Baudžiamoji byla Nr. 2K-91-976/2017
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00123-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.2.1;
1.1.4.5.1; 1.1.8.7.1; 2.1.7.1; 2.1.7.4; 2.4.2.1
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Jono Prapiesčio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. D. ir A. G. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžiu E. D. ir A. G. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 3800 Eur (100 MGL) dydžio baudomis, jas sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta iš E. D. ir A. G. konfiskuoti po 57 Eur, taip pat nuspręsta išieškoti iš jų po 13 Eur proceso išlaidų valstybei.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta nuteistųjų E. D. ir A. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas); nuteistiesiems E. D. ir A. G. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirtos baudos padidintos iki 5649 Eur (150 MGL) dydžio. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nagrinėjant bylą buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, taip pat padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
2.2. Nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe. Jo nuomone, teismo išvardyti kito nuteistojo A. G. veiksmai negali būti vertinami kaip konkliudentiniai, įrodantys jųdviejų susitarimą veikti bendrininkų grupe. N. Š. vežimas iki bankomato, ar net matymas, kaip paduodami pinigai, nepatvirtina susitarimo imti kyšį, kaip pripažino teismai, byloje nėra įrodymų, kad būtų buvęs žodinis susitarimas tai daryti, be to, nurodyto dydžio (400 Lt) kyšis nebuvo rastas nei pas jį, nei pas A. G.. Kasatoriaus nuomone, teismų išvada, kad jis ir A. G. turėjo galimybę neteisėtai gautus pinigus paslėpti, tėra tik prielaidos, nes policijos tarnybiniame automobilyje esančia telemetrine įranga galima realiai patikrinti pinigų paslėpimo versiją, tačiau tokių aplinkybių nenustatyta.
2.3. Kasatoriaus įsitikinimu, neteisinga išvada, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, suteikė pagrindą apeliacinės instancijos teismui šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę sunkinančia ir dėl to sugriežtinti bausmę. Taigi neteisingas BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatytos teisės normos aiškinimas nulėmė aiškiai per griežtos bausmės paskyrimą.
2.4. Kasatorius, sutikdamas su teismų atliktu įrodymų vertinimu, kad jis neva reikalavo duoti ir priėmė kyšį, nesutinka su teismų išvada, jog kyšį paėmė už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už N. Š. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 128 straipsnį už transporto priemonės vairavimą, neturint teisės vairuoti. Nes, jeigu Jungtinėje Karalystėje N. Š. buvo suteikta teisė vairuoti transporto priemonę (šią aplinkybę buvo prašoma teismų išsiaiškinti), tačiau su savimi neturėjo šią teisę patvirtinančio dokumento, kasatorius neturėjo pagrindo rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, nes N. Š. už tai negalėjo kilti administracinė atsakomybė pagal ATPK 128 straipsnį. Pagal įvykio metu galiojusį ATPK ir teismų praktiką vairuotojo pažymėjimo neturėjimas su savimi turint teisę vairuoti buvo pripažįstamas mažareikšmiu administraciniu teisės pažeidimu, už kurio padarymą pažeidėją buvo galima ir įspėti, tai kasatorius ir padarė. Kita vertus, šalia N. Š. sėdėjo jo motina, turinti reikiamą vairuotojo stažą, suteikiantį jai teisę mokyti vairuoti, o ant automobilio galinio stiklo buvo lipdukas su raide „M“, rodantis, kad automobilį vairuoja besimokantis vairuoti asmuo. Todėl net jeigu N. Š. neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės, jis nepadarė ATPK 128 straipsnyje numatyto pažeidimo. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, kaip kyšio priėmimas už teisėtą veikimą.
2.5. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, nevertino jo tyčios turinio. Neteisėtas neveikimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčios forma, t. y. kai kaltininkas tyčia neveikdamas suvokia veikos pavojingumą, nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju, sustabdžius automobilį su Jungtinės Karalystės valstybiniu registracijos numeriu ir vairuotojui N. Š. nurodžius, kad vairuotojo pažymėjimą palikęs Anglijoje (tai patvirtino R. Š., E. Š., J. B.), kasatorius, neturėdamas galimybės šios informacijos patikrinti per Klaipėdos apskrities VPK duomenų bazę, tokiu aiškinimu patikėjo. Tai, nuteistojo įsitikinimu, rodo tyčios jo veiksmuose nebuvimą ir toks jo poelgis galėtų užtraukti drausminę atsakomybę. Taip pat dėl kasatoriaus tyčios turinio teismai teisiškai neįvertino aplinkybės, kad N. Š. automobilį vairavo kaip besimokantis vairuoti asmuo.
2.6. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą. Jo manymu, byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių kyšio reikalavimo ir pinigų jam perdavimo faktą, o teismų nuosprendžiai iš esmės grindžiami liudytojo N. Š. parodymais, kurių nepatvirtina leistini bylos įrodymai. Aiškindamiesi, ar tokie parodymai patikimi, teismai privalėjo įvertinti, ar jie nuoseklūs, logiški ir įtikinami, ir patikrinti, ar juos patvirtina kiti bylos įrodymai, ar liudytojas N. Š. neturi motyvų apkalbėti kasatorių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie liudytojo N. Š. parodymų patikimumą, detaliai nevertino viso parodymų turinio, o tik subjektyviai išrinko tą jų dalį, kur kalbama apie kyšio davimo aplinkybes.
2.7. Pasak kasatoriaus, viso bylos proceso metu nebuvo pašalinti N. Š. parodymų prieštaravimai dėl pranešimo policijai apie kyšio davimą laiko. N. Š. teisme parodė, kad apie įvykį policijai pranešė iš karto, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tai buvo padaryta 22.47 val., t. y. praėjus daugiau kaip valandai po kyšio davimo. Liko neišsiaiškinta, dėl kokių priežasčių N. Š. apie kyšio davimą pranešė ne iš karto ir ką konkrečiai jis ir kiti liudytojai veikė tuo laiku. Esant tokioms aplinkybėms, liko nepašalintos abejonės, ar visi šie asmenys negalėjo iš bankomato paimtus pinigus panaudoti kitiems tikslams, ar N. Š. nebuvo daromas spaudimas teikti melagingą pranešimą, nes, pagal šio liudytojo teisme duotus parodymus, perdavus kyšį, jie iš įvykio vietos išvažiavo ir po 15 min. buvo sustabdyti kitų policijos pareigūnų, taigi apie įvykį galėjo pranešti po 15 min. Kita vertus, nebuvo aiškintasi, kas, kokiu tikslu sustabdė N. Š. vairuojamą automobilį ir dėl kokių priežasčių jam nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Šių aplinkybių nustatymas, kasatoriaus įsitikinimu, turi esminę reikšmę vertinant jo (kasatoriaus) veiksmus nesurašant administracinio teisės pažeidimo protokolo, taip pat pašalinant abejones dėl pinigų panaudojimo kitiems tikslams galimybės.
2.8. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad N. Š. savo parodymuose teigė, jog pinigų perdavimo faktą gali patvirtinti automobilyje buvę liudytojai R. Š., E. Š. ir J. B., tačiau nė vienas iš jų šios aplinkybės nepatvirtino, o tai rodo, kad N. Š. parodymai neatitinka kitų bylos įrodymų. Kasatoriaus nuomone, iš šių aplinkybių galima spręsti, kad N. Š., pats ar veikiamas kitų, stengėsi padidinti savo parodymų patikimumą, o kartu ir dirbtinai sustiprinti kaltinimo įrodymus, t. y. buvo šališkas. Tai, kad N. Š. yra sumanus ir lakios fantazijos, todėl galėjo apkalbėti kasatorių, patvirtina jo kriminalinė praeitis ir dabartis, jo įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdis, todėl apeliacinės instancijos teismo nurodoma aplinkybė, kad N. Š. ir E. D. iki įvykio nebuvo pažįstami, savaime nešalina apkalbėjimo galimybės.
2.9. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, savo išvadas grįsdamas tiesiogiai teisiamajame posėdyje neištirtais ir nepatikrintais įrodymais, t. y. liudytojų R. Š. ir E. Š. parodymais, padarė esminį BPK pažeidimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio pažeidimo, pateikė deklaratyvius ir prieštaringus motyvus, t. y. pripažino, kad liudytojų R. Š. ir E. Š. parodymai nebuvo tiesiogiai patikrinti teisme, todėl jie nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau vis tiek jais rėmėsi, darydamas savo išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti šių liudytojų parodymai yra identiški, bet nelaikė, jog atliekant jų apklausas buvo pažeisti BPK reikalavimai. Kasatoriaus įsitikinimu, liudytojų R. Š. ir E. Š. apklausa atlikta pažeidžiant BPK 183 straipsnio reikalavimus, nes jųdviejų parodymai yra identiški, akivaizdu, kad R. Š. apklausos protokolo turinys, užfiksuotas ikiteisminio tyrimo metu, pažodžiui perkeltas į E. Š. apklausos protokolą. Taigi šiais liudytojų parodymais, nepatikrinus jų teisiamajame posėdyje ir nepašalinus kilusių abejonių, teismai negalėjo remtis. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad tas pats tyrėjas rinko ir kitus bylos įrodymus, teismai turėjo itin atidžiai ir atsargiai vertinti ir juos.
2.10. Kasatorius pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta kaltinamojo (teisiamojo) teisė apklausti liudytojus. Tačiau nagrinėjamoje byloje kasatorius ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti klausimų liudytojoms R. Š. ir E. Š., nes jos nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, o vėliau teisme. Taip buvo pažeistos kasatoriaus teisės į gynybą principas, o jo kaltė grįsta šališko ikiteisminio tyrimo surinktais įrodymais. To apeliacinės instancijos teismas neįvertino.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalis, kuriomis jis nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymą bendrininkų grupe ir bylą nutraukti.
3.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 225 straipsnio 2 dalį – ir padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio pažeidimų, be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos panašiose bylose. Dėl to abiejų instancijų teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti.
3.2. Kasatorius pažymi, kad BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra neteisėtas veikimas ar neveikimas. Teismai konstatavo, kad E. D. neteisėtas neveikimas pasireiškė administracinio teisės pažeidimo nefiksavimu vairuotojui N. Š., kuris jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad N. Š. policijos pareigūnui E. D. nurodė turintis teisę vairuoti automobilį, ją įgijo Jungtinėje Karalystėje, tik su savimi nepasiėmė vairuotojo pažymėjimo, jį paliko Jungtinėje Karalystėje. Tai teisme patvirtino ir liudytojas J. B.. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad tokioje situacijoje vairuotojo pažymėjimo nepateikimas policijos pareigūnui laikytinas mažareikšmiu administraciniu teisės pažeidimu (ATPK 124¹ straipsnio 7 dalis), už kurį galima skirti įspėjimą. Be to, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) už tokią mažai pavojingą veiką numatyta galimybė net nepradėti administracinės teisenos (ANK 12 straipsnio 1 dalis, 417 straipsnio 8 dalis). Kadangi įvykio metu nebuvo galimybių patikrinti, ar iš tiesų N. Š. turi teisę vairuoti (nėra bendros duomenų bazės su Jungtine Karalyste), E. D. nustatė, kad buvo padarytas mažareikšmis administracinis teisės pažeidimas, dėl kurio administracinė teisena nepradedama. Todėl kasatoriaus A. G. veiksmai, jeigu būtų nustatyti visi inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, galėjo būti kvalifikuojami pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, kaip teisėtas veikimas ar neveikimas. Be to, teismai visiškai neįvertino, kad N. Š. vėlesnėse apklausose nurodė vairavęs automobilį su ženklu „M“, nes yra išlaikęs mokyklinius vairuotojų egzaminus, o turinti reikiamą vairuotojo stažą motina sėdėjo šalia kaip instruktorius. Taigi N. Š. pats paneigė kasatoriui inkriminuotą neteisėtą neveikimą, kaip būtiną BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymį.
3.3. Kasatorius nurodo, kad viso bylos proceso metu gynyba prašė ištirti, ar Jungtinėje Karalystėje N. Š. iš tiesų įgijo teisę vairuoti automobilį, tačiau šis prašymas buvo atmestas. Pasak nuteistojo, nors jam ir inkriminuojama, kad dėl N. Š. padaryto pažeidimo nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, N. Š. padarytas pažeidimas liko teisiškai neįvertas. Būtent dėl to tendencingai ir, tikėtina, melagingai 2013 m. rugpjūčio 23 d. N. Š. apklausoje nurodė, kad jokio pažeidimo nepadarė, nes vairavo automobilį su „M“ ženklu. Tačiau pirmosios instancijos teismas N. Š. parodymų nenuoseklumo ir aiškaus tyrimo tendencingumo prieš kasatorių nevertino. Kita vertus, jei N. Š. iš tikrųjų vairavo automobilį su ženklu „M“, jo veika negalėjo būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 128 straipsnyje, o kasatoriui inkriminuojama BK 225 straipsnio 2 dalis kaip neteisėtas neveikimas. Taigi teismas netinkamai taikė teismų praktiką ir pažeidė BPK 44 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, pagal kurį byloje esančios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
3.4. Pasak kasatoriaus, nepaisant to, kad N. Š. parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, tikėtina, melagingi ir šališki, t. y. nepatikimi, teismai nesiaiškino jų keitimo priežasčių, laikė juos nuosekliais, logiškais ir vien jais rėmėsi, priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius. Pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvuodamas nuosprendyje išdėstė ne visus N. Š. parodymus, o tik kasatorių kaltinančią parodymų dalį ir visiškai nutylėjo nurodytas jį teisinančias aplinkybes. Kasatorių kaltinančią liudytojo parodymų dalį apeliacinės instancijos teismas iš esmės perrašė, o tai rodo, kad šis teismas net neskaitė teisiamajame posėdyje duotų liudytojo N. Š. parodymų, t. y. netyrė vieno iš pagrindinių įrodymų.
3.5. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad viso bylos proceso metu savo parodymuose N. Š. nurodė aplinkybes, susijusias tik su vienu iš jį stabdžiusiu pareigūnu E. D., o A. G. jokių nusikalstamų veiksmų nenurodė. N. Š. pateikė tik subjektyvią nuomonę, kad A. G. turėjo matyti, kaip buvo perduodami pinigai E. D., nes stovėjo šalia automobilio. Be to, šis liudytojas, atsakydamas į tendencingus ir atsakymus menančius prokuroro klausimus, nurodė, kad jis kalbėjo su E. D., o A. G. stovėjo kelkraštyje prie gatvės ir jųdviejų pokalbio negalėjo girdėti. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai turėjo įvertinti tokius N. Š. parodymus su visuma kitų bylos įrodymų ir konstatuoti, kad nėra įrodymų, jog kasatorius žinojo apie reikalaujamą ir priimtą kyšį, tačiau teismai padarė šiurkščią įrodymų vertinimo klaidą ir, remdamiesi vien liudytojo spėlionėmis, nepagrįstai kasatorių nuteisė.
3.6. Kasatoriaus A. G. įsitikinimu, N. Š. šališkumą, išankstinį priešiškumą policijos pareigūnams ir siekį juos apkalbėti galėjo lemti tai, kad jis, būdamas 30 metų amžiaus, jau daug kartų teistas, į salę buvo atvestas, lydymas konvojaus, su antrankiais. Beje, kad nurodomomis aplinkybėmis N. Š. nejaučia policijos pareigūnams pykčio, suabejojo ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau teismai tik formaliai užsiminė apie jo teistumus, nors būtent teistumų skaičius ir šiuo metu įvykdyti nusikaltimai, tarp jų ir intelektiniai, rodo, kad N. Š. parodymais, ypač šio įvykio kontekste, kaip neabejotinais pasikliauti negalima. Kad tokio, tikėtina, šališko ir suinteresuoto liudytojo parodymus teismai privalo vertinti kritiškai, suponuoja ir teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006), tačiau bylą nagrinėję teismai to nepadarė ir N. Š. parodymų objektyvumo ir savarankiškumo nevertino, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
3.7. Kasatorius teigia, kad išvadą, jog policijos pareigūnai paėmė pinigus, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų R. Š. ir E. Š. parodymais. Tačiau šių liudytojų nurodytos aplinkybės nepatvirtino kiti bylos duomenys, todėl kasatorius mano, kad arba R. Š. ir E. Š. tyčia nurodė tokias kaltinimui naudingas aplinkybes, arba rėmėsi savo subjektyviu įvykių suvokimu (spėjimu), neatitinkančiu objektyvių aplinkybių.
3.8. Pasak nuteistojo A. G., iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad jis priimtas ne įrodymų analizės pagrindu, bet vadovaujantis prielaidomis. Teismas apie tai, jog A. G. negalėjo nutolti nuo N. Š. ir E. D. tiek, kad negalėtų matyti, kaip perduodami pinigai, sprendė iš to, kad automobilis stovėjo tik 1.34 min., o fakto, kad kratos metu pas A. G. ir E. D. nerasta kaip kyšis paimtų pinigų, nepripažino atsakomybę šalinančia aplinkybe, motyvuodamas tuo, kad abu nuteistieji, turėdami pakankamai laiko ir žinodami, jog gauti pinigai yra nusikalstamos veikos įkaltis, galėjo juos paslėpti. Kasatoriaus nuomone, spėlionėmis paremti ir teismo teiginiai, kad gauti kaip kyšis pinigai bus pasidalyti, kad kasatoriaus A. G. pasyvumas nustatytomis aplinkybėmis nepaneigia jo, kaip bendrininko, veikusio pagal susitarimą su E. D., vaidmens padarant nusikalstamą veiką.
3.9. Kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo kreipiamas dėmesys į pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Taip teismai nepagrįstai taikė civiliniame procese taikomą įrodymų pakankamumo taisyklę (kai labiau tikima įrodinėjamus faktus buvus, nei jų nebuvus), kuri baudžiamajame procese negali būti taikoma.
3.10. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal N. Š. 2013 m. gegužės 6 ir 8 d. pareiškimus, kuriuose įvardijamas tik vienas policijos pareigūnas E. D.. Tačiau Imuniteto skyriaus viršininko 2013 m. gegužės 8 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad kyšio reikalavo ir jį priėmė E. D. ir A. G.. Nors objektyvių duomenų apie tai nebuvo, šią prielaidą stengtasi bet kokia kaina patvirtinti ir būtent todėl, kasatoriaus įsitikinimu, po keturių mėnesių N. Š. įvardijo ir jo nusikalstamus veiksmus. Taigi ikiteisminio tyrimo tendencingumas ir neteisėta įtaka N. Š. pirminiams ir vėlesniems parodymams, taip pat liudytojų parodymams yra akivaizdūs. Pasak kasatoriaus, sugretinus ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų J. B., E. Š. ir R. Š. parodymų turinį, matyti, kad parodymai iš vieno apklausos protokolo kopijuojant buvo perkeliami į kitą. Šių liudytojų apklausų tekstai ištisomis pastraipomis sutampa pažodžiui, sutampa net gramatinės klaidos, o tai, kasatoriaus įsitikinimu, rodo, kad liudytojai nebuvo apklausiami apie jiems žinomas aplinkybes, jų parodymai nebuvo užrašomi pažodžiui, kaip to reikalaujama BPK 183 straipsnio 3 dalyje. Tačiau, nepaisydamas nurodytų šiurkščių BPK pažeidimų ir gynėjo prašymų apklausti šiuos liudytojus teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas balsu perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų E. Š. ir R. Š. parodymus ir laikė juos teisingais. Kasatorius apeliaciniame skunde nurodė šį pažeidimą ir prašė užtikrinti tinkamą BPK 242 straipsnio nuostatų įgyvendinimą (suteikti galimybę tiesiogiai užduoti klausimus liudytojoms), tačiau apeliacinės instancijos teismas prašymą tenkino formaliai, nedėdamas realių pastangų jį įgyvendinti. Taip abiejų instancijų teismai pažeidė kasatoriaus teisę į gynybą – užduoti klausimus liudytojams ir, nepaisydami nurodytų BPK pažeidimų, savo sprendimuose rėmėsi minėtų liudytojų parodymais.
3.11. Kasatorius pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (be N. Š. subjektyvios nuomonės), kad kasatorius reikalavo ar kitokiais veiksmais skatino duoti kyšį ir jį priėmė, todėl labai svarbu pagal kaltinime nurodytas aplinkybes nustatyti kasatoriaus buvimo vietas ir realias galimybes objektyviai žinoti N. Š. ir E. D. bendravimo faktus. Dėl šios priežasties kasatoriaus gynėjas pirmosios instancijos teismui pateikė Klaipėdos žemėlapį, o apeliacinės instancijos teismui dar ir kasatoriaus paaiškinimo įvykio vietoje vaizdo ir garso įrašą. Tačiau teismai, kad ir priėmė pateiktus įrodymus, jų nevertino ir savo sprendimuose dėl jų nepasisakė. Be to, teismai teisiškai neįvertino ir kitų faktinių aplinkybių, t. y. kad kasatorius neorganizavo N. Š. pavežimo tarnybiniu automobiliu, tai padarė pagal nedetalizuotą E. D. prašymą, kai kaip pamainos vadas, telefonu pakalbėjęs su patruliu E. M. dėl patrulių automobilio dislokacijos vietos keitimo, davė nurodymą E. D. vykti apžiūrėti ir įvertinti kitos patruliavimo vietos paskyrimą nustatyto maršruto ribose. Kasatorius teigia motyvuotai, pagrįstai ir teisėtai įvertinęs patrulių pajėgų išdėstymo galimybę judrioje Statybininkų g. ir Šilutės pl. sankryžoje, kur policijos patruliams yra tikimybė nustatyti akcizinių prekių (cigarečių, dyzelino) gabenimo pažeidimus (tai teisme patvirtino ir Policijos patrulių kuopos vadas), ir būtent dėl šios priežasties, o ne dėl N. Š. nuvežimo prie prekybos centro, ties šia sankryža, buvo vykstama. Kasatoriaus teigimu, policijos pareigūnas E. D. turėjo pagrindą suteikti N. Š. socialine pagalbą teisėtai jį pavežant, nes N. Š., neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, negalėjo vairuoti automobilio, su skaudančia koja vairuoti negalėjo ir jo motina, o žmona buvo paskutinį mėnesį nėščia. Be to, kasatoriui nesukėlė įtarimų N. Š. pavežimas, nes galvojo, kad E. D. su N. Š. yra pažįstami. Taigi pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas pateiktų įrodymų ir nustatytų faktų, kuriuos patvirtino policijos pareigūnas E. M. ir Policijos patrulių kuopos vadas I. L. (Lapinš), kasatorių teisinančius argumentus atmetė be jokių motyvų, tai vertindamas kaip nelogišką gynybinę poziciją. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
3.12. Kasatorius pažymi, kad pagal baudžiamojo įstatymo ginamus gėrius kyšininkavimas nėra priskiriamas prie nusikalstamų veikų, kuriomis kėsinamasi į ypač svarbų, vertingą baudžiamojo įstatymo saugomą objektą, todėl pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341-942/2016, 2K-7-266-942/2015, 2K-566/2014, 2K-390/2014, 2K-367/2014, 2K-190/2012) papildomai kaip sunkinančios aplinkybės neišskiria tų atvejų, kai už kyšininkavimą nuteisiami du ar daugiau asmenų (bendravykdytojai). Kasatoriaus nuomone, šioje byloje nenustatyta, kad dviejų asmenų dalyvavimas kokiu nors būdu darytų nusikalstamą veiką pavojingesnę, įrodymai ir liudytojų parodymai kaip tik patvirtina, kad kasatorius nedalyvavo nusikalstamoje veikoje, todėl kasatoriui nesuprantama apeliacinės instancijos teismo padaryta nemotyvuota išvada, kad jis ir E. D. veikė bendrininkų grupe ir šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę sunkinančia.
4. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Meškauskas prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.
4.1. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis E. D. savo kasaciniame skunde iškraipė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir esmę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bendri nuteistųjų veiksmai vežant N. Š. paimti pinigų iš bankomato ir po to jį parvežant yra visiškai aiškūs, neginčijami ir tai yra pakankamas pagrindas pripažinti juos veikus bendrininkų grupe. Tokia išvada, prokuroro manymu, yra pagrįsta bylos duomenų analize, o ne prielaidomis, taigi sprendimas priimtas laikantis BPK reikalavimų. Pripažinęs E. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą bendrininkų grupe, teismas pagrįstai jam paskyrė griežtesnę bausmę.
4.2. Pasak prokuroro, priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, nuteistųjų veikos kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį neturi reikšmės galutinis teisinis N. Š. administracinio teisės pažeidimo vertinimas, pakanka vien to, kad jis padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas pasisakė. Tokios teismų išvados pagrįstos ne tik nuosprendyje išdėstytais argumentais, tai matyti ir iš BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijos.
4.3. Prokuroro teigimu, kasatoriai E. D. ir A. G. klaidingai nurodo, kad teismų sprendimai buvo grindžiami teisiamajame posėdyje nepatikrintais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų R. Š. ir E. Š. parodymais. Tokio pobūdžio pažeidimas byloje nebuvo padarytas, nes teismas nepripažino šių liudytojų parodymų savarankišku įrodymų šaltiniu. Taip pat nepagrįstai teigiama, kad teismų nuosprendžiai iš esmės grindžiami N. Š. parodymais, nes skundžiamuose nuosprendžiuose aptarti ir kiti bylos įrodymai (liudytojos L. J. parodymai, telekomunikacijų operatorių ir banko suteikti duomenys ir kt.), kurių visuma kartu su N. Š. parodymais leido teismams padaryti pagrįstas išvadas. Prokuroro įsitikinimu, vertinant įrodymus BPK pažeidimų nebuvo padaryta, darant išvadas buvo išsamiai paaiškinta, kodėl tikima N. Š. parodymais ir jais remiamasi.
4.4. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir pateikė šiuo klausimu išsamias išvadas. Teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų faktinių aplinkybių, kurias ginčijo nuteistieji, buvimo, taip pat dėl jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Teismas įvertino visus reikšmingus įrodymus, tarp jų ir nurodytus apeliaciniuose skunduose. Taigi buvo išnagrinėti visi duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam E. D. ir A. G. baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui. Be to, pagal teismų praktiką nėra būtina tiksliai pasisakyti dėl kiekvieno skundo argumento.
4.5. Pasak prokuroro, baudžiamasis įstatymas įpareigoja teismą pripažinti atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, tai šioje byloje ir buvo padaryta. Skundo teiginys, kad sunkinanti aplinkybė inkriminuota visiškai nemotyvuojant, neatitinka tikrovės. Teismas pripažino bendrininkavimą atsakomybę sunkinančia aplinkybe, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą.
4.6. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisiškai pagrįstas, surašytas laikantis BPK reikalavimų, teismo atliktas įrodymų vertinimas yra išsamus, aiškus ir logiškas, priešingai negu teigiama, teismas kvalifikuotai ir teisingai įvertino visas bylos aplinkybes.
5. Nuteistųjų E. D. ir A. G. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Todėl nuteistųjų E. D. ir A. G. kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos aplinkybės, kritikuojami liudytojo N. Š. parodymai, pateikiamas savas jų vertinimas, prašoma kitaip vertinti kitus bylos įrodymus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
7. Kasatoriai nurodo, kad teismų sprendimai yra grįsti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų neatitinkančiais liudytojų R. Š. ir E. Š. parodymais, kurie tiesiogiai nebuvo patikrinti teisiamajame posėdyje, taip pat prieštaringais N. Š. parodymais. Šie argumentai nepagrįsti.
7.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį, konstatuoja, kad kasatorių nuorodos į abiejų instancijų teismų padarytus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus vertinant liudytojų R. Š. ir E. Š. parodymus nėra pagrindas abejoti teismų išvadomis dėl nuteistųjų E. D. ir A. G. kaltės, padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, ir šiuos sprendimus naikinti.
7.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į analogiškus apeliacinių skundų argumentus, pagrįstai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teismo posėdžio metu perskaitęs liudytojų R. Š. ir E. Š., įvykio metu važiavusių kartu su N. Š. tame pačiame automobilyje, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teisėjų kolegija nurodė, jog nors tokie parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Toks ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, perskaitytų teisme, vertinimas atitinka BPK reikalavimus ir kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, pagal kurią kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-499/2008, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-471/2013, 2K-219-693/2015, 2K-105-699/2016, 2K-79-489/2017). Kasacinių skundų argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo, nesuteikus gynybai teisės užduoti klausimus šioms liudytojoms, yra atmestini, nes būtent po to, kai abiejų instancijų teismams, kurie ėmėsi priemonių, kad liudytojos dalyvautų procese, nepavyko šių liudytojų apklausti teisme, jų parodymai ir buvo perskaityti teisme.
7.3. Kasatorius A. G., be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog policijos pareigūnai paėmė pinigus, padarė remdamasis tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų R. Š. ir E. Š. parodymais, kasatorius E. D. teigia, kad nuosprendžiai iš esmės grįsti N. Š. parodymais, kurių nepatvirtina kiti leistini įrodymai. Tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad E. D. ir A. G. kaltė yra grindžiama teisiamajame posėdyje patikrintais liudytojų N. Š., J. B., L. J. parodymais, taip pat duomenimis, užfiksuotais Klaipėdos apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybiniame pranešime, tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“ detaliosios ataskaitos stovėjimo vietose išklotinėse, AB „Swedbank“ bankomato kvite, Lietuvos banko Grynųjų pinigų tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus raštuose, taip pat mobiliųjų telefonų skambučių išklotinėse. Liudytojo N. Š. parodymai abiejų instancijų teismų buvo atidžiai tiriami, gretinant juos su kitais byloje esančiais duomenimis, ir motyvuotai pripažinti patikimais. Būtent šių įrodymų visumos pagrindu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir buvo padaryta išvada, kad nuteistieji E. D. ir A. G. padarė jiems inkriminuotą veiką. Pažymėtina, jog tai, kad kyšio davimo metu perduoti pinigai pas kasatorius nebuvo rasti, netrukdo daryti išvadų dėl jų kaltumo padarius BK 225 straipsnyje numatytą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-7-266-942/2015).
7.4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistųjų E. D. ir A. G., taip pat prokuroro apeliacinius skundus, visapusiškai ir išsamiai patikrino baudžiamąją bylą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pagrįstai pripažino nuteistuosius kaltais padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje pasisakė dėl visų esminių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje, taip pat, laikydamasis BPK 331 straipsnio 1, 4 dalių ir 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, pateikė išsamius ir aiškius motyvus, dėl ko apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.
7.5. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymų garantuotas nuteistųjų teises ar sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nepadarė, savo išvadas grindė teisėtais būdais gautais, teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, bylos įrodymai (tiek teisinantys, tiek kaltinantys) buvo įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir nėra pagrindo konstatuoti teisės į gynybą ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus.
Dėl BK 225 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 2 dalies, 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo
8. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai taikomas baudžiamasis įstatymas. Kaip teigiama kasaciniuose skunduose, BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra neteisėtas veikimas ar neveikimas. Tačiau teismai konstatavę, kad nuteistųjų neteisėtas neveikimas pasireiškė administracinio teisės pažeidimo nefiksavimu vairuotojui N. Š., kuris jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams nepateikė vairuotojo pažymėjimo, neatsižvelgė į tai, jog N. Š. E. D. nurodė turintis teisę vairuoti automobilį, kurią įgijo Jungtinėje Karalystėje, tačiau vairuotojo pažymėjimą yra palikęs Jungtinėje Karalystėje. Kasaciniuose skunduose taip pat ginčijamas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas.
8.1. BK 225 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nusikalstama veika, už kurią buvo nuteisti E. D. ir A. G., apibrėžta kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadas ar susitarimas priimti kyšį arba reikalavimas ar provokavimas duoti kyšį, arba priėmimas kyšio už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai – 1) pažadas priimti kyšį, 2) susitarimas jį priimti, 3) reikalavimas jį duoti, 4) provokavimas duoti kyšį, 5) kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų.
8.2. Teismų praktikoje reikalavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio reikalaujama ar net grasinama, jei nebus duotas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos kaltininkas gali ir turi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Kyšio taip pat gali būti reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus (pavyzdžiui, esant pagrindui pradėti ikiteisminį tyrimą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pranešti apie nusikalstamą veiką). Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan. Pažymėtina, kad kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231/2007, 2K-153/2008, 2K-507/2008, 2K-535/2008, 2K-89/2009, 2K-566/2014). Kyšininkavimas už neteisėtą neveikimą pripažįstamas tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo kyšio davėjo interesus už neteisėtą atlygį patenkina ar žada patenkinti neatlikdamas veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus. Kyšininkavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
8.3. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad tiek išankstinis, tiek veikos darymo metu kilęs asmenų, pakaltinamų ir atitinkančių BK 13 straipsnyje nustatytą amžių, susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant tokiam susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-376/2010, 2K-89-693/2015, 2K-309-976/2015 ir kt.).
8.4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. gegužės 5 d. E. D. ir A. G., būdami valstybės tarnautojai (E. D. Klaipėdos apskrities VPK PR 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis, A. G. – Klaipėdos apskrities VPK PR 1-osios kuopos 1-ojo būrio specialistas), atliko tarnybą kartu, nustatytoje patruliavimo vietoje stabdė automobilius. Apie 21.00 val. E. D. sustabdė automobilį „Rover“, kurio vairuotojas N. Š. neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Už tai, kad šis galbūt padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebūtų fiksuojamas ir pažeidėjas nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn, E. D. pareikalavo iš N. Š. kyšio. N. Š. nurodžius, kad pinigų reikia važiuoti į bankomatą, E. D. kartu su A. G. nuvežė jį prie prekybos centro „Maxima“, o pasiėmusį pinigus, parvežė atgal, kur E. D., A. G. stovint šalia ir matant, priėmė iš N. Š. 400 Lt kyšį. Šios aplinkybės rodo, kad reikalaujant kyšio ir jį paimant dalyvavo abu policijos pareigūnai, jų bendri suderinti veiksmai, siekiant to paties tikslo – gauti kyšį – pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Taip elgdamiesi nuteistieji, kaip motyvuotai nusprendė abiejų instancijų teismai, siekė neatlikti teisėtų veiksmų vykdydami savo įgaliojimus – nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl liudytojo galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo (automobilio vairavimo, neturint vairuotojo pažymėjimo) ir, būdami policijos pareigūnais, žinodami pareigas, kurias vykdyti juos įpareigoja įstatymai, veikdami kartu suvokė, kad, nesiimdami įforminti administracinio teisės pažeidimo ir už tai reikalaudami duoti piniginį atlygį – kyšį – ir jį priimdami, elgėsi neteisėtai. Nuteistasis A. G. suvokė, kad elgiasi nusikalstamai kartu su E. D., neprieštaravo pastarojo aktyviems nusikalstamiems veiksmams, priešingai, pats vežė N. Š. prie parduotuvės, kad šis paimtų iš bankomato pinigų, ir parvežė atgal.
8.5. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konstatuodami, jog veikdami tiesiogine tyčia, bendrininkų grupe E. D. ir A. G. padarė BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančią veiką, t. y. reikalavo duoti kyšį ir priėmė kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, nes nefiksavo galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo vairuotojui N. Š., kai šis nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Kasacinių skundų argumentai, kad N. Š. turėjo teisę vairuoti, kuri buvo suteikta Jungtinėje Karalystėje, tačiau vairuotojo pažymėjimą buvo palikęs užsienyje, priešingai nei teigiama skunduose, buvo tirti teismuose ir pagrįstai atmesti. Pagal teismų praktiką baudžiamosios atsakomybės taikymui pagal BK 225 straipsnio 2 dalį neturi reikšmės kaip būtų pasibaigusi kyšį davusio asmens byla dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, jei pareigūnai kyšį davusiam asmeniui būtų surašę administracinį teisės pažeidimo protokolą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).
8.6. Bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, priima sprendimą dėl tinkamo veikos kvalifikavimo pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį, taip pat dėl lengvinančių ar sunkinančių baudžiamąją atsakomybę aplinkybių. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino bendrininkavimą atsakomybę sunkinančia aplinkybe, išnagrinėjęs prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Kadangi abiejų nuteistųjų veiksmai atitiko bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad jų padaryta veika yra pavojingesnė, ir pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų E. D. ir A. G. kasacinius skundus.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Jonas Prapiestis
Rima Ažubalytė
