Civilinė byla Nr. 3K-3-457/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 27.7; 51; 114.11 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal bendraatsakovės G. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bankrutuojančios A. G. prekybos įmonės administratoriaus prašymą leisti nukreipti išieškojimą į asmeninį skolininko sutuoktinės G. G. turtą A. G. prekybos įmonės bankroto byloje; suinteresuoti asmenys: kreditoriai akcinė bendrovė Turto bankas ir Kauno teritorinė muitinė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Bylos esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal prievoles, atsiradusias iš individualios įmonės veiklos, aiškinimo ir taikymo.
Kauno apygardos teismas 2007 m. sausio 17 d. nutartimi iškėlė A. G. prekybos įmonei bankroto bylą, paskyrė administratorių; teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi ši įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti.
Bankrutuojančios įmonės administratorius kreipėsi į teismą ir nurodė, kad įmonė skolinga dviem kreditoriams: 266 899,87 Lt Kauno teritorinei muitinei, 178 190,75 Lt AB Turto bankui. Likviduojama įmonė neturi turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus. Pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis, A. G. prekybos įmonės savininko sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise priklauso stomatologijos kabinetas (duomenys neskelbtini). A. ir G. G. santuoka įregistruota 1992 m. sausio 25 d., A. G. individuali prekybos įmonė įregistruota 1995 m. birželio 6 d., todėl pagal CK 3.109, 3.113 straipsnius iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jei jo nepakanka – iš asmeninio turto. Bankrutuojančios įmonės administratorius prašė teismo leisti nukreipti išieškojimą į skolininko sutuoktinės G. G. vardu registruotą ir jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 48,71 kv. m ploto stomatologijos kabinetą (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartimi prašymą tenkino. Teismas nustatė, kad bankrutuojanti įmonė neturėjo turto, iš kurio būtų buvę galima patenkinti kreditorių reikalavimus, todėl, remdamasis CK 3.109 straipsniu, 2.50 straipsnio 4 dalimi, nurodė, jog iš santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios tenkinamos iš sutuoktinių turto. Teismas nustatė, kad ginčo įmonė buvo įsteigta santuokos metu, skolininko sutuoktinė nepateikė įrodymų, patvirtinusių, jog įmonė nebuvo bendroji jungtinė nuosavybė, todėl nepaneigė CK 3. 89 straipsnio 2 dalyje nustatytos prezumpcijos. Teismas nurodė, kad skolininko sutuoktinė taip pat neįrodė, jog verslu vertėsi tik A. G. ir jo sutuoktinei nebuvo žinoma apie įmonės veiklą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal bendraatsakovės atskirąjį skundą, 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas. Šalys pripažino, kad skolininko A. G. ir jo sutuoktinės santuoka nenutraukta, byloje nekilo ginčo dėl to, kad A. G. prekybos įmonė buvo įsteigta po santuokos sudarymo. Dėl to kolegija, remdamasi CK 3.87 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 3.91 straipsniu, pažymėjo, kad įmonė ir iš jos veiklos ar kitokio verslo gaunamos pajamos, jei verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, yra pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, t. y. preziumuotina, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Kolegija visų pirma vertino aplinkybes, kam priklausė bankrutuojanti įmonė ir ar už šios įmonės skolas galėjo būti nukreiptas išieškojimas į asmeninį skolininko sutuoktinės turtą. Kolegijos vertinimu, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad bendrąja jungtine nuosavybe sutuoktinių turtas būtų buvęs padalytas ar kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė būtų pasibaigus kuriuo nors kitu iš įstatyme nustatytų tokios nuosavybės pasibaigimo būdų (CK 3.87 straipsnio 2 dalis, 3.100 straipsnis). Be to, ginčo įmonė buvo įsteigta 1995 metais, t. y. santuokos metu; byloje nebuvo pateikta duomenų, patvirtinusių, jog šios įmonės įsteigimui ir veiklai nebuvo naudojamos bendros sutuoktinių lėšos. Kolegija vertino skolininko sutuoktinės pateiktus įrodymus: stomatologijos įrangos pirkimo dokumentus, stomatologijos kabineto įrengimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, buto, kuriame įkurtas kabinetas, dovanojimo jai sutartį, jos išsilavinimą ir teisę dirbti gydytoja patvirtinančius dokumentus ir nurodė, kad šie dokumentai nepatvirtino teiginių, jog iš ginčo įmonės veiklos gautos lėšos nebuvo naudojamos šeimos reikmėms; kiti įrodymai – pažymos iš Socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus apie A. ir G. G. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius – taip pat nepatvirtino, kad ginčo įmonė priklausė tik vienam iš sutuoktinių, nes iš šių pažymų, kolegijos nuomone, buvo galima spręsti tik apie sutuoktinių darbovietes, draudžiamąsias pajamas. Kolegija priėmė iš apeliantės naujus pateiktus rašytinius įrodymus: 1995 m. spalio 17 d. paskolos sutartį, pagal kurią A. G. pasiskolino 29 000 Lt, 1999 m. rugsėjo 17 d. šios skolos grąžinimo aktą, mokėjimo dokumentus, pagal kuriuos G. G. 1997 m. liepos 14 d. sumokėjo Vilkaviškio valstybinei mokesčių inspekcijai 8433 Lt, 1997 m. liepos 14 d. taikos sutartį, kurios pagrindu Vilkaviškio valstybinė mokesčių inspekcija jos nuosavybės teisėn perleido pusę pastatų (duomenys neskelbtini), 1995 m. birželio 2 d. paskolos sutartį, pagal kurią A. G. pasiskolino 9000 Lt, taip pat apklausė jos nurodytus liudytojus. Kolegija vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle, tyrė įrodymų visetą ir nustatė, kad skolininkas su sutuoktine neišsituokę, nepasidaliję turto, bankroto bylos iškėlimą inicijavo įmonės savininkas A. G., paduodamas ieškinio pareiškimą ir nurodęs, jog nors įmonės veiklos pradžia buvo sėkminga, tačiau dėl apyvartinių lėšų trūkumo 2000 m. sausio 1 d. įmonės veikla buvo nutraukta; tuo tarpu 1997 metais jis, kaip vienintelis steigėjas, jau buvo įsteigęs susijusia veikla besiverčiančią UAB,,Garata“. Kolegija, įvertinusi Kauno teritorinės muitinės pateiktus įrodymus apie A. G. prekybos įmonės vykdytas transporto procedūras šios muitinės veiklos zonoje nuo 1995 m. birželio 6 d. iki 2000 m. sausio 1 d., nurodė, kad ginčo įmonės verslas buvo labai intensyvus, iš verslo buvo gaunama ne tik pajamų, bet ir pelno, metinė apyvarta – šimtai tūkstančių litų, tačiau įmonė nedeklaravo visų įvežamų automobilių, taip siekdama nuslėpti pajamas, o patikrinus įmonės automobilių įvežimo operacijas, buvo apskaičiuoti privalomi valstybei sumokėti mokesčiai, kuriuos 1999 m. lapkričio 16 d. buvo nuspręsta išieškoti ne ginčo tvarka, tačiau tada nustojo veikti ši įmonė, buvo įsteigta UAB,,Garata“. Kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, nurodė, kad apeliantė neįrodė, jog bankrutuojančios įmonės verslu vertėsi tik A. G. ar kad verslui nebuvo naudojamas bendras šeimos turtas, o iš jo gaunama nauda nebuvo naudojama šeimos poreikiams, jog šeima iš įmonės veiklos neįgijo jokio turto, t. y. ji nepaneigė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, todėl iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktiniams priklausančio asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.109 straipsnis, 2.50 straipsnio 4 dalis, 3.88, 3.113 straipsniai).
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu bendraatsakovė G. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies, aiškinimo ir taikymo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad prievolės, dėl kurių neįvykdymo kreditoriai bankroto byloje pareiškė reikalavimus, atsirado 1995-1999 metais, t. y. iki naujojo CK įsigaliojimo; padarė nepagrįstas išvadas, kad skolininko sutuoktinė už sutuoktinio individualios įmonės prievoles, atsiradusias iki 2001 m. liepos 1 d., turi atsakyti asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta CK trečiosios knygos VII skyriaus, reglamentuojančio sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles, taikymo tvarka. Kadangi bankrutuojanti įmonė veiklą vykdė iki 2000 m. sausio 1 d., kreditorių reikalavimai atsirado 1995-1999 metais, tai teismai nepagrįstai taikė naujojo CK normas, nes įmonės prievolės ir pareiga vykdyti muitų ir mokestines prievoles atsirado iki 2001 m. liepos 1 d., todėl ir iš tokių prievolių kylančioms pasekmėms negalėjo būti taikomos naujojo CK normos.
Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nutartyse konkrečiai neaptarė nė vieno įrodymo, nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus laikė priimtinais, kitus – ne, tačiau konstatavo, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija iš esmės galėtų būti paneigta tik pateikus dokumentą, patvirtinantį vieną iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindų, o kiti įrodymai nebūtų laikomi tinkamais aptartam faktui paneigti. Kasatorės manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė CPK normas dėl įrodymų įvertinimo, nes padarė nepagrįstą išvadą, jog CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija galėtų būti paneigta tik tam tikromis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, vedybų sutartimi ar turto padalijimo sutartimi. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad, įrodinėjant, jog individuali vieno sutuoktinio įmonė nėra bendroji jungtinė nuosavybė, įrodinėjimo ribos yra platesnės, nes pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą individuali įmonė nelaikoma bendru turtu ne tik tada, kai įrodoma, kad tai vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, bet ir tada, kai įrodoma, jog įmonėje verslu vertėsi tik vienas, o ne abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005). Kasatorė pateikė teismams kiek buvo įmanoma gauti įrodymus, patvirtinusius, kad ji finansiškai neprisidėjo prie įmonės veikos, tačiau teismai netyrė aplinkybių, ar kasatorė dalyvavo jos sutuoktinio įmonės veikloje, nemotyvavo, kodėl jos pateikti įrodymai buvo pripažinti netinkami aptartam faktui paneigti.
Dėl CK normų, reglamentuojančių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai leido nukreipti išieškojimą į kasatorės asmeninį turtą, nes, jos teigimu, ji, nebūdama šios įmonės savininkė, nedirbdama joje, negalėjo valdyti įmonės turto, daryti įtakos juridinio asmens veiksmams, susijusiems su muitinės procedūromis; juolab kad kasatorė nežinojo ir negalėjo žinoti apie įmonės atliekamų procedūrų teisėtumą. Ginčo įmonę įsteigė vienas asmuo – A. G., kuris ją valdė kaip vienintelis savininkas pagal Įmonių įstatymo 7 straipsnio reikalavimus. Be to, pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 25 straipsnį kasatorei iš viso nebūtų kilusi civilinė atsakomybė atsakyti jos asmeniniu turtu, o įsigaliojus naujajam kodeksui, ji neturėjo galimybės pasinaudoti vedybų sutarties institutu, pasirinkti jai priimtino turto teisinio režimo ir tokiu būdu apsaugoti savo asmeninį turtą, tačiau teismai neatsižvelgė į šią aplinkybę.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo nuostatų aiškinimo. Įmonių bankroto įstatyme bankrutuojančios įmonės administratoriui nesuteikta teisės disponuoti skolininko sutuoktinio asmeniniu turtu, juolab išieškoti iš juridinio asmens savininko sutuoktinio asmeninio turto skolas, reikalingas juridinio asmens prievolėms vykdyti. Teisės aktuose įtvirtinta tik bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė atlikti veiksmus, susijusius su neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo AB Turto bankas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistas skundžiamas teismų nutartis. Jis nurodo, kad pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos dėl sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatyto teisinio režimo taikomos nepaisant nuo to, kada tas turtas buvo įgytas, todėl teismai pagrįstai taikė naujojo CK normas. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertino įrodymų visetą, kurtis leido teismams padaryti teisingas išvadas, kad kasatorė neįrodė savo argumentų pagrįstumo. Įmonių bankroto įstatymo nuostatos aiškintinos kartu su CK normomis, įstatymų leidėjas, bankrutuojančios įmonės administratoriui leisdamas vykdyti išieškojimą iš įmonės savininko turto, taip pat nustatė įmonės savininko sutuoktinio atsakomybę už bendras prievoles kreditoriams.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistas skundžiamas teismų nutartis. Jis nurodo, kad kasatorės argumentas dėl CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo taikymo išeina už kasacinio skundo ribų, nes teismo nutarčių teisėtumas tikrinamas tik remiantis bylos medžiaga, tuo tarpu ginčo pagrindas buvo ne teisės aktų taikymas, bet įrodymų tyrimas ir vertinimas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenagrinėjo nurodyto įstatymo taikymo, šis argumentas nurodytas tik bylą nagrinėjant kasaciniame teisme. Teismai ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus įrodymus, įvertino kiekvieno byloje pateikto įrodymo reikšmę, todėl nepagrįstas kasatorės argumentas dėl šių procesinės teisės normų pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad verslu vertėsi abu sutuoktiniai, tam buvo naudojamas bendras šeimos turtas, iš įmonės gauta nauda buvo skirta šeimos poreikiams, todėl bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti gali būti naudojamas ir asmeninis skolininko sutuoktinės turtas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, šioje byloje neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias iš individualios įmonės veiklos, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio ir 25 straipsnio 1 dalies taikymo ginčo santykiams
Teisinis santykis nėra statinis reiškinys, jis plėtojasi, keičiasi, atsiranda naujų faktų, reikšmingų teisinio santykio turiniui. Šeimos teisiniai santykiai yra tęstiniai, todėl santykis, kaip toks, gali atsirasti iki įsigaliojant naujajam Civiliniam kodeksui, tačiau tęstis šiam jau galiojant. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių santuoka buvo sudaryta 1992 m. sausio 25 d., ginčijama A. G. prekybos įmonė įregistruota 1995 m. birželio 6 d., įmonė pripažinta bankrutavusia 2007 m. gegužės 28 d. teismo nutartimi. Kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo faktinių bylos aplinkybių, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytais faktais ir pažymi, kad, atsižvelgiant į išvardytus teismų nustatytus faktus, pažymėtina, jog pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, t. y. kai teisinis santykis yra tęstinis, šalių teisėms ir pareigoms, atsiradusioms iki įsigaliojant naujajam CK, taip pat bet kuriems tęstinio teisinio santykio pokyčiams, įvykusiems įsigaliojus naujajam CK, turi būti taikomos 2000 m. CK normos. Kasatorės skunde nurodytas argumentas dėl, jos manymu, netinkamo CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo yra nepagrįstas, nes, atsižvelgiant į šios normos turinį, pagal įstatymo analogiją darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos dėl sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatyto teisinio režimo turėtų būti taikomos nepaisant to, kada buvo turtas įgytas, t. y. įsigaliojus naujajam CK ar iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to pripažintina, kad, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijų tinkamai ir pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė CK normas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo.
Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą
Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, nes neteisingai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir neišsamiai įvertino konkrečią bylos medžiagą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Kasatorė skunde kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas faktų netiria (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl teisės klausimų, ar nebuvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais. Kokie tai gali būti įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į CPK reikalavimus ir vertindamas įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą. Pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką tokiais įrodymais gali būti ir vedybų sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ v. L. U., A. Z. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-35/2006), sutuoktinių sudaryti sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., I. R. v. UAB,,Gabuva“, UAB,,Giraitės vandenys“ ir kt.; bylos Nr. 3K-7-149/2008). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu pagal byloje esančius įrodymus, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, įvertinti įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi ir panašiai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padarė išvadą, jog atsakovė pagal jos pateiktus dokumentus, kurie buvo nepakankami įrodyti esmines bylos dėl sutuoktinių turto teisinio režimo aplinkybes, nepagrindė savo reikalavimų pagrįstumo, todėl tai teismams leido padaryti išvadas apie tai, kad ginčo įmonė buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas konkrečiai išvardijo šalių pateiktus įrodymus, juos vertino, tačiau nepripažino atsakovės pateiktų įrodymų: stomatologijos įrangos pirkimo dokumentų, stomatologijos kabineto įrengimo išlaidas patvirtinusių dokumentų, buto, kuriame įrengtas kabinetas, dovanojimo jai sutarties, Socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus pažymų apie sutuoktinių valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, patvirtinusius faktą, kad A. G. prekybos įmonė nebuvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau negalima sutikti su kasatorės argumentu, jog teismai šių įrodymų apskritai nevertino, t. y. tik ta aplinkybė, kad teismai vertino tam tikrą įrodymą ne taip, kaip tikėjosi viena iš šalių, nėra pagrindas teigti, kad teismai šio įrodymo apskritai nevertino ar vertino neteisingai. Minėta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis), o svarbiausia, kad sprendimo ar nutarties motyvuojamojoje dalyje būtų pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas. Teisėjų kolegija, vertindama kasatorės argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kasatorės nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tik tai, kad teismams įvertinus tam tikrus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių palankus sprendimas nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės, jeigu iš byloje esančių teismų procesinių dokumentų motyvuojamųjų dalių matyti, kad teismai tyrė ir vertino visus įrodymus, tačiau priėmė kitokį, nei tikėjosi viena iš šalių, sprendimą. Pripažinus, kad teismai nepažeidė CPK normų dėl įrodymų įvertinimo, darytina išvada, jog kasatorė nepaneigė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, jog sutuoktinių turtas nebuvo bendroji jungtinė nuosavybė, todėl A. G. prekybos įmonė pagrįstai buvo pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Dėl CK normų, reglamentuojančių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą
Konstatavus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai ginčo santykiams taikė CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo normas, CK straipsnius, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasatorės argumentą, jog teismai neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus šioje byloje. Pagal CPK 3 straipsnį teismai, nagrinėdami bylas ir priimdami sprendimus, vadovaujasi įstatymais ir taip įgyvendina teisingumą. Teismai, aiškindami ir taikydami įstatymus, teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, leidžiantys teismui konkrečioje byloje priimti teisingą sprendimą, tačiau teismas, taikydamas teisės aktus, negali pats sukurti taisyklių, jis turi tik įstatymus taikyti nustatytoms bylos aplinkybėms. CK 1.5 straipsnis yra lanksti norma, leidžianti teismui konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes, užpildyti teisinio reglamentavimo spragas. Kasatorė šio skundo argumentu kelia iš esmės vėl tuos pačius jau pirmiau minėtus teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimus, susijusius su sutuoktinių turto teisinio režimo nustatymu ir tinkamos normos taikymu, teigdama, jog teismai, nepaisant to, kad netinkamai taikė CK normas, turėjo atsižvelgti į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, tačiau, Civiliniame kodekse esant įtvirtintoms teisės normoms, skirtoms reguliuoti šiuos ginčo teisinius santykius, teismai, nepažeisdami išvardytų principų, taikė tiek CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, tiek CK teisės normas dėl sutuoktinių turto teisinio režimo, įrodymus vertino pagal CPK nustatytas taisykles, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pažeidė CK 1.5 straipsnyje nustatytus principus.
Dėl Įmonių bankroto įstatymo nuostatų aiškinimo
Atsakovei nepaneigus sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, neįrodžius, kad iš A. G. prekybos įmonės gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, darytina išvada, jog iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, kurios tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktiniams priklausančio asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.209, 3.88, 3.113 straipsniai). Įmonių bankroto įstatymo nuostatos aiškintinos kartu su CK normomis, įstatymų leidėjas, bankrutuojančios įmonės administratoriui suteikdamas teisę vykdyti išieškojimą iš įmonės savininko turto, taip pat nustatė įmonės savininko sutuoktinio atsakomybę už bendras prievolės kreditoriams, todėl, nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad sutuoktinių turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, konstatuotina, jog jų turtas nebuvo atskirtas, todėl iš santuokos metu įsteigtos individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, ir taip administratoriui buvo suteikta teisė pareikšti išieškojimą į abiem sutuoktiniams priklausantį turtą, o jo neužtekus – į asmeninį kito sutuoktinio turtą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė CK straipsnius dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias iš individualios įmonės veiklos, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl kasaciniu skundu skundžiamos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartys paliktinos galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
