Baudžiamoji byla Nr. 2K-30-697/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00097-2021-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.30.4.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 31 d. nuosprendžio.
Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 309 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeitus Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nuosprendį, D. P. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 309 straipsnio 1 dalies į BK 309 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta 25 MGL (1250 Eur) dydžio bauda. Baudą nustatyta sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. P. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2020 m. gruodžio 13 d., tiksliai nenustatytu laiku, naudodamasis savo mobiliojo ryšio telefonu „Iphone“, internetu mobiliąja programėle „Snapchat“ iš savo vartotojo paskyros „(duomenys neskelbtini)“ persiuntė į Y. F. mobiliojo ryšio telefone „Samsung“ esančią mobiliosios programėlės „Snapchat“ paskyrą „(duomenys neskelbtini)“ elektroninę bylą – vaizdo įrašą, kuriame atvirai ir detaliai rodomas lytinis organas, oralinis lytinis aktas; šis įrašas buvo išsaugotas mobiliojo ryšio telefone „Samsung“, padarant keturias telefono ekrano kopijas, taip demonstravo pornografinio turinio dalykus.
II. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties esmė
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato R. Drakšo kasacinį skundą, 2023 m. kovo 21 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 25 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai neįvertino D. P. tyčios kryptingumo – ar pornografinio turinio dalykas buvo persiųstas siekiant platinti, ar pademonstruoti tuo metu su juo intensyviai seksualinio pobūdžio temomis bendravusiai Y. F.. Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė subjektyvųjį BK 309 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymį – tiesioginę tyčią – D. P. veikoje, tačiau aiškių argumentų dėl veikos kvalifikavimo tinkamumo nepateikė. Tai laikytina esminiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos D. P. teisės, šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.
III. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato A. Šukaičio apeliacinį skundą, nepritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad D. P. mobiliojo ryšio telefonu per programėlę „Snapchat“ Y. F. išsiųstą pornografinio turinio dalyką platino. Šis teismas konstatavo, kad D. P. tiesiog norėjo Y. F., su kuria bendravo seksualinio pobūdžio temomis, pasigirti (pasirodyti prieš merginą) turintis vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas jo ir kitos merginos oralinis lytinis aktas, o Y. F. paprašytas jį nusiuntė parodyti, t. y. supažindino su jo turiniu. Tokie D. P. veiksmai atitinka BK 309 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, užtraukiančią atsakomybę už pornografinio turinio dalykų demonstravimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas D. P. veiką perkvalifikavo iš BK 309 straipsnio 1 dalies į BK 309 straipsnio 4 dalį ir paskyrė jam naują bausmę.
IV. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. ir jo gynėjas advokatas R. Drakšas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir D. P. baudžiamąją bylą nutraukti; priteisti D. P. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo:
4.1. Pirmosios instancijos teismas, D. P. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas už pornografijos platinimą, o apeliacinės instancijos teismas – už pornografijos demonstravimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Žemesnės instancijos teismai, nepriklausomai nuo D. P. veiksmų kvalifikavimo, nevertino, ar jo veiksmai pažeidžia BK 309 straipsnio 1, 4 dalimis saugomą vertybę (objektą) – valstybės ir visuomenės dorovę, šį pažeidimą laikė savaime suprantamu (preziumavo), o tai baudžiamojoje teisėje draudžiama. D. P. atlikti veiksmai nėra pavojingi ir nepažeidžia BK 309 straipsniu saugomo teisinio gėrio.
4.2. BK 309 straipsnio 1, 4 dalys, kuriomis nustatyta atsakomybė atitinkamai už pornografijos platinimą, demonstravimą ir kuriomis saugoma visuomenės dorovė, nekriminalizuoja tarp intymius poros santykius palaikančių asmenų abipusiu sutikimu vykstančio apsikeitimo nuotraukomis, vaizdo įrašais, kuriuose vaizduojama suaugusiųjų pornografija (kai jie neperduodami (nėra prieinami) tretiesiems asmenims), nes neįžvelgiama tokių veiksmų daroma žala nei valstybei, nei visuomenei, jie nekelia pavojaus.
4.3. Tai, kas vyksta privačiame, asmeniniame gyvenime, kas neišeina už dviejų asmenų privačių santykių ribų (išskyrus vaikų pornografiją), nėra vieša ir visiems prieinama (vyksta ne visuomenėje, ne erdvėje, kuri pasiekiama visuomenei (labai dideliam, neribotam asmenų ratui, nepriklausomai nuo asmenų sutikimo)). Jei asmuo, pasidalydamas (rodydamas, platindamas) suaugusiųjų pornografinio turinio medžiaga (nepriklausomai nuo to, ar joje vaizduojami patys partneriai, ar kiti suaugę žmonės), tai daro neperžengdamas asmeninių santykių ribų ir esant partnerio sutikimui tokią medžiagą gauti, nėra pagrindo konstatuoti visuomenės dorovės pažeidimo, nes tokie veiksmai nekelia pavojaus nei valstybei, nei visuomenei, nei atskiram individui.
4.4. Pornografinio turinio dalykų turėjimas ir jų žiūrėjimas individualiai nėra draudžiamas, t. y. nelaikomas pažeidžiančiu visuomenės dorovę. Taigi, jeigu nėra draudžiama turėti ir žiūrėti suaugusiųjų pornografiją individualiai, tai nėra jokios logikos ir teisinio pagrindimo pripažinti, kad ji turėtų būti draudžiama žiūrėti tuomet, kai yra poros santykiai, kai vienas kitam parodo patikusį vaizdą, kai abiem partneriams tokių dalykų žiūrėjimas yra priimtinas. Visuomenė liberalėja, tampa platesnių ir laisvesnių pažiūrų, todėl dažnu atveju, siekiant palaikyti seksualinius santykius (seksualinį bendravimą) tarp porų, yra visiškai normalu (o neretai net ir pageidautina) dalytis intymiais vaizdais, kurie savo turiniu yra pornografinio pobūdžio. Taigi, jei tokie asmenų veiksmai nėra nukreipti į siekį pakenkti kitiems individams ir atliekami nesant partnerio prieštaravimo gauti pornografinio turinio medžiagą, nėra pagrindo kalbėti ir apie tokių veiksmų priešingumą baudžiamajai teisei. Baudžiamoji teisė taip pat evoliucionuoja ir prisitaiko prie kintančių visuomeninių santykių, ji nėra statiška. Paminėtų aplinkybių kontekste reikšmingas ir teisės doktrinoje, teismų praktikoje plačiai išplėtotas ultima ratio (paskutinė priemonė) principo taikymas.
4.5. Žemesnės instancijos teismai nustatė, kad D. P. ir Y. F. 2020 m. lapkričio–gruodžio mėn. palaikė poros santykius. Jie susitikinėjo, bendravo gyvai, taip pat susirašinėjo per „Snapchat“ programėlę, kitus socialinius tinklus, turėjo lytinių santykių. Y. F. motina žinojo D. P. kaip dukters vaikiną. Pati Y. F. susirašinėjimuose plėtojo lytinių santykių temas, prašė D. P., kad šis atsiųstų savo vaizdo įrašą, kuriame vaizduojami jo lytiniai organai ir jo oralinis lytinis aktas. 2020 m. gruodžio 13 d. D. P. per „Snapchat“ programėlę paminėtą vaizdo įrašą išsiuntė Y. F.. Vaizdo įrašas buvo išsiųstas vieną kartą, asmeniškai Y. F., kiti asmenys neturėjo galimybės jį matyti, kadangi peržiūrėjus įrašą dėl „Snapchat“ programėlės veikimo ypatumų jis išsitrina, nėra galimybės jį išsisaugoti. Taigi, byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Y. F. nesiskundė dėl to, kad ji gavo iš D. P. intymų vaizdo įrašą, kad šis įrašas jai nepriimtinas, pateiktas prieš jos valią ir nebuvo bendravimo su D. P. dalis. Priešingai, ji toliau palaikė santykius su D. P., turėjo su juo lytinių santykių. Be to, byloje kaip liudytoja apklausta tyrėja A. U. patvirtino, kad Y. F. susirašinėjimuose nuolat plėtojo lytinių santykių temas, tokių temų buvo ne viena, elgėsi provokuojamai. Tad pagal Y. F. moralines, dorovines nuostatas, jai palaikant poros santykius su D. P., kuriuose ji save pozicionavo kaip ne jaunesnę nei 16 metų amžiaus, buvo priimtina ir netgi pageidautina gauti iš jo intymių vaizdų. Tai reiškia, kad D. P. veiksmuose nėra nei pornografijos platinimo, nei demonstravimo nusikalstamos veikos būtinojo sudėties elemento – objekto (saugomos vertybės) pažeidimo, todėl jo veiksmai negali būti laikomi nusikalstamais.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, plečiamai aiškino BK 309 straipsnio 4 dalyje nustatyto baudžiamojo nusižengimo objektyvųjį požymį – pornografijos demonstravimą; paminėtai nusikalstamai veikai priskyrė baudžiamajame įstatyme nenustatytą objektyvųjį požymį – kito asmens, vaizduojamo vaizdo įraše, sutikimą parodyti vaizdo įrašą.
4.7. Dviejų asmenų tarpusavio seksualinio bendravimo išraiška, siekiant palaikyti tarpusavio santykius ir siunčiant privačiai vienas kitam suaugusiųjų pornografinio turinio vaizdus, negali būti aiškinama kaip pornografijos demonstravimas BK 309 straipsnio 4 dalies prasme, nes tai pažeidžia asmens prigimtinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis). Be to, pornografinio turinio dalyko be jame vaizduojamo žmogaus sutikimo parodymas privataus gyvenimo plotmėje, kaip seksualinio bendravimo išraiška, yra teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimas, o tai yra civilinės, o ne baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio 4 dalis).
4.8. Asmenų seksualinis gyvenimas nėra viešas, tai privataus gyvenimo dalis ir jame atlikti veiksmai (kiek tai susiję su suaugusiųjų pornografija) negali būti vertinami analogiškai kaip veiksmai, atlikti viešame gyvenime, kadangi skiriasi veiksmų pasekmės, pavojingumas. Konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas lemia, kad privačiame gyvenime yra taikomi kiti elgesio standartai nei viešame. Iš nacionalinio ir tarptautinio imperatyvaus teisinio reglamentavimo (Konstitucijos 22 straipsnis, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnis, CK 2.23 straipsnis, Konvencijos 8 straipsnis) bei teismų praktikos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimuose pateikti išaiškinimai dėl Konstitucijos 22 straipsnio nuostatų aiškinimo; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1981 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Dudgeon prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 7525/76, kuriame pažymėta, kad privataus gyvenimo sąvoka, be kita ko, apima asmenybės raidą asmens santykiuose su kitais asmenimis, asmens fizinį ir moralinį vientisumą, seksualinę orientaciją ir lytinį gyvenimą, informaciją apie asmenį ir kt.) akivaizdu, kad asmens lytinis gyvenimas, jo seksualinio bendravimo su kitais asmenimis formos, susirašinėjimas yra asmens privataus gyvenimo, kuris yra neliečiamas, dalis. Privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su laisvai pasirinktais žmonėmis ir kur be to asmens sutikimo kitiems negalima kištis. Atitinkamai žmogus turi teisę privačiame gyvenime, kurio sudėtinė dalis yra ir seksualinis bendravimas bei susirašinėjimas, elgtis taip, kaip jam norisi, ir niekas neturi teisės to reguliuoti.
4.9. Todėl, priešingai nei nusprendė apeliacinės instancijos teismas, savo paties lytinio akto su kitu (trečiuoju) žmogumi vaizdo išimtinai partneriui (o ne tretiesiems asmenims), kuris sutinka tokį vaizdą gauti, seksualinio bendravimo tikslais siuntimas yra teisės į lytinio gyvenimo, poros santykius bei susirašinėjimo neliečiamumą realizavimas, bet ne pornografijos demonstravimas. Tai, ar pornografijos demonstravimas patenka į BK 309 straipsnio 4 dalies reguliavimo sritį, lemia ne dalyke vaizduojamų žmonių skaičius ir ne tai, ar dalyke vaizduojamas žmogus sutiko, kad tai būtų parodyta, o tai, ar dalykas yra panaudotas viešame ar privačiame gyvenime.
4.10. Pornografijos demonstravimas, kaip nusikalstama veika, atliekamas viešame gyvenime. Tokiais atvejais asmens valia nukreipta išimtinai į siekį parodyti pornografinio turinio dalykus kitiems, kad kiti žmonės tai pamatytų, išviešinti medžiagoje vaizduojamus dalykus. Tuo tarpu pornografinio turinio dalykų siuntimas (parodymas) savo partneriui, kaip seksualinio bendravimo išraiška, vyksta išimtinai privačiame gyvenime ir juo siekiama palaikyti bei plėtoti lytinius santykius su savo partneriu, išreikšti seksualinį bendravimą.
4.11. BK 309 straipsnio 4 dalyje nėra nustatytas toks objektyvusis požymis, kaip pornografinio turinio dalyke vaizduojamo asmens sutikimas (nesutikimas) parodyti šį dalyką tretiesiems asmenims. Todėl tai, ar vaizdo įraše matoma mergina yra davusi sutikimą rodyti vaizdo įrašą Y. F., ar ne (juolab kad apeliacinės instancijos teismas tokio sutikimo nebuvimą preziumavo), neturi reikšmės D. P. veiksmų pagal BK 309 straipsnio 4 dalį teisiniam vertinimui. Net jei įrašas šiuo atveju ir būtų parodytas be kitos merginos sutikimo, jai nežinant, tai nepakeičia fakto, kad jis buvo panaudotas privačiame gyvenime, asmeniniais tikslais – siekiant palaikyti ir vystyti tarpusavio simpatiją bei privačiai išreikšti savo seksualinį bendravimą, o ne demonstruoti pornografiją ir (ar) kaip nors pakenkti vaizdo įraše matomai merginai.
4.12. Baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio priemonė, t. y. taikoma tik už pačius šiurkščiausius pažeidimus ir kai kitomis poveikio priemonėmis negalima pasiekti tų pačių tikslų. Šiuo atveju tarp D. P., Y. F. ir merginos vaizdo įraše yra susiklostę asmeniniai, o ne vieši santykiai ir vaizdo įrašo parodymas buvo atliktas būtent privataus, o ne viešo gyvenimo plotmėje.
4.13. CK 2.23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei yra atskleidžiami asmens privataus gyvenimo duomenys be jo sutikimo, tai yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Asmens lytinis gyvenimas ir informacija apie jį yra privataus gyvenimo duomenys. Būtent tai, kokioje plotmėje lytinio gyvenimo duomenys buvo paviešinti, lemia baudžiamosios ir civilinės atsakomybės taikymo atribojimą. Jeigu tokie duomenys atskleidžiami ne viešame, o privačiame gyvenime, tokiu atveju kyla civilinė, bet ne baudžiamoji atsakomybė, kadangi veiksmai nesiekia tokio pavojingumo, kad būtų teisinga ir proporcinga taikyti baudžiamąją atsakomybę, ypač jei dėl to nepadaryta akivaizdi ir reikšminga žala (žala šiuo atveju nėra nustatyta). Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti D. P. atliktų veiksmų pavojingumą, įvertinti juos civilinės atsakomybės taikymo aspektu, tačiau to nepadarė, išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, t. y. jo veiksmus dirbtinai kriminalizavo.
5. Atsiliepimu į nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato R. Drakšo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. P. padarė BK 309 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, tinkamai aiškino šios nusikalstamos veikos požymius ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5.2. Pagal BK 309 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas demonstravo ar reklamavo pornografinio turinio dalykus. Pornografinio turinio dalyko demonstravimu laikomas pornografinio turinio dalyko rodymas kitam asmeniui ar kitiems asmenims tokiu būdu, kad šie galėtų susipažinti su jo turiniu. Pagal teismų praktiką, demonstravimas gali būti ne tik viešas, bet ir neviešas, kai pornografinio turinio dalykas demonstruojamas vienam ar keliems asmenims. Veika yra baigta pradėjus demonstruoti pornografinio turinio dalykus. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad demonstruoja pornografinio turinio dalykus, ir nori taip veikti.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisės į privatų gyvenimą ribojimas nagrinėjamu atveju yra pagrįstas, nes neproporcingu asmenų teisių į privatumą apribojimu laikytinas baudimas tik tuo atveju, kai vieno partnerio kitam siunčiama pornografinio turinio medžiaga yra susijusi išimtinai su jais ir skirta tik jų asmeninio naudojimo tikslais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. P. nusiuntė Y. F. vaizdo įrašą, kuriame vaizduojamas ne tik jis pats, bet ir kita mergina (trečiasis asmuo), apie kurios sutikimą ar nesutikimą (valios išreiškimą) demonstruoti vaizdo įrašą kitiems asmenims duomenų nėra. Todėl, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, D. P., atlikdamas paminėtus veiksmus, kėsinosi į BK 309 straipsniu saugomą objektą – visuomenės dorovę. Šios veikos pavojingumą papildomai padidina aplinkybė, kad pornografinio turinio vaizdo įrašas buvo išsiųstas (demonstruojamas) nepilnamečiam asmeniui (Y. F.), nes pornografinės medžiagos įtaka nepilnamečiams yra didesnė negu suaugusiesiems ir neabejotinai gali padaryti žalą nepilnamečio asmenybei.
5.4. Taigi nustatytos bylos aplinkybės paneigia kasatorių argumentus dėl netinkamo BK 309 straipsnio 4 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos būtinųjų požymių aiškinimo ir veikos pavojingumo nebuvimo.
V. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo advokato R. Drakšo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl D. P. atliktų veiksmų atitikties BK 309 straipsnio 4 dalies požymiams
7. BK 2 straipsnio 4 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2006, 2K-671/2010, 2K-425/2011, 2K-7-201/2013, 2K-81-648/2018). Kiekvienai nusikalstamai veikai būdingi du esminiai požymiai – jos pavojingumas ir draudžiamumas arba priešingumas baudžiamajam įstatymui. Nusikalstama veika yra pavojinga visuomenėje vyraujančių vertybių sistemai. Nusikalstamomis pripažįstamos ne šiaip pavojingos, o pačios pavojingiausios veikos, kuriomis kėsinamasi į didžiausias vertybes. Nusikalstamos veikos pavojingumui įvertinti vartojamos dvi sąvokos – pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį pirmiausia apibūdina vertybių, į kurias kėsinamasi, pobūdis ir vertingumas, taip pat pačios veikos ir įstatyme nurodytų padarinių pobūdis, kaltės forma.
8. BK 309 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už disponavimą pornografinio turinio dalykais. Šio straipsnio 4 dalis nustato atsakomybę tam, kas demonstravo ar reklamavo pornografinio turinio dalykus. Pagal šio baudžiamojo įstatymo straipsnio veikimo paskirtį disponavimas pornografinio turinio dalykais yra priešingas dorovei, nepriimtinas visuomenėje moralės požiūriu, šiuo aspektu kartu pažymėtina, jog, sprendžiant dėl tokios veikos pavojingumo ir priešingumo teisei, būtina atsižvelgti į baudžiamojo įstatymo veikimo sritį ir ribas. Baudžiamojo įstatymo veikimo sritis ir ribos reiškia, kad baudžiamoji teisė veikia tik tam tikrų santykių srityje ir neviršijant tam tikrų ribų. Šiuolaikinėje ekonomikoje ir Lietuvos visuomenės gyvenimo sferoje visiškai legaliai veikia intymių prekių parduotuvės, striptizo klubai, internete yra tūkstančiai pornografijai skirtų tinklalapių, kurie laisvai ar už tam tikrą mokestį prieinami kiekvienam interneto vartotojui ir kuriuose lankytis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nedraudžiama. Tokiose interneto svetainėse galima ne tik stebėti pornografinio turinio medžiagą, bet ir jos įsigyti, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą parsisiuntimas (įsigijimas) pornografinės medžiagos savo asmeniniams poreikiams nebus laikomas nusikaltimu, jei asmenys, abu vyresni nei 16 metų, laisva valia kartu žiūrės tokį turinį, tai bus jų privataus gyvenimo sritis. Šiuo aspektu sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad kiekviena nusikalstama veika, kuri nustatyta Baudžiamajame kodekse, yra pavojinga, tačiau pavojingumas konstatuojamas tik nustačius visas veikos kvalifikavimui reikšmingas bylos aplinkybes, konkrečiai veikai atitinkant įstatymo sudėtį.
9. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino nustatytomis bylos aplinkybes, kad D. P. ir Y. F. buvo pora, kurį laiką artimai bendravo, abu domėjosi seksualinėmis temomis, dalijosi intymiais asmeniniais kūno vaizdais, turėjo savanoriškų lytinių santykių (baudžiamoji byla D. P. pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo metu nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). Šioje byloje nustatytos šios su D. P. inkriminuota nusikalstama veika susijusios faktinės aplinkybės: D. P., naudodamasis mobiliąja programėle „Snapchat“, savo mobiliuoju telefonu iš savo vartotojo paskyros nusiuntė į Y. F. mobiliojo ryšio telefono mobiliosios programėlės „Snapchat“ vartotojo paskyrą vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip jam nenustatyta mergina atlieka oralinį lytinį aktą. Šio vaizdo įrašo peržiūros metu Y. F. padarė keturias ekrano nuotraukas, jos buvo išsaugotos jos mobiliojo ryšio telefone. Visos šios faktinės bylos aplinkybės kasaciniame skunde neginčijamos. Byloje taip pat nustatyta, kad Y. F., bendraudama su D. P., save pozicionavo kaip vyresnę nei 16 metų, iš jos kilo iniciatyva pamatyti įrašą, kuriame D. P. lytiškai santykiauja su kita partnere. 2021 m. kovo 15 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto) išvada Nr. EA-50 patvirtina, kad vaizdo dokumente esanti medžiaga atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 43 dalyje pateiktą pornografinio turinio informacijos apibrėžimą ir šiai informacijos kategorijai priskirtus požymius, todėl yra pornografinio pobūdžio. Y. F. nesiskundė dėl to, kad ji gavo iš D. P. pornografinio turinio vaizdo įrašą su pavaizduotu oraliniu lytiniu aktu, kad šis įrašas jai buvo nepriimtinas, pateiktas prieš jos valią ir nebuvo jų tarpusavio bendravimo dalis.
10. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo teiginiais, jog pornografinio turinio vizualinės medžiagos siuntimas vieno seksualinio partnerio kitam, kai siunčiama tik išskirtinai su jais susijusi informacija ir ši informacija skirta tik jų asmeninio naudojimo tikslais, yra tų asmenų teisės į privatumą turinio dalis ir baudimas už tai laikytinas neproporcingu jų teisių į privatumą apribojimu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, visiškai kitaip turi būti traktuojama situacija, kai siunčiama pornografinio turinio informacija sudaro ne tik dviejų partnerių dalijimosi vieno kitam su jais asmeniškai susijusia informacija, bet ir informacija, susijusi su kitu – trečiuoju asmeniu, nežinančiu ir neišreiškusiu valios dėl tokio pobūdžio informacijos siuntimo asmeniniais dviejų partnerių seksualinio bendravimo tikslais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino kaltu D. P. dėl pornografinį turinį turinčios medžiagos demonstravimo išimtinai remdamasis faktu, kad jis išsiuntė tuo metu savo merginai Y. F. pornografinio pobūdžio vaizdo įrašą, kuriame vaizduojamas D. P. ir nenustatytos merginos oralinis lytinis aktas. Tokį veikos kvalifikavimą pripažįstant atitinkančiu BK 309 straipsnio 4 dalies požymius, pagal apeliacinės instancijos teismo argumentus, lėmė tai, kad nagrinėjamu atveju D. P. nusiuntė Y. F. vaizdo įrašą, kuriame vaizduojamas ne tik jis pats, bet ir kita mergina, apie kurią jis informacijos teismui nepateikė. Duomenų, jog ji būtų sutikusi, kad šis vaizdo įrašas būtų siunčiamas Y. F., byloje nėra.
11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad tokia apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė ne visais atvejais sudaro pagrindą pripažinti tokius veiksmus pornografinio turinio dalykų demonstravimu ar reklamavimu. Nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose yra nustatyta apsauga ir disponavimo pornografinio turinio dalykais, susijusiais su vaikais ir nepilnamečiais, draudimas. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme nustatyta, kad draudžiama skleisti lytinius santykius skatinančią, ypač pornografinio turinio, informaciją, taip pat nepilnamečių seksualinę prievartą ir jų išnaudojimą skatinančią ir (ar) savitikslį smurtą pateikiančią informaciją. Toks žmogaus teisių apribojimas iš esmės sutampa su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, kuriomis pripažįstama asmens teisė laisvai reikšti savo mintis, įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, tačiau naudojimasis šiomis laisvėmis yra susijęs su pareigomis kitiems visuomenės nariams ir valstybei, taip pat susijęs su moraliniais imperatyvais dėl pažeidžiamos grupės asmenų – vaikų ir nepilnamečių apsaugos nuo nusikalstamo ir kitokio neigiamo poveikio jų raidai. Taigi, viena iš tarptautinių teisės aktų ir nacionalinių įstatymų paskirčių yra apsaugoti nuo pornografijos platinimo pažeidžiamiausią socialinę grupę – vaikus.
12. Bylos nagrinėjimo metu nekilo abejonės, kad vaizdo įraše nėra pavaizduotas vaikas. Duomenų, ar vaizdo įraše su D. P. nufilmuotas asmuo yra pilnametis ir kokiomis aplinkybėmis – su jo sutikimu, laisva valia – buvo padarytas įrašas, ar buvo sutikimas demonstruoti įrašą, byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad išsiųsdamas Y. F. pornografinio turinio vaizdo medžiagą D. P. pasinaudojo „Snapchat“ platforma, kuri suprogramuota taip, kad gavėjo peržiūrėtos tekstinės žinutės ar vaizdo įrašas automatiškai išsitrina, taip pašalinama gavėjui galimybė dalytis tuo įrašu toliau. Bylos proceso metu vaizdo įraše nufilmuotas asmuo nenustatytas. Tai, kad D. P. nepateikė detalesnės informacijos apie šį asmenį, negali būti naudojama kaip įkaltis ir aplinkybių, jog įrašas buvo daromas prieš asmens valią, panaudojant apgaulę ar kitais neteisėtais būdais, prezumpcija.
13. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“ Šia Konstitucijos nuostata įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai). Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas kaltinimas, šiuo atveju BK 309 straipsnio 4 dalyje nurodytos veikos požymius, tenka valstybiniam kaltinimui, kaltinamasis negali būti verčiamas duoti sau nepalankius parodymus, jam negali būti perkeliamas savo nekaltumo įrodinėjimas. Tol, kol įstatymo nustatytomis priemonėmis kaltinimas neįrodė priešingai, laikytina, kad vaizdo įrašas buvo atliekamas su filmuojamo asmens sutikimu ir jam suprantant, kad tas įrašas gali būti pademonstruotas.
14. Teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai, todėl baudžiamoji byla D. P. pagal BK 309 straipsnio 4 dalį nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi procesas D. P. nutraukiamas reabilituojančiais pagrindais, jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas priteistinas (kompensuotinas) iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde pareikštas prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad D. P. advokatui R. Drakšui už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 1210 Eur, todėl ši suma priteistina iš valstybės D. P..
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir D. P. baudžiamąją bylą pagal BK 309 straipsnio 4 dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Panaikinti D. P. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – mobiliojo ryšio telefono „Iphone“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimą ir šią ryšio priemonę grąžinti D. P.. 5 CD diskus su tyrimui reikšminga informacija, 3 kompaktinius diskus su nepilnametės Y. F. apklausa, kompaktinį diską su A. K. pateikta informacija, 2 kompaktinius diskus su D. P. pateikta informacija, 3 kompaktinius diskus su U. A., M. K. apklausomis palikti saugoti byloje. D. P. seilių DNR pavyzdžius, saugomus (duomenys neskelbtini) vyriausiajame policijos komisariate daiktų, reikšmingų ikiteisminiam tyrimui, saugojimo patalpoje (kvito Nr. 0008311), sunaikinti.
Priteisti D. P. 1210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą, išlaidas atlyginant iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
