M. Ž. pagal BK 242 str., 64 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2A-3-489/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26147-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.15.2.5.2;

2.1.13.5,

2.1.13.8,

2.1.13.10,

1.1.1.5.4

(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

Sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistojo gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 453 straipsnio 3 dalies tvarka atnaujintą baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nuteistojo gynėjo, prašiusių pareiškimą tenkinti, paaiškinimų,

nustatė:

1. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžiu M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 242 straipsnį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Subendrinant šią bausmę su bausme, paskirta kitu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirtos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir galutinė bausmė M. Ž. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

2. M. Ž. pagal BK 242 straipsnį nuteistas už tai, kad, būdamas nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu (paskirta bausmė sumažinta iki aštuonerių metų laisvės atėmimo), būdamas dar nesuimtas, išvykdamas iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. gruodžio 1 d. vengė atlikti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir slapstėsi iki 2015 m. balandžio 15 d., kol Jungtinėje Karalystėje pagal Europos arešto orderį buvo sulaikytas Jungtinės Karalystės teisėsaugos pareigūnų.

3. Apeliacine ir kasacine tvarka ši byla nenagrinėta.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir 2017 m. vasario 14 d. nutartimi konstatavusi, kad yra pagrindas manyti, jog ginčijamu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžiu buvo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 242 straipsnis) ir dėl to reikės panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 451 straipsnio 1 punktas), vadovaudamasi BPK 453 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, baudžiamąją bylą atnaujino ir perdavė nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijai.

5. Pareiškimu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo atnaujinti baudžiamąją bylą, panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

5.1. Prokuroras nurodo, kad teismas, nuteisęs M. Ž. pagal BK 242 straipsnį dėl vengimo atlikti laisvės atėmimo bausmę, aiškiai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 70 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus atvejus, kai gautas išdavusios ar perdavusios užsienio valstybės sutikimas.

5.2. Prokuroro teigimu, byloje esančiame Europos arešto orderyje (toliau – ir EAO) nenurodytas prašymas leisti M. Ž. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 242 straipsnį. Taip pat byloje, anot prokuroro, nėra duomenų apie tai, kad Lietuvos Respublika būtų kreipusis į Jungtinę Karalystę su prašymu leisti M. Ž. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 242 straipsnį po to, kai jis buvo perduotas pagal Europos arešto orderį, ir apie tai, kad pats M. Ž. prieš perdavimą ar jau perduotas pagal Europos arešto orderį raštu sutiko, jog jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo. Dėl nurodytų priežasčių prokuroras daro išvadą, kad M. Ž. Lietuvos Respublikoje negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas pagal BK 242 straipsnį.

6. Prokuroro pareiškimas tenkintinas.

7. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (toliau – ir Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamojo persekiojimo apribojimo taisyklė (dar vadinamoji specialioji taisyklė, angl. speciality rule, pranc. r?gle de spécialité), pagal kurią pagal EAO perduotas asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.

7.1. Pagal Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnio 3 dalies b punktą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), vadovaudamasis Sutartimis, valstybių narių teismų prašymu priima prejudicinius sprendimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba institucijų priimtų aktų galiojimo. Remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktu Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo.

7.2. Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo byloje Leymann ir Pustovarov (C-388/08 PPU) 44 punkte pažymėta, kad Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamojo persekiojimo apribojimo taisyklė susijusi su vykdančiosios valstybės narės suverenitetu ir suteikia prašomam perduoti pagal EAO asmeniui teisę į tai, kad jis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nuteistas ar kad jam galėtų būti atimta laisvė tik už perdavimą pagrindusią nusikalstamą veiką (t. y. veiką, dėl kurios jis buvo perduotas).

7.3. Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalyje numatytos situacijos, kai 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos baudžiamojo persekiojimo apribojimo taisyklės galima nesilaikyti (t. y. išimtys iš specialiosios taisyklės).

7.4. Šios išimtys numatytos dėl skirtingų priežasčių. Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies e–g punktuose įtvirtintos išimtys siejamos su suinteresuotųjų valstybių narių arba vykdančiosios valstybės narės, arba asmens, dėl kurio išduotas EAO, sutikimu. Išimtys 27 straipsnio 3 dalies b ir d punktuose yra susietos su taikytinomis bausmėmis ar priemonėmis (Sprendimo Leymann ir Pustovarov 68 punktas). Aptariamo straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtinta išimtis susijusi su baudžiamuoju procesu, būtent, situacija, kai baudžiamajame procese nenustatyta, kad reikia taikyti asmens laisvės apribojimo priemonę (Sprendimo Leymann ir Pustovarov 72 punktas). Sprendime Leymann ir Pustovarov išaiškinta, kad, taikant šią išimtį, perduotas pagal EAO asmuo be sutikimo gali būti persekiojamas ir nuteisiamas už „kitą nusikalstamą veiką“ nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas, suteikiančią pagrindą skirti laisvės atėmimo bausmę arba kitą poveikio priemonę, susijusią su laisvės atėmimu, jeigu vykstant baudžiamajam procesui neskiriama jokia asmens laisvę ribojanti priemonė (angl. a person can be prosecuted and sentenced for an ‘offence other’ than that for which he was surrendered, which gives rise to a penalty or measure involving the deprivation of liberty, without recourse being necessary to the consent procedure, provided that no measure restricting liberty is applied during the criminal proceedings; pranc. une personne peut?tre poursuivie et condamnée pour une «infraction autre» que celle qui a motivé sa remise, donnant lieu? une peine ou? une mesure privatives de liberté, sans qu’il soit nécessaire d’avoir recours? la procédure de consentement, pour autant qu’aucune mesure restrictive de liberté n’est appliquée pendant la procédure pénale). Tačiau jeigu priėmus nuosprendį asmuo nuteisiamas laisvės atėmimo bausme arba kita laisvę ribojančia priemone (angl. a penalty or a measure restricting liberty, pranc. une peine ou? une mesure restrictives de liberté), tokios bausmės vykdymui būtina gauti sutikimą (Sprendimo Leymann ir Pustovarov 73 punktas ir kt.).

7.5. Įgyvendinant Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR, Lietuvos teisėje buvo priimti atitinkami BK ir BPK pakeitimai. Viename iš tokių pakeitimų, BPK 70 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), būtent baudžiamojo proceso įstatyme, buvo pasirinkta patalpinti ir baudžiamojo pobūdžio materialinės teisės normas, kurios, be kita ko, nustato perduoto pagal EAO asmens baudžiamosios atsakomybės ribas.

7.6. BPK 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus atvejus, kai:

1) gautas asmenį išdavusios ar perdavusios užsienio valstybės sutikimas;

2) asmuo, turėdamas galimybę išvykti iš Lietuvos Respublikos, ja nepasinaudojo per keturiasdešimt penkias dienas ar per kitą Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nurodytą terminą arba palikęs Lietuvos Respublikos teritoriją vėl į ją sugrįžo;

3) asmuo prieš perdavimą pagal Europos arešto orderį sutiko, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo;

4) asmuo, perduotas pagal Europos arešto orderį, raštu sutinka, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo;

5) asmuo buvo perduotas pagal Europos arešto orderį, bet už nusikalstamą veiką, padarytą iki asmens perdavimo, Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato laisvės atėmimo ar arešto bausmės arba negali būti taikoma kardomoji priemonė – suėmimas;

6) kitais Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais.

7.7. BPK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prireikus Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipiasi į asmenį išdavusią ar perdavusią užsienio valstybę dėl šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto sutikimo gavimo.

BPK 70 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienio valstybės pagal Europos arešto orderį perduotas asmuo raštu sutinka dėl jo baudžiamojo persekiojimo už kitas nusikalstamas veikas, padarytas iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras su pareiškimu kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją. Ikiteisminio tyrimo teisėjas per dešimt dienų turi surengti posėdį, kuriame privalo dalyvauti pagal Europos arešto orderį perduotas asmuo, jo gynėjas ir prokuroras. Posėdžio metu ikiteisminio tyrimo teisėjas patikrina, ar asmuo savo noru sutinka būti persekiojamas už nusikalstamas veikas, dėl kurių jis nebuvo perduotas pagal Europos arešto orderį, ir žino teisines tokio sutikimo pasekmes. Nustatęs, kad asmuo savo noru sutinka būti persekiojamas už tokias nusikalstamas veikas ir žino teisines tokio sutikimo pasekmes, ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nutartį dėl asmens baudžiamojo persekiojimo už nusikalstamas veikas, dėl kurių jis nebuvo perduotas pagal Europos arešto orderį.

7.8. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad M. Ž. Lietuvos Respublikai iš Jungtinės Karalystės buvo perduotas remiantis EAO, nes nuteistas Lietuvos Respublikoje įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu laisvės atėmimo bausme nuo bausmės atlikimo pasislėpė kitoje ES valstybėje. Šis asmuo, būdamas nuteistasis, pagal Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. išduotą EAO iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą buvo perduotas siekiant įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirtą aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. 2015 m. vasario 10 d. EAO nenurodytas prašymas leisti M. Ž. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 242 straipsnį. Baudžiamosios bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų apie tai, kad Lietuvos Respublika būtų kreipusis į Jungtinę Karalystę su prašymu leisti M. Ž. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 242 straipsnį po to, kai jis buvo perduotas pagal EAO; nėra duomenų, kad pats M. Ž. prieš perdavimą ar jau perduotas pagal EAO raštu sutiko, jog jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo. Be to, BK 242 straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti laisvės atėmimo bausmę, sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė ir būtent tokia bausmės rūšis buvo paskirta M. Ž..

7.9. Taigi M. Ž. negalėjo būti nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 242 straipsnį, t. y. už kitą veiką, negu ta, dėl kurios jis buvo perduotas Lietuvai pagal EAO. Toks baudžiamosios atsakomybės taikymas prieštarauja BPK 70 straipsnio 1 dalyje numatytoms perduoto pagal EAO asmens baudžiamojo persekiojimo riboms, įtvirtintoms įgyvendinant Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 27 straipsnį.

7.10. Pažymėtina, kad BK 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis. BK priedo 7 punkte nurodytas 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos. Šiame kontekste vertinant baudžiamojo įstatymo taikymą (proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto BPK 451 straipsnio 1 punkte, buvimą) nagrinėjamoje byloje reikšminga ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtinta Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga, vadovaujantis kuria nacionaliniai teismai turi aiškinti nacionalinę teisę taip, jog ji atitiktų Europos Sąjungos teisę; taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į pamatinio (pagrindų) sprendimo nuostatas ir tikslus, kad pasiektų juo siekiamą rezultatą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Pupino, C-105/03).

7.11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo įstatymo taikymas, nesilaikant pagal įstatymą ir ES teisę apibrėžtų asmens baudžiamosios atsakomybės ribų, negali būti pripažįstamas teisėtu. Šiai išvadai neturi įtakos tai, kad šiuo atveju įstatymo leidėjas pasirinko pagal EAO perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas apibrėžti tiesiogiai ne baudžiamajame, o baudžiamojo proceso įstatyme (pažymėtina, kad tam tikros nuostatos dėl asmens perdavimo pagal EAO yra įtvirtintos BK 91 straipsnyje).

7.12. Konstatavus, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendžiu nuteisus M. Ž. nesilaikyta perduoto pagal EAO asmens – M. Ž. baudžiamosios atsakomybės ribų, šis asmuo neteisėtai nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 242 straipsnį. Taigi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina.

Šia nutartimi panaikinus Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendyje M. Ž. nustatytą bausmių subendrinimą pagal BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis, jokie kiti pakeitimai dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio bei paskesnių teismų nutarčių kitoje M. Ž. byloje (teisminio proceso Nr. 1-68-1-00536-2009-1) neatliekami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nuosprendį ir šią bylą M. Ž. nutraukti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas