Civilinė byla Nr. 3K-3-469/2008
Procesinio sprendimo kategorija 30.12 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovei S. Š. dėl pažeistų teisių gynimo; tretieji asmenys: V. B., Panevėžio apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pažeistų teisių gynimo byloje ieškovas prašė įpareigoti atsakovę pašalinti nuo jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo metalinius vartus ir juos laikančią konstrukciją; kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 4.20, 4.37, 4.40 4.98 straipsnių normas. Šalys yra gretimų žemės sklypų savininkės ir neginčija, kad sklypai turi nustatytas ribas, kadastro duomenis, kurie įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Administraciniu aktu ieškovo žemės sklypui nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkams (atsakovei) važiuoti transporto priemonėmis 3,50 m pločio ir 20,19 m ilgio keliu. Šalių ginčas kilo dėl kelio servituto pabaigoje atsakovės pastatytus vartus laikančios konstrukcijos buvimo vietos, kuri, ieškovo vertinimu, yra įsiterpusi į jo žemę 0,49 m atstumu; atsakovė mano, kad ši konstrukcija yra jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, įpareigojo atsakovę per penkiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti nuo ieškovo žemės sklypo metalinius vartus ir juos laikančią konstrukciją, atsakovei to nepadarius, suteikė teisę ieškovui atlikti nurodytus veiksmus savo lėšomis, iš atsakovės išieškant turėtas išlaidas. Teismas pripažino, kad atsakovė neįrodė, jog metalinius vartus laikanti konstrukcija yra jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje; atsakovė nepagrįstai ginčija nustatytas ir nekilnojamojo turto registre įregistruotas žemės sklypo ribas, teigdama, kad įregistruotas kelio servitutas neatitinka faktinės situacijos. Teismas vertino, kad neturi įrodomosios reikšmės byloje antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys, nes, nesant priešieškinio, jie nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų (žemės matininko N. T. įmonės situacijos schemoje užfiksuotų duomenų, Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 29 d. rašte išdėstytų argumentų, liudytojų G. V. ir N. T. paaiškinimų) apie tai, jog atsakovės vartų metalinė konstrukcija yra įsiterpusi į ieškovo žemės sklypą. Servitutu suteikta teisė atsakovei privažiuoti prie namų valdos, bet nesuteikta teisės šio važiuojamojo kelio pabaigoje statyti vartus. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovė pažeidžia ieškovo teises (CK 4.37, 4.40 straipsniai).
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2008 m. balandžio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad išvados byloje padarytos, pažeidžiant įrodymų vertinimą nustatančias CPK nuostatas. Ieškovas pažeistą teisę grindė rašytiniais įrodymais, t. y. žemės sklypo kadastrinių matavimų duomenimis, kuriuos atliekant buvo nustatytos ir riboženkliais paženklintos žemės sklypo ribos, geodeziniais prietaisais nustatytos riboženklių koordinatės, išmatuotos žemės sklypo ribos, kadastriniai matavimai susieti su valstybine koordinačių sistema; taip sudaryta nekilnojamojo turto objekto kadastro matavimų byla. Atsakovė neatliko savo žemės sklypo kadastrinių matavimų ir nepaneigė ieškovo atliktų, kurių pagrindu žemės matininkas N. T. nustatė, kad pietinėje pusėje vartus laikanti konstrukcija yra 0,49 m įsiterpusi į ieškovo žemės sklypą; šių matavimų atskaitos taškai buvo geodeziniai taškai. Tuo tarpu atsakovė, teigdama, kad vartus pastatė ne toje žemės sklypo dalyje, kuriai nustatytas servitutas, bet savo žemės sklype, neteisingai žemės sklypo ribą saisto su kelio servituto riba ir matuoja nuo plytų tvoros, palei kurią eina kelio servitutas. Dėl šalių pasirinkto skirtingo matavimo būdo jų pateikiami duomenys apie vartų konstrukcijos buvimo vietą yra skirtingi. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės pasirinktą sklypo ribos matavimo būdą, taip pat į tai, kad kelio servitutas nustatytas, nenurodant jo ženklinimo vietoje būdo (išskyrus ilgį, plotį ir plotą), sprendė, jog plytų tvora negali būti atskaitos taškas sklypo ar kelio servituto ribai nustatyti; kelio servituto riba turi būti matuojama pagal žemės sklypų ribų posūkio taškus ir riboženklius ir nesutampa su mūrinės tvoros pakraščiu. Dėl to 3,46 m pločio vartus laikanti konstrukcija pietinėje pusėje negali stovėti 3,50 m pločio kelio servituto pabaigoje ar atsakovės žemės sklype. Kadangi atsakovė neatliko savo žemės sklypo kadastrinių matavimų, tai jos pateikti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio pagrįstumo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 23 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl nepagrįstai netaikytų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatų. Pagal pirmiau nurodytą įstatymo normą visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas atsakovė 1998 m. sausio 14 d. atliko savo žemės sklypo kadastrinius matavimus ir duomenis įregistravo VĮ Registrų centre. Atsikirtimams į pareikštą ieškinį pagrįsti atsakovė pateikė žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų planus kartu su VĮ Registrų centro duomenimis, taip pat specialisto D. R. pažymą, parengtą vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis. Ieškovas 1999 m. balandžio 1 d. įsigijo žemės sklypą, kuriam administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas. Kasatorė laiko, kad byloje kilęs ginčas yra saistomas klausimo dėl kelio servituto ženklinimo vietoje būdo (arba jo faktinės situacijos nustatymo) išsprendimo, nes iš ieškovo žemės plano, sudaryto 1997 m. spalio 29 d. atliekant kadastrinius matavimus, matyti, jog kelio servituto riba matuojama nuo plane pažymėto gyvenamojo namo sienos iki gretimo kaimyno mūrinės tvoros ir kad tokiu atveju akivaizdu, jog, nustatant kelio servitutą žemės sklypui, jo plotis ir ilgis matuojami nuo sklypo ribos, kuri šiuo atveju sutapo su gyvenamojo namo siena. Ieškovas apie nustatytą kelio servitutą žinojo ir nekėlė pretenzijų. Analogiški duomenys užfiksuoti atsakovės žemės sklypo plane, sudarytame 1997 m. spalio 29 d. ir 1998 m. sausio 14 d. Iš teismui pateikto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano ir VĮ Registrų centro Panevėžio filialo rašto matyti, kad plytų tvora užfiksuota 1997 m. rugsėjo 16 d., atlikus šio žemės sklypo kadastrinius matavimus, yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinys. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai, remdamiesi VĮ Registro duomenimis, turėjo tirti, kada viešame registre įregistruota tvora ir kada nustatytas kelio servitutas, ir spręsti, ar sklypo, kaip ir kelio servituto, ribos nenustatytos pagal tapačius atskaitos taškus.
2. Dėl nepagrįstai netaikytų Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (Žin., 2003, Nr. 18–790, toliau – ir Taisyklių) 15 punkto nuostatų. Kaip teisinį ieškinio reikalavimo pagrindą ieškovas nurodė CK 4.20, 4.37, 4.40, 4.98 straipsnių nuostatas; vadinasi, jis turėjo įrodyti, kad vartai ir juos laikanti konstrukcija yra jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovo nuosavybės teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) patvirtina 1999 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis, žemės sklypo planas ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo pažymėjimas apie įregistruotas daiktines teises į jį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė pirmiau nurodytų Žemės įstatymo ir norminio teisės akto nuostatų, iš kurių išplaukia žemės sklypų planų reikšmė, sprendžiant dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad, nustatant galbūt pažeistą nuosavybės teisę, turi būti vadovaujamasi nekilnojamojo turto kadastro duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2005). Tuo tarpu žemės matininko N. T. sudaryta ir ieškovo pateikta situacijos schema, kuria, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovas grindė teisės pažeidimą, netapati žemės sklypo kadastriniam matavimui, kurio metu atliekami Taisyklių 15 punkte nustatyti veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, kurioje įvirtintas teisinis žemės sklypo apibūdinimas (tai – teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre); schemoje nenurodytos ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos bei riboženklių koordinatės, schema netiksli ir neaiški.
3. Dėl CPK 176, 177, 185, 331 straipsnių nuostatų pažeidimo. Pažeidžiant procesinės teisės normas teismų nustatyti faktai ir padaryta išvada pripažintini nepagrįstais. Pirmiau nurodytos proceso teisės normos įpareigoja teismą priimti, tirti ir vertinti kiekvieną su byla susijusį ir leistiną įrodymą, tiek atskirai, tiek jų visetą, juos visapusiškai ir objektyviai įvertinus, daryti išvadas byloje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl tų atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kuriuose ji kėlė abejonių dėl pateikto įrodymo – N. T. įmonės situacijos schemos – leistinumo ir aiškumo; remdamasis viešajame registre neįregistruota schema, teismas suteikė jai didesnės galios, nei sklypų kadastrinių matavimų duomenims. Tuo tarpu schema yra netiksli ir neaiški, joje nepažymėti ieškovo ir atsakovės žemės sklypai, jų koordinatės. Teismai taip pat nepasisakė dėl kitų ieškovo ir atsakovės pateiktų įrodymų (kadastrinių matavimų žemės sklypų planų, specialisto D. R. pažymos duomenų, liudytojų rašytinių įrodymų), nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė atsakovės pateiktus įrodymus. Teismai nukrypo nuo CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, teismų praktikos nuostatų.
Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl šalims nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų ribų; ribos eina per tapačius šalių sklypų planuose pažymėtus taškus. Šie riboženkliai turi savo koordinates ir yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre, žemės sklypai ir jų riboženkliai pažymėti vietoje, todėl bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad ginčui išspręsti būtina remtis nekilnojamojo turto registre įregistruotais duomenimis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Aplinkybės dėl žemės sklypų ribų nustatytos įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-00286-212/2006, todėl nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino visų jos pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisakė. Atsakovės pateikti įrodymai nepaneigė teismo padarytų išvadų, kad ginčo statiniai (vartų elementai, vartai) stovi ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Atsakovės argumentai dėl nustatytų kelio servituto ribų tiesiogiai nesusiję su byloje pareikštu reikalavimu; žemės sklypo ribos nustatomos pagal geodezinius ženklus ir atskaitos tašku, nustatant sklypų ribas, negali būti jame esantys nekilnojamieji daiktai, kaip nepagrįstai nurodo atsakovė. Licenciją geodeziniams, topografiniams ir kartografiniams darbams atlikti turintis N. T., atsižvelgęs į įregistruotus geodezinius ženklus, nustatė, kad atsakovė pastatė vartus ieškovo žemės sklype; jo sudarytoje situacijos schemoje parodyti sklypus skiriantys geodeziniai ženklai ir duomenys, kokiu atstumu ieškovo žemėje yra ginčo statiniai. Tokia schema yra tinkamas įrodymas, fiksuojant atsakovės vartų (jų elementų) buvimo vietą.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio ir Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostatų taikymo ir aiškinimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, tai reiškia nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą, laikantis Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą.
Byloje teismų nustatyta, jog šalys yra gretimų žemės sklypų savininkės ir neginčija, kad sklypai turi nustatytas ribas, kadastro duomenis, kurie įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Ieškovo žemės sklypui administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas, kuriuo leista žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkams (atsakovei) naudotis transporto priemonėms skirtu keliu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas toks, jog servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis), todėl, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaitą. Kita vertus, nuosavybės teisės ribojimas reikalauja savininkų bendradarbiavimo nereikalingiems ginčams išvengti.
Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, o Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje apibūdinama žemės sklypo sąvoką, nurodant, kad žemės sklypas yra teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Šioje civilinėje byloje kasatorė nei bylos nagrinėjimo metu, nei kasaciniame skunde nekėlė klausimo, kad jai ir ieškovui nuosavybės teise priklausančių gretimų žemės sklypų išorinės ribos nustatytos neteisingai. Bylą nagrinėję teismai taip pat pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovės žemės sklypų ribos sutampa ir eina per tuos pačius taškus, taigi teismai pagrįstai vadovavosi nekilnojamojo turto registre įregistruotais duomenimis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi tą nagrinėjamos bylos aspektą, kad šalys yra nedidelių žemės sklypų savininkės; dėl sklypų dydžių reikšmės ir statinių juose išsidėstymo konfigūracijos labai svarbu laikytis nustatytų riboženklių ir kad tokiu atveju bet koks nukrypimas nuo jų gali būti pripažintas teisės pažeidimu. Minėta tai, kad ieškovo nuosavybės teisė dėl jo sklype nustatyto kelio servituto yra suvaržyta. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis, kurių esmė yra ta, kad negali būti pateisinama situacija, jog ieškovo teisių ribojimas būtų dar didesnis, nei nustatyto servituto. Žemė yra ypatingas nuosavybės teisių objektas, žemės santykiuose išryškėja nuosavybės socialinė (socialinio teisingumo) funkcija; vadinasi, teise į servitutą turi būti naudojamasi sąžiningai, apsaugant savininką, kurio nuosavybės teisė ir taip jau yra apribota. Tai reiškia, kad naudojimosi žeme teisė turi būti pagrįsta bendradarbiavimo principu, žemės sklypų savininkai turi naudotis žeme jiems patogiu būdu, kiekvieno savininko teisė naudotis žemės sklypu negali paneigti ar pažeisti kito savininko tokios pat teisės. Dėl to byloje keliamo klausimo dėl administraciniu aktu nustatyto kelio servituto apimties ir jos įtakos, sprendžiant dėl ieškovo pažeistų teisių, teisingas išnagrinėjamas saistomas pirmiau nurodytų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino šalių pateiktus įrodymus, taip pat specialių žinių turinčio liudytojo N. T. paaiškinimus apie tai, kad pietinėje pusėje esanti vartus laikanti konstrukcija yra ieškovui priklausančios žemės pusėje. Vadinasi, teismai tinkamai nustatė ir atskleidė ieškovo pažeistų teisių turinį, pagrįstai atkūrė pažeistas teises (CK 4.113 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad atsakovė kasaciniame skunde nurodo, jog teismai, priimdami sprendimą, nesivadovavo jos pateiktais žemės sklypų planais, D. R. parengta medžiaga. Ši kasatorės nurodoma aplinkybė nepagrįsta argumentais ir nepatvirtina, kad, sąžiningai naudodamasi kelio servitutu, ji įgijo daugiau teisių į žemę, dėl kurios ribų, minėta, nėra ginčo.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo
Tikrindamas apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kaip kasacijos dalyko, remiantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu, laikymosi aspektu, kasacinis teismas pažymi, kad šios bylos kontekste yra svarbus įrodymų leistinumas, nes įrašai nekilnojamojo turto registre yra prima facie įrodymai; įregistruotas juridinis faktas gali būti nuginčijamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles. Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su jos teise naudotis administraciniu aktu nustatytu kelio servitutu per ieškovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą; neįvertino žemės sklypų planų reikšmės, sprendžiant dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, todėl nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 15 punkto nuostatų, kurios atskleistų žemės sklypo ir situacijos schemos, kuria ieškovas grindė teisės pažeidimą, esminius skirtumus dėl jų sudarymo metu atliekamų veiksmų apimties.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymus būtina vertinti taip, jog būtų pasiekiamas byloje teisingumas. Nagrinėjamoje byloje žemės sklypų ir kelio servituto ribų žymėjimas vietoje įgijo reikšmės, kilus šalių ginčui dėl ribų žymėjimo būdo parinkimo. Nors atsakovė teigia, kad ieškovo pateikta situacijos schema yra netiksli ir neaiški, neatitinka pirmiau nurodyto norminio teisės akto nustatytų reikalavimų, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai pripažino, jog liudytojo N. T., turinčio specialių geodezinių, topografinių ir kartografinių žinių, paaiškinimai ir jo sudaryta situacijos schema yra tinkami įrodymai, fiksuojant atsakovės pastatytų vartų, jų elementų buvimo vietos faktą. Teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai dėl netinkamo pirmiau nurodytų įstatymo ir norminio teisės akto nuostatų aiškinimo padarė nepagrįstas išvadas byloje. Teismai pagrįstai laikė, kad atsakovė CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nepaneigė didesnę įrodomąją galią turinčių rašytinių įrodymų dėl žemės sklypų ribų, ji neatliko geodezinių matavimų ir neįrodė, jog vartų dalis yra jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į teisėjų kolegijos išdėstytus nutartyje argumentus apie būtinumą šalims bendradarbiauti, kai įgyvendinama teisė į žemę, darytina išvada, kad dėl schemos neaiškumo ar netikslumo kylantys klausimai spręstini bendru šalių sutarimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista, o kasacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas
