Baudžiamoji byla Nr. 2K-4-594/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36658-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 2.1.15.3.2; 2.1.7.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Albino Antanaičio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Ž. ir jos gynėjo advokato Viliaus Masiulio bei nuteistojo A. B. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. ir R. Ž. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir kiekvienam paskirta subendrinta bausmė – 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Tenkinus civilinės ieškovės Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį, valstybei iš nuteistųjų solidariai priteista 100 713,96 Eur turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 24 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. ir nuteistosios R. Ž. bei jos gynėjo advokato Viliaus Masiulio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. B. ir R. Ž. nuteisti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, siekdami išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens UAB „A.“ pajamas, pelną, turtą ir juos pateikė valstybės įgaliotai institucijai, t. y. A. B., būdamas UAB „A.“ (dabartiniu metu turinčios bankrutavusios bendrovės statusą), vykdančios didmeninę prekybą atvėsinta paukštiena, vienintelis akcininkas ir direktorius bei pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už juridinio asmens kontrolę ir bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, siekdamas asmeninės naudos sau ir bendrininkų grupės narei – UAB „A.“ buhalterei R. Ž. – bei veikdamas juridinio asmens UAB „A.“ naudai ir interesams, siekdamas nuslėpti tikrąjį UAB „A.“ turtą (pajamas, išlaidas, pelną), laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 19 d. tyčia organizavo bendrovės apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. kartu su nusikalstamos veikos bendrininke UAB „A.“ buhaltere R. Ž. neįtraukė į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą be PVM sąskaitų faktūrų, bet su pirkimo–pardavimo kvitais, kuriuose specialiai nebuvo nurodomi pirkėjo duomenys, iš Lenkijos Respublikos dviejų įmonių paties užsakytos ir įsigytos 553 358,768 kg kalakutienos produkcijos už 975 330,84 Eur sumą ir 334 440 kg vištienos produkcijos už 418 401,23 Eur sumą, paukštienos produkcijos pirkimo–pardavimo sandorių, įvykusių su paukštienos produkcijos užsakovais (pirkėjais) ir asmenimis, be jokių leidimų prekiaujančiais Kauno miesto turgavietėse, t. y. į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė 577 128,44 Eur vertės paukštienos produkcijos pardavimų ir šią paukštienos produkciją pardavė be PVM sąskaitų faktūrų ar (ir) suklastodami PVM sąskaitas faktūras ir jose specialiai nurodydami mažesnį parduotos paukštienos produkcijos kiekį. Po to A. B. nurodymu nusikalstamos veikos bendrininkė R. Ž., vykdydama bendrą nusikalstamą susitarimą, į bendrovės buhalterinę apskaitą melagingai įtraukė tik buhalteriniais dokumentais pagrįstas ūkines operacijas, susijusias su paukštienos produkcijos pardavimais, kaip duomenis apie bendrovės pajamas ir pelną, ir ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laikotarpiu, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 22 d., šiuos neteisingus duomenis pateikė valstybės įgaliotai institucijai, t. y. į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaracijas ir pelno mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „A.“ pajamas, išlaidas ir pelną ir juos pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) Kauno skyriui. Taip A. B. ir R. Ž., veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 22 d. siekdami išvengti mokesčių UAB „A.“ ir savo naudai bei interesams į deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „A.“ pajamas ir pelną, t. y. į 25 PVM deklaracijas neįrašė (nedeklaravo) 100 162,80 Eur sumos ir į 2 pelno mokesčio deklaracijas neįrašė (nedeklaravo) 551,65 Eur sumos (iš viso nedeklaravo 100 714,45 Eur), ir šias deklaracijas pateikė valstybės įgaliotai institucijai – VMI Kauno skyriui.
2. Taip pat A. B. ir R. Ž. nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, siekdami bendro nusikalstamos veikos rezultato – nuslėpti bendrovės UAB „A.“ turtą (pajamas, išlaidas, pelną), ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laikotarpiu, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 19 d., sąmoningai apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „A.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, t. y. A. B., būdamas UAB „A.“ vienintelis akcininkas ir direktorius bei pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdamas atsakingas už juridinio asmens kontrolę ir bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, siekdamas asmeninės naudos sau ir bendrininkų grupės narei – UAB „A.“ buhalterei R. Ž. – bei veikdamas UAB „A.“ naudai ir interesams, siekdamas nuslėpti tikrąjį UAB „A.“ turtą (pajamas, išlaidas, pelną), laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 19 d. tyčia organizavo bendrovės apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. nusikalstamos veikos bendrininkei UAB „A.“ buhalterei R. Ž. nurodė ir su ja susitarė neįtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą A. B. be PVM sąskaitų faktūrų, bet su pirkimo–pardavimo kvitais, kuriuose specialiai nebuvo nurodomi pirkėjo duomenys, iš Lenkijos Respublikos įmonių paties užsakytos ir įsigytos 553 358,768 kg kalakutienos produkcijos už 975 330,84 Eur sumą ir 334 440 kg vištienos produkcijos už 418 401,23 Eur sumą.
