S. Č., E. M., M. U., H. L., Z. D., M. M., J. G., P. V. ir I. V. pagal BK 300 str., 228 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-75-511/2022

Teisminio proceso Nr. 1-04-7-00013-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.29.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. Č. ir E. M. kasacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalies, kuria nuteisti S. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 9415 Eur (250 MGL) dydžio bauda, E. M. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 7532 Eur (200 MGL) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsnio 1, 2 dalimis, E. M. vieneriems metams taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje ar valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose, atliekant viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas, arba teikti viešąsias paslaugas visuomenei atėmimas.

M. U., H. L. ir Z. D. B. civilinis ieškinys atmestas.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 11 d. nutarties dalis, kuria nuteistojo E. M. gynėjo advokato M. M. ir nuteistojo S. Č. apeliaciniai skundai atmesti.

Plungės apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria S. Č. ir E. M. išteisinti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties dalis, kuria Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Velučio ir nukentėjusiųjų M. U., H. L., Z. D. B. apeliaciniai skundai atmesti, kasacine tvarka neskundžiamos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. Č. ir E. M. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo dokumentus ir disponavo suklastotais dokumentais, t. y. S. Č., būdamas UAB „V“ direktorius, siekdamas sudaryti teisines prielaidas UAB „V“ pateisinti didesnio, nei esamiems pastatams eksploatuoti pagal jų paskirtį reikalinga, dydžio valstybinės žemės sklypo nuomą ne konkurso tvarka, parengė nusikalstamą veiką, kuria siekė teisinėje apyvartoje įtvirtinti tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „V“ nuomojamame valstybinės žemės sklype tariamai esantį pastatą, kuriam eksploatuoti pagal paskirtį reikalinga turimo sklypo dalis. Vykdydamas parengtą nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad matininkas, atlikdamas matavimo darbus, užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą, nes jo atliktų nekilnojamųjų daiktų matavimai yra įregistruojami viešajame registre kaip preziumuojamai teisingi, suvokdamas, kad vykdydamas savo funkcijas matininkas kadastrinius matavimus gali atlikti tik realiai esantiems nekilnojamiesiems daiktams, S. Č. įkalbėdamas palenkė MB (duomenys neskelbtini) direktorių ir matininko funkcijas atliekantį E. M. parengti UAB „V“ nuomojamame valstybinės žemės sklype nesančio pastato – garažo kadastrinių matavimų bylą. E. M. sutikus kartu daryti parengtą nusikalstamą veiką, S. Č., veikdamas kaip padėjėjas, perdavė E. M. kadastriniams nesamo pastato matavimams atlikti būtinus dokumentus, o šis parengė nesančio statinio – garažo nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. užpildė pagrindinio pastato, jo dalių ir prietaisų kadastro duomenų (1A forma), statinio nuotraukų (1F forma), pirmo aukšto plano, pagrindinio pastato, jo dalių ir prietaisų įkainojimo (perkainojimo) (2A forma), pagrindinio pastato vidaus plotų eksplikacijos (3 forma) formas, nurodydamas jose tariamus kadastro duomenis, kad pastatas buvo pastatytas 2008–2015 metais, o kadastro duomenys užfiksuoti 2015 m. gegužės 6 d.; bendras plotas 65,11 kv. m, tūris 222 kub. m, užstatytas plotas 77 kv. m, baigtumas 94 proc. ir kt., pažymėdamas plane tariamą statinį bei į šią bylą įdėdamas jo tariamą nuotrauką, ir surašė 2015 m. gegužės 7 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. 1, nurodydamas joje tikrovės neatitinkančius duomenis, kad užbaigta II grupės nesudėtingo statinio – garažo, kurio bendras plotas 65,11 kv. m, tūris 222 kub. m, užstatytas plotas 77 kv. m, baigtumas 94 proc. ir kt., nauja statyba adresu: (duomenys neskelbtini), pagal Palangos miesto savivaldybės 2008 m. rugpjūčio 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. 298, taip nurodytus dokumentus suklastojo.

2. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas susitarimą su E. M., S. Č. ne vėliau kaip 2015 m. gegužės 7 d. nurodytus jam žinomai suklastotus dokumentus iš E. M. paėmė, taip juos įgydamas. Toliau veikdamas kaip vykdytojas, S. Č. įgytus suklastotus dokumentus 2015 m. gegužės 7 d., tyrimo nenustatytu laiku, pateikė VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui su prašymu įregistruoti UAB „V“ nuosavybės teises į suklastotuose dokumentuose nurodytą nekilnojamąjį daiktą, jį VĮ Registrų centras patenkino. Taip S. Č. žinomai suklastotus dokumentus panaudojo.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. Č. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 300 straipsnio 1 dalį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos S. Č. teisės, be to, tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

3.2. Bylos įrodymai (viešo pobūdžio straipsniai, Klaipėdos apygardos teismo sprendimas ir kt.) patvirtina prokuroro neleistiną suinteresuotumą ar subjektyvaus nusiteikimo prieš S. Č. faktą, nes prokuroras surašė kaltinamąjį aktą, žinodamas, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai nenorėjo pradėti ikiteisminio tyrimo dėl tariamų nukentėjusiųjų nepagrįstų skundų. Iš bylos duomenų matyti, kad prokuroras apskritai nesigilino į bylos pradžią, nesiaiškino, kodėl, kokiu pagrindu tariamos nukentėjusiosios siekia paimti iš UAB „V“ žemės dalį, atmetė S. Č. ir jo gynėjo prašymus išreikalauti žemės atkūrimo dokumentus, pateikti įrodymus, kuriais remiantis pretenduojama į S. Č. vadovaujamos bendrovės nuomojamą žemę, negynė viešojo intereso, todėl nebuvo sugrąžinta J. G. žemė valstybei, o galimai Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnams patarus, M. U. 2015 m. gruodžio mėn. kreipėsi į teismą dėl mirusių tėvų įvaikinimo mirusiam įtėviui J. G., turint tikslą paimti J. G. žemę. Palangos apylinkės teismas, išnagrinėjęs P. V.-L. dukters M. U. pareiškimą civilinėje byloje Nr. e2-40-588/2016, 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad jau mirę P. V.-L. ir I. V. buvo įvaikinti jau mirusio J. G. Šis įvaikinimas neteisėtas, prieštarauja formuojamai teismų praktikai – Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-261-275/2008 yra pasisakęs, kad pagal teisinį reguliavimą atkurti nuosavybės teisę į įtėvių išlikusį turtą nebuvo ir nėra numatyta faktinių įvaikių vaikams bei įvaikiams. Prokuroras į šias aplinkybes neatsižvelgė net tada, kai jam buvo pateikti dokumentai (Klaipėdos apygardos teismo sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis), patvirtinantys, kad M. U. ir kitų su ja susijusių asmenų pretenzijos į UAB „V“ nuomojamą žemę yra nepagrįstos ir neteisėtos, o Nacionalinė žemės tarnyba, siekdama padėti šioms pretendentėms, neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį su UAB „V“ dėl 0,63 ha valdomo žemės ploto. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba aiškiai išreiškė savo išankstinę poziciją minėtoje įvaikinimo civilinėje byloje, nurodydama, kad neprieštaraus tokiam įvaikinimui, nors iki mirties ne tik P. V.-L., bet ir kito įvaikinto jos brolio I. V. palikuonys niekada nenurodė apie įvaikinimo faktą ir niekada nesiekė jo nustatyti. Šių aplinkybių prokuroras nenagrinėjo ir, neturėdamas teisinio pagrindo bei įrodymų, kaltino S. Č. panaikinus M. U. ir kitoms nukentėjusiosioms teisę paveldėti žemę. Pirmosios instancijos teismas ignoravo S. Č. prašymus aiškintis M. U. ir kitų prokuroro nukentėjusiosiomis pripažintų asmenų teiginius apie jų senelio žemę bendrovės nuomojamoje žemėje. S. Č. reiškė prokurorui nušalinimą, juo labiau nesutiko, kad šis palaikytų nepagrįstai jo paties suformuluotą kaltinimą byloje, kai papildomai išaiškėjo jo paties korupcinio pobūdžio veiksmai, dėl kurių jis buvo nušalintas nuo pareigų (teisinius pagrindus dėl prokuroro nušalinimo patvirtinanti medžiaga yra byloje). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenušalino prokuroro, kuris, toliau palaikydamas kaltinimą, S. Č. prašė paskirti BK normoms ir teismų praktikai prieštaraujančią trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, nenušalindamas prokuroro nuo bylos, pažeidė S. Č. teisę į objektyvų teismo procesą. Be to, toks sprendimas prieštarauja teismų praktikai, pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo sprendimui nušalinti prokurorą baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MVMtNTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1S-54/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1S-54/2008">1S-54/2008</a> vien dėl nepasitikėjimo fakto. Todėl pirmosios instancijos teismas ir, pateisinęs tokį jo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 58 straipsnio 1 dalies, 60 straipsnio 4 dalies ir kitų teisės aktų nuostatas, užtikrinančias kaltinamojo teisę į nešališką teismą, nesivadovavo šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>, 2K-243/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-388/2014, 2K-7-124-648/2015, 2K-132/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-65-976/2017, 2K-189-1073/2019).

