Baudžiamoji byla Nr.2K-7-85/2011
(Proceso Nr. 57-2-101-07)
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.15.1.;
2.1.15.3.3.2.;
2.4.2.1.;
2.4.7.;
2.6.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo, Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
civilinio atsakovo atstovui Večislavui Burneikai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovo kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. (K. M.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį teisės dirbti Lietuvos Respublikos policijos struktūrose atėmimu penkeriems metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė K. M. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, K. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį atsiprašyti nukentėjusiojo A. R. ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui priteista 31 300 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovo apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutarties dalis, kuria nagrinėtas civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus Reikalų ministerijos, atstovo apeliacinis skundas, panaikinta ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kita nutarties dalis palikta galioti nepakeista.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, civilinio atsakovo atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
K. M. nuteistas už tai, kad, viršijęs įgaliojimus, nesunkiai sužalojo bejėgiškos būklės buvusį A. R. Dėl to didelės žalos patyrė nukentėjusysis A. R. bei valstybė. K. M., eidamas Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos Rukainių policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės vyresniojo patrulio pareigas, 2006 m. gruodžio 9 d., apie 13.30 val., Vilniaus r., Rukainių sen., kelyje Rukainiai–Šumskas, 700 m iki Rukainių gyvenvietės, tuo metu, kai Vilniaus r. policijos komisariato Viešosios policijos Rukainių policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjas A. M. (jam ikiteisminis tyrimas šioje byloje nutrauktas) laikė dėl galimo pasipriešinimo valstybės tarnautojui sulaikytą A. R. prispaustą prie kelio dangos ir dėl to šiam būnant bejėgiškos būklės, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos 2000 m. spalio 17 d. policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 23 straipsnį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1 ir 4.4 punktų reikalavimus, pribėgęs tyčia spyrė vieną kartą į veidą ir taip padarė jam poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, muštines žaizdas viršutinėje lūpoje bei išmušė priekinius viršutinius 11, 12, 21, 22 bei apatinius 31, 41 dantis. Dėl to nukentėjusiajam A. R. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinę ir kartu didelę turtinę žalą, o valstybė, akivaizdžiai pažeminus policijos autoritetą, – didelę neturtinę žalą.
Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties dalis dėl civilinio ieškinio.
Kasatorius skunde, nesutikdamas su teismų sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo, pirmiausia, išdėstęs nuteistojo K. M. baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų rezoliucinių dalių turinį, bylos faktines aplinkybes, teisės normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamosiose bylose, turinį, ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimo ir teigia, kad policijos pareigūnai, būdami uniformuoti, turėdami policijos pareigūnų statusą, vykdydami savo tiesiogines funkcijas nepažeidė teisės aktų, o jų reikalavimai I. S. (S.) buvo teisėti.
Pasak kasatoriaus, konfliktinė situacija tarp policijos pareigūnų ir A. R. bei I. S. kilo dėl šio neblaivumo ir netinkamo elgesio, o ne dėl policijos pareigūnų veiksmų. Kasatoriaus nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismo išvada dėl I. S. netinkamo elgesio ir konfliktinės situacijos išprovokavimo turi būti pakeista, nes šitos aplinkybės turi reikšmę nustatant valstybės civilinę atsakomybę ir padarytos žalos dydį. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs nukentėjusiajam padarytos žalos dydį, turėjo taikyti CK 6.282 nuostatas ir atitinkamai įvertinti nukentėjusiojo asmens ir žalą padariusio asmens kaltės dydį. Kasatoriaus tvirtinimu, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir tinkamai pritaikius įstatymų nuostatas dėl valstybės civilinės atsakomybės, priteistinos žalos atlyginimas turi būti mažinamas. Civilinio atsakovo atstovas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog kaltinamojo veiksmų neteisėtumas pasireiškė sulaikymui būtinų ribų peržengimu, nes žala buvo padaryta ne atremiant kėsinimąsi, o pasibaigus sulaikymui būtiniems veiksmams – nukentėjusįjį buvo galima sulaikyti nepadarant jam sužalojimų. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į tai, kad asmens sulaikymas, kaip ir kovinių veiksmų panaudojimas, turi būti atliktas pagal nustatytą tvarką ir teisiškai įvertintas, teismas privalėjo nurodyti teisės normas, kuriomis remdamasis padarė tokią išvadą.
Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, nes neatsižvelgė į tai, kad BK 228 straipsnio dispozicija blanketinė ir „[...] nenurodė įstatymo normos, kuri buvo pažeista“. Be to, kasatorius tvirtina, kad teismas, nustatęs, jog nukentėjusiojo A. R. nesunkus sužalojimas yra BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta nusikalstama veika, o ne neteisėto pasipriešinimo policijos pareigūnui tęsinys, turėjo nurodyti, kokius motyvus ir tikslus turėjo nuteistasis darydamas BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą veiką. Pasak kasatoriaus, nustačius motyvus ir tikslą, galima būtų atriboti nusikaltimą, padarytą valstybės tarnybai nuo nusikaltimo žmogaus sveikatai, taip pat policijos pareigūno veiką, viršijančią suteiktus įgaliojimus, nuo veikos asmens, turėjusio tikslus bei motyvus, nesusijusius su policijos veikla. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas K. M. nusikalstamą veiką pagal BK 228 straipsnį, neišskyrė kvalifikuojamųjų požymių (žalos, padarytos valstybei ar fiziniam asmeniui), o kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nenurodė nuteistojo motyvų bei tikslų, nors tai „[...] turi reikšmę ir nustatant žalos atlyginimo dydį bei asmenį, atsakingą už padarytą žalą“. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo – būtina nustatyti netinkamu pareigų atlikimu sukeltų padarinių kokybinį atspindį kaltininko sąmonėje (kasacinė byla Nr. 2K-512/2004), tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė.
Kasatorius skunde, dėstydamas argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal civilinio atsakovo atstovo apeliacinį skundą, „[...] fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu“, o bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų tyrimas buvo neišsamus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, kad civilinio atsakovo skundo argumentai dėl K. M. kaltės įrodytumo nenagrinėtini, nes dėl jo kaltės įrodytumo pasisakė tiek apeliacinės instancijos teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartyje, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartyje. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reikalavimą iš naujo nagrinėti civilinio atsakovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu, ir kad nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo apeliacinį skundą. Kasatorius pabrėžia, kad civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su nusikalstamos veikos kvalifikavimu bei žalos dydžio nustatymu, nes valstybės civilinė atsakomybė priklauso nuo šitų klausimų išsprendimo nustatyta tvarka.
Kasatorius nurodo, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nustačius, jog Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartyje nustatyta tvarka neišnagrinėjo civilinio atsakovo skundo, galima teigti, jog „[...] pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, susijusi su civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje, neįsiteisėjo, ir nesuteikė kasacinės instancijos teismui teisės nagrinėti 2009 m. balandžio 21 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje Nr. 1-95-137/2009 (BPK 366 straipsnis)“. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, ir remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarčių išvadomis, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2, 4 dalių reikalavimus.
Civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų ir bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų
Kasatorius skunde, nesutikdamas su teismų sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo, pirmiausia, aprašo nuteistojo K. M. baudžiamojoje byloje teismų priimtų sprendimų rezoliucinių dalių turinį, bylos faktines aplinkybes, teisės normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamosiose bylose, turinį, ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimo, taip pat teigia, kad policijos pareigūnai, būdami uniformuoti, turėdami policijos pareigūnų statusą, vykdydami savo tiesiogines funkcijas nepažeidė teisės aktų, o jų reikalavimai I. S. buvo teisėti, kad konfliktinė situacija tarp policijos pareigūnų ir A. R. bei I. S. kilo dėl šio neblaivumo ir netinkamo elgesio ir pan.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi minėti ir kiti panašūs kasacinio skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų.
Kasatorius skunde, dėstydamas argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties, taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal civilinio atsakovo atstovo apeliacinį skundą, „[...] fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu“, o bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų tyrimas buvo neišsamus. Tai tvirtindamas kasatorius nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes, jo nuomone, fragmentiškai tyrė bei vertino apeliacinės instancijos teismas, kokių bylos duomenų neįvertino jų patikimumo aspektu, kokių aplinkybių, apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas neištyrė, neišnagrinėjo ir kokias BPK nuostatas pažeidė. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais, kai kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio reikalavimai ar samprotavimai, laikoma, kad toks kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje skundo turiniui keliamų reikalavimų. Dėl to šie iš esmės deklaratyvūs kasatoriaus teiginiai taip pat paliekami nenagrinėti.
Pažymėtina ir tai, kad dėl K. M. kaltės, jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nukentėjusiojo provokuojančio elgesio yra pasisakęs tiek apeliacinės instancijos teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartyje, kuria pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis K. M. ir minėta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl K. M. kaltumo padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte, palikti galioti nepakeisti.
Be to, pabrėžtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reikalavimą iš naujo nagrinėti civilinio atsakovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu, ir kad nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo atstovo apeliacinį skundą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, ir remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarčių išvadomis, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2, 4 dalių reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartyje nurodė, kad iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo atstovo byloje paduotą apeliacinį skundą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010). Pabrėžtina ir tai, kad civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę paduoti apeliacinius skundus tik dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis).
Iš apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reikalavimą, civilinio atsakovo atstovo apeliacinį skundą neviršydamas jo ribų išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, apsvarstydamas jame nurodytus argumentus, susijusius su civiliniu ieškiniu, ir išdėstydamas motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartimi, išnagrinėjusi nuteistojo K. M. ir civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovo kasacinius skundus, juos iš dalies patenkino ir, panaikinusi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutarties dalį, kuria nagrinėtas civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovo apeliacinis skundas, perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitą nutarties dalį paliko galioti nepakeistą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutarties dalis K. M. byloje dėl jo kaltumo įrodytumo ir konstatavimo nebuvo keisti ar panaikinti, bet pripažinti teisėtais bei pagrįstais. Taigi apeliacinės instancijos teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje, priešingai nei tvirtina kasatorius, pagrįstai rėmėsi apeliacinės instancijos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl K. M. kaltumo įrodytumo ir konstatavimo.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatų, įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties reikalavimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrinti pagal civilinio atsakovo atstovo paduotą apeliacinį skundą, ir, savo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį grįsdamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarčių išvadomis, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 reikalavimų.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl civilinio ieškinio
Pagrindinis kasatoriaus prašymas – pakeisti teismų sprendimų K. M. baudžiamojoje byloje dalis dėl civilinio ieškinio. Iš kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad kasatorius prašo sumažinti teismų nukentėjusiajam A. R. priteistos žalos dydį, nenurodydamas tokio prašymo ribų.
Kasatorius tvirtina, kad teismai K. M. baudžiamojoje byloje spręsdami „klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikė įstatymus ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie ir sudaro apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą“.
Pažymėtina, kad kasatorius savo poziciją civilinio ieškinio klausimu iš esmės grindžia teiginiais, kvestionuojančiais K. M. inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte, padarymo aplinkybes, teismų išvadas apie nuteistojo K. M. kaltės laipsnį padarant A. R. žalą ir pan. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad teismai K. M. baudžiamojoje byloje tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai bei teisėtai konstatavo K. M. kaltumą padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus nusikaltimus. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Minėta ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis).
Kasatorius taip pat nurodo Civilinio kodekso straipsnius, apibūdinančius žalą ir nuostolius (CK 6.249 straipsnis), reglamentuojančius atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), įtvirtinančius nuostatas apie būtinumą atsižvelgti į nukentėjusiojo asmens kaltę ir padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 straipsnis). Kasatorius išdėsto kai kurias minėtų CK straipsnių nuostatas, tačiau nepateikia aiškių ir konkrečių išvadų dėl jų pažeidimo ar nesilaikymo.
Minėta, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai konstatavo, jog K. M., viršijęs įgaliojimus, nesunkiai sužalojo bejėgiškos būklės buvusį A. R. ir kvalifikavo veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Dėl to, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. R. pareiškė 131 300 Lt civilinį ieškinį dėl padarytos žalos prašydamas jam priteisti 31 300 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusysis A. R., grįsdamas prašomos priteisti turtinės žalos dydį, civiliniame ieškinyje nurodė, kad jam išmušti šeši dantys dėl materialinių sunkumų dar nėra įdėti, ir pateikė Vilniaus implantologijos centro gydymo planą, kad šešių išmuštų dantų implantavimas A. R. iš viso kainuos 31 300 Lt. Šiame Vilniaus implantologijos centro gydymo plane taip pat nurodyta, kad tai preliminarus gydymo planas, kuris gydymo metu gali keistis. Pažymėtina, kad civilinio atsakovo atstovas šiuo gydymo planu, jame nurodyta gydymo (iš esmės patirtos žalos kompensavimo) kaina, jos pagrįstumu nesuabejojo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, kasatorius siekia tik priteistinos iš civilinio atsakovo sumos sumažinimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiajam A. R. priteistos turtinės žalos (31 300 Lt) dydį, pagrįstai konstatavo, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Teismas nurodė ir tai, kad žala padaryta tyčia, „nukentėjusysis nei įvykio metu, nei po jo du metus nedirba“. Teismui nekilo abejonių, kad Vilniaus implantologijos centro gydymo plane nurodyta dantų implantacijos kaina 31 300 Lt pagrįsta, kad tokios odontologo paslaugos yra realios, būtinos. Taigi nukentėjusiojo A. R. patirta fizinė žala, kurios pašalinimas (kompensavimas) yra būtinas per įmanomai trumpesnį laiką ir tam padaryti iš atsakovo yra priteista 31 300 Lt suma (kaip turtinė žala), vertintina kaip realiai atsiradusi, įrodyta ir pagrįsta, o ne kaip būsima žala. Be to, iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, jog civilinio ieškinio dydžio klausimas turėtų būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Pažymėtina, kad teismų pozicija nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priteisiant nukentėjusiajam A. R. minėtą sumą kaip turtinės žalos atlyginimą atitinka ir teismų praktiką nagrinėjant bylas dėl civilinių ieškinių sveikatos sutrikdymo atvejais.
Sprendžiant, ar dėl sveikatos sutrikdymo padarinių šalinimo atsiradusios gydymo išlaidos turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, paprastai atsižvelgiama ir į tokias aplinkybes. Žalą patyręs asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius gydymo išlaidų pagrįstumą, turi būti konstatuota, kad gydymo išlaidų būtinumas yra akivaizdus (kasacinė byla Nr. 3K-3-643/2005), kad išlaidos, susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu, kad nurodytos išlaidos yra realios (kasacinė byla Nr. 3K-3-174/2009). Iš nagrinėjamos K. M. baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tokias aplinkybes teismai ir nurodė baigiamuosiuose aktuose.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiajam A. R. priteistos neturtinės žalos (10 000 Lt) dydį, konstatavo, kad jis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kad ir kitos teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, buvo tinkamai taikytos. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis A. R. dėl neteisėtų nuteistojo K. M. veiksmų, „nors nukentėjusiajam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau dėl netektų šešių dantų ir kitų patirtų sužalojimų ir po įvykio, nukentėjusysis A. R. patyrė didelį fizinį skausmą, didelį diskomfortą, išgyvenimus ir ilgalaikius nepatogumus, apsunkintą bendravimą su žmonėmis“. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, teisės požiūriu šie apeliacinės instancijos teismo argumentai yra pakankami pagrindžiant nukentėjusiajam A. R. priteistos neturtinės žalos dydį.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
Antanas Klimavičius
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
