Z. G. pagal BK 281 str. 5 d., 144 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-134-696/2016

Teisminio proceso Nr. 1-75-1-00277-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.5; 1.2.5.3; 2.6.7.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. G. ir jos gynėjo advokato Artūro Petrausko kasacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo Z. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams ir 144 straipsnį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5 ir 8 punktu, 4 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąją visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones trejų metų laikotarpiui.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. K. priteista: iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas 2401,36 Eur turtinei ir 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti“, iš nuteistosios Z. G. – 17 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1073,46 Eur proceso (teisinės pagalbos ir procesinių dokumentų kopijų) išlaidoms apmokėti.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistosios Z. G. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir pakeistas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendis iš jo pašalinant aplinkybes,,...važiuodama apie 45–50 km/h greičiu...“ ir,,...ir vaikišką vežimėlį su kūdikiu stumiančios (traukiančios)...“.

Iš Z. G. priteista nukentėjusiajai I. K. 300 Eur proceso (teisinės pagalbos) išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nutartimi, Z. G. nuteista už tai, kad 2010 m. birželio 28 d., apie 14.23 val., (duomenys neskelbtini) vairuodama jai priklausantį automobilį „Renault Megane Scenic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), elgėsi nusikalstamai nerūpestingai ir pažeidė kelių eismo saugumo taisykles – Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) (2009 m. rugsėjo 30 d. redakcija) 9, 132, 133 ir 134 punktų reikalavimus, t. y. važiuodama nuo (duomenys neskelbtini), artėdama prie kliūties – priekyje išilgai kelio ta pačiame kryptimi kelio važiuojamosios dalies dešine puse arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (žiūrint kryptimi nuo (duomenys neskelbtini)) einančios pėsčiosios E. T., nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdama važiavimo greitį, neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, pravažiuodama pro pėsčiąją E. T., neatsižvelgė į pasirinktą važiavimo greitį ir nepaliko tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nelėtino greičio, nesustabdė automobilio ir neapvažiavo pėsčiosios taip, kad nesukeltų jai pavojaus, ir dėl to kliudė priekyje ta pačia kryptimi ėjusią pėsčiąją E. T., taip įvyko eismo įvykis, dėl kurio E. T. nuo patirtų sužalojimų žuvo įvykio vietoje.

Taip pat ji nuteista už tai, kad po to, kai 2010 m. birželio 28 d., apie 14.23 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama jai priklausantį automobilį „Renault Megane Scenic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), partrenkė pėsčiąją E. T. ir sukėlė pavojų jos gyvybei, pagal KET 231.5 punktą turėdama pareigą rūpintis eismo įvykio metu sužeista pėsčiąja, tyčia nesustojo ir nepagelbėjo pėsčiajai E. T., kai grėsė pavojus jos gyvybei, nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad nukentėjusiajai būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nors tokią galimybę turėjo, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji Z. G. ir jos gynėjas advokatas A. Petrauskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti, nes Z. G. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Kasatorių teigimu, skundžiami teismų sprendimai yra neteisėti, abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 281 straipsnio 5 dalį ir 144 straipsnį), neteisingai bei formaliai įvertino įrodymus ir taip padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1, 20 straipsnio, BK 2 straipsnio 3, 4 dalių bei nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimus.

2.2. Skunde teigiama, kad nei liudytojų J. P., V. A., D. Š., V. P., V. B., L. N., J. G. parodymai, nei ekspertizės aktas Nr. 11S-38(15) nepaneigia nuteistosios parodymų apie pėsčiosios elgesį prieš pat eismo įvykį, t. y. kad nukentėjusioji, eidama kelio važiuojamosios dalies dešine puse, likus apie metrą iki automobilio, gaudydama šviesios spalvos daiktą (galimai vėjo iš rankų išpūstą skarelę ar nosinaitę), švystelėjo ranką ir staigiai šoktelėjo vieną-du žingsnius kelio centro link. Kasatoriai nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, atmetant Z. G. parodymus apie tokį pėsčiosios elgesį prieš pat eismo įvykį, ir padaryta išvada, kad nuteistosios parodymai nepatikimi, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams ir elementariai logikai. Anot kasatorių, nuteistosios parodymai jokiems surinktiems įrodymams neprieštarauja ir juos patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. pM 31/14-366/10(04). Be to, skundo autoriams neaišku, kuo remdamiesi teismai nustatė, kad pėsčioji spėjo atsistoti prieš nuteistosios vairuojamą automobilį. Kasatorių manymu, bylos duomenys leidžia teigti, kad smūgis į pėsčiosios kojas nebuvo suduotas tuo pačiu momentu ir smūgio metu pėsčiosios kojos nebuvo suglaustos (buvo šuolyje – viena koja priekyje), o tai patvirtina nuteistosios parodymus apie pėsčiosios šuolį kelio centro link. Be to, tiek įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, specialisto išvados Nr. M 366/10(04) ir pM 31/14-366/10(04), tiek liudytojų V. P. bei V. B. parodymai apie E. T. plaštakos sužalojimo pobūdį ne tik kad neprieštarauja, bet taip pat patvirtina nuteistosios nurodytą aplinkybę apie minėtą pėsčiosios elgesį prieš pat įvykį. Be to, byloje nėra surinkta duomenų, paneigiančių tokius pėsčiosios veiksmus ar patvirtinančių kaip neįmanomą tokį jos šoktelėjimą kelio centro link, ranka gaudant skarelę ar nosinaitę. Priešingai nei teigiama skundžiamuose teismų sprendimuose, nuteistosios nurodytas ir bylos duomenų patvirtintas eismo įvykio kilimo mechanizmas neprieštarauja logikai. Dėl to kasatoriai teigia, kad būtent pėsčiosios aptarti veiksmai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais.

2.3. Skundo autoriai ginčija ir teismų išvadą, kad Z. G. parodymai prieštarauja ekspertės E. G.-G. parodymams. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie nukentėjusiosios E. T. kūno judėjimo mechanizmą po susidūrimo su automobiliu ir nebuvo atliktas tyrimas, ar minėtos ekspertės nurodytas atstumas (0,30 m) būtų išgelbėjęs pėsčiosios gyvybę, byloje esant duomenų apie jos šuolį. Juolab kad ir KET nėra numatytas konkretus atstumas, kuris turi būti paliktas tarp automobilio ir pėsčiojo prasilenkimo metu. Todėl teismai, konstatavę, kad automobilis buvo nutolęs apie 0,67 m atstumu nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto, įvertinę žmogaus plotį (apie 0,5 m), atsižvelgę į ekspertės E. G.-G. pareikštą, bet, anot kasatorių, niekuo neparemtą, nuomonę dėl atstumo tarp žmogaus ir automobilio prasilenkimo momentu (turėjo būti didesnis apie 0,30 m), padarė tik hipotetinę prielaidą, kad nagrinėjamu atveju nuteistosios palikto tarpo (0,17 m) objektyviai neužteko prasilenkti su pėsčiąją.

Be to, teismai nepagrįstai vadovavosi neišsamiu ir prieštaraujančiu bylos duomenims ekspertizės aktu Nr. 11Š-38(15), kuriame yra iškelta nauja versija, kad susidūrimo metu E. T. stūmė vaikišką vežimėlį. Kasatoriai nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tokią aplinkybę ir kaltinamajame akte bei prokuroro prašyme pakeisti faktines bylos aplinkybes nėra nurodyta aplinkybė, jog susidūrimas įvyko pėsčiajai stumiant vežimėlį. Maža to, šio ekspertizės akto 3 ir 4 išvadose nurodyta neteisinga informacija, t. y. kad nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pėsčiosios veiksmai eismo situacijoje buvo nepriimtini. Kasatoriai teigia, kad tokių duomenų yra, o būtent – įstatymų nustatyta tvarka gauti nuteistosios nuoseklūs parodymai, patvirtinantys, jog pėsčioji, eidama važiuojamąja kelio dalimi, likus vienam metrui iki transporto priemonės staiga šoktelėjo kelio centro link. Kartu kasatoriai teigia, kad šiame ekspertizės akte visiškai netirta ir neįvertinta, ar pėsčiosios veiksmai buvo priimtini saugaus eismo reikalavimų požiūriu (KET 9, 51 punktai), ar šie veiksmai techniniu požiūriu nebuvo pagrindinė sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti, ar pėsčioji turėjo techninę galimybę artėjant transporto priemonei pasitraukti į pakraštį ir palikti saugų atstumą prasilenkti Aptariamame ekspertizės akte įvertinti tik vairuotojos veiksmai, tačiau nevertintas pėsčiosios elgesys, nors teismas nutartyje buvo įpareigojęs ekspertą tai padaryti. Nors šie pažeidimai buvo keliami pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas šių prieštaravimų ir pažeidimų nepašalino ir nepagrįstai atmetė prašymą skirti naują ekspertizę eismo įvykio mechanizmui nustatyti.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą iš naujo ištirti įrodymus ir neteisingai vertino nuteistosios parodymus, teigdamas, kad ji neva paskambino ir prisipažino sutuoktiniui apie partrenktą moterį, t. y. dar pažeidė ir BPK 20 straipsnio nuostatas. Kasatoriai teigia, kad tokių aplinkybių nuteistoji niekada nenurodė, nes, tik ekspertui patvirtinus galimą žuvusiosios kontaktą su Z. G. vairuotu automobiliu, ji pripažino, kad jos automobilis galėjo kontaktuoti su pėsčiąja tuo metu, kai, ši gaudydama šviesios spalvos daiktą, švystelėjo ranką ir staigiai šoktelėjo vieną-du žingsnius kelio centro link.

2.5. Skundo autoriai, nurodydami datas, kada buvo sustabdytas (2010 m. birželio 28 d.) ir atnaujintas (2014 m.) ikiteisminis tyrimas, šio tyrimo atnaujinimo pagrindą ir aplinkybes (A. G. sulaikymo metu gautas pranešimas), teigia, kad tokio pranešimo turinys turi būti vertinamas itin kritiškai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas savo sprendime rėmėsi būtent A. G., beje, nemačiusio byloje nagrinėjamo įvykio, subjektyviais parodymais. Maža to, šis teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad toks faktas (apie sukeltą eismo įvykį ir pertrenktą moterį Z. G. papasakojo savo sutuoktiniui) patvirtina, jog ji nuo pat pradžių suvokė savo neteisėto elgesio esmę ir galimai sukeltus sunkius padarinius. Kasatorių nuomone, tokia išvada prieštarauja teismų praktikai dėl asmenų, kurie neperspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymų vertinimo.

2.6. Skundžiamuose teismų sprendimuose nepagrįstai nurodyta, kad nuteistosios parodymus apie jos nesupratimą, jog ji partrenkė pėsčiąją, paneigia automobilio sugadinimo duomenys. Tačiau tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos žuvusiosios kūno šalikelėje atsiradimo aplinkybės, reiškia, kad teismo išvada, jog nuo stipraus smūgio žuvusiosios kūnas nuskriejo į šalikelę, yra paremtas tik hipotetine prielaida. Priešingai nei teigiama teismų sprendimuose, minėti automobilio apgadinimai buvo nežymūs, juos nuteistoji pastebėjo ne iš karto ir manė, kad pažeidimai atsirado važiuojant nelygiais keliukais ir automobilio salone vežant didelio gabarito prekes. Anot kasatorių, eismo įvykio vietoje daiktų išsibarstymas apie penkiolika metrų plote nereiškia, kad šio įvykio metu smūgis buvo stiprus. Be to, Z. G. parodymai apie prasilenkimo su pėsčiąja metu pajaustą kažkokį trinktelėjimą, taip pat nepaneigia, kad ji nesuprato partrenkusi pėsčiąją.

2.7. Teismų praktikoje analogiškose bylose dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytų veikų viena iš įrodinėtinų aplinkybių yra priežastinio ryšio tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pašalinęs vieną iš apkaltinamajame nuosprendyje nurodytų aplinkybių dėl vaikiško vežimėlio su kūdikiu stūmimo (traukimo), padarė prieštaringą išvadą, kad E. T. veiksmai, einant dešine kelio puse arčiau dešiniojo kelio krašto, buvo priimtini KET 45 punkto požiūriu. Kasatorių nuomone, tokia teismo išvada prieštarauja šio KET 45 punkto reikalavimams ir nors teismai turėjo vertinti pėsčiosios elgesį, taikydami KET 43 ir 44 punktus, tačiau nagrinėjamą eismo įvykį sukėlė ne minėtų KET reikalavimų pažeidimai, bet pėsčiosios šoktelėjimas kelio centro link, o tai ir buvo tiesioginė (pagrindinė) eismo įvykio kilimo priežastis.

2.8. Be to, nagrinėjamoje byloje teismai turėjo itin didelį dėmesį skirti kiekvieno eismo dalyvio padarytų veiksmų teisiniam vertinimui pagal padarytus KET pažeidimus, t. y. nustatyti, kokias KET pažeidė kiekvienas eismo dalyvis; detaliai išnagrinėti priežastinio ryšio tarp pėsčiosios elgesio ir atsiradusių padarinių buvimo klausimą; vertindami vairuotojos Z. G. veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir konstatuodami jos padarytus KET pažeidimus, turėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno tokio KET pažeidimo ir kilusių padarinių. Kasatorių teigimu, būtent tai yra pagrindinė sąlyga padaryti išvadą, koks KET pažeidimas priežastiniu ryšiu buvo susijęs su kilusiais padariniais. Tačiau nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai visus Z. G. padarytus KET pažeidimus įvardijo kaip visumą ir taip nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2005). Kasatoriai pažymi, kad asmuo gali būti nuteisiamas tik už tokį KET pažeidimą, kuris susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, nes dalis pažeidimų gali būti nesusiję priežastiniu ryšiu su padariniais, todėl jie negali būti inkriminuoti kaip nusikaltimo sudėties požymis.

Kasatoriai, aptardami teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgą, teigia, kad nagrinėjamu atveju jokia ypatinga situacija kelyje nebuvo susiklosčiusi, todėl nuteistajai nebuvo atsiradusi pareiga imtis ypatingų atsargumo priemonių ir jos veiksmai nebuvo priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu bei padariniais. Juolab kad ji neturėjo galimybės išvengti susidūrimo, todėl nėra jos kaltės dėl eismo įvykio padarinių. Dėl to kasatoriai nesutinka ir su nuteistosios veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes ji laikėsi visų atsargumo priemonių, atsižvelgdama į situaciją netgi laikėsi padidintų atsargumo priemonių, t. y. važiavo eismo juostos viduriu (nors pagal KET 125 punktą, vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto), greičio neviršijo ir negalėjo protingai numatyti, kad pėsčioji staiga šoktelės į kelio centrą.

2.9. Kasatorių nuomone, nagrinėjamu atveju KET 132 punktas netaikytinas, nes jame reguliuojami atstumai tarp važiuojančių transporto priemonių, o Z. G. važiavo laikydamasi KET reikalavimų ir būtų sėkmingai pralenkusi pėsčiąją, jeigu ši nebūtų staiga šoktelėjusi kelio centro link ir ištiesusi ranką. Anot nuteistosios ir jos gynėjo, būtent toks pėsčiosios elgesys buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis, šių pėsčiosios veiksmų, pažeidusių KET, nuteistoji negalėjo numatyti, nes bet kuris vairuotojas preziumuoja, kad kiti eismo dalyviai elgsis pagal taisykles. Dėl to skunde teigiama, kad nuteistoji, važiuodama leistinu ir saugiu greičiu, neturėjo galimybės saugiai sustabdyti automobilio prieš atsiradusią kliūtį ar kitaip išvengti susidūrimo. Be to, KET 133 punkto pažeidimas gali būti inkriminuojamas vairuotojui tik tada, jei jis gali kliūtį numatyti iš anksto. Tačiau nagrinėjamoje byloje nuteistoji negalėjo numatyti, kad pėsčioji šoks kelio centro link. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismai neteisėtai suabsoliutino nuteistosios pareigą važiuoti saugiu greičiu, numatyti visas kliūtis ir nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-537/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-537/2009">2K-537/2009</a>, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-472/2014) ir nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2009. Kasatorių manymu, nuteistosios veiksmais nebuvo pažeisti ir KET 134 punkto reikalavimai, nes nagrinėjamoje situacijoje ji kliūties ties kelio centru ir atsiradusios likus apie vieną metrą iki automobilio negalėjo iš anksto pastebėti, t. y. jai nebuvo sudaryta techninė galimybė išvengti susidūrimo.

Skundo autoriai nesutinka ir su teismų išvada, kad tik nuteistosios veiksmai buvo vienintelė eismo įvykio priežastis ir kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ir pėsčioji būtų pažeidusi KET. Kasatorių teigimu, tokia išvada prieštarauja kitam teismų teiginiui, kad prieš pat kontaktą su automobiliu pėsčioji ėjo išilgai kelio pagal transporto priemonių važiavimo kryptį kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (žiūrint nuo (duomenys neskelbtini)). Tačiau būtent toks pėsčiosios elgesys prieštarauja KET 43 punkto reikalavimams, nes kelyje, kuriame įvyko eismo įvykis, buvo kelkraštis, tinkamas pėsčiajai judėti. Be to, apeliacinės instancijos teismui pašalinus apkaltinamojo nuosprendžio aplinkybę dėl pėsčiosios judėjimo su vežimėliu, nebelieka net formalaus pagrindo pėsčiosios veiksmams pateisinti, kad dešiniu kelkraščiu (transporto priemonių judėjimo kryptimi) nebuvo galima eiti ir stumti (traukti) vaikiško vežimėlio dėl jo siaurumo bei nelygumo. Dėl to kasatoriai teigia, kad Z. G. nepadarė veikos, turinčios BK 281 straipsnio 5 dalyje nustatytų požymių, o priešinga teismų išvada padaryta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

2.10. Nuteistoji ir jos gynėjas, aptardami BK 144 straipsnio sudėties požymius, teigia, kad teismai netinkamai pritaikė ir šį baudžiamąjį įstatymą. Byloje nepaneigti Z. G. parodymai, kad ji nesuvokė susidūrimo su pėsčiąja. Kartu tai reiškia, kad ji negalėjo suprasti ir apie pavojų nukentėjusiosios gyvybei. Be to, byloje yra nustatyta, kad pėsčioji žuvo iš karto, susidūrimo momentu, o tai reiškia, kad iš karto po susidūrimo pavojus E. T. gyvybei nebegrėsė. Dėl to kasatoriai teigia, kad byloje nenustatyti BK 144 straipsnyje numatytos veikos sudėties subjektyvusis (tyčia) ir objektyvusis (nuteistoji objektyviai negalėjo palikti nukentėjusiosios pavojingoje gyvybei padėtyje) požymiai.

2.11. Anot kasatorių, teismai padarė ir BPK 115 straipsnio, 113 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, nes, byloje nenustačius Z. G. veikoje nusikaltimų, numatytų BK 281 straipsnio 5 dalyje ir 144 straipsnyje, požymių, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. K. pareikštas civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė neįrodė labai artimo ryšio su motina, nepateikė duomenų apie ieškovės gydymąsi nuo depresijos, lankymąsi pas psichologą ar pan. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Be to, laiko aplinkybė, kada ieškovė pastatė paminklą motinai atminti, patvirtina, kad tarp ieškovės ir žuvusiosios nebuvo labai glaudaus ryšio. Tai reiškia, kad teismo sprendimas dėl ieškovės neturtinės žalos dydžio yra nepagrįstas. Juolab kad teismai patenkino tik 25,96 proc. ieškovės reikalavimų, todėl kasatoriai teigia, jog atitinkamai turėtų būti sumažintos ir bylinėjimosi išlaidos.

3. Atsiliepimu į nuteistosios Z. G. ir jos gynėjo advokato A. Petrausko kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo šį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras pažymi, kad kasatoriai neneigia nukentėjusiosios ir nuteistosios vairuoto automobilio kontakto, dėl kurio žuvo E. T., tačiau, anot prokuroro, nepagrįstai teigia, kad šio eismo įvykio kilimo priežastis buvo išimtinai nukentėjusiosios veiksmai, t. y. kad ji, būdama apie vieno metro atstumu, staigiai kažką gaudydama iššoko prieš Z. G. automobilį, o ši ne tik kad negalėjo sustabdyti automobilio, bet net ir numatyti tokių nukentėjusiosios veiksmų. Be to, kasaciniame skunde plačiai aptardami ir analizuodami ne byloje nustatytų aplinkybių visumą, bet tik atskiras įvykio aplinkybes (nukentėjusiajai padarytus kūno sužalojimus, jų lokalizaciją), kasatoriai modeliuoja tokią įvykio situaciją, kuri prieštarauja specialistų nustatytoms įvykio aplinkybėms, t. y. nuteistoji ir jos gynėjas nepagrįstai teigia, kad neva padaryti E. T. kūno sužalojimai leidžia daryti išvadą, jog ji kontakto su Z. G. vairuotu automobiliu metu ne stovėjo, bet buvo pašokusi, ir tai patvirtina nuteistosios parodymus dėl eismo įvykio eigos. Prokuroro teigimu, tokia Z. G. versija (nukentėjusioji staiga iššoko prieš nuteistosios automobilį, tačiau išgirdusi trinktelėjimą į jos automobilį nesuprato, kad įvyko eismo įvykis) paneigta byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Atsiliepime pažymimi nuteistosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nustatyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai ir automobilio pažeidimai, nurodomi ekspertų duoti paaiškinimai teismuose ir teigiama, kad kasaciniame skunde pateikiama įvykio situacija bylą išnagrinėjusių teismų jau yra išanalizuota ir paneigta. Prokurorui mažai tikėtina ir kasatorių versija dėl nukentėjusiosios elgesio, t. y., kad girdėdama atvažiuojantį automobilį ir jam esant vieno metro atstumu, ji staigiai šoktų prieš automobilį. Be to, iš telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų matyti, kad pokalbių metu nuteistoji neneigia byloje nagrinėjamo eismo įvykio. Todėl prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai, visiškai paneigę nuteistosios versiją (nukentėjusioji staigiai nedideliame atstume iššoko prieš jos vairuotą automobilį), padarė pagrįstą išvadą, kad kaltininkei nukentėjusioji nebuvo nenumatyta kliūtis. Be to, ir pati Z. G. parodė, kad nukentėjusią ji pastebėjo kai iki jos dar buvo likę 15–20 m, todėl, laikydamasi KET (mažindama greitį ir palikdama pakankamą tarpą iš dešinės pusės, kad saugiai apsilenktų su pėsčiąja, ar net visiškai sustabdydama automobilį), būtų turėjusi techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Prokuroro teigimu, ji to nepadarė ir būtent jos veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti.

Be to, kasacinio skunde teiginiai apie įvykio metu Z. G. pajaustą kažkokį trinktelėjimą, bet jos nesupratimą apie nukentėjusiosios kliudymą, nes dėl kelio nelygumų tokie trinktelėjimai yra dažni, anot prokuroro, yra paneigti nuteistosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kai ji patvirtino, jog nukentėjusioji kliudė jos vairuotą automobilį, matė, kad lyg ir ranka, ir tuo metu ji pajuto trinktelėjimą. Prokuroro manymu, tai patvirtina, kad nuteistoji suprato, jog trinktelėjimas buvo dėl kontakto su nukentėjusiąja, o ne dėl kelio nelygumų. Dėl to prokuroras teigia, kad teismai tinkamai nustatė nusikalstamos veikos aplinkybes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 5 dalį.

3.2. Prokuroras nesutinka ir su kasacinio skundo teiginiais dėl, anot skundo autorių, nepagrįsto Z. G. nuteisimo pagal BK 144 straipsnį. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nustatytomis ir ištirtomis aplinkybėmis yra paneigti kasatorių argumentai apie nuteistosios nesuvokimą, kad jos vairuotas automobilis susidūrė su nukentėjusiąja, ir negalėjimą suprasti apie pavojų pėsčiosios gyvybei.

Prokuroro manymu, tai, kad nuteistoji suprato, jog susidūrė su nukentėjusiąja, patvirtina ir įvykio vietoje rastos automobilio priekinio žibinto dalys ir nukentėjusiosios šlepetės, išsibarsčiusios tam tikrame atstumu. Tiek šios, tiek ir kitos byloje nustatytos aplinkybės (pažeisti automobilio priekinis ir šoninių durelių stiklai, ekspertų nurodytos nukentėjusios po smūgio nubloškimo aplinkybės) paneigia skundo argumentus, kad automobilio kontaktas su nukentėjusiąja buvo toks nestiprus, jog Z. G. galėjo ir nesuprasti partrenkusi nukentėjusiąją. Anot prokuroro, net ir patikėjus Z. G. versija (nukentėjusioji iššoko prieš jos automobilį) ir įvertinus eksperto nurodytą nukentėjusios nubloškimo kryptį (tiesiai ir prieš automobilį), yra aišku, kad nuteistoji negalėjo nepastebėti nublokštos nukentėjusiosios ir nesuprasti, kad įvyko eismo įvykis. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistosios nurodyta įvykio eiga yra tik jos gynybinė versija. Nuteistosios veika (iš karto po įvykio pasišalino, palikdama sužalotą nukentėjusiąją niekam nepranešdama) teisingai kvalifikuota pagal BK 144 straipsnį, pagal kurį veika kvalifikuojama nepriklausomai nuo to, ar suteikta pagalba sukelia teigiamų padarinių, ar ne.

3.3. Kartu prokuroras teigia, kad nėra pagrindo tenkinti ir kasacinio skundo prašymo nepriteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. K. proceso išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

4. Atsiliepimu į nuteistosios Z. G. ir jos gynėjo advokato A. Petrausko kasacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. K. ir jos atstovas advokatas Jonas Nekrašas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš nuteistosios Z. G. 300 Eur nukentėjusiajai I. K. išlaidoms suteiktai teisinei pagalbai atlyginti.

4.1. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismai visapusiškai ir tinkamai ištyrė bei įvertino visas bylos aplinkybes, skundžiamus sprendimus grindė tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, teisingai įvertino visus bylos duomenis ir priėmė teisingą bei pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį. Anot nukentėjusiosios ir jos atstovo, kasatorių teiginiai yra aprašomojo ir vertinamojo pobūdžio, subjektyvūs ir klaidinantys, kasaciniame skunde išdėstyti tie patys teiginiai ir įvykio versijos, kurie jau buvo paneigti tiek ikiteisminiame tyrime, tiek abiejų instancijų teismuose. Dėl to atsiliepime teigiama, kad kasatoriai nepateikia jokių naujų teiginių ir (ar) BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų.

4.2. Atsiliepime aptariami nuteistosios parodymai ir teigiama, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai jais nesivadovavo ir juos atmetė. Kartu pažymima, kad nuteistoji daugiau kaip ketverius metus vengė prisipažinti apie padarytą eismo įvykį, slėpė faktą, jog būtent ji padarė eismo įvykį, kurio metu buvo mirtinai sužalota E. T., tuoj po šio įvykio parvažiavusi į namus nuteistoji slėpė įkalčius, suremontavo eismo įvykyje jos vairuotą apgadintą automobilį, taip pasunkino ikiteisminį tyrimą ir bylos nagrinėjimą. Kasaciniame skunde nepagrįstai ginčijamos ir ekspertizės akto Nr. 11Š-38(15) išvados, kurios atitinka byloje surinktų įrodymų visetą, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir kuriomis pagrįstai rėmėsi abiejų instancijų teismai.

4.3. Teismai pagrįstai pripažino Z. G. kalta pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, 144 straipsnį ir tenkino iš dalies nukentėjusios ir civilinės ieškovės I. K. civilinį ieškinį. Atsiliepime nurodoma, kad civilinė ieškovė po savo motinos E. T. žūties daugiau kaip ketverius metus gyveno nežinioje, patyrė didžiulius išgyvenimus dėl artimiausio žmogaus –motinos – žūties. Be to, jų tarpusavio artimus ir glaudžius ryšius patvirtina ir tai, kad, I. K. laikinai išvykus pas savo vyrą, E. T. prižiūrėjo savo vaikaitį – I. K. kūdikį.

Kasaciniame skunde yra nurodyta neteisinga data, kada civilinė ieškovė pastatė paminklą savo motinai atminti, t. y. šis paminklas pastatytas nepraėjus nė metams po eismo įvykio. Kartu pažymima, kad už tokį darbą atlyginimas sumokėtas dalimis, nes civilinė ieškovė I. K., likusi viena su trimis mažamečiais vaikais, neturėjo pakankamai lėšų apmokėti už paminklą, o pati nuteistoji Z. G. viso proceso metu neparodė jokio noro atlyginti civilinei ieškovei padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

4.4. Atsiliepime nesutinkama ir su kasacinio skundo teiginiu dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų iš nuteistosios Z. G., nes nukentėjusiosios atstovas pagal nagrinėjamoje byloje pateiktus rašytinius įrodymus atstovavo nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, jo suteiktos teisinės paslaugos buvo susijusios su jos (I. K.) atstovavimu baudžiamajame procese ikiteisminiame tyrime ir abiejų instancijų teismuose. Be to, šios bylinėjimosi išlaidos už suteiktas advokato paslaugas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, apimtį, ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų ir teismų posėdžių didelį skaičių, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose numatyto užmokesčio dydžio.

5. Nuteistosios Z. G. ir jos gynėjo advokato A. Petrausko kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl Z. G. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį pagrįstumo

6. Didelėje kasacinio skundo dalyje kasatoriai nesutinka su teismų padarytu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija primena, kad įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, todėl šioje byloje nenagrinėtini.

Kas dėl Z. G. nuteisimo pagrįstumo, tai, nepaisant to, kad jos dalyvavimas eismo įvykyje paaiškėjo praėjus keliems metams po eismo įvykio, teismų sprendimų motyvai pakankamai įtikinami ir teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jų pagrįstumu.

Pirmiausia pažymėtina, kad ir pati nuteistoji neneigė sukėlusi eismo įvykį, tačiau ginčija priežastinį ryšį ir savo kaltę, teigdama, kad esamoje situacijoje neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiąja, o eismo taisykles pažeidė pati nukentėjusioji, staiga įbėgusi į kelio vidurį.

Priežastinis ryšis yra viena iš įrodinėtinų aplinkybių kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimų bylose. Teismai savo sprendimuose turi motyvuoti priežastinio ryšio tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimą. Priežastinis ryšis nustatomas ne tarp automobilio vairavimo ir kilusių padarinių, o tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo, padaryto vairuojant automobilį, ir kilusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1) Z. G. pažeidė Kelių eismo taisykles, būtent: 2010 m. birželio 28 d., apie 14.23 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama jai priklausantį automobilį „Renault Megane Scenic“, pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1222 redakcija), 9 punkto (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai), 132 punkto, (vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo... palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus), 133 punkto (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties...) ir 134 punkto (jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams) reikalavimų, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios numatomos kliūties, (duomenys neskelbtini) ribose, važiuodama apie 45-50 km/h greičiu, artėdama prie kliūties – išilgai kelio pagal transporto priemonių važiavimo kryptį kelio važiuojamosios dalies dešine puse, arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (žiūrint nuo (duomenys neskelbtini)) ėjusios ir vaikišką vežimėlį stūmusios (traukusios) pėsčiosios E. T., laiku nelėtino greičio, nestabdė automobilio ir neapvažiavo pėsčiosios E. T. (nepaliko tarpo iš šono) taip, kad nesukeltų jai pavojaus, dėl to automobilio priekine dalimi kliudė pėsčiąją E. T., kuri po smūgio buvo nublokšta į priekį ir į dešinę už kelio ribų, ir 2) E. T. nuo patirtų sužalojimų žuvo įvykio vietoje. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 28 d. nutartimi Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendis buvo pakeistas, iš jo pašalinant faktines aplinkybes,,...važiuodama apie 45–50 km/h greičiu...“ ir,,...ir vaikišką vežimėlį su kūdikiu stumiančios (traukiančios)...“.

Nusikalstamos veikos padarinys – nukentėjusiosios E. T. mirtis. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad mirtis yra smurtinė ir įvyko dėl sužalojimų, padarytų susidūrus su Z. G. vairuojamu automobiliu „Renault Megane Scienic“. Taigi pagrindinė nukentėjusiosios mirties priežastis – susidūrimas su automobiliu „Renault Megane Scienic“, kurį vairavo kasatorė ir kurį vairuodama, pamačiusi kelkraščiu einančia pėsčiąją, nesugebėjo saugiai ją apvažiuoti, dėl to dešiniąja puse kliudė pėsčiąją ir nubloškė ją į pievą. Taigi kasatorė aiškiai pažeidė KET reikalavimų punktus, nurodytus teismų sprendimuose, ir tai sukėlė gyvybės atėmimą. Teismai neabejotinai įrodė, kad nukentėjusioji mirė nuo sužalojimų, padarytų Z. G. pažeidus KET 132 ir 134 punktų reikalavimus. KET 132 ir 134 punktų reikalavimų pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jei Z. G. būtų saugiai apvažiavusi nukentėjusiąją, palikdama didesnį tarpą tarp automobilio ir pėsčiosios, eismo įvykio būtų pavykę išvengti.

Kasatoriai teigia, kad eismo įvykio priežastis buvo pėsčiosios padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nes, kasatorių manymu, ji staiga įžengė į kelio važiuojamosios dalies vidurį ir taip pažeidė KET reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismai nustatė, kad pėsčioji ėjo važiuojamosios dalies pakraščiu, tačiau nėra duomenų, kad ji staiga būtų įžengusi į kelio vidurį. Bylos duomenys rodo, kad ji buvo parblokšta arčiau dešiniojo kelkraščio. Taigi byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog nukentėjusioji būtų pažeidusi KET reikalavimus. Kita vertus, net ir prileidus situaciją, kad ir pėsčioji galėjo pažeisti Kelių eismo taisykles, tai nedaro įtakos nusikaltimo sudėties buvimui Z. G. veikoje, nes ir Z. G., vairuodama automobilį, pažeidė KET ir jos padarytas pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, taigi ir pagrindinė jos priežastis.

Priežastinio ryšio buvimas dar nepreziumuoja asmens baudžiamosios atsakomybės. Teismai turi įrodyti kaltę, t. y. tyčią ar neatsargumą. BK 281 straipsnis numato atsakomybę tik esant neatsargiai kaltės formai, kuri gali pasireikšti nusikalstamo nerūpestingumo ar nusikalstamo pasitikėjimo rūšimi. Teismai nustatė, kad nuteistosios veika padaryta esant nusikalstamam nerūpestingumui. Kasatoriai ginčija tokią teismų išvadą, teigdami, kad nukentėjusioji staiga įžengė į važiuojamos dalies vidurį priešais atvažiuojantį automobilį kažką gaudydama ir nuteistoji negalėjo išvengti eismo įvykio. Tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji atliko kokį nors netikėtą veiksmą, kuris atėmė galimybę vairuotojui išvengti eismo įvykio. Staigus nukentėjusiosios išbėgimas priešais atvažiuojantį automobilį išplaukia tik iš nuteistosios parodymų. To nepatvirtina kita bylos medžiaga. Sudaužytas automobilio užpakalinių durelių stiklas rodo, kad smūgis įvyko užkabinus nukentėjusiąją automobilio dešiniąja puse ir šonu. Jokių staigių automobilio manevravimo pėdsakų byloje neužfiksuota. Neužfiksuota apskritai jokių automobilio stabdymo pėdsakų. Pati nukentėjusioji parodė, kad ji, pamačiusi kliūtį, nei manevravo, nei stabdė automobilį. Tai paneigia nuteistosios argumentus, kad nukentėjusioji staiga prieš pat automobilį išbėgo į kelio vidurį ir vairuotoja neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo. Tas faktas, kad pati vairuotoja parodė, jog išgirdo trinktelėjimą, bet nematė susidūrimo, rodo, kad buvo kliudytas automobilio šonine puse kelkraščiu einantis žmogus. Kitu atveju ji negalėjo nepamatyti susidūrimo. Bet, kita vertus, joks pašalinis daiktas, kurį neva gaudė nukentėjusioji, nėra rastas įvyko vietoje, todėl nėra galimybių daryti neabejotiną išvadą dėl kasatorės kaltės nebuvimo, t. y. negalėjimo laiku sureaguot į situaciją. Kadangi eismo įvykis buvo šviesiu paros laiku, tiesiame kelio ruože, gyvenvietėje, kurioje greitis ribojamas 50 km/h, ir nuteistoji matė einančią pėsčiąją, o Z. G. nurodyti nukentėjusiosios staigūs veiksmai nėra nustatyti, teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti teismų sprendimų dėl nusikalstamo nerūpestingumo kaltės Z. G. veikoje.

Dėl nuteisimo pagal BK 144 straipsnį pagrįstumo

7. Nuteistoji ir jos gynėjas teigia, kad teismai nepagrįstai nuteisė Z. G. pagal BK 144 straipsnį, nes byloje nepaneigti Z. G. parodymai, kad ji nesuvokė susidūrimo su pėsčiąja, todėl negalėjo suvokti pavojaus nukentėjusiosios gyvybei. Be to, byloje nustatyta, kad pėsčioji žuvo iš karto, susidūrimo momentu, o tai reiškia, kad iš karto po susidūrimo pavojus E. T. gyvybei nebegrėsė. Dėl to kasatoriai teigia, kad byloje nenustatyti BK 144 straipsnyje numatytos veikos sudėties subjektyvusis (tyčia) ir objektyvusis (nuteistoji objektyviai negalėjo palikti nukentėjusiosios pavojingoje gyvybei padėtyje) požymiai.

BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu, t. y. nepagelbėjimu nukentėjusiajam, kai asmuo pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, kad kaltininkas supranta, jog sukėlė įvykį, dėl kurio kito asmens gyvybei gresia pavojus, ir kad jam būtina pagalba, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai jos nesuteikia.

Byloje nustatyta, kad Z. G. po to, kai 2010 m. birželio 28 d., apie 14.23 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama jai priklausančią kelių transporto priemonę–automobilį „Renault Megane Scenic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), partrenkė pėsčiąją E. T. ir tokiais savo veiksmais sukėlė pavojų jos gyvybei, turėdama pareigą pagal Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1222 redakcija), 231.5 punktą rūpintis eismo įvykio metu sužeistu pėsčiuoju, nesustojo ir nepagelbėjo nukentėjusiajam asmeniui – pėsčiajai E. T., kai grėsė pavojus jos gyvybei, nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad nukentėjusiajai būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nors tokią galimybę turėjo, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Nors kasatoriai teigia, kad Z. G. nesuvokė kliudžiusi pėsčiąją, tačiau šį kasacinio skundo motyvą paneigia pačios nuteistosios parodymai, kuriais ji pripažino, kad važiuodama ir prasilenkdama su nukentėjusiąja, girdėjo trinktelėjimą. Tai kad ji suprato, jog partrenkė pėsčiąją, rodo jos pokalbis su vyru tuoj po eismo įvykio, vyro parodymai ir automobilio sugadinimai.

Tai, kad pėsčioji žuvo iš karto po susidūrimo momentu, neturi įtakos baudžiamajai atsakomybei, nes šiuo atveju nuteistoji nežinojo tikrosios nukentėjusiosios sveikatos būklės. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad ji savo veiksmais sukėlė pavojų kito žmogaus gyvybei, suvokė tą faktą ir, žinodama, kad nukentėjusiojo gyvybei gali grėsti pavojus, sąmoningai nesuteikė pagalbos, pasišalindama iš įvykio vietos.

Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad, Z. G. sukėlus eismo įvykį, kurio metu buvo partrenkta ir sužalota pėsčioji E. T., ji nukentėjusiajai nepadėjo, nesiėmė neatidėliotinų veiksmų padariniams sušvelninti, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nepasirūpino, kad kiti nugabentų nukentėjusiąją į ligoninę. Z. G. iš vis nesidomėjo nukentėjusiąja, prie jos nepriėjo, neapžiūrėjo, t. y. pati neįsitikino nukentėjusiajai padarytų sužalojimų sunkumu ir grėsmės gyvybei akivaizdumu. Priešingai, Z. G. įvykio vietoje net nesustojo ir nuvažiavo, nors, kaip nustatyta, suprato, kad partrenkė pėsčiąją. Be to, aplinkybės, kad nukentėjusioji žuvo iš karto, Z. G. įvykio metu nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė šioje dalyje apeliacinį skundą.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, jog, sukėlusi pavojų nukentėjusiosios E. T. gyvybei ir turėdamas pareigą jam padėti, Z. G. šios pareigos sąmoningai nevykdė, suvokdama, kad nukentėjusiajai gresia pavojus gyvybei, ir turėdama galimybę jai padėti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 144 straipsnį.

Dėl nukentėjusiosios prašymo priteisti proceso išlaidas

8. Nukentėjusioji I. K. ir jos atstovas advokatas J. Nekrašas atsiliepime į nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą prašo išieškoti iš nuteistosios proceso (atstovavimo kasacinio proceso metu) išlaidas. Kasacinės instancijos teismui pateiktas pinigų priėmimo kvitas (2016 m. kovo 15 d., serija LAT Nr. 818292), patvirtinantis, kad nukentėjusioji I. K. pagal 2016 m. kovo 15 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 14 sumokėjo savo atstovui advokatui J. Nekrašui 300 Eur už tai, kad šis suteikė teisinę konsultaciją, susipažino su kasaciniu skundu ir surašė atsiliepimą.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-20/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-20/2011">2K-20/2011</a> ir kt.).

Ši baudžiamoji byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal nuteistosios ir jos gynėjo kasacinį skundą, kuris pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teismo posėdį nekviečiami, o proceso dalyvių (tarp jų ir nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir (ar) jų atstovo) atsiliepimas į kasacinį skundą nėra privalomas, jo (atsiliepimo) nepateikimas netrukdo nagrinėti kasacinę bylą (BPK 3741 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau pažymėtina ir tai, kad atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo asmens dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Dėl to nukentėjusiosios turėtos išlaidos surašant atsiliepimą turi būti apmokėtos. Kita vertus, šioje byloje nukentėjusiosios prašoma priteisti suma 300 Eur už atsiliepimo surašymą viršija kasacinės instancijos teismo praktikoje analogiškose bylose nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų tokio pobūdžio proceso išlaidų dydžius. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašoma išieškoti minėta suma nėra proporcinga kasacinio proceso sudėtingumui (vieno asmens padarytų dviejų nusikaltimų (sunkus ir nesunkaus) baudžiamosios bylos medžiagą sudaro trys tomai, atsiliepimas surašytas nepilnai trijuose puslapiuose) ir neatitinka kasacinės instancijos teismo praktikoje nukentėjusiesiems paprastai priteisiamų turėtų išlaidų dydžių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-163/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-163/2012">2K-163/2012</a>, 2K-424/2014). Atsižvelgiant į tai, prašymas išieškoti kasacinio proceso metu nukentėjusiosios I. K. turėtas atstovavimo išlaidas tenkintinas iš dalies ir jai priteistinos sumos dydis mažintinas iki 100 Eur.

9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios Z. G. ir jos gynėjo advokato Artūro Petrausko kasacinį skundą atmesti.

Priteisti iš Z. G. 100 Eur nukentėjusiajai I. K. išlaidoms už suteiktą teisinę pagalbą atlyginti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas