Baudžiamoji byla Nr. 2K-74/2010
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
gynėjui Antanui Skomantui,
nuteistajam M. M.,
nukentėjusiajam A. D.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuspręsta M. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį ir nuteisti 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda, uždraudžiant jam trejus metus vairuoti kelių transporto priemones. Šiuo nuosprendžiu taip pat priteista, be kita ko, N. D. iš M. M. 7273,60 Lt už neturtinę žalą ir iš AB„Lietuvos draudimas“ 610 Lt už turtinę žalą bei 1726,40 Lt už neturtinę žalą.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu M. M. buvo pagal BK 281 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą iš dalies patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
M. M. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2006 m. gruodžio 29 d., apie 8.20 val., kelyje, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 68, 172, 173 punktų reikalavimus, vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir, nesilaikęs visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinkęs saugaus greičio, neatsižvelgęs į kelio ir meteorologines sąlygas, iškilus grėsmei eismo saugumui nesulėtino greičio ir nesustabdė vairuojamo automobilio, dėl to išvažiavo į priešingą kelio juostą, nuvažiavo nuo kelio į kairę pusę ir atsitrenkė į pakelės medį. Dėl šio eismo įvykio A. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių M. M. kaltę dėl šio eismo įvykio, pagal BK 281 straipsnio 2 dalį jį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą, panaikino apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir M. M. pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį.
Kasaciniu skundu M. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius, savaip interpretuodamas bylos aplinkybes, teigia, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus. Kolegija, pažeisdama BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nevertino visų bylos aplinkybių bei joje esančių įrodymų ir nepasisakė dėl kasatorių teisinančių įrodymų, iš kurių matyti, kad eismo įvykio metu jis buvo keleivio vietoje. Apylinkės teismas, įvertinęs išteisinamajame nuosprendyje aptartus įrodymus, tarp jų – susijusius su kasatoriui padarytais sužalojimais ir automobilio būkle po eismo įvykio, padarė pagrįstą išvadą, kad eismo įvykio metu kasatorius neteko sąmonės ir negalėjo judėti. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas minėtų įrodymų nevertino ir nepagrįstai vadovavosi tiesioginiams įrodymams prieštaraujančiomis ekspertų išvadomis, kad prieš eismo įvykį už vairo sėdėjo kasatorius ir kad po eismo įvykio jis galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, nevertino, kad byloje esantys ekspertizių aktai yra prieštaringi. Kolegijos išvados dėl A. D. sužalojimų prieštarauja bylos duomenims. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas N. D. turtinę ir neturtinę žalą, pažeidė BPK 109, 115 straipsnių nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. N. D. buvo pripažinta A. D. atstove pagal įstatymą, tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka A. D. buvo pilnametis. N. D., kuri neturtinės žalos nepatyrė, prašė priteisti neturtinę žalą A. D., tačiau kolegija, netinkamai įvertinusi neturtinei žalai ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai neturtinę žalą priteisė N. D.. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kolegija kasatoriaus veiką priskyrė prie nesunkių nusikaltimų, tuo tarpu BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra neatsargus, o pagal BK 11 straipsnio 2 dalį nesunkūs yra tik tyčiniai nusikaltimai. To neįvertinusi kolegija neteisingai nustatė ir kasatoriui skirtinos bausmės dydį. Nustatydama maksimalų draudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą, kolegija neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, kasatoriaus asmenybę, kitas aplinkybes, tarp jų – į nukentėjusiojo elgesį įvykio metu.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu M. M. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį išteisino konstatavęs, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių M. M. kaltę dėl eismo įvykio, kurio metu A. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad yra pagrindas M. M. priimti apkaltinamąjį nuosprendį, panaikino išteisinamąjį nuosprendį priimdamas naują nuosprendį, kuriuo M. M. pripažino kaltu bei nuteisė pagal BK 281 straipsnio 2 dalį.
Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas surašė įstatymo reikalavimų neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį.
Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui nurodyti BPK 331 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tokio naujo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje trumpai išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nurodoma apeliacinio skundo esmė ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo. Po to apeliacinės instancijos teismas nurodo šio teismo priimamo sprendimo rūšį (BPK 326 straipsnis). Naujas nuosprendis surašomas laikantis BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kurie identiški pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamiems reikalavimams (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jo struktūrai ir turiniui. Teismas turi surašyti nuosprendžio sudedamąsias dalis įstatymo nustatyta eile. Kiekvienoje nuosprendžio sudedamojoje dalyje turi būti išsamiai ir tiksliai nurodomi būtini duomenys. Negalima įstatymo reikalaujamų duomenų perkelti iš vienos nuosprendžio dalies į kitą.
Pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti:
1) apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes;
2) įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, t. y. įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus;
3) motyvus, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
Po to nuosprendyje išdėstoma nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai.
Iš šioje byloje priimto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kolegija nuosprendžio pradžioje nurodė, kuo M. M. buvo kaltinamas, tačiau įrodyta pripažintos jo nusikalstamos veikos aplinkybės nuosprendyje nebuvo išdėstytos. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenurodė, už kokios veikos padarymą nuteisia M. M.. Kai teismas panaikina išteisinamąjį nuosprendį ir priima naują apkaltinamąjį nuosprendį, nepakanka nurodyti, kuo asmuo buvo kaltinamas. Teismas turi nurodyti už ką jis nuteisiamas. Priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi veikų, už kurias kaltinamasis nuteisiamas, padarymo aplinkybes išdėstyti tiksliai ir išsamiai, iš nuosprendžio turi būti aišku, kokias bylos aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai pradedami dėstyti nuo kaltinamojo (išteisintojo) parodymų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė nei M. M. parodymų, nei kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę.
Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstyti ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas M. M. apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino visų M. M. parodymų, kitų įrodymų, nepaneigė jo parodymų, prieštaraujančių kaltinimui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė tik motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.
Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
Taip pat konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitus įstatymo pažeidimus.
Kolegija, šiame nuosprendyje išdėstydama bausmės skyrimo motyvus, konstatavo, kad M. M. nusikalstama veika, numatyta BK 281 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskirtina prie nesunkių nusikaltimų ir kad M. M. skirtina 50 MGL dydžio bauda, kurios dydis lygus sankcijos vidurkiui. Tuo tarpu pagal BK 11 straipsnio 3 dalį nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, o BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad asmuo atsako pagal BK 281 straipsnio 1-6 dalis tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo. Be to, BK 47 straipsnyje nurodyta, kad baudos dydis už padarytą nusikaltimą straipsnio sankcijoje nenurodomas, jį nustato teismas, skirdamas bausmę, ir kad už neatsargų nusikaltimą nustatoma bauda iki 75 MGL dydžio. Apeliacinės instancijos teismas į šias baudžiamojo įstatymo nuostatas neatsižvelgė ir už neatsargią veiką paskyrė bausmę, atitinkančią skirtiną už tyčinį nesunkų nusikaltimą.
Jei žmogaus amžius, socialinė branda ar psichinės sveikatos būklė neužtikrina reikiamo baudžiamo proceso eigos supratimo ir procesinių teisių panaudojimo savo interesams apginti, toks asmuo prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo nutartimi savo teises įgyvendina per atstovą pagal įstatymą, tačiau ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkinamas atstovaujamojo (nepilnamečio, neveiksnaus asmens ar asmens dėl senatvės, neįgalumo, ligos, kt. priežasties negalinčio pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis) naudai. Iš šios bylos matyti, kad nukentėjusiojo A. D. atstovė pagal įstatymą N. D. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė priteisti A. D. už jam padarytą neturtinę žalą 30 000 Lt solidariai iš M. M. ir AB „Lietuvos draudimas“ (T.2, b. l. 134-136), tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje konstatavęs, kad A. D. dėl M. M. nusikalstamos veikos patyrė neturtinę žalą, jos atlyginimą nemotyvuotai priteisė N. D.. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. D. buvo pilnametis.
Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, analize. Nuosprendis turi būti priimamas ir surašomas griežtai laikantis baudžiamojo proceso teisės normų ir negali būti prieštaringas. Apeliacinės instancijos teismas, surašydamas M. M. apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimus. Šis BPK pažeidimas laikytinas esminiu, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Todėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 14 d. nuosprendis naikinamas ir ši byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasacinės instancijos teismas negali daryti jokių kitų išvadų dėl kasatoriaus skundo argumentų, nes vien dėl pirmiau nurodytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 14 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Rimantas Baumilas
Albinas Sirvydis
