Civilinė byla Nr. e3K-3-217-690/2016
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00336-2014-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.4; 2.5.10.5.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekoatliekos“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekoatliekos“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinę atsakomybę už preliminariosios sutarties nevykdymą (atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį), aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė UAB „Merko statyba“ (toliau – ieškovė) prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Ekoatliekos“ (toliau – atsakovė) 761 063,20 Lt (220 419,14 Eur) nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Byloje nustatyta, kad UAB Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – perkančioji organizacija) 2011 m. gruodžio 30 d. paskelbė atvirą konkursą „Panevėžio regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra: komunalinių atliekų mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginių projektavimas, tiekimas ir statyba bei atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros valdymo, priežiūros ir komunalinių atliekų mechaninio biologinio apdorojimo paslaugų pirkimas“ (toliau – Konkursas).
Rengdama pasiūlymą Konkursui, atsakovė kreipėsi į ieškovę; ši 2012 m. vasario 8 d. pateikė statybos darbų pasiūlymą, kurį grindė statinių suvestiniu darbų kainų žiniaraščiu. Šalys 2012 m. kovo 2 d. sudarė preliminariąją subrangos sutartį (toliau – Preliminarioji sutartis), kuria susitarė, kad atsakovė teiks pasiūlymą Konkursui, pasitelkdama ieškovę kaip subrangovę, kurios pajėgumais remsis Konkurso laimėjimo atveju, įgyvendindama su perkančiąja organizacija sudarytą statybos sutartį, o ieškovė sutiko dalyvauti Konkurse subrangovės teisėmis ir Konkurso laimėjimo atveju atlikti sutarties 1 priede nurodytus darbus. Preliminariosios sutarties 3.3 punkte atsakovė įsipareigojo, laimėjusi Konkursą, ne vėliau kaip per 14 darbo dienų nuo pirkimo sutarties sudarymo sudaryti su ieškove pagrindinę statybos rangos darbų (subrangos) sutartį.
Atsakovė laimėjo Konkursą ir 2013 m. birželio 18 d. su perkančiąja organizacija sudarė viešojo pirkimo sutartį. Ieškovė 2013 m. birželio 27 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. liepos 10 d. pareikalavo iš atsakovės vykdyti Preliminariąją sutartį ir sudaryti statybos rangos sutartį, tačiau atsakovė 2013 m. liepos 15 d. atsisakė tai padaryti, motyvuodama tuo, kad: nesudarius pagrindinės sutarties iki 2013 m. kovo 2 d., Preliminarioji sutartis neteko teisinės galios; atsakovės pateikto pasiūlymo Konkursui pripažinimas laimėjusiu nėra įvykis, kuris neišvengiamai turėjo įvykti; Preliminariojoje sutartyje nenurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti; nuo Preliminariosios sutarties sudarymo iš esmės pasikeitė Lietuvos statybos darbų rinkos kainos; Preliminariosios sutarties 2 priedu ieškovė įsipareigojo atlikti visus Konkurso sąlygose nurodytus darbus, o ne tik komposto brandinimo aikštelės statybos darbus.
Ieškovė nesutinka su atsakovės nurodytais atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį pagrindais: šalys sudarė sandorį su atidedamąja sąlyga, jame nenurodyta, kad atsakovė, laimėjusi Konkursą, tam tikrais atvejais galėtų nesudaryti sutarties su ieškove; 2012 m. vasario 8 d. pasiūlyme ieškovė siūlė už 14 171 719,03 Lt (4 104 413,53 Eur) be PVM atlikti visus darbus objekte, tačiau po derybų pasirašytoje Preliminariojoje sutartyje susitarta tik dėl dalies darbų – komposto brandinimo aikštelės statybos – atlikimo už 1 493 676 Lt (432 598,47 Eur) (Preliminariosios sutarties 4.1 punktas). Atsakovė laimėjo Konkursą tik dėl ieškovės pajėgumų.
Ieškovė nurodė, kad atsakovė, atsisakydama vykdyti įstatymo (CK 6.165 straipsnis) nuostatas ir teismų praktiką atitinkančią Preliminariąją sutartį ir sudaryti pagrindinę sutartį, elgėsi nesąžiningai, todėl jai taikytina civilinė atsakomybė. Iki tol, kol buvo pripažinta Konkurso laimėtoja, atsakovė nuosekliai deklaravo, kad ketina sudaryti pagrindinę sutartį, o tai patvirtina jos nesąžiningumą ir kaltę. Dėl to ieškovei iš atsakovės priteistina 761 063,20 Lt (220 419,14 Eur) realių negautų pajamų (pelno), apskaičiuotų iš bendros Preliminariosios sutarties kainos (1 493 676 Lt (432 598,47 Eur) atėmus 2012 m. vasario 8 d. pasiūlyme nurodytą darbų savikainą (732 612,85 Lt (212 179,35 Eur) be PVM.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vertindamas Preliminariosios sutarties 3.3 punkto nuostatą teismas konstatavo, kad šalys prievolės sudaryti pagrindinę sutartį atsiradimą susiejo su įvykiu (Konkurso laimėjimu), kurio buvimas Preliminariosios sutarties sudarymo metu nebuvo ir negalėjo būti žinomas, – sudarė sandorį su atidedamąja sąlyga.
Terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti apibrėžtas konkrečia laiko trukme. Kadangi viešojo pirkimo sutartis su atsakove sudaryta 2013 m. birželio 18 d., tai statybos subrangos sutartis turėjo būti sudaryta per 14 darbo dienų, t. y. iki 2013 m. liepos 9 d. Šalims nesudarius pagrindinės sutarties, tokia jų prievolė pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).
Preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius – derybų ir kitas išlaidas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis); negautos pajamos į nuostolius neįskaitomos. Preliminariosios sutarties 5.1.4 punkte šalys sutarė, kad jei dėl vienos šalies kaltės kita sutarties šalis patirs tiesioginių nuostolių, kaltoji šalis privalo juos padengti.
Teismas nustatė, kad šalys Preliminariosios sutarties priede susitarė, jog rangovas atliks komposto brandinimo aikštelės statybos darbus už bendrą 1 493 676 Lt (432 598,47 Eur) be PVM darbų kainą; ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės 2013 m. birželio 21 d. išreikštą poziciją, pateikė naują pasiūlymą, kuriame nurodė siūlomų darbų atlikti kainą – 12 309 549 Lt (3 565 091,81 Eur) be PVM, pridėjo suvestinį darbų kainų žiniaraštį aikštelės parengimo, statinių statybos ir lauko inžinerinių tinklų įrengimo bei aplinkotvarkos darbams. Atsakovė prašė pateikti detalizuotą darbų sąmatą, parengtą atsižvelgiant į statybos darbų rinkos kainas, tačiau ieškovė 2013 m. liepos 10 d. rašte nurodė, kad detalios sąmatos nebuvimas negali būti kliūtis sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, sprendė, kad šalims nepavyko susitarti dėl esminių subrangos sutarties sąlygų, t. y. dėl sutarties kainos pagal rinkos kainas. Pagrindinė sutartis nesudaryta ne dėl atsakovės kaltės, todėl ji neprivalo atlyginti ieškovės turėtų tiesioginių nuostolių, jeigu tokie būtų (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 10 608,97 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija nustatė, kad dar iki Preliminariosios sutarties sudarymo tarp šalių vyko derybos dėl didesnės apimties darbų, nei nurodyta ginčo sutartyje; 2012 m. vasario 8 d. pasiūlyme ieškovė nurodė preliminarią darbų kainą – 14 171 719,03 Lt (4 104 413,53 Eur) be PVM ir ją detalizavo kiekvieno objekto žiniaraštyje; šio pasiūlymo pagrindu sudaryta Preliminarioji sutartis. Tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad šalys susiderėjo dėl 2012 m. vasario 8 d. pasiūlyme nurodytos apimties darbų už Preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą – 1 493 676 Lt (432 598,47 Eur). Preliminariojoje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad perkami darbai nurodyti šios sutarties 1 priede (tai – komposto brandinimo aikštelės statyba). Preliminariosios sutarties 3.2 punkto nuostata nepagrindžia atsakovės pozicijos, kad ieškovė įsipareigojo atlikti visus Konkursu perkamus darbus. Remdamasi nevieša bylos medžiaga kolegija nustatė, kad atsakovės pasiūlyme Konkursui ieškovė buvo nurodyta tik kaip dalies, o ne pagrindinių statybos darbų atlikimo subrangovė.
Preliminariąja sutartimi šalys susitarė dėl darbų kainos, kuri galėjo būti keičiama tik raštu keičiant darbų apimtį ar atlikimo terminą, tačiau toks susitarimas į bylą nepateiktas.
Atsakovės elgesys sudarant Preliminariąją sutartį, teikiant pasiūlymą ir pasirašant pirkimo sutartį paneigė teiginius, kad jos teisėtų lūkesčių neatitiko pagrindinės sutarties sudarymas tik dėl komposto brandinimo aikštelės statybos darbų. Dėl to nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sutarties dalykas buvo apibrėžtas dviprasmiškai, prieš sudarydamos subrangos sutartį šalys papildomai tarėsi ir nesusitarė dėl esminės sutarties sąlygos – darbų kainos (CPK 12, 176, 185 straipsniai).
Kolegija nustatė, kad atsakovė įsteigta tik 2011 m. rugpjūčio 23 d., ji neatitiko Konkurso sąlygose nustatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų tiekėjams, apie 92 proc. darbų perdavė subrangovams. Atsakovė Konkursą laimėjo remdamasi išimtinai subrangovų kvalifikacija ir patirtimi, tarptautine bei nacionaline dalykine reputacija. Perkančioji organizacija 2014 m. birželio 17 d. ir liepos 4 d. kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą prašydama sutikimo pakeisti pirkimo sutarties sąlygas (joje nurodytas subrangoves UAB „Šebsta“ ir UAB „Merko statyba“), nurodydama, kad per derybas jos atsakovei sudarė nepatikimų ir netinkamų partnerių įvaizdį, sukėlė abejonių dėl galimybės tinkamai ir laiku įgyvendinti projektą. Tačiau atsakovės ir ieškovę pakeitusios UAB „Rudesta“ sutartyje nurodyta komposto brandinimo aikštelės kaina paneigia argumentus, neva statybos darbų rinkos kainos pasikeitė, nepateikta įrodymų, kad pasikeitė ieškovės dalykinė reputacija. Didžioji dalis atsakovės pasiūlyme nurodytų subrangovų vykdant sutartį buvo pakeisti remiantis tais pačiais formaliais argumentais – abejonėmis jų patikimumu. Nurodytų aplinkybių visetas patvirtino ieškovės argumentus, kad atsakovės elgesys negali būti laikomas sąžiningu (CPK 185 straipsnis).
Kolegija sutiko, kad Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė dėl galutinės darbų kainos, tačiau tam, kad būtų apskaičiuotos ieškovės negautos pajamos, kaip pelnas CK 6.249 straipsnio prasme, ji turėjo pareigą jį įrodyti (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į statybos techninio reglamento STR 3.01.01:2002 „Statinių statybos resursų poreikio skaičiavimo tvarka“ (toliau – STR 3.01.01:2002), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gugužės 6 d. įsakymu Nr. 228, 1, 9.5, 18.1, 30 punktus, į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog į suvestinį darbų kainų žiniaraštį STR 3.01.01:2002 nurodytų statybos resursų vertė nebuvo įtraukta, taip pat į neviešą bylos medžiagą (atsakovės ir UAB „Rudesta“ sudarytos subrangos darbų sutarties duomenis dėl komposto brandinimo aikštelės kainos), vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, kolegija sprendė, kad ieškovės nurodyta 732 612,85 Lt (212 179,35 Eur) kaina yra statybos sąnaudos.
Ieškovė prarasto grynojo pelno neįrodinėjo, todėl kolegija laikė, kad ji neįrodė reikalaujamų priteisti netiesioginių nuostolių dydžio (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), nors byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė tokių nuostolių patyrė. Kolegija, nustačiusi atsakovės neteisėtus veiksmus ir nesąžiningumą, sprendė, jog iš dalies tenkinant ieškovės reikalavimą, jai turi būti atlygintos negautos pajamos, kurių dydis nustatytinas remiantis byloje esančiais konkrečiais faktiniais duomenimis, t. y. kitais būdais, apie kuriuos savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs kasacinis teismas (pvz., kainų skirtumo, naudos principo ir kt.).
Kolegija palygino komposto brandinimo aikštelės kainą, nurodytą ieškovės pasiūlyme ir atsakovės su UAB „Rudesta“ sudarytoje sutartyje, įvertino ieškovės paaiškinimus, kad jeigu su atsakove būtų susitarta dėl didesnės apimties darbų, Preliminariojoje sutartyje nurodomas pelnas galbūt nebūtų pakitęs, nustatė ieškovės įrodinėjamo negauto pelno pagal Preliminariąją sutartį santykį su pradinio ieškovės 2012 m. vasario 8 d. pasiūlymo verte. Remdamasi VĮ „Statybos produktų sertifikavimo centras“ registruotomis ir viešai skelbiamomis Rekomendacijomis dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo, parengtomis aplinkos ministro 2006 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. D1-492 pagrindu, kolegija konstatavo, kad atlygintini ieškovės netiesioginiai nuostoliai sudaro 10 608,97 Eur, t. y. 5 proc. komposto brandinimo aikštelės kainos.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visa apimtimi – priteisti ieškovei iš atsakovės 220 419,14 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.251 straipsnio 1 dalies, pagal kurią padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, nors nustatė, dėl kokios galutinės Preliminariojoje sutartyje nurodyto statinio kainos šalys susitarė ir kokios turėjo būti statybos sąnaudos. Šie duomenys buvo žinomi atsakovei, ji ne tik galėjo, bet ir turėjo numatyti nuostolius, kurie gali atsirasti dėl Preliminariosios sutarties pažeidimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad negautos pajamos yra iš statybos rangos sutarties tikėtinos gauti lėšos, kurios liktų šaliai, įvertinus visas sąnaudas ir įplaukas; vadovaudamasis ginčui netaikytinomis viešosios teisės normomis (Rekomendacijomis dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo), ieškovei priteisė tik 5 proc. negautų pajamų.
Pagal Europos Komisijos 2008 m. gruodžio 3 d. reglamentą (EB) Nr. 1274/2008, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1126/2008, priimantį tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1606/2002, pelnas ar nuostoliai – bendros pajamos atėmus sąnaudas, neįskaitant kitų bendrųjų pajamų dalies komponentų. Ieškovės pelnas pagrįstas paprastu aritmetiniu veiksmu – galutinės kainos (1 493 676 Lt (432 598,47 Eur) ir ieškovės sąnaudų (732 612,85 Lt (212 179,35 Eur) skirtumu bei yra lygus 761 063,20 Lt (220 419,14 Eur) ieškovės negautų pajamų.
Teismas nepagrįstai rėmėsi STR 3.01.01:2002, kuris yra viešosios teisės aktas, taikomas statybos ir viešųjų pirkimų teisėje (STR 3.01.01:2002 1, 2, 5 straipsniai), nors byloje kilo ginčas dėl žalos atlyginimo, kuris reglamentuojamas civilinės teisės normomis. Negautų pajamų dydis be teisinio pagrindo nustatytas remiantis viešosios teisės aktais, o ne vadovaujantis civilinėje teisėje galiojančiu visiško žalos atlyginimo principu.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 183, 185 straipsnius, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė negauto pelno (CK 6.249 straipsnis) dydžio. Kainų skirtumo principas yra ne vienintelis prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autovygreda“ v. UAB „Baltik vairas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-279/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-279/2010">3K-3-279/2010</a>; kt.). Kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, kainų skirtumo principas objektyviai negali būti taikomas, prarastos galimybės vertė turi būti skaičiuojama kitais būdais. Ieškovės planuojamą gauti pelną atspindi Preliminariosios sutarties kaina, kurią sudaro 732 612,85 Lt (212179,35 Eur) komposto brandinimo aikštelės statybos sąnaudos pagal 2012 m. vasario 8 d. ieškovės pasiūlymą ir 761 063,20 Lt (220 419,14 Eur) pelnas (tikrieji ieškovės nuostoliai). Negautas pelnas yra nurodyto dydžio, nes šalys Preliminariojoje sutartyje susitarė tik dėl vieno objekto statybos darbų, todėl statybos aikštelės įrengimo, išlaikymo, priežiūros išlaidos, taip pat darbų priemonių, technikos sąnaudos ir kitos išlaidos negalėjo būti paskirstytos keliems objektams; be to, atsakovė, dalyvaudama Konkurse, pasinaudojo ieškovės pajėgumais.
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Sistemiškai aiškinant CPK 10 straipsnio 2 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį darytina išvada, kad teismas negali grįsti savo sprendimo tokiais neviešais įrodymais, kurie nebuvo ištirti žodiniame teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė nevieša bylos medžiaga – atsakovės pasiūlymu Konkursui, kuris teismo posėdžio metu nebuvo tiriamas. Dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.
Teismas, pažeisdamas CPK 314 ir 320 straipsnių nuostatas, tyrė ir vertino įrodymus, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme, nors apeliacinis procesas negali reikšti bylos nagrinėjimo iš naujo (de nuovo), o turi atlikti priimto sprendimo patikrinimą (revisio prioris instantiae). Apeliacija – teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, skirta patikrinti, o ne pratęsti pirmosios instancijos teismo procesą; ginčas iš esmės turi būti išspręstas pirmosios instancijos teisme. Priimdamas skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. D. G. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2007">3K-3-52/2007</a>), nepagrįstai nustatė faktines bylos aplinkybes, veikdamas kaip pirmosios instancijos teismas.
Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Preliminariosios sutarties 5.1.4 punkte šalys apibrėžė savo civilinės atsakomybės ribas – kaltajai šaliai nustatė pareigą atlyginti kitos šalies patirtus tiesioginius nuostolius. Lingvistinė, loginė ir teisinė Preliminariosios sutarties 5.1.4 punkto analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovės įrodinėjami netiesioginiai nuostoliai (negautas pelnas), net jei ir būtų patirti, negalėtų būti atlyginami.
Ieškovė neįrodė prašomo priteisti netiesioginių nuostolių atlyginimo dydžio. Teigdama, kad jos negautas pelnas sudaro daugiau nei 50 proc. Preliminariosios sutarties vertės, ieškovė lupikauja, piktnaudžiauja procesu. Pagal visuotinai pripažintas Rekomendacijas dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo, statybos darbų didžiausias pelnas sudaro 5 proc. statybos darbų vertės.
Pagal ieškovės nurodomą CK 6.258 straipsnio 4 dalį įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Kadangi pagal Preliminariosios sutarties 5.1.4 punktą atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai, tai atsakovė nenumatė ir neprivalėjo numatyti galinčių kilti netiesioginių nuostolių.
Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; patenkinti ieškovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti įrodymus ir įvertinti jų visumą, turėjo teisinį pagrindą pats išreikalauti konkrečius duomenis ir juos ištirti bei įvertinti kartu su kitais įrodymais (CPK 112 straipsnis, 135 straipsnio 2 dalis, 198, 199 straipsniai, 324 straipsnio 3 dalis). Ieškovė kelis kartus prašė teismo išreikalauti iš atsakovės pasiūlymą Konkursui ir atsakovės su UAB „Rudesta“ sudarytą sutartį, tačiau jos prašymas, pažeidžiant CPK 12, 17 straipsnius, nebuvo patenkintas, todėl apeliacinės instancijos teismas teisėtai išreikalavo nurodytus įrodymus, kuriais ieškovė įrodinėjo atsakovės kaltę ir savo nuostolius. Teismas tinkamai taikė CPK 314 straipsnį, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tai padaryti.
Dalis bylos medžiagos, remiantis CPK 10 straipsniu, buvo pripažinta nevieša pagal atsakovės prašymą, nevieši dokumentai atsakovei žinomi (jos sukurti), todėl jų vertinimas negali būti pripažintas pažeidžiančiu atsakovės teises. Rėmimasis tokiais duomenimis galėtų pažeisti tik ieškovės, kuri neturėjo galimybių su jais susipažinti ir įrodinėti savo teiginius, teises. Išreikalautais įrodymais teismas rėmėsi papildomai, juos įvertinęs kartu su kitais byloje esančias įrodymais, jie nebuvo esminiai, lemiantys bylos rezultatą. Įrodymų išreikalavimas apeliacinės instancijos teisme, turint tokią procesinę teisę, nelaikytinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas.
CPK 314 ir 320 straipsniai neapriboja apeliacinės instancijos teismo teisės spręsti fakto klausimus; atsakovė apeliaciniam procesui nepagrįstai siekia taikyti kasaciniam nagrinėjimui nustatytas taisykles. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno audinių projektas“ v. UAB „Irlanda“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC00MjEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74-421/2015">3K-3-74-421/2015</a>; kt.).
Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuostolių (negautų pajamų) ikisutartiniuose santykiuose atlyginimo dydžio nustatymo
Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais (kai derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi ikisutartinių santykių šalis savo elgesiu sukuria kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta) gali būti pagrindas spręsti ne tik dėl tiesioginių išlaidų, bet ir dėl prarastos galimybės piniginės vertės, pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis, priteisimo nukentėjusiai sąžiningai preliminariosios sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; kt.).
Nurodytame nutarime konstatuota, kad prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Plėtojant šią praktiką pripažinta, kad kainų skirtumo principas yra ne vienintelis prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdas. Tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, kainų skirtumo principas apskaičiuojant nuostolius objektyviai negali būti taikomas. Prarasta galimybė, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č.-Š. v. UAB „Pakruojo parketas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-82/2010">3K-3-82/2010</a>; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. J. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375/2013">3K-3-375/2013</a>; kt.).
Svarbu pažymėti, kad sąžiningos preliminariosios sutarties šalies praradimai dėl prarastos galimybės nėra preziumuojami. Dėl to asmuo, teigiantis patyręs tokius praradimus, remiantis rungimosi principu (CPK 12 straipsnis), turi juos įrodyti (CPK 178 straipsnis). Kadangi prarastos galimybės piniginė vertė gali būti apskaičiuojama įvairiais (tiek kainų skirtumo, tiek kitais) būdais, tai įrodinėjimo naštos apimtis ir turinys kiekvienu konkrečiu atveju skirsis priklausomai nuo reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius pareiškusio asmens pasirinkto ieškinio pagrindo. Atitinkamai teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, spręs, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, nuosekliai formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. C. v. V. D. ir R. D., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMtOTY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123-969/2016">3K-3-123-969/2016</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad, atsakovei atsisakius vykdyti Preliminariąją sutartį ir sudaryti pagrindinę sutartį, ji neteko 220 419,14 Eur pajamų (pelno), jų dydį grindė Preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir ieškovės 2012 m. vasario 8 d. pasiūlyme atsakovei nurodytos darbų kainos (savikainos) skirtumu. Kitų duomenų, kurie patvirtintų sutartyje nurodytų duomenų realumą (pagrįstumą), ieškovė į bylą nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė reikalaujamų priteisti negautų pajamų dydžio.
Kaip jau buvo nurodyta, teismų praktikoje pripažįstama sąžiningos ikisutartinių santykių šalies teisė reikalauti priteisti tik realias, įrodytas, neišvengiamas, o ne tikėtinas (hipotetines) negautas pajamas. Prarastos konkrečios galimybės piniginės vertės, t. y. patirtų nuostolių negautos naudos forma, realumo įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiai preliminariosios sutarties šaliai.
Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkretaus dydžio pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Neiseris“ v. UAB „Ozo turtas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-391/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-391/2013">3K-3-391/2013</a>; kt.).
Ieškovė nurodo, kad negautomis pajamomis laikomos iš statybos rangos sutarties tikėtinos gauti lėšos, kurios liktų šaliai įvertinus visas sąnaudas ir įplaukas. Tokia pozicija atitinka bendrąjį negautų pajamų apibrėžimą, taikomą sprendžiant dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo patirtų nuostolių atlyginimo klausimą. Tačiau jo taikymo nagrinėjamoje byloje galimybės yra ribotos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos ypatumas yra tai, jog sprendžiama dėl ikisutartiniuose santykiuose negautų pajamų priteisimo. Dėl asmenims suteikiamos teisės laisvai pradėti derybas ir jas nutraukti, kuri ribojama sąžiningumo imperatyvu, negautų pajamų įrodytumo standartas yra aukštesnis, turi būti įrodyta reali galimybė gauti pajamas ir realus jų dydis.
Teisėjų kolegija išaiškina, kad, nenukrypstant nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, tam, jog būtų patenkintas reikalavimas priteisti negautas pajamas, kurias asmuo ketino gauti pagal būsimą pagrindinę sutartį, nepakanka nurodyti preliminariosios sutarties nuostatų, kuriose susitarta dėl tam tikrų mokėtinų (gautinų) sumų. Tokiais atvejais būtina įrodyti, kad egzistavo reali galimybė sudaryti pagrindinę sutartį tokiomis sąlygomis, pagrįsti negautų pajamų (pelno) dydį pagal vyraujančias rinkos kainas, kitų įvykdytų (vykdomų) sutarčių sąlygas ir pan. aplinkybes arba kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir būdais įrodyti konkrečių negautų pajamų realumą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką bei suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Ji nepateikė nutarties 34 punkte nurodytų duomenų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų tai, kad egzistavo reali galimybė gauti pajamų, kurių dydis – prašomi priteisti 220 419,14 Eur.
Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.251 straipsnio 1 dalies, nors nustatė, dėl kokios galutinės Preliminariojoje sutartyje nurodyto statinio kainos šalys susitarė ir kokios turėjo būti statybos sąnaudos. Atsižvelgiant į nutarties 28, 34 punktuose nurodytus išaiškinimus dėl ieškovo pareigos įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (nagrinėjamu atveju – realų prašomų priteisti negautų pajamų dydį) ir nutarties 35 punkte padarytą išvadą, spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog prašomas priteisti negautų pajamų (pelno) dydis nepagrįstas, todėl jį sumažino, remdamasis Rekomendacijomis dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo.
Ieškovė nesutinka su teismo taikytu negautų pajamų (pelno) dydžio nustatymo kriterijumi – Rekomendacijose dėl statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo nurodytu 5 proc. dydžio pelnu nuo tiesioginių ir pridėtinių išlaidų sumos.
Byloje nustatyta, kad šalių ikisutartiniuose santykiuose atsakovė buvo nesąžininga (nutarties 17 punktas), tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė patyrė netiesioginių nuostolių (nutarties 19 punktas) (ginčas kilo tik dėl jų dydžio). Ieškovė laikėsi pozicijos, kad jos prarastos galimybės sudaryti pagrindinę sutartį piniginė vertė galėtų būti apskaičiuota kitu, nei sudarius pakeičiančią sutartį taikomas kainų skirtumo principas, būdu, tačiau konkretaus būdo nenurodė, rėmėsi Preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos ir darbų objekto savikainos skirtumu, jį įrodinėjo remdamasi Preliminariąja sutartimi, sutartiniu darbų kainos žiniaraščiu.
Apeliacinės instancijos teismui pagrįstai konstatavus, kad ieškovė neįrodė viso reikalaujamo priteisti negautų pajamų dydžio pagrįstumo (nutarties 34 punktas), tačiau nustačius faktinę aplinkybę, kad ieškovė patyrė netiesioginių nuostolių, atsižvelgus į tai, jog pakeičianti sutartis nebuvo sudaryta, spręstina, kad teismas turėjo pagrindo spręsti dėl negautų pajamų (pelno) dydžio nustatymo remdamasis statybos darbų rinkoje gaunamu vidutiniu pelnu. Jis, be kitų duomenų, gali būti nustatomas iš Statybos produktų sertifikavimo centro registruotų ir viešai skelbiamų Statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijų. Rekomendacijų tikslas – apskaičiuoti ir iš anksto numatyti ekonomiškai pagrįstas statinių projektinių sprendinių parengimo, realizavimo, statinių statybos vykdymo, projekto valdymo ir kitas išlaidas bei, atsižvelgiant į rinkos sąlygas, rangos sutarties sudarymo prielaidas, baigiamuosius statybos sutarties rezultatus, atsiskaitymo už atliktus darbus būdus, planuoti bendrą investicijų poreikį arba suformuoti tikslinę statybos kainą (ribines biudžeto ribas).
Kadangi rekomendacijos sudaromos pagal skaičiavimus, stebėjimus ir ekspertinio vertinimo būdu, jos atspindi rinkos kainas, kurios įprastos konkrečioje verslo srityje, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, jos galėjo būti naudojamos kaip pagrindas nustatyti realų ieškovės negautų pajamų dydį. Ieškovė, manydama priešingai, galėjo (jai teko įrodinėjimo našta) pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus. Jai to nepadarius, nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą ir patenkinti ieškinio reikalavimus visa apimtimi.
Atmestini ieškovės argumentai dėl Europos Komisijos 2008 m. gruodžio 3 d. reglamento (EB) Nr. 1274/2008, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1126/2008 (toliau – Reglamentas Nr. 1274/2008), priimančio tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1606/2002, taikymo nagrinėjamoje byloje. Reglamentu Nr. 1274/2008 patvirtintas 1-asis tarptautinis apskaitos standartas, kuriuo nurodomi pagrindai, kuriais vadovaujantis turėtų būti pateikiamos bendrosios paskirties finansinės ataskaitos, kad jas būtų galima palyginti tiek su to paties ūkio subjekto ankstesniųjų ataskaitinių laikotarpių finansinėmis ataskaitomis, tiek su kitų ūkio subjektų finansinėmis ataskaitomis. Standartu nustatomi bendrieji finansinių ataskaitų pateikimo reikalavimai, nurodymai dėl ataskaitų struktūros ir minimalūs turinio reikalavimai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Reglamentu Nr. 1274/2008 patvirtintas standartas taikomas rengiant ir pateikiant bendrosios paskirties finansines ataskaitas, atitinkančias tarptautinius finansinės atskaitomybes standartus, tačiau juo nenustatoma negautų pajamų (pelno) apskaičiavimo tvarka, dėl kurios sprendžiama šioje byloje. Taigi Reglamentu reguliuojamo kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, todėl jis šioje byloje netaikytinas.
Ieškovė, be standarte nurodyto pelno (nuostolių) apibrėžimo citavimo, nepateikia argumentų, kaip Reglamento Nr. 1274/2008 nuostatos galėtų būti taikomos sprendžiant byloje kilusį ginčą, kaip jas pritaikius keistųsi byloje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis ieškovės kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.
Dėl teismo teisės remtis nevieša bylos medžiaga
CPK 263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas grindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 183 straipsnio 3 dalis). Toks teisinis reguliavimas nustatytas, be kita ko, siekiant užtikrinti, kad byloje dalyvaujantys asmenys galėtų išreikšti savo poziciją, susijusią su duomenimis, kuriais grindžiamos (paneigiamos) bylos nagrinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, ir taip įgyvendintų civiliniame procese įtvirtintą rungimosi principą (CPK 12 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad dalis ieškovės prašymu teismo išreikalautų atsakovės duomenų atitinka konfidencialios informacijos apibrėžimą, jie, remiantis CK 1.116 straipsniu ir CPK 10 straipsnio 4 dalimi, teismo nutartimi pripažinti nevieša bylos medžiaga (t. 2, b. l. 198–200).
Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos CPK 10 straipsnio 2 dalies ir 263 straipsnio 2 dalies nuostatos, tačiau nepateikia teisinių argumentų, kurie pagrįstų, jog dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi nevieša bylos medžiaga pripažinti duomenys atsakovei buvo žinomi, ji turėjo galimybę dėl jų pateikti savo poziciją, nevieša medžiaga vertinta kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, ieškovė kasaciniu skundu neįrodinėja savo teisių pažeidimo (CPK 5 straipsnio 1 dalis), tai, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl proceso teisės normų pažeidimo buvo neteisingai išspręsta byla.
Kasacinis teismas, skundžiamą teismo procesinį sprendimą peržiūrėjęs teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad dėl proceso teisės normų pažeidimo, kai teismas rėmėsi bylos šalies duomenimis, teismo pripažintais konfidencialiais, su kuriais neturėjo galimybės susipažinti kita bylos šalis, tačiau kurie nebuvo pagrindinis įrodymas byloje, nulėmęs konkretų jos išsprendimą, buvo neteisingai išspręsta byla ir priimtas neteisėtas procesinis sprendimas. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl CPK 263 straipsnio pažeidimo nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo procesinio sprendimo.
Dėl apeliacinio nagrinėjimo ir būtinybės pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis)
Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais (CPK 320, 326 straipsniai). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai aiškino bei taikė jas reglamentuojančias materialiosios teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaeras“ ir J. P. v. AAS „BTA“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-519/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-519/2012">3K-3-519/2012</a>; kt.).
Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. P. ir V. P. v. UAB „Norvegijos kontaktai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130-611/2015">3K-3-130-611/2015</a>, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; kt.).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės prašymo išreikalauti naujus įrodymus, kuriuos išreikalauti atsisakė pirmosios instancijos teismas, vertino CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti naujus įrodymus išimtis, nustatė, kad papildomi duomenys reikalingi teisingam bylos išnagrinėjimui, siekiant visapusiškai ir objektyviai ištirti bylai reikšmingas faktines aplinkybes (t. 2, b. l. 175–179). Nustatyta, kad ieškovė keletą kartų teikė prašymus pirmosios instancijos teismui išreikalauti įrodymus, tačiau šie prašymai nebuvo išspręsti, įvykdyti arba buvo atsisakyta juos patenkinti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Teismas turi taikyti įstatymus tik tada, kai remdamasis patikimais duomenimis nustato bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, nustatant fakto klausimą, gali būti priimami sužinoti nauji, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. Šios bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė sąžiningai ne kartą kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu išreikalauti, jos manymu, turinčias reikšmės bylai aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 180 straipsnis), tačiau jos prašymai nebuvo įgyvendinti. Nustatęs tam pagrindą, apeliacinės instancijos teismas ištaisė šį pirmosios instancijos teismo padarytą proceso teisės normų pažeidimą ir tai nelaikytina apeliacinio nagrinėjimo ribų peržengimu (CPK 320 straipsnis) ar CPK 314 straipsnio pažeidimu.
Svarbu pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadą skundžiamame sprendime grindė ne vien išreikalautų įrodymų pagrindu, o įvertinęs įrodymų visetą pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles. Priėmus naujus įrodymus, byla nagrinėta žodinio proceso tvarka, todėl atsakovė turėjo galimybę dėl jų pasisakyti.
Atsakovė skunde teisingai nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje pripažinta, jog apeliacija yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad praktikoje taip pat laikomasi nuoseklios pozicijos, jog apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus – pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno audinių projektas“ v. UAB „Irlanda“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NC00MjEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-74-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-74-421/2015">3K-3-74-421/2015</a>; kt.).
Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta, dėl to spręstina, kad panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą remiantis atsakovės kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Konstatavus, kad šalių kasaciniai skundai atmestini, jų sumokėtas žyminis mokestis joms nepriteistinas.
Ieškovė kasaciniu skundu ir atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašė priteisti iš atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos tokias išlaidas patvirtinantys įrodymai nebuvo pateikti, tai ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis)..
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 7,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės ir atsakovės kasacinių skundų, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (po 3,63 Eur) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti valstybei iš UAB „Merko statyba“ (j. a. k. 111610080) 3,63 Eur (tris Eur 63 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Priteisti valstybei iš UAB „Ekoatliekos“ (j. a. k. 302658719) 3,63 Eur (tris Eur 63 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Dalia Vasarienė