2.1. UAB „A.“ buhalterė R. Ž., vykdydama A. B. nurodymus, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 19 d. į UAB „A.“ priklausantį sandėlį iš Lenkijos Respublikos įmonių pristatytos A. B. užsakytos ir įsigytos dalies paukštienos produkcijos, kurios įsigijimas specialiai buvo įformintas pirkimo–pardavimo kvitais, juose nenurodant šios produkcijos pirkėjo duomenų, neįtraukė į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir šią paukštienos produkciją pardavė jos užsakovams (pirkėjams) ir asmenims, pagal įsigytus verslo liudijimus ir be jokių leidimų prekiaujantiems Kauno miesto turgavietėse, t. y. iš viso užsakovams (pirkėjams) pardavė paukštienos produkcijos už 577 128,44 Eur be PVM sąskaitų faktūrų ar (ir) suklastojant PVM sąskaitas faktūras ir jose specialiai nurodant mažesnį parduotos paukštienos produkcijos kiekį.
2.2. Po to A. B. nurodymu nusikalstamos veikos bendrininkė R. Ž., vykdydama bendrą nusikalstamą susitarimą, į bendrovės buhalterinę apskaitą melagingai įtraukė tik buhalteriniais dokumentais pagrįstas ūkines operacijas, susijusias su paukštienos produkcijos pardavimais, kaip duomenis apie bendrovės pajamas ir pelną, ir ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laikotarpiu, tačiau ne vėliau kaip nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2017 m. sausio 22 d., šiuos neteisingus duomenis pateikė valstybės įgaliotai institucijai – VMI, tokiais veiksmais jie, veikdami bendrininkų grupe, pažeisdami Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistoji R. Ž. ir jos gynėjas advokatas V. Masiulis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 24 d. nutarties dalis dėl R. Ž. nuteisimo ir baudžiamąją bylą nutraukti, taip pat panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir civilinį ieškinį atmesti.
4. Nuteistasis A. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 24 d. nutarties dalis dėl jo nuteisimo veikiant bendrininkų grupe, taip pat panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir civilinį ieškinį atmesti.
5. Kasatoriai atskiruose, bet iš esmės identiškuose, kasaciniuose skunduose nurodo:
5.1. Abiejų instancijų teismai, darydami išvadą, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, nes įrodymus vertino selektyviai, pasisakė tik dėl kaltinimo įrodymų, visiškai nevertindami ir ignoruodami byloje esančius nuteistųjų kaltę paneigiančius įrodymus, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl jų įrodymų, išvadas grindė prielaidomis, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos ir netinkamai taikė BK 24 straipsnį bei 25 straipsnio 2 dalį.
5.2. Teismų išvados, kad nuteistoji R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, padarytos nukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ikiteisminiame tyrime duoti parodymai negali būti pripažįstami savarankišką įrodomąją reikšmę ir galią turinčiais įrodymais, jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, o galima tik patikrinti kitus byloje esančius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-83-699/2015, 2K-276-976/2015). Nagrinėjamu atveju teismai, nurodydami, kad R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, ir vertindami juos kaip savarankiškus įrodymus, padarė esminį įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, nes grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo tyrėjui ar prokurorui duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, galima tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-615/2010, 2K-113/2011, 2K-317/2011). Kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo. Teismai ignoravo ir tai, kad R. Ž. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, protokoluose nėra fiksuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų apklausų metu jai užduoti klausimai ir teikti neformalūs pareigūnų paaiškinimai. Teismų išvada, kad R. Ž. kaltė yra įrodyta ne tik jos pačios, bet ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei liudytojų ir specialistų parodymais, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Vien tai, kad R. Ž. kartais telefonu priimdavo užsakymus iš klientų, niekaip nepatvirtina, jog jai buvo žinoma apie UAB „A.“ vadovo A. B. galimai neteisėtus susitarimus su klientais apie dalies užsakytų prekių neįtraukimą į buhalterinę apskaitą.
5.3. Teismų išvados dėl nuteistųjų susitarimo daryti nusikalstamas veikas yra prieštaringos. Teismai konstatavo, kad A. B. davė nurodymus R. Ž. melagingai įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tik buhalteriniais dokumentais pagrįstas ūkines operacijas, susijusias su produkcijos įsigijimu ir pardavimu, kaip duomenis apie bendrovės pajamas ir pelną, o po to A. B. nurodymu ji šiuos neteisingus duomenis, siekiant nuslėpti mokesčius, pateikė VMI, tačiau nė viename iš teismų sprendimų nenurodyta, kokia objektyvia forma pasireiškė A. B. duoti nurodymai buhalterei R. Ž. apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą ir teikti neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ar turtą VMI. Taip pat teismai nusprendė, kad R. Ž. dėl einamų pareigų, turimo išsilavinimo, patirties ir bendravimo su klientais, priimant iš jų užsakymus dėl produkcijos įsigijimo, galėjo suprasti, kad A. B. vykdė finansinio pobūdžio nusikaltimus. Taigi teismai iš esmės pripažino, kad A. B. suvokė ir siekė nusikaltimus daryti vienas, bet apie juos galėjo žinoti buhalterė. Byloje nėra jokių duomenų ar įrodymų, kad A. B. davė nurodymus R. Ž. daryti nusikalstamas veikas, taip pat paneigiančių A. B. poziciją, kad jis nusikalstamas veikas padarė vienas.
5.4. Teismų išvados, kad nuteistųjų susitarimas daryti nusikalstamas veikas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Išvada, kad nuteistieji susitarė daryti nusikalstamas veikas, grindžiama R. Ž. „galėjimu suprasti“, kad A. B. vykdė finansinio pobūdžio nusikaltimus. Tokia išvada yra ydinga, nes R. Ž. „galėjimas suprasti“, kad įmonės vadovas A. B. vykdė finansinio pobūdžio nusikaltimus, grindžiamas A. B. subjektyviais pasvarstymais apie buhalterės R. Ž. „galėjimą suprasti“, kad įmonės vadovas A. B. vykdė finansinio pobūdžio nusikaltimus, o ne pačios R. Ž. subjektyviu suvokimu, kad įmonės vadovas A. B. vykdė finansinio pobūdžio nusikaltimus. Be to, net jeigu ir būtų nustatytas R. Ž. „galėjimas suprasti“, kad įmonės vadovas A. B. vykdė finansinio pobūdžio nusikaltimus, to nepakanka, kad būtų konstatuota, jog jie bendrininkavo.
5.5. Teismų procesiniuose sprendimuose apskritai nėra analizuotas ir atskleistas įmonės vadovo A. B., kuris nurodomas kaip nusikalstamų veikų bendrininkas, subjektyvusis bendrininkavimo požymis – tyčia, t. y. suvokimas bendrai daryti nusikalstamas veikas su buhaltere R. Ž..
5.6. Nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektui keliami specialūs reikalavimai ir juo gali būti tik specialusis subjektas – už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingas asmuo. UAB „A.“ buhalterinę apskaitą darbo teisinių santykių pagrindu tvarkė buhalterė R. Ž., todėl tik ji atitinka nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektui keliamus specialius reikalavimus, o A. B. tokių reikalavimų neatitinka, todėl negali būti BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas ir atitinkamai negalėjo būti pripažintas šios veikos bendravykdžiu. Jeigu būtų nustatyta, kad UAB „A.“ vadovas ir buhalterė buvo bendrininkai, tai A. B. galėjo būti pripažintas organizatoriumi, kurstytoju ar padėjėju, bet ne vykdytoju. Įmonės vadovas ir buhalterė negalėjo būti pripažinti nusikaltimo, nustatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, bendravykdžiais, todėl nebuvo galima konstatuoti, kad veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe.
5.7. Kasacinės instancijos teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau esant tam tikroms sąlygoms už šį nusikaltimą savarankiškai atsako įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikia neteisingo turinio pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir (ar) nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-7-176-303/2015). Toks aiškinimas tinka ir sprendžiant dėl neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo. Įmonės vadovas A. B. sąmoningai pateikinėjo buhalterei neteisingus ir ne visus pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl ji nėra atsakinga už šių dokumentų turinį, be to, ji nėra atsakinga už tai, jog A. B. jai apskritai nepateikė dalies pirminių buhalterinių dokumentų. Taigi akivaizdu, kad R. Ž. veiksmuose nėra tyčios.
5.8. Tarp nuteistųjų nebuvo jokio susitarimo veikti bendrai (bendrininkavimo), be to, buhalterei nebuvo žinoma apie įmonės vadovo siekį nuslėpti mokesčius, o A. B. veiksmai buvo nukreipti į tai, kad apie jo vykdomas nusikalstamas veikas kiti asmenys, įskaitant buhalterę R. Ž., nieko nesužinotų, todėl įmonės vadovas ir buhalterė negalėjo būti pripažinti nusikaltimo, nustatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, bendravykdžiais. Dėl to, kad R. Ž. deklaracijas pildė ir pateikė VMI pagal įmonės vadovo pateiktus neteisingus pirminius buhalterinius dokumentus, ji nėra atsakinga už šių dokumentų turinį, o jos veiksmuose nėra tyčios.
5.9. Abiejų instancijų teismai, darydami išvadas, kad UAB „A.“ vadovas ir buhalterė yra solidariai atsakingi už valstybei padarytą žalą, atsiradusią dėl jų nusikalstamų veiksmų, dėl kurių UAB „A.“ nesumokėjo į valstybės biudžetą 100 713,96 Eur mokesčių, ir tenkindami VMI civilinį ieškinį, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, suformuotos sprendžiant bendrovės vadovo ir darbuotojo atsakomybės tretiesiems asmenims klausimą, taip pat vertinant specialistų išvadą, grįstą prielaidomis, sąlyginėmis išvadomis.
5.10. Kasatoriai, cituodami kasacinės instancijos teismo nutartis civilinėse (Nr. 3K-3-389/2014, 3K-7-328-248/2015, e3K-7-l15-915/2017) ir baudžiamosiose (Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-323-489/2016, 2K-7-86-303/2018) bylose, pabrėžia, kad už juridinio asmens negalėjimą įvykdyti valstybei mokestinės prievolės juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, jeigu vadovas (darbuotojas) pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veiksmų valstybės finansams padarymo (BK 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) ir valstybė negali išieškoti mokestinės prievolės iš juridinio asmens, kuris taip pat pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės finansams padarymo (BK 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai). Taigi, visų pirma, bet kokiu atveju valstybė, atstovaujama VMI, turi imtis veiksmų mokestinei prievolei iš juridinio asmens išieškoti, t. y. bent jau pareikšti reikalavimus juridiniam asmeniui įvykdyti mokestinę prievolę.
5.11. Abiejų instancijų teismai į šiuos kasacinės instancijos teismo išaiškinimus neatsižvelgė, taip pat neįvertino to, kad civilinė ieškovė niekada nereikalavo ir nebandė išieškoti mokestinės prievolės iš UAB „A.“ iki jos likvidavimo, nors tokią galimybę turėjo. Be to, UAB „A.“ nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn. UAB „A.“ bankroto byloje VMI buvo pareiškusi tik 3129,79 Eur finansinį reikalavimą, kuris nėra susijęs su šioje baudžiamojoje byloje pareikštame civiliniame ieškinyje nurodytu reikalavimu atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl nesumokėtų pridėtinės vertės ir pelno mokesčių. Taigi valstybė nei baudžiamojoje byloje, nei bankroto byloje niekada nereikalavo ir nebandė išieškoti mokestinės prievolės iš UAB „A.“, nors tokią procesinę galimybę ne tik turėjo, ją svarstė, bet dėl nesuprantamų priežasčių atsisakė ja pasinaudoti.
5.12. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nuteistųjų pateiktą UAB „A.“ bankroto byloje esantį Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. raštą „Dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo“, o apeliacinės instancijos teismas šį raštą ignoravo ir jo nevertino. Gavus 2019 m. spalio 10 d. specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad dėl dalies ūkinių operacijų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą UAB „A.“ nesumokėjo privalomų mokėti į valstybės biudžetą mokesčių (100 713,96 Eur), ikiteisminiame tyrime jokių procesinių veiksmų dėl juridinio asmens UAB „A.“ nebuvo imtasi. Be to, visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu nebuvo perduoti juridinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (BPK 114 straipsnis). Gavus 2019 m. spalio 10 d. specialisto išvadą, civilinė ieškovė VMI 2019 m. gruodžio 13 d. pareiškė civilinį ieškinį tik juridinio asmens vadovui ir buhalterei, tačiau jokių reikalavimų tiesioginiam mokestinės prievolės subjektui nereiškė ir išieškoti mokestinės prievolės iš juridinio asmens nebandė, nors juridinio asmens mokestinė prievolė nebuvo pasibaigusi, nes UAB „A.“ dar nebuvo likviduota. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą dėl likviduojamos dėl bankroto UAB „A.“ veiklos pabaigos 2021 m. sausio 7 d., šis sprendimas įsiteisėjo 2021 m. vasario 6 d., o VMI ieškinį pareiškė 2019 m. gruodžio 13 d., kai bankroto byla dar nebuvo baigta.
5.13. Teismų išvados dėl civilinio ieškinio išsprendimo yra formalios, deklaratyviai remiantis specialisto išvada. Specialistų išvadų, parengtų pagal tam tikrus juodraštinius įrašus, vertinimas apgaulingos apskaitos ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimo kontekste atskleidžiamas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-976/2021. Kaip matyti iš 2019 m. spalio 10 d. specialisto išvados, išvada apie UAB „A.“ į apskaitą neįtrauktas pajamas grįsta specialistų sugalvota pelno marža. Specialistai darė prielaidą, kad jeigu juodraštinio pobūdžio užrašuose buvo nurodytas dėžių skaičius, koks produkcijos kiekis telpa dėžėje, tai visais atvejais buvo pristatomas užrašuose nurodytas dėžių skaičius klientams ir visas pristatytas produkcijos kiekis buvo parduotas. Tokių išvadų atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017).
5.14. Teismai nevertino nuteistųjų paaiškinimų ir liudytojos V. B. parodymų, kad ji nepripažįsta pirkusi produkcijos be apskaitos dokumentų, be to, iš šios baudžiamosios bylos išskirtoje baudžiamojoje byloje V. B. nuteista tik dėl 225 kg paukštienos, pirktos be dokumentų, bet ir šį nuosprendį ji yra apskundusi apeliacine tvarka. Nuteistieji prašė vadovautis 2018 m. gegužės 7 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nustatyti, kiek laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 19 d. UAB „A.“ be apskaitos dokumentų pardavė produkcijos V. B., negalima. Teismai į tai neatsižvelgė, bet vadovavosi 2019 m. spalio 10 d. specialisto išvada. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra žinoma, kokiais duomenimis vadovavosi specialistai, rengdami 2018 m. gegužės 7 d. išvadą, todėl negalima daryti objektyvios išvados, kad šios dvi specialistų išvados prieštarauja viena kitai, yra absurdiška, nes šioje išvadoje konstatuota, kad jeigu UAB „A.“ nuo 2014 m. sausio 1 d. pardavė prekių V. B. be apskaitos dokumentų ir ji 2015 m. liepos–lapkričio mėnesiais iš UAB „A.“ užsakė 255 kg prekių be įsigijimo dokumentų, tai negalima nustatyti, kiek V. B. įsigijo prekių iš UAB „A.“ be apskaitos dokumentų laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. sausio 19 d.
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
6.1. Atsižvelgtina į R. Ž. dalyvavimą visame nelegaliai įgyjamos ir parduodamos produkcijos procese, abiejų nuteistųjų neteisėto veikimo trukmę ir intensyvumą, bendro veikimo suderinamumą – vykdydama nusikaltimų iniciatoriaus A. B., tiekusio įtrauktą ir neįtrauktą į apskaitą produkciją iš Lenkijos, nurodymus, R. Ž. paraleliai dalyvavo priimant į apskaitą įtrauktos ir neįtrauktos produkcijos užsakymus Lietuvoje, šiuos užsakymus vykdant, paskirstant (iš įmonės išvežami didesni kiekiai produkcijos, negu atvaizduojama buhalterinėje apskaitoje), neteisingai deklaruojant mokesčius. Iš to matyti, kad bendrininkai turėjo tuos pačius tikslus, abu veikė išvien ir kiekvienas jų tam tikrame etape atliko vykdytojo vaidmenį. Be to, kiekvienas suvokė ne tik savo, bet ir kito bendrininko neteisėtus veiksmus ir norėjo taip veikti. Taigi abiejų instancijų teismai teisingai nustatė bendrininkų grupės požymį ir išsamiai atskleidė R. Ž. ir A. B. kaltės turinį.
