R. N. pagal BK 225 str. 2 d., 60 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-96-697/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40203-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1;

1.2.19.1.2.1; 2.1.4.11.4; 2.1.7.1; 2.1.7.4

(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Irmantui Mikelioniui,

nuteistajam R. N., išteisintajam G. R. ir jų gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Justo Lauciaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžio ir nuteistojo R. N. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalies, kuria jo apeliacinis skundas atmestas.

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:

R. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityta viena laikino sulaikymo diena (2015 m. liepos 18 d.), ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė jam paskirta 68 MGL (2560,88 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. R. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti ar eiti pareigas valstybės tarnyboje atėmimas vieneriems metams;

G. R. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityta viena laikino sulaikymo diena (2015 m. liepos 18 d.), ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė jam paskirta 58 MGL (2184,28 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. G. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti ar eiti pareigas valstybės tarnyboje atėmimas vieneriems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nuosprendžiu:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis dėl G. R. pripažinimo kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. R. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką;

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis dėl R. N. pakeista: panaikinta jam nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirta 65 MGL (2447,90 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityta viena laikino sulaikymo diena (2015 m. liepos 18 d.), ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinė bausmė jam paskirta 63 MGL (2372,58 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. N. – atmesti, nuteistojo R. N. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti, išteisintojo G. R. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. N. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju patruliu, 2015 m. liepos 18 d., apie 12.30 val., dirbdamas kelio (duomenys neskelbtini) 35-ajame kilometre, įtarus vairuotoją esant neblaivų, sustabdė R. B. (R. B.) vairuojamą motorolerį „Znen/ZN50 QT-22“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); R. B. nurodžius, kad yra neblaivus ir neturi teisės vairuoti motorolerio, ir paprašius netikrinti jo blaivumo bei netraukti administracinėn atsakomybėn, R. N., neliepdamas pūsti į alkotesterį, nerašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolo, paklausęs R. B. „ką tu siūlai?“, provokavo duoti ir taip užslėptai pareikalavo 50 Eur kyšio už tai, kad nebūtų patikrintas R. B. blaivumas ir jis nebūtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, ir nurodė šiuos pinigus per pusę valandos atvežti prie posūkio į (duomenys neskelbtini), o R. B. su tuo sutiko.

2. G. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju patruliu, veikdamas bendrininkų grupe kartu su valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju patruliu R. N., provokavo, reikalavo duoti ir susitarė priimti kyšį už neteisėtą neveikimą, vykdant įgaliojimus: 2015 m. liepos 18 d., apie 12.30 val., kelio (duomenys neskelbtini) 35-ajame kilometre, įtardami vairuotoją esant neblaivų, sustabdė R. B. vairuojamą motorolerį „Znen/ZN50 QT-22“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); R. B. nurodžius, kad yra neblaivus ir neturi teisės vairuoti motorolerio, ir paprašius netikrinti jo blaivumo bei netraukti administracinėn atsakomybėn, G. R. būnant netoliese, girdint pokalbio esmę ir pasakius, kad R. B. ir kartu su juo motoroleriu važiavęs A. N. (A. N.) yra jauni ir „durnai“ daro, nereikia vairuoti neblaiviems, nes reikės mokėti didelę baudą, paklausus „ką dabar darysime ir kaip tarsimės?“, R. N., neliepdamas pūsti į alkotesterį, nerašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolo, paklausęs R. B. „o ką tu siūlai?“, „kiek siūlai?“, provokavo duoti ir po to pareikalavo 50 Eur kyšio už tai, kad nebūtų patikrintas R. B. blaivumas ir jis nebūtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, ir nurodė šiuos pinigus per pusę valandos atvežti prie posūkio į (duomenys neskelbtini), o R. B. su tuo sutiko.

3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus dėl G. R., todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog G. R. provokavo ir reikalavo duoti kyšį, nepakanka, t. y. neįrodyta, kad jis girdėjo R. N. pokalbį dėl pažadėjimo ar susitarimo priimti kyšį arba provokavimo ar reikalavimo duoti kyšį, ar pats savarankiškai būtų atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje, todėl šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. R. pripažinimo kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo R. N. pakeitė, panaikindamas jam nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir iš naujo paskirdamas jam bausmę bei nustatydamas jos sumokėjimo terminą.

4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras J. Laucius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktų reikalavimų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 225 straipsnio 2 dalies nuostatas.

4.2. Kasatorius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų teigia, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas liudytojo E. J. parodymų tyrimas yra paremtas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių vertinimu, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, neįvertinant minėtų parodymų santykio su kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neatliko chronologinės liudytojo E. J. parodymų analizės, pradedant jo pirminiais parodymais ir chronologine tvarka lyginant jo parodymus su vėlesniais parodymais, ir todėl be pagrindo šiuos parodymus atmetė.

4.3. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo E. J. parodymus atmetė dėl to, jog pats liudytojas E. J. nurodė, kad nėra „100 procentų garantuotas“, kuris iš R. B. sulaikiusių policijos pareigūnų pasakė frazę „ką dabar darysime ir kaip tarsimės?“. Pasak kasatoriaus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojui E. J. uždavus papildomus klausimus, šis nurodė, kad yra visiškai tikras, jog šią frazę pasakė policijos pareigūnas G. R., taigi, apeliacinės instancijos teismas išsamiai šių liudytojo E. J. parodymų neišanalizavo, jų nelygino ir nevertino su kitais įrodymais. Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė argumentų, kodėl iš liudytojo E. J. parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu, atliekant apklausas ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, rėmėsi tik ta parodymų dalimi, kuri yra palanki išteisintajam G. R., o kaltinančių parodymų dalis buvo atmesta arba nevertinta.

4.4. Kasatoriaus nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad panašią frazę į „ką dabar darysime ir kaip tarsimės?“, kurią, kaip pasakytą G. R., girdėjo liudytojas E. J. pakankamai ilgai trukusio pokalbio su R. B. ir A. N. metu, buvo pasakęs ir nuteistasis R. N.. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tokia ar panaši frazė viso pokalbio metu buvo pasakyta tik vieną kartą ir kad ją pasakė tik vienas iš R. B. sustabdžiusių kelių policijos pareigūnų. Dėl to, kasatoriaus teigimu, tai, kad liudytojas E. J. girdėjo, kaip tokią frazę pasakė policijos pareigūnas G. R., o R. B. ir A. N. girdėjo, kaip tokią pat ar panašią frazę pasakė kitas policijos pareigūnas R. N., negali būti vertinama kaip prieštaravimas tarp liudytojų E. J. ir R. B. bei A. N. parodymų.

4.5. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl liudytojo E. J. parodymų, susijusių su minėta fraze, nurodyta tik dalis šio liudytojo parodymų, kurie yra paimti iš visų jo parodymų konteksto ir neatspindi jo parodymų esmės. Anot prokuroro, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytojas E. J. nurodė, kad dėl to nėra „100 procentų garantuotas“, nes nuo įvykio praėjo „jau mėnuo“, o apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo pareigūno įvykio dieną, metu buvo „100 procentų“ įsitikinęs savo žodžiais. Taip pat liudytojas E. J. nurodė, kad parodymai, duoti įvykio dieną, yra tikslesni nei apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, ir paaiškino to priežastis – jis buvo apklaustas, kai nuo įvykio buvo praėję tik kelios valandos, ir apklausos dalyką sudarančias aplinkybes atsiminė geriau.

4.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu ir pirmosios instancijos teisme liudytojas E. J. dėl šių svarbių aplinkybių visų proceso dalyvių buvo apklausinėjamas ypač detaliai. Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu šis liudytojas net kelis kartus nurodė, kad R. B. sulaikiusių policijos pareigūnų balsai nebuvo identiški, jis juos skyrė ir šių pareigūnų balsų bei jų pasakytų frazių sumaišyti negalėjo; taip pat jis nurodė, kad iš įvykyje dalyvavusių dviejų kelių policijos pareigūnų frazę „ką dabar darysime ir kaip tarsimės?“ pasakė stambesnis policijos pareigūnas (G. R.). Tą patį šis liudytojas nurodė ir apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl liudytojas E. J. norėtų apkalbėti G. R..

4.7. Kasatorius, ginčydamas G. R. išteisinimą pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto provokavimo duoti kyšį aspektu pasisakyta tik dėl R. B. sulaikymo metu G. R. pasakytos frazės „ką dabar darysime ir kaip tarsimės?“, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. R. pagal BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyto provokavimo duoti kyšį objektyvųjį požymį buvo nuteistas ir dėl jo R. B. ir kartu su šiuo motoroleriu važiavusiam A. N. pasakytos frazės, kad,,jie yra jauni ir „durnai“ daro, nereikia vairuoti neblaiviems, nes reikės mokėti didelę baudą“. Taigi, kasatoriaus manymu, šie įvykio metu G. R. pasakyti žodžiai apeliacinės instancijos teismo BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyto provokavimo duoti kyšį aspektu nebuvo įvertinti, argumentų dėl to apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat neįvertintas G. R. elgesys su po R. B. sulaikymo atvykusiu liudytoju E. J., kuris atvežė policijos pareigūnų reikalautus R. B. motorolerio nuomos dokumentus, tačiau šiais prašytais dokumentais nesidomėjo, nors pirmosios instancijos teismas tokius jo veiksmus įvertino kaip provokavimą duoti kyšį.

4.8. Kasatorius dėl bendrininkavimo teigia, kad nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog G. R. pats savarankiškai nereikalavo ir nesusitarė su R. B. dėl konkrečios kyšio sumos ir kyšio priėmimo laiko ir vietos, o tai darė R. N., tačiau šiuos R. N. nusikalstamus veiksmus apėmė G. R. tyčia. Tiek R. N., tiek G. R. ilgą laiką dirbo policijos institucijoje, žinojo savo įgaliojimus ir pareigas, kurias vykdyti juos įpareigoja įstatymai bei kiti teisės aktai. G. R. suprato, kad motorolerį vairavęs R. B. yra neblaivus, tačiau neklausė R. N., kodėl jis nepatikrino R. B. blaivumo, pats nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo ir leido R. B. toliau vairuoti motorolerį. G. R., būdamas ekipažo pamainos vyresnysis, nesiėmė jokių veiksmų, kad apie sustabdytą patikrinti motorolerį būtų pranešta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojui, būtų patikrintas R. B. blaivumas, jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir neblaiviam R. B. nebūtų leista toliau vairuoti motorolerio, taip keldamas grėsmę ne tik savo, motorolerio keleivio, bet ir kitų eismo dalyvių saugumui. Pasak kasatoriaus, priešingai, tiek G. R., tiek R. N., įvykio metu atlikdami Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, bendrais veiksmais tyčia nevykdė savo pareigų ir jiems suteiktų įgaliojimų. Šios aplinkybės, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad G. R., nors ir suprato, kad įvykio metu elgėsi neteisėtai, tačiau sutiko su R. N. susitarimais su R. B. ir tokiems jo veiksmams, susitariant ir reikalaujant kyšio iš R. B., neprieštaravo. Be to, tai patvirtina, kad G. R., veikdamas tiesiogine tyčia bendrininkų grupe su R. N., atliko tiek BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytus provokavimo duoti kyšį, tiek reikalavimo duoti ir susitarimo priimti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus veiksmus.

4.9. Dėl to kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad baudžiamasis įstatymas netinkamai pritaikytas ir R. N., t. y. esant pagrindui jam taikyti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė bendrininkų grupe – tai nebuvo padaryta. Šis netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas lėmė ir netinkamą BK 54 straipsnio nuostatų taikymą R. N. – jam nepagrįstai buvo sumažinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta baudos bausmė ir pailgintas jos sumokėjimo terminas.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. N. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 21 straipsnio, 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 225 straipsnio 2 dalies, 227 straipsnio 5 dalies nuostatas.

5.2. Kasatorius dėl liudytojų R. B. ir A. N. parodymų nepagrįsto pripažinimo leistinais įrodymų šaltiniais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys) teigia, kad jo kaltė padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje iš esmės grindžiama šių dviejų liudytojų parodymais, nes būtent jis (kasatorius) su jais kalbėjosi įvykio metu, jų pokalbio turinio daugiau niekas girdėjo. Kasatorius pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus ir apklausiant R. B., kuris buvo įtariamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje (vėliau ikiteisminis tyrimas jam nutrauktas ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), kaip liudytoją nebuvo laikomasi įstatyme nustatytų reikalavimų (BPK 80 straipsnio 1 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik R. B. duotais parodymais pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, kai jis jau nebuvo įtariamasis. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutarė, jog R. B. turėjo būti apklaustas kaip specialusis liudytojas ir kad liudytojo statusas jam buvo teisėtai suteiktas 2015 m. rugsėjo 9 d. prokuroro nutarimu nutraukiant ikiteisminio tyrimo dalį. Pasak kasatoriaus, R. B. veiksmai atitinka BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, nes jis pats asmeniškai valstybės tarnautojui netiesiogiai pasiūlė duoti kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus (R. B. blaivumo netikrinimą ir netraukimą administracinėn atsakomybėn) ir po to tiesiogiai susitarė dėl kyšio davimo (atvežimo per pusę valandos prie posūkio į (duomenys neskelbtini)), dėl to, pradėjus ikiteisminį tyrimą, R. B. turėjo būti surašytas ir įteiktas pranešimas apie įtarimą, jam turėjo būti išaiškintos ir užtikrintos įtariamojo teisės, t. y. jam turėjo būti suteiktas būtent įtariamojo, o ne specialiojo liudytojo statusas. Kasatorius nurodo ir tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1-8 patvirtintų Rekomendacijų dėl liudytojo apklausos BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka 8 punktu, jeigu byloje yra pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir ją padarė konkretus asmuo (įskaitant atvejus, kai toks asmuo nėra apklaustas), normos, numatytos BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje, negali būti taikomos. Atsižvelgdamas į visa tai, kasatorius teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios R. B. negalėjo būti apklaustas nei kaip liudytojas, nei kaip specialusis liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka.

5.3. Kasatorius nurodo, kad R. B. prokuroro nutarimu, patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjos, nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas nepagrįstai, tam nesant BK 227 straipsnio 5 dalyje numatytos atleidimo sąlygos – savanoriško pranešimo teisėsaugos pareigūnams per įmanomai trumpiausią laiką. Apklaustas 2016 m. kovo 25 d. teismo posėdyje R. B. nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) važiavo, nes jis neturėjo grynųjų pinigų, o (duomenys neskelbtini) buvo galimybė pasiskolinti, tačiau jis dar nežinojo, ar būtų vežęs pinigus pareigūnams. Dėl tariamo kreipimosi į Imuniteto skyriaus pareigūnus ir tariamo savanoriško pranešimo apie kyšio reikalavimą R. B. teisme nurodė, kad,,pareiškimą paduoti pasiūlė antri pareigūnai, man nebuvo ką daryti“. Kasatoriaus manymu, tai patvirtina, jog R. B. iniciatyvos kreiptis į teisėsaugos pareigūnus neturėjo, į juos pats savanoriškai nesikreipė, o pareiškimą dėl tariamo kyšio reikalavimo surašė, tik būdamas faktiškai sulaikytas ir priverstas Imuniteto skyriaus pareigūnų, manydamas, kad neturi kitos išeities.

5.4. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. B. nuo pat sulaikymo momento buvo įgavęs faktinį įtariamojo statusą, apribota jo laisvė, nes nuo pat sulaikymo prie (duomenys neskelbtini) miesto jis buvo gabenamas policijos pareigūnų automobiliu į Klaipėdą, ten buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpose, jam nebuvo leidžiama išeiti iki pat dienos vakaro. R. B. įtariamojo procesinis statusas suteiktas nebuvo, neišaiškintos įtariamojo teisės, jo sulaikymas BPK 140 straipsnyje numatyta tvarka nebuvo įformintas. Dėl to, anot kasatoriaus, spręsti apie tai, kad neteisėtai faktiškai sulaikytas įtariamasis savanoriškai nusprendė kreiptis į teisėsaugos institucijas ir pranešti apie kyšio reikalavimą ir provokavimą, nėra jokio pagrindo. R. B., įvykio dieną neblaivus, neturi teisinio išsilavinimo, lietuviškai tik iš dalies supranta, tik vykdė policijos pareigūnų valią ir pasirašė po jų surašytu protokolu–pareiškimu, tačiau ne pats inicijavo šio pareiškimo surašymą. Kasatoriaus tvirtinimu, tai, kad R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas ir liudytojo procesinis statusas jam buvo suteiktas neteisėtai, reiškia, jog viso baudžiamojo proceso metu užfiksuoti jo parodymai nebuvo gauti BPK numatyta tvarka, todėl jais nebuvo galima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

5.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad liudytojo statusas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus, buvo suteiktas ir A. N.. A. N., R. B. tariantis su R. N. apie neva kyšio sumą ir kyšio atvežimo laiką ir vietą, buvo šalia, girdėjo jų pokalbį, po to jis vežė R. B. į (duomenys neskelbtini), kad šis galėtų pasiimti pinigų ir juos atvežti policijos pareigūnams, todėl jo veiksmai turi būti vertinami kaip padėjimas padaryti nusikaltimą (BK 24 straipsnio 6 dalis). Dėl to, anot kasatoriaus, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios A. N. turėjo būti suteiktas įtariamojo arba specialiojo liudytojo statusas ir jam turėjo būti išaiškintos ir užtikrintos jo teisės. Tolesnio proceso metu A. N. procesinio statuso klausimas nebuvo sprendžiamas, jo procesinio statuso nekvestionavo nei prokuroras, nei bylą nagrinėję teismai. Tai, kasatoriaus manymu, lėmė, jog viso baudžiamojo proceso metu užfiksuoti A. N. parodymai nebuvo gauti BPK numatyta tvarka, todėl jais nebuvo galima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatoriaus manymu, jei jam būtų suteiktas įtariamojo arba specialiojo liudytojo statusas, išaiškintos ir užtikrintos šių proceso dalyvių teisės, jis nebūtų davęs tokio turinio parodymų, kokie užfiksuoti šiame procese.

5.6. Kasatorius nurodo, kad, pašalinus BPK reikalavimų neatitinkančius R. B. ir A. N. parodymus, teismai, spręsdami apie jam (kasatoriui) inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumą, turėtų remtis tik byloje likusiais leistinais įrodymų šaltiniais. Visi kiti įrodymų šaltiniai leidžia daryti prielaidas, kad jis (kasatorius) netinkamai atliko tarnybos pareigas, t. y. padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad jis padarė BK 225 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro J. Lauciaus kasacinis skundas tenkintinas, nuteistojo R. N. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK nuostatų taikymu apeliacinės instancijos teisme

7. Pagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai ir išvados dėl G. R. išteisinimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nėra pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.

8. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje policijos pareigūnai R. N. ir G. R. buvo kaltinami pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, dėl G. R. priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas G. R. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su R. N., provokavo, reikalavo vairuotoją R. B. duoti ir susitarė priimti 50 Eur kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

9. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo, jos įrodytumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ar pripažinti, jog vienu ir kitu atveju nagrinėjant bylą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

10. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytus įrodymus.

11. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20, 301 straipsniuose, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016).

12. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kaltinamojo G. R. kaltę dėl kyšininkavimo bendrininkų grupe kartu su R. N. grindė liudytojų R. B., A. N., E. J., L. B., G. K., T. A. parodymais, vaizdo įrašo medžiaga, R. B. alkoholio kiekio matuoklio šaknelės pažymos ir alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalo duomenimis ir kitais byloje esančiais įrodymais. Būtent šių įrodymų atskirai ir visumos pagrindu buvo motyvuotai paneigta G. R. versija, kad jis R. N. pokalbio su R. B. apie kyšį negirdėjo, pats frazių „yra jauni ir „durnai“ daro, nereikia vairuoti neblaiviems, nes reikės mokėti didelę baudą“, „ką dabar darysime ir kaip tarsimės“, nesakęs ir jų negirdėjęs, susitarimo su R. N. reikalauti ir priimti kyšį nebuvę. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad bylos aplinkybių visuma patvirtina, jog tiek G. R., tiek R. N. suvokė, kad R. B. yra neblaivus, jo neblaivumo netikrino, savo kalbomis abu jį provokavo tartis dėl kyšio, R. B. draugui E. J. atvežus pareigūnų reikalaujamus dokumentus, jų neprašė ir jais nesidomėjo, galiausiai R. B. paleido, nurodydami jam važiuoti prie posūkio į (duomenys neskelbtini) ir ten jų laukti.

13. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal prokuroro ir nuteistųjų apeliacinius skundus, surinktus įrodymus dėl G. R. kaltės padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką įvertino priešingai negu pirmosios instancijos teismas – patikėjo G. R. versija, motyvuodamas tuo, kad liudytojų R. B., A. N., E. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, esančių prieštaravimų nėra galimybės pašalinti, liudytojų G. K. ir T. A. parodymai bei vaizdo įrašo medžiaga neleidžia vienareikšmiškai ir neabejotinai teigti, jog G. R. girdėjo, kaip R. N. pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba provokavo ar reikalavo duoti kyšį, ar pats būtų atlikęs nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad būtent R. N., o ne G. R., provokavo, reikalavo ir susitarė priimti kyšį. Taip pat šis teismas nurodė, kad remtis R. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, negalima, nes jis šių apklausų metu buvo įtariamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, tačiau buvo apklausiamas ne kaip specialus liudytojas BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t. y. nesilaikant baudžiamojo proceso įstatyme numatytų reikalavimų.

14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad, spręsdamas dėl G. R. kaltės padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, byloje surinktus įrodymus tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nors ir itin detaliai ir išsamiai išnagrinėjo ir lygino tarpusavyje kai kuriuos byloje esančius įrodymus, tačiau sprendimą išteisinti G. R. motyvavo vienpusiškai, selektyviai, remdamasis ir sureikšmindamas tik kai kuriuos įrodymus, juos vertindamas atskirai nuo kitų bylos įrodymų, t. y. savo išvadas grindė ne įrodymu visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK normos, ir tai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Kaip minėta, vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

15. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, patikrino įrodymų patikimumą, liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Teismas tyrė bei analizavo tiek G. R. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

16. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad 2015 m. liepos 18 d., apie 12.30 val., (duomenys neskelbtini) vyriausieji patruliai R. N. ir G. R. sustabdė patikrinti R. B. vairuojamą motorolerį, įtardami jį esant neblaivų; šiam pačiam pasakius, kad jis yra neblaivus ir neturi vairuotojo pažymėjimo, motoroleris yra išnuomotas, ir paprašius jo nebausti, vienas iš pareigūnų – R. N. – paklausė jo,,ką dabar darysime“, tuo tarpu kitas pareigūnas – G. R. – išlipęs iš automobilio, iš motorolerio ištraukė jo užvedimo raktelius ir juos padėjo ant automobilio variklio dangčio, sakydamas, jog „yra jauni ir „durnai“ daro, nereikia vairuoti neblaiviems, nes reikės mokėti didelę baudą“; R. B. pasakius, kad jis su savimi pinigų neturi, R. N. nurodė važiuoti jų pasiimti ir atvežti prie posūkio į (duomenys neskelbtini). Taip pareigūnai neblaiviam R. B. leido važiuoti, nurodydami posūkio į (duomenys neskelbtini) kryptį.

17. Apeliacinės instancijos teismas šias faktines aplinkybes įvertino, kaip neduodančias pagrindo išvadai, jog nusikalstamos veikos daryme dalyvavo ir G. R., nes, pasak liudytojų R. B. ir A. N., tuo metu kai buvo tartasi dėl pinigų, kitas pareigūnas G. R. sėdėjo automobilyje ir gali būti, kad būtent jis (G. R.) R. B. ir R. N. pokalbio negirdėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, kurias patvirtina tiek R. N., G. R., tiek liudytojų R. B., A. N., E. J. parodymai, G. R. automobilyje sėdėjo ne visą laiką, iš jo buvo išlipęs ištraukti motorolerio raktelių, juos padėjo ant automobilio variklio dangčio, taip pat jis bendravo su E. J., matė, kad R. N. netoliese bendrauja su R. B.. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai nevertino G. R. veiksmų nustatytų faktinių aplinkybių visumoje ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kurių pagrindu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

18. Pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų ir liudytojų parodymų kontekste tyrė vaizdo įrašo medžiagą ir nurodė, kad vaizdo įrašo iš tarnybinio policijos automobilio medžiaga patvirtina, jog abu pareigūnai motorolerį stabdė dėl to, kad įtarė jo vairuotoją esant neblaivų, taigi abu pareigūnai, tarp jų ir G. R., aiškiai suvokė, kokie turi būti jų, kaip policijos pareigūnų, veiksmai tokioje situacijoje, aiškinantis pažeidimą. Šie policijos pareigūnai – tiek R. N., tiek G. R., aiškiai suvokdami, kad esant tokioms aplinkybėms, t. y. kilus įtarimams, jog asmuo vairuoja neblaivus, privalėję vykdyti įgaliojimus ir pradėti įstatymuose numatytas procedūras teisės pažeidimui išsiaiškinti, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktuose, 25 ir kituose straipsniuose, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28, 47, 61 ir kitų punktų nuostatose (tikrinti neblaivumą, informaciją apie asmenį, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, apie įvykį pranešti budėtojui ir kt.), to nedarė, o priešingai, kalbėjosi su R. B., laukė kol jo draugas E. J. atveš motorolerio dokumentus, kuriam atvykus ir paaiškėjus, kad visi dokumentai yra motorolerio bagažinėje, pareigūnai jais nesidomėjo, taip pat G. R. kalbėjosi su E. J.. Abu pareigūnai delsė patikrinti bei išsiaiškinti minėtas aplinkybes ir atitinkamai veikti vykdant jiems suteiktus įgaliojimus, t. y. išsiaiškinti galimą pažeidimą ir jį įforminti arba, nepasitvirtinus įtarimams, paprasčiausiai paleisti sulaikytą vairuotoją, tačiau jie R. B. provokavo, reikalavo duoti kyšį ir susitarė jį priimti už neteisėtą neveikimą. Be to, byloje nenustatyta, jog pareigūnai negalėjo registruoti šio įvykio ar apie jį pranešti budėtojui dėl to, kad tuo metu neveikė nei telefonas, nei racija, strigo kompiuteris.

19. Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes pripažintina, kad su R. B. daugiau bendravo R. N., tačiau ir G. R. R. N. pokalbį su R. B. girdėjo pertraukiamai, taip pat būtent R. N. nusprendė R. B. paleisti važiuoti. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad G. R., jų ekipaže būdamas paskirtas šio ekipažo pamainos vyresniuoju, kuris pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatas yra atsakingas už policijos patrulių ekipažo darbą ir tam tikrų sprendimų priėmimą, tokiam R. N. elgesiui neprieštaravo. Be to, G. R., matydamas, kad R. B. yra neblaivus, kad jo kolega pareigūnas R. N. su R. B. pakankamai ilgai kalbasi, tačiau jokių veiksmų išsiaiškinti pažeidimui nesiima, pats tokių veiksmų, pritardamas R. N. elgesiui, nesiėmė. G. R. taip pat jokių prieštaravimų ar nesutikimo neišreiškė net ir tada, kai R. N. neblaivų R. B. paleido, ši situacija jam nepasirodė keista ar įtartina; priešingai, G. R., kai R. N., įlipęs į automobilį, pasakė važiuoti, tam neprieštaravo, o nuvažiavo būtent į tą vietą, kurioje buvo liepta R. B. atvežti pinigus.

20. Atsižvelgiant į visa tai, teisingas ir protingas nagrinėjamoje byloje nustatytos situacijos vertinimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad G. R., būdamas policijos pareigūnas ir juo dirbdamas daugiau kaip 20 metų, pagal savo dalykines savybes, darbo pobūdį ir profesinį pasirengimą suvokė, kad tokiu savo pasyviu elgesiu ir konkliudentiniais veiksmais pritaria nusikalstamiems R. N. veiksmams. Nagrinėjamoje situacijoje policijos pareigūnas, būdamas ekipažo pamainos vyresniuoju, gali sąmoningai nesidomėti jo kolegos kito pareigūno veiksmais, sąmoningai elgtis pasyviai, tačiau toks G. R. pasyvus elgesys nepaneigia, o patvirtina jo kaip bendrininko vaidmenį, todėl toks elgesys negali būti vertinamas nei kaip jo baudžiamąją atsakomybę šalinanti, nei kaip kaltę paneigianti aplinkybė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paprastai tokiose situacijose kyšio reikalaujama ne atvirai, o užmaskuota forma ir savo elgesiu sudarant tokią padėtį, kad teisėtiems asmenų interesams kyla realios žalos pavojus, ir asmuo, siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus ar užtikrinti jų įgyvendinimą, yra priverstas duoti kyšį. Be to, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios kaip nors būtų varžiusios G. R. laisvę pasirinkti teisėtą elgesio variantą taip, kaip ir priklauso elgtis policijos pareigūnui; jis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą, daromą kartu su R. N., ar imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią jo akivaizdoje daromai nusikalstamai veikai, ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, jo kolegos (bendradarbio) vykdomus nusikalstamus veiksmus.

21. BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90/2013, 2K-49/2014). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes; apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-693/2015). Taigi, nors G. R. savo kaltę neigė, tačiau iš aptartų objektyvių aplinkybių visumos darytina išvada, kad G. R. tyčia apėmė bet kokius bendrininko R. N. veiksmus, kuriais buvo siekiama kyšio, ir todėl jis pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas padaręs nusikalstamą veiką bendrininkų grupe su R. N..

22. Prokuroro kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad išteisindamas G. R. ir dėl to panaikinęs R. N. inkriminuotą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė bendrininkų grupe, sumažindamas bausmę (baudą) ir pratęsdamas jos mokėjimo terminą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias normas.

Kasacinės instancijos teismui konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. R. ir R. N. veikė bendrininkų grupe, sutiktina ir su šiais prokuroro argumentais, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs G. R., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 54 straipsnio, 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas – ir R. N. (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

23. Atsižvelgdama į visa tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir tai lėmė neteisingas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

Dėl nuteistojo R. N. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu

24. Kasatoriaus esminis argumentas yra tas, kad jo kaltė, padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, iš esmės buvo grindžiama tik dviejų liudytojų – R. B. ir A. N. – ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais vadovautis nebuvo galima, nes jų apklausos, kasatoriaus manymu, vyko pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

25. Iš bylos matyti, kad 2015 m. liepos 18 d. R. B. pateikė protokolą-pareiškimą, kuriame nurodė, jog jį sustabdęs pareigūnas pareikalavo iš jo 50 Eur kyšio už tai, kad nebūtų surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nes jis (R. B.) neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir buvo neblaivus. Tą pačią dieną pradėjus ikiteisminį tyrimą, R. B., išaiškinus jam BPK 81 straipsnyje, 82 straipsnio 2 dalyje, 83, 163 straipsniuose numatytas liudytojo teises, pareigas ir atsakomybę, ikiteisminio tyrimo pareigūno buvo apklaustas kaip liudytojas. 2015 m. liepos 21 d. R. B. buvo apklaustas kaip liudytojas, išaiškinus jam jo teises, pareigas ir įspėjus dėl melagingų parodymų davimo, pas ikiteisminio tyrimo teisėją prokuroro prašymu, manant, kad jo nebus įmanoma apklausti bylos nagrinėjimo teisme metu arba jis gali pakeisti parodymus. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. rugsėjo 9 d. rezoliucija buvo patvirtintas prokuroro prašymas nutraukti R. B. ikiteisminį tyrimą ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 5 dalį, nes jis dar iki jo pripažinimo įtariamuoju apie tai, kad iš jo buvo reikalaujama kyšio ir pažadėjo jį duoti, savanoriškai pranešė teisėsaugos institucijai.

2015 m. liepos 18 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno kaip liudytojas buvo apklaustas ir A. N., išaiškinus jam BPK 81 straipsnyje, 82 straipsnio 2 dalyje, 83, 163 straipsniuose numatytas liudytojo teises, pareigas ir atsakomybę. 2015 m. liepos 21 d. jis buvo apklaustas kaip liudytojas, išaiškinus jam jo teises ir įspėjus dėl melagingų parodymų davimo, pas ikiteisminio tyrimo teisėją prokuroro prašymu, manant, kad jo nebus įmanoma apklausti bylos nagrinėjimo teisme metu arba jis gali pakeisti parodymus.

26. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus. Dėl to asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir liudytojo atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017) šios nuostatos, taigi ir draudimas versti duoti parodymus prieš save, yra pažeidžiamos, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka; kad pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais; kad tai, ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes.

27. Šiame teisinio reguliavimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BPK nėra numatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokių asmenų apklausa nepažeidžia nei BPK 80 straipsnio 1 punkto, nei kitų BPK nuostatų. Liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali gauti neteisingus parodymus. Tai, kad parodymus duoda liudytojai, neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus paaiškinimus, irgi savaime nepaneigia tokių parodymų objektyvumo.

28. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu R. B. turėjo būti apklausiamas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta tvarka, todėl R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, vadovautis negalėjo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis, tačiau tai šioje konkrečioje byloje nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sutrukdžiusiu pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą dėl nuteistųjų kaltės ir besąlygišku (t. y. neatsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, nustatytas remiantis leistinais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais) pagrindu teismų sprendimus dėl R. N. kaltės pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad A. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo gauti pažeidžiant BPK nuostatas, todėl darytina išvada, kad jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus įrodymams keliamus reikalavimus.

29. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia kasatorius nuteistasis R. N., jo kaltė padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo grindžiama ne vien liudytojų R. B., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, ir A. N. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotais parodymais, bet ištirtų teisiamajame posėdyje ir laikantis BPK reikalavimų įvertintų įrodymų visuma. Tai, kad buvo priimtas kasatoriaus minimas nutarimas, kuriuo ikiteisminis tyrimas R. B. buvo nutrauktas ir jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, neturi įtakos R. N. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui; minėtame nutarime nurodytos aplinkybės neprieštarauja pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytosioms. Be to, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad R. B., sustabdytas pareigūnų, tikrinusių Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato policininkų darbą, buvo priverstas juos, t. y. R. N. ir G. R., apkalbėti, nes, antrą kartą sustabdytas pareigūnų, neturėjo kito pasirinkimo; tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Priešingai, Imuniteto tarnybos pareigūnai įvykio dieną tikrino policijos pareigūnų lojalumą ir laikymąsi teisės aktų reikalavimų, todėl jie perstabdydavo policijos pareigūnų sustabdytus vairuotojus ir klausdavo jų nuomonės apie pareigūnų darbą, aptarnavimo kokybę. Informaciją apie reikalavimą ir susitarimą duoti kyšį šie pareigūnai sužinojo tik po to, kai jie perstabdė R. B. motorolerį, pastebėjo, kad jis yra neblaivus, ir paaiškino, jog jį jau prieš tai stabdė policijos pareigūnai ir reikalavo kyšio. Tada šie pareigūnai pranešė kolegoms dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos ir R. B. bei A. N. nuvežė į policijos komisariatą išsiaiškinti aplinkybes.

30. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl liudytojais apklaustų R. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės už papirkimą (BK 227 straipsnio 5 dalis) teisėtumo ir A. N. veiksmų vertinimo baudžiamosios atsakomybės požiūriu nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Klausimas dėl liudytojo R. B. baudžiamosios atsakomybės ikiteisminio tyrimo metu buvo išspręstas pagal BK 227 straipsnio 5 dalies nuostatas, A. N. šioje byloje įtarimai pareikšti nebuvo, jis buvo pripažintas liudytoju, kai tuo tarpu pagal BPK 255 straipsnio nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; taigi, šiuo atveju – dėl G. R. ir R. N.. Atsižvelgiant į tai, šie kasatoriaus argumentai paliktini nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. N. kasacinį skundą atmesti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Artūras Pažarskis

Alvydas Pikelis