 straipsnis, nuteistųjų veiksmai realizuojant abiejų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 263 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, požymius turėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstamų veikų sutaptis.
8.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus, nes neatsakė į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistųjų S. O. ir V. J. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 263 straipsnį ir 260 straipsnio 3 dalį, nepasisakė dėl skunde nurodytos teismų praktikos apie tai, kaip yra kvalifikuojamos kitos nusikalstamos veikos, susijusios su civilinėje apyvartoje ribojamų ar uždraustų daiktų įgijimu, kai jie yra pagrobiami ar užvaldomi kitais neteisėtais būdais, ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Nuteistojo S. O. gynėjo advokato R. Jurkos, Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasaciniai skundai tenkintini, nuteistojo D. C. gynėjo advokato P. Borkovskio, nuteistojo M. K. gynėjo advokato S. Kibildos kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo
10. Nuteistojo S. O. gynėjo advokato R. Jurkos, nuteistojo D. C. gynėjo advokato P. Borkovskio, nuteistojo M. K. gynėjo advokato S. Kibildos kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Šie pažeidimai iš esmės argumentuojami tuo, kad teismai nuosprendžius grindė duomenimis, kurie pagal BPK 20 straipsnio nuostatas negalėjo būti pripažinti teisėtais būdais gautais įrodymais.
11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nuolat pabrėžiama, jog reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Todėl spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nustatytais veiksmais. Duomenys, kurie gaunami nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos ir ypač suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, laikomi gautais neteisėtu būdu, pažeidžiančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir negali būti pripažinti įrodymais.
12. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kuria turi vadovautis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Šioje teisės normoje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-2-699/2016, 2K-7-82-699/2018 ir kt.). Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).
13. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, be kita ko, pripažino įrodymais ir nuosprendžiuose grindė nuteistųjų kaltę liudytojų policijos pareigūnų M. Pakarno ir P. Abmorševo parodymais apie tai, kad S. O., po sulaikymo pristatytas patikrinti į Vilniaus Santaros klinikų Infekcinių ligų skyrių, policijos pareigūnui M. Pakarnui prisipažino, jog pagrobė psichotropines medžiagas, taip pat 2020 m. balandžio 16 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolu, kuriame užfiksuoti S. O. ir D. C. pokalbiai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, ir 2021 m. gegužės 4 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolu, kuriame užfiksuotas M. K. pokalbis su kitu vyru, buvusiu kartu su M. K. vienoje sulaikymo kameroje Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje. Kasatoriai teigia, kad teismai netyrė ir nenagrinėjo, ar šie įrodymai buvo surinkti teisėtai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, ir ar juos renkant nebuvo pažeistos nuteistųjų teisės, tarp jų ir teisė tylėti. Šie kasatorių argumentai pagrįsti.
14. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save taip pat yra viena iš teisingo proceso, garantuojamo Konvencijos, prielaidų ir garantijų.
14.1. EŽTT praktikoje nurodoma, kad bet koks sulaikyto ar suimto asmens ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip leidžiama „neformali apklausa“. Tai užtikrina įtariamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka sulaikyto ar suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises; siekiant garantuoti, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (pvz., 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021, 36 punktas ir jame nurodyta EŽTT ir kasacinė praktika).
14.2. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra ne kartą konstatuota, kad faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai, be kita ko, ir,,atviri prisipažinimai“ arba tokio asmens,,neformalių pokalbių“ su pareigūnais metu gauti duomenys, kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertimas duoti parodymus neretai yra susijęs su asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, faktiniu sulaikymu ir apklausa, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant, taip pažeidžiant BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350/2013, 2K-233-788/2016, 2K-120-976/2019, 2K-6-976/2022).
14.3. Kita vertus, teisės tylėti ir teisės į gynėją pažeidimas paprastai nenustatomas tais atvejais, kai asmuo tam tikrą vėliau baudžiamajame procese prieš jį panaudojamą informaciją pareigūnams pateikia savanoriškai, nebūdamas sulaikytas, kitaip reikšmingai nesuvaržant jo veiksmų laisvės ir netaikant spaudimo, pareigūnams ne siekiant neformaliuoju būdu išgauti iš asmens jį potencialiai kaltinančios informacijos, o tiesiog atliekant įprastus pirminius veiksmus įvykio vietoje (pvz., 2019 m. sausio 22 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Sršen prieš Kroatiją, peticijos Nr. 30305/13).
14.4. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pirminių klausimų uždavimas situacijoje, kai asmuo sulaikomas nusikaltimo vietoje, pats savaime paprastai nepripažįstamas neleistina neformalia faktine įtariamo asmens apklausa. Vertinant, ar toks pareigūnų bendravimas su asmeniu nepažeidė draudimo versti duoti parodymus prieš save, kiekvienu konkrečiu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti ir tai, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-628/2022, 2K-221-976/2023).
15. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje S. O., įtariamas tuo, kad padarė nusikalstamą veiką, buvo sulaikytas 2020 m. kovo 30 d. 4.25 val. Taigi nuo sulaikymo momento S. O. yra laikomas įtariamuoju (BPK 21 straipsnio 2 dalis) ir įgijęs įtariamojo teises bei pareigas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, S. O. po sulaikymo, kad būtų atliktas sveikatos patikrinimas, buvo pristatytas į Vilniaus Santaros klinikų Infekcinių ligų skyrių, kur, laukiant gydytojo apžiūros, su juo bendravo policijos pareigūnas M. Pakarnas. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas M. Pakarnas nurodė, kad pokalbio metu S. O. jam prisipažino, jog narkotines medžiagas pavogė iš kito asmens. Taigi liudytojas policijos pareigūnas M. Pakarnas jam S. O. pasakytus žodžius iš esmės pateikė kaip įtariamojo parodymus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiais liudytojo M. Pakarno parodymais, be kita ko, rėmėsi nuosprendžiuose darydami išvadą dėl to, ar nuteistieji S. O. ir D. C. žinojo, jog pakete, kurį jie gabeno automobiliu, buvo psichotropinės medžiagos – amfetaminas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai turėjo patikrinti ir įvertinti, ar tokie duomenys buvo gauti teisėtu būdu ir ar nebuvo pažeistos įtariamojo teisės tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką (BPK 21 straipsnio 4 dalis), tačiau to nepadarė.
16. Kasatoriai kasaciniuose skunduose taip pat kelia klausimą dėl BPK 158 straipsnyje nustatytų savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumo ir gautų duomenų pripažinimo įrodymais.
17. Pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti teisėtą ir pagrįstą asmens teisės į privatumą ribojimą tiriant nusikalstamas veikas, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, nurodytos BPK ar kituose įstatymuose, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu, paisant proporcingumo reikalavimų. Valstybės institucijos (pareigūnai) bylai reikšmingus duomenis gali rinkti tik tais būdais, kurie tiesiogiai nustatyti įstatymuose, – kitu atveju jie pripažįstami neteisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, 2K-285-976/2018, 2K-154-1073/2020).
17.1. Pagal BPK 158 straipsnį, tiriant nusikaltimus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą gali atlikti, neatskleisdami savo tapatybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neleistina situacija, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai, formaliai veikdami pagal BPK 158 straipsnį, inicijuoja,,neoficialius“ pokalbius su įtariamaisiais, taip pažeisdami asmens teisę neduoti prieš save parodymų. Taigi teisėsaugos pareigūnai gali apklausti įtariamąjį tik laikydamiesi visų BPK nustatytų reikalavimų, o ne įtvirtindami,,neformalias“ apklausas kaip BPK 158 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės vykdymą. Paprastai toks pareigūnų veikimas pripažįstamas neteisėtu, o gauti duomenys – neleistinais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-788/2016, 2K-62-628/2019, 2K-165-976/2022).
17.2. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir EŽTT praktika, pagal kurią asmens teisė tylėti gali būti neleistinai apribota ne tik atvejais, kai prieš kaltinamąjį (įtariamąjį) naudojama prievarta arba jo valia tiesiogiai įveikiama kitu būdu, t. y. asmuo tiesiogiai bendrauja su pareigūnais, siekiančiais išgauti iš jo informacijos. Ši teisė iš esmės gina įtariamojo pasirinkimą, ar, apklausiant jį policijos pareigūnams, kalbėti ar tylėti (pvz., 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 48539/99). Taigi, vertinant, ar teisė tylėti nebuvo pažeista, yra tikrinama, ar valstybės institucijos nenaudojo apgaulės siekdamos išgauti informaciją, kurios nepavyksta gauti per oficialią apklausą (pvz., sprendimas byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę; Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 267 punktas su tolesnėmis nuorodomis). EŽTT sprendimuose konstatuojama, kad įtariamojo pasirinkimo laisvė, ar apklausos metu kalbėti ar tylėti, gali būti neleistinai apribota, kai, įtariamajam apklausos metu pasirinkus tylėti, institucijos imasi gudrybių, siekdamos išgauti prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, ir jie pateikiami kaip įrodymai teisme (pvz., Allan prieš Jungtinę Karalystę, 50 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei, siekdami išgauti iš įtariamojo atitinkamą informaciją, pareigūnai pasitelkia privačius asmenis, formaliai nesaistomus su valstybės teisėsaugos institucijomis jokiais ryšiais, vertinant galimą teisės tylėti pažeidimą gali būti reikšmingas, be kita ko, tariamo informatoriaus ir valstybės santykis; informatoriaus santykiai su įtariamuoju. Sprendžiant, ar buvo pažeista teisė tylėti, vertinama, ar informatorius faktiškai veikė kaip valstybės agentas, t. y. ar jo ir įtariamojo bendravimas būtų įvykęs nesant valstybės pareigūnų įsikišimo, taip pat ar įtariamojo „parodymai“ buvo duoti dėl informatoriaus poveikio įtariamajam, t. y. ar jų pokalbis faktiškai atitiko apklausą (pvz., Allan prieš Jungtinę Karalystę, 51 punktas).
17.3. EŽTT sprendimuose, be kita ko, iš esmės pripažįstama, kad, taikant slaptą stebėjimą įkalinimo įstaigose, gali būti siekiama atskleisti tiesą baudžiamojoje byloje, o toks įtariamųjų, kuriems atimta laisvė, teisės į privataus gyvenimo slaptumo gerbimą apribojimas gali būti būtinas demokratinėje visuomenėje (su sąlyga, kad, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, yra tinkamai motyvuotas konkrečiais bylos duomenimis ir primygtinai reikalingas siekiant procesinių tikslų) (pvz., Falzarano prieš Italiją, 36–40, 44–45 punktai). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT sprendžia, jog teisėtai pagal nacionalinę teisę taikant sulaikyto ar suimto įtariamojo slapto stebėjimo priemones laisvės atėmimo įstaigoje (taip pat ir kameroje bendraujančio su galimais bendrininkais) gautų duomenų panaudojimas kaip įrodymų savaime paprastai nelemia asmens teisės tylėti pažeidimo, jei įtariamasis kalba savanoriškai, neprovokuojant ar neskatinant (pvz., minėtas sprendimas byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę, 46, 48 punktai; 2021 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Falzarano prieš Italiją, peticijos Nr. 73357/14; taip pat su atitinkamais pakeitimais EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Bykov prieš Rusiją, peticijos Nr. 4378/02, 99–105 punktai).
17.4. Kita vertus, EŽTT nustatė teisės tylėti pažeidimą dėl kameroje slapta įrašytų suimto įtariamojo pokalbių su informatoriumi panaudojimo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, kai įtariamojo, apklausos metu pasinaudojusio teise tylėti, kameroje buvo uždarytas policijos informatorius, kurio konkreti užduotis buvo išgauti iš įtariamojo jį kaltinančią informaciją, o tokiu būdu gauti įtariamojo prisipažinimai buvo pagrindiniai ir lemiami įrodymai teisme (Allan prieš Jungtinę Karalystę; Bykov prieš Rusiją, 101 punktas). Darydamas išvadą dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo byloje Allan prieš Jungtinę Karalystę, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad atitinkami įtariamojo pareiškimai buvo ne išsakyti spontaniškai savo noru, o išgauti dėl nuolatinio informatoriaus klausinėjimo policijos tiriamo nužudymo tema.
18. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis (3 t., b. l. 75; 4 t., b. l. 40–41) buvo leista ikiteisminio tyrimo pareigūnams dėl įtariamųjų S. O., D. C. ir M. K. atlikti tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės (BPK 158 straipsnis), t. y. slapta patekti į S. O., D. C., M. K. laikinojo sulaikymo (kardomojo kalinimo) vietas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus patalpas, jose įrengti, eksploatuoti ir išmontuoti visų rūšių garso įrašymo technines priemones, atlikti šios technikos užfiksuotų duomenų peržiūrą, kontroliuoti ir fiksuoti S. O., D. C., M. K. pokalbius su asmenimis, esančiais kartu vienoje kameroje, kad būtų fiksuojami, daryti garso įrašus. Atliekant šiuos ikiteisminio tyrimo teisėjo sankcionuotus veiksmus, buvo užfiksuoti S. O. ir D. C. tarpusavio pokalbiai, taip pat M. K. pokalbis su kitu vyru, buvusiu kartu su juo vienoje sulaikymo kameroje, jie aprašyti 2020 m. balandžio 16 d., 2020 m. gegužės 15 d. ir 2021 m. gegužės 4 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokoluose. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas šiuos duomenis pripažino įrodymais ir grindė jais svarbias bylai išvadas dėl nuteistųjų kaltės.
19. Kaip jau buvo minėta, S. O. šioje byloje buvo sulaikytas 2020 m. kovo 30 d. Kartu su juo buvo sulaikytas ir D. C.. Pastarasis, apklaustas kaip įtariamasis, davė parodymus, tačiau kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino. Tuo tarpu S. O. parodymus duoti atsisakė. D. C. šioje byloje nuo 2020 m. kovo 31 d. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas, o S. O. kardomoji priemonė suėmimas buvo paskirta 2020 m. balandžio 1 d. kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje įtarimai jam buvo pareikšti dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Taigi S. O. ir D. C., būdami suimti skirtingose baudžiamosiose bylose, kartu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo uždaryti po to, kai neprisipažino esą kalti arba atsisakė duoti parodymus dėl šioje byloje jiems pareikštų įtarimų, ir jų pokalbių areštinėje buvo slapta klausomasi, jie buvo fiksuojami.
20. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nuosprendyje nenurodė, ar šie bylos duomenys apie S. O. ir D. C. pokalbius areštinėje buvo surinkti teisėtai ir ar juos renkant nebuvo pažeista įtariamųjų teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, nors baigiamųjų kalbų metu nuteistojo D. C. gynėjas advokatas P. Borkovskis ginčijo veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo metu gautų duomenų leistinumą ir prašė teismo jų nepripažinti įrodymais.
21. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. buvo sulaikytas 2020 m. spalio 21 d. Apklaustas kaip įtariamasis M. K. savo kaltę pripažino tik iš dalies ir neprisipažino kaltas dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų – amfetamino, turint tikslą jas platinti. Nuo 2020 m. spalio 23 d. M. K. buvo taikyta kardomoji priemonė suėmimas ir dėl jo ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko tyrimą neatskleisdami savo tapatybės. Iš 2021 m. gegužės 4 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo matyti, kad jame užfiksuoti M. K. pokalbiai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje su kartu vienoje kameroje buvusiu vyru. Apeliacinės instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi kaip įrodymais spręsdamas dėl M. K. pateiktų kaltinimų pagrįstumo.
22. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstyta teismų praktika dėl asmens teisės tylėti garantijų, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė, ar duomenys, gauti taikant BPK 158 straipsnyje nustatytą procesinę prievartos priemonę M. K., atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, t. y. nesiaiškino 2021 m. gegužės 4 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole nurodytų duomenų gavimo leistinumo – asmens, su kuriuo bendravo suimtasis, tapatybės, vykusio pokalbio trukmės, kalbančių asmenų iniciatyvos, užduodamų klausimų turinio, t. y. ar su M. K. kalbantis asmuo neinicijuoja pokalbio, neužduoda tikslinančių klausimų, neverčia kalbėti, ar tik bendrai palaiko pokalbį. Taigi teismas nepatikrino, ar tokiais veiksmais nebuvo pažeista M. K. teisė tylėti, ar jis nebuvo verčiamas duoti parodymus prieš save, ir tokiu būdu gautų duomenų leistinumo.
23. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme taip pat tikrintinas ir kitų neviešo pobūdžio priemonėmis gautų duomenų leistinumas (įskaitant duomenis, gautus sekimo ir techninių priemonių – judėjimo fiksavimo įrenginių – panaudojimo specialia tvarka metu).
24. Atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, pripažindami įrodymais liudytojų policijos pareigūnų M. Pakarno ir P. Abmorševo parodymus apie tai, kad S. O. prisipažino pagrobęs psichotropines medžiagas, taip pat 2020 m. balandžio 16 d., 2021 m. gegužės 4 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokoluose užfiksuotus duomenis, vertindami juos kartu su kitais įrodymais ir, be kita ko, grįsdami jais nuteistųjų kaltę, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, nepatikrino duomenų rinkimo (gavimo) ikiteisminio tyrimo metu teisėtumo ir jų metu gautų duomenų leistinumo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neišdėstęs tinkamų ir išsamių išvadų dėl dalies esminių apeliantų argumentų, padarė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Šie pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės taisytinos iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus pažeidimus ir iš naujo patikrinti paduotų apeliacinių skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat įvertinti aptartų veiksmų teisėtumą ir jų metu gautų duomenų leistinumą.
Dėl BK 263 straipsnio taikymo
25. Prokuroro kasaciniame skunde keliamas BK 263 straipsnio taikymo klausimas ir nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad asmuo pagal BK 263 straipsnį atsako tik tada, kai jis narkotines ar psichotropines medžiagas šiame straipsnyje nurodytais būdais įgyja iš teisėtai jomis disponuojančio asmens. Tokie prokuroro argumentai pagrįsti.
26. BK 263 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą. Pagal BK 263 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pavogė, užvaldė apgaule (sukčiavimas) arba pasisavino jam patikėtas ar jo žinioje buvusias narkotines ar psichotropines medžiagas, o pagal šio straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas prievartavo arba pagrobė narkotines ar psichotropines medžiagas panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą. Jeigu asmuo BK 263 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytais veiksmais užvaldė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba narkotines ar psichotropines medžiagas užvaldė dalyvaudamas organizuotoje grupėje, jo veiksmai kvalifikuojami pagal BK 263 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad BK 263 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų įsigijimo būdus, kurių neapima BK 259 ir 260 straipsniuose nustatytos nusikalstamų veikų sudėtys.
27. Iš BK 263 straipsnio dispozicijos matyti, kad šiame straipsnyje nustatyto nusikaltimo dalykas nediferencijuojamas pagal tai, ar atitinkamos medžiagos valdomos teisėtai, ar ne. Todėl darytina išvada, kad nusikaltimo dalykas – narkotinės ir psichotropinės medžiagos – asmens, kuris juo disponavo, gali būti valdomas tiek teisėtai (pvz., medicininiams tikslams, dėl darbo aplinkybių (gydytojų, vaistininkų, pašto kurjerių, policijos pareigūnų), specialios užduoties vykdymo ir pan.), tiek ir neteisėtai. Taigi asmens veika pagal BK 263 straipsnį gali būti kvalifikuojama tiek tada, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos įgyjamos pagrobiant, užvaldant apgaule, prievartaujant ar pan. iš teisėtai jomis disponuojančio asmens, tiek ir iš neteisėtai šiomis medžiagomis disponuojančio asmens. Tačiau jeigu narkotinės ar psichotropinės medžiagos BK 263 straipsnyje nurodytais būdais įgyjamos (neteisėtai užvaldomos) iš asmens, kuris jomis disponuoja neteisėtai, šis asmuo negali turėti teisės į patirtos žalos atlyginimą, nes tokiu atveju nuosavybė, kaip papildomas šio nusikaltimo objektas, nepažeidžiama. Ši nuostata atitinka teisės principą, pagal kurį iš neteisės negali kilti teisė. Toks BK 263 straipsnio dalyko aiškinimas atitinka ir teismų praktiką, kurioje konstatuota, kad nešalina baudžiamosios atsakomybės tai, jog pagrobiamas neteisėtai įgytas turtas – daiktai, išimti iš apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta yra ribota. Tačiau tokio neteisėtai įgyto turto pagrobimas jo turėtojui neužtikrina reikalavimo teisės į žalos, susijusios su minimo turto netekimu, atlyginimą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-232/2007).
28. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, neišdėstęs tinkamų ir išsamių išvadų dėl dalies esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus.
29. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis). Todėl, vadovaudamasi šia procesine taisykle, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistųjų gynėjų, taip pat prokuroro kasacinių skundų argumentų dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant nuteistiesiems bausmes, kadangi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą ir išsprendęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, iš naujo turės ne tik įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, bet ir spręsti dėl baudžiamojo įstatymo taikymo bei kitų skunduose keliamų klausimų.
30. Šioje byloje taip pat buvo nuteistas V. J., tačiau jis (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Teisėjų kolegija tokių aplinkybių, kurioms esant baudžiamasis procesas dėl mirusio V. J. galėtų būti tęsiamas, nenustatė. Todėl baudžiamasis procesas V. J. nutraukiamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Baudžiamąjį procesą V. J. nutraukti, jam mirus.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Rima Ažubalytė
