Dėl sprendimų, įsakymų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra

Civilinė byla Nr. 3K-3-462/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4; 121.19.2; 121.19.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dangutės Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono savivaldybei, J. B. (teisių perėmėja L. U.), B. B., A. B., V. B., D. Č., V. J. D., S. D., Dž. G., D. G., V. G., O. G., A. K., V. K., D. K., R. L., A. L., R. M., V. M., A. M., D. P., B. P., V. P. (G.), J. R., E. R., R. S., V. S., R. Š., D. U., A. V. dėl sprendimų, įsakymų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra; tretieji asmenys: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, notarė Genovaitė Pakerytė, notarė Ramutė Siliūnienė, notarė Birutė Germanavičienė, notarė Dalytė Krikštolaitytė, notarė Virginija Jarienė, notarė Danutė Valaitienė, notarė Ramutė Valantiejienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje yra kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į dalį (4,87 ha) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atkūrimo; ši žemė buvo suteikta atsakovams gyvenamųjų namų statybai ir asmeniniams ūkiams. 1999 m. spalio 6 d. į dalį ginčo žemės sklypo (2,83 ha) ieškovui nuosavybės teisės buvo atkurtos natūra. Ieškovas nagrinėjamoje byloje ginčijo administracinius aktus ir sandorius, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybės teisę į ginčo sklypo negrąžintą dalį 4,87 ha plote, kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms ir prašė taikyti restituciją, t. y. grąžinti jam dalį žemės sklypo (4,87 ha) natūra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo senelis iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 12,75 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovo motina ir jos seserys 1991 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę. 1997 m. lapkričio 17 d. ieškovui jo motina perleido teisę atkurti nuosavybę į mirusiojo tėvo žemės sklypo dalį (7,7 ha). Kauno apskrities viršininko 1999 m. spalio 6 d. sprendimu ieškovui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 2,83 ha žemės, nurodant, kad nuosavybės teisės į 4,87 ha žemės bus atkurtos vėliau, sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apie ginčijamus aktus ir sandorius ieškovas sužinojo 2003 m. balandžio mėn., o į teismą su ieškiniu dėl savo pažeistos teisės gynimo kreipėsi 2003 m. lapkričio 19 d., todėl teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido įstatymų nustatyto termino ieškiniui dėl sprendimų ir sandorių nuginčijimo (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 57, kuriuo dar iki ieškovo motinai pateikiant prašymą dėl žemės grąžinimo į ginčo žemę buvo patvirtintas Kauno rajono Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandomojo ūkio Ringaudų gyvenvietės generalinis planas ir pripažinti netekusiais galios 1979 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandomojo ūkio statybos kompleksų išdėstymo schema ir Ringaudų gyvenvietės išplanavimo projektas, yra teisėtas, nes tuo metu galiojęs Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikė teisę savivaldybei spręsti tokio pobūdžio klausimus. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad priimdama ginčijamą sprendimą savivaldybė nepažeidė pagrindinių socialinių ekonominių savivaldybės teisių ir šis neprieštaravo Laikinojo pagrindinio įstatymo 78 straipsnio 15 daliai ir 106 straipsniui bei Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 7 straipsniui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1990 m. kovo 22 d. Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos sprendimu Nr. 57 patvirtintos Ringaudų gyvenvietės ribose Noreikiškių apylinkės taryba 1991 m. lapkričio 5 d. sprendimu „Dėl žemės sklypų suteikimo gyvenamųjų namų statybai“ suteikė žemės sklypus atsakovams D. P., B. P., E. R., V. G., O. G., V. G., R. M., D. Č., V. S., J. R. D. G., N. K., V. D., A. V., o 1992 m. kovo 13 d. sprendimu 0,15 ha žemės sklypus atsakovams V. B. ir R. Š. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje, 24 straipsnio 1 dalies 8 punkte suteikta teisė apylinkės tarybai skirti žemės sklypus individualiai statybai, ir priimant sprendimus nebuvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios žemės sklypų suteikimą atsakovams. Teismas nustatė, kad vykdant minėtus 1991 m. lapkričio 5 d. ir 1992 m. kovo 13 d. Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimus buvo sudarytos ginčijamos žemės nuomos sutartys. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, ieškovui nenurodžius konkrečių ir aiškių teisės normų, kurioms prieštarauja ginčijami sandoriai, šie negali būti pripažįstami prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1. 80 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1994 m. vasario 17 d. Kauno rajono valdybos potvarkiu Nr. 75 „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo“ buvo leista išsipirkti atsakovei D. G. 1491 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 1994 m. kovo 3 d. potvarkiu Nr. 550 buvo leista 1514 kv. m žemės sklypą toje pačioje vietovėje išsipirkti atsakovei D. P.; 1994 m. balandžio 28 d. potvarkiu Nr. 224 buvo leista toje pačioje vietovėje išsipirkti 1512 kv. m žemės sklypą atsakovei A. V.; 1994 m. birželio 23 d. potvarkiu Nr. 350 224 buvo leista toje pačioje vietovėje išsipirkti 1512 kv. m žemės sklypą atsakovui V. J. D.; 1994 m. lapkričio 10 d. potvarkiu Nr. 572 buvo leista toje pačioje vietovėje išsipirkti 1512 kv. m žemės sklypą atsakovei V. G.; 1995 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymu Nr. 23 buvo leista paskirtą žemės sklypą išsipirkti atsakovei D. Č.; 2003 m. birželio 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-4152 buvo nuspręsta 1507 kv. m toje pačioje vietovėje parduoti žemės sklypą atsakovei B. P.; 2006 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-4741 buvo leista parduoti atsakovams B. B., J. B. ir L. U. 0,1550 ha žemės sklypą toje pačioje vietovėje. Remiantis šiais sprendimais, su atsakovais buvo sudarytos žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, kurias ginčija ieškovas. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs tuo metu galiojusių teisės aktų, leidžiančių privatizuoti žemės sklypus, paskirtus ne žemės ūkio veiklai, analizę, padarė išvadą, kad ginčijami sprendimai ir sandoriai yra teisėti ir atitinka įstatymų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovams D. G., A. V., V. J. D., V. G., D. Č. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimais žemės sklypai gyvenamųjų namų statybai buvo suteikti iki 1992 m. kovo 15 d., todėl savivaldybė turėjo teisę jiems paskirtus žemės sklypus parduoti; Kauno apskrities viršininkas turėjo teisinį pagrindą parduoti žemės sklypą atsakovams B. P., B. B., J. B., L. U. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos faktines aplinkybes nenustatė pagrindų ieškovo ginčijamiems sandoriams panaikinti, todėl tokie ieškinio reikalavimai buvo netenkinti. Teismas, byloje nenustatęs, kad žemė atsakovams buvo suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, nurodė, kad ieškovo teisės negali būti ginamos, prioritetiškai turi būti ginamos asmenų, kuriems žemė buvo suteikta teisėtai, teisės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-665/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-161/2006). Nors byloje nepateikta tikslių žemėtvarkos projektų, pirmosios instancijos teismo manymu, faktiniai bylos duomenys patvirtino, kad ginčo žemė, į kurią pretenduoja natūra atkurti nuosavybės teises ieškovas, yra užimta namų valdų sklypų ir suteikta bei naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį tokia žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad ieškovui 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 52/10153 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,83 ha žemės sklypą natūra, o į 4,87 ha žemės sklypą buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, šis sprendimas ieškovo nenuginčytas ir byloje neginčijamas, todėl teismas sprendė, kad ieškovo ieškinio reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti ieškovui nuosavybės teises natūra į 4,87 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), negali būti tenkinamas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. kovo 31 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą, pabrėždamas nuosavybės teisių tęstinumą, įvertinęs pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius, įtvirtino ribotos restitucijos principą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino, kad neginčijamai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, tačiau kartu nustatė, jog teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra įgyvendinama remiantis įstatymo nustatyta tvarka, o nesant galimybės susigrąžinti turto natūra, įtvirtinta teisė gauti kompensaciją, kuri, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuomone, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu ieškovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,83 ha žemės sklypą natūra, tačiau dėl likusios dalies žemės (4,87 ha) buvo nurodyta, kad dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo bus sprendžiama sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. Minėto sprendimo priėmimo metu galiojo 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1999 m. liepos 23 d. redakcija), Žemės reformos įstatymas (1997 m. liepos 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymas „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ginčo santykiams taikytinų teisės aktų nuostatų analize, konstatavo, kad nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos tik laisvoje žemėje ir tam nebūtina rengti žemėtvarkos projekto, jei ši žemė nepatenka į rėžinio kaimo ribas, kas buvo padaryta 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu atkuriant ieškovui nuosavybės teisę į 2,84 ha žemės sklypo natūra, nesudarant kompleksinio teritorijos žemėtvarkos projekto. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2,84 ha ginčo žemės teritorijos dalis buvo laisva ir dėl jos ginčo nėra, o priimant minėtą sprendimą ginčo žemės sklypo dalis (4,87 ha) jau buvo suprojektuota sklypams gyvenamųjų namų statybai ir dalis naudojama kaip asmeninio ūkio žemė, šie sklypai paskirti atsakovams, kurie minėtus sklypus privatizavo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iš byloje esančio ieškovo prašymo Kauno apskrities valdytojui turinio matyti, kad jau 1998 m. gegužės 4 d., t. y. iki sprendimo atkurti ieškovui nuosavybės teisę į dalį ginčo žemės priėmimo, ieškovui buvo žinoma, kad ginčo sklypo dalis buvo suprojektuota gyvenamųjų namų statybai ir asmeniniams ūkiams, ir dėl to yra kliūčių visam žemės sklypui natūra grąžinti. Remdamasis teisės normų analize ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko sprendime nurodyta sąlyga, kad nuosavybės teisės į 4,87 ha žemės sklypo dalį bus ieškovui atkurtos vėliau, sudarant kompleksinį žemės reformos projektą, reiškė lygiaverčio turėtam žemės sklypo perdavimą dėl valstybės išperkamos žemės. Ieškovas tokio sprendimo neskundė įstatymų nustatyta tvarka, todėl, apeliacinės instancijos teismo manymu, reikalavimas panaikinti ginčijamus sprendimus ir sandorius neturi prasmės, nes net ir panaikinus ginčijamus aktus ir sandorius, toks teismo sprendimas ieškovui nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis nepakankamai išsami, sprendė, kad ši aplinkybė nelaikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, nes vis tiek galima padaryti išvadą, dėl ko teismas priėmė būtent tokį sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimas panaikinti atsakovų nuosavybės teisės į ginčo žemę registraciją viešajame registre buvo savarankiškas reikalavimas, tačiau teismai nenurodė šio reikalavimo atmetimo teisinių argumentų, todėl, kasatoriaus nuomone, byloje teismai išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus, tai yra absoliutus proceso teisės normų pažeidimas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

2. Ieškiniu buvo ginčijami sandoriai dėl nekilnojamojo turto (žemės) įgijimo. Jų registrą tvarko VĮ Registrų centras, kuris turėjo būti įtrauktas į bylos nagrinėjimą, nes bylos išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms (CPK 47 straipsnis), tačiau teismai šio juridinio asmens neįtraukė į procesą. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai sprendė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, tai yra absoliutus teismų sprendimų negaliojimo pagrindas. (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl ieškinio reikalavimų atmetimo yra neišsamūs, todėl suvaržė kasatoriaus galimybę pateikti apeliacinį skundą tokios apimties, kad atitiktų CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Priimdamas tokį sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė kasatoriaus procesines teises, nustatytas CPK 42 straipsnio 1 dalyje, ir toks pažeidimas laikytinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, sudarančiu pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui CPK 360 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad motyvai nėra pakankami, tačiau šio pažeidimo neištaisė ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nepapildė.

4. Teismai, priimdami skundžiamus sprendimą ir nutartį, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, užtikrinančią teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes skundžiami teismų procesiniai sprendimai (nutartis) nebuvo tinkamai motyvuoti, todėl kasatorius prarado galimybę gauti teisingą teismo sprendimą, kuriame būtų išspręsti visi ieškinio reikalavimai.

5. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas, kad prioritetiškai turi būti ginami atsakovų interesai, nes ginčo žemė jiems buvo suteikta nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007), nes ginčo žemė nebuvo išdalyta rėžiais ir nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei, kasatorius ginčo žemę reikalavo grąžinti natūra.

