Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-18-648/2016
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00479-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.1.1;
1.1.4.4.5; 1.1.8.1.2
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (toliau – ir Plenarinė sesija), susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,
gynėjui advokatui Kęstučiui Rakauskui,
nukentėjusiajai A. R.-S.,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Vytautui Zabielai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. ir nuteistojo gynėjo advokato Kęstučio Rakausko kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 10 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžiu S. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 99 straipsnį laisvės atėmimu penkeriems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 10 d. nutartimi nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinis skundas atmestas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ištaisytas rašymo apsirikimas nurodant, kad S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
1. S. D. nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnas – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK 4-osios valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su sulaikymo grupių nariais: LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniaisiais operatyviniais įgaliotiniais J. K., A. G., J. P., LSSR VSK Kauno m. valdybos 4-ojo poskyrio viršininku A. Z., LSSR VSK 4-osios valdybos viršininku J. O., LSSR VSK 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu V. L., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniais įgaliotiniais P. Š., S. Š., LSSR VSK Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio operatyvinio įgaliotinio padėjėju D. A., laikotarpiu nuo 1956 m. spalio 11 d. 18.00 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos – pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu,,Vanagas“, bei šio žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „Vanda“; 1956 m. spalio 12 d., apie 14.00 val., A. R. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, t. y. fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai – narys, šią bausmę įvykdžius nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu aštuonerių metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai – narė. Taip S. D. padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams prieš A. R. ir B. M. įvykdyti genocido veiksmus.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje.
2.1. Kasatorius pareikštus kaltinimus laiko nepamatuotais ir visiškai nepagrįstais, nurodo, kad žino, kokie veiksmai pagal tarptautinę teisę pripažįstami genocidu ir prie tokių veiksmų jis neprisidėjo. Prasidėjus nagrinėjamos bylos tyrimui, tikėdamas savo nekaltumu, kiek leido atmintis, stengėsi padėti pareigūnams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Tokią savo poziciją laikė bendradarbiavimu, tačiau jo atvirumas ir geri norai tapo jam žalingi, nes jis tapo įtariamuoju.
2.2. Pasak nuteistojo, byloje nėra jokių įrodymų, kad jis dalyvavo sulaikant A. R. ir jo žmoną B. M. ir taip padėjo vykdyti prieš juos genocidą. Apie sulaikymo aplinkybes jis sužinojo iš bendradarbių pasakojimų. Asmenys, dalyvavę sulaikyme, įvardyti oficialiuose dokumentuose, tarp jų jo pavardės nėra. Taip pat jo pavardės nėra ir tarp tų, kurie atliko kratas, o vėliau už įvykdytą operaciją buvo apdovanoti. Jo buvimas Kaune neturėjo jokios įtakos A. R. ir jo žmonos likimui. Kasatorius teigia, kad jis buvo pašalintas iš rezervinės grupės, tačiau šiuo metu jau nėra liudytojų, galinčių tai patvirtinti. Kita vertus, byloje nėra liudytojų, kurie galėtų pasakyti, jog operacijos metu jis buvo rezervinėje grupėje. Šią aplinkybę teismai grindžia prielaidomis.
2.3. Nuteistasis taip pat nurodo, kad į valstybės saugumo tarnybą jis pateko ne kaip savanoris, o kaip civilis karo prievolininkas. Anot kasatoriaus, asmuo, tarnavęs valstybės saugumo institucijoje, nebūtinai kariavo su Lietuvos partizanais. Kiekvienas skyrius turėjo skirtingas operatyvinės veiklos sritis; 3-iasis skyrius, kuriame 1956 m. jis tarnavo, jokių veiksmų prieš Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ar rėmėjus nevykdė.
3. Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas K. Rakauskas prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir bylą S. D. nutraukti.
3.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 24 straipsnio 6 dalį, 99 straipsnį, taip pat nesilaikė BK 2 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų, nes S. D. nuteisė nenustatę visų būtinų genocido sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, už veiksmus, už kuriuos jų padarymo metu nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.
3.2. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad S. D. nuteistas už padėjimą vykdyti genocido veiksmus 1956 metais, todėl, pasak kasatoriaus, nuteistojo atlikti veiksmai turi būti analizuojami tik tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už genocido vykdymą, kontekste. Kasatorius nurodo, kad pagal 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (toliau – ir Konvencija prieš genocidą) 2 straipsnį genocidu laikoma veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę: a) tos grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas; e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai. Be to, Tarptautinio Teisingumo Teismo (toliau – ir TTT) sprendime byloje Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją dėl Konvencijos prieš genocidą taikymo, be kita ko, konstatuota, kad genocido nusikaltimo subjektyvioji pusė yra specifinė tuo, jog, be tyčios, yra būtinas papildomas elementas – specialus tikslas; genocido nusikaltimui reikalingas tikslas sunaikinti tam tikrą skaičių žmonių, kurie turi tam tikrą grupės tapatybę; kai taikomasi į dalį saugomos grupės, ta dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei.
3.3. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2014 m. kovo 18 d. nutarimo 6.3 punktu, kasatorius teigia, kad tik 1941–1953 metų laikotarpiu sovietinio okupacinio režimo vykdyti masiniai nusikaltimai, kartų vykdant ir sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal tarptautinės teisės normas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu, Lietuvos partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras vyko 1944–1953 metais, t. y. 1956 m. Lietuvos partizaninis judėjimas, kuris turėtų būti vertinamas kaip politinės grupės veikla ginklu priešinantis Lietuvos Respublikos okupacijai ir aneksijai, jau buvo nuslopintas, A. R. ir B. M. slapstėsi, todėl jų sulaikymas neturėjo jokios įtakos nė vienai nacionalinei, etninei Lietuvos gyventojų grupei. Todėl S. D., kasatoriaus teigimu, 1956 m. spalio 11–12 d. nepadėjo atlikti ir neatliko nė vienos iš veikų, nurodytų Konvencijos prieš genocidą 2 straipsnyje.
3.4. Be to, tame pačiame Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime pripažinta, kad BK 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tokia konstitucinė nuostata, kasatoriaus manymu, reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už genocidą prieš bet kuriai politinei grupei priklausančius žmones Lietuvos Respublikoje galima tik veikoms, padarytoms po 1998 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo 1998 m. balandžio 21 d. Baudžiamojo kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriame apibrėžiant genocido nusikaltimą pirmą kartą nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. grupės, kurios nenumatytos tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimą. Kasatoriaus nuomone, nuteistojo atžvilgiu nesilaikyta ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio nuostatų (toliau – ir Konvencija).
3.5. Taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad asmenį pagal šiuo metu galiojantį BK 99 straipsnį pripažinti kaltu galima tik įrodžius, kad, darydamas inkriminuotą veiką, jis turėjo specialų tikslą – siekį fiziškai sunaikinti visus ar dalį asmenų, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, kad, siekdamas šio tikslo, asmuo veikė tiesiogine tyčia ir atliko aktyvius veiksmus – organizavo, vadovavo ar dalyvavo žudant, kankinant, žalojant visus ar dalį tokioms grupėms priklausančius žmones, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant ar kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kurios lėmė visų jų ar dalies žūtį. Šio nusikaltimo dalykas (nukentėjusieji) yra žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei. Visi minėti nusikaltimo sudėties požymiai turi būti nustatyti konkretaus asmens, tarp jų ir padėjėjo, veikoje ir jam negali būti priskiriami nusikaltimo požymiai, kuriuos turi kiti (tiek fiziniai, tiek juridiniai) asmenys.
3.5.1. Pasak gynėjo, nuteistasis S. D. nedalyvavo sulaikant A. R. ir B. M., taip pat jų neįkalino, nekankino ir pan. Tai patvirtina rašytiniai bylos duomenys, t. y. sulaikymo protokolas, A. R. asmens kratos protokolas ir kt. Teismai S. D. įtraukimą į vienos iš sulaikymo grupių sudėtį ir jo buvimą vienoje iš Kauno gatvių A. R. ir B. M. sulaikymo momentu nepagrįstai įvertino kaip padėjimą vykdyti genocido veiksmus, nors tarptautinės teisės požiūriu genocido veiksmai prieš juos sulaikymo momentu nebuvo atlikti. Be to, šių asmenų sulaikymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu išvis nėra susijęs su 1957 m. kilusiais padariniais, kuriuos A. R. ir B. M. tiesiogiai sukėlė teisminės institucijos sprendimai, kuriems nuteistasis jokios įtakos neturėjo.
3.5.2. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, motyvuodami nuteistojo tikslą padėti fiziškai sunaikinti partizanų pulkininką A. R. ir jo žmoną partizanę B. M., VSK (KGB), kaip institucijos, tikslus tendencingais pasvarstymais sutapatino su nuteistojo S. D. asmeniniais tikslais. Tačiau tikrieji S. D. tikslai šioje byloje visai nebuvo tirti ir vertinti. Kadangi nuteistasis tarptautinės teisės požiūriu genocido veikose nedalyvavo, jam negalima priskirti genocidą atitinkančių veiksmų, kuriuos vykdė kiti juridiniai ar fiziniai asmenys. S. D. tiesiogiai ar netiesiogiai neatliko ir nepadėjo atlikti veiksmų, kurie prieštaravo okupuotos Lietuvos teritorijoje galiojusiems teisės aktams ir kurie būtų nukreipti vieninteliam tikslui pasiekti – fiziškai sunaikinti A. R. ar deportuoti B. M.. S. D. nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti A. R. ir B. M. sulaikymo, jų uždarymo į tardymo izoliatorių, kardomosios priemonės skyrimo klausimus, t. y. jis vienas buvusioje situacijoje neturėjo jokios galimybės daryti įtaką šių asmenų sulaikymo procesui ir jų likimui. Teismai visiškai nepagrįstai apie S. D. tikslą sprendė vien iš šių asmenų sulaikymo fakto.
3.5.3. Taip pat kasatorius teigia, kad BK 99 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, siekęs sunaikinti vieną žmogų, nes būtent nukentėjusiųjų skaičius, į kurių fizinį sunaikinimą yra nukreipta kaltininko tyčia, yra esminis kriterijus, atribojantis genocidą nuo kitų nusikaltimų. Byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis kada nors būtų bent buvęs įvykio vietoje, kai buvo sulaikytas, o vėliau ir nužudytas dar nors vienas Lietuvos partizanas, t. y. įrodymų, kad S. D. savo veiksmais padėjo fiziškai sunaikinti dalį ar visus tokius atskiros politinės grupės narius. Todėl S. D. veika (buvimas 1956 m. spalio 12 d. Kaune, kai kiti asmenys sulaikė A. R. ir B. M.) neturi ir genocido sudėties objektyviųjų požymių – padėjimo žudyti žmones, priklausančius politinei grupei.
3.6. Anot gynėjo, teismai netinkamai taikė ir BK 24 straipsnio nuostatas. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas galimas, kai nusikalstamą veiką daro ne mažiau kaip du fiziniai asmenys. Juridinis asmuo (KGB ar kokia nors ketvirta valdyba) tiesioginiu bendrininkavimo subjektu 1956 m. spalio 12 d. nebuvo ir negalėjo būti. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, nuteistasis apkaltintas padėjimu vykdyti genocido veiksmus, nenustačius jo ir kitų tikrųjų genocido veiksmų vykdytojų tarpusavio ryšio, susitarimo veikti bendrai, pritarimo vienas kito veiksmams; jų kaip bendrininkų suvokimo, kad kėsinasi į tą patį objektą, kad kiekvienas supranta bendrai daromos veikos sudėties požymius ir to siekia. Taip teismai, pasak kasatoriaus, pažeidė ir įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Nuteistojo S. D. ir nuteistojo gynėjo advokato K. Rakausko kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Dėl genocido sampratos nusikalstamos veikos padarymo metu
1.Vienas iš esminių kasacinių skundų argumentų yra tai, kad teismai, pripažindami S. D. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį už padėjimą įvykdyti genocido veiksmus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jis nuteistas už veiksmus, už kurių padarymą 1956 m. nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė nei pagal tarptautinę teisę, nei Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nullum crimen, nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. Įgyvendinant šį principą baudžiamajame įstatyme, BK 2 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekius, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus. Pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta šio principo išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas). Nurodyta išimtis nustatyta BK 3 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios, išskyrus tam tikrus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, tarp jų ir už genocidą.
Tokia išimtis įtvirtinta ir tarptautiniuose žmogaus teisių aktuose – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35343/05, § 153-155, su tolesnėmis nuorodomis) konstatuota, kad Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, kuri yra esminis teisinės valstybės elementas, užima svarbią vietą Konvencijos apsaugos sistemoje. Pagal šio straipsnio objektą ir tikslą jis turėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, kad suteiktų veiksmingą apsaugą nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir bausmės. Taigi Konvencijos 7 straipsnis neapsiriboja draudimu retrospektyviai taikyti baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai: bendresne prasme jis taip pat apima principą, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir nustatyti bausmę (nullum crimen, nulla poena sine lege) ir principą, kad baudžiamojo įstatymo negalima plečiamai aiškinti kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, pagal analogiją. Iš šių principų išplaukia, kad nusikalstama veika turi būti tiksliai apibrėžta teisėje, ar tai būtų nacionalinė ar tarptautinė teisė. Ši sąlyga įvykdoma, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus pasitelkęs teismų aiškinimą ar kompetentingą teisinę konsultaciją, gali žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą jam kils baudžiamoji atsakomybė. Įstatymo (teisės) sąvoka pagal Konvencijos 7 straipsnį pasižymi kokybiniais prieinamumo ir numatomumo reikalavimais. Kad ir kaip aiškiai būtų suformuluota teisinė nuostata, bet kurioje teisės sistemoje, taip pat ir baudžiamojoje teisėje, teisminės interpretacijos elementas yra neišvengiamas. Abejonių keliančių aspektų išaiškinimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių aplinkybių poreikis išliks visada. EŽTT sprendimuose konstatuojama, kad valstybėse Konvencijos dalyvėse progresyvus baudžiamosios teisės vystymas per teismų atliekamą teisės aiškinimą yra giliai įtvirtinta ir būtina teisinės tradicijos dalis. Konvencijos 7 straipsnio negalima suprasti kaip draudžiančio teismams palaipsniui aiškinti baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygas, jei tik tokia raida atitinka nusikalstamos veikos esmę ir pagrįstai gali būti numatyta. EŽTT taip pat laikosi nuostatos, kad, pasikeitus valstybės suvereniai valdžiai teritorijos atžvilgiu ar politiniam režimui nacionalinėje teritorijoje, yra visiškai teisėta teisinei valstybei patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos asmenis, kurie nusikaltimus buvo padarę prieš tai buvusio režimo metu. Tokios valstybės teismai, pakeitę prieš tai veikusius teismus, negali būti kritikuojami dėl bylai reikšmingu metu galiojusių teisinių nuostatų taikymo ir aiškinimo, atsižvelgiant į principus, kuriais vadovaujasi teisinė valstybė (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 159; Didžiosios kolegijos 2001 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Streletz, Kessler ir Krenz prieš Vokietiją, peticijų Nr. 34044/96,35532/97, 44801/98, § 81; Didžiosios kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Kononov prieš Latviją, § 241). Pagal Konvencijos 7 straipsnio reikalavimus, nesant veikai taikytino jos padarymo metu galiojusio nacionalinio įstatymo, asmens nuteisimas turi būti pagrįstas bylai reikšmingu metu galiojusia tarptautine teise (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 166).
3. Nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas S. D., padarymo metu, t. y. 1956 metais, SSSR okupuotoje Lietuvos teritorijoje buvo taikomas 1926 m. RSFSR baudžiamasis kodeksas, kuriame nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą. S. D. yra nuteistas už padėjimą vykdyti genocidą pagal 2000 m. BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį, t. y. pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas, kurios 1956 metais negaliojo. Kadangi BK nuostatos dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą turi grįžtamąją galią, byloje yra svarbus klausimas, ar nusikalstamos veikos padarymo metu genocidas buvo laikomas nusikaltimu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir ar nuteistasis tuo metu galėjo numatyti, kad veika, už kurią jis yra nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, gali būti kvalifikuojama kaip genocidas.
4. Pažymėtina, kad SSRS buvo viena iš šalių dalyvių 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“, pagal kurį priimtas Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutas. 1946 m. gruodžio 11 d. priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 95 (I) buvo patvirtinti tarptautinės teisės principai, pripažinti Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute ir šio tribunolo 1946 m. rugsėjo 30 d. – spalio 1 d. nuosprendyje. Šie principai išdėstyti 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos patvirtintuose Tarptautinės teisės principuose, kuriuose įtvirtinta, kad asmuo traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas už veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, net ir tuo atveju, kai nacionalinė teisė nenustato bausmės už tokią veiką (II principas); asmuo, vykdęs vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę (IV principas). VI principo (c) punkte nustatyta, kad civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija, kitoks nežmoniškas elgesys arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu yra laikomi nusikaltimais žmoniškumui.
1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja rezoliucija Nr. 96 (I) pasmerkė genocidą, kuris yra „<...> ištisų žmonių grupių teisės į egzistavimą paneigimas <...> padarytas, kai visiškai ar iš dalies buvo sunaikintos rasinės, religinės, politinės ar kitos grupės. Baudimas už genocidą yra tarptautinio lygio klausimas.“ Rezoliucijoje kaip vienas iš genocido nusikaltimo sudėties požymių nurodoma politinė grupė, vėliau nebuvo įtraukta į privalomos tarptautinės teisinės galios aktuose įtvirtintą kodifikuotą genocido nusikaltimo apibrėžimą.
5. 1948 m. gruodžio 9 d. priimta Jungtinių Tautų Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, kuri įsigaliojo 1951 m. sausio 12 d. Pagal Konvenciją prieš genocidą susitariančiosios šalys patvirtino, kad genocidas – nesvarbu, ar jis vykdomas taikos, ar karo metu, – yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, ir įsipareigojo užkirsti jam kelią ir už jį bausti (I straipsnis). Genocidu laikoma veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent: a) tos grupės narių žudymas; b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams; c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį; d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas; e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai (II straipsnis). Baustinos veikos: a) genocidas; b) susitarimas vykdyti genocidą; c) tiesioginis ir viešas kurstymas vykdyti genocidą; d) pasikėsinimas vykdyti genocidą; e) bendrininkavimas vykdant genocidą (III straipsnis). Taigi pagal visuotinai pripažintas ir nagrinėjamai bylai aktualias tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Šis saugomų grupių sąrašas yra išsamus. Principai, kuriais grindžiama Konvencija prieš genocidą, civilizuotų tautų yra pripažinti įpareigojančiais valstybes net ir nesant jokių konvencinių įsipareigojimų. Taigi šie principai yra bendrosios tarptautinės teisės dalis. Konvencija prieš genocidą yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas įtvirtinanti universali tarptautinė sutartis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad SSRS šią Konvenciją pasirašė 1949 m. gruodžio 16 d., o ratifikavo 1954 metais.
6. Vadinasi, 1956 metais, S. D. veikos padarymo metu, genocidas buvo pripažįstamas nusikaltimu pagal tarptautinę teisę. Sprendžiant, ar S. D. tuo metu suvokė apie genocido baudžiamumą, pažymėtina, kad jis nusikaltimo padarymo metu jau turėjo kelerių metų patirtį LSSR MGB-KGB struktūrose. Teismai šioje byloje konstatavo, kad S. D. buvo žinoma apie LSSR MGB-KGB represinio pobūdžio veiksmus prieš Lietuvos partizanus, taip pat žinomas minėtos represinės institucijos vienas iš tikslų – fiziškai sunaikinti nacionalinio ginkluoto pasipriešinimo dalyvius – Lietuvos partizanus. Taigi S. D., dirbdamas LSSR saugumo struktūrose, iš esmės padėjo įgyvendinti okupacinės valdžios vykdomą politiką prieš Lietuvos gyventojus. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad genocidą (taip pat bendrininkavimą vykdant genocidą) draudžiantys ir baudžiamąją atsakomybę už tai numatantys tarptautinės teisės aktai S. D. 1956 m. buvo žinomi, o Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos dalies lietuvių tautos – saugomos nacionalinės, etninės grupės, naikinimo kvalifikavimas kaip genocido jam turėjo būti pakankamai numatomas.
Pažymėtina, kad pagal bendruosius teisės principus kaltinamieji negali pateisinti savo elgesio, kuris lėmė jų nuteisimą, vien tik nurodydami, kad taip iš tiesų buvo elgiamasi ir todėl tai buvo įprasta praktika. Valstybės praktika, kai yra toleruojamos ar skatinamos tam tikros veikos, kurios buvo laikomos nusikaltimais pagal nacionalinės ar tarptautinės teisės aktus, ir nebaudžiamumo jausmas, kurį tokia praktika sukelia tokių veikų kaltininkams, neužkerta kelio patraukti juos atsakomybėn ir nubausti (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 158; Streletz, Kessler ir Krenz prieš Vokietiją, § 74, 77–79).
7. Pabrėžtina ir tai, kad Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1968 m. lapkričio 26 d. priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui, kurioje įvirtintas tarptautinės baudžiamosios teisės principas, kad jokie senaties terminai negali būti taikomi karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui, taip pat ir genocidui, nesvarbu, kada jie padaryti.
Dėl genocido sudėties požymių ir BK 99 straipsnio taikymo
8. BK 99 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.
9. Genocido nusikaltimas Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintas po Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublika 1992 m. balandžio 9 d. prisijungė prie 1948 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį bei 1968 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kurio 2 straipsnis nustatė, jog Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius, o 3 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas turi grįžtamąją galią asmenims, padariusiems šiame įstatyme numatytus veiksmus iki jo įsigaliojimo, ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma. Nuo 1998 metų genocido nusikaltimas buvo inkorporuotas į 1961 m. BK (71 straipsnis), vėliau ir į naująjį 2000 m. BK (99 straipsnis).
10. Genocidu yra pažeidžiamos žmonijos ar jos dalies saugumo, egzistavimo bei išlikimo sąlygos. Nusikaltimo objektas yra bet kurios nacionalinės, etninės, rasinės, religinės, socialinės ar politinės grupės žmonių gyvybė, sveikata, laisvė, saugios egzistavimo sąlygos, vystymosi galimybės. Nukentėjusiaisiais nuo šio nusikaltimo laikomi žmonės, priklausantys bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei. Genocido nusikaltimui yra būdingas masiškumas bei itin sunkūs padariniai. Genocidu pripažįstama tik tokia veika, kai siekiama sunaikinti visą ar dalį saugomos grupės. Kai siekiama sunaikinti dalį saugomos žmonių grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai saugomai grupei.
Genocidas pasireiškia organizavimu, vadovavimu ar dalyvavimu padarant vieną ar kelias alternatyvias veikas, nukreiptas į visų ar dalies žmonių, priklausančių minėtoms grupėms, naikinimą, juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visų jų ar dalies žūtį, ribojant toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perduodant jų vaikus kitoms grupėms.
Genocidas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis organizuoja, vadovauja ar dalyvauja (bendrininkauja) naikinant žmones, priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, ir nori taip veikti. Be to, būtinasis genocido sudėties požymis yra tikslas – visiškai ar iš dalies sunaikinti saugomą grupę.
11. BK 99 straipsnyje apibrėžiant genocido nusikaltimą į saugomų grupių sąrašą, be nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, yra įtrauktos ir socialinės bei politinės grupės, tai yra dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėjo, kad „<...> socialinių ir politinių grupių įtraukimą į BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai.“ Be kita ko, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog BK 99 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas ir genocido nusikaltimo platesnis aiškinimas neprieštarauja Konstitucijai. Kita vertus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą (t. y. nustatyta BK 99 straipsnio grįžtamoji galia tokiems veiksmams, kurie laikomi genocido nusikaltimu tik pagal nacionalinės teisės normas), prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste reikšmingas ir po joje skundžiamų sprendimų priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05), kuriuo nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio (nullum crimen sine lege) pažeidimas dėl pareiškėjo nuteisimo pagal BK 99 straipsnį už Lietuvos gyventojų politinės grupės genocidą – dalyvavimą 1953 m. nužudant du Lietuvos partizanus. EŽTT, be kita ko, konstatavo, kad 1953 m. tarptautinė sutartinė teisė į genocido apibrėžimą neįtraukė politinių grupių, taip pat pakankamai aiškiai nebuvo galima nustatyti, kad tarptautinėje paprotinėje teisėje būtų numatytas platesnis genocido apibrėžimas už tą, kuris įtvirtintas Konvencijos prieš genocidą II straipsnyje (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 178). Nagrinėdamas, ar Lietuvos teismų pareiškėjo V.Vasiliausko byloje pateiktas jo veiksmų aiškinimas atitiko genocido sąvokos sampratą, kokia ji buvo 1953 m., EŽTT, be kita ko, nurodė, kad valstybės institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. Konvencijoje prieš genocidą. Tačiau ši diskrecija neleidžia nacionaliniams teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai. Atsižvelgdamas į tai, kad 1953 m. politinės grupės nebuvo įtrauktos į genocido apibrėžimą pagal tarptautinę teisę, EŽTT konstatavo, kad prokurorai neturėjo teisės retrospektyviai kaltinti, o nacionaliniai teismai – retrospektyviai nuteisti pareiškėjo V. Vasiliausko už Lietuvos partizanų kaip politinės grupės narių genocidą.
Iš EŽTT sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą taip pat matyti, kad Didžiosios kolegijos vertinimu Lietuvos teismai sprendimuose, priimtuose pareiškėjo V. Vasiliausko baudžiamojoje byloje, nepakankamai pagrindė išvadas, kad Lietuvos partizanai sudarė reikšmingą nacionalinės grupės dalį, tai yra dalį grupės, saugomos pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį.
13. Minėta, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje S. D. nuteistas už tai, kad padėjo sovietinės okupacinės valdžios atstovams prieš A. R. ir B. M. kaip „atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai – narius“, vykdyti genocido veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos partizanai – ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyviai – priskiriami „atskirai nacionalinei-etninei-politinei grupei“, o prieš A. R. ir B. M. nukreiptus neteisėtus okupacinės valdžios jėgos struktūrų veiksmus vertino kaip nukreiptus prieš reikšmingą „nacionalinės-etninės-politinės grupės dalį“. Taigi teismai partizanus apibūdino nacionalinės, etninės, politinės grupės požymiais. Tuo tarpu pagal įstatymą konstatavimas bent vieno naikinamos nacionalinės ar etninės, ar politinės grupės (jos dalies) požymio yra pakankamas pagrindas (esant ir kitiems genocido sudėties požymiams) taikyti BK 99 straipsnį. Minėti genocidu naikinamos grupės (jos dalies) požymiai turi savarankišką alternatyvią nusikaltimo sudėties požymio reikšmę.
Taigi S. D. yra nuteistas už padėjimą vykdyti genocidą prieš žmones, priklausančius nacionalinei, etninei ir politinei grupei. Politinė grupė nėra įtraukta į Konvencijos prieš genocidą saugomų grupių sąrašą. Tačiau tai nepaneigia S. D. baudžiamosios atsakomybės taikymo už genocidą pagrįstumo. Genocidu pripažįstami nusikalstami veiksmai, kurie nukreipti naikinti žmones, priklausančius bet kuriai pagal Konvenciją prieš genocidą saugomai grupei. Teismai byloje konstatavo, kad A. R. ir B. M. kaip pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, priklausę politinei grupei, kartu buvo saugomų pagal Konvenciją prieš genocidą žmonių grupių – nacionalinės ir etninės – nariai, todėl, nustačius genocidą prieš bet kurią iš šių grupių, yra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad teismų nustatyta faktinė aplinkybė – A. R. ir B. M. priklausymas politinei grupei – Lietuvos partizanams – yra svarbi atskleidžiant nusikalstamos veikos esmę ir istoriškai neatsiejama nuo nacionalinės, etninės grupės požymio vertinimo.
14. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėjo, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro inter alia tam tikros socialinės ar politinės grupės, išlikimui. Konstitucinio Teismo nutarime atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą pažymėta, kad kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.
15. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Jungtinių Tautų Tarptautinis Teisingumo Teismas (toliau ir – TTT) 2007 m. vasario 26 d. sprendime byloje Dėl Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį taikymo (Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją) (§ 193, 198–201), aiškindamas Konvencijos prieš genocidą saugomų grupių sąvoką, inter alia pažymėjo, kad kai taikomasi į dalį saugomos grupės, ta dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei. Šiuo teisės klausimu Tarptautinis Teisingumo Teismas nurodo tam tikrus kriterijus, aktualius nustatant grupės dalį pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį:
– pirma, tikslas sunaikinti turi būti nukreiptas bent į esmingą konkrečios grupės dalį; tai būtina dėl pačios genocido nusikaltimo prigimties: kadangi visos Konvencijos objektas ir tikslas yra užkirsti kelią tyčiniam grupių naikinimui, dalis, į kurią nusitaikyta, turi būti pakankamai reikšminga, kad turėtų įtakos visai grupei;
– antra, plačiai pripažįstama, kad genocidas gali būti įvykdytas, kai yra tikslas sunaikinti grupę, esančią geografiškai ribotoje vietovėje; turi būti vertinama vietovė, kurioje veikia ir kurią kontroliuoja kaltininkas; svarbi yra kaltininko turima galimybė; vis dėlto šis galimybės kriterijus turi būti įvertintas atsižvelgiant į pirmą ir pagrindinį esmingumo veiksnį; gali būti, kad tariamo kaltininko turima galimybė yra tokia ribota, kad esmingumo kriterijus nepatenkinamas;
– trečias kriterijus yra veikiau kokybinis nei kiekybinis; asmenų, į kuriuos nusitaikyta, skaičius turi būti ne tik įvertintas absoliučiais rodikliais, bet ir susietas su visu grupės dydžiu; papildomai, be dydžio skaičiais, gali būti naudinga įvertinti tos grupės dalies, į kurią buvo nusitaikyta, svarbą grupėje; jeigu konkreti grupės dalis yra simbolinė visai grupei arba yra esminė jos išlikimui, tai gali paremti išvadą, kad dalis yra esminga; grupės nustatymo reikalavimas ne visada priklausys vien nuo esmingumo kriterijaus, nors tai yra reikšmingas atramos taškas;
– išvardytas kriterijų sąrašas nėra išsamus, bet esmingumo kriterijus yra lemiamas.
16. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualios ir kai kurios Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai (toliau – ir TBTBJ) praktikos nuostatos. Pažymėtina, kad genocido nusikaltimo apibrėžimas pagal TBTBJ statuto 4 straipsnį ir jo nuostatas aiškinančias šio Tribunolo jurisprudenciją yra tapatus šio nusikaltimo apibrėžimui pagal Konvenciją prieš genocidą. TBTBJ sprendimuose, be kita ko, konstatuota, kad genocido tikslas gali būti išreikštas dvejopai. Jį gali sudaryti siekis išnaikinti labai didelį grupės narių skaičių, tai reikštų tikslą sunaikinti grupę en masse. Tačiau jį taip pat gali sudaryti siekis sunaikinti labiau ribotą skaičių asmenų, kurių pašalinimas padarytų įtaką grupės kaip tokios išlikimui. Tai reikštų tikslą sunaikinti grupę „atrankos būdu“ (TBTBJ Teisminio nagrinėjimo kolegijos 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Jelisić, byla IT-95-10-T, § 82). TBTBJ praktikoje vadovaujantis Jungtinių Tautų ekspertų 1992 m. genocido tyrimu nurodoma, kad terminas „iš dalies“ apibrėžiamas kaip implikuojantis pakankamai didelį skaičių, reikšmingą visai grupei, arba reikšmingą grupės dalį, tokią kaip jos vadovybė. Šis apibrėžimas reiškia, kad nors visiško grupės sunaikinimo nėra reikalaujama, būtina nustatyti „tikslą sunaikinti bent esmingą konkrečios grupės dalį“. TBTBJ manymu, skaičius turi būti suvokiamas labiau kaip „pakankamai esmingas“ nei „pakankamai didelis“. Ši apibrėžimo dalis reikalauja įrodymų, pagrindžiančių tikslą sunaikinti pakankamai esmingą skaičių, reikšmingą visai grupei (2001 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Sikirica, IT-95-8-T, dėl gynybos prašymo išteisinti, § 65). Genocido tikslas gali būti, be kitų faktų, nustatomas atsižvelgiant į įrodymus apie kitas (t. y. nebūtinai kvalifikuotas kaip genocidas) tyčines veikas, sistemingai daromas prieš tą pačią grupę (TBTBJ apeliacinės kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Prokuroras prieš Krstić, IT-98-33-A, § 33).
17. Pastebėtina, kad Konvencijoje prieš genocidą saugotinų grupių apibrėžimų nėra. Dėl Konvencijos prieš genocidą II straipsnio saugomų grupių Tarptautinis tribunolas Ruandai pažymėjo, kad nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių samprata yra labai plačiai ištyrinėta ir šiuo metu nėra visuotinai ir tarptautiniu mastu priimtų aiškių jų apibrėžimų; kiekviena iš šių sampratų turi būti įvertinama, atsižvelgiant į konkretų politinį, socialinį, istorinį ir kultūrinį kontekstą (byla Prokuroras prieš Rutaganda (ICTR-96-3-T, 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimas); byla Prokuroras prieš Kamuhanda (ICTR-95-54A-T, 2004 m. sausio 22 d. sprendimas, § 630)). Tai, ar grupė patenka į Konvencijos prieš genocidą apsaugos sritį, turi būti vertinama kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į objektyvius ypatumus konkretaus socialinio ar istorinio konteksto ir į subjektyvų kaltininkų suvokimą; saugomos grupės nustatymas turi būti atliekamas įvertinus tiek objektyvius, tiek subjektyvius kriterijus (byla Prokuroras prieš Semanza (ICTR-97-20, 2003 m. gegužės 15 d. sprendimas, § 317).
18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nacionalinės ir etninės grupių apibrėžimas sietinas su tautos sąvoka, kuri yra suprantama dvejopai (Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013, p. 576). Pirmoji reikšmė susijusi su sąvoka etnosas arba etninė grupė ir reiškia istoriškai susiformavusią žmonių bendriją – etninę tautą, turinčią bendrų etninių, kultūrinių požymių (kilmė, kalba, savimonė, teritorija, etnopsichologija, tradicijos ir kt.). Taigi etninė grupė – tai žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, kalbą, kultūrą, savimonę. Kita tautos reikšmė sietina su sąvoka nacija (lot. natio–tauta) arba moderni tauta, kuriai kaip dariniui būdingi valstybingumo, nacionalizmo ir pilietiškumo požymiai. Todėl naciją galima apibrėžti kaip žmonių bendriją, istoriškai susiformavusią kalbos, teritorijos, socialinio-ekonominio gyvenimo, kultūros ir nacionalinės savimonės bendrumo pagrindu, organizuotą valstybiniu politiniu ir ekonominiu požiūriais. Taigi nacionaline grupe laikytina istoriškai susiformavusi žmonių bendrija, priklausanti tam tikrai nacijai (tautai), susidariusi kalbos, teritorijos, socialinio-ekonominio gyvenimo, kultūros, nacionalinės savimonės ir kitų ypatybių bendrumo pagrindu. Tiek nacionalinei, tiek etninei grupei priklausantys žmonės gali būti tarpusavyje susiję ir visiškas tokių grupių, kaip atskiro darinio, atribojimas genocido nusikaltime ne visada galimas.
19. Konvencijos prieš genocidą pagrindinis tikslas yra apsaugoti žmones nuo masinio naikinimo tiek karo, tiek taikos metu ir genocidas nėra apibrėžtas kaip nusikaltimas, nukreiptas išimtinai vien tik prieš civilius gyventojus. Pažymėtina, kad žmonės, priklausantys bet kokiai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, konkrečioje teritorijoje tuo pačiu laiku vykdomo genocido metu gali būti naikinami dėl įvairių motyvų (pavyzdžiui, ir dėl priklausymo konkrečiai tautai, ir dėl išpažįstamos religijos), todėl genocidas vienu metu gali būti vykdomas prieš žmonių grupę, kuri pagal Konvenciją prieš genocidą priskirtina kelioms saugomoms grupėms.
Dėl politinės grupės
20. Nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbu įvertinti 1940-1956 metų laikotarpio tarptautines teisines ir istorines aplinkybes, taip pat nacionalinio pasipriešinimo okupacinei valdžiai apimtis (masiškumą) bei sovietų okupacinės valdžios vykdytų represijų prieš Lietuvos gyventojus mastą.
21. Visuotinai yra žinoma, kad 1940 m. birželio 15 d. buvo įvykdytas SSRS agresijos aktas prieš Lietuvos Respubliką – sovietų ginkluotųjų pajėgų įvedimas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Lietuvos Respublikos teritorijos okupavimas. Tęsdama agresiją, 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdė Lietuvos Respublikos teritorijos aneksiją. 1941 m. birželio mėn. Lietuvos Respublika buvo okupuota Vokietijos reicho, 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, ši okupacija baigėsi 1944–1945 m., kai SSRS reokupavo Lietuvos Respublikos teritoriją, o antroji sovietinė okupacija tęsėsi iki 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atstatyta Nepriklausoma Lietuvos valstybė.
22. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos gyventojai patyrė masines represijas, pažeidžiančias esmines žmogaus teises į gyvybę, sveikatą, laisvę ir orumą. Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėta, jog „<…> Įvairiais duomenimis, dėl abiejų SSRS įvykdytų okupacijų Lietuvos Respublika neteko beveik penktadalio gyventojų, įskaitant pabėgėlius. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai). Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944–1952 m. duomenys), <...> specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių; <...> vienos didžiausių represijų prieš civilius gyventojus vykdytos 1944–1946 m.: sulaikyta ir suimta iki 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, 32 tūkst. represuota ir išvežta į specialius lagerius ir kalėjimus, į SSRS kariuomenę 1944–1945 m. prievarta paimta 108,4 tūkst.; per 1944–1953 m. partizaninį karą prieš okupaciją iš viso suimta ir įkalinta apie 186 tūkst. žmonių. <...> Nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos Respublikos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Pažymėtina, kad okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas. Pažymėtina, jog iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad lietuviai kartu su latviais ir estais, taip pat kai kurių Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautybių asmenimis (pvz., vokiečiais, ukrainiečiais, Krymo totoriais, čečėnais, ingušais) traktuoti kaip asmenys, priklausantys „nepatikimoms“ tautoms; „nepatikimoms“ tautoms priklausantys asmenys būtent dėl jų tautybės buvo pasmerkti būti naikinami inter alia nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis tremtyje.“
23. Okupantai naudojo nežmoniškus kovos būdus: minosvaidžių ugnimi naikino partizanų šeimų ir jų rėmėjų sodybas, žuvusiųjų kūnus viešai niekino miestelių ir kaimų aikštėse, rengė agentų smogikų provokacijas (http://genocid.lt/centras/lt/138/a/). Represijos buvo taikomos ir prieš rezistencijos dalyvių bei jų rėmėjų šeimas: buvo konfiskuojamas turtas (ūkiai), masiškai tremiamos šeimos. Vadovaujantis SSRS Ministrų Tarybos nutarimais, didžiausi lietuvių trėmimai vykdyti 1948-1951 metais. Pirmieji du trėmimai (1948 m. gegužės ir 1949 m. kovo–balandžio mėn.) oficialiai buvo nukreipti prieš surastų partizanų ir besislapsčiusių žmonių, žuvusiųjų partizanų ir nuteistųjų šeimas, taip pat prieš rezistencijos dalyvius: 1948 m. gegužės mėn. iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 40 000 gyventojų (apie 11 000 šeimų), o ir 1949 m. kovo-balandžio mėn. daugiau kaip 32 000 žmonių (apie 10 000 šeimų) (Lietuva 1940–1990, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 303-308).
24. Pagrindiniai sovietų okupacinės valdžios organai, nuo 1944 metų vykdę represines akcijas slopindami lietuvių nacionalinį pasipriešinimą okupantams, buvo LSSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo liaudies komisariatų (NKVD ir NKGB) atitinkamos struktūros, nuo 1946 metų liaudies komisariatai pervadinti į ministerijas (MVD ir MGB), nuo 1954 metų – LSSR valstybės saugumo komitetas (KGB), taip pat veikė SSRS NKVD-MVD-MGB vidaus kariuomenė, specialūs „naikintojų“ būriai (stribai) bei kiti represiniai organai. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. liepos 16 d. įstatymu „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pripažino NKVD, NKGB, MGB, KGB nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje.
25. Okupacinės valdžios ir jos represinių organų vykdytas ginkluoto nacionalinio pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų – naikinimas buvo sisteminis, nuoseklus, pagrįstas aiškia metodika ir instrukcijomis. Minėta, kad represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir pažangiausią Lietuvos tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Toks naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui, taip pat palengvinti okupuotos Lietuvos sovietizaciją. Pasipriešinimo dalyvių naikinimas reiškė ne tik kliūčių įgyvendinti okupacinio režimo tikslus pašalinimą, tai turėjo ir kitą paskirtį – įbauginti Lietuvos gyventojus, parodant, koks likimas laukia atsisakančių paklusti okupacinei valdžiai.
Pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2006 m. sausio 25 d. rezoliucijoje Nr. 1481 „Dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo“ nurodyta, jog komunistiniai režimai masinius žmogaus teisių pažeidimus, nusikaltimus prieš juos pateisino pasitelkdami klasių kovos teoriją ir proletariato diktatūrą, jais buvo pateisinamas likvidavimas žmonių, kurie buvo laikomi žalingais naujos visuomenės kūrimui, todėl pripažįstami to režimo priešais, o kiekvienoje valstybėje didžioji dauguma aukų buvo etninės kilmės gyventojai.
26. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. <…> dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Jau 1944 m. rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Apygardą sudarė 2–5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas (tėvūnijas), būrius, skyrius. 2–3 apygardos sudarė sritį. Savo veiklą partizanų junginiai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas duodavo priesaiką. Partizanai vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais ir pasižymėjimo ženklais. Dešimt metų vykęs pasipriešinimas, dar vadinamas Lietuvos karu, rezistencija, partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę – (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį (http://genocid.lt/centras/lt/1486/a/). 1949 m. vasario 10–20 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, suvienijęs ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo junginius į vieningą organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Ši organizacija, vadovaujama partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto, parengė karinius-politinius dokumentus, įteisinančius Sąjūdį kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai bei atstovaujančiai nepriklausomos Lietuvos idėjai okupuotame krašte. Suvažiavimo metu – 1949 m. vasario 16 d. – buvo priimta politinė deklaracija, galutiniu partizanų kovos tikslu paskelbusi nepriklausomos Lietuvos parlamentinės Respublikos atkūrimą.
27. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ preambulę, Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį) organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai laikomas Lietuvos valstybės savigyna, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai; įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 2 straipsnio 2 dalyje konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje (remiantis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos 1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad „LLKS Taryba <...> okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“). Taigi Lietuvos partizanai gali būti apibūdinami ne tik kaip nacionalinės, etninės grupės dalis, bet ir politinė grupė, siekusi išsaugoti Lietuvos valstybės tęstinumą.
28. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. nutarime pažymėjo, kad „<...> atsižvelgiant į tai, kad prieš Lietuvos Respubliką vykdyta SSRS agresija, taip pat į Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusiomis Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis, kurių nariai turi kombatanto statusą. <...> Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų; iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais”.
29. Nacionaliniame ginkluotame pasipriešinime dalyvavo įvairaus statuso žmonės, pagal tautybę daugiausia lietuviai, juos vienijo bendras tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Pasipriešinimą rėmė ir kitais būdais okupacijai priešinosi didelė lietuvių tautos dalis. Minėta, kad turimais duomenimis dešimt metų vykusiame ginkluotame pasipriešinime aktyviai dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų; pasipriešinimo metu iš viso buvo nužudyta apie 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, 1945 metais Lietuva turėjo 2,5 mln. gyventojų (Lietuva 1940-1990, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 395), o 1951 metais – maždaug 2,3 mln. gyventojų (ten pat, p. 400). Nors nuo represijų nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių asmenų skaičiai yra neabejotinai dideli, jie turėtų būti vertinami ne tik pagal „kiekybinį“ kriterijų, bet ir bendro represijų, įskaitant masinius civilių trėmimus, masto kontekste. Minėta, kad sovietų valdžios represijos buvo nukreiptos ir prieš partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų šeimų narius, kurie taip pat buvo kalinami, tremiami ar žudomi, taip buvo siekiama sunaikinti didelę lietuvių tautos – nacionalinės, etninės grupės – dalį. Taigi bendras nukentėjusių pasipriešinimo dalyvių – Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų, nužudytų ar patyrusių kitokio pobūdžio represijas skaičius yra reikšmingas tiek absoliučiai, tiek atsižvelgiant į to meto Lietuvos bendrą gyventojų skaičių.
30. Minėta, kad Lietuvos gyventojų palaikymą turėję ginkluoti pasipriešinimo dalyviai – Lietuvos partizanai – įgyvendino tautos teisę į savigyną nuo okupacijos ir agresijos. Ginkluotas pasipriešinimas trukdė sovietinėms okupacinėms struktūroms vykdyti deportacijas, trėmimus ir kitas represines priemones prieš Lietuvos civilius gyventojus. Taip pasipriešinimo dalyviai ne tik realiai siekė užtikrinti tautos išlikimą (ją gindami), bet ir tokį išlikimą simbolizavo. Lietuvos partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta Lietuvos politinė ir karinė valdžia, užsienyje atstovaujama Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (Lietuvos Respublikos Pasipriešinimo 1940-1990 okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo preambulė (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1235 redakcija)).
31. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismai byloje nustatė, kad A. R., slapyvardžiu „Vanagas“, 1945 m. birželio 25 d. tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis – Lietuvos partizanas, vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo Merkinės bataliono vadu, Merkio rinktinės vadu, nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. vadovavo Dainavos apygardai, o nuo 1948 m. spalio 20 d. vykdė Pietų Lietuvos srities vado pareigas; 1949 m. vasario mėnesį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, slapyvardžiu „Vytautas“, pavaduotoju, 1949 m. rugsėjo 18 d. išrinktas LLKS Gynybos pajėgų vadu, 1949 m. lapkričio 3 d. paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju, 1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, slapyvardžiu „Vytautas“, perėmė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko ir Gynybos pajėgų vado pareigas. B. M., slapyvardžiu „Vanda“, nuo 1945 m. buvo Dainavos apygardos partizanų ryšininkė, Dainavos apygardos partizanė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus 1997 m. gruodžio 22 d. ir 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymais A. R. ir B. M. suteiktas kario savanorio teisinis statusas.
Teismai byloje nustatė, kad A. R. ir B. M. buvo aktyvūs ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai (rezistencijos) dalyviai, o A. R. dar buvo ir vienas iš šio pasipriešinimo vadovų. Lietuvos partizanai – atskira politinė grupė – buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. R. buvo persekiojimas ir buvo siekiama jį sunaikinti ne vien tik dėl narystės partizanų judėjime, bet ir kaip okupuotos valstybės politinės valdžios – LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininką. Bylos įrodymai patvirtina, jog tam buvo skirtos didelės LSRS VSK (KGB) pajėgos: sudaryta nuolatinė A. R. paieškos operatyvinė grupė, pasitelkta virš 40 agentų, kelerius metus buvo atliekamas didelis organizacinis darbas bei paieška.
Pažymėtina ir tai, kad būtent po A. R. ir jo žmonos B. M. sulaikymo LSSR VSK (KGB) vadovybei buvo raportuota, jog su A. R. sulaikymu baigta „lietuvių buržuazinių nacionalistų (banditų) vadeivų likvidacija“.
32. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pasipriešinimo okupacijai (rezistencijos) dalyviai – Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai- buvo reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis. Ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminės įtakos lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Tai atitinka pirmiau nurodytus saugomos grupės dalies pagal Konvencijos prieš genocidą II straipsnį požymius ir šios grupės asmenų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal BK vertintini kaip genocidas. Taigi pritartina teismų išvadoms, kad A. R. ir B. M., kaip Lietuvos partizanai, buvo pagal Konvenciją prieš genocidą saugomos nacionalinės, etninės grupės, prieš kurią buvo nukreipti okupacinės valdžios institucijų veiksmai ir kuriais siekta sunaikinti dalį šios grupės, nariai.
Dėl kaltės ir tikslo
33. Kasaciniuose skunduose ginčijama S. D. kaltė dėl genocido padarymo ir teigiama, kad jis neturėjo tikslo – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Šie teiginiai taip pat grindžiami ir tuo, kad, pasak kasatorių, A. R. ir B. M. sulaikymo metu partizaninis judėjimas nebevyko.
34. Iš bylos medžiagos ir teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad S. D. sąmoningai ir savanoriškai pradėjo tarnyba tuometinėje valstybės saugumo tarnyboje (MGB) 1952 m. balandžio mėn. Prieš tai jis baigė Vilniaus MGB operatyvinio personalo rengimo mokyklą, kur mokėsi dvejus metus nuo 1950 m. kovo mėn. Pastebėtina, kad S. D. mokėsi saugumo mokykloje ir pradėjo tarnybą saugumo struktūroje laikotarpiu, kai nacionalinis pasipriešinimo judėjimas (rezistencija) prieš okupacinę valdžia buvo aktyvus. S. D. nebuvo eilinis pareigūnas, nuo 1952 m. SSKP (komunistų partijos) narys, po MGB mokyklos baigimo jam suteiktas karininko – leitenanto laipsnis. Jis buvo paskirtas dirbti į Lietuvos SSR MGB 2 „N“ valdybą, kurios pagrindinė funkcija buvo kova su nacionaliniu pasipriešinimo judėjimu. Pažymėtina, kad minėtos valdybos 1 skyrius, kuriame ir dirbo S. D., sekė lietuvių nacionalinio pogrindžio dalyvius ir vadovybę (Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, p. 42-43). 1956 m. A. R. ir B. M. sulaikymo metu S. D. buvo LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos (kuri iš esmės buvo MGB 2“N‘ valdybos funkcijų perėmėja) pareigūnas – vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančios S. D. tarnybos kortelės įrašų matyti, jog jis 1951 m. lapkričio mėn. (bendrai 16 dienų) tiesiogiai „dalyvavo kovinėse operacijose su nacionaliniu pogrindžiu (banditizmu)“. Be to, nustatyta, kad S. D. buvo žinoma apie represinio pobūdžio veiksmus prieš partizanus, jis taip pat žinojo apie A. R. kaip partizanų vadą ir jo slapstymąsi. S. D. buvo įtrauktas į vieną iš dviejų A. R. ir B. M. sulaikymo grupių sudėtį, išklausė instruktažo metu nurodytą operacijos tikslą – sulaikyti Lietuvos partizanus – bei dalyvavo jų sulaikymo operacijoje.
Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad S. D. suvokė LSSR MGB-KGB, kaip represinės struktūros, vieną iš esminių veiklos tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, kaip nacionalinės, etninės grupės dalį, tiems tikslams pritarė bei dalyvavo juos įgyvendinant - slaptoje operacijoje, kurios metu buvo sulaikyti Lietuvos partizanai A. R. ir B. M., žinodamas ir suvokdamas apie po sulaikymo jiems gresiančius kankinimus, nužudymą ar deportaciją. Taigi S. D. dalyvavimas sulaikymo operacijoje yra neatsiejamos nuo LSSR VSK (KGB) tikslo sunaikinti Lietuvos partizanus kaip nacionalinės, etninės grupės dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje Kaune faktiškai ir dalyvavo LSSR KGB 4 valdybos, kurioje ir tarnavo S. D., pareigūnai, o tai tik patvirtina aplinkybę, jog S. D. nebuvo atsitiktinai į sulaikymo grupę pakliuvęs asmuo.
35. Genocido sudėties požymių buvimo S. D. veiksmuose nepaneigia ir tai, kad jis dalyvavo Lietuvos partizanų sulaikyme 1956 m., t. y. pasibaigus aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai laikotarpiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad genocidas gali būti padaromas ne tik vienu metu naikinant tam tikroms BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms priklausančius asmenis. Tokius veiksmus, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, gali skirti ilgesnis ar trumpesnis laikotarpis, juos gali padaryti įvairūs kaltininkai ir tai kvalifikavimui pagal BK 99 straipsnį reikšmės neturi. Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kad tokius kaltininkų veiksmus jungė vieningas sumanymas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje įvardytoms grupėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-895/2016). Nors aktyvus ginkluotas pasipriešinimas okupacinei valdžiai bei masinės represijos prieš Lietuvos gyventojus vyko 1944–1953 metų laikotarpiu, tačiau bylos dokumentai objektyviai rodo, jog okupacinės valdžios ir jos represinių organų tikslas visiškai sunaikinti nacionalinio pasipriešinimo vadovybę bei narius išliko ir pasibaigus aktyvaus pasipriešinimo laikotarpiui. Pasipriešinimo dalyviai ir toliau buvo naikinami būtent dėl jų priklausymo nacionaliniam pasipriešinimo judėjimui, siekiant galutinio tikslo – „lietuvių buržuazinių nacionalistų (banditų) likvidavimo“. Būtent esminę reikšmę, sprendžiant dėl subjektyviųjų genocido sudėties požymių buvimo S. D. veiksmuose, turi tai, kad jo dalyvavimas A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje buvo vieningo sumanymo sunaikinti dalį nacionalinės, etninės grupės – Lietuvos partizanų – įgyvendinimo dalis.
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad S. D. veiksmai, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, atitinka ir subjektyviuosius genocido sudėties požymius.
Dėl bendrininkavimo nuostatų taikymo
36. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 24 straipsnio nuostatas, nes S. D. negali būti nuteistas už padėjimą vykdyti genocido veiksmus, nenustačius kitų tikrųjų genocido veiksmų vykdytojų, jo tarpusavio ryšio su jais, susitarimo veikti bendrai.
37. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusio BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Padėjėju yra laikomas toks asmuo, kuris savo veika sudaro sąlygas nusikalstamos veikos padarymui (BK 24 straipsnio 1 ir 6 dalys).
38. Nustatyta, kad S. D. dalyvavo slaptoje operatyvinėje operacijoje Kaune sulaikant Lietuvos partizanus A. R. ir B. M.. Iš bylos matyti, kad S. D. kartu su kitais N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės nariais buvo numatytame poste Algirdo gatvėje. Sulaikymo operacijos plane nurodyta, kokių veiksmų turi imtis kiekviena sulaikymo grupė, atsižvelgiant į tai, kokiu maršrutu eis A. R. ir B. M., iš kurių aišku, kad tiek J. O., tiek N. D. vadovaujamos sulaikymo grupės pagal aplinkybes privalėjo sulaikyti A. R. ir B. M.. Tai, kad A. R. ir B. M. sulaikė J. O. vadovaujamos sulaikymo grupė, nereiškia, kad N. D. vadovaujamos grupės, kurioje buvo S. D., nariai nedalyvavo bendroje slaptoje operacijoje ir jų veiksmai mažiau pavojingi.
Minėta, kad S. D. žinojo apie sovietinės valdžios tikslą sunaikinti visus pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvius, taip pat žinojo, kad B. M. ir A. R. yra Lietuvos partizanai, o pastarasis ir vienas iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovų, suprato, kad operacijos metu jie bus nužudyti arba paimti į nelaisvę, kankinami, teisiami kaip “tėvynės išdavikai“, nuteisti, taip pat ir mirties bausme, ar deportuoti, ir to norėjo. Esant minėtoms aplinkybėms konstatuotina, kad S. D. savo veiksmais sudarė sąlygas vėliau kilusioms pasekmėms – B. M. buvo deportuota, o A. R. buvo žiauriai kankinamas, sunkiai sužalotas, tardomas ir nuteistas mirties bausme, kuri 1957 m. lapkričio 29 d. įvykdyta. S. D. veiksmai buvo neatsiejami nuo kitų operacijos dalyvių veiksmų, turint bendrą tikslą sulaikyti A. R. ir B. M.. Taigi byloje bendrininkų susitarimo ribos yra nustatytos pakankami tiksliai.
39. Plenarinės sesijos nuomone, neįvardijimas šioje byloje genocido tiesioginių vykdytojų, nulemtas objektyvių priežasčių (pernelyg ilgas laiko tarpas nuo nusikaltimo padarymo iki bylos tyrimo pradžios, archyvinių dokumentų trūkumas, asmenų, dalyvavusių genocide, nustatymo sudėtingumas ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad sovietinis genocidas tarptautinių teisminių institucijų iki šiol nėra įvertintas. Kita vertus, ne visais atvejais teisiant konkretų asmenį už genocidą įmanoma ir būtina nurodyti tiesioginius genocido organizatorius, vadovus ir kitus dalyvius. Šiuo atveju svarbu nustatyti kaltinamo asmens ryšį su genocidą vykdančiomis institucijomis ir asmenimis bei jo paties padarytos veikos požymius. Byloje teismai nustatė S. D. ryšį su genocidą vykdžiusia okupacine valdžia, jo veiksmų vykdant genocidą apimtį bei tyčios turinį. Todėl tai, kad kaltinime nėra nurodyti konkretūs asmenys, tiesiogiai kankinę ir sušaudę A. R. bei deportavę B. M., nereiškia, kad S. D. nuteistas nepagrįstai ir neturi esminės reikšmės teisiniam S. D. nusikalstamos veikos vertinimui. Byloje nustatyta, kad S. D. veikoje yra visi būtinieji genocido sudėties požymiai.
40. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 99 straipsnį dalyvavimas genocide naikinant saugomos grupės narius juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lemtų visų jų ar dalies žūtį, ribojant toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perduodant jų vaikus kitoms grupėms, yra vienas iš alternatyvių nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių. Be to, dalyvavimas genocide pasireiškia ne tik minėtų veiksmų, kuriais atimama gyvybė, žalojami žmonės, sudaromos nežmoniškos gyvenimo sąlygos ar ribojamas gimstamumas, atlikimu, bet ir sąlygų tokių veiksmų atlikimui sudarymu. Taigi dalyvavimas genocido nusikaltime gali pasireikšti ir padėjimo veiksmais (BK 24 straipsnis 6 dalis). Tačiau tokie kaltininko veiksmai turi būti kvalifikuojami tik pagal BK specialiosios dalies normą – 99 straipsnį, be nuorodos į BK 24 straipsnį. Nors byloje S. D. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį, tokia nusikalstamos veikos kvalifikacija, nors ir perteklinė, nekeičia ir nesunkina S. D. teisinės padėties ir nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.
Dėl bausmės
41. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusi asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Sistemiškai aiškinant BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktus, 54 straipsnio 3 dalį, akivaizdu, kad vienas iš esminių bausmės tikslų – teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas – pirmiausia yra susijęs su konkrečia bausme asmeniui, t. y. bausmės individualizavimu, o antra – skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama ir į visuomenės interesą.
42. Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžta, kad konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia reiškia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
43. Kasacinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Taigi teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą. Iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau ji nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą.
44. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje konstatavo, kad S. D. vaidmuo padarytame nusikaltime buvo antraeilis, jis yra seno amžiaus (85 metai), silpnos sveikatos, neteistas, nuo nusikaltimo padarymo kitų nusikalstamų veikų nėra padaręs. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į ilgą baudžiamojo proceso trukmę byloje, nustatė teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Plenarinė sesija taip pat atkreipia dėmesį, kad nusikaltimas padarytas beveik prieš 60 metų, be to, įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, S. D. dalį laisvės atėmimo bausmės yra atlikęs. Atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, tolesnis likusios teismų paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas iš esmės reikštų vienintelį bausmės paskirties – nubaudimo– realizavimą. Tuo tarpu kiti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai nagrinėjamoje byloje objektyviai nebegali būti pasiekiami ir netenka prasmės.
45. Plenarinė sesija, įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi S. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra mažintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 10 d. nutartį.
S. D., pripažintam kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, sumažinti laisvės atėmimo bausmę iki faktiškai atlikto jos laiko – penkių mėnesių šešių dienų – ir laikyti, kad S. D. bausmę atliko.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
Eligijus Gladutis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Tomas Šeškauskas
Artūras Pažarskis
