Dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą apeliaciniam skundui paduoti, asociacijos teisę atstovauti šalies interesams, apeliacinio skundo priėmimą, šeimos bylų teismingumą, vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, teismo ekspertizės skyrimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-454-969/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19843-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.1; 2.6.4.4.2; 3.1.2.5; 3.2.4.9.6.1; 3.3.1.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. I. C. ir atsakovo K. M. (K. M.) kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. I. C. ieškinį atsakovui K. M. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą apeliaciniam skundui paduoti, asociacijos teisę atstovauti šalies interesams, apeliacinio skundo priėmimą, šeimos bylų teismingumą, vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, teismo ekspertizės skyrimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo nustatyti sūnaus L. L. C. (L. L. C.) gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš atsakovo 435 Eur išlaikymą vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo civilinės bylos iškėlimo dienos ir jo pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, lėšų administratore uzufrukto teise paskirti vaiko motiną – ieškovę, taip pat priteisti iš atsakovo 1391 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. iki ieškinio padavimo dienos – 2013 m. lapkričio 27 d.

Ieškovė nurodė, kad šalys susipažino 2012 m. gegužės mėnesį Graikijoje, kur ieškovė po studijų dirbo, o atsakovas atostogavo. Praėjus 3 savaitėms nuo pažinties jie susitarė, jog ieškovė praleis vasarą Norvegijoje, o vėliau grįš tęsti studijų į Jungtinę Karalystę. Ieškovei, atvykusiai į Norvegiją, nepavyko rasti darbo vasarai, taip pat įstoti į universitetą. 2012 m. rugpjūčio mėn. ieškovė tapo nėščia. Nėštumas buvo komplikuotas, todėl likus 2 savaitėms iki gimdymo ieškovė grįžo į Lietuvą ir čia 2013 m. balandžio 12 d. pagimdė šalių sūnų. Vaikui buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, išduotas pasas. 2013 m. liepos 15 d. ieškovei grįžus į Norvegiją šalys susipyko ir atsakovas liepė jai su vaiku išvykti į Lietuvą. Atsakovo pykčiui atlėgus ieškovė liko Norvegijoje, tačiau jis vis tiek pasiūlė ieškovei vykti į Lietuvą, nes jis norėjo pailsėti. Ieškovei išvykus, po 10 dienų atsakovas atvyko į Lietuvą. Šalys planavo grįžti į Norvegiją, tačiau 2015 m. rugpjūčio 15 d. joms vėl susipykus ieškovė gavo žinutę mobiliuoju telefonu, kad viskas baigta ir atsakovas išvažiuoja į Norvegiją. Išvykdamas atsakovas nurodė, kad jis nenorėtų, jog sūnus gyventų su ieškove, todėl ji saugumo dėlei liko gyventi Lietuvoje. 2013 m. rugpjūtį atsakovas atvyko į Lietuvą. Ieškovė su sūnumi susitiko su atsakovu. Vėliau ieškovė su sūnumi skrido į Norvegiją, į šeimų mediaciją. Norvegijoje ieškovė rado parengtus dokumentus sūnaus turimą Lietuvos pilietybę pakeisti į Norvegijos Karalystės pilietybę, tačiau šių dokumentų nepasirašė. Šiuo metu ieškovė su sūnumi gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvoje.

Šalių sūnus, kuriam suteikta motinos pavardė, nuo pat gimimo nė dienos nėra gyvenęs atskirai nuo ieškovės. Ieškovei vaiką padeda prižiūrėti jos tėvai, prie jų vaikas emociškai yra labai prisirišęs. Nustačius gyvenamąją vietą su atsakovu vaiko psichinė būklė pablogės, tai sukels jam neigiamų emocinių išgyvenimų. Tokio amžiaus vaikui ypač reikalingas motinos dėmesys, nenutrūkstamas ryšys su ja.

Atsakovas neteikia vaikui išlaikymo nuo 2015 m. rugpjūčio 15 d. Atsakovas yra Norvegijos Karalystės pilietis, kurioje minimalus darbo užmokestis yra daug didesnis nei Lietuvoje. Atsakovas yra dirbantis, solidžias pajamas ir turto turintis asmuo: jis dirba mokytoju ir dar keliose darbovietėse, pastaraisiais metais į nekilnojamąjį turtą investavo apie 2,8 milijono kronų (376 506,02 Eur), įsigijo automobilį už 40 000 kronų (4344,30 Eur), turi savo muzikos įmonę. Kitų išlaikytinių atsakovas neturi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – nustatė L. L. C. gyvenamąją vietą su ieškove, priteisė iš atsakovo 435 Eur išlaikymą vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. lapkričio 27 d. – iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę, taip pat priteisė iš atsakovo 1391 Eur sūnaus išlaikymo įsiskolinimą nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. iki ieškinio teismui padavimo dienos. Įsiteisėjus šiam sprendimui teismas panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad šalys yra 2013 m. balandžio 12 d. gimusio L. L. C. tėvai. Ieškovė savo vardu Lietuvoje neturi įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, transporto priemonių, nuo 2015 m. vasario 1 d. dirba Jungtinėje Karalystėje esančioje įmonėje „Transline“, jos metinės pajamos – 17 000 svarų sterlingų. Atsakovas turi nuosavybės teise priklausančio turto Kroidene, Bergene – būsto nuosavybės teisės įgytos 2012 m. lapkritį maždaug už 340 000 Eur, jis dirba mokytoju ir gauna 3657,31 Eur darbo užmokestį.

Dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo teismas nurodė, kad nagrinėję atsakovo ieškinį ir apeliacinį skundą Norvegijos teismai sprendė, jog šalių ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nepatenka į Norvegijos teismų jurisdikciją, todėl ginčas nagrinėtinas pagal Lietuvos teisės normas.

Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nuostatą, kad teismas ginčą išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į jo norą (CK 3.174 straipsnis). Nagrinėjamu atveju dėl nebrandaus vaiko amžiaus (2015 m. balandžio 12 d. jam suėjo tik 2 metai) teismas neturėjo galimybės išsiaiškinti jo norus, tačiau aiškinosi visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, būtinas bylai teisingai išspręsti ir prioritetiniam vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principui užtikrinti.

Šalių sūnus gimė Lietuvoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietis. Vaikas nuo pat gimimo (išskyrus labai trumpus laikotarpius, praleistus Norvegijoje) gyvena Lietuvoje. Ieškovė tinkamai rūpinasi vaiko sveikata. Ieškovė, su kuria vaikas gyvena nuo pat gimimo, objektyviai turi didesnes galimybes žinoti vaiko įpročius, maitinimo bei poilsio režimą, mėgstamus žaidimus, todėl geriau nei atsakovas gali užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių įgyvendinimą ir sudaryti palankias sąlygas vaikui visapusiškai ir harmoningai vystytis. Atsakovui, gyvenusiam su vaiku labai trumpą laiką, tektų mokytis kasdienės vaiko priežiūros, suprasti vaiko poreikius ir žinoti, kaip juos geriausiai tenkinti. L. L. C. yra vienintelis atsakovo vaikas, todėl gyvendamas skyrium nuo sūnaus jis negali turėti pakankamai įgūdžių auginti vaiką ir kasdien tinkamai juo rūpintis. Ieškovė gyvena pas savo tėvus name (duomenys neskelbtini) čia jai skirta gyvenamoji patalpa, taigi ieškovė užtikrina vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Jos materialinė padėtis buvo ir yra gera, nuo 2015 m. vasario 1 d. ji pradėjo dirbti ir gauna nuolatines pajamas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kad vaiko interesus geriausiai atitinka jo gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove. Be to, atsakovas, nors ir nesutinka su ieškinio reikalavimu nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, nereiškė reikalavimo nustatyti gyvenamąją vietą su juo, neteikė įrodymų, kad sūnumi jis gali pasirūpinti geriau nei ieškovė. Atmetęs ieškinio reikalavimą teismas privalėtų išspręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos, o atsakovui neteikiant įrodymų, to neįmanoma būtų padaryti arba tai labai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes atsakovas yra užsienio valstybės pilietis.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė neužtikrina vaikui tokių gyvenimo sąlygų, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir socialiniam vystymuisi. Nei atsiliepime į ieškinį, nei apklausiamas bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą netenkinti ieškinio reikalavimo. Taigi atsakovas tik dėl jam pačiam žinomų ir suprantamų priežasčių nenori, kad teismo sprendimu tarp šalių būtų atkurta nors minimali teisinė taika ir užtikrinta protinga interesų pusiausvyra, kas geriausiai atitiktų šalių sūnaus interesus. Gyvenamosios aplinkos pakeitimas ir emocinio ryšio nutraukimas su motina bei su kitais šalių sūnaus artimoje aplinkoje esančiais žmonėmis neabejotinai padarytų žalą vaiko psichinei būklei, sukeltų stiprius ir nemalonius emocinius išgyvenimus. Tai lemia išvadą, kad šiuo metu nėra pagrindo ir poreikio keisti faktiškai jau nusistovėjusią vaiko gyvenamąją vietą su ieškove (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.169 straipsnis).

Atsakovo procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu sukėlė abejonių dėl jo deklaruojamų tikslų, susijusių su sūnum. Atsakovas nuolat kėlė klausimą dėl bendravimo tvarkos su sūnumi nustatymo, jos laikymosi, kaltino ieškovę, kad ji nesudaro jam tinkamų sąlygų bendrauti su vaiku, nors byloje buvo nagrinėjami tik ieškovės pareikšti reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Ši byla teisme iškelta 2013 m. lapkričio 28 d. Atsakovas tik 2015 m. kovo 5 d. pareiškė priešieškinį, bet ne dėl vaiko gyvenamosios vietos, o dėl bendravimo tvarkos nustatymo. Tokio reikalavimo pareiškimas (nesutinkant su ieškovės ieškiniu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) yra neracionalus ir būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą, todėl nebuvo priimtas ir nagrinėjamas šioje byloje.

Atsakovo procesinis elgesys vertintinas kaip pažeidžiantis CPK 7, 8 straipsniuose įtvirtinus proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos (bendradarbiavimo) principus. Atsakovas veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą. 2015 m. birželio 1 d. nutraukęs teisinių paslaugų sutartį su jam atstovavusia advokatų kontora „Čerka ir partneriai“, atsakovas pateikė teismui prašymą atidėti 2015 m. birželio 2 d. paskirtą teismo posėdį, kad galėtų pasirūpinti tinkamu atstovavimu, tačiau bylos eiga nesidomėjo, iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. vykusio teismo posėdžio beveik per pustrečio mėnesio nesusirado atstovo ir pats posėdyje taip pat nedalyvavo. Atsakovui apie 2015 m. rugpjūčio 18 d. numatytą teismo posėdį buvo gerai žinoma, nes apie tai jis buvo informuotas ne tik teismo pranešimu, bet ir 2015 m. birželio 3 d. raštu, kuriuo buvo paragintas įvykdyti jam skirtus teismo įpareigojimus pateikti duomenis apie savo turtinę padėtį ir kuriame buvo papildomai priminta apie teismo posėdį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas kreipėsi į Norvegijos Karalystės teisingumo ir visuomenės saugumo ministeriją dėl netinkamo dokumentų įteikimo, tačiau šiai institucijai galimai neatskleidė informacijos, kad dokumentai buvo perduoti ne Norvegijos centrinei institucijai, o tiesiogiai atsakovui jo paties 2015 m. birželio 1 d. raštišku prašymu. Ieškovės atstovo pateikta informacija patvirtina, kad prieš pat teismo posėdį savaitgaliui atsakovas buvo atvykęs pasimatyti su sūnumi ir iš Lietuvos išvyko posėdžio dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 18 d. 11.30 val., nepateikęs teismui jokių prašymų ar pareiškimų ir nepasirūpinęs tinkamu atstovavimu.

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismas nurodė, kad atsakovas sutiko, jog vaikui turėtų būti priteistas Lietuvoje gyvenančio asmens poreikius atitinkantis išlaikymas, t. y. sutiko teikti savo sūnui pusę Vyriausybės nustatyto minimalaus atlyginimo dydžio atitinkantį išlaikymą. Esantys byloje duomenys apie atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą bei gaunamas pajamas (turi būstą, kurio vertė apie 340 000 Eur, gauna 3657,31 Eur mėnesinį darbo užmokestį dirbdamas mokytoju Auklėjimo, sporto ir kultūros centre Bergene, turi nuosavą firmą, kurioje buvo įdarbinta ir ieškovė) leidžia spręsti, kad ieškovės prašomas priteisti išlaikymo dydis – 435 Eur kas mėnesį – atitinka protingumo kriterijus. Atsakovas, nors ir nepristatė dokumentų apie savo turtinę padėtį, tačiau neneigė ieškovės atstovo nurodytų aplinkybių, patvirtinančių jo gerą turtinę padėtį – kad dirba keliose darbovietės ir gauna pajamų iš gyvenamojo būsto nuomos. Atsakovui neteikiant įrodymų, kad būtų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, teismas visas abejones turi vertinti vaiko interesų naudai ir priimti vaiko teises ir interesus apsaugantį teismo sprendimą (CPK 185 straipsnis, CK 3.194 straipsnio 1 dalis, 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Prasidėjus teisminiams procesams atsakovas tik nuo 2014 m. rugsėjo pradėjo teikti išlaikymą vaikui po 134,83 Eur kas mėnesį. Ieškovės atstovas 2015 m. rugpjūčio 20 d. teismo posėdyje patikslino, kad atsakovas yra suteikęs 1130 Eur išlaikymą, todėl vykdymo procese šia suma priteistas išlaikymas mažintinas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas išlaikymo neteikia nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad išlaikymas sūnui pradėtas teikti tik nuo 2014 m. rugsėjo, todėl reikalavimas priteisti 1391 Eur išlaikymo įsiskolinimą nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d., t. y. iki ieškinio teismui pateikimo dienos, yra tenkintinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteistas išlaikymas po 435 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ir 1391 Eur išlaikymo įsiskolinimas, šią bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė papildomai išspręsti ir vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu atsakovu klausimą, taip pat panaikino Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo dalis, kuriomis panaikintos (įsiteisėjus teismo sprendimui) laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2014 m. gruodžio 5 d. teismo nutartimi, nustatančios laikiną atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką, bei priteistas iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kitą Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo dalį teisėjų kolegija paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad nagrinėja atsakovo apeliacinį skundą, kurį, šalindamas trūkumus, pasirašė ir pats atsakovas.

Atsakovas yra Norvegijos Karalystės pilietis, o ieškovė ir šalių vaikas – Lietuvos Respublikos piliečiai. Šalių vaikas gimė Lietuvoje, ieškovė su vaiku nuo jo gimimo gyvena Lietuvoje su savo tėvais (išskyrus trumpalaikius išvykimus), Lietuvoje deklaruota ieškovės su vaiku gyvenamoji vieta, čia vaikas nuolat vedamas į sveikatos priežiūros įstaigą, todėl darytina išvada, jog ieškovės ir vaiko gyvenamoji vieta yra Lietuvos valstybėje. Šią aplinkybę yra nustatęs ir Norvegijos Bergeno apylinkės teismas, kuris, nagrinėdamas atsakovo pareiškimą dėl sūnaus globos, gyvenimo su juo ir jo lankymo, konstatavo, jog negalima traktuoti, kad vaikas gyvena Norvegijoje, ir bylą nutraukė kaip nepriklausančią Norvegijos teismų jurisdikcijai. Taigi, nustačius, kad ieškinio pateikimo metu (2013 m. lapkričio 27 d.) ieškovės ir sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje ir jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nėra pagrindo spręsti, jog Lietuvos teismas neturi šioje byloje jurisdikcijos, nes būtent šiuo atveju (esant dviem sąlygoms – Lietuvos pilietybė ir gyvenamoji vieta Lietuvoje) Lietuvos teismas turi išimtinę jurisdikciją (CPK 785 straipsnio 1 dalis). Be to, 2007 m. spalio 30 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Lugano konvencija) 2 skirsnio 5 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatos leidžia ieškovei pasirinkti Lietuvos teismą, nes tiek jos, tiek vaiko gyvenamoji vieta ieškinio padavimo metu ir dabar yra Lietuvoje.

Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove neatitinka vaiko interesų ir kad juos labiau atitiktų gyvenamosios vietos nustatymas su atsakovu. Byloje nustatytos aplinkybės, tokios kaip: 1) vaikas nuo pat gimimo gyvena su ieškove, 2) jam šiuo metu tik treji metai, 3) ieškovė rūpinasi vaiku, 4) ieškovė dirba, gyvena tėvų name, 5) Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus, Kauno miesto socialinių paslaugų centro darbuotojai nenustatė, kad vaikui pas ieškovę augti būtų nesaugu, nustatė priešingas aplinkybes, 6) ieškovė vaiko sveikata rūpinasi nuolat, leidžia spręsti, kad vaikui sudarytos tinkamos gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė neleidžia ar trukdo atsakovui bendrauti su vaiku nustatyta tvarka. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatyta laikina bendravimo tvarka nėra pakankamai konkreti (aiški), dėl to kyla šalių nesutarimų ir kartais neįvyksta susitikimai, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė nevykdo jai tenkančios pareigos užtikrinti vaiko bendravimą su atsakovu nustatyta tvarka. Atsakovo bendravimo su vaiku tvarka turi būti nustatyta teismo sprendimu, atsižvelgiant į abiejų šalių pageidavimus, galimybes (darbo laiką ir pan.) ir vaiko interesus, kas pašalintų atsakovo abejones dėl jo galimybės nuolat bendrauti su vaiku.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, nepagrįstai nesprendė ginčo dėl atsakovo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant (CK 3.170, 3.175 straipsniai), taip pažeisdamas tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas (CK 3.161 straipsnio 6 dalis, 3.170 straipsnis, CPK 143, 376, 377 straipsniai). Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir neatskleidė bylos esmės, o nesurinkus byloje dėl to įrodymų, apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti iš esmės šio reikalavimo, todėl ši bylos dalis grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus reikalavimą, kuris nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, šalys prarastų teisę teismo sprendimą skųsti apeliacine tvarka, kas galėtų būti įvertinta kaip šalių teisių ribojimas siekiant teisingumo. Pirmosios instancijos teismui reikia gauti ne tik atsakovo, bet ir ieškovės pasiūlymus dėl bendravimo tvarkos su vaiku, turi būti išsiaiškintos šalių galimybės, nustatyta tokia bendravimo tvarka, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus.

Ieškovė neteikė įrodymų, pagrindžiančių vaiko poreikius, o pirmosios instancijos teismas neanalizavo vaiko poreikių, nerinko su tuo susijusių įrodymų, apsiribojo tik šalių turtinės padėties nustatymu ir įvertinimu. Nenustačius vaiko poreikių (vienos iš sąlygų, nustatant išlaikymo dydį), nėra galimybės spręsti apie išlaikymo dydžio pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, kad bylos dalis dėl bendravimo tvarkos nustatymo perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siekiant ekonomiškumo ir operatyvumo, bylos dalis dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo taip pat perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – konstatuoti, kad atsakovo apeliacinis skundas pateiktas praleidus CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių naikinamąjį terminą ir kad atsakovo vardu apeliacinį skundą pasirašęs asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovas nėra tinkamas atsakovo atstovas šioje byloje, ir civilinę bylą nutraukti, priteisti iš atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, per kurį galima prašyti atnaujinti praleistą terminą paduoti apeliacinį skundą, yra naikinamasis. Toks terminas negali būti atnaujintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-143/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-143/2008">3K-3-143/2008</a>). Nagrinėjamu atveju naikinamasis terminas yra suėjęs. Atsakovo apeliacinis skundas teismui pateiktas 2016 m. sausio 25 d., t. y. praėjus 4 mėnesiams ir 21 dienai nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti atsakovo apeliacinį skundą, o jam to nepadarius apeliacinis procesas turėjo būti nutrauktas.

Atsakovui buvo suteikta galimybė įstatymų nustatyta tvarka ginti savo interesus ir jam buvo žinoma apie šį teisminį procesą. Atsakovas teikė procesinius dokumentus (atsiliepimą į ieškinį), prašymus, atskiruosius skundus, asmeniškai dalyvavo teismo posėdžiuose tiek bylos parengiamojoje stadijoje (2014 m. lapkričio 28 d.), tiek bylą nagrinėjant iš esmės 2015 m. kovo 26 d. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas naudojosi advokatės Jurgitos Grigienės pagalba. Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. aiškinamasis raštas patvirtina, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. atsakovas nustojo domėtis bylos eiga, tinkamu savo interesų atstovavimu, nors ir žinojo apie 2015 m. rugpjūčio 18 d. teismo posėdį, į jį neatvyko, tą dieną išvyko iš Lietuvos.

Atsakovo apeliacinis skundas yra pasirašytas netinkamo asmens – asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovo, o ne paties atsakovo. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3P-1518/2015; 2015 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461-611/2015">3K-3-461-611/2015</a>). Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju asociacija nėra tinkamas atsakovo atstovas byloje, apeliacinis procesas turėjo būti nutrauktas CPK 315 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodomus argumentus ieškovė išdėstė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl imperatyviųjų proceso teisės normų, reglamentuojančių naikinamojo termino praleidimo ir atstovavimo institutą, pažeidimų, todėl galimai yra pagrindas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis nemotyvuota ir pažeidžiama ieškovės teisė į teisingą teismą.

Pagal kasacinio teismo praktiką tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-465/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-465/2008">3K-7-465/2008</a>; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-359/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-359/2009">3K-3-359/2009</a>; kt.). Kauno apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovo teisės savo narių vardu pateikti procesinius dokumentus (apeliacinį skundą), vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika 2015 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMjQxOS0yNjQvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-2419-264/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-2419-264/2015">2S-2419-264/2015</a> nurodė, kad įstatuose įtvirtinta teisė atstovauti savo nariams turi būti vienas iš asociacijos veiklos tikslų, t. y. kaip pagalbinis tikslas siekiant pagrindinių asociacijos tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461-611/2015">3K-3-461-611/2015</a>), ir konstatavo, kad jokių kitų veiklos tikslų asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ neturi.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pirmosios instancijos teismo sprendime buvo nustatytas 30 d. apskundimo terminas, nors tais atvejais, kai atsakovas gyvena užsienyje, nustatomas 40 d. terminas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo išsiųstas atsakovui nepridėjus jo vertimo į norvegų kalbą. Atsakovas buvo sutikęs, kad procesas vyktų su vertimu į anglų kalbą, kai jam atstovavo advokatas, tačiau nedavė sutikimo, kad teismo sprendimas būtų pateiktas be vertimo į norvegų kalbą, kai jam advokatas nebeatstovavo ir jis neturėjo jokio atstovo. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 4 d. raštu patvirtino, kad, gavęs Norvegijos Karalystės teisingumo ir visuomenės saugumo ministerijos, kaip centrinės teismo procesinių dokumentų įteikimo įstaigos, raštą dėl atsisakymo priimti dokumentus nepateikus vertimo į norvegų kalbą, šį vertimą parengė ir išsiuntė, tačiau teismo sprendimas su vertimu į norvegų kalbą iki šiol nėra įteiktas atsakovui. Negalėdamas daugiau laukti dėl pažeidžiamų vaiko interesų, atsakovas kreipėsi į jo teises ginančią asociaciją „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“, o ši – į Kauno apylinkės teismą ir atsakovui 2016 m. sausio 18 d. buvo įteiktas teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimas su vertimu į norvegų kalbą. Taigi atsakovas pagrįstai prašė atnaujinti terminą pateikti apeliacinį skundą dėl netinkamo sprendimo įteikimo, pažeidžiant 1965 m. lapkričio 15 d. Konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau – ir 1965 m. Hagos konvencija) 3, 5 straipsnių reikalavimus. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, kad nurodytas naikinamasis terminas taikytinas tik tuo atveju, kai teismas, įteikdamas atsakovui teismo procesinius dokumentus, laikėsi teisės aktų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-2012). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje teisė būti informuotam apie teismo procesą traktuojama kaip sudėtinė teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalis pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį (EŽTT 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje N. D. prieš Portugaliją, pareiškimo Nr. 69829/01; kt.). Pagal įstatymą negalima tokia procesinė situacija, kai terminas apskųsti sprendimą pasibaigia apie jo priėmimą ne tik nepranešus kitai ginčo šaliai, bet ir neleidžiant prašyti atnaujinti dėl nuo šalies nepriklausančių aplinkybių praleistą terminą.

Atsakovas, vykdydamas Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartį, kurią gavo 2016 m. kovo 23 d., per teismo nustatytą 7 d. terminą nuo nutarties įteikimo pašalino apeliacinio skundo ir kitų teismui teiktų procesinių dokumentų trūkumus, pasirašydamas apeliacinį skundą ir kartu pateikdamas atsakovui atstovaujančios asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ įstatus bei pažymą, patvirtinančią, jog atsakovas yra asociacijos narys, kurio teises gina asociacija, siekdama jos įstatuose įtvirtintų tikslų – ginti ir apsaugoti su šeimos teisiniais santykiais susijusius interesus, atstovavimas nėra vienintelis asociacijos tikslas. CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte nenustatyta, kad, atitinkamo juridinio asmens vienasmeniam valdymo organui atstovaujant savo dalyviams pagal asociacijų, viešųjų juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytus tikslus, byloje advokato dalyvavimas yra privalomas. Tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad asociacijos vienasmenis valdymo organas bylos vesti nedalyvaujant advokatui negali, būtų apsunkintas CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytų juridinių asmenų dalyvių teisių gynimas, būtų patiriamos papildomos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi05OTctMTc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-997-178/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-997-178/2015">2-997-178/2015</a>). Analogiškos pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzYtNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-136-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-136-701/2015">3K-3-136-701/2015</a>).

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl bylos teismingumo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove ir bylą nutraukti nustačius, kad byla jos iškėlimo metu nebuvo teisminga Lietuvos teismams, o jei byla nebus nutraukta – bylos dalį dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Byla jos iškėlimo metu buvo teisminga Norvegijos Karalystės teismams pagal 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusios Lugano konvencijos 2 skirsnio 2 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 2 dalies a punktą, nes tuo metu ieškovės ir šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje, o vėlesnis ieškovės ir šalių vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimas neturi įtakos bylos teismingumui. Lugano konvencija turi viršenybę prieš nacionalinę teisę, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė CPK 780, 785 straipsnius. Šiai bylai netaikytinas ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – ir Reglamentas), nes Norvegija nėra Europos Sąjungos narė.

Pirmosios instancijos teismas savo jurisdikciją grindė tik ieškovės ir šalių vaiko turima Lietuvos Respublikos pilietybe, nes jokių įrodymų, pagrindžiančių jų nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, bylos iškėlimo metu byloje nebuvo. Teismai pažeidė rungimosi principą, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTAxNi0yNTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1016-254/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1016-254/2014">2S-1016-254/2014</a> nustatytos ieškovės ir šalių sūnaus nuolatinio gyvenimo Norvegijoje aplinkybės tiek bylos iškėlimo metu, tiek jau vykstant bylai patvirtina, kad bylos iškėlimo metu tiek jos, tiek vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Norvegijoje, nes asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, ieškovė laikė savo ir šalių vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą Norvegijoje, nes ten nuolat gyveno nuo 2012 m. birželio mėn. Nors vaikas 2013 m. balandžio 12 d. gimė Lietuvoje, šalys 2013 m. balandžio mėn. pabaigoje grįžo namo į Norvegiją. Šalių vaikas buvo registruotas Norvegijos gyventojų registre nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. vasario 10 d., o ieškovė gaudavo socialines išmokas už vaiką iki 2014 m. balandžio mėnesio. Tiek bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu ieškovė neturėjo ir neįgijo jokių ryšių su Lietuvos Respublika, nes neturi jokio turto, automobilių, nedirba, nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos. Vien tik aplinkybė, kad ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, deklaravo savo ir vaiko gyvenamąją vietą Lietuvoje, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-152/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-152/2011">3K-3-152/2011</a>). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje A. prieš Suomiją, C-523/07, vien vaiko fizinio buvimo Europos valstybėje negali pakakti vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti.

Lietuvos Respublika neturi pasirašiusi dvišalės sutarties su Norvegija, kurioje būtų nustatyti teismingumo klausimai, todėl būtina vadovautis CPK VII skyriaus taisyklėmis, kuriose įtvirtintas teismingumą reglamentuojančių normų taikymas. Pagal CPK 782 straipsnį bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, o tuo atveju, jei teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Kauno apylinkės teismas nepatikrino, ar ginčas nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, o Kauno apygardos teismas jurisdikciją nustatė neįvertinęs įrodymų, patvirtinančių ieškovės ir šalių sūnaus nuolatinį gyvenimą Norvegijoje tiek bylos iškėlimo, tiek ir nagrinėjimo metu.

Teismai, nuspręsdami, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė neleidžia ar trukdo atsakovui bendrauti su vaiku nustatyta tvarka, neįvertino byloje esančių įrodymų. Ieškovė ir šalių sūnus 2015 m. gruodžio mėnesį ir 2016 m. gegužės mėnesį buvo grąžinti į Lietuvą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, kai atsakovas kreipėsi į Jungtinės Karalystės centrinę įstaigą, kuri vėliau inicijavo teismo procesą dėl vaiko sugrąžinimo į Lietuvą. Atsakovas nematė sūnaus nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. gegužės pabaigos, neskaitant 10 min. susitikimo 2016 m. vasario mėnesį, kai policijos pareigūnai nurodė ieškovės tėvui leisti atsakovui susitikti su vaiku. Antstolė A. Adomaitienė trimis aktais patvirtino, kad dėl ieškovės kaltės nėra vykdoma įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria buvo nustatyta laikinoji atsakovo bendravimo su vaiku tvarka. Ieškovė blokuoja vaiko bendravimą su atsakovu, vaiko ryšius su jo artimiausiais giminaičiais iš atsakovo pusės, neleidžia atsakovui realiai dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su vaiku, nes nepripažįsta tėvo teisės dalyvauti vaiko gyvenime ir auklėjime, neteikia atsakovui jokios informacijos, nenori su juo turėti ką nors bendra, nebendradarbiauja su Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nepateikia vaikui nešališkos informacijos apie tėvą, siekia visam laikui pašalinti tėvą iš vaiko gyvenimo. Tai prieštarauja vaiko interesams ir daro jam žalą. Atsakovas prašė teismo skirti vaikui teismo ekspertizę, kuri įvertintų žalingą ieškovės veiksmų įtaką vaiko formavimuisi, vystymuisi ir raidai, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo nenagrinėjo, savo nutartį pagrindė prielaidomis apie vaiko biologinį ryšį su motina, nors byloje nėra jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių šį ryšį. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad vaiko interesus atitiktų ieškovės veiksmai siekiant visiškai pašalinti tėvą iš vaiko gyvenimo. Byloje yra pateikta daug įrodymų, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove kenkia vaiko interesams, nes dėl ieškovės liguisto priešiškumo atsakovui vaikui gali pradėti vystytis psichinis sutrikimas, vadinamas tėvo atstūmimo sindromu, dėl kurio vaikas ateityje gali ne tik prarasti ryšį su tėvu, bet ir turėti kitų sunkių psichologinių pasekmių, sveikatos sutrikimų. Teismas turi nustatyti skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.170 straipsnio 1, 4 dalys, 3.161 straipsnio 3 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnis, 9 straipsnio 1, 3 dalys, 3.175 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, kodėl ieškovė neleidžia vaikui bendrauti su tėvu. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi įvertinti santykius tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų, nustatyti šių santykių pobūdį.

Teismai pažeidė Konvencijos 8 straipsnį, nes neužtikrino atsakovo teisės į šeimos gyvenimo apsaugą. Tokią poziciją pagrindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Tėvai turi teisę reikalauti priemonių, kurios leistų jiems bendrauti su vaikais, o valdžios įstaigos privalo užtikrinti tokias priemones (EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Hokkanen prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 299-A; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Cristescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13589/07). Laikas gali padaryti nepataisomą žalą vaiko ir atskirai gyvenančio tėvo santykiams (EŽTT 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Kuppinger prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 62198/11). Vaiko geriausi interesai visada turi viršenybę prieš tėvų interesus (EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Plaza prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18830/07).

Tokioje situacijoje, kai vieno iš tėvų veiksmai pažeidė jų, kaip tėvų, pareigų vykdymo reikalavimus, sprendimą, su kuriuo iš tėvų pasiliks gyventi vaikai, turi lemti konstatavimas, kuris iš tėvų gali atkurti pažeistą padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-555/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-555/2007">3K-3-555/2007</a>). Tėvų dalyvavimas auklėjant vaiką yra būtinas, kad vaikas visavertiškai vystytųsi. Suteikti tėvui ar motinai galimybę bendrauti su sūnumi yra to iš tėvų, pas kurį gyvena vaikas, pareiga. Dabartinis laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vaiko motina neatitinka vaiko interesų, nes iškyla tėvo atstūmimo problema. Byloje būtina atlikti kompleksinę vaiko psichologinę ekspertizę, įvertinti atstūmimo pasekmes jo psichikai ir pateikti rekomendacijas, kaip atkurti motinos veiksmais siekiamus nutraukti vaiko ir tėvo ryšius, kuriems ieškovė priešinasi ir ketina tai daryti ateityje. Viena iš priemonių yra vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu, kuris siekia, kad vaikas bendrautų su abiem tėvais. Ši priemonė atitiktų kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2013">3K-3-269/2013</a>). Vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta nustatytina su atsakovu, kuris šiuo metu turi gyvenamąją vietą Lietuvoje, o ieškovei nustatytina bendravimo su vaiku tvarka, uždraudžiant jai išvežti vaiką iš Lietuvos be atsakovo notariškai patvirtinto sutikimo arba atskiro teismo leidimo konkrečiam laikotarpiui, nurodant sugrįžimo datą ir nustatant bendravimo tvarką išvežimo metu.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą, o ieškovės kasacinį skundą tenkinti – civilinę bylą nutraukti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Remiantis Reglamento preambulės 12 dalimi, 1 straipsnio 1 dalies b punktu, 2 dalies a punktu, 8 straipsniu, pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Reglamentas neapibrėžia, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta, todėl jos nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-254/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-254/2007">3K-3-254/2007</a>). Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Tuo atveju, jeigu pagrindinėje byloje būtų padaryta išvada, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta, jurisdikciją turintis teismas turi būti nustatomas remiantis „vaiko buvimo“ kriterijumi (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU). Kadangi Reglamento straipsniuose, kuriuose minima „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, taikomą norint nustatyti šios sąvokos prasmę bei apimtį, jos turinys turi būti nustatomas atsižvelgiant į Reglamento nuostatas ir tikslą, visų pirma į Reglamento preambulės 12 dalį, pagal kurią įtvirtinamos jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač – į artumo kriterijų.

Byloje yra pateikti įrodymai, kad vaikas gimė 2013 m. balandžio 12 d. Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) nuo pat gimimo yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tiek ieškovė, tiek jos sūnus nuo 2013 m. balandžio 22 d., t. y. jau dešimtą dieną nuo vaiko gimimo, yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Byloje pateikta vaiko sveikatos kortelė patvirtina, kad jis nuo pat gimimo yra prižiūrimas Lietuvos medikų. Byloje pateikti šalių paaiškinimai, kad sūnus per visą savo gyvenimą yra buvęs Norvegijoje tik kelias savaites ir tik su ieškove, sprendžiant klausimus dėl jos asmeninių daiktų parsigabenimo į Lietuvą.

Šioje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Norvegijos teismai jau yra sprendę klausimą dėl jurisdikcijos byloje dėl šalių sūnaus globos, gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo. Norvegijos Bergeno apylinkės teismas ir Gulatingo apygardos teismas nusprendė, kad šių klausimų nagrinėjimas nepriklauso Norvegijos Karalystės teismų jurisdikcijai. Taigi esant dviem sąlygoms (Lietuvos pilietybė ir gyvenamoji vieta Lietuvoje) Lietuvos teismas turi išimtinę jurisdikciją spręsti šalių ginčą (CPK 785 straipsnio 1 dalis).

Atsakovo kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nematė sūnaus nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. gegužės pabaigos, antstolės A. Adomaitienės aktuose fiksuotos aplinkybės nebuvo apeliacinio skundo dalykas, nebuvo tiriamos apeliacinės instancijos teisme, nes tokie faktai bylos nagrinėjimo metu neegzistavo (atsakovo apeliacinis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo surašytas ir pateiktas 2016 m. sausio 25 d., o išnagrinėtas 2016 m. gegužės 16 d.). Be to, atsakovo kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nevykdoma teismo nutartis, kuria buvo nustatyta laikina atsakovo ir jo vaiko bendravimo tvarka, buvo tikrinta Kauno apylinkės teisme, kuris 2016 m. liepos 1 d. nutartimi atmetė antstolės prašymą skirti ieškovei baudą už nutarties nevykdymą, nurodydamas, kad ieškovė tinkamai užtikrina Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatytos bendravimo tvarkos vykdymą ir maksimaliai bendradarbiauja su atsakovu dėl tinkamo nutarties vykdymo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą apeliaciniam skundui paduoti

Remiantis CPK 307 straipsniu, apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (1 dalis). Apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (2 dalis). Prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (3 dalis).

CPK 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios normos, negu tos, kurias numato šis Kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos.

Lietuvos Respublika 2000 m. gegužės 9 d., o Norvegijos Karalystė – 1966 m. rugpjūčio 2 d. yra ratifikavusios 1965 m. lapkričio 15 d. Konvenciją dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau – ir 1965 m. Hagos konvencija). 1965 m. Hagos konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, kad ji taikoma nagrinėjant visas civilines ir komercines bylas, kai yra pagrindas perduoti teisminį arba neteisminį dokumentą, kad jis būtų įteiktas užsienyje. Pagal valstybės, kurioje dokumentai buvo parengti, teisę kompetentinga įstaiga arba teismo pareigūnas perduoda valstybės, į kurią kreipiamasi, Centrinei įstaigai prašymą, atitinkantį šios konvencijos priede pateiktą pavyzdį, nereikalaujant tų dokumentų legalizavimo ar kito panašaus formalumo; prie prašymo pridedamas dokumentas, kurį reikia įteikti, arba jo kopija (1965 m. Hagos konvencijos 3 straipsnis). 1965 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, į kurią kreipiamasi, Centrinė įstaiga dokumentą įteikia pati arba pasirūpina, kad jį įteiktų atitinkama institucija: a) tokiu būdu, kokį numato tos valstybės vidaus teisė įteikiant dokumentus civilinėse bylose šalies viduje asmenims, kurie yra tos valstybės teritorijoje, arba b) tam tikru būdu, kurio prašo pareiškėjas, jei toks būdas neprieštarauja valstybės, į kurią kreipiamasi, teisei. Atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalies b punktą, dokumentas visada gali būti įteikiamas jį pristatant adresatui, kuris savanoriškai jį priima (5 straipsnio 2 dalis). Jei dokumentas turi būti įteiktas pagal šio straipsnio pirmąją dalį, Centrinė įstaiga gali reikalauti, kad dokumentas būtų parengtas valstybės, į kurią kreipiamasi, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų arba būtų pateiktas atitinkamas jo vertimas (5 straipsnio 3 dalis).

1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei šaukimas į teismą arba lygiavertis dokumentas turėjo būti perduotas į užsienį įteikimui pagal šios konvencijos nuostatas ir teismo sprendimas buvo priimtas į teismą neatvykusio atsakovo nenaudai, teisėjas turi teisę atleisti atsakovą nuo pasekmių pasibaigus teismo sprendimo apskundimo terminui, jei yra įvykdytos šios sąlygos: a) jei atsakovas ne dėl savo kaltės pakankamai iš anksto nesužinojo apie dokumentą, kad pasirengtų gynybai, arba apie teismo sprendimą, kad suspėtų jį apskųsti; ir b) jei atsakovas pateikė prima facie (turintys didesnę įrodomąją galią) gynybos argumentų bylos nagrinėjimui iš esmės. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą netaikyti termino teismo sprendimui apskųsti galima pateikti tik per priimtiną laiką nuo tada, kai atsakovas sužinojo apie tokį teismo sprendimą. Remiantis minėto straipsnio 3 dalimi, kiekviena susitariančioji valstybė gali pareikšti, kad nesvarstys prašymo, jei jis buvo pateiktas praėjus tokiame pareiškime nurodytam laikui, kuris visais atvejais turi būti ne trumpesnis kaip vieneri metai nuo teismo sprendimo dienos.

Lietuvos Respublika, pasinaudodama 1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnyje nustatyta teise, 2000 m. gegužės 9 d. konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo užsienyje ratifikavimo įstatymo Nr. VIII-1670 2 straipsnio 5 punkte pareiškė, kad konvencijos 16 straipsnio 2 dalyje nustatytas prašymas dėl apskundimo termino atstatymo nebus patenkinamas, pateikus jį vėliau nei per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje, įtvirtinančiame praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimą, nurodyta, kad 1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais atsakovas turi teisę paduoti prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą. Prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą nenagrinėjamas, jeigu praėjo daugiau kaip vieneri metai nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad, nustačius 1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, naikinamasis terminas, kurį praleidus prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, yra ne 3 mėnesiai, o 1 metai. Šis terminas taikomas tik teismui nustačius, kad:

šaukimas į teismą arba lygiavertis dokumentas turėjo būti perduotas į užsienį įteikimui pagal šios konvencijos nuostatas. Nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys į 1965 m. Hagos konvencijos 1 straipsnį, pagal kurį ši konvencija taikoma nagrinėjant visas civilines ir komercines bylas, kai yra pagrindas perduoti teisminį arba neteisminį dokumentą, kad jis būtų įteiktas užsienyje. Tai reiškia, kad 1965 m. Hagos konvencija nustato tik dokumentų įteikimo tvarką, tačiau ne įteikimo pagrindus (atvejus, kada įteikimas yra būtinas). Šie pagrindai nustatyti civilinio proceso normose, kurios taikomos nagrinėjant konkrečią civilinę bylą;

teismo sprendimas buvo priimtas į teismą neatvykusio atsakovo nenaudai;

atsakovas ne dėl savo kaltės pakankamai iš anksto nesužinojo apie dokumentą, kad pasirengtų gynybai, arba apie teismo sprendimą, kad suspėtų jį apskųsti;

atsakovas pateikė prima facie gynybos argumentų bylos nagrinėjimui iš esmės.

Nenustačius pirmiau nurodytų sąlygų naikinamasis terminas, kurį praleidus prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, yra 3 mėnesiai (CPK 307 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK 307 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo galėtų būti aktualūs tik paneigus bent vienos iš 1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų egzistavimą.

Nagrinėjamoje byloje:

2015 m. rugsėjo 4 d. Kauno apylinkės teismas paskelbė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino visiškai (t. y. sprendimas priimtas atsakovo nenaudai) ir tą pačią dieną Norvegijos teisingumo ir visuomenės saugumo ministerijai išsiuntė priimtą sprendimą, išverstą į anglų kalbą, kad 1965 m. Hagos konvencijos 3 straipsnio pagrindu jis būtų įteiktas atsakovui.

2015 m. spalio 26 d. Kauno apylinkės teismas gavo Bergeno apygardos teismo notarės Bergen Tingrett pranešimą, kad dokumentas yra grąžinamas neįteiktas, nurodoma, kad sprendimas buvo pateiktas atsakovui 2015 m. spalio 21 d., tačiau jis atsisakė priimti dokumentą, nes jis nebuvo išverstas į norvegų kalbą. 2015 m. spalio 13 d. Norvegijos Karalystės teisingumo ir visuomenės saugumo ministerijos rašte nurodoma, kad teismo sprendimas nėra išverstas į norvegų, danų ir švedų kalbas, todėl gali būti įteiktas, jeigu gavėjas sutinka jį priimti (1965 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 2 dalis).

2015 m. gruodžio 28 d. Kauno apylinkės teismas Norvegijos teisingumo ir visuomenės saugumo ministerijai išsiuntė 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą, išverstą į norvegų kalbą, kad jis būtų įteiktas atsakovui.

2016 m. sausio 7 d. Kauno apylinkės teismas gavo asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovo P. M. raštą, kuriame nurodoma, kad asociacija yra atsakovo atstovė (pateikti duomenys apie atsakovo narystę), ir prašoma pateikti 2015 m. rugsėjo 4 d. teismo sprendimą ir jo vertimą į lietuvių kalbą. 2016 m. sausio 11 d. Kauno apylinkės teismas patenkino šį prašymą.

2016 m. sausio 25 d. Kauno apylinkės teismui pateiktas asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovo P. M. pasirašytas atsakovo apeliacinis skundas dėl 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, kuriame, be kita ko, prašoma atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

2016 m. sausio 25 d. Kauno apylinkės teismo teisėjos rezoliucija atnaujintas terminas apeliaciniam skundui paduoti ir apeliacinis skundas priimtas.

2016 m. kovo 17 d. apeliacinės instancijos teismas (Kauno apygardos teismas) nutartimi nustatė atsakovui 7 dienų terminą apeliacinio skundo trūkumui pašalinti – pridėti dokumentus, įrodančius asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovo P. M. teisę atstovauti atsakovui. Ši nutartis įteikta asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovui P. M. 2015 m. kovo 23 d.

2016 m. kovo 31 d. Kauno apygardos teisme gautas asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovo P. M. raštas „Dėl apeliacinio skundo ir kitų procesinių dokumentų trūkumų pašalinimo“, su juo buvo pateiktas ir atsakovo apeliacinis skundas, pasirašytas ne tik P. M., bet ir paties atsakovo.

Pirmiau nurodytos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimas turėjo būti perduotas užsienyje gyvenančiam atsakovui ir kad egzistuoja kiti 1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti, o apeliacinės instancijos teismas šiai pozicijai pritarė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors atsiliepdama į apeliacinį skundą ieškovė ginčijo teismo teisę priimti apeliacinį skundą ir spręsti dėl praleisto termino atnaujinimo, tačiau atsiliepimas buvo grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su 1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis – t. y. atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas CPK 307 straipsnyje įtvirtintu naikinamuoju trijų mėnesių terminu, kurį praleidus prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, ir netinkamu atsakovo atstovavimu, o ne aplinkybių, nurodytų 1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje, ginčijimu. Nurodytų aplinkybių ieškovė neginčija ir kasaciniame skunde.

Vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, ir atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas buvo priimtas ir išnagrinėtas, o apeliaciniame skunde buvo keliami klausimai, susiję su atsakovo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis) užtikrinimu, ir apeliacinės instancijos teismas skundą išnagrinėjo, teisėjų kolegija konstatuoja nesant pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų ir savo iniciatyva vertinti 1965 m. Hagos konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų egzistavimą.

Kaip nurodyta šios nutarties 35.5 punkte, apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo peržiūrėjimo, prašydamas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, atsakovas pateikė 2016 m. sausio 25 d., taigi, praleidęs trijų mėnesių naikinamąjį terminą, nustatytą CPK 307 straipsnio 3 dalyje, tačiau nepraleidęs vienerių metų termino, nustatyto Lietuvos Respublikos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo užsienyje ratifikavimo įstatymo 2 straipsnio 5 punkte ir Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnyje. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo.

Dėl asociacijos teisės atstovauti šalies interesams

Bylos duomenimis, 2016 m. sausio 25 d. atsakovo pateiktą apeliacinį skundą jo vardu pasirašė asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ vadovas P. M.. Kasatorės nuomone, ši asociacija negalėjo paduoti atsakovo vardu apeliacinio skundo, nes nėra tinkama atstovė, todėl apeliacinis procesas turėjo būti nutrauktas.

CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, jeigu jie atstovauja asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose pagal šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytus veiklos tikslus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog asociacija ar kitas viešasis juridinis asmuo galėtų savo nariams atstovauti teisme pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą, tokio asmens įstatuose nustatyta teisė atstovauti savo nariams turi būti vienas iš asociacijos ar kito viešojo juridinio asmens veiklos tikslų, t. y. kaip pagalbinis tikslas siekiant pagrindinių asociacijos ar viešojo juridinio asmens veiklos tikslų. Galimybė tokiai asociacijai ar kitam viešajam juridiniam asmeniui atstovauti savo nariams teisme siejama su asociacijos ar kito viešojo juridinio asmens pagrindinių tikslų, kuriems jie įsteigti, įgyvendinimu, ir tik tiek, kiek tai susiję su šių pagrindinių tikslų įgyvendinimu. Asociacija ar kitas viešasis juridinis asmuo, kurių vienintelis veiklos tikslas yra savo narių konsultavimas ir jų interesų atstovavimas teisme ginant bet kokius jų interesus, negali būti laikomi tinkamais atstovais, turinčiais teisę atstovauti savo nariams pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes atstovavimas teisme nėra skirtas kitiems asociacijos tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461-611/2015">3K-3-461-611/2015</a>).

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, atsisakiusi priimti 2016 m. liepos 28 d. gautą asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ atsakovo vardu paduotą kasacinį skundą, nurodė, kad iš asociacijos įstatuose įvardytų tikslų pagrindinis ir esminis yra fizinių ir juridinių asmenų gynimas ir atstovavimas jiems įmonėse, įstaigose, organizacijose ir teismuose. Kiti tikslai, susiję su švietimu, pagalba, renginių organizavimu ir pan., vertintini kaip pagalbiniai, nes iš esmės nėra tarpusavyje susiję ir atlieka daugiau pagalbinę pagrindinio tikslo – teisinio konsultavimo, gynimo ir atstovavimo įgyvendinimo – funkciją. Be to, asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ nariu atsakovas tapo nuo 2015 m. gruodžio 17 d., t. y. prieš nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovo atstovavimas teisme kilo ne iš jo veiklos, koordinuojamos asociacijos, bet atvirkščiai – kai atsakovui kilo poreikis, kad asociacija jam atstovautų teisme, jis tapo asociacijos nariu. Jei atstovavimas teisme nekyla iš asociacijos ir jos narių veiklos ir su šia veikla susijusių aiškių pagrindinių tikslų, tai asociacija negali būti laikoma tinkama atstove, turinčia teisę atstovauti savo nariams pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Teisėjų kolegija sutinka su nurodytomis teisėjų atrankos kolegijos išvadomis, todėl konstatuoja, kad asociacija „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ nėra tinkama atsakovo atstovė šioje byloje. Tačiau ši išvada savaime neteikia pagrindo konstatuoti, kad apeliacinis procesas šioje byloje buvo neteisėtas, ir tuo pagrindu panaikinti kasacine tvarka skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to teisėjų kolegija pasisako toliau.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo priėmimo

CPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo sprendžia skundžiamą procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo skundo pateikimo teismui. Kai skundą paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 7 punktą procesinį dokumentą pasirašo jį paduodantis asmuo. Tais atvejais, kai procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas, įrodantis jo teises ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas yra pasibaigęs (CPK 111 straipsnio 5 dalis). Tais atvejais, kai paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 111, 306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą (ne trumpesnį kaip septynios dienos) trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs apeliacinį skundą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, apeliacinis skundas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 316 straipsnio 2 dalis). Tačiau tuo atveju, jeigu toks apeliacinis skundas vis dėlto buvo priimtas ir pirmosios instancijos teismas persiuntė jį apeliacinės instancijos teismui, tai tokį proceso pažeidimą gali ir privalo ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį bei nustatydamas dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 3 dalis). Dėl to šios apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, kartu nesuvaržant apeliacijos subjekto teisės į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461-611/2015">3K-3-461-611/2015</a>).

Bylos duomenimis, atsakovo vardu asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ paduotą apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismas priėmė 2016 m. sausio 26 d. ir 2016 m. vasario 24 d. išsiuntė apeliacinės instancijos teismui. Šis 2016 m. kovo 17 d. nutartimi nustatė asociacijai „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ septynių dienų terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, nurodė, kad nėra pateikti duomenys, jog atsakovas yra šios asociacijos narys, ir nepateikti asociacijos įstatai, pagal kuriuos būtų galima spręsti dėl asociacijos veiklos apimties ir galimybės atstovauti savo nario interesams. Vykdant šią teismo nutartį buvo pateikti asociacijos „Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga“ 2015 m. gruodžio 17 d. raštai, patvirtinantys, kad atsakovas yra asociacijos narys, įgaliojimas atstovauti atsakovui, asociacijos įstatai bei paties atsakovo pasirašytas apeliacinis skundas. Apeliacinės instancijos teismas kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nagrinėja apeliacinį skundą dėl to, kad, šalinant apeliacinio skundo trūkumus, buvo pateiktas apeliacinis skundas, pasirašytas ir paties atsakovo K. M.. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka apeliacinį procesą reglamentuojančio CPK XVI skyriaus nuostatas, pagal kurias reikalavimo, kad apeliacinį skundą pasirašytų ne tik jį paduodantis byloje dalyvaujantis asmuo, bet ir jo atstovas, nenustatyta.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo paties atsakovo pasirašytą apeliacinį skundą, todėl nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties ieškovės kasaciniame skunde nurodytais pagrindais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl teisės normų, reglamentuojančių šeimos bylų teismingumą

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Kad bylos su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas šiuo atveju turi būti taikomas. Teismingumas šeimos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES valstybėse narėse, sprendžiant teismingumo klausimą taikomas ES teisinis reguliavimas – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“), ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas). Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo sritį, teismas turi aiškintis, ar su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) dalyvė; jei ne – ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose. Jei sprendžiamam teismingumo klausimui negali būti taikoma nei ES teisė, nei daugiašalė tarptautinė sutartis ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, reguliuojančios atitinkamus klausimus, tokiu atveju taikomos nacionalinėje teisėje nustatytos teismingumo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016).

Plėtodama pirmiau nurodytą teisės aiškinimo taisyklę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reglamento „Briuselis II bis“ tiesioginis taikymas, sprendžiant bylų dėl tėvų pareigų teismingumo klausimą, galimas ir tais atvejais, kai ieškovo (vieno iš tėvų) ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, o kito tėvo – valstybėje, kuri nėra ES narė, jei tos valstybės ir Lietuvos Respublikos nesieja dvišalė ar daugiašalė tarptautinė sutartis, reglamentuojanti šeimos bylų teismingumo klausimus. Tokia išvada grindžiama reglamento „Briuselis II bis“, kaip sudėtinės Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalies, statusu.

Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016).

Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Byloje teismai nustatė, kad ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (dėl šios teismų išvados pagrįstumo – žr. šios nutarties 76 punktą), atsakovo – Norvegijos Karalystėje. Kadangi ginčas susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė, kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles:

Dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamente „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis. Nors Norvegijos Karalystė nėra ES narė, reglamentas „Briuselis II bis“ nagrinėjamoje byloje taikytinas, nes pirmosios instancijos teismui sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą tarp Lietuvos Respublikos arba ES iš vienos pusės ir Norvegijos Karalystės iš kitos pusės nebuvo dvišalės ar daugiašalės sutarties, kuri kitaip reglamentuotų bylų dėl tėvų pareigų tarptautinį teismingumą (žr., be kita ko, šios nutarties 50 punktą). Tokią tarptautinę sutartį – 1996 m. Hagos konvenciją, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (nuo 2004 m. rugsėjo 1 d.), Norvegijos Karalystė ratifikavo tik 2016 m. balandžio 30 d. (įsigaliojo 2016 m. liepos 1 d.), t. y. jau po nagrinėjamos bylos iškėlimo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ja remtis.

Dėl reikalavimų priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusioje 2007 m. spalio 30 d. konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nustatytomis taisyklėmis. Pažymėtina, kad šiuo atveju netaikytinos specialiojo ES teisės akto – Išlaikymo reglamento nuostatos, nes nagrinėjamas ginčas yra susijęs su Norvegijos Karalyste, kuri nėra ES narė, o bylų dėl išlaikymo teismingumas reglamentuotas ES ir Norvegijos Karalystę siejančioje daugiašalėje tarptautinėje sutartyje.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo argumentus, kad reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo klausimas spręstinas remiantis ne reglamento „Briuselis II bis“, o Lugano konvencijos nuostatomis.

Lugano konvencijos preambulėje nurodoma, kad šia konvencija yra išplečiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis I“) principų taikymas įtraukiant Susitariančiąsias Šalis. Lugano konvencijos 2 protokolo įvade pabrėžiamas esminis šios konvencijos ryšys su reglamentu „Briuselis I“. Savo ruožtu, reglamentas „Briuselis I“ pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, kurią kuriant iš jos taikymo srities buvo siekiama išbraukti visus šeimos klausimus, išskyrus išlaikymą (žr. Magnus, U.; Mankowski, P. European Commentaries on Private international law, Brussels I regulation. 2007, p. 56). Pažymėtina ir tai, kad rengiant ir priimant reglamentą „Briuselis I“ tuo pačiu metu buvo rengiamas ir priimtas specialiai bylų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis teismingumo, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimams reguliuoti skirtas atskiras ES dokumentas – Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1347/2000 (reglamentas „Briuselis II“), kuris vėliau buvo panaikintas 2003 m. lapkričio 27 d. priimtu reglamentu „Briuselis II bis“. Taigi, reglamentas „Briuselis I“ nereglamentuoja bylų dėl tėvų pareigų teismingumo, nes šiuos klausimus reglamentuoja specialusis teisės aktas – reglamentas „Briuselis II bis“. Taip pat pažymėtina, kad bylų dėl tėvų pareigų jurisdikcijos klausimams reglamentuoti yra skirta kita daugiašalė tarptautinė sutartis – šios nutarties 54.1 punkte nurodyta 1996 m. Hagos konvencija. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad Lugano konvencijoje vartojama civilinių ir komercinių bylų sąvoka neapima bylų dėl tėvų pareigų, kaip jos apibrėžtos reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 2 dalyje ir (ar) 1996 m. Hagos konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje.

Konstatavus, kad dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą spręstina vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ nuostatomis, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas atsakovo kasacinio skundo argumentas, kad spręsdami dėl šio reikalavimo teismingumo teismai nepagrįstai nesirėmė Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi.

Dėl nagrinėjamoje byloje pareikštų reikalavimų teismingumo

Kaip nurodyta šios nutarties 54 punkte, nagrinėjamoje byloje dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamente „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis, o dėl reikalavimų priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina vadovaujantis Lugano konvencijoje nustatytomis taisyklėmis.

Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.

Remiantis Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalies a punktu, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose. Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016).

CPK 785 straipsnio 1 dalyje, kuria, be kita ko, apeliacinės instancijos teismas grindė nagrinėjamos bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Taigi, vertinant kasatoriaus argumentus dėl teismingumo taisyklių pažeidimo esminę reikšmę turi kasatoriaus argumentų dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nustatant ieškovės ir vaiko gyvenamąją vietą, teisinis vertinimas.

Taikant reglamentą „Briuselis II bis“ įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka tiek ieškovės, tiek vaiko atžvilgiu aiškintina autonomiškai, nesiejant jų su fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos institutu nacionalinėje teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016). Tuo tarpu remiantis Lugano konvencijos 59 straipsnio 1 dalimi, teismas, norėdamas nustatyti, ar šalies nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurios teismuose yra iškelta byla, taiko savo vidaus teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo klausimą, yra svarbus ES teisės aiškinimas, o reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą – nacionalinės teisės (CK 2.12 straipsnis) aiškinimas.

Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus:

būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas). Vieni asmenys naujoje vietoje gali įsikurti labai greitai, kitiems savo interesų centrui sukurti gali prireikti daugiau laiko. Kai asmens santykiai naujoje vietoje stabilizuojasi, galima konstatuoti, kad žmogus įsikūrė;

sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU, 51 punktas);

kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai).

Remiantis CK 2.12 straipsnio 2 dalimi fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360-378/2015">3K-3-360-378/2015</a>).

Asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360-378/2015">3K-3-360-378/2015</a>). Asmens gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų išrašai, telefono išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas paslaugas, asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto priemonės ir kt. Vien tik gyvenamosios vietos deklaravimo faktas Lietuvos Respublikoje nėra pakankamas gyvenamajai vietai konstatuoti. Vaiko gyvenimą Lietuvoje, be kita ko, gali rodyti informacija apie lankomą ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nėra esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 straipsnis) ir reglamente „Briuselis II bis“ naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo ESTT praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir šalių vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Šalių vaikas gimė Lietuvoje, ieškovė su vaiku nuo jo gimimo gyvena Lietuvoje su savo tėvais (išskyrus trumpalaikius išvykimus), Lietuvoje deklaruota ieškovės su vaiku gyvenamoji vieta, Lietuvoje vaikas pastoviai vedamas į sveikatos priežiūros įstaigą (čia jis prižiūrimas ir gydomas). 2014 m. rugsėjo 5 d. Norvegijos Karalystės Bergeno apylinkės teismas, nagrinėdamas kasatoriaus pareiškimą dėl sūnaus globos, gyvenimo su juo ir lankymo, konstatavo, jog negalima traktuoti, kad vaikas gyvena Norvegijoje, ir bylą, kaip nepriklausančią Norvegijos Karalystės teismų jurisdikcijai, nutraukė. Remdamasis šiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Nesutikdamas su šia apeliacinės instancijos teismo išvada kasatorius nurodo, kad, spręsdamas dėl ieškovės ir vaiko gyvenamosios vietos, teismas neįvertino šių aplinkybių:

šalys 2013 m. balandžio pabaigoje grįžo namo į Norvegiją;

ieškovė Lietuvoje nedirba;

ieškovė neturi Lietuvoje jokio turto;

šalių vaikas buvo registruotas Norvegijos gyventojų registre nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. vasario 10 d.;

ieškovė Norvegijoje gaudavo socialines išmokas už vaiką iki 2014 m. balandžio mėnesio;

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTAxNi0yNTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1016-254/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1016-254/2014">2S-1016-254/2014</a>, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, uždraudimo atsakovui išsivežti sūnų iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo iki bus išnagrinėta civilinė byla), nustatytos aplinkybės, kasatoriaus nuomone, patvirtinančios ieškovės ir sūnaus nuolatinį gyvenimą Norvegijoje tiek bylos iškėlimo metu, tiek jau vykstant bylai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nutarties 70 punkte nurodytos aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pagal CK 2.12 straipsnį ir reglamentą „Briuselis II bis“. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo pareiga įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teisiškai reikšmingos aplinkybės turi būti nurodytos ir įvertintos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad:

šios nutarties 70.1 punkte kasatoriaus nurodyta faktinė aplinkybė, kad šalys 2013 m. balandžio pabaigoje grįžo namo į Norvegiją, tiesiogiai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nustatytai faktinei aplinkybei, kad ieškovė su vaiku nuo jo gimimo gyvena Lietuvoje su savo tėvais (išskyrus trumpalaikius išvykimus). Kasaciniame skunde nepagrindžiama ir dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas pastarąją faktinę aplinkybę, pažeidė rungimosi principą ar įrodymų vertinimo taisykles;

šios nutarties 70.2 ir 70.3 punktuose kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad ieškovė Lietuvoje nedirba ir neturi jokio turto, buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendime, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, be kita ko, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, jiems pritaria, todėl jų nekartoja.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad spręsdamas dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nenurodė ir neįvertino aplinkybių, nurodytų šios nutarties 70.4–70.6 punktuose.

Pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį) pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra toks proceso teisės normų pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016).

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai sudaro pagrindą kelti klausimą, ar šios nutarties 70.4–70.6 punktuose nurodytos aplinkybės galėtų sudaryti pagrindą klausimą dėl kasatorės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos spręsti kitaip. Atsakydama į šį klausimą teisėjų kolegija daro neigiamą išvadą, nes:

Aplinkybės, kad šalių vaikas buvo registruotas Norvegijos gyventojų registre nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. vasario 10 d. ir (ar) kad ieškovė Norvegijoje gaudavo socialines išmokas už vaiką iki 2014 m. balandžio mėnesio, nors ir būdamos teisiškai reikšmingos, negalėtų sudaryti pakankamo pagrindo ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą spręsti kitaip, nei tai darė apeliacinės instancijos teismas;

Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTAxNi0yNTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1016-254/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1016-254/2014">2S-1016-254/2014</a>, įvertinęs nurodytoje byloje nustatytas faktines aplinkybės, padarė išvadą, kad jos „nepaneigia ieškovės pateiktų įrodymų, jog vaikas gimė Lietuvoje ir nuo gimimo negyveno skyrium nuo motinos ar ilgesnį laiką nuo jos buvo atskirtas“, ir kad „net ir trumpą laiką būdama Norvegijoje ieškovė su mažamečiu sūnumi gyveno viena, su vaiko tėvu (atsakovu) kartu negyveno“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismo išvados ne tik nepatvirtina, o atvirkščiai – paneigia kasatoriaus teiginį, kad šios nutarties 70.6 punkte nurodytų aplinkybių įvertinimas nagrinėjamoje byloje galėtų leisti padaryti išvadą dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos Norvegijos Karalystėje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, įvertino daugumą šios nutarties 64–67 punktuose nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurių visuma nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo neįvertintos aplinkybės, nurodytos šios nutarties 70.4–70.6 punktuose, nors ir būdamos teisiškai reikšmingos, nagrinėjamu atveju negalėtų sudaryti pakankamo pagrindo ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą spręsti kitaip, nei tai darė apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinį (CPK 331 straipsnio 4 dalis), pažeidimą, kuris pagal savo pobūdį šiame procese neturėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvos Respublikoje pripažinus pagrįsta, pripažintina, kad visi nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai yra teismingi Lietuvos Respublikos teismams, todėl kasatoriaus argumentai dėl bylos nepriklausymo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Vadovaujantis šioje nutartyje aptartomis teisės normų kolizijų sprendimo taisyklėmis, nacionalinės teisės normos gali būti taikomos tais atvejais, kai atitinkamo reikalavimo tarptautinio teismingumo nereglamentuoja kiti ES ar tarptautinės teisės aktai. Nors apeliacinės instancijos teismas reikalavimo dėl išlaikymo tarptautinį teismingumą Lietuvos Respublikos teismams pagrindė nacionalinėje teisėje įtvirtintomis tarptautinės privatinės teisės normomis (CPK 785 straipsnio 1 dalimi), bet ne taikytinais reglamentu „Briuselis II bis“ ir Lugano konvencija, šis pažeidimas nagrinėjamoje byloje nelėmė neteisingo teismingumo klausimo išsprendimo, todėl nepaneigia šios nutarties 77 punkte padarytos išvados.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, aiškinimo ir taikymo

CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas skyrium gyvenančių tėvų ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat panaudojant valstybės teikiamą paramą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-513/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-513/2007">3K-3-513/2007</a>).

Keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2006">3K-3-320/2006</a>; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; kt.).

Asmens didesnis geranoriškumas, užtikrinant vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu, polinkis ne tik savo nuožiūra priimti sprendimus vaiko gyvenimo klausimais gali būti svarus argumentas, nustatant vaiko gyvenamąją vietą būtent su šiuo asmeniu. Tokios aplinkybės kaip įvykęs procesas dėl vaiko grąžinimo 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų kontekste leidžia daryti išvadą apie tėvo (motinos) tam tikrą neatsakingumą, savanaudiškumą ir vaiko geriausių interesų (bendrauti, matytis su abiem tėvais) užtikrinimo ignoravimą, bendradarbiavimo su skyrium gyvenančiu tėvu stoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2014).

Kasacinio teismo praktikoje teismo sprendimu ir vaiko teisių apsaugos tarnybos nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas, vaiko išvežimas be kito tėvo (motinos) žinios į užsienio šalį laikomos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl tėvo teisių įgyvendinimo priešingai vaiko interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2013">3K-3-269/2013</a>).

Geriausių vaiko interesų paisymas ir pagarba tėvų valdžios lygybės principui, sprendžiant svarbiausius vaiko gyvenimo klausimus, suponuoja poreikį gauti skyrium gyvenančio tėvo sutikimą kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, siekiančiam su vaiku išvykti gyventi nuolat į užsienį. Kadangi nurodyto sutikimo davimas išplaukia iš CK įtvirtinto tėvų valdžios lygybės principo, tai jo privalomumo įrašymas į teismo sprendimą būtų perteklinis. Skyrium gyvenančio tėvo nesutikimas daro negalimą vaiko išvežimą į užsienį nuolatiniam gyvenimui, nebent teismas pripažintų tokį nesutikimą teisiškai nepagrįstu (neatitinkančiu vaiko interesų). Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolatiniam gyvenimui į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2014">3K-3-454/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad vaikas nuo pat gimimo gyvena su ieškove, jam šiuo metu tik treji metai, ieškovė rūpinasi vaiku, dirba, gyvena tėvų name. Vaiko teisių apsaugos skyriaus Kauno miesto socialinių paslaugų centro darbuotojai nenustatė, kad vaikui pas ieškovę augti būtų nesaugu, priešingai, nurodo, kad berniukas linksmas, guvus, jam sudarytos tinkamos poilsio sąlygos. Ieškovė reguliariai rūpinasi vaiko sveikata. Dėl šių faktinių aplinkybių byloje nėra ginčo.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė neleidžia ar trukdo atsakovui bendrauti su vaiku nustatyta tvarka. Ši teismo išvada, kasatoriaus manymu, padaryta pažeidžiant rungimosi principą, įrodinėjimo naštos ir įrodymų vertinimo taisykles, nes ją nustatyti teismas galėjo tik įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, ypač:

antstolės A. Adomaitienės 2016 m. balandžio 4 d., 2016 m. kovo 8 d. ir 2016 m. gegužės 9 d. surašytus bendravimo tvarkos nevykdymo aktus, patvirtinančius, kad dėl ieškovės kaltės nėra vykdoma įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria buvo nustatyta laikinoji atsakovo ir vaiko bendravimo tvarka.

duomenis apie tai, kad ieškovė ir šalių sūnus 2015 m. gruodžio mėnesį ir 2016 m. gegužės mėnesį buvo grąžinti į Lietuvą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), kai atsakovas kreipėsi į Jungtinės Karalystės centrinę įstaigą, ir ši inicijavo teismo procesą dėl vaiko sugrąžinimo į Lietuvą.

aplinkybę, kad atsakovas nematė sūnaus nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. gegužės pabaigos, neskaitant 10 min. susitikimo 2016 m. vasario mėnesį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisė bendrauti su vaiku yra asmens teisės į pagarbą šeimos gyvenimui (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis) dalis. Todėl valstybės institucijos, be kita ko, teismas, privalo ne tik pačios savo veiksmais (sprendimais) neriboti tokio bendravimo, nesant tam pakankamo pagrindo, bet ir užtikrinti, kad bendravimo teisė būtų ginama nuo galimų pažeidimų iš kitų asmenų pusės. Atsižvelgiant į tai, ir į šios nutarties 82–83 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų ištyrimas, o minėtas aplinkybes nustačius – jų įvertinimas turi ypatingą reikšmę sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Vertinant šios nutarties 85.1 punkte nurodytą kasatoriaus argumentą, pažymėtina, kad atsakovo bendravimo su vaiku tvarka nustatyta:

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi, kuria nustatyta, kad atsakovas bendrauja su vaiku kas antrą dieną nelyginėmis mėnesio dienomis nuo 19 val. iki 20 val. komunikacinėmis priemonėmis, naudojant programą „Skype“.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi, kuria nustatyta, kad atsakovas bendrauja su mažamečiu sūnumi vieną mėnesio savaitgalį: penktadienį nuo 15 iki 18 val., šeštadienį ir sekmadienį iš ryto nuo 10 iki 12 val. ir nuo 15 iki 18 val. vaiko gyvenamojoje vietoje bei kitose vietose dalyvaujant ieškovei; šalims negalint bendrauti Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi nustatytu laiku „Skype“ programa, šalys įpareigotos informuoti viena kitą apie tai ne vėliau kaip prieš 2 valandas iki bendravimo pradžios.

Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas nevertino antstolės A. Adomaitienės 2016 m. kovo 8 d., 2016 m. balandžio 4 d. ir 2016 m. gegužės 9 d. aktuose esančios informacijos apie nevykstantį atsakovo bendravimą su vaiku programa „Skype“ pagal Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį. Taigi, šia apimtimi atsakovo kasacinio skundo argumentas yra teisiškai pagrįstas. Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad minėtuose antstolės aktuose nėra nurodyta, dėl kieno – ieškovės ar atsakovo – kaltės šis bendravimas nevyksta, taigi, jie nepatvirtina atsakovo teiginio, kad ieškovė neleidžia ar trukdo jam bendrauti su vaiku nustatyta tvarka, ir nepaneigia atsakovo ginčijamos priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad atsakovo susitikimai su vaiku kartais neįvyksta dėl nepakankamai konkrečios (aiškios) Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartyje įtvirtintos bendravimo tvarkos, tačiau sprendė, kad tai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė nevykdo jai tenkančios pareigos užtikrinti vaiko bendravimą su atsakovu. Taigi, kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino antstolės A. Adomaitienės 2016 m. kovo 8 d., 2016 m. balandžio 4 d. ir 2016 m. gegužės 9 d. aktų ta apimtimi, kuria šiuose aktuose užfiksuoti neįvykę atsakovo susitikimai su vaiku.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik vienas iš trijų byloje esančių antstolės A. Adomaitienės aktų – 2016 m. balandžio 4 d. aktas – sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovo ir vaiko susitikimas neįvyko dėl ieškovės kaltės. Kituose dviejuose antstolės aktuose (2016 m. kovo 8 d. ir 2016 m. gegužės 9 d.) nurodyta informacija tik patvirtina, kad atsakovo ir vaiko bendravimas neįvyko tais savaitgaliais, kuriais bendrauti su vaiku pageidavo atsakovas, tačiau neįrodo, kad ieškovė nesutiko vykdyti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi nustatytos bendravimo tvarkos, nes abiem minėtais atvejais ieškovė, nesutikdama su atsakovo siūlymu dėl konkretaus mėnesio savaitgalio, kurį atsakovas bendraus su vaiku, siūlydavo atsakovui bendrauti su vaiku kitą to paties mėnesio savaitgalį, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartyje nenustatyta, kurį konkrečiai kiekvieno mėnesio savaitgalį turėtų vykti atsakovo ir vaiko bendravimas.

Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tokia skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka, kai teismo sprendime nenurodyta, kurį konkrečiai mėnesio savaitgalį turi vykti bendravimas, nagrinėjamu atveju nėra pakankamai konkreti (aiški), nes šalių santykiams esant itin konfliktiškiems, gali sudaryti prielaidas kilti papildomiems nesutarimams. Į šias aplinkybes turėtų atsižvelgti ir jas įvertinti pirmosios instancijos teismas, kuris, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi grąžinus bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, be kita ko, turės išspręsti atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo klausimą.

Vertinant šios nutarties 86.2 punkte nurodytą kasatoriaus argumentą pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo metu galiojančioje Lietuvos pozityviojoje teisėje nėra expresis verbis (tiesiogiai) įtvirtintas draudimas tėvui (motinai), su kuriuo teismo sprendimu yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, išvežti vaiką nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę be kito tėvo (motinos) sutikimo. Aptariamas draudimas tiesiogiai įvirtintas tik 2016 m. birželio 30 d. priimtame Civilinio kodekso 3.43, 3.48, 3.53, 3.59, 3.64, 3.65, 3.76, 3.156, 3.157, 3.163, 3.169, 3.170, 3.174, 3.175, 3.178, 3.184 ir 3.190 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XII-2552, kuris įsigalioja 2017 m. sausio 2 d. Kita vertus, taisyklė, kad nepaisant to, jog vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, spręsti dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo privalo abu tėvai, išplaukia ir iš šiuo metu galiojančių CK normų, įtvirtinančių tėvų valdžios lygybę ir lygias tėvų teises ir pareigas vaikui (CK 3.156 straipsnis, 3.165 straipsnio 3 dalis). Ši taisyklė kasacinio teismo praktikoje tiesiogiai suformuluota pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2014">3K-3-454/2014</a>.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2014">3K-3-454/2014</a> suformuluota taisyklė dėl vaiko išvežimo nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę be kito tėvo (motinos) sutikimo nuolatiniam gyvenimui. Tačiau minėtoje nutartyje konstatuota, kad tokie reikalavimai netaikytini dėl tėvų laikino išvykimo su vaikais į užsienį.

Pažymėtina, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas reiškė prašymą uždrausti ieškovei išvežti vaiką iš Lietuvos į užsienį be jo notarinio sutikimo. Tačiau Kauno rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartimi šį atsakovo prašymą atmetė, be kita ko, nurodydamas, kad iš pateikto prašymo nėra aišku, ar atsakovas nori riboti vaiko išvykimą į kitą valstybę gyventi ar bet kokį kitokį išvykimą į užsienį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Kauno rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-454/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-454/2014">3K-3-454/2014</a> suformuluota taisyklė ieškovei galėjo sukurti teisėtą lūkestį, kad ji gali išvykti su vaiku į užsienį be atsakovo sutikimo, jei išvykimas yra trumpalaikis, o ne nuolatiniam gyvenimui. Tuo tarpu įrodymai, kuriais remiasi atsakovas kasaciniame skunde – Anglijos Aukštojo Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. balandžio 14 d. įsakymai, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas inicijavo procesus dėl vaiko grąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją ieškovei su vaiku išvykus iš Lietuvos Respublikos nuolatiniam gyvenimui. Abiejuose minėtuose procesuose šalių ginčas pasibaigė ieškovei sutikus geranoriškai grįžti į Lietuvą (antruoju atveju – pačiam atsakovui atšaukus teismo procesą). Be to, byloje nenustatyta ir kasatorius nepagrindžia, kad atsakovo inicijuoti teismo procesai Anglijoje yra susiję su jo bendravimo su vaiku teisių, nustatytų Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartyje ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartyje, suvaržymais.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors atsakovas pagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, be kita ko, turėjo pareigą įvertinti Anglijos Aukštojo Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. balandžio 14 d. įsakymus, tačiau šių dokumentų analizė nepagrindžia, kad ieškovė neleidžia ar trukdo atsakovui bendrauti su vaiku nustatyta tvarka ir nepaneigia priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados.

Vertindama šios nutarties 86.3 punkte nurodytą atsakovo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog jis nematė sūnaus nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. gegužės pabaigos, neskaitant 10 min. susitikimo 2016 m. vasario mėnesį, teisėjų kolegija pažymi, kad tokia faktinė aplinkybė apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenustatyta, todėl jos vertinti teismas ir neprivalėjo. Kasacinis teismas naujų faktinių aplinkybių (nenustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų) nenustato, o ir pats atsakovas kasaciniame skunde nenurodo, kokių byloje esančių įrodymų, galinčių patvirtinti šią aplinkybę, neįvertino apeliacinės instancijos teismas. Todėl šis kasatoriaus argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nutarties 86.1–86.2 punktuose nurodyti kasatoriaus argumentai – kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino antstolės A. Adomaitienės 2016 m. kovo 8 d., 2016 m. balandžio 4 d. ir 2016 m. gegužės 9 d. aktuose esančios informacijos apie nevykstantį atsakovo bendravimą su vaiku programa „Skype“ ir Anglijos Aukštojo Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. balandžio 14 d. įsakymų, laikytini pagrįstais tik ta apimtimi, kuria pažeista teismo pareiga teisiškai reikšmingas aplinkybes nurodyti ir įvertinti teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Tačiau šioje nutartyje pripažinusi, kad minėtos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė neleidžia ar trukdo atsakovui bendrauti su vaiku ir įvertinusi kitų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinį (CPK 331 straipsnio 4 dalis), pažeidimą, kuris pagal savo pobūdį šiame procese neturėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Dėl teismo ekspertizės (ne)skyrimo

Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė skirti vaikui teismo ekspertizės, kuri įvertintų ieškovės veiksmų žalingą įtaką vaiko formavimuisi, vystymuisi ir raidai. Šis kasatoriaus argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Remiantis CPK 212 straipsnio 1 dalimi, išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Tai reiškia, kad dėl ekspertizės skyrimo poreikio kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2003 m. liepos 8 d. sprendime byloje Sommerfeld prieš Vokietiją, peticijos Nr. 31871/96, be kita ko, konstatuota, kad per drąsu teigti, kad nacionaliniai teismai visada privalo įtraukti psichologinę ekspertizę į bylose dėl vaiko globos tirtinų įrodymų sąrašą, bet šis klausimas turi būti sprendžiamas priklausomai nuo specifinių kiekvienos bylos aplinkybių, tinkamai įvertinus vaiko amžių ir brandos laipsnį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovo nurodomos teismo ekspertizės skyrimo poreikis galėtų būti konstatuotas tik tuo atveju, jei teismui kiltų objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių dėl ieškovės veiksmų žalingos įtakos vaiko formavimuisi, vystymuisi ir raidai. Tačiau byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į vaiko amžių (pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu vaikui buvo dveji metai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, privalėjo skirti atsakovo nurodomą ekspertizę. Atsakovo kasaciniame skunde nepagrindžiama, kuo remiantis tokios aplinkybės turėjo būti nustatytos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus abiejų šalių kasacinius skundus, joms paliekamos jų bylinėjimosi išlaidos, turėtos kasaciniame teisme.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 16,52 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į kasacinės bylos teisinį rezultatą, jos priteistinos iš kasatorių po 8,26 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorių K. M. (a. k. duomenys neskelbtini) ir K. I. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 8,26 Eur (aštuonis Eur 26 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė