Baudžiamoji byla Nr. 2K-69-387/2022
Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00036-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10;
1.2.29.1.1; 2.1.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Sergejus Bekiš),
nuteistajam V. D.,
nuteistojo gynėjui advokatui Vaclovui Janušauskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžiu V. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 9 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. D. galutinė bausmė paskirta 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. D. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus ir juos laikė bei panaudojo: žinodamas, kad UAB „R“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini)) akcijų M. L. B. nedovanojo, dokumentų neperdavė, jos nepaskyrė į direktoriaus pareigas, 2017 m. birželio mėn., bet ne vėliau kaip iki 2017 m. birželio 30 d., tiksliai nenustatytoje vietoje pagamino netikrus dokumentus: 2017 m. birželio 30 d. vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo UAB „R“ direktore nuo 2017 m. liepos 15 d. paskyrė Rumunijos Respublikos pilietę M. L. B., a. k. (duomenys neskelbtini), nors šio asmens sutikęs nebuvo, realiai jo į direktoriaus pareigas nepaskyrė; 2017 m. birželio 30 d. vertybinių popierių dovanojimo sutartį, kuria įformino tariamą 1000 vnt. UAB „R“ paprastųjų vardinių akcijų dovanojimą M. L. B., nors realiai akcijų jai nedovanojo; 2017 m. birželio 30 d. UAB „R“ dokumentų perdavimo aktą, kuriuo įformino tariamą UAB „R“ 2006–2016 m. ir 2017 m. sausio–birželio mėn. buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą M. L. B., nors realiai dokumentų šiai pilietei neperdavė; po to žinomai neteisingus duomenis šiuose dokumentuose patvirtino savo parašu ir šiuos pagamintus netikrus dokumentus laikė bei panaudojo: 2017 m. liepos 17 d. per įgaliotą asmenį – UAB „R“ buhalterę J. Š., nežinančią apie V. D. nusikalstamus ketinimus, suklastotą dokumentą – 2017 m. birželio 30 d. vienintelio akcininko sprendimą elektroniniu būdu pateikė VĮ Registrų centrui, 2018 m. rugpjūčio 28 d. suklastotus dokumentus – 2017 m. birželio 30 d. vertybinių popierių dovanojimo sutartį ir 2017 m. birželio 30 d. UAB „R“ dokumentų perdavimo aktą – pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus pareigūnui (adresu: Varpo g. 29, Šiauliai) bei 2018 m. spalio–lapkričio mėn., tiksliai nenustatytą datą, pateikė juos UAB „R“ bankroto administratoriui J. G. (adresu: (duomenys neskelbtini)).
2. V. D. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „R“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini)) direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnį (2008 m. birželio 26 d. įstatymo redakcija) būdamas atsakingas už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio nuostatas, pagal kurias apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, tyčia paslėpė UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. po to, kai 2014 m. gruodžio 12 d. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) surašė UAB „R“ veiklos patikrinimo aktą Nr. FR0680-835, o 2015 m. vasario 12 d. surašė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4) FR0682-98 ir patvirtino UAB „R“ mokėtiną į biudžetą mokesčių sumą – 411 229,10 Eur, po to, kai 2015 m. gruodžio 23 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendimu atmetė pareiškėjos UAB „R“ skundą dėl VMI sprendimų panaikinimo, 2017 m. birželio 30 d. imitavo fiktyvų UAB „R“ perleidimą kitam asmeniui – Rumunijos Respublikos pilietei M. L. B., gimusiai (duomenys neskelbtini), būtent: 2017 m. birželio 30 d. vienintelio akcininko sprendimu UAB „R“ direktore nuo 2017 m. liepos 15 d. jis paskyrė M. L. B., 2017 m. birželio 30 d. vertybinių popierių dovanojimo sutartimi įformino tariamą 1000 vnt. UAB „R“ paprastųjų vardinių akcijų dovanojimą M. L. B. ir 2017 m. birželio 30 d. dokumentų perdavimo aktu įformino tariamą UAB „R“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą jai, o 2017 m., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, paslėpė UAB „R“ 2006–2016 m. ir 2017 m. sausio–birželio mėn. buhalterinės apskaitos dokumentus: išrašytas ir gautas PVM sąskaitas faktūras, pirminius kasos dokumentus ir kasos knygas, išrašomų ir gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registrus, parduotų automobilių ataskaitas, ilgalaikio turto apskaitos dokumentus ir kitus dokumentus, dėl to negalima visiškai nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2006–2016 m. ir 2017 m. sausio–birželio mėn.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad šio teismo padarytos išvados dėl V. D. nekaltumo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
4. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl dokumentų klastojimo, pažymėjo, kad V. D. ir liudytojo G. V. parodymai prieštarauja visumai kitų byloje esančių įrodymų, dokumentai buvo klastojami siekiant išvengti mokėtinos skolos į valstybės biudžetą. Vertybinių popierių (akcijų) dovanojimas M. L. B. buvo imituotas, vertybinių popierių dovanojimo sandoris dėl sutarties notarinės formos nesilaikymo yra negaliojantis, liudytoja M. L. B. vertybinių popierių dovanojimo sandoryje nedalyvavo, sutarties nepasirašė, įmonės akcijų ir dokumentų neįgijo.
5. Teismas, pagrįsdamas V. D. kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad jis tik imitavo savo įmonės perleidimą kitam asmeniui, nes vertybinių popierių M. L. B. neperleido, jai įmonės dokumentų neperdavė, o pats ir toliau vadovavo įmonei. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį V. D. buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, o pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 27 straipsnį (2008 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. X-1633 redakcija) buvo atsakingas už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, tačiau to nepadarė ir tyčia paslėpė savo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to negalima visiškai nustatyti UAB „R“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2006–2016 m. ir 2017 m. sausio–birželio mėn.
III. Kasacinio skundo argumentai
6. Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. ir jo gynėjas advokatas V. Janušauskas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinius skundus tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, vertindamas bylos įrodymus ir spręsdamas dėl V. D. kaltės, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus, civiliniams santykiams pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas nesiėmė visų įstatymų įtvirtintų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, byloje surinktus įrodymus vertino atskirai, neanalizavo jų visumos, o kai kurių įrodymų visai nevertino, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais, nenurodė įrodymų, kurie buvo pagrindas V. D. pripažinti kaltu ir jį nuteisti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį.
6.2. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad, atsižvelgiant į dovanojimo sutartimi perleistų 1000 vnt. įmonės akcijų, kurių vienos nominalioji vertė 28,96 Eur, vertę, vertybinių popierių dovanojimo sutartis privalėjo būti notarinės formos; V. D. dėl įmonės akcijų perleidimo konsultavo kompetentingas asmuo, todėl jis, žinodamas apie privalomą sutarties notarinę formą, tyčia dovanojimo sutartyje nurodė sutarties kainą – 1 Eur, taip siekdamas išvengti sutarties sudarymo pas notarą; kadangi vertybinių popierių dovanojimo M. L. B. sutartis nėra notarinės formos, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 3 dalį toks sandoris yra negaliojantis. Darydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nuteistojo kaltę grindė ne remdamasis baudžiamuoju įstatymu, o CK normomis, reglamentuojančiomis dovanojimo teisinius santykius, sutarčių negaliojimą (CK 1.93 straipsnio 3 dalis ir kt.), bei akcijų vertės nustatymu (28 960 Eur), nors V. D. buvo kaltinamas (ir yra nuteistas) dėl netikrų dokumentų pagaminimo, jų laikymo bei panaudojimo.
6.3. Byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad V. D. veikoje yra tiesioginė tyčia. Nominalioji akcijų vertė paprastai nustatoma dar įmonės steigimo metu (vėliau atskiroms akcijų klasėms gali būti priskirta kitokia nominalioji vertė) ir parodo, koks tuo metu buvo įmonės kapitalas. Kadangi įmonės paprastai dirba daugelį metų, nominalioji vertė ilgainiui praranda savo reikšmę ir paprastųjų akcijų vertei įtakos iš esmės neturi. Taigi nominalioji vertė daugiau lieka tik skiriamasis akcijų emisijos ženklas. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „R“ valstybei iki akcijų dovanojimo, t. y. 2017 m. birželio 30 d., buvo skolinga 562 593,55 Eur. Taigi teismas bendrovės akcijų vertę nustatė ne akcijų perleidimo momentu, o pagal bendrovės steigimo metu buvusią akcijų vertę, bet tai nereiškia, kad dovanojamų akcijų reali vertė dovanojimo sandorio sudarymo metu buvo tokia, kaip įmonės steigimo metu. Teismas akcijų vertės nepagrindė objektyviai egzistuojančiais duomenimis – turimu bendrovės turtu ir įsipareigojimais, todėl padarė jokiais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad V. D. tyčia dovanojimo sutartyje nurodė sutarties kainą 1 Eur, taip siekdamas išvengti sutarties sudarymo pas notarą. Teismas neargumentavo ir kokį baudžiamąjį įstatymą pažeidė V. D., sudarydamas sandorį pagal asmens paso kopiją, kuri buvo nepatvirtinta.
6.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK nuostatas, reglamentuojančias juridinių asmenų atsakomybę pagal savo prievoles (CK 2.33 straipsnis, 2.50 straipsnio 1, 2 dalys). Juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu; jeigu nėra jų pačių ar įstatymo leidėjo valios, pastarieji taip pat neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Atsižvelgiant į teisinį juridinio asmens, kaip savarankiško teisės subjekto, atsakomybės reglamentavimą, reikšminga tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie V. D. priimtus teismų sprendimus, kuriais iš jo būtų priteistas žalos atlyginimas dėl bendrovės skolos.
6.5. Teismas nepagrindė savo išvadų dėl vertybinių popierių dovanojimo sutarties suklastojimo, siekiant išvengti mokėtinos skolos valstybės biudžetui. UAB „R“ atliktas mokestinis patikrinimas ir priskaičiuotos privalomos mokėti valstybei mokesčių sumos negali patvirtinti, kad imituodamas bendrovės akcijų perleidimo sandorį, paslėpdamas dokumentus V. D. siekė išvengti mokesčių mokėjimo, kadangi sandorio sudarymo metu mokestinis patikrinimas, kuriam buvo pateikti visi UAB „R“ dokumentai, buvo baigtas, byla buvo nagrinėjama teisme ir bylos baigčiai įtakos dokumentų paslėpimas nebegalėjo turėti.
6.6. Bylos duomenys rodo, kad UAB „R“ galimai vykdė veiklą ir po akcijų dovanojimo sutarties sudarymo 2017 m. birželio 30 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad šią veiklą vykdė V. D. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog akcijų dovanojimo sandoris buvo apsimestinis, 2017 m. birželio 30 d. vertybinių popierių dovanojimo sutartis, UAB „R“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktas, vienintelio akcininko sprendimas yra suklastoti.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo V. D. ir jo gynėjo advokato V. Janušausko kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo
8. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Skirtingų rūšių dokumentai turi skirtingus rekvizitus, be to, gali egzistuoti kaip įrašai ne tik popieriuje, bet ir elektroninėje erdvėje ar laikmenoje, bet svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie yra tinkami melagingam faktui paliudyti. Pažymėtina, kad BK 300 straipsnis nustato atsakomybę ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet net ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Pažymėtina, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių, ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgyLTc4OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-282-788/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-282-788/2018">2K-282-788/2018</a>).
9. Byloje yra nustatyta ir kasaciniame skunde neginčijama, kad V. D. sudarė vertybinių popierių dovanojimo sutartį, kuria įformino 1000 vnt. UAB „R“ paprastųjų vardinių akcijų dovanojimą Rumunijos Respublikos pilietei M. L. B., parengė vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo M. L. B. paskyrė UAB „R“ direktore, parengė UAB „R“ dokumentų perdavimo aktą, kuriuo įformino UAB „R“ 2006–2016 m. ir 2017 m. sausio–birželio mėn. buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą M. L. B., bei šiuos dokumentus laikė ir panaudojo, per kitus asmenis ir pats pateikdamas VĮ Registrų centrui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus pareigūnui ir UAB „R“ bankroto administratoriui J. G.
10. Kasatoriai skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 300 straipsnio 1 dalį, nes baudžiamąjį įstatymą pritaikė civiliniams santykiams, byloje surinktus įrodymus vertino atskirai, neanalizavo jų visumos, o kai kurių įrodymų visai nevertino, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais. V. D. realiai perleido akcijas, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad akcijų dovanojimo sandoris buvo apsimestinis, o 2017 m. birželio 30 d. vertybinių popierių dovanojimo sutartis, UAB „R“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktas, vienintelio akcininko sprendimas yra suklastoti.
11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl būtina įrodyti, kad kaltinamasis, darydamas veiką, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. V. D. veikoje tiesioginė tyčia nenustatyta. Šio teismo vertinimu, kaltinamojo V. D. parodymai, kad jis sudarė tikrą, o ne apsimestinį akcijų dovanojimo sandorį, nepaneigti. Teismas analizavo byloje apklaustų liudytojų parodymus, gretino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais ir pažymėjo, kad apie tai, jog dovanojimo sandoris buvo apsimestinis, galima tik numanyti, tačiau įrodinėjimo pareigą perkelti kaltinamajam draudžia įstatymai, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamo asmens naudai. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog UAB „R“ galimai vykdė veiklą ir po akcijų dovanojimo sutarties sudarymo, t. y. po 2017 m. birželio 30 d., tačiau nėra nekeliančių abejonių įrodymų, kad tą veiklą vykdė kaltinamasis V. D., kas leistų daryti išvadą, jog akcijų dovanojimo sandoris buvo apsimestinis, o 2017 m. birželio 30 d. vertybinių popierių perleidimo sutartis ir UAB „R“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktas, vienintelio akcininko sprendimas yra suklastoti.
12. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo priešingai. Teismas vertino, kad V. D. ir liudytojo G. V. parodymai prieštarauja visumai kitų byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad V. D. imitavo vertybinių popierių dovanojimą M. L. B., siekdamas išvengti mokėtinos skolos į valstybės biudžetą. Vertybinių popierių dovanojimo sandoris dėl sutarties notarinės formos nesilaikymo yra negaliojantis, liudytoja M. L. B. vertybinių popierių dovanojimo sandoryje nedalyvavo, sutarties nepasirašė, įmonės akcijų ir dokumentų neįgijo. Todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad V. D. yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, šio teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis.
13. Sprendžiant dėl priešingų teismų sprendimų šioje byloje, kasacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti, ar abiejų instancijų teismai tuos pačius byloje esančius duomenis įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų taisyklių ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pervertinimu, bet ir pats atliko dalinį įrodymų tyrimą bei pridėjo prie bylos naujai gautus dokumentus, susijusius su UAB „R“ veikla po dovanojimo sandorio sudarymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik kad nepašalino egzistuojančių abejonių dėl faktinių aplinkybių, bet atlikęs įrodymų tyrimą jas dar ir sustiprino, todėl šio teismo nuosprendis negali būti pripažintas nei teisėtu, nei pagrįstu.
14. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020, 2K-284-719/2020, 2K-154-1073/2021 ir kt.). Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUtNjI4LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-25-628/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-25-628/2021">2K-25-628/2021</a>).
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; dėl įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30-689/2018">2K-30-689/2018</a>, 2K-28-689/2021).
16. Nagrinėjamoje byloje teismai iš esmės skirtingai vertino V. D. parodymus, kuriuose jis teigia, kad tikrai norėjo parduoti UAB „R“ akcijas, neslėpdamas fakto apie bendrovės skolas valstybei. Neradęs pirkėjo sutiko akcijas dovanoti užsienio pilietei. Jį konsultavęs teisininkas G. V. nurodė, kad akcijų dovanojimo sandoris yra galimas. Su moterimi, kuriai buvo dovanotos akcijos, jį suvedė nepažįstamas asmuo (surastas per skelbimus, kad įsigyja įmones net ir su skolomis). Sudarant dovanojimo sandorį moters tapatybe nesidomėjo, visus bendrovės dokumentus po sandorio sudarymo paliko naujai akcijų turėtojai surašydamas dokumentų perdavimo aktą. Sprendžiant dėl V. D. kaltės, jo parodymai yra svarbūs, o jų patikimumas, kartu ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi būti nustatomi kitais, net ir netiesioginiais įrodymais su sąlyga, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI1LTUxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-125-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-125-511/2019">2K-125-511/2019</a>, 2K-204-689/2019, 2K-166-628/2020).
17. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šie parodymai nepaneigti, bendrovė vykdė veiklą ir po dovanojimo sandorio sudarymo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad tai darė V. D. O apeliacinės instancijos teismas šiuos parodymus vertino kaip nepatikimus. Nurodė, kad V. D. tik imitavo vertybinių popierių dovanojimą M. L. B., siekdamas išvengti mokėtinos skolos į valstybės biudžetą. Vertybinių popierių dovanojimo sandoris turėjo būti patvirtintas notaro, tačiau šio reikalavimo nesilaikyta. Liudytoja M. L. B. nurodė Lietuvoje nesilankiusi ir jokių sandorių nesudariusi, įmonės akcijų ir dokumentų neįgijusi.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė in dubio pro reo principą, spręsdamas, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių V. D. kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir padarė priešingą išvadą, tačiau nesilaikė įstatyme nustatytų taisyklių, vertindamas įrodymus, kai kuriuos reikšmingus duomenis nutylėjo ir pasirinko netinkamą argumentaciją pagrįsdamas tyčinę V. D. kaltę.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. D. ir liudytojo G. V. parodymus, pripažino juos nepatikimais, be kita ko, ir dėl to, kad jų nurodomų aplinkybių negalima patikrinti (negalėjo nurodyti konkrečios vietos (pastato aukšto, kabineto), kurioje vyko sutarties pasirašymas ir įmonės buhalterinių dokumentų perdavimas; V. D. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo parodymuose nurodytas aplinkybes apie internete rastą skelbimą, telefono numerį ir elektroninio pašto adresą, kuriais buvo bendraujama su asmeniu dėl įmonės perleidimo), taip pat nusprendė, kad V. D. parodymus, jog vertybinių popierių dovanojimo sandoris realiai įvyko ir dokumentų jis neklastojo, paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.
20. Pažymėtina, kad nurodyta „įrodymų visuma“ – tai išvada, jog nebuvo laikytasi sandorio sudarymo formos, dovanojimo sutartyje nenurodytas tikslus įsiskolinimas valstybei, taip pat liudytojos M. L. B. parodymai, kad ji tokio sandorio nesudarė. Teisėjų kolegija sprendžia (tai teisingai pažymėjo ir pats apeliacinės instancijos teismas), kad šios aplinkybės yra svarbios ir netgi lemiančios sprendžiant sandorio negaliojimo klausimus civilinės teisės prasme (CK 1.93 straipsnio 3 dalis, 6.198 straipsnio 2 dalis, 6.467 straipsnio 3 dalis, 6.474 straipsnis). Teismų praktika neabejotinai patvirtina, kad tokio pobūdžio klausimai yra sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-313/2020, e3K-3-250-943/2021), o ne taikant baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, esmine aplinkybe laikytina tai, ar UAB „R“ po akcijų dovanojimo sutarties sudarymo vykdė kokią nors veiklą, kokio pobūdžio buvo veikla ir ar šioje veikloje faktiškai dalyvavo V. D.
21. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad V. D. bendrovės veikloje dalyvavo, nes po dovanojimo sandorio sudarymo kaip UAB „R“ direktorius paskutinę savo darbo dieną – 2017 m. liepos 14 d. išdavė įgaliojimą buvusiai įmonės buhalterei J. Š. pateikti VĮ Registrų centrui duomenis apie įmonės akcininko pasikeitimą, nors prašymą Juridinių asmenų registre pakeisti duomenis apie įmonės akcininką turėjo naujasis akcininkas, prašymas buvo pateiktas nesilaikant įstatyme nustatytų terminų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio „dalyvavimo“ bendrovės veikloje nepakanka. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nutylėjo aplinkybę, jog UAB „R“ po dovanojimo sandorio sudarymo buvo panaudota kaip veiklos nevykdanti bendrovė pagal „karuselinę“ mokėtino valstybei PVM užvaldymo schemą, o jokių duomenų, kad šioje neteisėtoje veikloje būtų dalyvavęs V. D., gauta nebuvo.
22. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, ne tik kad nepašalino abejonių dėl faktinių aplinkybių, bet jas dar ir sustiprino. Apeliacinės instancijos teisme buvo tirti prokurorės pateikti dokumentai (7 t., b. l. 184–206), apklausta liudytoja V. D., tačiau šie duomenys buvo panaudoti fragmentiškai, nutylint kai kurias aplinkybes, dėl kai kurių dokumentų iš viso nepasisakant. Antai apklausta liudytoja V. D. nurodė, kad dirbdama buhaltere 2017 metais gavo pasiūlymą iš jai nežinomo asmens tvarkyti buhalteriją, pateikiant įmonių PVM deklaracijas. Tarp tokių įmonių buvo UAB „R“, UAB „D“, UAB „B“ ir kt. Dėl paminėtų visų trijų bendrovių tarėsi tas pats žmogus, tačiau pagal balsą tai nebuvo V. D. (7 t., b. l. 216). Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktoje informacijoje (7 t., b. l. 184–186) nurodė, kad UAB „B“ deklaravo realybėje neįvykusius sandorius, dalyvavo PVM sukčiavimo grandinėje. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Panevėžio nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus rašte (7 t., b. l. 196) nurodyta, kad PVM sukčiavimo grandinėje, be kitų bendrovių, dalyvavo ir UAB „B“ bei UAB „R“. Pateiktose pažymose (7 t., b. l. 187, 197) nurodyta, kad M. L. B. buvo įdarbinta UAB „B“ ir UAB „D“.
23. Vertinant tiek šiuos duomenis, tiek V. D. ir V. D. parodymus, galima teigti, kad UAB „R“ akcijos tikrai buvo perleistos (padovanotos), kad sudarant šį sandorį dalyvavo asmuo, turėjęs sąsajų tiek su UAB „B“, tiek su UAB „D“, nes dėl šių bendrovių buvo tartasi su V. D. dėl PVM deklaracijų tvarkymo, nes šiose bendrovėse kaip dirbantis asmuo buvo nurodyta M. L. B., kuri nurodyta ir kaip UAB „R“ akcijų įgijėja. Šioje situacijoje logiškai paaiškinama, kodėl UAB „R“ buvo įsigyta nepaisant turimų skolų. Šios aplinkybės ne patvirtina, o, priešingai, paneigia, kad V. D. tik imitavo bendrovės perleidimą kitam asmeniui. V. D. parodymai, kad jis bendrovės akcijas perleido M. L. B., ją paskyrė direktore ir perdavė bendrovės dokumentus, nepaneigti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje išnaudotos visos galimybės pašalinti abejones dėl V. D. tyčios klastojant ir panaudojant suklastotus dokumentus, todėl, vadovaujantis in dubio pro reo principu, nagrinėjamoje byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
24. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. D., siekdamas išvengti mokėtinos skolos į valstybės biudžetą, imitavo įmonės akcijų dovanojimą, o suklastodamas dokumentų perdavimo aktą, paslėpė UAB „R“ 2006–2016 m. ir 2017 m. sausio–birželio mėn. buhalterinės apskaitos dokumentus. Tokie V. D. veiksmai atitinka visus nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, V. D. kaltę grindė tais pačiais įrodymais, kaip ir spręsdamas dėl dokumentų klastojimo. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad V. D. versija dėl dovanojimo sandorio sudarymo ir dokumentų perdavimo nepaneigta, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos, teisės taikymo klaidos nepadarė.
25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluota išvada atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų pagrįstumą, nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad V. D. veikoje tiesioginė tyčia nenustatyta, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, pažeidė in dubio pro reo principą, šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 9 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Algimantas Valantinas