6.2. R. Ž. ir A. B. veikų kvalifikavimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį atitinka tiek baudžiamojo įstatymo nuostatas, tiek kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką.
6.3. Specialisto išvada ir specialistų paaiškinimai nebuvo vertinami atsietai, o turtinė žala valstybei nustatyta įrodymų visumos pagrindu. UAB „A.“ bankroto byla iškelta 2017 m. liepos 18 d., o 2018 m. sausio 9 d. ši įmonė pripažinta bankrutavusia. 2018 m. gegužės 28 d. teismo nutartimi tenkintas bankroto administratoriaus pareiškimas dėl UAB „A.“ bankroto pripažinimo tyčiniu. 2021 m. sausio 7 d. priimtas sprendimas dėl likviduojamos dėl bankroto UAB „A.“ veiklos pabaigos.
6.4. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 nurodyta, kad mokesčių nesumokėjimas gali būti vertinamas kaip žala, jeigu nustatoma, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Juridinio asmens vadovas ar kitas darbuotojas gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, o šis nemokumas suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Visais minėtais atvejais juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos praktikos (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-389/2014, 3K-7-328-248/2015, e3K-7-115-915/2017, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-1073/2019), pagal kurią juridinio asmens vadovas ir (arba) darbuotojas bei jo dalyvis juridinio asmens kreditoriui tiesiogiai atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, t. y. kai: 1) juridinis asmuo (darbdavys), privalantis už darbuotoją atlyginti žalą, iki žalos atlyginimo išnyksta; 2) žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; 3) vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys. Taigi nustatyta, kad nuteistieji vykdė, o A. B. dar ir organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą bei neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą VMI. Dėl kaltininkų neteisėtų tyčinių veiksmų, pasireiškusių apgaulingu buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymu, iškreipiančiu realią situaciją apie bendrovės pajamas, turtą ir įsipareigojimus, privalomus mokėti mokesčius, kilo ne tik BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai. Dėl to, kad į apskaitą buvo neįtrauktos gautos pajamos, taip pat mokesčių administratoriui buvo teikiamos neteisingos mokesčių deklaracijos, valstybė patyrė 100 713,96 Eur turtinę žalą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistosios R. Ž. ir jos gynėjo advokato V. Masiulio bei nuteistojo A. B. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-148-719/2020, 2K-75-511/2022, 2K-58-719/2023). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022). Kartu pažymėtina, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi tai reiškia, kad formalus nesutikimas su nepalankiais teismų sprendimais, dėstant įstatymų nuostatas, cituojant teismų praktiką, pateikiant savą įrodymų interpretavimą ir savaip nustatant veikos faktines aplinkybes, nėra vienas iš apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, juo labiau grindžiamas teisiniais argumentais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200-697/2023, 2K-149-648/2023).
9. Kasatoriai kasaciniuose skunduose kvestionuoja abiejų instancijų teismų atliktą įrodymų vertinimą, ypatingą dėmesį skirdami liudytojos V. B., kuri buvo kaltinama, o vėliau nuteista kitoje byloje, parodymų vertinimui, nesutinka su abiejų instancijų teismų sprendimu atmesti nuteistųjų teisme išsikeltą gynybinę versiją, kad nusikalstamas veikas A. B. padarė vienas, nebendrininkaudamas su R. Ž.. Nuteistųjų argumentai, susiję su liudytojos V. B. iš UAB „A.“ įsigytos paukštienos kiekiu, su R. Ž. žinojimu, ką reiškia koduotas užsakymas, su jos žinojimu, kad ji daro nusikalstamas veikas kartu su A. B., yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymo pagrįstumu, o tai nepatenka į kasacinės instancijos teismo kompetenciją tikrinti nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas dėl liudytojos parodymų vertinimo ir dėl R. Ž. kaltės motyvuotai pasisakė skundžiamos nutarties 9–25 punktuose. Kasatorių argumentai dėl BK 220 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo iš esmės yra susiję tik su įrodymų vertinimu, o teismų nustatytų veikų faktinių aplinkybių tikrumas nėra nustatomas kasacine tvarka. Kartu primintina, kad kasacinės instancijos teismas nėra trečioji instancija, tikrinanti nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumą, todėl abstraktūs, formalizuoti teiginiai apie tai, kad abiejų instancijų teismai suteikė išimtinę reikšmę vieniems įrodymams, nevertino kaip įrodymų kitų svarbių duomenų ir kt., aiškiai nenurodant, kokiems konkretiems įrodymams teismai suteikė išskirtinę reikšmę ir kas tai pagrindžia, nelemia kasacijos pagrindo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-719/2023, 2K-200-697/2023, 2K-149-648/2023).
10. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepridėjo UAB „A.“ bankroto byloje esančio Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. rašto „Dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo“, o apeliacinės instancijos teismas šį raštą ignoravo ir jo nevertino, tačiau nepateikia teisinių argumentų, pagrindžiančių, kokie BPK straipsniai buvo pažeisti, kodėl jų pažeidimas byloje yra esminis, t. y. suvaržęs įstatymų garantuotas kaltinamųjų (nuteistųjų) teises, ar kad šie pažeidimai būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Be to, išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai dėl juridinio asmens, negali būti nagrinėjami kasacine tvarka, nes juridinis asmuo nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo klausimu pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 27 punkte.
11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmiau nurodyti kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina, ar abiejų instancijų teismai, vertindami įrodymus, konstatuojant nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe, padarant nusikalstamas veikas, nurodytas BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, nepadarė esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir ar tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo ir BK 24 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies taikymo
12. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, nenustatė ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, bet juo labiau kad jie būtų esminiai.
13. Pirmiausia kasatoriai, akcentuodami tai, kad R. Ž. kaltė buvo grindžiama jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių negrindžia kiti įrodymai, nenurodo, kad R. Ž. buvo apklausta ne tik pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, bet ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl pateikia nepagrįstus argumentus dėl jos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimo.
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ir ikiteisminio tyrimo pareigūno (tris kartus), ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nuteistosios, taip pat nuteistojo A. B. parodymai nebuvo tinkamai ištirti pirmosios instancijos teisme, šį trūkumą ištaisė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. juos perskaitė ir apklausė nuteistuosius. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; įstatymas nenustato, kokie įrodymai šiais parodymais gali būti tikrinami. Tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pvz., teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-114-511/2022, 2K-157-976/2022). Taigi R. Ž. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui yra savarankiškas įrodymų šaltinis, be to, šiuos jos parodymus grindžia ir jos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, taip pat netiesioginiai įrodymai: telefoninių pokalbių su užsakovais turinys, liudytojų (užsakovų) parodymai, A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir kiti įrodymais pripažinti duomenys. Kartu pažymėtina, kad dėl nuteistosios keliamų versijų apie apklausos metu pareigūnų jai pateiktus paaiškinimus dėl koduotų užsakymų apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė nutarties 16 punkte. Taigi R. Ž. kaltę apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė, motyvavo ir nepadarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.
15. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-91-511/2022). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-91-511/2022). Bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija tokią situaciją apibūdino kaip abiem bendrininkams suvokiamą teiginį – „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau, ką tu ir aš pavojingo ir įstatymu uždrausto kartu darome“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-88-489/2023, 2K-133-489/2023).
16. Nagrinėjamoje byloje nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – tiek nuteistųjų susitarimas, pasireiškęs konkliudentiniais veiksmais, daryti nusikaltimus, nurodytus BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, kartu, tiek ir bendra tyčia taip veikti.
17. Šiame kontekste pažymėtina, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis – čia ir kitur įstatymo redakcija, galiojusi veikų padarymo metu). Nors, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys, ši nuostata nereiškia, kad ūkio subjekto vadovas negali būti nusikalstamo apskaitos tvarkymo subjektas. Toje pačioje Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi buhalterinę apskaitą tiesiogiai tvarkantis subjektas (vyriausiasis buhalteris, buhalteris) negali būti laikomas atsakingu už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tai, kad tokie dokumentai jam nebuvo pateikti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą, už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik ūkio subjekto vadovas. Kitu atveju jis gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas), išskyrus tarpinio vykdymo instituto atvejus, kai apgaulingai apskaitai vesti vadovas panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, tada įmonės vadovas tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-379/2012, 2K-376/2012, 2K-189-648/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-202-303/2020, 2K-59-788/2022 ir kt.). Minėta, kad už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) atsako ūkio subjekto vadovas. Vadovaujantis šia bendra ūkio subjekto vadovui tenkančia pareiga, teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens vadovas atsako už buhalterio surašytos deklaracijos pateikimą, jeigu žino, kad joje nurodyti duomenys yra neteisingi, bet vis tiek ją pasirašo ir pateikia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-303/2020).
18. Esminis aspektas nagrinėjamai bylai, sprendžiant dėl nuteistųjų bendrininkavimo, yra R. Ž. žinojimas, kad buvo apgaulingai tvarkoma ir organizuojama buhalterinė apskaita, ir atitinkamai to pagrindu į deklaracijas įrašomi žinomai neteisingi duomenys ir deklaracijos pateikiamos VMI. Būtent buhalterei pagal įgaliojimus priklauso pildyti deklaracijas ir jas pateikti VMI. Nagrinėjamu atveju ji su vadovo žinia įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens UAB „A.“ pajamas, pelną, turtą ir juos pateikė valstybės įgaliotai institucijai. Teisėjų kolegija nenustatė duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklių, reglamentuojamų BPK, pažeidimų, nustatant pirmiau nurodytą aplinkybę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B. davė nurodymus R. Ž., šią aplinkybę grindžiant tiek pačios R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tiek duomenimis apie A. B. kaip įmonės vadovo, taip pat R. Ž. kaip įmonės buhalterės, sėdėjusios viename kabinete su A. B., priėmusios užsakymus įgaliojimais, darbines pareigas ir pavaldumą. Tokia išvada neprieštarauja ir kasacinės instancijos teismo formuojamai praktikai, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-788/2022. Taigi tiek R. Ž., kaip bendrovės buhalterė, tiek A. B., kaip bendrovės vadovas, kuris davė nurodymus buhalterei, veikė bendra tyčia, turėjo bendrą sumanymą tiek įtraukti į buhalterinę apskaitą dokumentus, grindžiančius dalį produkcijos pardavimų, tiek vėliau tokią informaciją įtraukti į deklaracijas ir pateikti VMI, todėl abu jie veikė kaip bendravykdžiai bendrininkų grupe. Be to, bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Baudžiamojo įstatymo nereikalaujama, kad visi bendravykdžiai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-133-489/2023). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje neįmanomas atvejis, jog buhalterė, priiminėdama koduotus užsakymus telefonu, pokalbių metu nesitikslindama dėl užsakymo turinio, nežinotų apie vykdomą neteisėtą veiklą. Nustatyta, kad buhaltere įmonėje ji dirbo ne vienerius metus, fiksuotas ne vienas jos pokalbis su paukštienos produkcijos užsakovais. Susitarimo, veikimo kartu ir bendros tyčios nebuvimas nagrinėjamu atveju galėtų būti konstatuojamas, jei neteisėta veikla būtų trukusi trumpą laiko tarpą, R. Ž., suvokusi apie neteisėtus veiksmus, būtų išėjusi iš darbo ar nebūtų duomenų apie tai, kad ji priiminėjo koduotus užsakymus, nesitikslindama jų turinio.
19. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad A. B. pirmiau procese nekėlė klausimo, ar jis yra tinkamas nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas, subjektas. Šį klausimą jis iškėlė tik kasaciniame skunde. Apeliaciniu skundu jis šio klausimo nekėlė, pažymėdamas, kad neginčija to, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą jį nuteisti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (apeliacinio skundo 13 punktas), tačiau nesutiko, kad R. Ž. nusikalstamai veikė kartu su juo. Nuteistoji R. Ž. tiek kasaciniu, tiek pirmiau procese apeliaciniu skundu ginčijo savo kaltę, teigdama, kad negalėjo būti nuteista, nes nežinojo apie daromas nusikalstamas veikas. Kasacinės instancijos teismui konstatavus, kad abiejų instancijų teismai padarė teisingas išvadas dėl nuteistųjų veikimo bendrininkų grupe, kasatorių argumentai dėl to, kad jie nėra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektai, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
20. Teisėjų kolegija, pagal kasacinių skundų argumentus patikrinusi skundžiamus abiejų instancijų teismų sprendimus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad civilinio ieškinio klausimas išspręstas iš esmės nesilaikant BPK nustatytų taisyklių ir nukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo praktikos.
21. Civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimo ir nagrinėjimo tvarka reglamentuojama BPK X skyriuje (BPK 109–118 straipsniai). Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Jį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 114 straipsnis nustato, kad jeigu į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas įtrauktas juridinis asmuo ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjamas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi gali būti perduodami bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui. Taigi ši nuostata nėra imperatyvi ir šį klausimą paliekama spręsti teismui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-89-511/2023). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 114 straipsnis gali būti taikomas esant dviejų sąlygų visumai: 1) juridiniam ar fiziniam asmeniui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla ir 2) jis yra įtrauktas į baudžiamąją bylą kaip civilinis atsakovas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad juridinis asmuo UAB „A.“, kuriam buvo iškelta bankroto byla, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ne tik nebuvo įtrauktas kaip civilinis atsakovas, bet ir neturėjo jokio procesinio statuso, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo vadovautis BPK 114 straipsniu ir baudžiamojoje byloje nenagrinėti tik kaltinamiesiems pareikšto civilinio ieškinio, juolab kad jo (ne)pagrįstumo klausimas galėjo būti nustatytas tik išsprendus kaltės klausimą. Taigi kasatorių argumentai, kad visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai turėjo būti perduoti juridinio asmens bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, yra nepagrįsti.
22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, tais atvejais, kai byloje reikalingos specialios žinios tam tikroje srityje (nagrinėjamoje byloje – buhalterinės apskaitos ir mokesčių srityse), skiriamas objektų tyrimas. Tam, kad specialistas galėtų atlikti jam pavestą tyrimą, pateikiama visa tyrimui reikalinga medžiaga, įskaitant ir reikalingą bylos medžiagą (įmonės buhalteriniai dokumentai, jeigu reikia – ir įtariamųjų bei liudytojų apklausų protokolai ar kita medžiaga). Atlikęs pavestą objekto tyrimą, specialistas pateikia išvadą. Pažymėtina, kad, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamame mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-1073/2019). Tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, dalies aplinkybių negalima pagrįsti buhalterinės apskaitos dokumentais, o vadovaujantis protingumo, logikos ir pagrįstumo principais tai būtina, specialistas tyrimui gali pasitelkti ir tokius duomenis kaip neoficialios buhalterijos užrašai, jų kopijos ir pan. Tačiau specialistas negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Todėl specialisto išvada, kuriai pateikti panaudojami tokie duomenys, iš esmės vertintina kaip sąlyginė. Tokiu atveju specialisto išvada apie pirmiau minėtas aplinkybes ir jų pasekmes įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuomet, jei šių aplinkybių buvimas patvirtinamas bylos teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272-511/2020, 2K-7-134-511/2023). Apskaičiuojant įmonių nuslėptų pajamų, išlaidų, turto, mokesčių dydį susiduriama su problema, kad tikslus išvardytų dydžių nustatymas tam tikrais atvejais gali būti neįmanomas. BK 220 ir 222 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų esmė yra būtent ta, kad asmuo siekia šių duomenų neatskleisti. Jeigu nuslėptoji pajamų (atitinkamai vėliau – mokėtinų mokesčių) dalis yra neužfiksuota įmonės juodojoje buhalterijoje, nevedama jos slapta apskaita, tai ir reikalavimas besąlygiškai pagrįsti (įrodyti) tokią sumą būtų neproporcingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-628/2022). Nagrinėjamoje byloje VMI specialistai L. Ž. ir A. K. pateikė 2019 m. spalio 10 d. specialisto išvadą, kurioje daromas išvadas grindė ne tik juridinio asmens UAB „A.“ tiriamojo laikotarpio dokumentais, bet ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiais duomenimis, pavyzdžiui, bendrovės vadovo ir buhalterės apklausos protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo duomenų protokoluose esančia informacija, susijusia su paukštienos pardavimų kiekiais, kaina ir kt. aplinkybėmis. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, specialistė L. Ž. buvo apklausta ir detaliai paaiškino, kaip atliko konkrečius skaičiavimus, bei argumentuotai paaiškino tokių skaičiavimų atlikimo metodiką. Be to, specialistei klausimų užduoti galėjo ir gynyba. Šiuo klausimu pakankamai motyvuotai pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 33–36 punktuose, neturėdamas pagrindo išvadai, kad minėta išvada neatitinka byloje surinktų duomenų visumos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.
23. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad juridinis asmuo UAB „A.“ buvo mokesčių mokėtojas, kuris turėjo prievolę mokėti mokesčius, įskaitant tuos, kurie buvo nustatyti atlikus tyrimą. Juridinis asmuo nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, nebuvo pripažintas civiliniu atsakovu, be to, nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, t. y. neturėjo jokio procesinio statuso. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2015 m., o pavedimas atlikti UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą paskirtas 2016 m. birželio 1 d., specialisto išvada parengta 2019 m. spalio 10 d. Atitinkamai VMI ikiteisminiame tyrime kreipėsi su civiliniu ieškiniu, prašydama ją pripažinti civiline ieškove ir priteisti nesumokėtus PVM ir pelno mokesčius, kartu pažymėdama, kad UAB „A.“ bankrutavo ir nesumokėtų mokesčių išieškojimas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka nėra galimas. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 29 punkte nustatė, kad UAB „A.“ bankroto byla iškelta 2017 m. liepos 18 d., 2018 m. sausio 9 d. nutartimi ši įmonė pripažinta bankrutavusia, 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi bankrotas pripažintas tyčiniu, o 2021 m. sausio 7 d. priimtas sprendimas dėl likviduojamos dėl bankroto UAB „A.“ veiklos pabaigos. Taigi susiklostė situacija, kad pirmiausia UAB „A.“ buvo pripažinta bankrutavusia, o tik po to paaiškėjo, kokie mokesčiai VMI nebuvo sumokėti, taip pat šių nesumokėtų mokesčių suma. Nors Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta, kad mokestinė prievolė pasibaigia, kai juridinis asmuo likviduotas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys (93 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. pareiškiant civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo metu bendrovė dar nebuvo likviduota, tačiau nebuvo net teorinės galimybės nukreipti mokestinę prievolę į bankrutavusį juridinį asmenį. Kita vertus, traukti bankrutavusį ar likviduotą juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn ar kaip civilinį atsakovą taip pat nėra procesinės galimybės.
24. Civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškimas juridinio asmens darbuotojui, kuris kartu yra ir juridinio asmens vadovas, už nusikaltimu padarytą žalą galimas esant šioms sąlygoms – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti BPK nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Taip pat kasacinio teismo praktikoje pripažįstami dar du pagrindai, kada kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens vadovą, – pirma, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014) arba, antra, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Nustatydamas juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas, teismas, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar nėra galimybių mokesčių bei žalos išieškoti iš juridinio asmens – mokesčių mokėtojo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalis). Viena iš būtinųjų subsidiariosios atsakomybės sąlygų – juridinio asmens faktinis nemokumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-1073/2019).
25. Juridinis asmuo nagrinėjamoje byloje buvo ne nemokus (pagal civilinio ieškinio pateikimo laiku galiojusias Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas, įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės), bet bankrutavęs (pagal civilinio ieškinio pateikimo laiku galiojusias Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, bankrutavusi įmonė – teismo, o kai bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė) dar iki 2019 m. spalio 10 d. specialisto išvados surašymo, kuri buvo gauta nebaigus ikiteisminio tyrimo. Tai reiškia, kad VMI neturėjo galimybės teikti kreditoriaus reikalavimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, todėl pateikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, prašydama priteisti nesumokėtus mokesčius iš tuo metu įtariamųjų bendrovės vadovo ir buhalterės. Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai iš esmės tinkamai įvertino šias aplinkybes ir nustatė, kad dėl tyčinių neteisėtų abiejų nuteistųjų veiksmų ir atsiradusių padarinių (nesumokėtų mokesčių valstybei) yra priežastinis ryšys, kad bendrovė yra bankrutavusi, todėl pareiga atlyginti nusikalstama pareiga padarytą žalą, kuri nagrinėjamoje byloje atsirado tyčia nesumokėtų mokesčių pagrindu, esant bankrutavusiai ir vėliau likviduotai bendrovei, tenka kaltais pripažintiems asmenims – bendrovės vadovui ir buhalterei. Taigi kasatorių teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
26. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios R. Ž. ir jos gynėjo advokato Viliaus Masiulio bei nuteistojo A. B. kasacinius skundus.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
Albinas Antanaitis
