G. L. pagal BK 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-93-788/2017

Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00170-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2.; 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Jono Prapiesčio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant nuteistajam (nukentėjusiajam) G. L., jo gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui,

nuteistajai (nukentėjusiajai) J. M.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo (nukentėjusiojo) G. L. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu G. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 22 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas ir priimtas naujas nuosprendis: G. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, paskiriant įpareigojimus. Taip pat pakeista aprašomoji nuosprendžio dalis dėl J. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nurodant, kad įvykio laikas yra 2013 m. liepos 2 d. apie 10 val.

Iš G. L. priteista 500 Lt (144,81 Eur) J. M. neturtinės žalos atlyginimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 22 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Antrą kartą bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. L. išteisintas, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, paskiriant įpareigojimus.

Iš nuteistojo G. L. priteista 145 Eur J. M. neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista ir J. M., tačiau jos kasacinis skundas teisėjų atrankos kolegijos nepriimtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo (nukentėjusiojo) G. L. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios (nukentėjusiosios) J. M., prašiusios kasacinį skundą atmesti, o ją išteisinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Nagrinėjamoje byloje asmenys nuteisti už šias nusikalstamas veikas:

1.1. G. L. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 2 d., apie 10 val. buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, žodiniam konfliktui su J. M. peraugus į muštynes, tyčia sudavė rankomis J. M. į galvą, tuo padarydamas jai galvos sumušimą, kaklo raiščių patempimą, kairės akies sumušimą, dešinės akies vokų hematomą ir nubrozdinimą, dešinės akies obuolio junginės hematomą, t. y. nežymiai sužalojo J. M..

1.2. J. M. nuteista už tai, kad tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje žodinio konflikto metu tyčia rankų nagais apdraskė nukentėjusiajam G. L. veidą ir kaklą, įkando į kairę ranką, padarydama jam odos įbrėžimus veide ir kakle, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kairiajame dilbyje, t. y. padarė nukentėjusiajam G. L. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo (nukentėjusiojo) G. L. gynėjas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį dėl G. L. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį; arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį dėl G. L. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

2.1. Kasatoriaus teigimu, nors nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, nurodytą ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, tačiau padarė tuos pačius minėtoje nutartyje įvardytus esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Be to, skundžiame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas visiškai nemotyvavo pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų kitokio vertinimo, nepatikrino bylos tiek, kiek to reikalauja įstatymai, nepateikė išsamių motyvuotų išvadų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl G. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstos jokiais patikimais įrodymais, faktais ir gali būti vertinamos tik kaip abejonės.

2.2. Kasaciniame skunde pažymima, kad iš naujo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad J. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismo posėdyje apklaustas šią išvadą pateikęs ekspertas V. K. paaiškino, kad sužalojimas J. M. dešinės akies srityje padarytas kietu buku, ribotą ir mažą kontaktinį paviršių turinčiu daiktu, pvz., pirštų galais. Kraujosruva dešiniajame žaste (delno dydžio) padaryta kietu buku ir ribotą paviršių turinčiu daiktu. Ji galėjo atsirasti tiek nuo smūgio ranka, koja, tiek atsitrenkus ar atsirėmus į atsikišusį daiktą. Ekspertas taip pat pažymėjo, kad J. M. padaryti sužalojimai nebūdingi savęs žalojimui. Taip pat ekspertas nurodė, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti ir iki 2013 m. liepos 2 d. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtoje išvadoje nurodytus sužalojimus ir eksperto apklausoje nurodytas išvadas, padarė nepagrįstą išvadą, kad „iš J. M. padarytų sužalojimų pobūdžio akivaizdu, kad jie negalėjo būti padaryti tik ginantis, įvertinus J. M. padarytą kairės akies sumušimą, dešinės akies vokų hematomą (kraujosruvą) akivaizdu, jog jai buvo suduota tiesiai į veidą, todėl apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje nepakanka įrodymų, kad G. L. tyčia J. M. atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, yra neteisinga“. Tokias išvadas teismas grindė eksperto apklausa, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad apklaustas teisme ekspertas aiškiai ir nedviprasmiškai paminėjo, jog sužalojimas J. M. dešinės akies srityje padarytas kietu buku, ribotą ir mažą kontaktinį paviršių turinčiu daiktu, tai trauminis poveikis, galimai ir greičiausiai padarytas pirštų galais. Anot kasatoriaus, abejotina, ar trauminis poveikis pirštų galais grumtynių metu gali būti vertinamas kaip tyčinis smūgio sudavimas, kaip tai įvertino apeliacinės instancijos teismas. Toliau ekspertas nurodo, kad kraujosruva dešiniajame žaste (delno dydžio) padaryta kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu ir kad ji galėjo atsirasti tiek nuo smūgio ranka, koja, tiek atsitrenkus ar atsirėmus į atsikišusį daiktą. Todėl, anot kasatoriaus, nesuprantama, kuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas padarė „neabejotiną“ išvadą, kad tokio sužalojimo padarymas būdingas tik tyčinio smūgio sudavimui, nepaisant to, kad konfliktas vyko nedidelio ploto virtuvėje, kurioje yra virtuvės baldai, į kuriuos galėjo atsitrenkti ir susižaloti J. M..

2.3. Taip pat kasaciniame skunde kritikuojama apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų: „Nors apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog G. L. tyčia J. M. atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, tačiau iš byloje nustatytų J. M. padarytų sužalojimų pobūdžio bei įvertinus kaltinamųjų amžiaus bei lyčių skirtumą akivaizdu, kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti ne ginantis nuo moters užpuolimo, o aktyviais veiksmais tyčia juos atliekant, kitaip tariant mušant J. M.“. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pakartojo panaikinto Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. nuosprendžio išvadą, kad sužalojimai pagal savo pobūdį išryškėja tik po tam tikro laiko, todėl logiškai paaiškinama, kodėl sumušimo pasekmių įvykio metu nepamatė ankščiau paminėti liudytojai ir kodėl jų nebuvo matyti G. L. teismui pateiktame vaizdo įraše. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į eksperto paaiškinimus, kad J. M. sužalojimai galėjo atsirasti ir iki konflikto. Be to, teismas nors ir nurodė, kad J. M. parodymai prieštaringi, tačiau padarė išvadą, kad apylinkės teismas jais turėjo vadovautis tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, vis dėlto nuosprendyje nenurodė, kokie tai duomenys.

2.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria panaikintas ankstesnis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, buvo nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojo L. T. parodymus, paneigdamas tai, jog sužalojimai J. M. galėjo atsirasti G. L. bandant ją atstumti ar kitaip atremti jos puolimą. Skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė dėl minėto ir kitų liudytojų parodymų patikimumo, liečiamumo su kitais įrodymais, nepateikė analizės bei motyvų, kodėl jie nepatikimi. Taip pat teismas nenurodė, kodėl dalimi G. L. parodymų tiki, o dalimi, kur jis parodė, kad gynėsi nuo J. M. puolimo, – ne.

2.5. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog G. L. sužalojimus J. M. padarė tyčia, tačiau iš esmės neišanalizavo tyčios valinio momento. Pripažįstant asmenį kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią – kad jis suvokė savo puolamųjų smurtinių veiksmų pobūdį ir norėjo jį sužaloti kitą žmogų. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad G. L. veikoje nėra tiesioginės tyčios sužaloti J. M., o sužalojimai galimai buvo padaryti ginantis nuo jos puolamųjų veiksmų, išsamiai tokią išvadą motyvavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, ją pagrindžiančių faktinių aplinkybių nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė.

3. Nuteistojo (nukentėjusiojo) G. L. gynėjo advokato B. Chranovskio kasacinis skundas tenkintinas, jam paliekamas galioti išteisinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Baudžiamoji byla J. M. nutraukiama dėl veikos mažareikšmiškumo.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

4. Kasatorius iš esmės skundžia apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu buvo konstatuota, kad G. L. tyčia sudavė J. M. į galvą padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl G. L. smurtavimo fakto įrodytumo išsiskyrė. Pirmosios instancijos teismas G. L. priėmė išteisinamąjį nuosprendį pripažinęs, kad byloje neįrodyta, jog jis padarė J. M. nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, padarė priešingas išvadas, pripažino G. L. smurtavimo faktą įrodytu ir nuteisė jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad patikrinus byloje esančius duomenis, papildomai išanalizavus Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2015 m. spalio 26 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir apklausus specialistą V. K., laikytina, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, kurių pagrindu priimtas išteisinamasis nuosprendis, yra nepagrįsti.

5. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą kasacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visus bylos duomenis, tiek kiekvieną jų atskirai, tiek visumą, palyginęs juos tarpusavyje, pripažino neįrodyta, kad G. L. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą J. M., nes patikimų ir pakankamų įrodymų byloje nesurinkta. Tokios išvados atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir išdėstytos taip, kaip numatyta BPK 305 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytai išvadai ir nurodytiems argumentams pritartina. Konstatuotina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išnagrinėti ir įvertinti kaip visuma, sugretinti su kitais bylos duomenimis..

6. Pažymėtina, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015).

7. Apeliacinės instancijos teismas G. L. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis, anot teismo, tyčia sudavė J. M. į galvą, padarydamas jai galvos sumušimą, kaklo raiščių patempimą, kairės akies sumušimą, dešinės akies voko hematomą ir nubrozdinimą, dešinės akies obuolio junginės hematomą. Šie sužalojimai išvardyti aprašant nusikalstamą veiką. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, J. M. kreipėsi į teismo medicinos tarnybą sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Atlikus tyrimą, pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog J. M. padaryta kraujosruva su nubrozdinimu dešinės akies srityje, kraujosruva dešiniame žaste. Šie sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas G. L. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad J. M. parodymus apie tai, jog G. L. ją mušė, patvirtina minėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau cituodamas specialisto išvadą ir ją surašiusio eksperto paaiškinimus, teismas nekreipė dėmesio į jų turinį, kuris prieštarauja kategoriškam teismo teiginiui, kad nustatytų sužalojimų pobūdis ir lokalizacija atitinka nukentėjusiosios parodymus ir rodo, jog sužalojimai galėjo būti padaryti ne ginantis, o aktyviais veiksmais tyčia juos atliekant, mušant J. M.. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nors ir konstatuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai – kraujosruvos ir nubrozdinimas, tačiau ekspertas, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kategoriškai nenurodė, jog J. M. padaryti sužalojimai padaryti tyčia suduodant rankomis. Iš eksperto paaiškinimų, kuriuos nuosprendyje išdėstė ir apeliacinės instancijos teismas, matyti, kad sužalojimas dešinės akies srityje buvo padarytas kietu buku, ribotą ir mažą kontaktinį paviršių turinčiu daiktu, konkrečiu atveju galėjo būti padarytas pirštų galais grumtynių metu. Apeliacinės instancijos teismas šį eksperto paaiškinimą traktavo kaip G. L. kaltės įrodymą, tačiau abejotina, ar galima tyčia siekti suduoti smūgius kitam žmogui ir jį sužaloti būtent pirštų galais. Tokie sužalojimai būdingi čiupimui, kito žmogaus sugriebimui, o tokie veiksmai gali būti padaromi ir ne tyčia. Įvertinus visą konfliktinę situaciją ir J. M. veiksmus prieš G. L., neatmestina galimybė, kad ir jis galėjo gindamasis padaryti keletą smulkių nubrozdinimų, kurie ir nustatyti J. M.. Kita vertus, kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, pačios J. M. parodymai dėl prieš ją pavartoto smurto itin prieštaringi, o liudytojai L. T., V. J. sužalojimų veide nematė, pagal iškvietimą atvykusi gydytoja D. G. taip pat nurodė, kad moters sužalojimų vizualiai nematė, tik vežant į ligoninę ir atidžiai apžiūrint buvo užfiksuotas vienas akies nubrozdinimas. Policijos pareigūnai negalėjo tiksliai atsiminti konflikto dalyvių sužalojimų. Be to, iš byloje esančio vaizdo įrašo, kuriame J. M. jau po konflikto ėmėsi pati filmuoti G. L., jokių sužalojimų pėdsakų jos veide vizualiai nebuvo matyti. Svarbu pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog G. L. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, visiškai netyrė jo paties parodymų. Neatsižvelgta ir ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (kuria byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka) nurodytas pastabas, kad neištirti liudytojo L. T. parodymai apie konflikto pradžią, kad šis liudytojas matė J. M. puolant G. L., o šis nuo tokio puolimo pradėjo gintis, dengtis rankomis. Be to, atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas G. L. kaltu, visiškai neanalizavo subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, tik nurodė, kad sužalojimai J. M. buvo padaryti tyčia. Taigi apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, prieštaravimai nepašalinti, atskiri bylos įrodymai nesugretinti, išvados dėl šios bylos dalies nepagrįstos įtikinamais argumentais.

8. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka įstatymo reikalavimų išsamiai nustatyti bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), dėl to buvo nepagrįstai panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl G. L. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir dėl kaltinimų G. L. paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio atitinkama dalis. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį G. L., netenka galios ir priteisimas iš jo 145 eurų J. M. neturtinei žalai atlyginti.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

9. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016).

10. Šioje baudžiamojoje byloje J. M. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad G. L. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvertinus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas J. M. taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors šioje baudžiamojoje byloje J. M. kasacinis skundas atrankos teisėjų kolegijos nepriimtas dėl jo neatitikties baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams, tačiau pagal bendrąją taisyklę, nurodytą BPK 376 straipsnio 2 dalyje, tais atvejais, kai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai proceso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Atsižvelgiant į tai, taip pat į nuteistosios poziciją proceso metu, darytina išvada, kad toks procesinis sprendimas neprieštarauja jos interesams.

11. Savo sprendimą J. M. taikyti BK 37 straipsnį teisėjų kolegija grindžia šiomis svarbiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmiausia, iš nagrinėjamos bylos medžiagos akivaizdu, jog jau iki vertinamo įvykio situacija buvo konfliktiška, tarp G. L. ir J. M. buvo susiklostę įtemti santykiai ir ne tik dėl J. M. veiksmų. Po skyrybų su vyru J. M. liko 2/3 jų bendro buto, vienas iš trijų kambarių (1/3 buto dalis) liko jos buvusiam vyrui, kuris jį pardavė. Vėliau minėto kambario (1/3 buto) savininkai keitėsi, o nuo 2012 m. ir įvykio metu šio kambario savininkas buvo liudytojas M. T., kuris įgaliojo G. L. valdyti (be teisės parduoti ir kitaip disponuoti) bei atstovauti ginant M. T. teises, susijusias su buto dalies valdymu. Į kambarį, priklausantį M. T., pagal sutartį buvo įleisti nuomininkai, su kuriais J. M. nesutarė ir nepritarė jų gyvenimui bendrame bute su ja. Apie buvusius konfliktus liudija ir abiejų pusių įvairūs pareiškimai policijai. Pats įvykis ir J. M. veiksmai, sukėlę nežymų G. L. sveikatos sutrikdymą, buvo tiesiogiai išprovokuoti gana įžūlaus paties G. L. elgesio – įėjęs į butą ir nuėjęs į virtuvę, kur J. M. gamino valgį, be jos sutikimo pradėjo ją filmuoti, artinosi, agresyviu tonu uždavinėjo klausimus, elgėsi lyg būtų buto savininkas (klausė jos: „Kodėl jūs mane varote iš mano teritorijos?“), taigi žinodamas apie įtemtus tarpusavio santykius šis asmuo sąmoningai provokavo konfliktą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. L. yra fiziškai stiprus asmuo, „Aro“ pareigūnas, konflikto metu jis susistumdė su daug už jį vyresne moterimi, jam padaryti sužalojimai pasireiškė tik odos įbrėžimais veide ir kakle bei nubrozdinimu kairiajame dilbyje. Be abejo, šios pasekmės yra reikšmingos ir svarbios, tačiau vis dėlto šios žalos atsiradimą didele dalimi lėmė jo paties netinkamas sąmoningas elgesys kurstant konfliktą, be to, žala nėra tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad J. M. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Todėl J. M. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

Dėl proceso išlaidų ir civilinio ieškinio

13. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš J. M. G. L. naudai išieškota 1065 Lt (308,45 Eur) turėtų procesinių išlaidų, kurias sudarė advokato atstovavimo ir teismo medicinos tyrimo išlaidos.

14. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai šiuo pagrindu nutraukti (BPK 303 straipsnio 4 dalis), proceso išlaidos iš jos negali būti išieškomos.

15. Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė G. L. iš J. M. 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016). Remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nutraukus baudžiamąją bylą J. M. BK 37 straipsnio pagrindu, įvertinus jau išanalizuotą situaciją ir faktus, dėl kurių J. M. veika pripažintina mažareikšme, G. L. civilinis ieškinys negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį su pakeitimais.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalį dėl J. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Pritaikius BK 37 straipsnį J. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jai nutraukti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir procesinių išlaidų išieškojimo iš J. M..

G. L. civilinį ieškinį J. M. atmesti.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Jonas Prapiestis

Olegas Fedosiukas