Baudžiamoji byla Nr. 2K-45/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.; 2.4.2. (S)
2011 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 6 d. nutarties, kuria, iš dalies tenkinant Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, pakeistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendis: dvi kompaktinės plokštelės su vaizdo ir garso įrašais paliktos saugoti prie baudžiamosios bylos.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu A. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nepadarius jam veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.
Pirmiau nurodytu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti D. D., M. B. ir G. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti tik dėl dalies jame esančių motyvų, paaiškinimo,
n u s t a t ė:
A. V. buvo kaltintas tuo, kad jis 2008 m. spalio 4 d., apie 00.45 val., baro „Pegasas“, esančio Šiauliuose, Vilniaus g. 225, šokių aikštelėje, dėl chuliganiškų paskatų, veikdamas bendrais tyčiniais veiksmais kartu su M. B., G. K. ir D. D., šiam sudavus kojos keliu nukentėjusiajam D. R. ne mažiau kaip tris smūgius į veidą, baro „Pegasas“ koridoriuje, laikydamas nukentėjusiojo D. R. užlaužtas už nugaros rankas ir prispaudęs jį koja prie grindų, M. B., G. K. ir D. D. suduodant nukentėjusiajam D. R. kojomis į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip tris smūgius, padarė nukentėjusiajam D. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, galvos smegenų sukrėtimą, dėl kurio D. R. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, požymių. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad A. V. nukentėjusiajam smūgių nesudavė, atliko kovinius veiksmus – užlaužė nukentėjusiajam ranką už nugaros, atlikdamas savo profesinę pareigą, siekdamas užkirsti kelią nukentėjusiojo neteisėtiems veiksmams, neveikė vieninga tyčia su kitais kaltinamaisiais, nesiekė tyčia sužaloti nukentėjusįjį. Nuosprendžiu D. D., M. B. ir G. K. nuteisti už tai, kad siekdami palaikyti tvarką bare, D. D. spyrus keliu nukentėjusiajam D. R. ne mažiau kaip tris smūgius į veidą, po to baro koridoriuje, tęsdami nusikalstamą veiką M. B., G. K., D. D. spiriant gulinčiam ir prispaustam prie grindų nukentėjusiajam D. R. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip tris kartus, padarė D. R. galvos smegenų sukrėtimą, kuris nesunkiai sutrikdė S. R. sveikatą ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.
Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Alfreda Sabaliauskienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatorė sutinka su apygardos teismo nutartyje išdėstyta išvada, kad A. V. panaudoti veiksmai (rankos užlaužimas, parklupdymas ir laikymas prispaudus prie žemės), siekiant sulaikyti nukentėjusįjį D. R. nuo neteisėtų veiksmų, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau mano, kad A. V. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nenustatęs apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas apsiribojo tik liudytojų K. V., J. Z. ir D. J. parodymų fragmentais, susijusiais tik su neesminėmis bylos aplinkybėmis apie įvykio trukmę ir pašalinių asmenų buvimą įvykio vietoje, tačiau visiškai neatsižvelgė į parodymus apibūdinantį įvykį. Išteisintojo A. V. parodymai teismo nutartyje aprašyti vienu sakiniu nurodant, kad jis laikė prispaustą prie žemės besimuistantį nukentėjusįjį ir nematė, ką jam daro nuteistieji. Teismas, padaręs išvadą, kad nukentėjusiojo pažįstamų liudytojų ir dalimi nuteistųjų parodymų negalima remtis, nemotyvuotai konstatavo, kad A. V. neveikė vieninga tyčia su kitais nuteistaisiais siekdamas sužaloti nukentėjusįjį. Nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, apygardos teismas turėjo išanalizuoti visus skunde nurodytus įrodymus - tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, pašalinti prieštaravimus ir motyvuotai išdėstyti, kuriais įrodymais vadovaujasi, o kuriuos atmeta. Prokurorė pažymi, kad liudytojų K. V., J. Z., D. J., nukentėjusiojo D. R. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada prieštarauja nuteistųjų ir A. V. parodymams, o teismas nepagrįstai sureikšmino išteisintojo parodymus ir jais vadovavosi, neužsimindamas apie tokį prieštaravimą. Teismas, neišanalizavęs įrodymų visumos, negalėjo nustatyti, ar buvo A. V. ir kitų nuteistųjų susitarimas, ar išteisintasis, atimdamas D. R. galimybę priešintis, matė, kaip žalojamas nukentėjusysis, taigi neišsprendė A. V. kaltės klausimo – ar šis, vykdydamas pareigas, sudarė sąlygas nuteistiesiems sužaloti D. R.. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl įrodymų patikimumo ir neįvertino teismo medicinos specialisto išvadų, svarbių nustatant priežastinį ryšį tarp A. V. veikos ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo. Spręsdamas liudytojų parodymų patikimumo klausimą, teismas neturėjo būti šališkas, turėjo pašalinti kilusias abejones ir, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atlikti įrodymų tyrimą, apklausti liudytojas, išsiaiškinti asmeninius liudytojų ir nukentėjusiojo ryšius.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių BPK nuostatų taikymo
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo galutinis rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Dėl to kasacinio skundo argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia nusikaltimo padarymo mechanizmą, o kokie - ne, nuorodos, kad A. V. parodymus reikėtų vertinti kritiškai, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
Iš nagrinėtinos kasacinio skundo dalies turinio matyti, kad prokurorė ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu ir nurodo į pažeidimus, jos manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo išsamumą ir nešališkumą. Pagal šių nuostatų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo teismuose metu patikrinus ir įvertinus A. V. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti šio asmens bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog A. V. bendrininkaudamas su D. D., M. B. ir G. K. padarė D. R. galvos smegenų sukrėtimą, dėl ko nukentėjusiojo sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta, neįrodytos. Skunde nurodyti įrodymai - liudytojų K. V., J. Z., D. J., nukentėjusiojo D. R. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, visų nuteistųjų ir išteisintojo A. V. parodymai - pirmosios instancijos teismo buvo tiesiogiai ištirti ir įvertinti kiekvienas atskirai ir kaip įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus ir pasisakydamas, kad negalima vadovautis prielaidomis, nėra objektyvių galimybių nustatyti A. V. laikomo nukentėjusiojo mušimo laiką, nesuteikė prioriteto nė vienam įrodymui ir dėl bylos aplinkybių nepadarė kitokių išvadų, nei pirmosios instancijos teismas.
Prokurorės manymu, įvertinus dalį įrodymų kitaip, negu padarė pirmosios instancijos teismas, galima būtų daryti išvadą, kad A. V., vykdydamas baro apsaugos darbuotojo pareigas, bendrininkaudamas su kitais nuteistaisiais tyčia sudarė jiems sąlygas nesunkiai sutrikdyti sveikatą D. R.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, norint A. V. pripažinti tyčia sudarius tokias sąlygas, neišvengiamai tektų pripažinti, kad nukentėjusiojo D. R. užlaužtų už nugaros rankų laikymas ir jo prispaudimas koja prie grindų yra išteisintojo tikslingai tyčia padaryti neteisėti veiksmai, po kurių padarymo prispaustas prie grindų nukentėjusysis buvo kitų nuteistųjų spardytas. Tačiau kasaciniame skunde prokurorė pritaria teismų išvadai, kad visi kaltinime nurodyti A. V. koviniai veiksmai buvo teisėti ir skirti būtent patį nukentėjusįjį D. R. sulaikyti nuo neteisėtų veiksmų, t. y. kasatorė sutinka su teismų išvada, kad A. V. vieningos tyčios su nuteistaisiais sužaloti D. R. neturėjo. A. V. jokio kito kaltinimo dėl nusikalstamo neveikimo, pasireiškiančio veiksmų, kuriuos apsaugos darbuotojas privalėjo ir galėjo atlikti prieš asmenis, žalojusius D. R., nepadarymu, nepateikta. Taigi pritarimas ir kartu nesutikimas su teismo išvadomis dėl A. V. tyčios ir susitarimo su kitais nuteistaisiais rodo kasacinio skundo prieštaringumą.
Dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Prokuroras kasaciniame skunde nurodo BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas savo sprendime privalo nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Nurodytų baudžiamojo proceso nuostatų apeliacinės instancijos teismas laikėsi. Šio teismo nutartyje nurodyta, kodėl esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo atmetami. Prokuroras apeliacine tvarka taip pat skundė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. V. kaltės ir susitarimo su kitais nuteistaisiais nenustatymo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių ginčijamų momentų pateikė motyvuotas išvadas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma suteikia teismui galimybę prireikus pačiam tirti bylos duomenis, tačiau imperatyviai nenustato tokios pareigos. Išklausęs proceso dalyvių nuomones, apeliacinės instancijos teismas paprastai priima sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, jeigu byloje būtina ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, o prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Jeigu tokios būtinybės nėra, teismas savo išvadas pagrindžia ir prieštaravimus aptaria pirmosios instancijos teisme išnagrinėtais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme prokuroras neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir apeliacinio skundo turinys to neįpareigojo daryti. Tai, kad teismas neatlikęs įrodymų tyrimo nekeisdamas pirmosios instancijos teismo išvadų vertino dalies liudytojų parodymus dėl nukentėjusiojo mušimo laiko ir atkreipė dėmesį į liudytojų asmeninę pažintį su nukentėjusiuoju, nerodo teismo šališkumo ar BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo.
Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Antanas Klimavičius
Tomas Šeškauskas