Atsiliepime į kasatoriaus kasacinį skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybė prašo kasatoriaus kasacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismai neišsprendė ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovų nuosavybės teisės į ginčo žemę registraciją viešajame registre, nes šis reikalavimas tiesiogiai susijęs su reikalavimais panaikinti ginčijamus sandorius ir aktus, kurie teismų buvo išspręsti. Kad tai nesudaro absoliutaus teismo sprendimų panaikinimo pagrindo, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Oresta“ v. UAB „Pramonės servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007).

2. Kasatoriaus argumentai dėl VĮ Registrų centro būtino įtraukimo į bylos nagrinėjimą yra nepagrįsti. Vadovaujantis 2001 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimo įstatymo 16 straipsnio nuostata, nagrinėjamoje byloje panaikinus kasatoriaus ginčijamus aktus ir sandorius, kurių pagrindu buvo įregistruota atsakovų nuosavybės teisė į ginčo žemę, registratorius privalėtų išregistruoti pasikeitusias daiktines teises pagal pateiktus dokumentus. Dėl to VĮ Registrų centro neįtraukimas į nagrinėjamą bylą nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimų, nes šio asmens dalyvavimas procese nebūtinas.

3. Teismai pagrįstai pripažino, kad ginčo žemė yra valstybės išperkama, tai atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas.

Atsiliepime į kasatoriaus kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasatoriaus kasacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismai neišsprendė ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovų nuosavybės teisės į ginčo žemę registraciją viešajame registre, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Oresta“ v. UAB „Pramonės servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007) patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas teisės aktų nustatyta tvarka (CK 4.255–4.256 straipsniai) atlieka veiksmus dėl nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakeitimo, todėl nereikalingas atskiras teismo įpareigojimas.

2. Kasatoriaus argumentai dėl VĮ Registrų centro būtino įtraukimo į bylos nagrinėjimą yra nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje panaikinus kasatoriaus ginčijamus aktus ir sandorius, kurių pagrindu buvo įregistruota atsakovų nuosavybės teisė į ginčo žemę, registratorius privalėtų išregistruoti pasikeitusias daiktines teises pagal pateiktus dokumentus. Todėl VĮ Registrų centro neįtraukimas į nagrinėjamą bylą nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimų, nes šio asmens dalyvavimas procese nebūtinas. Pagal CPK 135 ir 111 straipsnių nuostatas ieškovas privalo tinkamai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti proceso šalis, todėl nagrinėjamoje byloje nurodyti VĮ Registrų centrą atsakovu ir jį įtraukti į nagrinėjimą buvo kasatoriaus pareiga.

3. Teismai pagrįstai pripažino, kad ginčo žemė yra valstybės išperkama pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose nurodė, kad įstatymų leidėjas, pripažindamas nuosavybės teisių tęstinumą, nustatė, kad galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio nekilnojamojo turto grąžinti natūra, tada mokama kompensacija. Tai neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir gynimo principams.

Atsiliepime į kasatoriaus kasacinį skundą atsakovai R. L., A. L., D. P., Dž. G., V. K. prašo kasatoriaus kasacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai neišsprendė ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovų nuosavybės teisės į ginčo žemę registraciją viešajame registre. Pirmosios instancijos teismas atmetė kasatoriaus visus ieškinio reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas pripažino tokį teismo sprendimą pagrįstu ir teisingu. Reikalavimas panaikinti atsakovų nuosavybės teisės registraciją viešajame registre yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti nekilnojamojo turto sandorius. Pažymėtina, kad kasatorius apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl šio reikalavimo neišsprendimo, tokia aplinkybe negrindė savo apeliacinio skundo, todėl neturi teisės ja remtis kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

2. Kasatorius yra nesąžiningas teismo ir kitų proceso dalyvių atžvilgiu, nes nuo 2003 m. lapkričio 17 d., kai pateikė pradinį ieškinį, iki 2007 m. vasario 12 d. tikslino savo reikalavimus, keitė proceso šalis, tačiau nenurodė VĮ Registrų centro atsakovu ir neprašė teismo įtraukti į bylos nagrinėjimą šio juridinio asmens kitu pagrindu. VĮ Registrų centras atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, o atskirų fizinių asmenų (atsakovų) nuosavybės teisių registracijos panaikinimas viešajame registre nedaro įtakos VĮ Registrų centro teisėms ir pareigoms, nes jis tik vykdo teismų sprendimus ir šių pagrindu atlieka įrašus nekilnojamojo turto registre, todėl nebuvo pagrindo įtraukti VĮ Registrų centro į bylos nagrinėjimą. Be to, kasatorius apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl šio juridinio asmens įtraukimo į bylos nagrinėjimą, šia aplinkybe negrindė savo apeliacinio skundo, todėl neturi teisės ja remtis kasaciniame skunde (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

3. Kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismo neišsamūs sprendimo motyvai suvaržė jo teisę pateikti apeliacinį skundą, yra nepagrįstas. Kasatorius, vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 1 dalies nuostatomis galėjo pateikti išsamų apeliacinį skundą dėl visų bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pateiktas apeliacinis skundas atitinka CPK 306 straipsnio reikalavimus, tokie teismo sprendimai neskundžiami, todėl kasatorius negali grįsti kasacinio skundo šiomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nurodė papildomų motyvų, kodėl kasatoriaus ieškinys atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad žemė, į kurią pretenduoja kasatorius, nėra laisva ir yra priskirta valstybės išperkamai žemei, o apie šias aplinkybes kasatorius žinojo 1998 m. gegužės 4 d. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad kasatorius neskundė 1999 m. spalio 6 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl jo reikalavimas panaikinti ginčijamus sprendimus ir sandorius netenka prasmės. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino įstatymus bei savo nutartyje išdėstė papildomus motyvus, kurie yra teisingi ir argumentuoti.

4. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis buvo pažeista tik atsakovų atžvilgiu, nes kasatorius savo ieškinį tikslino šešis kartus, nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. vasario 12 d., kai jau buvo pasibaigusi parengiamoji civilinio proceso stadija. Kasatoriaus teisė į teisingą teismą nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeista, priešingai, pirmosios instancijos teismas suteikė kasatoriui maksimalias galimybes tikslinti ieškinio reikalavimus. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko ketverius metus, per kuriuos atsakovų turtas buvo areštuotas, dėl to atsakovai patyrė nuostolių. Kasatoriui nebuvo apribota galimybė pateikti apeliacinį skundą.

5. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą remdamasis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendime nurodė analogiškas civilines bylas. Tuo tarpu kasatorius kasaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007, kurios faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos nuo nagrinėjamos bylos, nes nurodytoje civilinėje byloje buvo pareikštas reikalavimas panaikinti administracinį aktą – apskrities viršininko sprendimą, o 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo kasatorius neginčija.

6. Atsakovai ginčo žemės sklypus įgijo sąžiningai iš kitų fizinių asmenų ar valstybės, sumokėdami pardavėjams sutartą kainą. Pirkimo-pardavimo sutartis patvirtino notarai, patikrindami šių sandorių teisėtumą, ir nenustatė jokių pažeidimų. Valstybė privalo užtikrinti sandorių stabilumą. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teigti, kad sudarydami ginčijamus sandorius atsakovai buvo nesąžiningi.

Atsiliepime į kasatoriaus kasacinį skundą atsakovai J. B., A. V., R. S. prašo kasatoriaus kasacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teisinės registracijos panaikinimas nėra savarankiškas reikalavimas, tai yra išvestinis, su kasatoriaus prašomų administracinių aktų bei sandorių panaikinimu susijęs reikalavimas. Teismams pagrįstai atmetus pagrindinius kasatoriaus reikalavimus, negalėjo būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai, todėl atmestinas kasatoriaus teiginys, kad teismai neišsprendė visų pareikštų reikalavimų ir pažeidė CPK 327 straipsnio 2 dalies nuostatas.

2. Kasatorius nekėlė jokių savarankiškų reikalavimų VĮ Registrų centrui, nenurodė šio juridinio asmens nei atsakovu, nei trečiuoju asmeniu nė viename iš ieškinio patikslinimų. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, pripažinus sprendimus ar sandorius, kurių pagrindu buvo įregistruota nuosavybė Nekilnojamojo turto registre, negaliojančiais, duomenys apie nekilnojamąjį turtą ir teises į jį tampa nuginčytais, todėl VĮ Registrų centras teismo sprendimo pagrindu privalo pakeisti registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-1128/2000).

3. Pirmosios instancijos teismas argumentuotai pasisakė dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo, todėl kasatorius, naudodamasis kvalifikuota teisine pagalba, turėjo galimybę pateikti apeliacinį skundą ir nurodyti visus argumentus, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Tačiau kasatoriaus apeliaciniame skunde iš esmės buvo nurodytas tik vienas motyvas – kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Kadangi apeliacinis skundas buvo nemotyvuotas ir nepagrįstas įrodymais, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingu laiku reglamentavusius teisės aktus ir jų taikymą praktikoje bei papildomai nurodė, kad 1999 m. spalio 6 d. Kauno apskrities viršininko sprendime, kurio kasatorius neskundė, nurodyta sąlyga dėl 4,87 ha žemės sklypo yra susijusi su lygiaverčio turėtam žemės sklypo perdavimu dėl valstybės išperkamos žemės.

4. Kasatoriaus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos laiduojama teisė į teisingą teismą nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeista, nes teismai bylą išnagrinėjo nepažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatų. Nenustačius kasatoriaus teisių pažeidimo, ieškinys buvo atmestas ir apgintos atsakovų teisės.

5. Kasatoriaus nurodoma teismų praktika, nuo kurios, jo teigimu, nukrypo bylą nagrinėję teismai, faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Teismo precedentas turi teisės šaltinio galią tik tuo atveju, jeigu ankstesnės bylos, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-52/2003).

Atsiliepime į kasatoriaus kasacinį skundą atsakovai D. Č., D. G., D. K., B. P., B. B. prašo kasatoriaus kasacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ieškinio reikalavimas panaikinti atsakovų nuosavybės teisių registraciją viešajame registre yra išvestinis, nuo kitų ieškinio reikalavimų priklausomas reikalavimas, nepaisant to, išskirtas jis ieškinyje atskiru punktu ar ne. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tais pačiais motyvais kartu atmetė ir reikalavimą panaikinti teisinę registraciją viešame registre.

2. Kasatorius, norėdamas, kad į bylą būtų įtrauktas VĮ Registrų centras, turėjo nurodyti ne tiktai koks yra šio asmens suinteresuotumas byloje, bet ir tai, kaip pasikeistų šio asmens teisinė padėtis, jei jis būtų neįtrauktas į bylą, o ieškinys patenkintas. Vien dėl to, kad, išnagrinėjus ginčą dėl nekilnojamojo daikto, reikės pakeisti duomenis viešajame registre, nesudaro pagrindo traukti VĮ Registrų centro į bylą.

3. Kasatorius prašo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau tam nėra nė vieno CPK 329 straipsnio 2 ar 3 dalyje išvardyto pagrindo, nes kasatoriaus CPK 42 straipsnyje įtvirtintos teisės nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepakankamai išsamūs teismo sprendimo motyvai negali būti absoliutus sprendimo panaikinimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, nors ir nepakankamai išsamūs, leidžia suprasti, kodėl ieškinys buvo atmestas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos pildyti šių motyvų.

4. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata nebuvo pažeista, nes šioje civilinėje byloje nenustatyta jokių procesinių pažeidimų. Be to, nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nesuponuoja prielaidos, kad buvo pažeista konvencijos laiduota teisė į teisingą teismą.

Atsakovų A. B., V. B., V. J. D., S. D., V. G., O. G., A. K., R. M., V. M., A. M., V. P. (G.), J. R., E. R., V. S., R. Š., L. U., D. U. ir trečiųjų asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį teisės taikymo aspektu keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus ir teismo sprendimų motyvų surašymą, bei materialinių teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės atkūrimą, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus, nes nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovų nuosavybės teisės į ginčo žemę registraciją, tai sudaro absoliutų pagrindą panaikinti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu, nes šis reikalavimas tiesiogiai susijęs su reikalavimais panaikinti ginčijamus sandorius ir aktus, kurie teismų buvo išspręsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypo teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausomas nuo sandorio ar kito pagrindo buvimo ar nebuvimo, nes panaikinus sandorį, išnyksta nekilnojamojo turto ir teisių į jį įregistravimo viešajame registre pagrindas. Jei ginčijami sandoriai ir aktai, kurių pagrindu buvo įregistruota nuosavybė, pripažįstami negaliojančiais, duomenys apie nekilnojamąjį turtą tampa nuginčytais, ir viešojo registro tvarkytojas privalo tokį teismo sprendimą vykdyti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo šiuo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas) yra nepagrįstas.

Kasaciniame skunde kasatoriaus nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai į bylos nagrinėjimą neįtraukė VĮ Registrų centro, nors šios bylos išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, tai taip pat sudaro absoliutų pagrindą panaikinti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-159/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendrija „Spaudos rūmai” v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., Nr. 3K-3-180/2008). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepimų į kasacinį skundą argumentais, kad kasatorius, norėdamas į bylą įtraukti VĮ Registrų centrą, turėjo nurodyti ne tiktai koks yra šio asmens suinteresuotumas byloje, bet ir tai, kaip pasikeistų šio asmens teisinė padėtis, jei jis būtų neįtrauktas į bylą, o ieškinys patenkintas. Nagrinėjamoje byloje panaikinus kasatoriaus ginčijamus aktus ir sandorius, kurių pagrindu buvo įregistruota atsakovų nuosavybės teisė į ginčo žemę, registratorius (VĮ Registrų centras) privalėtų išregistruoti pasikeitusias daiktines teises pagal pateiktus dokumentus, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad VĮ Registrų centro dalyvavimas procese nebūtinas.

Dėl teismo sprendimo motyvų ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pažeidimo

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas be išsamių motyvų, tai suvaržė kasatoriaus teisę pateikti tinkamą apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas šios esminio proceso teisės normų pažeidimo neištaisė, nors pripažino, kad pirmosios instancijos teismo motyvai nepakankamai išsamūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nepakankamai išsamūs teismo sprendimo motyvai negali būti absoliutus sprendimo panaikinimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, nors ir nepakankamai išsamūs, leidžia suprasti, kodėl ieškinys buvo atmestas. Kasatorius, vadovaudamasis CPK 306 straipsnio 1 dalies nuostatomis, galėjo pateikti išsamų apeliacinį skundą dėl visų bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pateiktas apeliacinis skundas atitinka CPK 306 straipsnio reikalavimus, tokie teismo sprendimai neskundžiami, todėl kasatoriaus kasacinio skundo argumentas, jog jis neturėjo galimybės pateikti apeliacinio skundo, atitinkančio CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, yra nepagrįstas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nurodė papildomus motyvus, kodėl kasatoriaus ieškinys atmestinas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo. Teismų sprendimuose turi būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti, nes sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Tačiau pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari v. Suomija (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99); EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Nyderlandai (Van de Hurk v. The Netherlands, Series A n. 288, p. 20 par. 61 ir kt.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nepakankamai išsamūs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, nes kasatorius turėjo galimybę suprasti, kodėl jo ieškinys atmestas, ir paduoti apeliacinį skundą, atitinkantį CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.

Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo

Kasatoriaus teigimu, teismai, aiškindami, kad prioritetiškai turi būti ginami atsakovų interesai, nes ginčo žemė jiems buvo suteikta nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007), nes ginčo žemė nebuvo išdalyta rėžiais ir nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei, o kasatorius ginčo žemę reikalavo grąžinti natūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodoma teismų praktika, nuo kurios, jo teigimu, nukrypo bylą nagrinėję teismai, faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Teismo precedentas turi teisės šaltinio galią tik tuo atveju, jeigu ankstesnės bylos, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-52/2003).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamas Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 57, kuriuo dar iki kasatoriaus motinai pateikiant prašymą dėl ginčo žemės grąžinimo buvo patvirtintas Kauno rajono Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandomojo ūkio Ringaudų gyvenvietės generalinis planas ir pripažinti netekusiais galios 1979 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandomojo ūkio statybos kompleksų išdėstymo schema ir Ringaudų gyvenvietės išplanavimo projektas, yra teisėtas, nes tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punkte suteikta teisė savivaldybei spręsti tokio pobūdžio klausimus. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad Ringaudų gyvenvietės ribose Noreikiškių apylinkės taryba 1991 m. lapkričio 5 d. sprendimu „Dėl žemės sklypų suteikimo gyvenamųjų namų statybai“ suteikė žemės sklypus atsakovams D. P., B. P., E. R., V. G., O. G., V. G., R. M., D. Č., V. S., J. R.. D. G., N. K., V. D., A. V., o 1992 m. kovo 13 d. sprendimu 0,15 ha žemės sklypus atsakovams V. B. ir R. Š.; kad tuo metu galiojusio Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje, 24 straipsnio 1 dalies 8 punkte suteikta teisė apylinkės tarybai skirti žemės sklypus individualiai statybai, ir priimant sprendimus nebuvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios žemės sklypų suteikimą atsakovams; kad vykdant minėtus 1991 m. lapkričio 5 d. ir 1992 m. kovo 13 d. Noreikiškių apylinkės tarybos sprendimus buvo sudarytos ginčijamos žemės nuomos sutartys; kad 1994 m. vasario 17 d. Kauno rajono valdybos potvarkiu Nr. 75 „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų pardavimo“ buvo leista išsipirkti atsakovei D. G. 1491 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 1994 m. kovo 3 d. potvarkiu Nr. 550 buvo leista 1514 kv. m žemės sklypą toje pačioje vietovėje išsipirkti atsakovei D. P.; 1994 m. balandžio 28 d. potvarkiu Nr. 224 buvo leista toje pačioje vietovėje išsipirkti 1512 kv. m žemės sklypą atsakovei A. V.; 1994 m. birželio 23 d. potvarkiu Nr. 350 224 buvo leista toje pačioje vietovėje išsipirkti 1512 kv. m žemės sklypą atsakovui V. J. D.; 1994 m. lapkričio 10 d. potvarkiu Nr. 572 buvo leista toje pačioje vietovėje išsipirkti 1512 kv. m žemės sklypą atsakovei V. G.; 1995 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymu Nr. 23 buvo leista paskirtą žemės sklypą išsipirkti atsakovei D. Č.; 2003 m. birželio 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-4152 buvo nuspręsta 1507 kv. m toje pačioje vietovėje parduoti žemės sklypą atsakovei B. P.; 2006 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-4741 buvo leista parduoti atsakovams B. B., J. B. ir L. U. 0,1550 ha žemės sklypą toje pačioje vietovėje.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindų ieškovo ginčijamiems sandoriams ir sprendimams, susijusiems su ginčo žemės suteikimu atsakovų individualiems namams statyti, panaikinti, todėl teismai pagrįstai netenkino šių ieškinio reikalavimų ir prioritetiškai gynė atsakovų, kuriems ginčo žemė buvo suteikta teisėtai, teises. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teismų išvada nagrinėjamoje byloje atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-665/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-161/2006).

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčo žemė atsakovams buvo suteikta ne tik individualių namų statybai, bet ir asmeniniams ūkiams (atsakovams V. B., J. K. ir R. S.). Nagrinėjamoje byloje teismai atskirai netyrė aplinkybių, susijusių su ginčo žemės suteikimu atsakovų V. B., J. K. ir R. S. asmeniniams ūkiams, ir nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl ginčo žemės suteikimo asmeniniams ūkiams teisėtumo ar neteisėtumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų, kuriems žemė suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-665/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-404/2008). Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai privalėjo nustatyti, ar atsakovams V. B., J. K. ir R. S. ginčo žemė 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Tarybos 1 šaukimo 21 sesijos sprendimu „Dėl žemės skyrimo asmeniniam naudojimui 1994 metais“ buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, kada buvo paduoti prašymai suteikti ginčo žemę asmeniniams ūkiams, kada kasatoriaus motina padavė prašymą atkurti nuosavybės teisę į ginčo žemę natūra, kada buvo pateikti visi reikalingi dokumentai, pagrindžiantys giminystės ryšius ir nuosavybės teisę į ginčo žemę iki nacionalizacijos ir pan. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus kasacinis skundas iš dalies yra pagrįstas. Kadangi kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai pašalinti nurodytus trūkumus nagrinėjamoje byloje galima tik šią bylos dalį grąžinant iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi ir 362 straipsniu,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. sprendimo dalis, kuria ieškovo R. J. ieškinio reikalavimas dėl 1994 m. kovo 1 d. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Tarybos 1 šaukimo 21 sesijos sprendimo „Dėl žemės skyrimo asmeniniam naudojimui 1994 metais“ dalies, kuria atsakovams V. B., J. K. ir R. S. iš S. Ž. turėtos žemės buvo suteikta žemė šių atsakovų asmeniniams ūkiams, panaikinimo atmestas, palikta nepakeista, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius