Baudžiamoji byla Nr. 2K-60-489/2025
Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00004-2020-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Austėjai Abromaitienei,
išteisintojo G. K. gynėjui advokatui Linui Belevičiui,
išteisintojo A. J. gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Austėjos Abromaitienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendis.
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės visiško bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir A. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 180 MGL (6778,80 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.
G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės visiško bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir G. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), G. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš G. K. valstybės naudai konfiskuoti 200 000 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija), BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija), G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) ir BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat panaikintas BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu G. K. paskirtas 200 000 Eur konfiskavimas ir šios lėšos grąžintos G. K..
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 17 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: A. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija), BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija), G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) ir BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat panaikintas BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu G. K. paskirtas 200 000 Eur konfiskavimas ir šios lėšos grąžintos G. K..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjų, prašiusių prokurorės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. K.
1.1. G. K., nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. eidamas UAB „D“ direktoriaus pavaduotojo pareigas ir būdamas faktinis įmonės vadovas, o nuo 2011 m. gegužės 10 d. būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas už tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. apgaulingai organizavo bendrovės buhalterinę apskaitą, įrašė ir pateikė valstybės įgaliotai institucijai žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 435 159,87 Eur mokesčių, t. y., žinodamas, kad lėšos įgytos iš nusikaltimo, ir turėdamas tikslą jas įteisinti – įsigyti nekilnojamojo turto ir melagingai nurodyti teisėtą lėšų kilmę – paskolą iš UAB „S“, 2017 m. rugsėjo 18 d. sudarė su V. T. (V. T.) nekilnojamojo turto (167/999 dalių žemės sklypo ir pastato – gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo už 400 000 Eur sandorį ir jį apmokėjo lėšomis, žinomai gautomis iš nusikalstamos veikos. Siekdamas įteisinti šių lėšų kilmę, padedamas bendrą nusikalstamą sumanymą vykdančio UAB „S“ faktinio vadovo A. J., iš anksto susitarė su juo dėl 400 000 Eur, gautų iš nusikalstamos veikos ir skirtų nekilnojamajam turtui pirkti, įteisinimo sudarant tariamą paskolos sutartį.
1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. K. ne vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 3 d. A. J. perdavė 400 000 Eur grynųjų pinigų, o šis šiuos pinigus įvairiomis sumomis įnešė į UAB „S“ banko sąskaitas ir į buhalterinę apskaitą šiuos pinigus įtraukė kaip akcininkės T. J. paskolą įmonei pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutartį.
1.3. Kai A. J. organizavo 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties Nr. IN-170803-792-1 parengimą, nurodė apie nusikalstamą veiką nežinančiai, laikinai UAB „S“ direktoriaus pareigas einančiai G. B. įrašyti joje žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „S“ paskolina G. K. 400 000 Eur grynųjų pinigų, o šią sutartį G. K. ir G. B. pasirašė, šis suklastotas dokumentas buvo panaudotas UAB „S“ buhalterinėje apskaitoje ir jo pagrindu laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. spalio 23 d. iš UAB „S“ sąskaitų į nekilnojamojo turto pardavėjo V. T. sąskaitą penkiais pavedimais pervesta 400 000 Eur suma. Taip G. K., veikdamas bendrininkų grupe su A. J., įsigijęs nekilnojamojo turto, tačiau melagingai nurodęs, kad turtas įgytas pasiskolinus lėšas iš UAB „S“, įteisino 400 000 Eur dydžio sumą, žinomai gautą iš nusikaltimo, ir suklastojo dokumentą, padarydamas didelę žalą.
II. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties esmė
2. Kasacinės instancijos teismas, tenkindamas iš dalies Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Tadeušo Osipovičiaus (Tadeuš Osipovič) kasacinį skundą, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 4 d. G. K. ir A. J. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pripažinusi esminės apeliacinės instancijos teismo išvados priimant išteisinamąjį nuosprendį klaidingumą (kategoriška išvada, kad iš teisėtos veiklos gautos, bet į apskaitą neįtrauktos lėšos negali būti pripažintos gautomis nusikalstamu būdu BK 216 straipsnio prasme), taip pat nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje pateikta argumentacija taip pat stokoja nuoseklumo, kasacinis teismas priėmė sprendimą perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija išaiškino, kad pinigų sumos, susidariusios iš pajamų, gautų iš ekonominę veiklą vykdančio juridinio asmens neuždraustos veiklos, bet neįtrauktų į apskaitą ir nuslėptų nuo mokesčio administratoriaus, ypač kai šios lėšos yra nusavinamos, gali sudaryti BK 216 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyką, tačiau sandorių su tokiu būdu gautomis lėšomis pripažinimas pinigų plovimu negali būti formalus ir turi būti pagrįstas tokių sandorių tikslų, masto ir atitikties šio nusikaltimo teisinei prigimčiai (legalizuoti turtą) vertinimu. Kasacinis teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad G. K. kaltinimas šioje byloje grindžiamas faktu dėl UAB „D“ pajamų neįtraukimo į apskaitą (1 711 928,41 Eur) ir 435 159,87 Eur mokesčių nuslėpimo, už kuriuos jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas kitoje byloje. Pagal kaltinimą, G. K. legalizuota 400 000 Eur suma gauta jam atliekant veiksmus, už kuriuos jis jau yra nuteistas, ir šis nuteisimo faktas įtrauktas į jam inkriminuotinų nusikalstamos veikos aplinkybių visumą. Taigi byloje taip pat yra poreikis išspręsti klausimą, ar kitos bylos faktinės aplinkybės inkriminavimas nėra pakartotinis ir ar taip suformuluotas kaltinimas suderinamas su draudimu antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (lot. non bis in idem).
III. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir tenkinęs nuteistojo A. J. gynėjo advokato P. Jablonsko bei nuteistojo G. K. apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas G. K., A. J. apkaltinamąjį nuosprendį priėmė tinkamai neįvertinęs byloje esančių įrodymų; šio teismo išvados padarytos, neįvertinus pastariesiems pateikto kaltinimo prieštaringumo, neatsižvelgus į tai, kad G. K. turėtos pajamos, kurias kaltinimas laikė gautomis iš nusikalstamos veiklos, valstybės buvo pripažintos legaliomis. Pirmosios instancijos teismas, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, neįvertino itin svarbios aplinkybės, kad jokie kaltinimai dėl neteisėto UAB „D“ turto pasisavinimo G. K. nebuvo pateikti, o tai reiškia, jog G. K. disponavo UAB „D“ turtu, tačiau kaip bendrovės vadovas pažeidė įstatymą, nes neužtikrino tinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir pareigos sumokėti mokesčius; šis turtas? pinigai, kai jie buvo apskaityti ir sumokėti privalomi mokesčiai valstybei, toliau priklausė UAB „D“ ir tik po to, išmokėjus G. K. dividendus, paminėti bendrovei priklausę pinigai tapo teisėtu G. K. turtu. Be to, pirmosios instancijos teismas UAB „D“ nesumokėtus mokesčius valstybei be jokio teisinio pagrindo sutapatino tiek su visiškai kitu, savarankiškas teisines pasekmes sukėlusiu G. K. ir A. J. 400 000 Eur paskolos sandoriu, tiek ir su nuteistojo G. K. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastomis lėšomis – 390 000 Eur, o tai neatitinka nei kaltinimo turinio, nei objektyvių bylos duomenų.
3.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir atlikęs byloje papildomą įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog su UAB „D“ nuslėptomis pajamomis (G. K. nenusavintais ir nepasisavintais, bet pas jį buvusiais pinigais) buvo atlikti kokie nors turto legalizavimo nusikalstamos veikos požymius galintys sudaryti objektyvieji veiksmai. Jokių objektyvių duomenų, paneigiančių nuteistųjų versiją, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryti du skirtingi ir skirtingas teisines pasekmes sukėlę paskolų sandoriai – UAB „S“ 400 000 Eur paskola G. K. ir G. K. 400 000 Eur paskola A. J., nagrinėjamoje byloje nėra, todėl nėra pagrindo spręsti, jog, tokiu būdu ir tyčia suklastodami dokumentus, į juos įrašydami tikrovės neatitinkančių sandorių aplinkybes, G. K. legalizavo, o A. J. padėjo legalizuoti G. K. disponuotas lėšas – 400 000 Eur, susidariusias iš pajamų, gautų iš UAB „D“ neuždraustos veiklos, bet neįtrauktų į apskaitą ir nuslėptų nuo mokesčių administratoriaus.
3.2. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad G. K. faktiškai valdyta UAB „D“ užsiėmė teisėta pavežėjo veikla, iš kurios gautos pajamos nevisiškai buvo įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą, ir dėl to netinkamai buvo apskaičiuoti UAB „D“ mokėtini mokesčiai, jie nebuvo deklaruoti ir sumokėti. Dėl šių veiksmų G. K., kaip faktinis UAB „D“ vadovas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį. Su tokiomis pačiomis aplinkybėmis susietos ir nagrinėjamoje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 216 straipsnio 1 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) (G. K.) ir BK 24 straipsnio 6 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) (A. J.), faktinės aplinkybės. Tokioje situacijoje, pateikiant kaltinimus dėl tų pačių pajamų dar kartą, net jei jų kvalifikacija modifikuojama, naujas procesas prieš asmenį negali būti laikomas sąžiningu, todėl pagal non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principą yra draudžiamas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamasis procesas prieš G. K. buvo ne tik nepagrįstas, bet ir negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
IV. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė A. Abromaitienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. liepos 17 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino pirminio nusikaltimo, iš kurio buvo gautos lėšos, svarbą bei būtinumą lėšų legalizavimo procese ir nepagrįstai konstatavo non bis in idem principo pažeidimą, tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo pateikta pozicija ir argumentavimas prieštaringi. Viena vertus, teismas akcentuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu G. K. buvo nuteistas už nusikaltimų, nustatytų BK 220, 222 straipsniuose, padarymą, tačiau dėl turto pasisavinimo kaltinimas jam nebuvo pateiktas, todėl negalima kalbėti ir apie tolesnį šių lėšų legalizavimą. Kita vertus, nurodo ir tai, kad šioje byloje buvo pažeistas non bis in idem principas, nes, net ir G. K. esant nubaustam pagal BK 220, 222 straipsnius, tolesnis persekiojimas nebuvo galimas dėl tų pačių lėšų, kurias pati valstybė legalizavo.
4.2. BK 216 straipsnio 1 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) ir teismų praktikoje lėšų legalizavimas vienareikšmiškai siejamas su pirminio nusikaltimo svarba, t. y. legalizuojamos gali būti ne bet kokios lėšos, o tik tos, kurios žinomai gautos iš nusikaltimo. Taigi, priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadai, tiek įstatymas, tiek doktrina, siekiant asmenį persekioti ir nubausti už nusikaltimo, nustatyto BK 216 straipsnyje, padarymą, reikalauja predikatinio nusikaltimo, iš kurio asmuo gauna lėšų, tai yra būtina sąlyga. Todėl teismo argumentai, kad, nubaudusi asmenį už BK 220, 222 straipsniuose nurodytų nusikaltimų padarymą, valstybė tokiu būdu lėšas įteisino, yra visiškai nepagrįsti, nes valstybė ne įteisino lėšas, o asmenį pripažino kaltu ir nubaudė už iš UAB „D“ veiklos gautų lėšų neįtraukimą į šios bendrovės apskaitą ir jų nuslėpimą nuo mokesčių administratoriaus.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas dvigubo nubaudimo principo pažeidimą, apsiribojo tuo, kad G. K. kaltinimas buvo pateiktas, dirbtinai atskiriant teisinius procesus dėl tų pačių faktinių aplinkybių, be to, dalis kaltinimų jam pateikti jau po to, kai šis, preziumuodamas sąžiningą procesą apskritai, susitarė su valstybe dėl jo disponuotų ir nuo mokesčių administratoriaus nuslėptų pinigų apmokestinimo, atlygino valstybei visą jos apskaičiuotą žalą, pripažino savo kaltę dėl apgaulingo elgesio, tvarkant buhalterinę apskaitą, ir dėl to buvo nuteistas. Taigi, teismas vertino tolesnį aktualių lėšų kelią, tačiau nenurodė aplinkybių, kurios leistų pripažinti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą idem factum (pati faktinė veika) ar idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) prasme, nes tokios aplinkybės nebuvo nustatytos.
4.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią bylą pirmą kartą kasacine tvarka, konstatavo, jog nuo apmokestinimo nuslėptos ekonominę veiklą vykdančių juridinių asmenų pajamos neabejotinai priskirtinos ne tik apgaulingos apskaitos, bet ir mokestinių nusikaltimų sričiai (iš tokių pajamų mokesčiai nedeklaruojami ir nesumokami), todėl 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1673 dėl kovos su pinigų plovimu kontekste gali būti pripažintos nusikalstamos kilmės turtu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzAtNzg4LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-70-788/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-70-788/2024">2K-70-788/2024</a>). Šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad nusikaltimo, nustatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, dalykas gali būti šešėlinės pajamos, kurios buvo legalizuotos, įsigyjant asmeninės nuosavybės forma nekilnojamąjį turtą.
4.5. Pakartotinai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka G. K. patvirtino, kad lėšos, kurias jis perdavė A. J., buvo gautos iš šešėlinės UAB „D“ veiklos, t. y. buvo būtent tos pajamos, kurios buvo nuslėptos nuo mokesčių administratoriaus, o ne jo asmeninė nuosavybė. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kuria buvo apskaičiuotos ir įvertintos G. K. bylai aktualiu laikotarpiu gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Lėšos, kurias G. K. galimai legalizavo, buvo gautos, atliekant pirmą nusikaltimą, o nagrinėjamoje byloje jis buvo persekiojamas už tolesnį šių lėšų kelią, tolesnį jų panaudojimą, kuris buvo atliktas dar nepradėjus pirminio ikiteisminio tyrimo, be kita ko, esant ir kitiems nusikaltimo, nustatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiams.
4.6. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės ir padarytos išvados dėl G. K. kaltės, padarius BK 216 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, gali būti reikšmingos tik sprendžiant lėšų konfiskavimo proporcingumo ir teisingumo klausimą, tačiau ne baudžiamajai atsakomybei taikyti. Išteisintojo G. K. veiksmai – „mokesčių amnestijos“ laukimas ir vėliau lėšų deklaravimas; žalos valstybei atlyginimas, jį nuteisus pagal BK 220, 222 straipsnius; dividendų išsimokėjimas, mokesčių sumokėjimas – įvyko jau pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, jam žinant ir suvokiant, kad valstybė pastebėjo neteisėtą veiklą ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą dėl UAB „D“ šešėlinės veiklos, todėl jie turėtų būti vertinami ne nusikalstamos veikos požymių, dvigubo nubaudimo kontekste, o kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bandymas sušvelninti esamą padėtį, siekiant kuo lengvesnių atsakomybės sąlygų, taikant turto konfiskavimo institutą ar skiriant bausmę.
4.7. Non bis in idem principo pažeidimas siejamas su aktyvia valdžios institucijų veikla, būtent jų iniciatyva atliekamu teisiniu procesu ar skiriama bausme. Apeliacinės instancijos teismo minima „mokesčių amnestija“, deklaravimas, sprendimas dėl dividendų išmokėjimo vyko ne valstybės institucijų iniciatyva, o paties G. K. aktyviais veiksmais. Ne valstybinės institucijos, o pats G. K., jau žinodamas apie vykstantį ikiteisminį tyrimą, nusprendė lėšas deklaruoti, apskaityti ir išsimokėti dividendus. Taigi, tokia situacija neatitinka nei dvigubo nubaudimo, nei teisingumo principų įgyvendinimo, o sukuria sąlygas ir galimybę persekiojamam asmeniui piktnaudžiauti teise.
4.8. Skundžiamame nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas yra prieštaringas, grįstas išimtinai išteisintųjų pozicija ir selektyviais prie jų parodymų priderintais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas dalies įrodymų apskritai nevertino, dėl jų nepasisakė, neatliko duomenų visumos vertinimo, taip nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidė teismų praktikoje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, nuosprendyje išdėstyti abejonių nekeliančias išvadas. Kartu šis teismas netinkamai nustatė BK 216 straipsnyje nurodyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymius, taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad jokie byloje esantys duomenys nepaneigia G. K. ir A. J. pozicijos tiek dėl dviejų skirtingų paskolų, tiek dėl jų tarpusavio bendradarbiavimo, tiek ir dėl tikslo pakeisti lėšų kilmę nebuvimo, iš esmės grindė tik pačių išteisintųjų parodymais, gretindamas juos tik prie dalies liudytojų parodymų. Teismas, darydamas tokią išvadą, neaptarė ir neįvertino byloje esančios rašytinės medžiagos, UAB „S“ finansinių dokumentų, banko sąskaitų išrašų, dalies liudytojų parodymų ir kt., kurie prieštarauja išteisintųjų pozicijai. Taip pat nebuvo aptartas išteisintojo A. J. vaidmuo, jo veiksmų atitiktis kaltinimui, taip pat ir išteisintiesiems pateiktas kaltinimas dėl dokumento klastojimo. Toks nuosprendis neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų, yra priimtas esmingai pažeidžiant BPK nuostatas.
4.10. Nagrinėjamoje byloje būtent pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir atliko tinkamą jų vertinimą, juos gretino ne tik atskirai, bet ir susiejo į vientisą loginę grandinę ir pagrįstai išteisintųjų veiksmuose nustatė visus būtinuosius nusikaltimo, nustatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.
4.11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-697/2019 priimtoje nutartyje yra išaiškinęs, kad nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo bylose nuteistųjų subjektyvieji veikos požymiai gali būti atskleisti per objektyviuosius. Nagrinėjamoje byloje objektyvieji ir subjektyvieji BK 216 straipsnyje įtvirtintos veikos požymiai yra ypač susiję, būtent objektyvieji požymiai daugiausia neabejotinai atskleidžia išteisintųjų siekį, tikslą ir veikimą tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas išvada, kad G. K. turėti grynieji pinigai dėl atliktų sandorių jokio teisėto pavidalo neįgijo ir to nebuvo siekiama (nuosprendžio 49 punktas), klaidingai įvertino objektyviuosius aptariamos veikos sudėties požymius. Tokia teismo pozicija neatitinka nei įstatymo (BK 216 straipsnio), nei teismų praktikos dėl objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų, kuriais legalizuojami iš nusikalstamos veikos gauti pinigai.
4.12. Apeliacinės instancijos teismas pritarė išteisintųjų pozicijai dėl dviejų atskirų sandorių, jų sudarymo aplinkybių, lėšų perdavimo (G. K. A. J.), jų įnešimo į UAB „S“ kasą, apsiribodamas lakoniška išvada, kad prieštaravimų rašytinei bylos medžiagai nenustatė (nuosprendžio 24 punktas). Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad išteisintieji 2017 m. rugpjūčio 3 d. data surašė ir pasirašė du susitarimus, kuriais vienas kitam paskolino po 400 000 Eur, susitarimuose nurodė tą pačią paskolos grąžinimo datą – 2020 m. liepos 15 d. Iš byloje esančios 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties Nr. IN-170809-792-1 (toliau – Paskolos sutartis) matyti, kad tarp UAB „S“, atstovaujamos 1. e. p. direktorės G. B. (A. J. esant faktiniam vadovui), ir G. K. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 400 000 Eur paskolos suteikimo G. K.. Byloje esančiame 2017 m. rugpjūčio 3 d. pranešime nurodyta, kad A. J. iš G. K. 2017 m. rugpjūčio 3 d. gavo 400 000 Eur ir juos įsipareigoja grąžinti iki 2020 m. liepos 15 d. Taigi, pagal byloje esančius dokumentus nustatyta, kad abu išteisintieji tos pačios dienos data surašė, pasirašė dokumentus ir paskolino vienas kitam tą pačią pinigų sumą, nurodydami ir tą pačią grąžinimo datą. Jau vien ši rašytiniais įrodymais nustatyta aplinkybė rodo situacijos nelogiškumą ir reikalauja kruopštaus visų byloje esančių įrodymų vertinimo. Tuo tarpu byloje nustatyta lėšų judėjimo grandinė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad lėšų kilmė buvo pakeista, o jų judėjimo kelias buvo toks: tie patys grynaisiais G. K. A. J. perduoti 400 000 Eur fiktyvios sutarties pagrindu buvo įnešti į UAB „S“ kasą ir sudaroma regimybė, jog nekilnojamasis turtas G. K. vardu perkamas už UAB „S“ jam paskolintas lėšas. Šias aplinkybes iš dalies pripažįsta ir patys išteisintieji, jos nustatytos ir kitais byloje esančiais įrodymais: kasos pajamų orderiais, jų įtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą aplinkybėmis, liudytojų parodymais, banko sąskaitų analizėmis ir kt. Išteisintasis G. K., kaip minėta, 2017 m. rugpjūčio 3 d. perdavė 400 000 Eur išteisintajam A. J.. A. J., neva sudarydamas 2017 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutartį dėl tos pačios sumos tarp savo motinos T. J., kaip UAB „S“ akcininkės, ir įmonės UAB „S“, 400 000 Eur įnešė į UAB „S“ kasą. G. K. perduotoms lėšoms atsiradus UAB „S“ sąskaitoje, buvo sudaryta paskolos sutartis, šios sutarties pagrindu UAB „S“ tas pačias G. K. A. J. perduotas lėšas paskolino ir tokiu būdu G. K. duotos lėšos tapo neva UAB „S“ lėšomis, už kurias išteisintasis G. K. nusipirko nekilnojamojo turto iš V. T..
4.13. Šių neginčytinai byloje nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neanalizavo, apsiribojo išvada, kad net ir tokiu paskolos sandoriu lėšų kilmė nebuvo pakeista, ir išteisintųjų pozicija, kad buvo sudaryti du atskiri sandoriai, kad lėšos pagal vieną sutartį buvo paskolintos grynaisiais ir turėjo būti grąžintos grynaisiais, pagal kitą sutartį buvo pervestos tiesiogiai nekilnojamojo turto pardavėjui ir tuo pačiu būdu (pavedimu) buvo grąžintos. Teismo nuomone, buvo nustatytas tik laikinas lėšų perėjimas iš vieno fizinio asmens kitam, tačiau, net ir visiškai įvykdžius šį sandorį, lėšų kilmė nepasikeistų ir nebūtų nuslėpta, toks turtas nebūtų legalizuotas. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija nepagrįsta. Priešingai nei nusprendė teismas, nustatytas aptartas lėšų judėjimas, tai, kad G. K. perdavė grynuosius pinigus, o A. J. juos įnešė į įmonės kasą ir sumokėjo už nekilnojamąjį turtą, neabejotinai patvirtina, kad lėšų kilmė buvo pakeista. Abu išteisintieji suprato, kad G. K. nenori grynaisiais pinigais pirkti nekilnojamojo turto, kadangi jie nėra teisėti, todėl buvo sukurtas planas parodyti, jog turtas pirktas išsimokėtinai, sudarius kredito sutartį. Apeliacinės instancijos teismo liko neįvertinti liudytojų parodymai apie lėšų likutį UAB „S“ sąskaitose aktualiu laikotarpiu, paskolų suteikimo fiziniams asmenims sąlygas, neanalizuoti ir neįvertinti byloje esantys UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentai, banko sąskaitų išrašai ir kt., kurie paneigia teismo pasirinktos vienos iš liudytojų? G. B., kuri ir apklausos metu dirbo ir buvo pavaldi A. J., parodymus dėl milijoninės įmonės apyvartos.
4.14. Apeliacinės instancijos teismas atmestinai nurodė, kad jokių aplinkybių nepagrindžia nei byloje esantys du paskolos sutarties grafikai, nei tai, kad lėšos – 40 000 Eur – iš UAB „S“ V. T. buvo pervestos anksčiau, nei tarp jų buvo sudaryta sutartis. Byloje nustatyta, kad G. K. neva suteikta paskola buvo beprocentė. Visi kaip liudytojai apklausti UAB „S“ dirbę asmenys patvirtino, kad beprocentės paskolos įmonėje niekada nebuvo suteikiamos, įmonės veiklos mastas ir finansinės galimybės nebuvo tokios, kad ji būtų pajėgi paskolinti net 400 000 Eur, už tai negaudama jokio atlygio. Bendrovė buvo neseniai pradėjusi veiklą, dažniausiai buvo skolinamos dešimtys tūkstančių eurų. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs liudytojų parodymus, išanalizavęs UAB „S“ sutartis su kitais klientais, finansinius dokumentus, apyvartas, atliktą finansinį auditą ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas paminėtą išvadą, apsiribojo tik išteisintųjų parodymais ir dalimi liudytojų K. B., K. P. parodymų. Byloje nustatyta ir tai, kad paskolos byloje nėra jokių G. K. dokumentų, kurie būtini kreditui gauti, yra du nepasirašyti grafikai, tačiau G. K. ir UAB „S“ sąskaitų analizės patvirtina, jog G. K. neatliko nė vienos kredito grąžinimo įmokos. Be to, nors paskolos sutartis su G. K. buvo sudaryta 2017 m. rugpjūčio 3 d., tačiau dviejų akcininkų – T. J. ir A. M. sprendimai (tuo metu buvo tik viena akcininkė – T. J.) suteikti G. K. paskolą priimti po paskolos sutarties sudarymo – 2017 m. rugsėjo 26 d.
4.15. 2017 m. rugsėjo 18 d.
4.16. Už apeliacinės instancijos teismo vertinimo ribų liko ir grynųjų pinigų įnešimas į UAB „S“ kasą keturiais kasos pajamų orderiais (toliau? KPO). Minėta, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. buvo sudaryta sutartis Nr. PS20170904 tarp T. J. ir UAB „S“, pagal šią sutartį ji neva paskolino UAB „S“ 400 000 Eur. Išteisintasis A. J., apklausiamas teisme, pripažino, kad iš G. K. gautus pinigus jis įformino kaip motinos T. J. paskolą UAB „S“. Parodė, kad jo motina tuo metu tokios pinigų sumos neturėjo. Šios faktinės aplinkybės nustatytos ir kitais bylos duomenimis. KPO, kuriais įnešti grynieji pinigai į UAB „S“ kasą, eiliškumas ir datos neatitinka įmonėje tuo laikotarpiu išrašytų KPO numerių, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad minėti dokumentai buvo surašyti ir pasirašyti vėliau. Be to, kai pagal KPO fiksuotas datas jie jau turėjo būti surašyti, 2017 m. lapkričio 28 d. kratos metu UAB „S“ jie nebuvo rasti, iš UAB „S“ jie paimti tik 2020 m. gegužės 28 d. poėmio metu. Šios nustatytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina faktą, kad fiktyvios sutarties pagrindu G. K. iš nusikalstamos veikos gautos lėšos buvo perduotos A. J., šis įnešė jas į UAB „S“ kasą ir finansavo nekilnojamojo turto pirkimą iš V. T., taip pakeitė lėšų kilmę.
4.17. Iš byloje nustatytų pirmiau aptartų faktinių aplinkybių nekyla abejonių, kad G. K. visa tai suvokė ir to siekė. A. J. savo veiksmais padėjo G. K. legalizuoti turtą, suvokdamas, kad pinigai gauti nusikalstamu būdu, nes pats buvo įtariamasis ikiteisminiame tyrime, atliekamame dėl UAB „D“ vykdytos neteisėtos veiklos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad konstatuojant tyčinį veikos pobūdį nebūtina, kad kaltininkas tiksliai žinotų nusikalstamos veikos, iš kurios gautas turtas, aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie nusikalstamą jo kilmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217/2010, 2K-362/2013, 2K-267/2014, 2K-79-895/2015, 2K-145-697/2017, 2K-56-788/2019, 2K-103-788/2020 ir kt.).
4.18. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. K. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija), požymiai, o A. J. veiksmuose? nusikalstamos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija), požymiai, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
V. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės A. Abromaitienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimui ir nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų laikymosi, BK 216 straipsnio 1 dalies, BK 300 straipsnio 3 dalies taikymo
6. Nagrinėjamoje byloje po pirmojo bylos kasacinio proceso antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas dar kartą, tik išdėstęs kitus motyvus nei pirmą kartą bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas dėl BK 216 straipsnio 1 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija), BK 300 straipsnio 3 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymių G. K. ir A. J., kuriam buvo inkriminuotas padėjimas legalizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, veiksmuose buvimo.
7. Nagrinėjant šią bylą antrą kartą kasaciniame teisme, pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo paskirtis yra teismų priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrinti teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Vien tik nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant konkrečių argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-50-489/2025 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Teisėjų kolegija, vertindama antrą kartą byloje paduoto kasacinio skundo turinį, atkreipia dėmesį, kad prokurorė, tik bendrai paminėdama BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas kaip pažeistas, nes įrodymų vertinimas stokoja nuoseklumo, atskiri apibendrintai kasatorės nurodomi bylos duomenys neįvertinti arba įvertinti ne taip, pateikia prašymą surengti trečiąją apeliaciją dėl apkaltinamojo nuosprendžio ir jos metu grįžti prie ir pirmosios instancijos teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo rezultato. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
8. Apeliacinės instancijos teismas savo teisines išvadas dėl abiejų nuteistųjų išteisinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (kurios, beje, padarytos atkreipiant dėmesį į pirmosios kasacijos 2024 m. sausio 16 d. nutartyje šioje byloje nustatytą teisės aiškinimą ir privalomuosius nurodymus) grindė tuo:
8.1. Kaltinimas dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo (net prokurorės modifikuotas, pakeičiant formuluotę, kad nusikalstamu būdu legalizuotas turtas įgytas ne iš G. K. nesumokėtų mokesčių, o iš 400 000 Eur lėšų, gautų iš įmonės „D“ veiklos ir nuslėptų nuo apmokestinimo, neįtrauktų į buhalterinę apskaitą) prieštaringas, nes neatskleistas šių lėšų neteisėtumo (turto gavimo nusikalstamu būdu) požymis. Apeliacinio teismo nuosprendyje, pradedant 13 punktu, išdėstant baudžiamosios bylos įrodymų analizę, jos vertinimo motyvus, nurodyta, kokios aplinkybės lemia ir kodėl prieita išvada, kad, nesant kaltinimų, jog 400 000 Eur lėšos, gautos iš teisėtos ūkinės veiklos, G. K. buvo pasisavintos, jas kaltinime siejant tik su 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju teismo įsakymu nustatytais mokesčių prievolės nesumokėjimo ir apgaulingos finansinės apskaitos tvarkymo faktais, nekreipiant dėmesio į vėlesnius mokesčių sumokėjimo, mokestinės žalos atlyginimo, dividendų išsimokėjimo faktus, negalima konstatuoti tiek G. K., tiek A. J. kaltės pagal baudžiamąjį įstatymą dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo.
8.2. Bylos duomenimis negalima be abejonių paneigti kaltinamųjų pateiktos pozicijos, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryti du skirtingi ir skirtingas teisines pasekmes sukėlę paskolų sandoriai – UAB „S“ 400 000 Eur paskola, kuria dengtas nekilnojamojo turto pirkimas G. K., ir G. K. 400 000 Eur paskola A. J., byloje tirti sandoriai buvo savarankiški ir nekilnojamojo turo įsigijimas yra naudingas įmonės „D“ vykdomam verslui, jais taip pat neatskleista abiejų kaltininkų tyčia įteisinti nusikalstamu būdu gautą turtą.
8.3. Tikrinant kasacinio teismo nurodymą patikrinti, ar kaltinimas dėl nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo suderinamas su draudimu antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem principo taikymas), vertintina tai, kad, atskiriant teisinius procesus dėl tų pačių faktinių aplinkybių ir dalį kaltinimų asmeniui reiškiant tada, kai šis asmuo iš esmės susitarė su valstybe dėl jo disponuotų ir nuo mokesčių administratoriaus nuslėptų pinigų apmokestinimo ir atlygino valstybei visą jos apskaičiuotą mokestinę žalą, reiškiant kaltinimus dėl tų pačių iš įmonės veiklos gautų pajamų dar kartą, net jei jų kvalifikacija modifikuojama, naujas dėl to paties asmens įvykęs procesas negalimas, nes negali būti laikomas sąžiningu ir pagal non bis in idem principą yra draudžiamas. Šio principo pažeidimą apeliacinės instancijos teismas pripažino esminiu, neleidžiančiu tiek G. K., tiek A. J. priimti apkaltinamojo nuosprendžio pagal visus jiems pateiktus kaltinimus.
9. Prokurorė, kasaciniame skunde daugiausia analizuodama bylos medžiagą, susijusią su paskolų ir nekilnojamojo turto įgijimo aplinkybėmis, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir dėl jų šio teismo padarytomis išvadomis. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, įrodymus vertino selektyviai, dalies įrodymų apskritai nevertino, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, skundžiamame nuosprendyje pateikė prieštaringas įrodymų vertinimo išvadas, grįstas išimtinai išteisintųjų pozicija ir selektyviais prie jų priderintais duomenimis.
10. Teisėjų kolegija, patikrinusi pagal prokurorės skundą bylą teisės taikymo aspektu, sutikti su tuo, kad dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų ar dėl netinkamo BK 216 straipsnio 1 dalies taikymo reikalingas pakartotinis, trečias, abiejų apeliacinių skundų svarstymas ir šio proceso metu būtinas kitoks įrodymų vertinimas, neturi pagrindo.
11. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, joje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, šioje teisės normoje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-7-82-699/2018, 2K-272-976/2024 ir kt.).
12. Esminiu BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023, 2K-107-489/2024, 2K-36-387/2025 ir kt.). Tačiau tokio pobūdžio pažeidimų iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio konstatuoti nėra pagrindo.
13. Iš skundžiamo kasacine tvarka nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikėsi pirmiau aptartų įrodymų vertinimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o kartu ir naujo išteisinamojo nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1, 2 dalys). Šis teismas atsižvelgė į kasacinės instancijos teismo, bylą nagrinėjant pirmą kartą kasacine tvarka, šioje byloje priimtoje nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzAtNzg4LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-70-788/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-70-788/2024">2K-70-788/2024</a> suformuluotus nurodymus (BPK 386 straipsnio 2 dalis) ir išdėstytas teisės aiškinimo taisykles. Kasacinio teismo nutarties kontekste, vykdydamas kasacinio teismo nurodymus dėl G. K. perduotos pinigų sumos A. J. kilmės, ar faktinės kaltinimo aplinkybės nėra pakartotinai inkriminuotos, ar A. J. žinojo, kad jam perduodami pinigai yra nusikalstamos kilmės, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, vertino tiek jo rezultatus, tiek kitą bylos medžiagą. Teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kruopščiai analizavo byloje nagrinėjamų sandorių eigą, jų tikslus ir kitų nuteistųjų nustatytų veiksmų atitiktį neteisėto turto legalizavimo sampratai ir teisinei prigimčiai.
14. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, skirtingai nei nurodo kasatorė, išteisintųjų G. K., A. J. byloje duotiems parodymams išskirtinės (dominuojančios) reikšmės nesuteikė. Priešingai, jų parodymus, be kita ko, duotus ir apeliacinio proceso metu, lygino ir vertino atsižvelgdamas į kitus byloje teisėtais būdais surinktus ir teismuose ištirtus įrodymus (liudytojų A. J., G. B., R. D., K. P., B. J. (buvusi pavardė – B.), Č. M., V. T. parodymus ir kitą rašytinę bylos medžiagą). Nuteistojo G. K. parodymus teismas vertino atsargiai, nurodydamas, kad jokie objektyvūs ir abejonių nekeliantys šiuos parodymus paneigiantys duomenys nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti.
15. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad nusikalstamu būdu gauto turto nusikalstama kilmė turi būti nustatyta, ji negali būti preziumuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-384-648/2016, 2K-196-788/2017, 2K-51-788/2021 ir kt.). Taip pat išaiškinta, kad BK 216 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012). Kaltininkas, atlikdamas minėtus alternatyvius veiksmus, suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, žino, kad tie pinigai, jų dalis ar turtas gauti nusikalstamu būdu, ir siekia taip veikti. Šios nusikalstamos veikos sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra ir tikslas. Tokios veiklos pagrindinis tikslas yra nuslėpti ar įteisinti savo ar kito asmens nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-653/2012, 2K-251/2014, 2K-384-648/2016).
16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes daryti kitokias išvadas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo, o kasacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija), BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija), o A. J. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija), BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) kaip nepadariusius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamąjį įstatymą taip pat taikė tinkamai.
Dėl non bis in idem principo pažeidimo
17. Kasaciniame skunde nesutinkama, kad nesilaikyta iš non bis in idem principo kylančių reikalavimų, vykdant šioje baudžiamojoje byloje G. K. baudžiamąjį persekiojimą. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje šio principo pažeidimą konstatavo nepagrįstai. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais kasatorės argumentais.
18. Apeliacinės instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų yra tai, jog niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (BK 2 straipsnio 6 dalis). BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte taip pat nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šiomis nuostatomis įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (lot. non bis in idem), įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje.
19. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą, reikšmingas yra faktų (idem factum), o ne veikos teisinio vertinimo tapatumas (idem crimen) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10). Tokia pat nuostata vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245-788/2019, 2K-89-689/2020, 2K-127-689/2020 ir kt.).
20. Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-172-719/2022, 2K-P-51-719/2023, 2K-223-511/2023) pabrėžiama, kad sprendžiant, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas, reikšminga yra nustatyti: 1) ar pirmoji sankcija buvo baudžiamojo pobūdžio; 2) ar pažeidimai, už kuriuos asmuo nubaustas (nuteistas), buvo tie patys (idem); 3) ar buvo priimtas galutinis sprendimas (res judicata); 4) ar procesas buvo kartojamas (bis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-788/2024).
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad kitoje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, konstatuojant, kad jis, būdamas UAB „D“, užsiimančios pavežėjo veikla, faktinis vadovas ir vienintelis akcininkas, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. organizavo apgaulingą šios bendrovės apskaitos tvarkymą ir žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D“ pajamas įrašymą į deklaracijas bei jų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, į UAB „D“ apskaitą neįtraukė ir nedeklaravo iš viso 1 711 928,41 Eur pajamų, nuo šių pajamų neapskaičiavo ir nedeklaravo 435 159,87 Eur mokesčių: iš jų 330 117,96 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 105 041,91 Eur pelno mokesčio.
22. Skundžiamame kasacine tvarka nuosprendyje (šio nuosprendžio 52–56 punktai) teigiama, kad G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) pateikto kaltinimo aplinkybės kildinamos ir tiesiogiai kaltinimo tekste siejamos su tomis pačiomis pajamomis, kurios mokesčių nuslėpimo ir apgaulingos įmonės apskaitos vedimo kontekste jau buvo teismo įvertintos pagal baudžiamąjį įstatymą kitoje baudžiamojoje byloje, užbaigtoje G. K. nuteisimu ir kriminalinės bausmės paskyrimu. Toks kitos bylos faktinių aplinkybių inkriminavimas, kaltinimui nepagrindžiant, kad jos skirtingos, viso proceso metu nepateikiant G. K. jokių kaltinimų dėl UAB „D“ neapskaitytų lėšų pasisavinimo, kai nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo dalykas siejamas su tais pačiais nusikaltimais, už kuriuos asmuo nuteistas ir dėl kurių padarymo netgi nustatyta mokestinė žala valstybei atlyginta, patvirtina, kad G. K. nagrinėjamoje byloje yra persekiojamas už tuos veiksmus, už kuriuos jau buvo persekiotas ir nuteistas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, o tai nėra suderinama su non bis in idem principu, draudžiančiu antrą kartą persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką.
23. Taigi, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad pagal kasatorės kasacinio skundo argumentus keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo G. K. ir A. J. priimtą išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Austėjos Abromaitienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Algimantas Valantinas
Danutė Jočienė
Tomas Šeškauskas
