Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-456/2008

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. J. ir D. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. J. ir D. J. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, ir antstoliui Arūnui Balčiūnui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys R. J. ir UAB DB „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Trakų rajono apylinkės teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutarimu ieškovui (gim. 1984 m. vasario 26 d.) ir ieškovei (gim. 1986 m. spalio 25 d.) buvo priteistas išlaikymas iš jų tėvo G. J. – po 1/3 dalį visų rūšių pajamų, bet ne mažiau kaip 1 MGL kas mėnesį nuo 2000 m. kovo 13 d. iki 2002 m. vasario 26 d., t. y. iki sūnus taps pilnametis, po to – 1/4 dalį visų pajamų iki 2004 m. spalio 25 d., t. y. iki dukters pilnametystės. Šio nutarimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas 2000 m. balandžio 7 d. buvo pateiktas vykdyti Teismo antstolių kontorai prie Panevėžio miesto apylinkės teismo; nuo 2002 m. sausio 9 d. išlaikymo išieškojimą vykdė Teismo antstolių kontora prie Šakių rajono apylinkės teismo, o nuo 2003 m. sausio 1 d. – antstolio A. Balčiūno kontora. Išlaikymo vaikams nebuvo išieškota, nes antstoliai nerado jokio skolininko turto. 2004 m. spalio 25 d., t. y. kai abu ieškovai tapo pilnamečiai, išlaikymo skola buvo 9862,03 Lt. 2006 m. sausio 13 d. G. J. mirė.

Ieškovai 2007 m. gegužės 15 d. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės kiekvienam po 5954,43 Lt turtinei žalai, patirtai dėl Teismo antstolių kontorų prie Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Šakių rajono apylinkės teismo neveikimo, bei 114 800,29 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš antstolio A. Balčiūno – kiekvienam po 3907,60 Lt turtinei ir 75 337,68 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Ieškovai nurodė, kad daugiau negu ketverius metus antstoliai neišieškojo iš skolininko nė vieno lito vaikams išlaikyti, nes neieškojo skolininko turto, nesurado ir neaprašė buto Panevėžyje, kurį skolininkas įgijo 1994 m. birželio 29 d., gyvendamas antrojoje santuokoje su R. J. ir į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas, tačiau šis butas 2004 m. balandžio 9 d. buvo parduotas. Ieškovų teigimu, dėl antstolių neveikimo jie patyrė 9862,03 Lt turtinės (neišieškota išlaikymo skola) ir 190 137,97 Lt neturtinės žalos: dėl neišieškoto išlaikymo turėjo dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, buvo sutrikdyta jų asmenybių raida, nes negalėjo lankyti norimų būrelių, visavertiškai bendrauti su draugais, ieškovė, turėdama aštuoniolika metų, išvyko dirbti į Londoną, nes negalėjo toliau mokytis, o ieškovui labai stigo pinigų studijuoti universitete. Ieškovai nurodė, kad pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnį už žalą, padarytą antstolių neteisėta veika iki 2003 m. sausio 1 d., atsako valstybė; už vėliau atsiradusią žalą atsako pats antstolis. Išieškojimą nuo 2000 m. balandžio 3 d. iki 2002 m. gruodžio 3 d. vykdė Teismo antstolių kontoros prie Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Šakių rajono apylinkės teismo, todėl už šių kontorų antstolių neveikimą 5954,43 Lt turtinės žalos turi atlyginti valstybė; nuo 2003 m. sausio 3 d. iki 2004 m. spalio 25 d. išieškojimą vykdė antstolis A. Balčiūnas, todėl jis turi atlyginti 3907,60 Lt turtinės žalos. Ieškovai taip pat nurodė, kad neturtinė žala priteistina iš atsakovų, atsižvelgiant į neišieškojimo terminus: iš valstybės – 114 800,29 Lt, o iš antstolio A. Balčiūno – 75 337,68 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio ir priteisė iš Lietuvos valstybės ieškovui 2938,22 Lt turtinės ir 6000 Lt neturtinės žalos, o ieškovei – 3016,21 Lt turtinės ir 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; iš antstolio A. Balčiūno priteisė ieškovei 2721,77 Lt turtinės žalos, o ieškovui – 102,42 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovų tėvas nuo 2000 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. sausio 13 d. nedirbo; nuo 2001 m. birželio 21 d. iki 2001 m. gruodžio 30 d. turėjo patentą; nuo 2003 m. birželio 27 d. iki 2003 m. rugpjūčio 31 d. buvo įsigijęs verslo liudijimą, tačiau nėra įrodymų, kad iš šios veiklos jis būtų gavęs pajamų; G. J. buvo registruotas darbo biržoje, tačiau bedarbio pašalpa jam nebuvo mokama. Vykdymo metu nustatyta, kad bankuose, viešuosiuose registruose nėra duomenų apie skolininko turimas lėšas (išskyrus 1,95 Lt AB banko „Hansabankas“ sąskaitoje), transporto priemones ar nekilnojamąjį turtą; skolininko gyvenamojoje vietoje nerasta jo turto. Teismas taip pat nustatė, kad vykdymo metu skolininkui buvo siunčiami raginimai įvykdyti sprendimą geruoju, šaukimai atvykti pas antstolį, paskelbta jo paieška, ieškota jam priklausančio turto gyvenamojoje vietoje, tačiau nerasta; be to, skolininkas buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už piktybinį vengimą išlaikyti vaikus. Kartu teismas nurodė, kad, bylos duomenimis, skolininkas 1993 m. birželio 26 d. buvo sudaręs santuoką su R. J.; ši santuoka nutraukta 1996 m. sausio 9 d.; 1994 m. birželio 29 d. sutuoktinės vardu buvo įsigytas butas Panevėžyje; šis butas parduotas 2004 m. balandžio 9 d. Teismas konstatavo, kad išlaikymo išieškojimą vykdę antstoliai nesiaiškino, ar skolininkas nebuvo sudaręs santuokos ir ar neturėjo bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalis; 1964 m. CPK 404, 406 straipsniai; 2003 m. CPK 666 straipsnio 1 dalis, 667 straipsnis). Teismas, remdamasis trečiojo asmens R. J. paaiškinimais, nustatė, kad butas Panevėžyje buvo įsigytas už jos ir skolininko santuokos metu uždirbtus 4000 JAV dolerių; šalims 1996 m. sausio 9 d. nutraukus santuoką, santuokoje įgytas turtas nebuvo padalytas; buvę sutuoktiniai su pertraukomis gyveno kartu nurodytame bute iki 2004 m. balandžio 9 d., kai šis buvo parduotas už 25 000 Lt, ir G. J. atiduota 10 000 Lt. Teismas konstatavo, kad skolininkas iki 2004 m. balandžio 9 d. turėjo turto, kuris buvo bendroji jungtinė nuosavybė; šis turtas iki nurodytos datos nebuvo padalytas; atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus apie šio turto vertę ir nesant įrodymų, kad, dalijant šį turtą, buvo pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo (SŠK 23 straipsnio 1, 2 dalys; CK 3.117 straipsnio 1, 2 dalys, 3.123 straipsnis), darytina išvada, kad iš šio turto galėjo būti išieškota 9862,03 Lt išlaikymo skola ieškovams. Teismas nustatė, kad iki ieškovo pilnametystės, t. y. 2002 m. vasario 25 d., jam nebuvo išieškota dėl teismo antstolių neveikimo 2938,22 Lt, o ieškovei iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo 2002 m. gruodžio 31 d. – 4201,61 Lt; dėl antstolio A. Balčiūno neveikimo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki ieškovės pilnametystės, t. y. iki 2004 m. spalio 24 d., jai neišieškota 2721,77 Lt išlaikymo. Teismas konstatavo, kad iš Lietuvos valstybės ieškovui priteistina 2938,22 Lt, o ieškovei – 3016,21 Lt turtinei žalai atlyginti (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.272 straipsnio 2 dalis; Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnis); iš antstolio A. Balčiūno ieškovei priteistina 2721,77 Lt turtinei žalai atlyginti (CK 6.263 straipsnio 1 dalis; Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad pagal iki 2000 m. spalio 31 d. galiojusio Teismų įstatymo 77 straipsnio 1 dalį teismo antstolis buvo teismo pareigūnas, t. y. asmuo, kurio atsakomybė galima pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlyginama ir neturtinė žala, padaryta dėl teisėjo ar teismo pareigūno kaltės, nagrinėjant civilinę bylą. Pagal Teismo antstolių įstatymo (galiojusio nuo 2000 m. spalio 31 d. iki 2003 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnį teismo antstolis buvo statutinis valstybės tarnautojas, vykdantis teismų ir kitų institucijų sprendimus. Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas. Vykdomųjų dokumentų vykdymas yra civilinio proceso stadija, kurios metu teismo antstoliai (antstoliai) atlieka proceso veiksmus, reglamentuotus CPK. Taigi teismo antstolio (antstolio) veiksmai yra susiję su teisingumo vykdymu, šie asmenys neatlieka viešojo administravimo funkcijų. Teismas priėjo prie išvados, kad neteisėtais teismo antstolių (antstolių) veiksmais (neveikimu) po 2000 m. spalio 31 d. padaryta neturtinė žala negali būti atlyginama CK 6.272 straipsnio 3 dalies ar Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio pagrindu; Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje taip pat nenustatyta, kad antstolis atlygina dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarytą neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kartu teismas konstatavo, kad iki 2000 m. spalio 31 d. išieškojimą vykdę teismo antstoliai turėjo pareigą ir galimybę išsiaiškinti skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį turtą ir nukreipti į jį išieškojimą, tačiau to nepadarė; ieškovai, negaudami jiems priklausančio išlaikymo, buvo priversti riboti savo poreikius, patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, sumažėjo jų bendravimo su bendraamžiais galimybės. Kartu teismas pažymėjo, kad vertina ne ieškovų tuometę turtinę padėtį apskritai, bet tai, kiek ši padėtis pablogėjo dėl neišieškoto išlaikymo, kurio dydis buvo po 1 MGL per mėnesį. Teismo nuomone, akivaizdu, kad, išieškojus tik tokio dydžio išlaikymą, ieškovai nebūtų galėję visiškai patenkinti visų ieškinyje nurodytų jų poreikių; byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad dėl neišieškoto išlaikymo ieškovai patyrė neigiamų pasekmių, susijusių su jų galimybe įsigyti išsilavinimą: ieškovas mokosi Vilniaus Gedimino technikos universitete, o byloje nėra įrodymų, kad ieškovė neturėjo galimybės mokytis po vidurinės mokyklos dėl neišieškoto išlaikymo. Dėl nurodytų motyvų teismas priteisė ieškovams iš Lietuvos valstybės po 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu patenkino atsakovų apeliacinius skundus ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovams turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, panaikino, dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Deliktinė atsakomybė gali kilti tik tada, kai įrodyti asmens neteisėti veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis žalos ir neteisėtų veiksmų ryšys. Kolegija pažymėjo, kad išlaikymas ieškovams iš tėvo priteistas 2000 m. balandžio 3 d., t. y. praėjus daugiau kaip ketveriems metams po to, kai tėvas nutraukė antrąją santuoką, kurioje jo sutuoktinės vardu 1994 m. birželio 29 d. buvo įsigytas butas Panevėžyje. Iki nurodyto buto pardavimo 2004 m. Lietuvoje nebuvo giminystės registro. Byloje nėra jokių duomenų, kad išlaikymo išieškojimą vykdžiusiems antstoliams buvo žinoma apie skolininko antrąją santuoką; šio fakto antstoliams nepranešė ir ieškovų motina. Kolegija konstatavo, kad sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo vykdę antstoliai nežinojo apie skolininko antrąją santuoką, taigi nežinojo ir negalėjo numanyti apie jo nuosavybės teisę į butą, įregistruotą jo sutuoktinės vardu; neturėdami informacijos apie likusį nepasidalytą santuokoje įgytą turtą, antstoliai neturėjo pagrindo tikėtis surasti tokį turtą. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad antstoliai kalti dėl neveikimo vykdant išlaikymo išieškojimą, išskyrus išieškojimą iš nurodyto buto Panevėžyje; sprendimo dalis, kuria atmesta dalis ieškinio, neskundžiama. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, kolegija konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog dėl antstolių kalto neveikimo jiems buvo padaryta žala, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs kasatorių ieškinį dėl žalos, patirtos antstoliams neišieškojus jiems iš tėvo priteisto išlaikymo, neįgyvendino esminio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 38 straipsnio nuostatos, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę, kad tėvai turi išlaikyti savo vaikus iki jie taps pilnamečiai. Teisingumo ministerija ir Teismo antstolių kontora prie Šakių rajono apylinkės teismo, kurių pareiga – be išlygų laikytis teisinės valstybės principo, neužtikrino, kad būtų įgyvendinti Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies, CK 3.192 straipsnio 1 dalies, taip pat Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų dėl būtinumo ginti socialines vaikų teises, sudaryti sąlygas normaliam asmenybės vystymuisi reikalavimai.

2. Antstolio profesinei veiklai keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai; jo, kaip valstybės įgalioto asmens, veikla privalo būti teisėta ir nepažeisti vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 2, 3 straipsniai, CPK 2 straipsnis). Antstoliui, pažeidusiam savo veiklos principus, taikoma deliktinė atsakomybė ir kyla pareiga atlyginti padarytą žalą (Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalis, CK 6.263, 6.272 straipsniai).

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176–185, 324 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, todėl, spręsdamas deliktinės atsakomybės klausimą, neatskleidė bylos esmės ir netinkamai taikė šią atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.245–6.250, 6.263, 6.272 straipsniai). Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių antstolių, kurie turėjo vykdyti išlaikymo nepilnamečiams kasatoriams išieškojimą, neveikimą. Antstolis A. Balčiūnas atliko tik formalius veiksmus, tačiau realiai neieškojo nei skolininko, nei jo turto; neperdavė vykdomosios bylos Panevėžio miesto, kuriame gyveno skolininkas, antstoliams; nebendradarbiavo su išieškotojais; po skolininko mirties dar dešimt mėnesių imitavo, kad vykdo išieškojimą, nesiaiškino skolininko palikimą paveldėjusių asmenų; nuo 2003 m. liepos 28 d. iki 2005 m. kovo 3 d., t. y. beveik dvejus metus, neatliko jokio kito procesinio veiksmo, išskyrus vieną užklausimą bankui. Taigi antstolis nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks turėjo būti vykdydamas išlaikymo nepilnamečiams vaikams išieškojimą, ir pažeidė Antstolių įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus antstolių veikos principus bei CPK 634 straipsnio 2 dalies reikalavimus imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Antstolio kaltė – akivaizdi, o jo neveikimas ir žala, kurią patyrė ieškovai, negaudami išlaikymo, yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos.

4. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės atsiradimą ir pasibaigimą bei ieškinio senatį kreiptis į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo reglamentavusias teisės normas (SŠK 9, 10, 21, 23 straipsniai). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorių tėvo santuokoje įgytas butas Panevėžyje po santuokos nutraukimo liko buvusiai sutuoktinei. Teismo posėdyje buvusi skolininko sutuoktinė paaiškino, kad nurodytas butas buvo įsigytas už jos ir kasatorių tėvo santuokos metu uždirbtus pinigus; po santuokos nutraukimo 1996 m. sausio 9 d. jie abu naudojosi šiuo butu iki 2004 m. balandžio 9 d., kai jį pardavė, ir kasatorių tėvui buvo sumokėta 10 000 Lt už jam priklausiusią buto dalį. Taigi nurodytas butas priklausė kasatorių tėvui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nepaisant to, kad buvo įregistruotas tik sutuoktinės vardu (SŠK 21 straipsnis). Sutuoktiniai bendrą turtą galėjo pasidalyti tarpusavio susitarimu arba teismo tvarka (SŠK 24 straipsnis). Teismas, nustatęs, kad per SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nurodytą trejų metų ieškinio senaties terminą nė vienas iš sutuoktinių nesikreipė į teismą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, gali daryti išvadą, jog sutuoktiniai susitarė dėl bendro turto pasidalijimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytais faktais, pagrįstai konstatavo, kad kasatorių tėvas iki 2004 m. balandžio 9 d. turėjo nekilnojamojo turto, į kurį galėjo būti nukreiptas išlaikymo išieškojimas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad antstolis negalėjo gauti duomenų apie antrąją kasatorių tėvo santuoką, taip pat nežinojo ir negalėjo numanyti apie tai, jog skolininkas turi nekilnojamojo turto. Pagal Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalį antstolis turi teisę neatlygintinai gauti iš valstybinės mokesčių inspekcijos, valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti. Nagrinėjamu atveju antstoliai turėjo visas galimybes ir privalėjo gauti su skolininku susijusią informaciją iš valstybės institucijų, tačiau nevykdė šios pareigos. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į kasatorių motinos parodymus pirmosios instancijos teisme, kad ji ne kartą kreipėsi žodžiu į antstolius, informuodama, jog skolininkas yra įsigijęs antrojoje santuokoje butą Panevėžyje, tačiau antstoliai nesiėmė ieškoti šio turto.

5. Dėl antstolių neveikimo ieškovai šešerius metus negavo minimalaus išlaikymo ir dėl to patyrė ne tik turtinę (per šešerius metus neišieškota 9862,03 Lt), bet ir didelę neturtinę žalą: neturėjo galimybės dalyvauti kultūros renginiuose, tobulėti, rengtis studijoms, ieškovė, baigusi vidurinę mokyklą, buvo priversta išvykti dirbti į užsienį, nes neturėjo pinigų studijoms, o ieškovas, studijuodamas universitete, turėjo galvoti, kaip užsidirbti pinigų.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas ir, konstatavęs, kad ieškovai neįrodė antstolio kalto neveikimo ir dėl šio neveikimo kilusios žalos fakto, t. y. sąlygų, būtinų tam, kad kiltų antstolio atsakomybė, teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinį. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad skolininkas nuo 2000 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. sausio 13 d. nedirbo, negavo kitokių pajamų, jam nebuvo mokama ir bedarbio pašalpa, taip pat skolininkas neturėjo įregistruotų nei transporto priemonių, nei nekilnojamojo turto. Šie faktai nustatyti antstoliams aktyviai ieškant skolininko turto, todėl negalima teigti, kad antstoliai nesiėmė visų teisėtų priemonių tam, kad apgintų išieškotojų interesus. Antstoliams, vykdžiusiems išieškojimą, nei ieškovai, nei jų motina nepranešė apie tai, kad skolininkas buvo sudaręs naują santuoką. Iki nurodytoje santuokoje įgyto buto pardavimo 2004 m. Lietuvoje nebuvo veikiančio giminystės registro, todėl antstoliai objektyviai negalėjo nustatyti, kad skolininkas susituokė antrą kartą ir kad turi nuosavybės teisę į butą Panevėžyje. Šį faktą buvo labai sunku nustatyti ir dėl to, kad nurodytas butas buvo įregistruotas buvusios sutuoktinės vardu, o ši teismo antstoliui paaiškino, jog skolininkas negyvena šiame bute ir neturi jokio turto; dėl to buvo surašytas asmens ir turto neradimo aktas. Dėl to, kad nenustatyta neteisėtų teismo antstolių ir antstolio A. Balčiūno veiksmų, nėra pagrindo taikyti jiems atsakomybę.

2. Kasacinio skundo argumentai dėl santuokoje įgyto turto padalijimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nepagrįsti. Antroji skolininko santuoka, kurioje buvo įgytas butas Panevėžyje, nutraukta 1996 m. sausio 9 d. Galiojusio SŠK 23 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pareikšti. Nagrinėjamu atveju tokio ieškinio nebuvo pareikšta, todėl darytina išvada, kad buvę sutuoktiniai taikiai susitarė dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo. Dėl to kasatoriai nepagrįstai teigia, kad faktinis turto pasidalijimas įvyko 2004 m. balandžio 9 d., pardavus nurodytą butą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas antstolis A. Balčiūnas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė antstolio A. Balčiūno kaltės, todėl nepagrįstai priteisė kasatorei 2721,77 Lt. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal CPK 590 straipsnio 1 dalį šis antstolis neturėjo teisės atlikti vykdymo veiksmų Panevėžyje. Be to, vykdymo proceso metu jis neturėjo jokių duomenų apie skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą.

2. Kasatoriams išlaikymas buvo priteistas 2000 m. balandžio 3 d., t. y. kai jau buvo pasibaigęs SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl skolininko antrojoje santuokoje įgyto turto, tarp jų ir buto Panevėžyje, padalijimo pareikšti. Kasatorių tėvas per trejus metus nuo santuokos nutraukimo nesikreipė į teismą dėl jo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, todėl darytina išvada, kad buvę sutuoktiniai nurodytą butą pasidalijo pagal viešajame registre įrašytus duomenis, t. y. šis butas liko buvusiai žmonai asmeninės nuosavybės teise. Dėl šios priežasties nei teismo antstoliai, nei antstolis A. Balčiūnas neturėjo pagrindo tikrinti buvusios skolininko sutuoktinės vardu įregistruoto turto. Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad kai ši nusprendė parduoti nurodytą butą 2004 m. balandžio 9 d., jai nereikėjo gauti buvusio sutuoktinio, t. y. kasatorių tėvo, sutikimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstų teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą teisės taikymo aspektu, remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Fakto klausimai nagrinėjant bylą kasacine tvarka analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar žemesnės instancijos teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas. Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas kvalifikavo dėl skirtingo ginčo santykiui taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.

Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – teisės klausimai, susiję su teismo antstolių ir antstolių civiline atsakomybe už vykdomojo dokumento neįvykdymą.

Dėl antstolio civilinės atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje kasatoriai reikalauja žalos, kuri, jų teigimu, atsirado dėl Teismo antstolių kontorų, veikusių iki antstolių sistemos reformos 2003 m. sausio 1 d., prie Panevėžio miesto ir Šakių rajono apylinkės teismų, ir antstolio A. Balčiūno, kuris po 2003 m. sausio 1 d. perėmė vykdyti kasatoriams priteisto iš jų tėvo išlaikymo išieškojimą, neveikimo.

Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad neteisėtais teismo antstolių veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atlygina valstybė. Už po 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atsako antstolis asmeniškai (Antstolių įstatymo 16 straipsnis).

Pagal iki 2003 m. sausio 1 d., t. y. iki antstolių sistemos reformos, galiojusį teisinį reglamentavimą teismo antstolis buvo laikomas teismo pareigūnu. Dėl to valstybės atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais teismo antstolio veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d., klausimas spręstinas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios valstybės deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, padarytą teismo veiksmais civilinio proceso srityje, nuostatas. Antstolių įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad antstolio A. Balčiūno atsakomybė nustatytina pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.263 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju tiek valstybės, tiek antstolio A. Balčiūno atsakomybei atsirasti būtina nustatyti visas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus teismo antstolių ir antstolio veiksmus (neveikimą) vykdymo procese; kasatorių patirtą žalą; priežastinį neteisėtų teismo antstolių ir antstolio veiksmų (neveikimo) bei kasatorių patirtos žalos ryšį; teismo antstolių ir antstolio kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.272 straipsnio 2 dalis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, deliktinė civilinė atsakomybė negalima.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentais, kad antstolio, kaip valstybės įgalioto atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas asmens, veikla privalo būti teisėta ir nepažeisti vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, taip pat aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (1964 m. CPK 379 straipsnio 3 dalis; 2002 m. CPK 634 straipsnio 2 dalis; Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriai antstolių deliktinę civilinę atsakomybę grindžia jų neveikimu vykdant teismo sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo, iš esmės tuo, kad antstoliai nesurado ir nenukreipė išieškojimo į konkretų skolininko turtą – butą Panevėžyje, kuris buvo įgytas ir įregistruotas viešajame registre buvusios skolininko sutuoktinės vardu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės sąlygų konkrečiu atveju konstatavimas yra susijęs su konkrečių bylos aplinkybių nustatymu ir vertinimu, t. y. fakto klausimais, kurie kasaciniame teisme nenustatinėjami iš naujo (trečią kartą). Kasacinis teismas, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo teisinius kriterijus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Žemesniųjų instancijų teismai, įvertinę byloje nustatytus faktus, padarė iš dalies skirtingas išvadas: pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skolininkui vykdymo metu buvo siunčiami raginimai įvykdyti sprendimą geruoju, šaukimai atvykti pas antstolį, paskelbta jo paieška, ieškota jo turto, kartu nurodė, jog dėl antstolių neveikimo, nesuradus skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio buto Panevėžyje, kasatoriai patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos; apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes antstoliai nežinojo ir negalėjo žinoti apie skolininko teises į nurodytą butą, įregistruotą viešajame registre buvusios antrosios sutuoktinės, su kuria santuoka nutraukta 1996 m. sausio 9 d., nuosavybe.

Dėl santuokoje įgyto turto teisinio statuso, kai santuoka nutraukta iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir turtas nepadalytas teismo tvarka

Byloje nustatyta, kad skolininkas, nutraukęs santuoką su kasatorių motina, 1993 m. birželio 26 d. buvo sudaręs naują santuoka; skolininko antrosios sutuoktinės vardu 1994 m. birželio 29 d. buvo įsigytas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre butas Panevėžyje; šalių santuoka nutraukta 1996 m. sausio 9 d.; buvę sutuoktiniai nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo; 2004 m. balandžio 9 d. buvusi skolininko sutuoktinė pardavė nurodytą butą už 25 000 Lt.

Pagal SŠK 21 straipsnio nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, buvo laikomas bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas ir įregistruotas viešajame registre. Iki 2000 m. CK įsigaliojimo, t. y. iki 2001 m. liepos 1 d., įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006, kt.). Dėl to, kad kasatorių nurodytas butas Panevėžyje buvo įgytas tuo metu, kai jų tėvas gyveno antrojoje santuokoje, galioja prezumpcija, kad šis butas buvo bendroji jungtinė nuosavybė, nepaisant to, kad buvo įgytas ir įregistruotas viešajame registre tik sutuoktinės vardu (SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalys).

Pagal skolininko santuokos nutraukimo metu galiojusias teisės normas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas galėjo būti pasidalytas sutuoktinių susitarimu arba pareiškus ieškinį teisme dėl tokio turto padalijimo (SŠK 24 straipsnis). SŠK 23 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl turto, kuris yra bendroji junginė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, pareikšti. Nagrinėjamu atveju skolininko santuoka, kurioje įgytas butas Panevėžyje, nutraukta 1996 m. sausio 9 d. Po santuokos nutraukimo iki pat skolininko mirties 2006 m. sausio 13 d. šalys nesikreipė į teismą dėl nurodyto turto padalijimo. Nustačius, kad nė vienas iš buvusių sutuoktinių nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, darytina išvada, jog sutuoktiniai dėl turto, kuris buvo bendroji jungtinė jų nuosavybė, pasidalijimo susitarė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje R. L. v. antstolis J. Kolyško, bylos Nr. 3K-3-268/2007).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, sprendžiant dėl antstolių atsakomybės sąlygų

Dėl kasatorių argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių antstolių neveikimą, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimą kasatoriai prašo palikti galioti, tiek apeliacinės instancijos teismas vienodai nustatė, jog teismo antstoliai ir antstolis A. Balčiūnas siuntė skolininkui raginimus įvykdyti sprendimą geruoju, šaukimus atvykti pas antstolį, skelbė jo paiešką, ieškodami skolininko turto, užklausė bankus ir viešuosius registrus, buvo nuvykę ieškoti skolininko į gyvenamąją vietą, tačiau nerado nei skolininko, nei jo turto. Tai, kad antstoliai atliko nurodytus veiksmus, patvirtina pridėtų vykdomųjų bylų Nr. 2359-3/01 ir Nr. 0087/02/01009 medžiaga. Kai yra nustatytos tokios bylos aplinkybės, nėra pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, kad teismo antstoliai ir antstolis A. Balčiūnas realiai neieškojo skolininko ir jo turto.

Kasatoriai antstolių neveikimą iš esmės grindžia tuo, kad antstoliai neišsiaiškino, jog skolininkas buvo sudaręs naują santuoką ir šioje santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise buvo įgytas butas, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas.

Bylos duomenimis, išlaikymas kasatoriams buvo priteistas 2000 m. balandžio 3 d., t. y. praėjus daugiau kaip ketveriems metams po to, kai jų tėvas 1996 m. sausio 9 d. nutraukė antrąją santuoką, kurioje buvo įgytas nurodytas butas Panevėžyje. Minėta, kad buvę sutuoktiniai nesikreipė į teismą dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo, taigi darytina išvada, kad šį klausimą jie išsprendė tarpusavio susitarimu. Nurodytas butas Panevėžyje viešajame registre buvo įregistruotas skolininko buvusios sutuoktinės vardu. Iš 2001 m. kovo 28 d. akto apie turto, asmens neradimą matyti, kad Teismo antstolių kontoros prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2001 m. kovo 28 d. antstolė buvo nuvykusi į skolininko gyvenamąją vietą nurodytame bute Panevėžyje ir buvusi skolininko sutuoktinė jai paaiškino, kad skolininkas užeina retkarčiais, turto neturi (vykdomoji byla Nr. 2359-3/01, b. l. 7).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors antstoliui jo veikloje keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, iš jo negali būti reikalaujama daugiau, negu būtų protinga reikalauti tam tikroje situacijoje.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad išieškotojui įstatymo nustatyta pareiga bendradarbiauti su antstoliu vykdymo procese (2002 m. CPK 640 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamu atveju antstolis būtų galėjęs išsiaiškinti, kad skolininkas bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, apie kurį nebuvo nurodyta viešajame registre, jeigu išieškotojai (konkrečiai – nepilnamečių išieškotojų įstatyminė atstovė, t. y. jų motina) būtų bendradarbiavę su antstoliu. Kai antstolis neranda viešuosiuose registruose duomenų apie skolininko turimą nekilnojamąjį ar kitą registruotiną turtą, jam prieinamais būdais nesuranda duomenų apie skolininko gaunamas pajamas, be to, tokių duomenų nenurodo ir skolininko kreditorius (išieškotojas), būtų neprotinga reikalauti, kad antstolis imtųsi sekti skolininką ir aiškintųsi, ar šis neturi neįteisinto turto arba turto, kurį slepia, siekdamas išvengti skolos išieškojimo. Antstolio veikla, vykdant vykdomuosius dokumentus, griežtai reglamentuojama viešosios teisės, t. y. civilinio proceso normų. Antstolio veikloje, jam atliekant vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas, galioja principas „draudžiama tai, kas nėra leidžiama“. Taigi antstolis gali siekti vykdomųjų dokumentų įvykdymo tik tokiomis priemonėmis, kokios nustatytos jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų – CPK normų, reglamentuojančių vykdymo procesą, ir Sprendimų vykdymo instrukcijos (1964 m. CPK 381 straipsnio 3 dalis; 2002 m. CPK 585 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, kad išieškotojas su skolininku turi elgtis kaip apdairus, atidus, rūpestingas šeimininkas (lot. bonus pater familias). Jis, veikdamas apdairiai, atidžiai, rūpestingai, turi domėtis skolininko asmeniu ir jo turtine padėtimi. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog kasatorių motina, t. y. tuo metu nepilnamečių išieškotojų įstatyminė atstovė, būtų suteikusi antstoliams informacijos apie tai, kad skolininkas santuokoje, kuri nutraukta 1996 m. sausio 9 d., galėtų būti įgijęs turto, kuris įregistruotas kito asmens vardu. Kasatoriai teigia, kad jų motina ne kartą žodžiu pranešė antstoliams apie skolininko santuokoje įgytą butą, tačiau vykdomosiose bylose neužfiksuota tokių pranešimų. Remiantis protingumo kriterijumi, išieškotojas, pateikdamas tokią informaciją, turėtų nurodyti antstoliui tiek skolininko, tiek to asmens, su kuriuo skolininkas gali turėti bendro turto, vardą, pavardę, taip pat turto buvimo vietą, adresą. Apdairus ir rūpestingas išieškotojas turėtų nurodyti tokią informaciją raštu, o jeigu praneša žodžiu – pasidomėti, ar antstolis užfiksavo nurodytus duomenis. Pažymėtina, kad išieškotojas privalo domėtis vykdymo eiga (1964 m. CPK 393 straipsnio 1 dalis; 2002 m. CPK 640 straipsnio 2 punktas). Jeigu, pasak kasatorių, jų motina ne kartą nurodė antstoliams apie butą Panevėžyje, tai, antstoliams nesureagavus ir nesiėmus veiksmų, išieškotojų įstatyminė atstovė turėjo teisę įteikti tokią informaciją raštu arba skųsti antstolių neveikimą (1964 m. CPK 393 straipsnio 1 dalis; 2002 m. CPK 639 straipsnio 6, 7 punktas). Byloje nėra duomenų, kad kasatorių (išieškotojų) įstatyminė atstovė bendradarbiavo su antstoliu ir siekė padėti surasti skolininko turtą, iš kurio galėtų būti išieškotas išlaikymas nepilnamečiams kasatoriams.

Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad antstolis turi teisę neatlygintinai gauti iš viešųjų registrų, valstybinės mokesčių inspekcijos, valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kitų fizinių ir juridinių asmenų apie skolininką visus duomenis, reikalingus vykdant išieškojimą (1964 m. CPK 381 straipsnio 1 dalis; 2002 m. CPK 585 straipsnio 1 dalis, Antstolių įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju per visą vykdymo laiką viešuosiuose registruose nebuvo jokių duomenų apie skolininko turimą turtą, antstolių užklaustos institucijos atsakė, kad skolininko vardu nėra ir lėšų, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą, jokie kiti asmenys, visų pirma išieškotojai nenurodė antstoliui apie tai, kad skolininkas galėtų turėtų turto.

Kai yra nustatyti tokie bylos faktai, kasatorių argumentai, kad skolininko teisės į nurodytą butą Panevėžyje nebuvo nustatytos ir išieškojimas į jį nebuvo nukreiptas dėl antstolių neveikimo, nepakankamai rūpestingai ir atidžiai vykdytų pareigų, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas padarė teisėtą išvadą, jog šios konkrečios bylos aplinkybėmis kasatoriai neįrodė, kad žala jiems atsirado dėl kalto antstolių neveikimo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl antstolių atsakomybės, nepažeidė deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstą teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Konstatavus, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nėra antstolių civilinės atsakomybės pagrindo, nelieka teisinio pagrindo pasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, jog apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškinį dėl žalos atlyginimo, neįgyvendino Konstitucijos, taip pat Vaiko teisių pagrindų įstatymo nuostatų dėl socialinių vaikų teisių gynimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius