Dėl privalomų socialinio draudimo įmokų išieškojimo iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą, civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-474-684/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02373-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.4.3.2.; 3.4.3.9; 2.5.10.2.4.1.; 2.5.10.8.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės DNB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Melinga“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl privalomų socialinio draudimo įmokų išieškojimo iškėlus įmonei restruktūrizavimo bylą, civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės DNB banko (toliau – ir Bankas) 23 053,19 Eur (79 598,05 Lt) nuostolių atlyginimo, 10 975,78 Eur (37 897,20 Lt) delspinigių ir 87,80 Eur (303,17 Lt) palūkanų.

Ieškovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis, kuria UAB „Melinga“ iškelta restruktūrizavimo byla, įsiteisėjo 2013 m. gegužės 16 d. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi patvirtintas 2013–2017 m. UAB „Melinga“ restruktūrizavimo planas. Restruktūrizuojama UAB „Melinga“ nevykdė einamųjų mokėjimų į Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDFV) biudžetą, todėl ieškovas VSDFV Utenos skyrius pateikė atsakovei 2014 m. vasario 24 d. debeto mokėjimo nurodymą Nr. 3802 dėl 5576,19 Eur (19 253,48 Lt) sumos (pagal šį nurodymą 2014 m. vasario 26 d. sumokėta 2366,10 Eur (8169,66 Lt); 2014 m. kovo 24 d. nurodymą Nr. 6134 dėl 5683,43 Eur (19 623,76 Lt); 2014 m. balandžio 23 d. nurodymą Nr. 8598 dėl 5649,36 Eur (19 506,12 Lt); 2014 m. gegužės 21 d. nurodymą Nr. 10392 dėl 8510,51 Eur (29 385,09 Lt) sumos pervedimo į ieškovo sąskaitą. Tačiau atsakovė nevykdė jai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 21 straipsnio 2 dalyje nustatytos prievolės, nors 2014 m. vasario 26 d. – 2014 m. birželio 12 d. restruktūrizuojamos įmonės lėšos (iš viso 110 134,93 Eur (380 273,89 Lt) buvo išmokėtos net 176 tretiesiems asmenims, kurie yra paskesnės eilės kreditoriai negu ieškovas. Be to, nutraukus įmonės restruktūrizavimo bylą, įmonei iškelta bankroto byla, todėl ieškovo pateikti debeto nurodymai atšaukti. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo, lėšų pervedimo nesilaikant kreditorių eiliškumo) ieškovas patyrė žalą.

Ieškovas nurodė ir tai, kad atsakovė yra sudariusi su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. kovo 5 d. susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo vykdyti kliento nurodymus dėl sąskaitoje esančių lėšų pervedimo ir išmokėjimo, atlikti kitokias banko nustatytas operacijas, tačiau šių įsipareigojimų nevykdė, todėl pagal AB DNB banko mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų, patvirtintų DNB banko prezidento 2010 m. vasario 11 d. įsakymu, nuostatas ji privalo mokėti 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo pavėluotai atliktos dėl Banko kaltės mokėjimo operacijos. Pradelstomis dėl Banko kaltės dienomis ieškovas laikė tik tas dienas, kai dėl Banko neteisėtų veiksmų (neveikimo) RUAB „Melinga“ vykdė (atliko) mokėjimus paskesnės eilės kreditoriams, iš viso 10 975,73 Eur (37 897,20 Lt).

Kredito įstaiga Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos nurodymą nurašyti iš šioje kredito įstaigoje asmens atidarytos sąskaitos laiku nesumokėtas VSD įmokas, delspinigius ir baudas privalo įvykdyti per Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme nustatytą mokėjimo nurodymo įvykdymo terminą. Kadangi atsakovė pažeidė šio įstatymo reikalavimus, tai turi sumokėti 6 proc. palūkanų, t. y. 87,80 Eur (303,17 Lt).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 23 053,19 Eur nuostolių atlyginimo, 87,80 Eur palūkanų, 392,49 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovės 694 Eur žyminio mokesčio.

Teismo vertinimu, atsakovei kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Teismas nustatė neteisėtus atsakovės veiksmus – Bankas pažeidė mokėjimo nurodymų vykdymo taisykles (nevykdė ieškovo pateiktų debeto nurodymų). Teismas pažymėjo, kad atsakovė neturėjo pagrindo klausti restruktūrizuojamos UAB „Melinga“ vadovų nuomonės dėl debeto nurodymo vykdymo – įmonė neturi pasirinkimo laisvės nuspręsti dėl privalomų mokėti einamųjų įmokų. Neteisėti Banko veiksmai negali būti pateisinti juos nulėmusiais neteisėtais restruktūrizuojamos įmonės vadovų veiksmais. Bankas yra itin profesionalus specialią licenciją turintis verslininkas, todėl jis negali teisintis imperatyviųjų teisės normų nesuvokimu. Nevykdydamas mokėjimo nurodymų ieškovui, bet vykdydamas mokėjimo nurodymus trečiųjų asmenų naudai, Bankas elgėsi neprotingai ir nesąžiningai, todėl pripažinta jo kaltė.

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis dideliu paties nukentėjusiojo neatsargumu, nes ieškovo VSDFV Utenos skyriaus veiksmai (leidžiant iš UAB „Melinga“ sąskaitos išmokėti darbo užmokestį) buvo teisėti.

Teismas konstatavo priežastinį ryšį tarp ieškovo patirtos žalos (negautų pajamų) ir neteisėtos atsakovės veikos, nors ir nurodė, jog tai nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Byloje įrodyta aplinkybė, kad UAB „Melinga“ iki restruktūrizavimo bylos nutraukimo nesumokėjo visų privalomų mokėjimų, atsiradusių restruktūrizavimo metu vykdant einamąją komercinę veiklą, nes atsakovė, užuot vykdžiusi (ar pavėluotai vykdydama) ieškovo pateiktus privalomus mokėti nurodymus, vykdė paskesnės eilės kredito pervedimus įvairiems tiekėjams. Įvykdytų paskesnės eilės mokėjimo nurodymų suma viršija ieškovo pateiktų mokėjimo nurodymų sumą, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo galimybę išieškoti iš restruktūrizuojamos UAB „Melinga“ banko sąskaitoje Nr. LT54 4010 0455 0002 0272 buvusių lėšų 79 598,05 Lt (23 053,19 Eur) privalomų mokėjimų sumą. Pavėluotas kai kurių mokėjimo nurodymų vykdymas pervedant tik dalį išieškomos sumos ir skolos ieškovui didėjimas (kaupimasis) lėmė galutinius atsakovės elgesio padarinius – restruktūrizuojama įmonė neturėjo galimybės įvykdyti vėliau pateiktų mokėjimo nurodymų, o paskutiniai 2014 m. spalio–2015 m. sausio mėn. nurodymai, kurių bendra suma 34 470,18 Eur, dėl lėšų stokos nebuvo vykdomi ir 2015 m. sausio 30 d. iškėlus įmonei bankroto bylą buvo atšaukti.

Teismas akcentavo, kad nors ieškovas turi teisinę galimybę pareikšti papildomą finansinį reikalavimą UAB „Melinga“ bankroto byloje, tačiau neišieškotų mokesčių, kuriuos jis turėjo galimybę išsiieškoti UAB „Melinga“ restruktūrizavimo laikotarpiu, sumą vertino kaip jo patirtą žalą.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovės sudaryta banko sąskaitos sutartis neapima ieškovės sąskaitos Nr. LT817300010129203471 (sąskaitos, naudojamos debeto mokėjimo nurodymams vykdyti) tvarkymo. Kadangi ieškovas ir atsakovė nebuvo raštu susitarę dėl netesybų (delspinigių), tai teismas nenustatė teisinio pagrindo juos priteisti.

Atsakovė neprieštaravo dėl reikalavimo priteisti palūkanas, be to, bankas, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs mokėjimo nurodymą, atsako pagal bendrąsias sutartinės civilinės atsakomybės taisykles. Kadangi atsakovė pažeidė atsiskaitymą reglamentuojančias taisykles ir neteisėtai sulaikė lėšas, tai teismas konstatavo jos pareigą mokėti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės DNB banko apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija iš šalių 2012 m. kovo 5 d. sudaryto susitarimo dėl 2004 m. birželio 2 d. banko sąskaitos sutarties sąlygų pakeitimo nustatė, kad atsakovė turi pareigą vykdyti ir ieškovo pateiktus debeto mokėjimo nurodymus. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartimi (priėmus pareiškimą iškelti UAB „Melinga“ restruktūrizavimo bylą) taikius laikinąsias apsaugos priemonės, leista visus įmonės komercinei veiklai reikalingus mokėjimus, tarp jų ir privalomąsias įmokas, darbo užmokestį darbuotojams mokėti iš AB DNB banko sąskaitų Nr. LT54 4010 0455 0002 0272 ir Nr. LT20 4010 0455 0004 9693, AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. LT65 7300 0100 0255 0568, neatsižvelgiant į pritaikytus šioms sąskaitoms apribojimus ir areštus. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartimi UAB „Melinga“ iškelta restruktūrizavimo byla, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi patvirtintas 174 234,53 Eur (601 597 Lt) ieškovo finansinis reikalavimas, susidaręs iki 2013 m. gegužės 16 dienos. Ieškovas pateikė debeto mokėjimo nurodymus, o atsakovė jų per Mokėjimų įstatyme nustatytą terminą nevykdė (išskyrus 2014 m. vasario 24 d. pateiktą debeto mokėjimo nurodymą, kuris iš dalies apmokėtas). Atsakovė nepagrįstai remiasi Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, draudžiančiomis iš trečiojo asmens sąskaitos nurašyti pinigus ieškovo naudai, nes šia nutartimi leista visus UAB „Melinga“ komercinei veiklai reikalingus mokėjimus, tarp jų ir privalomąsias įmokas bei darbo užmokestį, darbuotojams mokėti iš DNB banko sąskaitų Nr. LT54 4010 0455 0002 0272, Nr. LT20 4010 0455 0004 9693, AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. LT65 7300 0100 0255 0568, neatsižvelgiant į pritaikytus šioms sąskaitoms apribojimus ir areštus. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartyje taip pat pažymėta, kad 2012 m. birželio 19 d. nutartyje yra aiškiai ir suprantamai nurodyta (nutarties 4 punktas), jog UAB „Melinga“ iš šių sąskaitų leidžiama komercinei veiklai vykdyti atlikti reikalingus mokėjimus, įskaitant ir privalomąsias įmokas bei darbo užmokestį.

Sistemiškai aiškindama Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 2 straipsnio 9 dalies ir 8 straipsnio 1 ir 4 punktų nuostatas, kolegija padarė išvadą, kad einamosios įmokos, tarp jų ir privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, pradedamos mokėti tik nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMjEyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1212/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1212/2014">2-1212/2014</a>). Tačiau nesant ĮRĮ tiesiogiai nustatyto draudimo įmonei mokėti einamąsias įmokas nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos yra privalomos, sprendė, kad tokios įmokos mokėtinos ir nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Ieškovui pateikus debeto mokėjimo nurodymus, atsakovė turėjo pareigą nurašyti pinigus iš UAB „Melinga“ sąskaitos tiek sutarties su ieškovu, tiek VSDĮ 21 straipsnio 2 dalies pagrindu, o Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neapribojo šios pareigos. Bylos duomenimis, AB DNB banko sąskaitoje Nr. LT54 4010 0455 0002 0272 buvo pinigų, bet bankas šios pareigos nevykdė. Tačiau atsakovė RUAB „Melinga“ nurodymu vykdė mokėjimus trečiųjų asmenų naudai. Jei skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, jis privalo atsiskaitymus atlikti CK 6.9301 nustatytu eiliškumu. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai.

Teismų nustatyta, kad restruktūrizuojamos įmonės AB DNB banko sąskaitoje Nr. LT54 4010 0455 0002 0272 buvo užtektinai lėšų ieškovo debeto mokėjimo nurodymams įvykdyti, bet atsakovė jų laiku nevykdė, o vykdė paskesnės eilės RUAB „Melinga“ pateiktus mokėjimo nurodymus. Kadangi ieškovo pateikti debeto mokėjimo nurodymai, kurių suma – 23 053,19 Eur, nebuvo įvykdyti, o paskutiniai 2014 m. spalio–2015 m. sausio mėnesiais pateikti nurodymai, kurių suma – 34 470,18 Eur, iš viso nebuvo vykdomi ir dėl 2015 m. sausio 30 d. iškeltos bankroto bylos atšaukti, tai kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad neteisėtas atsakovės delsimas įvykdyti pateiktus mokėjimo nurodymus lėmė ieškovo patirtos žalos (negautų pajamų) atsiradimą. Kolegija pažymėjo, kad nors neteisėtas atsakovės neveikimas (delsimas įvykdyti ieškovo pateiktus mokėjimo nurodymus) nebuvo vienintelė ieškovo žalos atsiradimo priežastis, tačiau ją nulėmė, todėl priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovės neveikimo ir padarytos žalos VSDFV biudžetui nėra pernelyg nutolęs.

Pagal bylos duomenis kolegija nustatė, kad Bankui iš pateiktų debeto mokėjimo nurodymų buvo aišku, kokio laikotarpio įmokos yra išieškomos. Bankas yra itin profesionalus specialią licenciją turintis verslininkas, todėl turėjo suprasti, kad ieškovo pateikti debeto mokėjimo nurodymai yra dėl einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, o jų nurašymas atitinka Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išlygą. Byloje nustatyta ir tai, kad ieškovas informavo atsakovę apie UAB „Melinga“ restruktūrizavimo bylos iškėlimą ir tai, jog jis nevykdo ieškovo pateiktų mokėjimo debeto nurodymų dėl einamųjų VSD įmokų skolų priverstinio išieškojimo. Bankas 2014 m. birželio 25 d. rašte pripažino, kad jam žinoma apie iškeltą UAB „Melinga“ restruktūrizavimo bylą, tačiau ieškovo pateiktų debeto mokėjimo nurodymų nevykdys, nes neturi tam teisinio pagrindo. Dėl to kolegija sutiko su išvada, kad yra nustatyta atsakovės kaltė.

Nustatęs civilinės atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė 23 053,19 Eur nuostolių atlyginimo ir 87,80 Eur palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo byloje taikyti mišrios kaltės instituto ir mažinti atlygintinių nuostolių dydį. Bankas, nesant pakankamai lėšų sąskaitoje Nr. LT54 4010 0455 0002 0272 visiems mokėjimo nurodymams įvykdyti, turėjo pareigą vykdyti ieškovo pateiktus mokėjimo nurodymus, sulaikydamas RUAB „Melinga“ pateiktus mokėjimo nurodymus. Nors pripažinta, kad atsakovės elgesys buvo ne vienintelė žalos atsiradimo priežastis, tačiau ji buvo pakankama nuostoliams atsirasti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė akcinė bendrovė DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal VSDĮ 17 straipsnio 1 dalį fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka duodami nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 754 straipsnyje nustatyta tvarka. ĮRĮ yra specialusis įstatymas VSDĮ atžvilgiu, todėl kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios privalomų įmokų mokėjimą, taikomos tiek, kiek šis įstatymas nustato. ĮRĮ 8 straipsnio nuostatose nustatyti draudimai restruktūrizuojamai įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, išieškoti iš jos skolas. Tokia nuostata taikytina visiems įmonės kreditoriams, tarp jų ir ieškovui, ir išieškojimą vykdantiems antstoliams. Taigi ieškovas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti skolos iš restruktūrizuojamos įmonės. Apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas išvardytas teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovo teisės reikalauti nurašyti RUAB „Melinga“ socialinio draudimo įmokas, o kasatorė, nukreipdama dalį debeto nurodymų į kartoteką, elgėsi netinkamai.

Teismas be pagrindo suabsoliutino Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rezoliucinės dalies 4 punktą. Tokia teismo nutarties nuostata leido įmonei atlikti mokėjimus, tačiau nebuvo pašalintas ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje, 8 straipsnyje įtvirtintas imperatyvus draudimas išieškoti skolas (teismo ar ne ginčo tvarka (nurašyti lėšas) iš įvardytų sąskaitų).

Teismai nepagrįstai suabsoliutino kasatorės atidumo ir rūpestingumo pareigą. Kasatorė debeto mokėjimo nurodymų gavimo metu neturėjo duomenų apie tai, kad įmonės restruktūrizavimo planas būtų patvirtintas teismo nutartimi. Kasatorė nedalyvavo restruktūrizavimo bylos procese, todėl neturėjo pareigos jo stebėti. Kasatorė vadovavosi jai pateikta Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartimi sustabdyti įmonės turto realizavimą ir (ar) išieškojimą iš šio turto; išimtys dėl einamųjų įmokų nebuvo nustatytos. Kasatorė, gavusi 2014 m. birželio 10 d. Utenos skyriaus pateiktą informaciją apie restruktūrizavimo bylos eigą, sustabdė bet kokius mokėjimus trečiųjų asmenų naudai iš RUAB „Melinga“ sąskaitų.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi, nepagrįstai konstatavo, kad einamosios įmokos turi būti mokamos ir laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje buvo keliamas klausimas dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo restruktūrizavimo byloje, bet ne dėl priverstinio išieškojimo tvarkos, todėl teismas be teisinio pagrindo rėmėsi praktika, suformuota byloje, kurios faktinės aplinkybės nepanašios į nagrinėjamos bylos. Be to, teismas painiojo du skirtingus aspektus: draudimo įmokų privalomumą ir galimybes jas išieškoti priverstine tvarka. Nagrinėjamu atveju kasatorė neginčijo bendrovės pareigos mokėti einamąsias įmokas, tačiau, remdamasi imperatyviosiomis teisės nuostatomis, teigė, kad negalimas priverstinis tokių įmokų išieškojimas.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra tik tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kuris atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Dėl šios priežasties žala nelaikytinos tos kreditoriaus išlaidos, kurias jis patiria ne dėl skolininko neteisėtų veiksmų, o dėl kitų priežasčių. Iš sąskaitos pervedant ieškovui lėšas du iš keturių ieškinyje nurodytų debeto mokėjimo nurodymų buvo visiškai įvykdyti, o vienas – iš dalies, t. y. ieškovui sumokėti 16 525,97 Eur. Ieškovas neginčijo šios aplinkybės, tik laikė, kad pavėluotas mokėjimo nurodymų įvykdymas lėmė vėlesnės žalos atsiradimą, kildinamą iš fakto, jog RUAB „Melinga“ neturėjo galimybės įvykdyti vėliau pateiktų mokėjimo nurodymų. RUAB „Melinga“ padengus nurodytas skolas, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys, pakartotinis reikalavimas padengti tas pačias skolas negalėjo būti tenkinamas.

Teismas, nustatydamas tariamą nuostolių dydį, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Ieškovas kėlė klausimą dėl keturių mokėjimo nurodymų netinkamo įvykdymo, t. y. žalos atsiradimą siejo su kasatorės veiksmais 2014 m. vasario 26 d. – 2014 m. birželio 12 d. Teismas žalos faktą grindė perspektyviniais padariniais – padidėjusia nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo skola valstybės biudžetui (UAB „Melinga“ restruktūrizavimo metu vykdytos veiklos laikotarpiu apskaičiuoti mokesčiai (84 577 Eur). Toks nuostolių apskaičiavimo būdas, kada suformulavus konkretų ieškinio faktinį pagrindą (t. y. reikalaujant žalos atlyginimo dėl keturių konkrečių pavėluotai atliktų mokėjimo nurodymų) žala kildinama iš visiškai kitų RUAB „Melinga“ įsipareigojimų netinkamo vykdymo, nustato kokybiškai naujas nuostolių atlyginimo taisykles ir yra neteisėtas.

Teismų nustatytas priežastinis ryšys tarp kasatorės veiksmų ir atsiradusios žalos iš tiesų yra pernelyg nutolęs. Apeliacinės instancijos teismas kasatorės veiksmus vertino izoliuotai nuo UAB „Melinga“ vadovų ir restruktūrizavimo administratoriaus elgesio. Ieškovui padarytos žalos faktas ir dydis priklauso ne nuo kasatorės veiksmų, o nuo kitų veiksnių, kurie nuo Banko nepriklauso (restruktūrizavimo byloje priimtų sprendimų, kitų bendrovės kreditorių nurodymų apimties ir pan.).

Teismas sutapatino kasatorės veiksmų teisėtumą su jos kaltės įrodymu. Bankas, nedalyvaudamas UAB „Melinga“ restruktūrizavimo byloje ir turėdamas tik jam pateikiamą informaciją, nematydamas, pagal kokio laikotarpio skolą buvo formuojami ieškovo mokėjimo nurodymai, negalėjo priimti kitokių sprendimų. Šiuo atveju ieškovo teisių pažeidimas buvo motyvuojamas abstrakčiai, nekeliant klausimo dėl nuostolių atlyginimo kitais būdais (pavyzdžiui, priteisiant nuostolius iš bendrovės vadovų) ar nevertinant kitų svarbių aspektų. Reikalavimas priteisti žalą išimtinai iš kasatorės neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nesiėmė aktyvių veiksmų nuostoliams išvengti, nors tokią pareigą suponavo profesinio rūpestingumo reikalavimas, nepaaiškino, neinformavo kredito įstaigos apie restruktūrizavimo eigą. Dėl to yra pagrindas konstatuoti kreditoriaus neatsargumą ir nuostolius mažinti (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.248 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad VSDFV Utenos skyriaus atstovas 2015 m. kovo 20 d. posėdyje išsakė aiškią poziciją dėl proporcingos kasatorės atsakomybės („50 proc. šitos sumos“). Akivaizdu, kad ieškovas pripažino, jog Banko neteisėti veiksmai nėra vienintelė ieškovo nurodomų nuostolių priežastis.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškovo pateikti debeto mokėjimo nurodymai privalomi vykdyti kredito įstaigoms ir nei Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, nei kituose teisės aktuose kredito įstaigoms nesuteikta teisės spręsti dėl pateiktų mokėjimo nurodymų teisėtumo. Ieškovas pateikė debeto mokėjimo nurodymus, o kasatorė jų per Mokėjimų įstatyme nustatytą terminą nevykdė (išskyrus 2014 m. vasario 24 d. debeto mokėjimo nurodymą, kuris iš dalies apmokėtas) ir priėmė į kartoteką. Kasacinio skundo argumentai, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo draudė iš trečiojo asmens sąskaitos nurašyti pinigus ieškovo naudai, laikytini nepagrįstais, nes šios nutarties rezoliucinės dalies 4 punkte nurodyta apie leidžiamus visus UAB „Melinga“ komercinei veiklai reikalingus mokėjimus, tarp jų ir privalomas įmokas bei darbo užmokestį darbuotojams ir iš nurodytų sąskaitų. Visi ieškovo pateikti debeto mokėjimo nurodymai atlikti po nutarties, kuria patvirtintas RUAB „Melinga“ restruktūrizavimo planas, priėmimo.

Sistemiškai aiškinant ĮRĮ 2 straipsnio 9 dalies ir ĮRĮ 8 straipsnio 1 ir 4 punktų nuostatas darytina išvada, kad einamosios įmokos, tarp jų ir privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, pradedamos mokėti tik nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos. Tačiau nesant ĮRĮ tiesiogiai nustatyto draudimo įmonei mokėti einamąsias įmokas nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, tokios įmokos mokamos ir laikotarpiu nuo teismo nutarties iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė nevykdė pareigos ir nenurašė pinigų ieškovo naudai, bet iš šios sąskaitos vykdė mokėjimus trečiųjų asmenų naudai. Kasatorė yra mokėjimo paslaugų teikėja (Mokėjimų įstatymo 5, 6 straipsniai), todėl turėjo žinoti, kad jei kredito įstaigai pateiktas mokesčių administratoriaus nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos ir atitinkamas antstolių patvarkymas ar kitos valstybės institucijos sprendimas dėl priverstinio išieškojimo, o mokesčių sąskaitoje nėra pakankamai lėšų visiems sprendimams ar nurodymams patenkinti, kredito įstaiga privalo vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymą atsižvelgdama į CPK 754 straipsnyje nustatytą reikalavimų tenkinimo eilę bei minėtų dokumentų pateikimo datą. Dėl to teismai pagrįstai konstatavo kasatorės neteisėtą neveikimą.

Teismai pagrįstai konstatavo lankstų priežastinį ryšį tarp kasatorės neveikimo ir ieškovui atsiradusios žalos. Nepagrįstas kasatorės teiginys, kad buvo įvykdyti du mokėjimo nurodymai nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2014 m. birželio 5 d., o vienas – iš dalies. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad ieškovei pervesta 16 610,85 Eur suma, siekiant padengti 2013 m. spalio – gruodžio mėn. susidariusią einamųjų VSD įmokų skolą, o ne vykdant 2014 m. vasario 24 d. – 2014 m. gegužės 21 d. pateiktus mokėjimo nurodymus Nr. 3802, Nr. 6134, Nr. 8598, Nr. 10392. Dėl to nepagrįstai teigiama, kad ieškovui pervestos sumos iš dalies padengė 2014 m. vasario 24 d. – 2014 m. gegužės 21 d. ieškovo pateiktus debeto mokėjimo nurodymus. Kadangi ieškovo pateikti debeto mokėjimo nurodymai (6676,66 Eur) neįvykdyti, o paskutiniai 2014 m. spalio mėn. – 2015 m. sausio mėn. pateikti nurodymai (9983,25 Eur) dėl lėšų stokos nevykdomi ir dėl iškeltos bankroto bylos atšaukti, tai teismai padarė pagrįstą išvadą, kad neteisėtas kasatorės delsimas įvykdyti pateiktus mokėjimo nurodymus lėmė ieškovo patirtos žalos (negautų pajamų) atsiradimą. Kasatorės veiksmų neteisėtumas buvo lemiamas minėtos žalos (nuostolių) atsiradimo veiksnys.

Bankui pateiktų debeto mokėjimo nurodymų pagrindu aišku, kokio laikotarpio įmokos yra išieškomos. Bankas vertintinas kaip savo srities profesionalas, todėl turėjo suprasti, jog ieškovo pateikti debeto mokėjimo nurodymai yra dėl einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, o jų nurašymas atitinka Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išlygą. Bylos duomenimis patvirtinta, kad ieškovas informavo kasatorę apie restruktūrizavimo bylos iškėlimą, ji pati byloje pripažino, kad jai žinoma apie iškeltą restruktūrizavimo bylą, tačiau ieškovo nurodymų nevykdys, nes neturi tam teisinio pagrindo.

Teismai tinkamai nustato ieškovui priteistinos žalos atlyginimą ir palūkanas. Nagrinėjamu atveju netaikytinas mišrios kaltės institutas ir nemažintinas atlygintinų nuostolių dydis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas, todėl teisėjų kolegija pasisakys tik dėl kasacinio skundo ir atsiliepime į skundą išdėstytų teisinių argumentų, kuriais formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos formavimui, t. y. dėl banko pareigos pervesti einamąsias įmokas įmonės restruktūrizavimo metu ir šios pareigos nevykdymo teisinių padarinių taikymo.

Dėl priverstinio einamųjų įmokų, mokamų įmonės restruktūrizavimo metu nuo teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, išieškojimo

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje apibrėžta Fondo valdybos teritorinių skyrių teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėtos. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi nustatyti šios teisės įgyvendinimo būdai, kurių vienas – duodant nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje Civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasatorius teigia, kad, įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą, kredito įstaiga neturėjo teisinio pagrindo vykdyti tokį nurodymą, nes Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio pagrindu nuo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą draudžiamas įmonės piniginių prievolių vykdymas, skolų išieškojimas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka.

Įmonių restruktūrizavimo įstatymu siekiama sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis). ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Tuo atveju, jeigu įmonės sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai, teismas nutartyje dėl pareiškimo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą priėmimo privalo nurodyti, kad iš vienos ar kelių konkrečių sąskaitų gali būti mokami visi įmonės ūkinei komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, įskaitant ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai. Valstybinio socialinio draudimo įmokos yra privalomos (ĮRĮ 2 straipsnio 8 punktas).

Tapatūs apribojimai, RUAB „Melinga“ leidžiant mokėti visus ūkinei komercinei veiklai reikalingus mokėjimus, buvo nustatyti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartimi. Teismui priėmus pareiškimą iškelti UAB „Melinga“ restruktūrizavimo bylą ir taikius laikinąsias apsaugos priemones – sustabdžius įmonės turto realizavimą ir (ar) išieškojimą iš šio turto, minėtos nutarties 4 punktu leista vykdyti visus įmonės komercinei veiklai reikalingus mokėjimus, tarp jų ir privalomąsias įmokas, darbo užmokestį darbuotojams mokėti iš AB DNB banko sąskaitų Nr. LT54 4010 0455 0002 0272 ir Nr. LT20 4010 0455 0004 9693; AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. LT65 7300 0100 0255 0568, neatsižvelgiant į pritaikytus šioms sąskaitoms apribojimus ir areštus. Taigi nei įstatymas, nei teismo nutartis nesuvaržė restruktūrizuojamos įmonės mokėti darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas, kitus būtinus mokėjimus, o kredito įstaigos – pervesti (nurašyti) minėtas privalomąsias įmokas įmonės kreditorei.

Draudimas restruktūrizuojamai įmonei vykdyti pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, atsiranda įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 8 straipsnio 1 punktas), tačiau šis draudimas apima tik draudimą vykdyti prievoles, kurių vykdymo terminai suėjo iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo (t. y. senąsias prievoles, dėl kurių pakeitimo iškelta restruktūrizavimo byla). Naujosios įmonės prievolės, kurios ĮRĮ įvardytos kaip „einamosios įmokos“, turi būti vykdomos bendra tvarka (ĮRĮ 8 straipsnio 4 punktas) ir restruktūrizuojamos įmonės statusas nesuteikia skolininkui jokių privilegijų. Jei įmonė nepajėgi mokėti einamųjų įmokų, ji negali būti restruktūrizuojama, nes ji ne gerina, o blogina savo padėtį (dėl nesumokėtų einamųjų įmokų atsiranda kreditorių naujų reikalavimų). Dėl to pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimas teisme įstatymo nustatyta apimtimi varžo kreditorių teisę išieškoti skolas iš restruktūrizuojamos įmonės, restruktūrizavimo bylos iškėlimas taip pat suvaržo restruktūrizuojamos įmonės teises atsiskaityti su senaisiais kreditoriais (išskyrus gavus teismo leidimą – ĮRĮ 8 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 3 dalis), tačiau niekaip nesuvaržo restruktūrizuojamos įmonės teisės mokėti einamąsias įmokas (nagrinėjamu atveju – socialinio draudimo įmokas), o draudėjui, kuriam iškelta restruktūrizavimo byla, nevykdant privalomųjų įmokų, – socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių padalinių teisės priverstine tvarka išieškoti laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, palūkanas ir baudas, nurodant kredito įstaigai nurašyti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas CPK 754 straipsnyje nustatyta tvarka (ĮRĮ 1 straipsnio 5 dalis).

Kadangi šiuo atveju galiojo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarties 4 punkto nuostata, pagal kurią buvo leidžiama RUAB „Melinga“ atlikti komercinei veiklai reikalingus mokėjimus, tarp jų ir privalomąsias įmokas, neatsižvelgiant į pritaikytus šioms sąskaitoms apribojimus ir areštus, tai kasatorė privalėjo laikytis šių nurodymų ir neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti vykdyti ieškovo pateiktus mokėjimo nurodymus (ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnis). Pažymėtina, kad kai kuriuos ieškovo nurodymus, nors ir pavėluotai, kasatorė vis dėlto vykdė, iš esmės pripažindama tokią savo pareigą.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų, 63 straipsnio nuostatas, jei kredito įstaigai pateiktas mokesčių administratoriaus nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos ir atitinkamas antstolių patvarkymas ar kitos valstybės institucijos sprendimas dėl priverstinio išieškojimo, o mokesčių sąskaitoje nėra pakankamai lėšų visiems sprendimams ar nurodymams patenkinti, kredito įstaiga privalo vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymą atsižvelgdama į CPK 754 straipsnyje nustatytą reikalavimų tenkinimo eilę bei minėtų dokumentų pateikimo datą. Šios Mokesčių administravimo įstatymo 63 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurioje nurodyta, kad jei skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo – neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, jis privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorių sutarčių; 3) trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad po nutarties, kuria patvirtintas RUAB „Melinga“ restruktūrizavimo planas, priėmimo VSDFV Utenos skyrius 2014 m. vasario 26 d. – 2014 m. birželio 12 d. pateikė kasatorei debeto mokėjimo nurodymus, o ji per Mokėjimų įstatyme nustatytą terminą neįvykdė ir lėšų VSDFV Utenos skyriaus naudai nenurašė, nors iš šios sąskaitos vykdė mokėjimus kitiems tretiesiems asmenims – kreditoriams. Taigi kasatorė, vykdydama mokėjimo nurodymus tretiesiems asmenims, kurie buvo paskesnės eilės kreditoriai nei ieškovas, ir nevykdydama nustatytu terminu VSDFV pateiktų debeto mokėjimo nurodymų, veikė neteisėtai, pažeisdama CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų negrynaisiais pinigais eiliškumą. Kasatorės teiginys, kad jai nebuvo žinoma apie restruktūrizavimo procesą, paneigtas bylos duomenimis, be to, pati kasatorė pripažįsta, jog žinojo apie Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir joje nustatytas išimtis dėl einamųjų, tarp jų ir privalomųjų, įmokų mokėjimo iš konkrečiai nurodytų sąskaitų, nes būtent šia nutartimi remdamasi ir atsisakė įstatyme nustatytu laiku vykdyti savo prievolę.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl banko pareigos vykdyti mokėjimo nurodymus įmonės restruktūrizavimo metu, tinkamai aiškino ir taikė Įmonių restruktūrizavimo įstatymo, Mokėjimų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas. Dėl to nekonstatuotinas kasatorės įvardytas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restruktūrizavimo procesą, pažeidimas.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio, kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygų yra faktinio pobūdžio, jais nekeliama teisės aiškinimo ir taikymo problema, todėl jie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi apeliacinio teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas kasatorės veiksmų neteisėtumą kaip vieną civilinės atsakomybės sąlygų konstatavo tinkamai aiškindamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias privalomųjų socialinio draudimo įmokų mokėjimą įmonės restruktūrizavimo metu; išvados dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (kasatorės kaltės nustatytu terminu nevykdant mokėjimo nurodymų ir priežastinio ryšio tarp pareigos nevykdymo ir delsimo vykdyti mokėjimo nurodymus ir atsiradusios žalos) padarytos tinkamai aiškinant ir taikant byloje nustatytoms aplinkybėms CK 6.247 straipsnio, 6.248 straipsnio 1 dalies normas.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normos nustatant ieškovo patirtos žalos dydį. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Didesnio, nei faktiškai asmens patirto žalos dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-273/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-273/2009">3K-3-273/2009</a>).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį dėl 23 053,19 Eur žalos atlyginimo grindė keturiais savo pateiktais kasatorei debeto mokėjimo nurodymais Nr. 3802, Nr. 6134, Nr. 8598, Nr. 10392, kuriuos ši atsisakė per įstatymo nustatytą terminą įvykdyti. Ieškovas nurodė, kad, kasatorei 2014 m. vasario 26 d. – 2014 m. birželio 12 d. neįvykdžius mokėjimo nurodymų, jis prarado galimybę įmonės restruktūrizavimo metu išsiieškoti šias sumas, nes nebeliko restruktūrizuojamos įmonės lėšų, nors debeto mokėjimo nurodymų pateikimo metu lėšų šiems nurodymams įvykdyti buvo užtektinai, vėliau įmonei buvo iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pareiškiant 2014 m. lapkričio 4 d. ieškinį, kasatorė nebuvo įvykdžiusi nurodytų debeto mokėjimo nurodymų. Tačiau priimant sprendimą pirmosios instancijos teisme pagal byloje esančius duomenis jau buvo nustatyta, kad kasatorė po ieškinio pateikimo pervedė iš sąskaitos ieškovui lėšas pagal du iš keturių ieškinyje nurodytų debeto mokėjimo nurodymų, t. y. 2014 m. gruodžio 23 d. ieškovui pervesta 5649,36 Eur (19 506,12 Lt) pagal 2014 m. balandžio 23 nurodymą Nr. 8598 ir 8510,51 Eur (29 385,09 Lt) pagal 2014 m. gegužės 21 d. nurodymą Nr. 10392, iš viso ieškovui pervesta 14 159,87 Eur (48 891,21 Lt). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors keli pervedimai įvykdyti vėliau, bet tokie pavėluoti kasatorės veiksmai nulėmė kitus padarinius – padidino įmonės skolas ieškovui ir apskritai pašalino galimybę jas išsiieškoti, todėl priteisė visą nuostoliais įvardytą sumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodymais nepagrįstas debeto mokėjimo nurodymų Nr. 3802, Nr. 6134, Nr. 8598, Nr. 10392 įvykdymas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pavėluotai atlikti mokėjimo nurodymai galėjo sukelti tam tikrų nuostolių, tačiau ieškovas suformulavo konkretų ieškinio faktinį pagrindą, reikalaudamas žalos atlyginimo dėl keturių konkrečių neatliktų mokėjimo nurodymų. Šiuo atveju teismai nuostolių dydį turėjo nustatyti vertindami šalių pateiktus įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad vis dėlto dalis mokėjimo nurodymų yra apmokėta, o ieškovas neįrodinėjo kitokių dėl pavėluoto mokėjimo nurodymų įvykdymo galėjusių atsirasti nuostolių, jų dydžio, tai teismai neturėjo pagrindo RUAB „Melinga“ padengtus mokėjimo nurodymus, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys, pripažinti realiai ieškovo patirtais nuostoliais.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino pažeisdamas proceso teisės normas, neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto įrodymų vertinimo pažeidimo, todėl buvo neteisingai apskaičiuoti ieškovo realiai patirti nuostoliai. Dėl to konstatuotinas pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir sumažinti iki 8893,32 Eur (23 053,19 Eur – 14 159,87 Eur) iš kasatorės ieškovo naudai priteistinus nuostolius.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Galutiniu teismo sprendimu patenkinta ieškovės 26 proc. reikalavimų, o atmesta 74 proc., ši proporcija taikytina paskirstant šalių bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, todėl 297,70 Eur (1145 Eur žyminio mokesčio x 26 proc.) žyminio mokesčio dalis nuo tenkinto ieškinio priteistina iš atsakovės, kuri neatleista nuo žyminio mokesčio.

Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1226,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl proporcingai atmestų ir patenkintų ieškovo reikalavimų daliai iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 907,64 Eur šių išlaidų atlyginimo.

Atsakovė sumokėjo 521 Eur žyminio mokestis už apeliacinį skundą. Proporcingai atmestų ir patenkintų ieškovės reikalavimų daliai atsakovei iš ieškovo priteistina 385,54 Eur šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Duomenų apie atsakovės patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Iš viso iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 1293,18 Eur (907,64 Eur + 385,54 Eur) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Kasacinis skundas tenkintas 61 proc. Paduodama kasacinį skundą atsakovė sumokėjo 521 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Proporcingai tenkinto kasacinio skundo reikalavimų daliai atsakovei iš ieškovės priteistina 317,81 Eur šių išlaidų atlyginimo. Atsakovė patyrė 1210 Eur atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme, todėl jos naudai iš ieškovo priteistina 738,10 Eur šių išlaidų atlyginimo. Iš viso iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 1055,91 Eur išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartį pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (j. a. k. 193322893) iš atsakovės akcinės bendrovės DNB banko (j. a. k. 112029270) 8893,32 Eur (aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt tris Eur 32 ct) nuostolių atlyginimo, 87,80 Eur (aštuoniasdešimt septynis Eur 80 ct) palūkanų.

Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės akcinės bendrovės DNB banko (j. a. k. 112029270) 297,70 Eur (du šimtus devyniasdešimt septynis Eur 70 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (j. a. k. 193322893) atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270) 1293,18 Eur (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt tris Eur 18 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (j. a. k. 193322893) atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270) 1055,91 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt penkis Eur 91 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis