Baudžiamoji byla Nr. 2K-98/ 2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4.
2.6.7.1. (S)
2011 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda.
Iš L. G. nukentėjusiajai V. Z. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
V. Z. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartis, kuria nuteistojo L. G. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,
n u s t a t ė :
L. G. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – antstolių kontoros antstolis, dirbdamas antstoliu kontoroje, esančioje Kęstučio g. 87 - 207, Kaune, vykdydamas skolos išieškojimą pagal Kauno miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą, išduotą 2002 m. lapkričio 26 d. civilinėje byloje Nr. 2-10558/2002 m., pagal kurį V. Z. buvo įpareigota sumokėti 218 - jai butų savininkų bendrijai, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotai Šiaurės pr. 8, Kaune, 1 597,78 Lt, minėtą sumą sumokant dalimis – po 133,15 Lt kas mėnesį, mokėjimą pradedant nuo 2002 m. lapkričio 26 d., pažeidė Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse (toliau tekste – CPK) nustatytas išieškojimo iš skolininko turto bendrąsias taisykles, t.y., būdamas skolininkės V. Z. informuotas apie skolos sumokėjimą pagal minėtą vykdomąjį raštą, piktnaudžiaudamas tarnyba, vykdė skolos išieškojimą: 2004 m. liepos 22 d. pateikęs užklausą Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinei sistemai dėl V. Z. darbo ir tą pačią dieną gavęs atsakymą, kad V. Z. dirba UAB „Žemyn upe“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), pažeisdamas CPK 664 straipsnyje nustatytą išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę, t. y. nevykdydamas išieškojimo iš V. Z. darbo užmokesčio, bei pažeisdamas CPK 663 straipsnio 3 punkto nuostatą, kad išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija 3 000 Lt, nors vykdomasis raštas buvo išrašytas 1 597,78 Lt sumai, 2004 m. liepos 23 d. areštavo V. Z. priklausantį nekilnojamą turtą - 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nors tai buvo vienintelis nukentėjusiajai priklausantis butas, žinodamas, kad šiame bute skolininkė negyveno dėl buto bendrasavininkų sudarytų neįmanomų gyvenimo sąlygų, be to, pažeisdamas CPK 681 straipsnio l dalies ir 2 dalies nuostatas, kad areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, areštuotą turtą įvertino žymiai žemesne negu rinkos kaina – 15 000 Lt, nors Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis 2004 m. liepos 23 d. buto vertė buvo 60 700 Lt, o 2004 m. gruodžio 30 d. vykusių varžytinių metu buto kainą neteisėtai sumažino iki 12 000 Lt, nors Valstybės įmonės Registrų centro duomenis buto rinkos kaina buvo pakilusi ir buto vertė 2004 m. gruodžio 30 d. buvo 66 800 Lt, ir šį butą iš varžytinių pardavė už 12 700 Lt, padarydamas nukentėjusiajai V. Z. 20 700 Lt materialinę žalą.
Kasaciniame skunde nuteistasis L. G. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir jį išteisinti. Nuteistasis skunde tvirtina, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos. Kasatoriaus teigimu, parduodamas iš varžytinių ½ buto dalį, priklausiusią V. Z., jokių įstatymo pažeidimų jis nepadarė. Pateikdamas savą įvykių versiją kasatorius teigia, kad V. Z. papildomai buvo išaiškintos teisės ir pareigos, ji buvo supažindinta su CPK 663 straipsnio 1 dalies reikalavimu, iš jos buvo pareikalauta pateikti dokumentus, įrodančius skolos mokėjimą, ji buvo įspėta, kad, nevykdant įsipareigojimų, bus atliekamas priverstinis išieškojimas. Tačiau, pasak kasatoriaus, V. Z. su antstoliu nebendravo, dokumentų, įrodančių nors dalinį skolos mokėjimą, nepateikė, todėl ir buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, skelbiant turto varžytines. Kasatorius nesutinka su teismo teiginiu, kad jis vykdymo metu žinojo, jog V. Z. skolą sumokėjo, nes tam prieštarauja liudytojo B. L., nukentėjusiosios V. Z. bei pateis kasatoriaus parodymai. Nuteistasis pažymi, kad 218 - oji butų savininkų bendrija (toliau – Bendrija) nežinojo apie V. Z. įmokas, todėl apie dalinius mokėjimus jis taip pat nebuvo informuotas. Pasak nuteistojo, aplinkybės rodo buvus priešingai, nes pats B. L. paaiškino, kad skola po teismo sprendimo išaugo iki 1 872 Lt, ką patvirtina Bendrijos pirmininko pažyma, pateikta ikiteisminiam tyrimui. Kasatorius teigia, kad apie AB banko “Hansabankas“ raštą bei grynųjų pinigų kvitus sužinojo tik policijos komisariate. Teismai, pasak nuteistojo, neatsižvelgė į tai, kad AB bankas „Hansabankas“ dėl jų darbuotojų kaltės neteisingai nurodė mokėtojo adresą ir todėl Bendrija mokėjimo nematė, o nuteistais apie įmokas nebuvo informuotas. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, kad pati Bendrija blogai tvarko buhalterinę apskaitą. Kasatorius pažymi, kad V. Z. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo metu pripažino, kad ji nepateikė jokių dokumentų, įrodančių dalinį skolos apmokėjimą, nors žinojo, kad gresia varžytinės, tad kasatoriaus manymu, jis pagrįstai manė, kad skola nebuvo apmokėta. Skunde nurodoma, kad skolininkas turi pareigą domėtis vykdymo procesu, tai apima ir pareigą informuoti antstolį apie atsiradusias ir turinčias įtakos vykdymo procesui aplinkybes, be to, CPK 640 straipsnis numato ir išieškotojo pareigą vykdymo procese bendradarbiauti su antstoliu, pateikti visą reikiamą informaciją. Kasatorius remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-456/2008, teigia, kad nors antstoliui jo veikloje keliami didesni reikalavimai, iš jo negali būti reikalaujama daugiau, negu būtų protinga reikalauti tam tikroje situacijoje. Nuteistas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad buvo likusi nesumokėta tik labai maža skolos dalis – 17.03 Lt, kadangi tiek pagal AB banko „Hanzabankas“ raštą, tiek grynųjų pinigų įnešimo kvitus iš viso buvo sumokėta 1 161,30 Lt, vadinasi dar buvo likę mokėti 436,48 Lt, be to, buvo vykdymo ir administravimo išlaidos, kurios sudarė 540 Lt, todėl iš viso buvo likę 976,48 Lt skolos. Nuteistasis teigia, kad bet kuriuo atveju, skolos išieškojimas būtų užsitęsęs ilgiau, negu šeši mėnesiai, o CPK 634 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad antstolis savo iniciatyva imtųsi visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Nuteistasis skunde teigia, kad jis teisingai vadovavosi CPK 662 straipsnio 4 punktu ir nepažeidė CPK 663 straipsnio 1 dalies, nes remiantis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-136/2007) CPK 663 straipsnio 1 dalis reiškia, kad antstolis negalėtų nukreipti išieškojimo į skolininko turtą tik tuo atveju, jeigu skolininkas būtų pateikęs įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per 6 mėnesius. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad jis priteistą sumą išieškojo iš vienintelio nukentėjusiosios gyvenamojo būsto, kadangi V. Z. tame bute negyveno ir apie tai buvo pranešusi Bendrijai, be to, CPK 663 straipsnio 3 dalis, anot nuteistojo, nedraudžia nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį butą, kuriame jis negyvena, nepriklausomai nuo to, ar skolininkas turi kitą savo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad varžytinės buvo įvykdytos, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, kadangi varžytinėse dalyvavo artimų ryšių su antstolio kontoros darbuotojais neturintys asmenys, jie visi buvo supažindinti su CPK 709 straipsnio reikalavimais. Kasatorius taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jis savarankiškai sumažino parduodamo turto kainą, nes pagal CPK 718 straipsnį parduodamo turto pradinė kaina pirmose varžytinėse yra 80 proc. areštuoto turto kainos. Kasatorius teigia, kad vadovavosi tuo metu buvusiomis vidutinėmis rinkos kainomis, nustatytomis pagal laikraščių skelbimus bei Registrų centro duomenis. Be to, pagrįsdamas nustatytą kainą kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 3K-3-604/2008, kurioje išaiškinta, kad nekilnojamo turto registre nurodyta turto vertė yra nustatoma masiniu vertinimo būdu, t. y., nustatant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes, todėl ji gali skirtis nuo turto individualios rinkos vertės. Nuteistasis, motyvuodamas nustatyto turto vertę, atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje yra VĮ Registrų centro pažyma, jog įvertinti vieną kambarį bendrame bute, nėra galimybės ir negalima tokio kambario vertę nustatyti viso buto vertę aritmetiškai dalinant per pusę. Kasatorius skunde nurodo, kad areštuojant butą atsižvelgta į tai, kad jis nebuvo remontuotas daug metų, jam buvo reikalingas kapitalinis remontas, kad namas yra blokinis, parduodamas kambarys yra bendrame bute su kitu savininku. Nuteistojo teigimu tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas patvirtino varžytinių aktą, įrodo, kad parduodant butą nebuvo pažeistos įstatymo normos. Teismas, nesutikdamas su buto kaina ir siekdamas pašalinti abejones, anot kasatoriaus, galėjo paskirti ekspertizę, tačiau to nepadarė.
Kasatorius ginčija neturtinės žalos priteisimą ir nurodo, kad teismas spręsdamas žalos dydį tik formaliai nurodė neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir konstatavo padarinius. Teismas, pasak nuteistojo, neatsižvelgė į jo kaltės formą ir rūšį, nesiaiškino jo turtinės padėties (šiuo metu nuteistasis nevykdo antstolio veiklos, yra pensininkas, išlaiko sergančią žmoną). Be to, teismas, nuteistojo, manymu, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pati nukentėjusioji nesilaikė teisės aktais nustatytų pareigų, nebuvo pakankamai apdairi, rūpestinga buto savininkė, siekianti išsaugoti savo turtą, kad ji visiškai nesidomėjo vykdymo eiga, bei vėliau klaidino teismą, jog negavo likusių pinigų už parduotą butą, bei į tai, kad prie žalos atsiradimo prisidėjo Bendrijos ir AB banko „Hansabankas“ aplaidumas ir klaidingas informacijos pateikimas.
Apibendrindamas savo argumentus kasatorius teigia, kad vertinant bylos įrodymus buvo pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes teismai vadovavosi vien subjektyviais V. Z. žodžiais, neatsižvelgė į dokumentinius įrodymus, neįrodinėjo didelės žalos dydžio.
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo L. G. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atliko įrodymų analizę ir nustatė, kad nuteistojo L. G. parodymų dalis prieštarauja teismo nustatytoms bylos aplinkybėms, todėl juos vertino kritiškai. Prokuroro teigimu, priešingai negu teigia kasatorius, teismas nukentėjusiosios V. Z. parodymams nesuteikė pranašumo prieš kitus byloje ištirtus įrodymus, todėl laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų dėl įrodymų vertinimo. Prokuroras nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog nuteistojo kaltė grindžiama iš dalies jo paties parodymais apie tai, kad jam buvo žinoma, jog nukentėjusioji skolos išieškojimo metu dirbo ir turėjo pajamų ir kad skolos dydis bendrijai sudarė 300 Lt, liudytojo B. L. parodymais, liudytojų R. V., T. K., O. S. ir nukentėjusiosios V. Z. parodymais, taip pat dokumentais, ištirtais teismo proceso metu.
Prokuroro teigimu, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp L. G. atliktų veiksmų ir nukentėjusiajai kilusių pasekmių, be to, teismas konkrečiai įvardijo, kokias CPK normas pažeidė nuteistasis ir kad tokiais veiksmais jis piktnaudžiavo tarnyba, nes nukentėjusiajai padarė didelę turtinę žalą (20 700 Lt). Prokuroro manymu, teismas pagrįstai nurodė, kad turtine žala pripažįstamas turto netekimas, nes V. Z. neteko buto, kurį L. G., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – antstoliu neteisėtai pardavė varžytinėse. Didelės žalos požymis, pasak prokuroro, yra vertinamasis kriterijus, o šioje byloje padarytos turtinės žalos dydis turi būti siejamas ne tik su jos pinigine išraiška, bet ir su nukentėjusiosios V. Z. turtine padėtimi. Prokuroras, atkreipia dėmesį, kad V. Z. 2003-2004 metų laikotarpyje gaudavo mažas pajamas, be to, prarado savo gyvenamąjį būstą. Prokuroras mano, kad teismai tinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgiant į bylos aplinkybes sumažindami jos dydį nuo 100 000 Lt iki 10 000 Lt, todėl nėra pagrindo dar kartą tą dydį mažinti. Prokuroras atsiliepime pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 320 straipsnio nuostatų, L. G. apeliacinį skundą išnagrinėjo visiškai atsakydamas į visus esminius skundo argumentus.
Prokuroras atsiliepime nurodo, kad tie kasacinio skundo motyvai, kuriuose nuteistasis iš esmės atkartoja ir vertina baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, dėl kurių žemesniųjų instancijų teismai jau pasisakė, negali būti laikomi pagrindu kasaciniam procesui.
Nuteistojo L. G. kasacinis skundas atmestinas.
Kasaciniame skunde suformuluotą prašymą jį išteisinti, nuteistasis L. G. grindžia teiginiais, kad jis: nukentėjusiajai V. Z. prikalusią pusę buto, kurio adresas, (duomenys neskelbtini), Kaunas, iš varžytinių pardavė teisėtai; jokių vykdymo procesą reglamentuojančių CPK nuostatų bei poįstatyminių norminių aktų reikalavimų nepažeidė; veikė tarnybos interesais, o ne priešingai pastariesiems. Kasatorius skunde neigia visus kaltinimo elementus, teigdamas, kad jis: turėjo pagrindą vykdyti priverstinį skolos išieškojimą (butų savininkų bendrijos pateiktą vykdomąjį raštą); išieškojimo eilės nepažeidė, nes V. Z. nepateikė įrodymų, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti iš jos uždarbio per šešis mėnesius, darant CPK 736 straipsnyje numatyto dydžio išskaitymus (po 20 proc. kas mėnesį); CPK 663 straipsnio 3 dalyje nurodytas draudimas išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto mažesnę nei 3 000 Lt pinigų sumą šiuo atveju negaliojo, nes toks draudimas liečia tik būstą, kuriame skolininkas gyvena, o V. Z. iš varžytinių parduotoje pusėje buto negyveno; parduodamo iš varžytinių būsto kainos jis dirbtinai nesumažino.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visi paminėti kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti, nes jų nepatvirtina bylos medžiaga. Iš vykdomojo rašto Nr. 2-10558/2002 kopijos matyti, kad V. Z. 1 597,78 Lt skolos 218-tajai Butų savininkų bendrijai sumokėjimas buvo išdėstytas vieneriems metams, nuo 2002 m. lapkričio 26 d. iki 2003 m. lapkričio 26 d., kas mėnesį sumokant po 133,15 Lt. Todėl antstolis L. G. neturėjo pagrindo 2003 m. gegužės 27 d. parašyti raginimą V. Z., kuris buvo jai įteiktas 2003 m. birželio 10 d., visą įsiskolinimo sumą sumokėti per 10 dienų. Juo labiau, kad į antstolio kontorą atvykusi skolininkė V. Z. paaiškino, jog savo prievolę ji vykdo, grynuosius pinigus periodiškai įnešdama į Butų savininkų bendrijos sąskaitą banke. Pateikusi antstoliui tokį paaiškinimą, V. Z. neturėjo pagrindo pateikti dar ir įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti iš jos uždarbio per šešis mėnesius, darant CPK 736 straipsnyje numatyto dydžio išskaitymus (po 20 proc. kas mėnesį). Kasaciniame skunde aptardamas CPK nuostatas apie išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilę nuteistasis L. G. nutyli CPK 664 straipsnio 2 dalyje nurodytą taisyklę, kad antrąja eile išieškoma ne tik iš skolininkui priklausančių pinigų, darbo užmokesčio, bet ir iš kilnojamojo turto. Šią taisyklę apeidamas L. G. išieškojimą nukreipė iš karto į penktosios eilės turtą – į skolininkui priklausantį gyvenamąjį būstą, kuriame jis gyvena. Šią aplinkybę nuteistasis ginčija, tvirtindamas, kad areštuotame bute V. Z. negyveno. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir šio kasatoriaus teiginio nepatvirtina bylos medžiaga. Kasatorius šią aplinkybę grindžia V. Z. 2002 m. rudenį Butų savininkų bendrijai parašytu pareiškimu, tačiau iš pareiškimo turinio akivaizdu, kad ji bute negyvena tik laikinai, tai daro dėl buto bendrasavininko netinkamo elgesio. Aplinkybę, kad iš areštuoto buto V. Z. nebuvo išsikrausčiusi su visais savo daiktais patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai (pvz. A. G., t. y. asmens, kuris butą nusipirko iš varžytinių, per notarų biurą 2005 m. kovo 7 d. V. Z. perduotas pareiškimas, kuriame ji ragina V. Z. per 10 dienų iš buto išsikelti su šeimos nariais ir manta). Šią aplinkybę netiesiogiai pripažino ir pats nuteistasis, nes registruotą korespondenciją V. Z. siuntė būtent areštuoto buto adresu. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad kasatorius turėjo paisyti ir CPK 663 straipsnio 3 dalyje nurodyto draudimo išieškoti iš skolininkui priklausančio būsto mažesnę nei 3 000 Lt pinigų sumą, tačiau to nedarė. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir aplinkybė, kad L. G. sąmoningai sumažino iš varžytinių parduodamos buto dalies kainą. Tai akivaizdžiai matyti iš palyginimui pateiktų Valstybės įmonės Registrų centro duomenų apie butų kainas, o taip pat iš kainos, už kurią butas buvo parduotas po vienerių metų (2005 m. gruodžio 7 d. visas butas T. K. buvo parduotas už 141 900 Lt). Byloje nustatyta, kad: iš varžytinių V. Z. priklausiusią buto dalį nupirko A. G., kuri yra R.V. senelė; R. V. yra R. V. sutuoktinė, o R.V. yra antstolio L. G. padėjėjos N. V. sūnus. Paminėti giminystės ryšiai CPK 709 straipsnyje nurodytų draudimų dalyvauti varžytinėse nepažeidžia, tačiau byloje nustatyti tolimesni įvykiai patvirtina, kad V. Z. priklausiusios buto dalies įgijimu (per varžytines) buvo siekiama tą buto dalį perleisti būtent antstolio L. G. padėjėjos N. V. sūnaus R.V. šeimai (po buto dalies įsigijimo iš varžytinių pirkėja A. G. į tą būstą neįsikraustė, leido juo naudotis R. V. šeimai, o po to visas butas buvo parduotas V. giminaičiui).
Aptartos aplinkybės patvirtina, kad L. G. tik sudarė įvaizdį, jog jis imasi visų teisėtų priemonių, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, t y. vykdo CPK 634 straipsnio 2 dalyje nurodytą antstolio pareigą; faktiškai jis, pasinaudodamas savo kaip antstolio tarnybine padėtimi, tyčia atliko eilę neteisėtų veiksmų, dėl to be pagrindo nukreipė skolos išieškojimą į V. Z. gyvenamąjį būstą, taip padarydamas jai didelę žalą. Todėl jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Kasatorius skunde teisingai pastebi, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis reikalauja nustatyti, kad nukentėjusysis patyrė didelės žalos, o jam inkriminuojamame kaltinime nenurodyta, kad V. Z. patirta žala jai yra didelė. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tai nėra pagrindas išvadai, jog aptariamas nusikaltimo sudėties požymis byloje nenustatytas. Teismas nustatė, kad V. Z. buvo padaryta 20 700 Lt dydžio turtinė žala. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl sunkios turtinės padėties įsiskolinimų už komunalines paslaugas turėjusiai moteriai, tokio dydžio žala yra didelė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartas skundžiamo nuosprendžio trūkumas nėra pagrindas jį naikinti ar keisti.
Kasatoriaus L. G. skundo argumentai, kuriais jis siekia paneigti teismo nustatytas faktines aplinkybes (pavyzdžiui, kasatorius skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog priverstinio skolos išieškojimo metu buvo likusi nesumokėta tik labai maža skolos dalis – 17,03 Lt, yra nepagrįstas, nes pagal kasatoriaus duomenis tu metu iš viso buvo likę 976,48 Lt skolos ir kt.) paliekami nenegrinėti, nes BPK 376 straipsni 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo netikrina.
Iš nuteistojo L. G. apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, skundžiamos nutarties turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas aptarė visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, taip įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo L. G. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Nuteistojo L. G. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas
Valerijus Čiučiulka