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, informuodamas kaltinamuosius dėl galimo kaltinimo keitimo į BK 300 straipsnio 1 dalį, neišsakė išankstinės nuomonės dėl jų kaltės, todėl rungtyniškumo bei nekaltumo prezumpcijos principų nepažeidė, vadovavosi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-380-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-380-942/2015">2K-380-942/2015</a>, kurioje buvo sprendžiama visiškai kitokia situacija, kai pati kaltintoja prašė leisti keisti kaltinimą į švelnesnį (iš tyčinio į neatsargų), o šiuo atveju teismas, neišnagrinėjęs bylos iš esmės, iš anksto nurodė, kad perkvalifikuoja veiką į BK 300 straipsnio 1 dalį ir pagal šį straipsnį nagrinės bylą. Tai neabejotinai iš anksto išsakyta teismo apkaltinamoji pozicija, kuriai esant nebebuvo pagrindo tikėtis, kad teismas išnagrinės bylą objektyviai ir nešališkai, nebeliko lūkesčio, kad S. Č. bus išteisintas, kad juo ir jo teikiamais argumentais teismas galės patikėti. Tokią situaciją apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino kaip pirmosios instancijos teismo teisingą procesinį elgesį.

3.4. Dėl pirmosios instancijos teismo neobjektyvumo ir šališkumo buvo neleistinai ir nepateisinamai užtęstas baudžiamasis procesas, nes apeliacinės instancijos teismas, siekdamas ištaisyti šio teismo procesines klaidas (kai nemotyvuotai buvo atmestas S. Č. prašymas išreikalauti ir pridėti prie bylos nukentėjusiųjų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo dokumentus bei su šiuo procesu susijusias kitas civilines bylas), turėjo atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti objektyviai tiesai nustatyti svarbius nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ne tik pirmosios instancijos teismo išnagrinėti ir įvertinti įrodymai, bet ir apeliacinės instancijos teisme surinkti duomenys patvirtina, jog jis padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Darydamas tokias išvadas, teismas neatsižvelgė į apeliaciniame skunde ir papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, nenagrinėjo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir naujų surinktų įrodymų svarbos vertinant S. Č. veiksmus, dėl jų konkrečiau nutartyje nepasisakė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neanalizavo įvaikinimo civilinės bylos duomenų, iš kurių matyti išankstinė tariamą nukentėjusiąją palaikanti Nacionalinės žemės tarnybos atstovo pozicija.

3.5. S. Č. BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos nepadarė, abiejų instancijų teismų išvados dėl jo kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos padarytos remiantis ne patikrintais faktais, bet prielaidomis. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nustatytus faktus vertino subjektyviai tik kaltinimo linkme, detaliau neanalizavo S. Č. teisinančių aplinkybių, nevertino Nacionalinės žemės tarnybos valdininkų neteisėtų veiksmų, netikrino šios įstaigos teikiamos informacijos patikimumo ir kt., nesiėmė įmanomų priemonių visoms reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl jų turinio, nes rėmėsi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais (pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodo Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus raštą, kuriame nurodoma, kad į bendrovės teritoriją patenka dalis J. G. žemės, nors nustatyta, kad jokių J. G. žemės įgijimo dokumentų ar planų, schemų nėra), ir priešingai – nepagrįstai įrodymais nepripažino duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, prieštaringumo ir pan.

3.6. Iš bylos įrodymų ir papildomai išreikalautos medžiagos duomenų, kurie buvo įvertinti netinkamai arba apskritai nevertinti, matyti, kad S. Č., būdamas UAB „V“ akcininkas ir vadovas, dar 2003 m. sausio 7 d. dalyvavo UAB „V“ sudarant sutartį dėl 3,0376 ha valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)), sklypo nuomos 99 metams. Šio žemės sklypo paskirtis – kitos paskirties žemė (pramonės teritorija). Nuomos teisės įkeistos AB „Swedbank“. Šiame žemės sklype buvo ir yra įvairių statinių, kurie priklauso UAB „V“. Ši bendrovė minėtoje teritorijoje daugelį metų vykdo ūkinę veiklą, yra pastačiusi ir nugriovusi statinių, kaip ir dabar taip pat vykdo statybas. Išnuomotas sklypas buvo suformuotas tuo metu galiojančių įstatymų pagrindu ir Palangos miesto valdybos 2001 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 206, kuriuo buvo patvirtintas sklypo dydis, jo ribos bei apribojimai. Šis sklypas suformuotas vadovaujantis detaliuoju planu ar žemės sklypo ribų specialiuoju planu, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 16 punkte, ir įregistruotas viešajame registre pagal Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 3800, jo įrašas galioja nuo 2003 m. sausio 6 d. Taigi 2001–2003 m. buvo išspręsti visi žemės ribų nustatymo bei nuomos klausimai ir neginčytinai konstatuota, kad 3,0376 ha žemės sklypas perduotas nuomoti ir kad būtent tokio dydžio sklypas buvo ir yra reikalingas UAB „V“ ūkinei veiklai plėtoti, statiniams šiame sklype turėti ir eksploatuoti. Todėl nesuprantama, kodėl teismai, kaip ir prokuroras, akcentuoja, kad žemė išsinuomota ne konkurso tvarka, teismo nuosprendyje nepaaiškina, kuo čia dėtas faktas dėl žemės nuomos sutarties ne konkurso tvarka ir kodėl S. Č. kaltas, kad valstybė galiojančių įstatymų pagrindu ne konkurso būdu sudarė su bendrove sutartį ir išnuomojo žemę. Ši nuomos sutartis yra teisėta ir ji niekada nebuvo panaikinta, bendrovė daugiau kaip 17 metų moka žemės nuomos mokestį. Be to, nuomos sutarties teisėtumą patvirtino Klaipėdos apygardos teismo sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tačiau nors abiejų instancijų teismai šiuos sprendimus aptarė, dėl jų esminės reikšmės vertinant S. Č. nepagrįstai inkriminuotą nusikalstamos veikos požymį – siekį pateisinti didesnio žemės ploto nuomą – nepasisakė.

3.7. Išnuomotas žemės sklypas buvo ir yra naudojamas autobusų parko reikmėms, siekiant plėsti bendrovės veiklą projektuojami pramoninės paskirties pastatai. Įvairių statinių statybos vyko keliais etapais. Pirmiausia 2008 m. rugpjūčio 14 d. buvo išduotas statybos leidimas, galiojęs iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. Sukaupus tam tikras lėšas, gavus kreditą, buvo pastatyti garažai autobusams, dirbtuvės, administracinės patalpos. Ištikus pasaulinei ekonominei krizei, statybos stojo, tačiau sklypu bendrovė nuolat naudojosi, vykdė savo veiklą. Bendrovė niekada nebuvo kaltinama dėl sklypo nenaudojimo ar netinkamo naudojimo. 2015 m. pavasarį buvo nuspręsta pastatyti atsarginių dalių garažą, jo statyba, įregistravimas VĮ Registrų centre buvo tik tam tikras aplinkybių sutapimas, kuriuo pasinaudojo iki 2015 m. pabaigos visiškai nepažįstami žmonės – šioje bylos pripažintos nukentėjusiosios ir su jomis susiję tretieji asmenys, sugalvoję tam tikrą veiksmų planą, padedant žemėtvarkos pareigūnams, paimti iš UAB „V“ apie 1 ha nuomojamos žemės. 2015 m. pabaigoje S. Č. buvo pasiūlyta geruoju atsisakyti dalies nuomojamos žemės ir jis buvo įspėtas, kad priešingu atveju ji bus paimta priverstinai ir bus problemų su teisėsaugos institucijomis.

3.8. Iš nagrinėjamos bylos duomenų ir prie jos pridėtų nuosavybės teisių atkūrimo bylų matyti, kokios aplinkybės ir motyvai paskatino M. U., H. L., Z. D. B. mėginti pretenduoti į UAB „V“ nuomojamos žemės dalį. Yra įrodyta, kad, ne tik šioms paveldėtojoms, bet ir kitiems pretendentams į P. V.-G. išlikusį turtą (žemę) įvairiais būdais atkūrus nuosavybės teises, dalis nuosavybės teisių į žemę buvo atkurta natūra adresu: (duomenys neskelbtini). Jame vykdomos kotedžų statybos. Šis sklypas yra priešais UAB „V“ sklypo dalį, taigi patogu statybas tęsti kitoje gatvės pusėje, todėl ir buvo pasirinkta ši sklypo dalis. Nors nėra jokių įrodymų (dokumentų, planų), kad J. G. ar P. V.-G. žemė kada nors buvo UAB „V“ nuomojamos žemės teritorijoje, be to, M. U., H. L., Z. D. B. nebuvo susijusios su J. G. giminystės ryšiais, įgyvendinti J. G. likusios žemės paėmimo planą joms padėjo žemėtvarkos darbuotojai, patardami, kad jų mirusi motina bei dėdė būtų įvaikinti įtėvio J. G. Šiame kontekste svarbu tai, kad paveldėtojai į P. V.-G. žemę buvo L. R. ir kiti V. vaikai. D. M. patikslino, kad jie jau atkūrė nuosavybės teisę į savo tėvų iš močiutės paveldėtą žemę ir ją yra pasidaliję. I. V. dalies paveldėtojai nepretendavo į J. G. žemės dalį, suvokdami, kad jie nėra susiję su J. G. giminystės ryšiais. Tačiau, nepaisydamas šių aplinkybių, prokuroras pripažino nukentėjusiosiomis M. U., H. L. ir Z. D. B.

3.9. Teismai vadovavosi M. U. parodymais, tačiau juose iš esmės neigiama, kad J. G. kada nors apskritai turėjo nuosavybės teise priklausančią žemę, o ir kiti pretendentai niekada nepateikė pirkimo sutarties ar kitų dokumentų, partvirtinančių, kad jų seneliai (I. V. ir P. V.) iš grafo buvo įgiję 19,92 ha žemės Palangoje ir Kretingoje ir kur konkrečiai šie sklypai buvo. Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriui M. U. pateikė 2015 m. vasario 19 d. prašymą (kuris pridėtas ir įvaikinimo byloje) grąžinti visą 15,70 ha žemę Palangoje, kaip priklausiusią tik P. V. (t. y. jos močiutei). Taip ji neigė J. G. priklausančios žemės dalies faktą. Kad P. V.-L. ir J. V. neturėjo dokumentų, patvirtinančių V. nuosavybę, matyti iš nuosavybės atkūrimo dokumentų ir prie baudžiamosios bylos pridėtos 1992 m. Palangos miesto apylinkės teismo bylos. Toje byloje priimtame sprendime nurodoma, kad tenkintas P. L. ir J. V. pareiškimas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog P. V.-G. ir J. G. iki 1940 m. birželio 15 d. nuosavybės teisėmis valdė 15,75 ha žemės Palangoje ir 4,17 ha žemės Kretingos apskrityje. Šiuo atveju reikšminga tai, kad, sprendžiant dėl nuosavybės atkūrimo į V., o vėliau – ir į P. V.-G., J. G. žemes, nuosavybės atkūrimo bylose nebuvo dokumentų apie I. V., kaip nurodyto žemės pirkėjo, mirtį, mirties konkrečią datą. Nesuprantama, kaip, nesant tokių duomenų, galėjo būti svarstomos bylos teisme, pavyzdžiui, 1992 m. dėl juridinio fakto dėl žemės valdymo, 2015 m. gruodžio mėn. – dėl įvaikinimo fakto. Abiejų instancijų teismai, spręsdami dėl S. Č. veiksmų tariamo neteisėtumo, į šias aplinkybes visiškai nekreipė dėmesio. Dėl tokio netinkamo įrodymų vertinimo teismai neteisingai nusprendė dėl S. Č. kaltės, t. y. kad jis siekė pateisinti tai, ko jam nereikėjo pateisinti, nes UAB „V“ buvo laisva apsispręsti statyti garažą, nugriauti jį ir t. t. Šio nesudėtingo statinio statyba, įregistravimas ir išregistravimas niekaip negalėjo lemti, pakeisti nei privačių asmenų, nei valstybės intereso ar duomenų visumos. Iš tikrųjų S. Č. 2015 metais iki gegužės 7 d. atlikti veiksmai neturi nieko bendro su M. U., H. L., Z. D. B. 2016 m. pareikštomis pretenzijomis į UAB „V“ valdomos žemės sklypą ar jo dalį. Jos atsirado tik 2016 m. viduryje, o garažas iki pamatų buvo nugriautas 2015 m. rudenį, pamatai išlikę ir teismai tai pripažino, analizuodami Nacionalinės žemės tarnybos dokumentus, kai Palangos apylinkės teismo sprendimu buvo įvaikinti mirusieji įvaikiai mirusiam įtėviui J. G. ir taip sudarė galimybę pretenduoti į J. G. 1992 m. teismo nustatytą žemės dalį. Šios pretendentės tiesiog sugalvojo, kad J. G. žemė yra UAB „V“ teritorijoje, nes tam pagrįsti neturėjo jokių duomenų, išskyrus niekuo nepatvirtintus pasakojimus apie kažkur šioje vietovėje buvusią senelių (neaišku kurių – V. ar G.) žemę. Šie pasakojimai prieštarauja ne tik jau aptartiems įrodymams, bet ir tam, kad (duomenys neskelbtini) gatvės teritorija nėra priskiriama Senajai Palangai, kurioje, kaip teigiama, buvo grafo žemė.

3.10. Dokumentais nustatyta, kad, pagal 2008 m. ir 2017 m. vasario 1 d. statybos leidimus 2015 m. nugriovus garažą, gavus lėšų, sklype pradėtos kitų statinių, reikalingų bendrovės veiklai plėtoti, statybos. Iš Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. vasario mėn. patikrinimo akto, 2016 m. lapkričio 15 d. rašto Nr. 16SD-1781-(14.16.7) matyti, kad 2016 m. spalio 28 d. buvo atlikta UAB „V“ nuomojamo sklypo naudojimo kontrolė ir nustatyta, kad ši bendrovė sklypą naudoja teisės aktų nustatyta tvarka. Nors apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė šį dokumentą, padarė jo turiniui prieštaraujančias išvadas. Nacionalinės žemės tarnybos specialistai nustatė garažo pamatų buvimo sklype faktą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šį dokumentą, nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad garažo sklype nebuvo.

3.11. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad S. Č. galimai pasielgė taip, kaip nurodyta kaltinime, grindė liudytojų parodymais, pagal kuriuos, eidami ar važiuodami pro UAB „V“ teritoriją (kuri, beje, nuo gatvės ir UAB „P“ teritorijos yra atskirta augančiais medžiais, kažkada ir krūmokšniais, kurie šiuo metu iškirsti), jie nematė nuotraukoje rodomo statinio. Tačiau iš šių parodymų matyti, kad bendrovės teritorijoje lankėsi tik vienas kitas asmuo, apklausų metu paprašius patikslinti laikotarpį (nurodyti metus, mėnesį), daugelis jų negalėjo to padaryti. Todėl neaišku, kas ir kodėl, kokiu pagrindu turėtų teigti, kad UAB „V“ reikia pateisinti sklypo nuomos sutartį. Tokie kaltinime inkriminuoti požymiai prieštarauja žemės nuomos sutarties sampratai ir UAB „V“ teisėms 99 metus teisėtai valdyti išsinuomotą žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, dar papildomai nurodydamas, kad netikėti M. U., H. L., Z. D. B., liudytojos G. G., kitų liudytojų parodymais nėra pagrindo, nes apleistos teritorijos faktą patvirtina ir kiti liudytojai ir bylos įrodymai. Tačiau M. U. ir kitais su ja susijusiais asmenimis negalima tikėti dėl jų suinteresuotumo, savanaudiško tikslo ir galimų neteisėtų veiksmų (ypač įvaikinimo procese) įgyjant teises į J. G. nuosavybę, todėl jie turi pagrindą apkalbėti, meluoti. Kiti įrodymai patvirtina tik tai, kad sklype augo krūmai, tačiau krūmų buvimas nėra sklypo apleidimas. Kita vertus, vertinant S. Č. veiksmus, sklypo būklė apskritai neturi teisinės reikšmės. Atsižvelgiant į galiojančią žemės nuomos sutartį, S. Č. nebuvo jokio būtinumo klastoti dokumentus ar įkalbėti tai daryti kitus asmenis. Teismas gali keisti ar nutraukti sutartį tik esant teisėtam pagrindui. Kol nebuvo įvaikinti mirę asmenys mirusiam įtėviui, jokių pretenzijų į UAB „V“ sklypą nebuvo ir negalėjo būti. Kaip minėta, Nacionalinė žemės tarnyba po apylinkės teismo sprendimo įvaikinimo byloje mėgino prievarta atimti iš bendrovės M. U. ir su ja susijusiems asmenims reikiamą žemės plotą, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu patenkino UAB „V“ ieškinį – Plungės apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir pripažino neteisėtu vienašalį sutarties dalies nutraukimą pagal Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus vedėjo 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartimi šį Klaipėdos apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjų M. U., H. L., Z. D. B. skundą kaip nepagrįstą dėl įpareigojimo Nacionalinei žemės tarnybai išnagrinėti jų 2018 m. birželio 4 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į P. V.-G. ir J. G. iki nacionalizacijos valdytas žemes Palangos mieste. Šiuos procesinius dokumentus apeliacinės instancijos teismas nurodė, tačiau juose esančiais duomenimis nesivadovavo.

3.12. Tai reiškia, kad jokių kitų įrodymų, patvirtinančių galimą S. Č. kaltę ir kaltus veiksmus, teismai nesukonkretino. Nors ir buvo analizuojami garažą stačiusių (nugriovusių) bei garažo pamatus fiksavusių liudytojų parodymai, kurie patvirtino matę garažą ar statybvietę, šie kaltinimą paneigiantys įrodymai buvo nemotyvuotai atmesti. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas liudytojų G. V. K., S. S., V. T. parodymus, apsiribojo konstatavimu, kad minėti asmenys buvo bendrovės darbuotojai, tačiau tai nėra pagrindas netikėti jų parodymais.

3.13. Teismai pažeidė teisingumo principą, pasielgė formaliai nevertindami M. U., H. L., Z. D. B. ir kitų su jomis susijusių asmenų veiksmų (Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnų, prokurorų – dėl valstybės turto sugrąžinimo, viešojo intereso gynimo), atkuriant nuosavybę. Detaliai patikrinus faktus apie neteisėto įvaikinimo procesą, siekiant paimti J. G. turtą – žemę, matyti, kad pagal viešojo intereso gynimo principus ši žemė turėjo atitekti valstybei.

3.14. Garažo pamatai (kurie kažkiek pagal koordinates ar parametrus skyrėsi) realiai buvo apmatuoti ir užfiksuoti byloje esančiuose planuose. Šiuos pamatus išregistravo iš registro ne E. M., o kita matininkė, parengusi atitinkamus dokumentus, todėl teismai turėjo atsakyti į klausimą, kaip ji galėjo išregistruoti garažą (aišku, ir jo pamatus), kurio, kaip teigia teismai, nebuvo. Matininkei dėl jos atliktų veiksmų niekas pretenzijų nepareiškė, jokio pažeidimo, išregistruodama garažą, ji nepadarė. Ir E. M. parengta kadastrinė byla bei jos pagrindu padaryti įrašai kadastre nebuvo anuliuoti, užginčyti, E. M. nebuvo taikytos drausminės priemonės. Tai reiškia, kad jo parengti dokumentai ir S. Č. pasirašyta deklaracija negalėjo būti vertinami kaip negaliojantys ar neteisingai sudaryti.

3.15. S. Č. asmeniškai nepažinojo E. M., jis buvo pakviestas į matavimus per kažkurį matininkų bendrovės darbuotoją, jo nieko neprašė ir su juo matavimo metu nekontaktavo, buvo susitikęs tik kartą, galimai, kai jam buvo pateikta „bylutė“, jis tik pasirašė deklaraciją ir dokumentai buvo pateikti VĮ Registrų centrui. E. M. jokių dokumentų S. Č. neperdavė. Tai patvirtina ir E. M. Apeliacinės instancijos teismas didelį dėmesį skyrė specialisto K. G. išvadai bei paaiškinimams. Tačiau šia specialisto išvada vadovautis negalima, nes buvo atsisakyta pateikti kompiuterinių programų, kurias specialistas naudojo atspindžių tyrimui, sertifikatus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl ekspertizės, specialistų išvados vertinimo kriterijų yra pasisakęs kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-112/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-112/2014">2K-112/2014</a>, 2K-316-699/2015, 2K-374-677/2016, 2K-110-976/2021. Be to, statinio parametrų netikslumai, nuotraukos galimi netikslumai negali paneigti pastato buvimo fakto. Tai reiškia, kad specialistas K. G. pastato buvimo ir nepaneigė, tik nurodė esant tam tikrų pastatų parametrų neatitikimų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojos L. B. ir Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojo V. D. surašytas 2016 m. vasario 1 d. aktas patvirtina apleistų pamatų faktą, tačiau teismas mano, kad nuo 2015 m. rudens pamatai negalėjo susenti, apaugti žole. Teismas neįsigilino į visus bylos duomenis, nes garažo pamatai nebuvo apleisti – jie buvo sumontuoti prie anksčiau toje vietoje buvusių senų pamatų likučių, bendrovės turėtais senais blokais, kitomis pamato medžiagomis. Tai reiškia, kad šie pamatai nebuvo naujai padaryti ir dar 2016 m. vasario 1 d. Kita vertus, natūralu, kad nuo rudens per žiemą niekas nepjovė žolės, krūmokšnių, kurie neabejotinai nuo rudens augo. Taigi šis teismo motyvas tėra prielaida, pagrįsta spėjimu. Pagal teismų praktiką, teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, tokių duomenų palyginimu tarpusavyje, o teismo išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu atveju spręsdamas asmens kaltumo klausimą teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą bei pakankamumą ir pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020, 2K-284-719/2020 ir kt.). Abiejų instancijų teismai nesivadovavo nurodyta teismų praktika, taip pažeidė S. Č. teises į objektyvų ir teisingą procesą.

3.16. Teismai nebuvo objektyvūs dėl visiškai formalių galimų buvusio statinio duomenų netikslumų. Vertinant teismų praktikoje BK 300 straipsnio 1 dalyje ir kitose dalyse nurodytų veikų pavojingumą yra pažymėta, kad nusikalstama veika kėsinamasi į dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Straipsnyje uždraustos veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje netikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198- 689/2019). Tada, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTU5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-559/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-559/2011">2K-559/2011</a>, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.). Taigi, jeigu S. Č. nežinant ir buvo užfiksuoti garažo parametrų netikslumai, dar nereiškia, kad, pasirašęs deklaraciją ir pateikęs registruoti duomenis, jis sukėlė valstybei, asmenims ar visuomenės vertybėms reikšmingą žalą. Remiantis šiam klausimui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-424-696/2016, 2K-145-495/2021, S. Č. pasirašyti dokumentai nėra nusikaltimo objektas. Jei ir būtų formalių neatitikimų, tai galėtų būti mažareikšmė veika, nesukėlusi niekam jokių pasekmių (BK 37 straipsnis). Nesuprantami pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad jo veiksmai (neaišku kurie) sukėlė reikšmingų negatyvių pasekmių valstybei, visuomenei ar neįvardytiems asmenims.

3.17. Kita vertus, jeigu M. U., H. L. ar Z. D. B. turėjo kokių nors civilinių pretenzijų bendrovei, galėjo kreiptis į teismą civiline tvarka. Tačiau tariamos pretendentės ėmė šmeižti S. Č. ir UAB „V“ nusikalstamų veikų padarymu, kad pasiektų tikslą – gautų žemės, kuri joms nepriklauso. Kitaip tariant, prokuratūros pagalba civiliniai teisiniai klausimai buvo perkelti į baudžiamąjį procesą. Bylą išnagrinėję teismai šiuo aspektu nepasisakė, nors šis klausimas buvo keliamas. Taigi baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimas byloje nebuvo sprendžiamas, kaip tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-145-495/2021.

3.18. Kaip matyti iš bylos duomenų, prokuroras dėl nesuprantamų priežasčių nepagrįstai siekė griežčiausios bausmės – trejų metų realaus laisvės atėmimo už veiksmus, kurie negali būti pripažinti nusikalstamais. Teismai nesiaiškino ir nepasisakė, kaip vertina teisės taikymo prasme tokius prokuroro reikalavimus, ir net nagrinėjo nušalinto nuo bylos prokuroro neteisėtą apeliacinį skundą. Jeigu S. Č. ir būtų nusikaltęs, tai teismai visiškai neatsižvelgė į jo asmenybę, finansinę padėtį, pasekmes, taip pažeidė BK 54 straipsnio 1–2 dalių nuostatas, teismų praktiką, kurioje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118/2011">2K-118/2011</a>, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019 ir kt.). Teismai gali taikyti ir švelnesnę, nei nustato įstatymas, bausmę ar jos rūšį (BK 54 straipsnio 3 dalis).

3.19. S. Č. nebuvo nei kurstytojas, nei padėjėjas, nei vykdytojas, nes nei vienas pats, nei su kuo kitu nevykdė, nesirengė vykdyti ir nekurstė, neorganizavo nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog inkriminuoja S. Č. ir BK 25 straipsnio 2 dalį, tačiau nuosprendžio rezoliucijoje apie tai nepasisakė, apie tai nekalbama ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Be to, teismai privalėjo įrodyti, kad dokumentų klastojimą S. Č. padarė tiesiogine tyčia, tačiau tokią išvadą grindė prielaidomis.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus dėl nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, kitas sprendimų dalis palikti nepakeistas. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, priimtas padarius esminius BPK reikalavimų pažeidimus, dėl jų buvo suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamųjų teisės ir sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo pažeidimų neištaisė.

4.2. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintos teisės į nešališką teismą, teisingą procesą, į gynybą, taip pat pažeistas rungimosi principas bei BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta nusikalstamos veikos esminių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka.

4.3. 2019 m. rugsėjo 19 d. teisiamojo posėdžio metu teismas iš anksto informavo proceso dalyvius, kad, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, kaltinamiesiems inkriminuotą veiką iš BK 300 straipsnio 3 dalies perkvalifikuos į 300 straipsnio l dalį ir skirs bausmę. Teismo pozicija dėl galimo išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ar 300 straipsnio l dalį, nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, iš viso nebuvo išsakyta. Įrodymų tyrimo metu paaiškėjus naujoms ir esminę reikšmę turinčioms aplinkybėms, kurios lėmė veikos perkvalifikavimą pagal visiškai kitą baudžiamąjį įstatymą, kad ir lengvesnį, teismas negalėjo iš anksto pranešti kaltinamiesiems apie dėl jų priimtiną apkaltinamąjį nuosprendį. Aptariamu atveju asmens kaltės ar nekaltumo klausimas, galimas veikos perkvalifikavimas pagal to paties straipsnio kitą dalį ar jo punktą, turėjo būti išspręstas tik pasitarimų kambaryje, o ne išviešintas teisiamajame posėdyje. Dėl nekaltumo prezumpcijos ir teismo nešališkumo principų pažeidimo po kaltinamųjų pareikšto nušalinimo teismas privalėjo nusišalinti BPK 58 straipsnio 4 dalies pagrindu.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad kaltinamųjų teisės nebuvo pažeistos, motyvuodamas tuo, kad teismas, pranešęs savo poziciją proceso dalyviams, padarė byloje pertrauką ir sudarė galimybę pasiruošti gynybai. Tačiau šios instancijos teismas nevertino esminės aplinkybės, kad E. M. ir S. Č. gynyba aptariamu atveju tapo beprasmė, nes pirmosios instancijos teismas, neišėjęs į pasitarimų kambarį ir pažeidęs procesinio sprendimo priėmimo slaptumo principą (BPK 298 straipsnis), išsakė savo išankstinę poziciją dėl abiejų kaltinamųjų nuteisimo, taip iš esmės paskelbdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Viešinant tokią išankstinę poziciją BPK 256 straipsnio 2 dalies pagrindu, nebuvo užsiminta apie visiško ar dalinio išteisinimo galimybę, buvo apibendrintai nurodyta, kad, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamieji gali būti pripažinti kaltais ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikų kvalifikavimu.

4.5. Be to, buvo padaryti įrodymų vertinimo pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis.

4.6. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTU5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-559/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-559/2011">2K-559/2011</a>, 2K-161/2012). (Kasaciniame skunde cituojamos ir kitos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjA3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-607/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-607/2007">2K-607/2007</a>, 2K-132/2008, 2K-7-200/2008, 2K-244/2009 dėl BK 300 straipsnio taikymo.)

4.7. Pripažįstant E. M. kaltu, nebuvo nustatytas būtinasis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – kaltė. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl E. M. kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, vadovavosi liudytojų paaiškinimais, kad apleistame sklype pastato nematė, specialisto paaiškinimais dėl neatitikimų kadastrinio matavimo byloje, Nacionalinės žemės tarnybos atlikto matininko E. M. veiklos vertinimo (dėl 2015 m. gegužės 6 d. matavimų) duomenimis, kuriais nustatyta, kad parengti dokumentai buvo suklastoti ir užregistruoti.

4.8. Tačiau byloje yra įrodymai: Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus 2016 m. vasario 1 d. patikrinimo aktas Nr. I6ŽN- 6-(14.16.73) ir 2017 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. ISS-2234-(10.5), 2017 m. birželio mėn. VĮ Registrų centro išrašas iš duomenų bazės apie pamatų išregistravimą, 2015 metų informacija iš www.maps.lt duomenų bazės, Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vedėjos 2018 m. rugpjūčio 18 d. atsakymas Specialiųjų tyrimų tarnybai, Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus vedėjo K. G. 2018 m. birželio 28 d. raštas Nr. S1-71 dėl elektros oro linijos egzistavimo.

4.9. 2018 m. rugpjūčio 10 d. specialisto išvada Nr. 11 K-199(18) yra neobjektyvi, šališka ir neteisinga, surašyta pažeidžiant Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo nuostatas, nes joje iš viso neaprašyta, kokie tyrimui svarbūs duomenys buvo gauti panaudojus programinę įrangą „Photo Shop CS5“, „Clearid“, „Dtetive“ ir,,Amped5“. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti duomenis apie panaudotų programų (programinių įrenginių) įsigijimo bei įdiegimo dokumentus, nes iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. spalio 29 d. rašto Nr. S-9I0 matyti, kad pirmiau nurodytos programos galėjo būti panaudotos neteisėtai, neturint autorių sutikimo, siekiant patvirtinti, kad Šiaulių apygardos teismo nuosprendis priimtas šiurkščiai pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismo išvados padarytos nesiėmus procesinių priemonių bylai išspręsti teisingai, aplinkybėms nustatyti ir prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas atnaujino įrodymų tyrimą iš dalies, nesiaiškino dėl visumos pirmiau nurodytų rašytinių įrodymų pagrįstumo, teisingumo ir išsamumo. Teismas be pagrindo sureikšmino pirmosios instancijos teisme duotus nukentėjusiųjų M. U., H. L., Z. D. B., liudytojų parodymus, kurie dėl garažo ar likusių pamatų nebuvimo nėra išsamūs ir objektyviai nepagrįsti. Teismas neištyrė visumos pirmiau nurodytų bylos dokumentų, patvirtinančių E. M. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl realaus pastato egzistavimo ir kadastrinės bylos sudarymo aplinkybių, taip pat liudytojų S. S. ir G. V. K. duotus parodymus. Dėl minėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, šie ir kiti prieštaravimai nebuvo pašalinti apeliacinio proceso metu, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. M. tyčia klastojo dokumentą, pagrįsta prielaidomis ir abejonėmis, o ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

4.10. Taip apeliacinės instancijos teismas padarė esminių įrodymų vertinimo klaidų dėl jų turinio. BPK 332 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos reikalauja nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados, aptarti įrodymus dėl visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių. Minėti BPK pažeidimai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą ir suvaržė E. M. teisę žinoti, už ką ir kodėl jis nuteistas.

5. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Stankevičius prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenušalino prokuroro nuo bylos nagrinėjimo, nes tam nebuvo BPK 58 straipsnyje nustatytų pagrindų. Pagrindas nušalinti prokurorą atsirado tik bylą išnagrinėjus ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ užfiksuota, kad 2020 m. gegužės 29 d. Klaipėdos apylinkės teisme buvo gautas ieškovo S. Č. ieškinys, kur atsakovas buvo valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras A. Velutis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui kilo pagrįstų abejonių dėl valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikančio prokuroro šališkumo, nes jam yra iškelta civilinė byla, kurioje jis yra civilinis atsakovas, o S. Č. – civilinis ieškovas. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas išvengti prokuroro šališkumo dalyvaujant abiejuose procesuose, tiesiogiai susijusiuose su S. Č., o vėliau galimos tolesnės šalių konfrontacijos, teismas nusprendė valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikantį prokurorą nušalinti.

5.2. Kasatorius E. M. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes bylą nagrinėjęs teisėjas parodė išankstinį nusistatymą, kai proceso dalyvius perspėjo apie galimybę pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 300 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų teiginį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo priežastys, nurodytos BPK 58 straipsnyje, dėl kurių teisėja negalėjo dalyvauti procese. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos argumentus, pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 256 straipsnio nuostatas ir teisiamųjų teisės į gynybą nepažeidė, ir kaltės klausimo nesprendė. Aplinkybės, kad teisėja netenkino prašymo dėl teismo ar prokuroro nušalinimo nesant tam pagrįstų priežasčių, nesudaro pagrindo tvirtinti bylą nagrinėjantį teisėją buvus šališką.

5.3. Priešingai negu nurodo kasatoriai, visi įrodymai, kuriais grindžiama jų kaltė, bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis, o jų vertinimas atliktas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Nuteistieji nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų pripažinti byloje esančius įrodymus neleistinais ar surinktais neteisėtu būdu.

5.4. Kasatorių argumentai dėl gynybos teisių pažeidimo keičiant kaltinimą teisminio bylos nagrinėjimo metu nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad perkvalifikavimo į lengvesnį nusikaltimą taisyklės taikymas iš esmės nepažeidžia gynybos teisių, jei perkvalifikuojant veiką tik pašalinami nusikaltimo sudėties požymiai, griežtinantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-380-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-380-942/2015">2K-380-942/2015</a>). 2019 m. rugsėjo 19 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad teisėja, vadovaudamasi BPK 256 straipsnio 2 dalimi, išklausiusi proceso dalyvių parodymus, perspėjo teisiamuosius, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika pagal BPK 300 straipsnio 3 dalį gali būti perkvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jeigu teismas, įvertinęs visus bylos duomenis, nuspręstų, jog teisiamasis E. M., būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, veikdamas bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrus kaltinime nurodytus dokumentus ir suklastotus dokumentus realizavo, o teisiamasis S. Č. parengė nusikalstamą veiką bei sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir suklastoti dokumentus, taip pat, veikdamas bendrininkų grupe su valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, kaip padėjėjas ir vykdytojas įgijo suklastotus dokumentus ir juos panaudojo prokuroro kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau valstybei ir fiziniams asmenims nebuvo padaryta didelės žalos. Taip pat teismas, atsižvelgdamas į teisiamųjų ir gynėjų prašymus, nusprendė daryti pertrauką pasirengti gynybai. Taigi pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK nuostatomis ir, teisiamajame posėdyje įspėdamas proceso dalyvius dėl galimybės pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 300 straipsnio 1 dalį, teisiamųjų teisių į gynybą nepažeidė. Beje, teismas nurodė, kad veika gali būti perkvalifikuota tik tuo atveju, jei, įvertinus visus bylos duomenis, tam būtų pagrindas.

5.5. Kasatorių argumentai dėl netinkamo BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su E. M., turėdamas tikslą sudaryti teisines prielaidas UAB „V“ pateisinti didesnio, nei esamiems pastatams eksploatuoti pagal jų paskirtį reikalinga, dydžio valstybinės žemės sklypo nuomą ne konkurso tvarka, organizavo nusikalstamos veikos padarymą, sukurstė E. M. padaryti nusikalstamą veiką, pateikė E. M. reikiamus dokumentus ir žinomai suklastotus dokumentus pateikė įregistruoti VĮ Registrų centrui. E. M., vykdydamas S. Č. prašymą, veikdamas bendrai su S. Č., pirmiau nurodytus dokumentus suklastojo ir juos perdavė S. Č., t. y. nusikalstamos veikos bendrininkui. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad gamina netikrą dokumentą, klastoja tikrą dokumentą, laiko, gabena, siunčia, panaudoja arba realizuoja suklastotą ar netikrą dokumentą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjA4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-608/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-608/2010">2K-608/2010</a>, 2K-426/2010, 2K-210/2014). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-895-2017). Vadovaujantis įrodymų visetu, byloje neginčytinai nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla ir deklaracija apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) yra suklastoti, o nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, nes abu žinojo, kad pastato tikrovėje nėra, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

5.6. Pagal teismų praktiką, sprendžiant BK 37 straipsnio taikymo klausimą, kai yra padarytas dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnio 1 dalis), atsižvelgtina ir į tai, ar šiuo nusikaltimu buvo padaryta žala kieno nors interesams, padarytos žalos pobūdį, dydį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistųjų veika negali būti vertinama kaip mažareikšmė (BK 37 straipsnis), nes baudžiamoji atsakomybė kyla už pačią veiką – netikro dokumento suklastojimą, tokio dokumento panaudojimą, o nuteistieji veikė iš savanaudiškų paskatų, siekdami sudaryti teisines prielaidas UAB „V“ pateisinti didesnio, nei esamiems pastatams eksploatuoti pagal jų paskirtį reikalinga, dydžio valstybinės žemės sklypo nuomą ne konkurso tvarka, suklastoti dokumentai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o tai sukėlė teisinių pasekmių. Be to, E. M. nusikalstamą veiką padarė dar ir būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, vykdydamas viešąsias funkcijas.

5.7. S. Č. kasacinio skundo argumentai dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų pažeidimo nepagrįsti. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje nustatytais bausmės skyrimo pagrindais, BK 61 straipsnio nuostatomis, taip pat atsižvelgė į BK 59 ir 60 straipsniuose nurodytas aplinkybes. Skunde nekonkretizuota, į kokias aplinkybes teismas, skirdamas kasatoriui bausmę, neatsižvelgė. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau nagrinėjant šią bylą tokių išskirtinių aplinkybių byloje nenustatyta. Šios išskirtinės aplinkybės nėra nurodytos ir nuteistojo kasaciniame skunde.

6. Atsiliepimu nukentėjusiosios M. U., H. L. ir Z. D. B. prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime į kasacinius skundus nukentėjusiosios nurodo:

6.1. Pirmosios instancijos teismas galimai veikė šališkai, tačiau ne nuteistųjų, bet nukentėjusiųjų atžvilgiu, kadangi palengvino teisiamųjų padėtį, išteisindamas juos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir pakeisdamas kaltinimą iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį, apie tai pranešęs posėdžio dalyviams, išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties.

6.2. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTU5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-559/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-559/2011">2K-559/2011</a>, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.). Tačiau šiuo atveju buvo padaryta žala trims asmenims – M. U., H. L., Z. D. B. Žemės sklypo dalis, į kurią jos pretenduoja, nuosavybės teise nuo 2002 m. gruodžio 19 d. priklauso valstybei, tačiau dėl kasatorių nusikalstamų veikų atkurti nuosavybės į šią sklypo dalį negalėjo. Taip buvo pažeistos jų konstitucinės ir turtinės teisės, padaryta žala. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijai, yra ne kartą pabrėžęs, kad nuosavybė į turėtą nekilnojamąjį turtą turi būti atkurta visiškai. Valstybė asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įgyvendinti šią savo teisę įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais. Šia nusikalstama veika yra pasikėsinta į Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą, dalyvavimas tokiame procese sukėlė didelį nusivylimą, tai sumenkino pasitikėjimą valstybės teikiamomis paslaugomis. Vien dokumento klastojimas, neturint tam tikro tikslo, yra beprasmiškas, todėl tikslas yra vienas – gauti kažkokią naudą. Nusikalstamų veiksmų motyvus galima paaiškinti tuo, kad kuo daugiau pastatų būtų nuomojamame valstybinės žemės sklype, siekiant išlaikyti nuomos sutartį nepakeistą, buvo klaidingai registruota kadastrinė byla VĮ Registrų centre, siekiant trukdyti valstybės institucijai Nacionalinei žemės tarnybai tęsti atkūrimą natūra.

6.3. Nuosavybės teisių atkūrimas nenagrinėtinas kasaciniame teisme, šis procesas neturėjo būti keliamas apskritai šios bylos nagrinėjimo metu, tačiau nuteistųjų atstovai stengėsi nukreipti bylos nagrinėjimą būtent į nukentėjusiųjų nuosavybės teisių atkūrimo procesų teisinį reglamentavimą.

6.4. Šioje byloje M. U., H. L., Z. D. B. pripažintos nukentėjusiosiomis, nes dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos sudaromos kliūtys atkurti nuosavybės teisę į senelių žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procese jos dalyvauja apdairiai ir atsakingai, pateikdamos visus turimus rašytinius įrodymus, reikalingus senelių P. V.-G. ir J. G. iki nacionalizacijos valdytos žemės nuosavybės faktui bei giminystės ryšiui pagrįsti. 1992 m. gegužės 28 d. Palangos miesto apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad 15,75 ha žemės sklypą iki 1940 m. birželio 15 d. privatinės nuosavybės teisėmis valdė seneliai P. V.-G. ir J. G. Viena iš šių žemių yra UAB „V“ rytinėje gretimybėje, į kurią nuosavybės teisės atkurtos 2012 m., – tai yra viena iš aplinkybių, pagrindžiančių, kad M. U., H. L., Z. D. B. yra teisėtos pretendentės į atkūrimą natūra į valstybinės žemės sklypo dalį, kuri patenka į UAB „V“ ne aukciono būdu išnuomotą sklypą prie nuosavybės teise valdomų pastatų ir kuri visą nuteistojo S. Č. pastatų įsigijimo laikotarpį buvo apleista, apaugusi savaiminiais krūmais, medžiais, nebuvo net aptverta (2001 m. žemės sklypo plane akivaizdžiai matyti tvoros ženklinimas ir už tvoros į šiaurę yra pieva, jokių statinių nėra). Kita aplinkybė, patvirtinanti jų teises į atkūrimą natūra į ginčo sklypą, yra ta, kad, besibaigiant žemės reformai, nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai, esantys atkūrimo byloje, buvo dar kartą peržiūrėti kelių teismų (Palangos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-40-588/2016 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-1827-243/2017), taip pat jau prasidėjus šios bylos ikiteisminiam tyrimui.

6.5. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu: ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintos imperatyviosios nuostatos, reikalaujančios, kad žemės sklypai būtų formuojami ir išnuomojami (perleidžiami nuosavybėn, perduodami neatlygintinai naudotis) tik tokio dydžio, kokio reikia esamam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, Taisyklių 3 ir 8 punktai). Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto ir 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu valstybinė žemė gali būti išnuomojama ar perleidžiama tik esamiems, bet ne būsimiems statiniams eksploatuoti. Kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 370/2013 konstatuota, kad teisės aktuose nenustatyta galimybės be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui, įtvirtintam Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje. Taigi ne aukciono būdu, t. y. lengvatine tvarka, valstybinė žemė išnuomojama su ta esmine sąlyga, kad ji reikalinga joje esančių eksploatuojamų statinių tinkamam naudojimui užtikrinti, ir tik tokio ploto, koks yra būtinas šiai eksploatacijai, o ne pagal detaliajame plane nurodytą planuojamą užstatymo plotą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų S. Č. ir E. M. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to nuteistųjų S. Č. ir E. M. kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas teismų atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, pateikiant savo vertinimą (kaip antai dėl kasaciniuose skunduose nurodytų liudytojų parodymų, tam tikrų dokumentų turinio ir pan.), kasacinių skundų teiginiai, susiję su teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių neigimu, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Nenagrinėtini argumentai dėl nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nukentėjusiosioms M. U., H. L. ir kitiems, dėl Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų veiksmų, kasatoriaus S. Č. nuomone, neteisėtumo, nes įstatymai nustato kitą šių klausimų sprendimo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka); šie klausimai nėra susiję su esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų buvimu (nebuvimu) ar baudžiamojo įstatymo tinkamu (netinkamu) pritaikymu kasatoriams šioje byloje, kurioje jie nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo.

Dėl kasatorių argumentų apie prokuroro ir teismų šališkumą bei kaltinimo keitimą teisme

9. Kasatorius S. Č. teigia, kad baudžiamąją bylą į teismą perdavęs ir joje valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras A. Velutis buvo šališkas, nes nesigilino ir ignoravo aplinkybes, kurioms esant M. U. ir kiti nukentėjusieji pretendavo atkurti nuosavybės teises į UAB „V“ nuomos sutarties pagrindu valdomo sklypo dalį, taip pat kaltino S. Č. panaikinus M. U. ir kitiems nukentėjusiesiems teisę paveldėti žemę, dėl prokuroro korupcinio pobūdžio veiksmų, dėl kurių jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat dėl to, kad prokuroras prašė paskirti S. Č. BK normoms ir teismų praktikai prieštaraujančią bausmę. Su prokuroro šališkumu S. Č. kasaciniame skunde siejamas ir teismų šališkumas – kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nenušalino prokuroro, o apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes pateisino prokuroro nenušalinimą, nagrinėjo jo neteisėtą apeliacinį skundą, nenagrinėjo aplinkybių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.

10. BPK įtvirtintas nušalinimo institutas tiek įtariamajam, tiek kaltinamajam, tiek ir kitiems proceso dalyviams leidžia, be kita ko, pareikšti nušalinimą ir prokurorui (BPK 57 straipsnio 1, 2 dalys). Prokurorui nušalinti taikomi pagrindai nustatyti BPK 58 straipsnio 1 dalyje. Prokuroras negali dalyvauti procese, jeigu: 1) jis toje byloje yra nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; 2) jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; 3) jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; 4) proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių prokuroro nešališkumu. Šioje byloje nenustatyta jokių BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų aplinkybių, taip pat nėra teisinio pagrindo konstatuoti ir kitokių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl prokuroro A. Velučio šališkumo.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Bylos duomenimis grindžiamas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYyLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-162-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-162-303/2017">2K-162-303/2017</a>). Ikiteisminio tyrimo organizavimas, kontroliavimas, vadovavimas jam ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prokuroro funkcijos baudžiamajame procese, ir jų atlikimas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu jį nušalinti. Vien tik kasatoriaus manymas, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas netinkamai ar kad jo netenkino prokuroro priimti procesiniai sprendimai, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti prokuroro šališkumą. Pažymėtina, kad kasatorius turėjo teisę BPK nustatyta tvarka prokuroro veiksmus skųsti aukštesniajam prokurorui, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš bylos matyti, kad apskundimo teise S. Č. aktyviai naudojosi. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro M. J. 2020 m. vasario 21 d. pateikto atsakymo į S. Č. skundą, palaikydamas valstybinį kaltinimą ir paduodamas apeliacinį skundą prokuroras A. Velutis veikė pagal jam priskirtos kompetencijos ribas. Pažymėtina, kad S. Č. teikė skundą prokuratūrai dėl taip pat ir kasaciniame skunde minimų nukentėjusiųjų M. U. ir kt., kasatoriaus nuomone, protegavimo ir korupcijos. Ištyrus šį skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Ž. Š. 2020 m. vasario 28 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorui A. Velučiui pagal BK 228 staipsnio 1 dalį, nenustačius prokuroro piktnaudžiavimo ir konstatavus, kad skundo argumentai nepagrįsti, nes prokuroras vykdė procesinę veiklą, apibrėžtą Konstitucija ir įstatymais. Iš bylos matyti, kad prokuroras A. Velutis iš tiesų buvo perkeltas į žemesnes pareigas, tačiau dėl aplinkybių, visiškai nesusijusių su nagrinėjama byla. Prokuroro už atitinkamą nusikalstamą veiką pagal sankcijos ribas kaltinamajam prašoma paskirti bausmė taip pat nėra pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą. Nors iš bylos matyti, kad pagal vieną iš kaltinimų (BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika) S. Č. buvo išteisintas, tačiau pažymėtina, kad faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustato bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą. Vien tai, kad asmuo kaltinamas dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, dėl vienų yra nuteisiamas, o dėl kitų išteisinamas, ar kad kaltinamas dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, o nuteisiamas pagal kitą nusikalstamą veiką, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti prokuroro šališkumą??.

12.?Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus S. Č. argumentai dėl prokuroro A. Velučio šališkumo grindžiami subjektyvia nuomone ir yra teisiškai nepagrįsti. Atitinkamai, remiantis kasatoriaus S. Č. argumentais, nėra pagrindo konstatuoti bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą dėl to, kad jis nenušalino prokuroro. Iš bylos matyti, kad teismas prokurorui pareikšto nušalinimo klausimą sprendė ir atmetė laikydamasis įstatymo nuostatų, teismo sprendimai šiuo klausimu motyvuoti. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pagal S. Č. Klaipėdos apylinkės teismui 2020 m. gegužės 23 d. paduotą civilinį ieškinį dėl publikacijos naujienų portale „AtviraKlaipėda.lt“ prokuroras A. Velutis buvo patrauktas kaip atsakovas, taigi atsiradus aplinkybei, leidžiančiai abejoti prokuroro nešališkumu, prašymą dėl prokuroro nušalinimo tenkino.

13. Kasatoriai pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia ir ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes bylą nagrinėjęs teisėjas parodė išankstinį nusistatymą, kai proceso dalyvius perspėjo apie galimybę pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 300 straipsnio 1 dalį. Šie teiginiai nepagrįsti. BPK 256 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Pranešimas apie tokios galimybės buvimą dar nereiškia, kad išnagrinėjus bylą kaltinamasis bus pripažintas kaltu. Šios nuostatos taikymas reiškia veikos perkvalifikavimo galimybę, užtikrinant kaltinamojo teisę žinoti, kuo kaltinamas, ir gintis nuo pareikšto kaltinimo, o ne išankstinį teismo nusistatymą dėl bylos baigties. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nepatvirtina, kad pranešdama apie kaltinimo keitimo galimybę bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja būtų kaip nors išreiškusi nuomonę ir dėl bylos baigties. Be to, pažymėtina, kad teismas laikėsi BPK 256 straipsnyje nustatytos kaltinimo keitimo tvarkos, nepažeidė kaltinamojo teisės į teisingą procesą, į gynybą ir rungimosi principo. Šiuo klausimu, atsakydamas į nuteistojo E. M. gynėjo advokato M. M. apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai ir pakankamai išsamiai nutartyje pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

Dėl BK 300 straipsnio taikymo, bendrininkavimo ir veikos mažareikšmiškumo

14. Nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnyje, dalyku paprastai pripažįstami tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-159/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-159/2013">2K-159/2013</a>). Teismų praktikoje laikoma, kad dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą), t. y. sukelia ar gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzUtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-175-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-175-303/2015">2K-7-175-303/2015</a>, 2K-154-1073/2021). Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-35/2011">2K-7-35/2011</a>, 2K-65-697/2020, 2K-154-1073/2021).

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. Č. ir E. M. nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad S. Č., veikdamas bendrininkų grupe su E. M., turėdamas tikslą sudaryti teisines prielaidas UAB „V“ pateisinti didesnio, nei esamiems pastatams eksploatuoti pagal jų paskirtį reikalinga, dydžio valstybinės žemės sklypo nuomą ne konkurso tvarka, organizavo nusikalstamos veikos padarymą, sukurstė E. M. padaryti nusikalstamą veiką, pateikė E. M. reikiamus dokumentus nesamo pastato – garažo kadastrinei bylai sudaryti. E. M., vykdydamas S. Č. prašymą, pirmiau paminėtus dokumentus suklastojo ir juos perdavė S. Č., o šis žinomai suklastotus dokumentus pateikė įregistruoti VĮ Registrų centre.

16. Nuteistųjų kaltę teismai pagrindė liudytojų G. G., A. R., M. P., S. P., E. T., A. V., A. V., R. B., S. M., V. G., V. L., T. L., L. B., nukentėjusiųjų Z. D. B., H. L., M. U. parodymais, kad pastato atitinkamoje vietoje UAB „V“ sklype, kur turėjo būti minėtas garažas, jie nematė, taip pat šiuos parodymus atitinkančiais dokumentais – aerofotografinių nuotraukų apžiūros protokolų duomenimis, iš kurių matyti, kad sklypo teritorijos vietoje, kurioje turėjo būti minėtas garažas, 2010 m. balandžio 26 d., 2013 m. gegužės 17 d. statinių nebuvo, patikrinimo akto duomenimis apie rastų pamatų ir kadastrinėje byloje užfiksuoto garažo koordinačių neatitikimus, specialisto K. G. išvada bei paaiškinimais, patvirtinančiais, kad kadastrinėje byloje pridėtoje nuotraukoje užfiksuoto pastato matmenys neatitinka kadastrinės bylos duomenų, kitais įrodymais, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tai leido teismams patikimai spręsti, kad kadastrinėje byloje užfiksuoto pastato realiai nebuvo, o kadastrinė byla suklastota. Šiuo atveju negalima sutikti su kasacinių skundų teiginiais, kad nuteistųjų kaltė grindžiama prielaidomis.

17. Teismai išsamiai ištyrė ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė, kodėl vadovavosi vienais įrodymais ir kodėl nesivadovavo kitais, apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai atsakė, kodėl atmetė nuteistųjų pateiktas versijas apie kadastrinėje byloje užfiksuoto pastato buvimą. Pažymėtina, teismai įvertino ir S. Č. kasaciniame skunde nurodytus dokumentus – galiojančią UAB „V“ sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartį su vėlesniu pakeitimu, NŽT Palangos skyriaus atlikto žemės nuomos patikrinimo 2016 m. vasario 1 d. aktą, teismų sprendimus ir kitus dokumentus dėl nuosavybės teisų atkūrimo eigos nukentėjusiosioms; tai įvertinęs pirmosios instancijos teismas nenustatė padarytos didelės žalos požymio, inkriminuoto kaltinamajame akte, ir nuteistųjų veiką perkvalifikavo iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 1 dalį bei išteisino pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

18. Kasatoriai teigia, kad teismai nepagrindė jų bendrininkavimo ir tiesioginės tyčios padarant jiems inkriminuotą veiką. Su tuo nesutiktina.

19. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), nurodyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimą apibūdina ir atskleidžia šių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2008">2K-103/2008</a>, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014, 2K-229-628/2020).

20. Viena iš bendrininkavimo formų – bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Taigi būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdis yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19/2014">2K-19/2014</a>, 2K-265-1073/2018).

21. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada dėl abiejų nuteistųjų kaip bendravykdžių, dalyvavimo nusikaltime (BK 300 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad dokumentų klastojimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. asmuo šią veiką padarė suvokdamas klastojantis dokumentą ar panaudojantis suklastotą dokumentą ir norėjo taip elgtis. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė ir vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, tai pagrindžia šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės – nuteistieji žinojo, kad pastato, kurio kadastrinė byla suklastota, realiai nėra. Abu nuteistieji suprato, kad jie veikia bendrai su kitu asmeniu, kėsinasi į tą patį objektą ir kartu su juo siekia bendro rezultato, t. y. dokumentų suklastojimo, ir dėl to kiekvienas įgyvendina dalį jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų požymių. Kad tarp bendrininkų pastangų ir dokumento suklastojimo fakto yra priežastinis ryšys, abejonių nekyla. Be to, teismai nustatė, kad kadastrinė byla buvo suklastota ir panaudota siekiant pateisinti didesnio, nei esamiems pastatams eksploatuoti pagal jų paskirtį reikalinga, dydžio valstybinės žemės sklypo nuomą ne konkurso tvarka.

22. Nors kasatorius S. Č. teigia, kad tokio tikslo būti negalėjo, nes įmonė turėjo galiojančią valstybinės žemės nuomos sutartį, teismai įvertino tiek įvykių seką, tiek įstatymų nustatytas galimas pasekmes, jei būtų nustatyta, kad žemės sklypas nenaudojamas pagal paskirtį.

23. Viena vertus, kasatorius S. Č. neneigia, kad 2015 m. buvo žinoma apie asmenų ketinimus atkurti nuosavybės teises į dalį UAB „V“ iš valstybės nuomojamo sklypo, kita vertus, pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes UAB „V“ planavo ir turėjo leidimą bei projektą statyti bendrovei išnuomotame žemės sklype ypatingą statinį – garažą ir dispečerinę, tačiau statybos nebuvo pradėtos, nuomojamos valstybinės žemės sklypo dalis buvo apleista ir nenaudojama pagal paskirtį, o bendrovė atsisakyti sklypo dalies nenorėjo. Vadovaujantis teisės normomis, nustatančiomis statinių savininko teisę nuomoti statiniams eksploatuoti reikalingą valstybinės žemės sklypą lengvatine – ne aukciono – tvarka, šio asmens naudai suvaržoma žemės savininko, t. y. valstybės, teisė disponuoti žeme kitais, efektyvesniais, būdais, teikiančiais valstybei didžiausią naudą. Dėl to ši teisė suteikiama tik esant įstatyme nustatytoms sąlygoms. Atitinkamai šių sąlygų nelikus, teisinis pagrindas valstybinę žemę nuomoti lengvatine tvarka išnyksta. Todėl, kad būtų pateisintas nuomojamo nekilnojamojo turto sklypo reikalingumas visa apimtimi, susidarius iškilusiai situacijai, S. Č. sugalvojo turimo statybos leidimo pagrindu registre įregistruoti kitą, nesudėtingą, statinį – garažą, kuriam nebuvo reikalingas projektas ir naujas leidimas, tam tikslui įgyvendinti pasitelkė E. M. ir abu šį sumanymą įgyvendino.

24. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir į tai, dėl kokio pobūdžio teisinių santykių atsiradimo buvo suklastoti dokumentai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų veiksmai, padaryti bendrininkų grupe, negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, negalintys sukelti teisinių padarinių.

25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėčiai nustatyti, teismų buvo išnagrinėtos ir, priešingai nei pirmosios instancijos teismo, tinkamai įvertintos, baudžiamasis įstatymas šiai veikai pritaikytas teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų S. Č. ir E. M. kasacinius skundus.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas

Eligijus Gladutis