Administracinė byla Nr. I3-3761-983/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01183-2022-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 17.7; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
2022 m. birželio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dargita“ skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Dargita“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą Nr. 2D-9392-(2.34) (toliau – ir Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas); 2) panaikinti Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštą Nr. (2.34)-2D-13768 (toliau – ir Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštas); 3) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 21R-(AG-516-04/2020 (toliau – ir Sprendimas); 4) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą (b. l. 1–10).
Nurodo, kad Komisija Sprendime, remdamasi ginčo teisiniams santykiams netaikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, vertino, kad pareiškėjos skundžiamo Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto turinys atitinka pareiškėjos 2019 m. birželio 4 d. prašyme keliamo klausimo esmę. Komisijos Sprendime nurodytoje LVAT praktikoje buvo sprendžiami informacijos teikimo sąlygų bei tvarkos viešojo administravimo srityje klausimai. Kartu LVAT nurodytoje praktikoje yra pažymėta, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos yra netaikomos informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu. Tokiu būdu Komisijos Sprendime nurodyta LVAT praktika neturi precedento teisinės reikšmės nagrinėjamame administraciniame ginče.
Teigia, jog pareiškėja skunde Komisijai nurodė, jog Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. rašte remiamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normomis, tačiau Inspekcijai pateiktas Lietuvos pašto 2019 m. rugpjūčio 23 d. – 2019 m. rugpjūčio 26 d. vokas rodo, kad Inspekcija ne tik pažeidė VAĮ 34 straipsnio 1 dalies imperatyvą (ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo raštu informuoti suinteresuotus asmenis apie jo priėmimą ir kitą susijusią informaciją), bet ir Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršini ko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 (toliau – ir Taisyklės) 37 punkto imperatyvą, kuriame nurodyta, jog asmenų prašymai turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo jų užregistravimo. Šiuo atveju Inspekcijos Kauno departamentas tik po 27 darbo dienų išsiuntė pareiškėjai 2019 m. liepos 16 d. raštą, kas sudaro pagrindą panaikinti jį ir įpareigoti Inspekcijos Kauno departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. birželio 4 d. prašymą. Visgi Komisija Sprendime, visiškai nepasisakiusi dėl VAĮ 34 straipsnio 1 dalies pažeidimo, priėjo prie išvados, kad Taisyklių 37 punkto nuostata nebuvo pažeista. Tokiu būdu Komisija sukuria precedentą, leidžiantį atsakovei nevykdyti VAĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatų. Komisijos Sprendime padaryta išvada, jog termino nesilaikymas negali būti laikomas absoliučiu pagrindu panaikinti Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą rodo, jog Komisijai nustatyti nepiktnaudžiavimo valdžia ir atsakomybės už priimtus sprendimus principai yra tik formalumai.
Pastebi, jog pareiškėja skunde Komisijai nurodė, kad Inspekcija 2019 m. spalio 25 d. raštu atmetė pareiškėjos skundo argumentus dėl VAĮ 34 straipsnio 1 dalies imperatyvo, tačiau dėl Taisyklių 37 punkto nepasisakė, nors pagal Taisyklių 4 punktą nagrinėjant asmenų prašymus, skundus, šių Taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Tiek Inspekcijai, tiek Inspekcijos Kauno departamentui Taisyklės yra privalomos bei rengiant administracinius aktus jomis privaloma vadovautis. Pareiškėja skunde Komisijai taip pat nurodė, jog Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. rašto argumentai, kad Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas buvo išsiųstas tinkamai, laikantis Inspekcijos viršininko 2014 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1V-175 patvirtintame Inspekcijos dokumentų ir įrašų valdymo proceso aprašo nustatytos tvarkos, nurodant minėto teisės akto 12.11 punktą yra nepagrįsti, nes tokio teisės akto prie viešai skelbiamų teisės aktų nėra. Komisija Sprendime dėl šio pažeidimo apskritai nepasisakė.
Pažymi, kad skunde Komisijai nurodytos aplinkybės, jog Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas buvo siunčiamas du kartus nepakeičia fakto, kad Inspekcijos Kauno departamentas pažeidė atsakomybės už priimtus sprendimus principą. Duomenų, jog Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas buvo paskelbtas ar pareiškėjai kitaip buvo pranešta ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, Inspekcija nei pareiškėjai, nei Komisijai nepateikė. Komisija Sprendime tik nepagrįstai nurodė, kad ji neturi teisinio pagrindo abejoti Inspekcijos nurodytais argumentais dėl registruotos siuntos išsiuntimo pareiškėjai du kartus ir sutiko su Inspekcijos vertinimu, jog 2019 m. birželio 14 d. pareiškėjos prašymui nagrinėti nebuvo įgyvendinta VAĮ procedūra, todėl ir VAĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos. Inspekcijai ir Komisijai buvo pateikti duomenys (Lietuvos pašto 2019 m. rugpjūčio 23 d. – 2019 m. rugpjūčio 26 d. vokas), kurie patvirtina, jog tik pasibaigus Taisyklių 37 punkte nustatytam terminui (per 20 darbo dienų), Inspekcijos Kauno departamento išsiuntė pareiškėjai 2019 m. liepos 16 d. raštą (tik po 27 darbo dienų). Tokiu būdu Komisijos Sprendime padarytos išvados, jog nors atsakovė ir nesilaikė nustatyto termino, pareiškėjos teisinė padėtis nesikeistų, yra nepagrįstos. Priešingai – panaikinus abu Inspekcijos raštus ir įpareigojus pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą nagrinėti iš naujo, pareiškėjos teisinė padėtis pasikeistų, nes ji įgytų teisę reikalauti žalos atlyginimo, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.
Nurodo, jog Komisijos Sprendime padaryta išvada, kad Inspekcija 2019 m. spalio 25 d. raštu išsamiai atsakė į visus pareiškėjos skunde keliamus klausimus yra neteisinga. Šiuo atveju pareiškėja skundu Komisijai siekė, kad būtų panaikinti ginčijami Inspekcijos raštai, o Inspekcija būtų iš naujo įpareigota išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą ir tik tada spręstų, ar yra pagrindas kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Be to, pareiškėja skunde Komisijai buvo nurodžiusi, jog Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. rašto išvados dėl tinkamo reikalavimo suformulavimo yra neteisingos, kadangi pareiškėjai VAĮ nenustatyta tokia pareiga. Šiuo atveju Inspekcija atsakydama į prašymus ir skundus turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, todėl atsakovė neteisėtai savo pareigas perkelia pareiškėjai. Komisija Sprendime dėl šio pažeidimo nepasisakė. Pareiškėja skunde Komisijai taip pat akcentavo, jog Inspekcijai buvo nurodyta aplinkybė, kad ginčo statiniai yra pastatyti ir įrengti prašomame suformuoti ir išnuomoti žemės sklype, todėl sudarius prašomas komunikacijų įrengimo ir žemės sklypo nuomos sutartis būtų galimybė sudaryti taikos sutartį Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo vykdymo procese, tačiau Inspekcijos Kauno departamentas nelaikė tai svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą ne tik atidėti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo vykdymą (CPK 284 straipsnio 1 dalis), bet ir pasiekti pagrindinį civilinio proceso tikslą – atkurti taiką tarp ginčo šalių, t. y. tarp pareiškėjos ir Inspekcijos.
Paaiškina, jog Komisija buvo informuota apie tai, kad tuo pat metu, kai Inspekcijos Kauno departamentas vilkino atsakymo į pareiškėjos prašymą išsiuntimą, Inspekcijos Kauno departamento pareigūnas tikrino, ar Kauno apylinkės 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimas yra įvykdytas ir konstatavo, jog sprendimu skirtas įpareigojimas nustatytu terminu buvo neįvykdytas. Komisija žinojo, jog vietoj to, kad Inspekcija kreiptųsi į teismą CPK 284 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, pasielgė priešingai ir kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Pareiškėjos vertinimu, panaikinus skundžiamus aktus ir iš naujo nagrinėjant pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą, Inspekcijoje pirmiausia turėtų būti vertinama, ar yra galimybė suteikti pareiškėjai žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises ir tik nelikus jokių kitų būdų pareiškėjai naudoti žemės sklypą priverstinai vykdyti teismo sprendimą ir griauti ginčo statinius. Be to, Komisijos Sprendime tik formaliai paaiškina, jog Komisija sutinka su Inspekcijos argumentu, jog CPK 284 straipsnio nuostatos Inspekcijai nesuteikia teisės ir/ar pareigos spręsti dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo, nors kaip minėta pareiškėja nereiškė tokio reikalavimo nei Inspekcijai, nei Komisijai.
Teigia, kad tiek Inspekcija, tiek Inspekcijos Kauno departamentas netinkamai aiškino CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principą, nes ši norma reglamentuoja ne Inspekcijos, o teismo pareigas, kurios taip pat neatskiriamos nuo aukščiau nurodyto proporcingumo. Ar bus sąžininga, jeigu ginčo statiniai bus nugriauti, o suteikus pareiškėjai žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises, vėl turės būti atstatyti. Komisija Sprendime visiškai nepasisakė dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad Inspekcija siekia nugriauti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančius laikinus statinius, kurių galiojimo laikas pasibaigęs ir kurių nugriauti neįpareigoja teismas, net nelaukdama, kol bus suformuotas ir aukcione parduotas ar išnuomotas valstybinės žemės sklypas.
Atsakovė Inspekcija atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad vien dėl to, jog Inspekcija ir Komisija išnagrinėjo tokius materialinius teisinius reikalavimus, kokius pareiškėja buvo pareiškusi, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą bei Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštą. Nors pareiškėja skundą grindžia tuo, kad ji Komisijos tariamai neprašė atidėti teismo sprendimo vykdymo iki 2019 m. rugsėjo 14 d., tačiau matyti, kad pareiškėja Komisijai buvo suformulavusi tris reikalavimus – panaikinti minėtus Inspekcijos raštus ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą, kuriuo Inspekcijos buvo prašoma atidėti teismo sprendimo vykdymą. Taigi pareiškėjos skundo esmė – kad Komisija, panaikinusi Inspekcijos raštus, įpareigotų Inspekciją išnagrinėti klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Tačiau Komisija Sprendime pagrįstai konstatavo, jog nei Inspekcija, nei Komisija negali įsiterpti į CPK reglamentuotų santykių įgyvendinimą ir atitinkamai pareiškėjos prašomu būdu išnagrinėti jos prašymo. Atitinkamai Komisija nenustatė Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. rašto neteisėtumo ir/ ar nepagrįstumo.
Pastebi, jog visi pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai yra jos subjektyvus situacijos vertinimas, nepagrįstas įrodymais ir prieštaraujantis faktinėms aplinkybėms, o pats skundas yra pareikštas formaliais pagrindais, tiesiog principingai siekiant tęsti bylinėjimąsi. Be to, Inspekcijai lieka neaišku, kokiu būdu yra tariamai pažeidžiamos pareiškėjos teisės dėl argumentų, kad Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas pareiškėjai neva įteiktas praėjus 27 dienoms po jo priėmimo. Nagrinėjamu atveju pirmą kartą registruota siunta Nr. (duomenys neskelbtini) (Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas) buvo išsiųsta 2019 m. liepos 17 d. (kitą darbo dieną po skundžiamo Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto užregistravimo), tačiau 2019 m. rugpjūčio 23 d. siunta buvo grąžinta. Antrą kartą registruota siunta Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo išsiųsta 2019 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos pašto duomenimis, siunta pareiškėjos direktorei buvo įteikta 2019 m. rugsėjo 11 d. Aplinkybė, jog Inspekcija turėjo antrą kartą (2019 m. rugpjūčio 23 d.) pareiškėjai išsiųsti Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą, susidarė išimtinai dėl pačios pareiškėjos elgesio, nes būtent pareiškėja jo neatsiėmė per siuntos saugojimo terminą. Kita vertus, Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas, jį antrą kartą 2019 m. rugpjūčio 23 d. išsiuntus pareiškėjai, buvo įteiktas 2019 m. rugsėjo 11 d., todėl atsakovei lieka neaišku, kokiu pagrindu turėtų būti panaikintas Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas, jeigu jis pareiškėjai vis dėl to buvo įteiktas.
Pažymi, kad pareiškėja skundo Komisijai pateikimo metu Kauno apylinkės teismui jau buvo pateikusi 2019 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo iki 2020 m. lapkričio 14 d., kuris teismo buvo atmestas. Inspekcijos manymu, pirmiau išdėstytos aplinkybės reiškia, kad pareiškėja savo elgesiu patvirtino, jog Inspekcija ginčijamus raštus priėmė nepažeidusi imperatyvių teisės aktų nuostatų, todėl jie yra teisėti ir pagrįsti. Inspekcija nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, jog Komisija netinkamai rėmėsi LVAT praktiką, kadangi Komisija skundžiamą Sprendimą, pirmiausia, priėmė remdamasi teisės aktais, rašytiniais paaiškinimais, o padarytas išvadas dėl pareiškėjos prašymo priskirtinumo prašymams priimti administracinį sprendimą pagrindė teismų praktika tuo aspektu, jog Komisija vertino, ar Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas yra aiškus bei atitinka Taisyklių nuostatas.
Tvirtina, jog pati pareiškėja Komisijai apskundė ne Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą, o Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštą. Todėl atsakovei nesuprantama, kokiu būdu Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto įteikimo data galėjo pažeisti pareiškėjos teises, jeigu pati pareiškėja Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą apskundė Inspekcijos viršininkui, o ne Komisijai, ir, atitinkamai, kreipimosi į Komisiją terminas skaičiuotinas nuo skundžiamo administracinio sprendimo įteikimo dienos (ką pati pareiškėja skunde ir nurodo). Be to, nesutikdama su skundo argumentais, jog pareiškėjai tariamai pareiga aiškiai ir konkrečiai suformuluoti reikalavimus nenumatyta, tačiau tokios pareigos privalo laikytis viešojo administravimo subjektai, tarp jų – ir Inspekcija, pakartoja, jog pareiškėja prašymu Inspekcijos prašė atidėti teismo sprendimo įvykdymą iki 2019 m. rugsėjo 14 d. Kitokių prašymų pareiškėja nepareiškė. Taip pat pateikto prašymo nepatikslino ir/ ar nepapildė. Todėl Inspekcija prašymą pagal jame suformuluotą prašymą „atidėti teismo sprendimo įvykdymą iki 2019 m. rugsėjo 14 d.“ ir išnagrinėjo.
Paaiškina, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl sprendimo vykdymo atidėjimo dalyvaujančių byloje asmenų prašymo pagrindu ar savo iniciatyva. Šis teisinis reglamentavimas ir buvo nurodytas Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašte. Atitinkamai pareiškėja klaidina teismą, teigdama, jog tariamai Inspekcija nenagrinėjo jos prašymo dėl galimybės sudaryti taikos sutartį, o Komisija neva šios Inspekcijos klaidos neištaisė. Priešingu atveju, jeigu Inspekcija būtų tenkinusi pareiškėjos prašymą ir atidėjusi teismo sprendimo vykdymo terminą iki 2019 m. rugsėjo 14 d., tai reikštų Inspekcijos, kaip statybos valstybinės priežiūros institucijos, veikimą ultra vires, neturint teisinio pagrindo ir pažeidžiant CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Nurodo, jog Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas priimtas nepraleidus VAĮ 31 straipsnyje įtvirtinto 20 darbo dienų termino. Be to, Inspekcijai nesuteikta teisė atidėti teismo sprendimo vykdymą (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Taigi Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, kuriam pavesta atlikti statybos valstybinę priežiūrą ir atstovauti valstybei vykdant teismų sprendimus valstybės naudai dėl savavališkos statybos <...> padarinių šalinimo, remdamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja teismo sprendimo nustatytu terminu neįvykdė, kartu su 2019 m. rugsėjo 19 d. prašymu antstolio prašė priimti vykdyti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. Inspekcijai išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-1527-528/2018. Atsakovė sutinka, jog pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę prašyti atidėti sprendimo vykdymą. Pareiškėja dalyvaudama civilinėje byloje Nr. e2-1527-528/2018 tokia teise, pasinaudojo. Taigi lieka neaišku, kokiu tikruoju tikslu pareiškėja prašė Inspekcijos atidėti teismo sprendimo vykdymo terminą.
Atsakovės nuomone, atsižvelgiant į CPK nuostatas bei teismų praktiką, proceso koncentruotumas reiškia operatyvumą, greitumą ir apima visus proceso etapus – tiek bylinėjimąsi teisme, tiek įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, o remiantis CPK 364 straipsnio 2 dalimi, teismo sprendimo įvykdymu per kuo trumpesnį laiką yra suinteresuotas (ir proceso koncentruotumo principu privalo vadovautis) ne tik teismas, bet ir antstolis bei vykdymo proceso šalys. Šiuo atveju Inspekcijos raštais koncentruotumo principas nebuvo pažeistas, nes jais pareiškėjai išaiškinta CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri Inspekcijos manymu pareiškėjai ir taip buvo žinoma. Be to, Inspekcijos raštai priimti nepažeidžiant VAĮ 31 straipsnyje įtvirtinto 20 darbo dienų termino. Tuo pačiu atsakovės nuomone, nepagrįsti ir atmestini pareiškėjos skundo motyvai dėl tariamo viešojo intereso pažeidimo, kadangi jie yra nepagrįsti jokiais įrodymais bei vertinami kaip deklaratyvūs, jais išreiškiama subjektyvi pareiškėjos nuomonė.
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto Nr. 2D-9392-(2.34), Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. rašto Nr. (2.34)-2D-13768 ir Komisijos 2022 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 21R-(AG-516-04/2020 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. birželio 14 d. (Inspekcijos Kauno departamente registruotas 2019 m. birželio 19 d.) prašymu kreipėsi į Inspekcijos Kauno departamentą, prašydama atidėti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1527-528/2018 vykdymą iki 2019 m. rugsėjo 14 d. (Komisijos bylos medžiaga b. l. 105).
Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. raštu atsakydamas į pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą informavo, kad Inspekcijai nesuteikta teisė ar (ir) pareiga atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes būdama viešojo administravimo subjektu, ji neturi įgaliojimų atlikti veiksmų, kurie nenumatyti teisės aktuose (b. l. 22–24).
Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštu, 2019 m. rugsėjo 25 d. (Inspekcijoje registruotas 2019 m. rugsėjo 27 d.) skundu kreipėsi į Inspekcijos viršininką, prašydama panaikinti jį bei įpareigoti Inspekcijos Kauno departamentą iš naujo išnagrinėti jos 2019 m. birželio 14 d. prašymą (Komisijos bylos medžiaga b. l. 108–114).
Inspekcija 2019 m. spalio 25 d. raštu pareiškėjos skundo netenkino ir Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. spalio 25 d. rašto nepanaikino (b. l. 25–30).
Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštu ir Inspekcijos 2019 m. spalio 19 d. raštu, 2022 m. sausio 11 d. skundu kreipėsi į Komisiją (Komisijos bylos medžiaga (b. l. 79–85).
Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2022 m. vasario 15 d. Sprendimu atmetė jį kaip nepagrįstą (Komisijos bylos medžiaga b. l. 123–133).
Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštu, Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštu ir Komisijos Sprendimu 2022 m. kovo 17 d., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–10).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklės, patvirtintos Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 (toliau – ir Taisyklės), ir kiti susiję teisės aktai.
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija. Statybos valstybinę priežiūra apima asmenų prašymų, skundų ar pranešimų, susijusių su statybos procesu, nagrinėjimą (Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 9 punktas).
Taisyklių 37 punkte nustatyta, jog asmenų prašymai, išskyrus tokius, į kuriuos nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar Inspekcijos interesų, galima atsakyti tą pačią dieną, turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo jų užregistravimo (su visais papildomais dokumentais ir informacija) Inspekcijoje, jei kiti teisės aktai nenustato kitaip.
Vadovaujantis Taisyklių 54 punktu, atsakymai į prašymus, skundus parengiami atsižvelgus į jų turinį, t. y. į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą, dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 54.1 papunktis); į prašymą pateikti Inspekcijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 54.2 papunktis); į prašymą įgyvendinti duomenų subjektų teisę (-es) Inspekcijos viršininko patvirtintų taisyklių nustatyta tvarka atsakoma pateikiant duomenų subjekto prašomą informaciją, tvarkomų asmens duomenų kopiją, ištaisant, ištrinant asmens duomenis, apribojant asmens duomenų tvarkymą, perkeliant asmens duomenis ir pan.) arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 54.3 papunktis); į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta Inspekcijos valia, atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 54.4 papunktis); į kitus prašymus – atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (Taisyklių 54.5 papunktis); į skundą atsakoma pateikiant dėl jo priimtą administracinį sprendimą (Taisyklių 54.6 papunktis).
Pareiškėja skunde nurodo, jog Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. raštu nepagrįstai atsisakė kreiptis į teismą su prašymu atidėti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1527-528/2018 vykdymą iki 2019 m. rugsėjo 14 d.
CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja 2019 m. birželio 14 d. prašyme, kuris buvo adresuotas Inspekcijos Kauno departamentui, suformulavo tokį reikalavimą – atidėti įsiteisėjusio (įsiteisėjo – 2019 m. balandžio 16 d.) Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-1527-528/2018 vykdymą trims mėnesiams – iki 2019 m. rugsėjo 14 d. Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. raštu, atsakydamas į pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą, informavo, kad Inspekcijai nesuteikta teisė ar (ir) pareiga atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes būdama viešojo administravimo subjektu, ji neturi įgaliojimų atlikti veiksmus, kurie nenumatyti teisės aktuose. Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštu, apskundė jį Inspekcijos viršininkui, tačiau Inspekcija 2019 m. spalio 25 d. raštu pareiškėjos skundo netenkino ir Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. spalio 25 d. rašto nepanaikino.
Teismo vertinimu, Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. raštu pagrįstai atsisakė tenkinti tokį pareiškėjos prašymą, kadangi Inspekcijai nėra suteikta teisė spręsti dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Šiuo atveju Inspekcijos Kauno departamentas negalėjo priimti kitokio sprendimo, t. y. tenkinti tokio pobūdžio pareiškėjos prašymo, kadangi Inspekcija kaip viešojo administravimo subjektas viršytų jam suteiktas kompetencijos ribas, veiktų ultra vires. Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašte yra aiškiai nurodytas teisinis reguliavimas (CPK 284 straipsnio 1 dalis), kuriame įtvirtinta, jog tik teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl sprendimo vykdymo atidėjimo dalyvaujančių byloje asmenų prašymo pagrindu ar savo iniciatyva. Akcentuotina ir tai, jog iš informacinės teismų sistemos „Liteko“ matyti, jog Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1527-528/2018 tenkino pareiškėjos UAB „Dargita“ prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1527-528/2018 vykdymą atidėjo iki 2019 m. birželio 11 d. imtinai. Be kita ko, iš informacinės teismų sistemos „Liteko“ ir atsakovės atsiliepimo matyti, jog pareiškėja 2019 m. lapkričio 21 d. pateikė teismui prašymą dar kartą atidėti minėto teismo sprendimo vykdymą iki 2020 m. lapkričio 14 d., tačiau Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1527-528/2018 atmetė pareiškėjos prašymą. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJTLTYxMi05MjQvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2S-612-924/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2S-612-924/2020">e2S-612-924/2020</a> Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. nutartį paliko nepakeistą.
Taigi, esant šioms aplinkybėms vertintina, jog pareiškėjai CPK 284 straipsnio 1 dalies teisinis reguliavimas yra žinomas ir suprantamas, kadangi dar iki pateikiant 2019 m. birželio 14 d. prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo Inspekcijos Kauno departamentui, pareiškėja jau buvo pasikreipusi į teismą, be to, jau pradėjus ginčą nagrinėti Komisijoje, pareiškėja antrą kartą pasikreipė į teismą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo. Atitinkamai vertintina, jog pareiškėja suprato ir žinojo, jog dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo reikia kreiptis ne į Inspekciją, o tiesiogiai į teismą.
Pareiškėja skunde nurodo, jog Inspekcijos Kauno departamentas tik po 27 darbo dienų išsiuntė pareiškėjai skundžiamą 2019 m. liepos 16 d. raštą, todėl tokiais veiksmais pažeidė Taisyklių 37 punkto nuostatą, kurioje įtvirtina, jog prašymai Inspekcijoje turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų. Taip pat pareiškėjos vertinimu, buvo pažeista VAĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma.
Bylos duomenys patvirtina, jog Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. raštą pirmą kartą registruota siunta Nr. (duomenys neskelbtini) išsiuntė 2019 m. liepos 17 d., t. y. kitą darbo dieną po rašto priėmimo. Visgi kaip matyti, minėtos siuntos (Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto) pareiškėjai įteikti nepavyko, todėl siunta 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo grąžinta Inspekcijai su žyma „Neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą“. Antrą kartą registruota siunta Nr. (duomenys neskelbtini) (Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas) pareiškėjai buvo išsiųsta 2019 m. rugpjūčio 23 d., kuri pareiškėjos direktorei buvo įteikta 2019 m. rugsėjo 11 d.
Pažymėtina, jog pareiškėjos 2021 m. birželio 14 d. prašymas Inspekcijos Kauno departamente buvo užregistruotas 2021 m. birželio 19 d., todėl vertinant Taisyklių 37 punkte įtvirtinta terminą (20 darbo dienų) matyti, jog šiuo atveju Inspekcijos Kauno departamentas priimdamas 2019 m. liepos 16 d. raštą, veikė laikydamasis teisės aktuose nustatyto termino. Be kita ko, šiuo atveju pareiškėjos argumentai dėl vėlavimo įteikti jai Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą yra atmestini ir tuo pagrindu, jog pati pareiškėja per nustatytą siuntos saugojimo terminą, jo neatsiėmė, t. y. tokia situacija susidarė išimtinai dėl jos pačios veiksmų. Dėl minėtų priežasčių, Inspekcijos Kauno departamentui 2019 m. liepos 16 d. raštą teko siųsti antrą kartą (2019 m. rugpjūčio 23 d., kada siunta grįžo atgal pas siuntėją). Teismas pažymi, jog bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų nurodžiusi kitą kontaktinį adresą ar apie pasikeitusį adresą informavusi Inspekcija, ar pati būtų aktyviai domėjusis pateikto prašymo Inspekcijos Kauno departamentui nagrinėjimo eiga. Taigi teismas vertina, jog šiuo atveju Taisyklių 37 punkto nuostatos atsakovės nebuvo pažeistos, todėl šie pareiškėjos skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Tuo pačiu pagrindu atmestinas ir pareiškėjos skundo argumentas, jog minėtu atveju buvo pažeistas ir VAĮ 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas.
Pareiškėja skunde nurodo, jog Inspekcija 2019 m. spalio 25 d. raštu netinkamai išnagrinėjo pareiškėjos 2021 m. rugsėjo 25 d. skundą dėl Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto.
Vadovaujantis Taisyklių 4 punktu, nagrinėjant asmenų prašymus, skundus šių Taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Administracinė procedūra (Inspekcijos atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie Inspekcijos veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą) vykdoma VAĮ nustatyta tvarka, jei specialūs teritorijų planavimo ir statybos bei jų priežiūros teisė aktai nenustato kitaip.
Pabrėžtina, jog Inspekcija nagrinėdama pareiškėjos skundą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl skundo nagrinėjimui buvo taikomos VAĮ nuostatos. Pagal VAĮ 19 straipsnio 1 dalį, administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą.
Teismas pažymi, jog Inspekcija nagrinėdama pareiškėjos 2019 m. rugsėjo 25 d. (Inspekcijoje registruotas 2019 m. rugsėjo 27 d.) skundą įvertino tai, jog pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymas Inspekcijos Kauno departamente buvo užregistruotas 2019 m. birželio 19 d., o atsakymas priimtas 2019 m. liepos 16 d., todėl konstatavo, jog Taisyklių 37 punkto nuostata pažeista nebuvo. Be to, Inspekcija nagrinėdama pareiškėjos skundą aiškiai nurodė, kad pagal teisės aktais priskirtą kompetenciją Inspekcija neturi suteiktų įgaliojimų atidėti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo.
Nagrinėjamu atveju Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštas vertinamas kaip tinkamas administracinės procedūros sprendimą įforminantis dokumentas pagal VAĮ ir Taisyklių reikalavimus, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog priimdamas jį Inspekcijos viršininkas laikėsi esminių administracinei procedūrai keliamų reikalavimų. Inspekcijos viršininkas nepraleisdamas nustatyto termino 2019 m. spalio 25 d. raštu atsakė į pareiškėjos skundą jį pagrįsdamas objektyviais faktiniais duomenimis, t. y. nurodydamas, jog Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas yra teisėtas, kadangi jis nėra kompetentingas atidėti teismo sprendimo vykdymo, ko ir siekė pareiškėja 2019 m. birželio 14 d. prašymu. Teismo vertinimu, Inspekcijos viršininkas realizuodamas jam suteiktus įgaliojimus patikrino pareiškėjos pateiktą informaciją, ją įvertino ir veikdamas pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus priėmė 2019 m. spalio 25 d. raštą, kuris nors ir neatitiko pareiškėjos valios, savaime nereiškia, kad jis yra neteisingas ir pažeidžiantis teisės aktų nuostatas.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo argumentų, jog Inspekcijos 2021 m. spalio 25 d. raštas buvo išsiųstas laikantis Inspekcijos viršininko 2014 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1V-175, kuriuo buvo patvirtintas Inspekcijos dokumentų ir įrašų valdymo proceso aprašas (toliau – ir Aprašas) ir kuris pasak pareiškėjos, tarp viešai skelbiamų Inspekcijos viršininko įsakymų nebuvo patalpintas, pažymi, jog minėto Aprašo 1 punkte nurodyta, jog dokumentų ir įrašų valdymo proceso tikslas yra užtikrinti, kad visi dokumentai Inspekcijoje būtų rengiami laikantis nustatytos tvarkos. Taigi kaip matyti, Aprašo nuostatos yra priskirtinos prie vidaus administravimo (organizacinio tvarkomojo pobūdžio) aktų kategorijos, kurios skirtos užtikrinti institucijų darbo bei vidaus organizacinę tvarką. Atitinkamai darytina išvada, jog Apraše įtvirtintos nuostatos yra skirtos išimtinai Inspekcijai ir jos darbuotojams atliekant darbo funkcijas, o ne kitiems subjektams, todėl šio teisės akto ir jį patvirtinusio Inspekcijos viršininko 2014 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. 1V-175 nepaskelbimas viešai nesudaro pagrindo vertinti, jog buvo pažeisti įstatymo viršenybės ir/ar skaidrumo principai.
Pareiškėja skunde nesutinka su Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. rašte padaryta išvada, jog pareiga aiškiai ir konkrečiai suformuluoti savo prašymus pareiškėjai VAĮ nenustatyta. Pažymi, kad šiuo atveju Inspekcija nepagrįstai savo pareigas perkelia pareiškėjai. Be to, Inspekcijos Kauno departamentas nevertino ir nelaikė svarbiomis aplinkybėmis, jog Kauno apylinkės 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo vykdymo procese būtų buvus galimybė sudaryti taikos sutartį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotoje praktikoje dėl administracinių paslaugų teikimo nurodyta, kad pareiškėjas norėdamas, jog jo prašymas dėl administracinės paslaugos suteikimo būtų išnagrinėtas bei būtų efektyviai apgintos jo teisės, turėtų konkrečiai nurodyti, kokias savo teises siekia įgyvendinti, koks yra konkretus asmens prašymas viešojo administravimo subjektui. Pareiškėjas, pateikęs viešojo administravimo institucijai bendro pobūdžio kreipimąsi, negali tikėtis, kad jam bus priimtas konkretus administracinis sprendimas ar suteikta kita administracinė paslauga. Be to, viešojo administravimo subjektai tiek teikdami administracines paslaugas, tiek vykdydami administracinę procedūrą, negali atlikti daugiau veiksmų arba priimti kitokį sprendimą, negu teisės aktai suteikia jiems teisę atlikti, kitaip būtų pažeistas viešojo administravimo subjektams privalomas teisėtumo principas (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1101-520/2019, LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012).
Pažymėtina, jog pareiškėja teikdama 2019 m. birželio 14 d. prašymą viešojo administravimo subjektui, šiuo konkrečiu atveju Inspekcijos Kauno departamentui, turėjo pareigą tinkamai ir aiškiai suformuluoti savo reikalavimą. Kaip matyti, jame buvo suformuluotas vienas reikalavimas – atidėti įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-1527-528/2018 vykdymą trims mėnesiams iki 2019 m. rugsėjo 14 d, todėl Inspekcijos Kauno departamentas neprivalėjo vertinti, ar yra galimybė sudaryti taikos sutartį ar ne. Pareiškėja teikto prašymo nepatikslino ir/ar nepapildė, todėl Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. raštu tinkamai atsakė į jį nurodydamas, kad jam nėra suteikta teisė veikti pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį. Kaip jau buvo minėta, CPK 284 straipsnio 1 dalis pareiškėjai yra žinoma, suprantama, kadangi ji pati buvo pasikreipusi į teismą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.
Pareiškėja skunde nurodo, jog vietoj to, kad Inspekcijos Kauno departamentas kreiptųsi į teismą CPK 284 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. rugpjūčio 14 d. atliko pareiškėjos patikrinimą ir kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.
Teismas akcentuoja, jog kaip jau buvo minėta, pareiškėja 2019 m. birželio 14 d. prašymu Inspekcijos Kauno departamento prašė atidėti įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-1527-528/2018 vykdymą trims mėnesiams iki 2019 m. rugsėjo 14 d. Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. raštu tokio pareiškėjos prašymo netenkino, nes pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį Inspekcijai nėra suteikta teisė atidėti teismo sprendimo vykdymo.
CPK 639 straipsnis nustato išieškotojo teises, todėl Inspekcija, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, taip pat būdama išieškotoja, gali nuspręsti, ar pasirinktas padarinių šalinimo būdas atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus, ar yra priimtinas išieškotojui, jeigu ne, ar kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo, jį perduodant pasirinktam antstoliui su prašymu pradėti priverstinį padarinių šalinimą.
Teismo vertinimu, Inspekcija atstovaujanti valstybę ir būdama atsakinga už įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymą, pagrįstai atliko jai teisės aktais pavestas funkcijas ir nustačiusi, kad yra neįvykdytas įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1527-528/2018, kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo bei jį perdavė priverstinai vykdyti antstolių kontorai. Taigi aplinkybė, jog pareiškėja atliko savo kompetencijai priskirtas funkcijas, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto ir Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. rašto.
Pareiškėja skunde nurodo, jog tiek Inspekcijos Kauno departamentas, tiek Inspekcija netinkamai aiškino CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principą.
Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1527-528/2018 yra įsiteisėjęs, taigi vykdytinas, o tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Priėmus galutinį teismo sprendimą ir jam įsiteisėjus, šalių ginčas dėl teisės yra užbaigiamas ir šalių teisės ir pareigos vienas kito atžvilgiu juo yra ir nustatomos, ir patvirtinamos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas privalo būti vykdomas geruoju arba jis gali būti vykdomas priverstinai.
CPK 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas, kuris reiškia, kad teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo. Sprendžiant dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo visuomet turi būti atsižvelgiama ir į šį principą, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtinais atvejais atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Taip pat sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą yra neginčijamai svarbus ir aktualus šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimas, tokiu būdu sprendimo atidėjimas visada turi būti siejamas tiek su pareiškėjo, tiek ir su išieškotojo interesais, kadangi atidedant sprendimo vykdymą turi būti siekiama šių dviejų šalių interesų pusiausvyros, neturi būti pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjYtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-626-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-626-378/2015">3K-3-626-378/2015</a>, 2016 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjYwLTMxMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-260-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-260-313/2016">e3K-3-260-313/2016</a>).
Teismo vertinimu, šiuo atveju Inspekcija veikė tiek, kiek jai yra leista. Kaip konstatuota aukščiau, ginčijami Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas ir Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštas yra teisėti, todėl atsakovė veikdama savo kompetencijos ribose nepažeidė koncentruotumo ir/ar ekonomiškumo principo. Pastebėtina, jog teisės aktų reikalavimus atitinkantys Inspekcijos veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti. Kaip matyti, pareiškėja Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1527-528/2018 nėra įvykdžiusi, nors jis jau yra įsiteisėjęs. Toks pareiškėjos elgesys vertinamas vienareikšmiškai neigiamai. Be to, bylos duomenys patvirtinta, jog pareiškėja dalyvaudama minėtoje civilinėje byloje pasinaudojo CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise.
Pareiškėja skunde nurodo, jog Komisija priimdama Sprendimą rėmėsi netinkama LVAT praktika. Pareiškėjos vertinimu, Komisijos Sprendime nurodytos LVAT nutartys neturi precedento teisinės reikšmės nagrinėjamame administraciniame ginče.
Pastebėtina, jog Komisijos Sprendime nurodytoje LVAT praktikoje buvo sprendžiami informacijos teikimo sąlygų bei tvarkos viešojo administravimo srityje klausimai, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas bei VAĮ. Šiuo atveju Komisija tikrindama Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto teisėtumą ir pagrįstumą bei vėliau priimdama ginčijamą Sprendimą rėmėsi teisės aktais ir rašytiniais įrodymais. Kaip jau buvo minėta prieš tai, pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymas yra priskirtinas Taisyklių 54 punkte nurodytiems prašymams priimti administracinį sprendimą. Iš esmės Komisija priimdama ginčijamą Sprendimą vertino, ar pareiškėjai atsakyta buvo pakankamai ir informatyviai, t. y. ar Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas yra teisėtas ir pagrįstas suteiktos informacijos išsamumo, tikslumo ir objektyvumo aspektais. Taigi teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos skundo argumentais, kadangi Komisija priimdama Sprendimą pagrindė jį teismų praktika tuo aspektu, jog Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas yra informatyvus, aiškus ir atitinka Taisyklių nuostatas.
Pareiškėjos vertinimu, Komisijos Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog iš esmės pareiškėja tiek 2019 m. birželio 14 d. prašymu Inspekcijos Kauno departamentui, tiek 2019 m. rugsėjo 25 d. skundu Inspekcijai siekė, kad būtų atidėtas Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo vykdymas. Šiuo atveju pareiškėja skundu Komisijai siekė, kad būtų panaikinti skundžiami Inspekcijos raštai ir tik tada būtų sprendžiama, ar yra pagrindas kreiptis į teismą CPK 284 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka.
Pažymėtina, jog tokie pareiškėjos skundo argumentai laikytini klaidinantys. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėja Komisijai pateikė skundą, kuriame suformulavo tokius reikalavimus – panaikinti Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštą bei Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą. Kaip matyti, Komisija Sprendime būtent ir nagrinėjo prieš tai minėtus pareiškėjos reikalavimus, be kita ko, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos nuomone, Komisija Sprendimu neobjektyviai išnagrinėjo pareiškėjos skundą, nes pareiškėja prašė panaikinti Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą ir įpareigoti jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą, tačiau neprašė atsakovės veikti ultra vires, (viršijant įgaliojimus) t. y. taikyti CPK 284 straipsnio 1 dalies.
Teismas pažymi, kad šiuo atveju Komisijos Sprendimo cituojama tekstinė išraiška „Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjos Skundą, aiškiai nurodė, jog pagal teisės aktus priskirtą kompetenciją neturi suteiktų įgaliojimų atidėti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Tokiu atveju, neturi įgaliojimu ir taikyti CPK 284 straipsnio“ yra pagrįsta ir teisinga. Pareiškėja skunde nurodo, kad ji 2019 m. birželio 14 d. prašymu neprašė Inspekcijos taikyti CPK 284 straipsnio 1 dalį ir veikti ultra vires, (viršijant įgaliojimu), tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja 2019 m. birželio 14 d. prašyme buvo suformulavus vieną vienintelį reikalavimą, t. y. būtent ir prašė atidėti įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-1527-528/2018 vykdymą trims mėnesiams iki 2019 m. rugsėjo 14 d. Taigi vertintina, jog pareiškėja tokiu prašymu prašė Inspekcijos Kauno departamento veikti ultra vires (viršijant įgaliojimus).
Teismas pareiškėjos skundo argumentus dėl viešojo intereso pažeidimo vertina kaip nepagrįstus, deklaratyvius, nepatvirtintus jokiais įrodymais. Teismo vertinimu, jais išreiškiama tik subjektyvi pareiškėjos nuomonė.
Teismas įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir bylos rašytinę medžiagą daro išvadą, kad Inspekcijos ginčijamai raštai (Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas, Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštas) priimti ištyrus visas reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertinus visus ginčo aspektus. Nenustatyta, kad atsakovė priimdama ginčijamus raštus (Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas, Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštas) būtų pažeidusi VAĮ nustatytus išsamumo ir aiškumo reikalavimus bei esminius motyvavimo kriterijus. Tuo pačiu teismas konstatuoja, jog skundžiamas Komisijos 2022 m. vasario 15 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti pareiškėjos nurodytais argumentais taip pat nėra pagrindo.
Teismui konstatavus, kad skundžiamas Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas, Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštas ir Komisijos 2022 m. vasario 15 d. Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovės įpareigojimo pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dargita“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė
