Civilinė byla Nr. e3K-3-475-611/2016
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08536-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.1; 2.3.2.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kelias“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kelias“ ieškinį atsakovams B. P. individualiai įmonei, L. L. individualiai įmonei, R. P., bankrutavusiai akcinei bendrovei „Autuva“ dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo nekilnojamojo turto bendraturčiui, trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, V. K., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Genvalda“, V. K. firma, uždaroji akcinė bendrovė „Gelsva“, uždaroji akcinė bendrovė „Katra“, K. Č., uždaroji akcinė bendrovė „Forum regis“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio pirmenybės teisę pirkti dalį turto, valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai ta parduodamo turto dalis priklauso bankrutuojančiai įmonei, taip pat tokio bendraturčio reikalavimo apimtį, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal 2013 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl pastato – dispečerinės ir 15573/24175 dalių kitų statinių – kiemo aikštelės, pardavimo už 181 602 Lt (52 595,57 Eur); priteisti iš ieškovės atsakovės B. P. IĮ naudai 70 801 Lt (20 505,39 Eur), kuriuos atsakovė sumokėjo BAB „Autuva“; priteisti iš ieškovės atsakovės L. L. IĮ naudai 70 801 Lt (20 505,39 Eur), kuriuos atsakovė sumokėjo BAB „Autuva“, bei priteisti iš ieškovės atsakovo R. P. naudai 40 000 Lt (11 584,80 Eur), kuriuos šis sumokėjo BAB „Autuva“.
Ieškovės teigimu, BAB „Autuva“ pardavė atsakovams R. P., L. L. IĮ ir B. P. IĮ dispečerinę (unikalus Nr. 2197-0007-0150) ir dalį kiemo aikštelės (unikalus Nr. 2197-0007-0218), esančius Klaipėdoje, Tilžės g. 52A, už 181 602 Lt pagal 2013 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamojo turto pardavimo sutartį, pažeisdama bendraturčio pirmenybės teisę įsigyti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe. Du nekilnojamieji objektai (dispečerinė ir kiemo aikštelė) buvo parduoti kartu kaip nedalomi.
Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną, t. y. 2013 m. lapkričio 8 d., kiemo aikštelės bendraturčiai buvo ieškovė ir tretieji asmenys V. K., UAB „Genvalda“, UAB „Gelsva“, UAB „Katra“, V. K. firma ir K. Č.. Ieškovė teigia, kad ji negavo jokios informacijos apie parduodamą turto, kuris valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį.
Ieškovės teigimu, kadangi nekilnojamieji daiktai buvo parduoti kaip nedalomi, nebuvo nustatyta atskira kiekvieno jų pardavimo kaina, vieno nekilnojamojo daikto (t. y. kiemo aikštelės) bendraturčiai turi teisę pasinaudoti pirmumo teise pirkti abu nekilnojamuosius objektus (ir dispečerinę, ir kiemo aikštelę). Ieškovės manymu, atsakovės BAB „Autuva“ bankroto administratorė UAB „Forum regis“, parduodama BAB „Autuva“ nekilnojamąjį turtą, nesilaikė jo pardavimo tvarkos, dėl to pažeidė septynių bendraturčių interesus.
Ieškovė teigė, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo 2014 m. birželio 25 d., gavusi iš BAB „Autuva“ kreditorių susirinkimui tvirtinti pateiktą bankroto administratorės ataskaitą apie bankroto eigą, kurioje buvo nurodyta, kad 2013 m. lapkričio 8 d. BAB „Autuva“ bankroto administratorė pasirašė Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.
Trečiasis asmuo V. K. pateikė teismui ieškinį (savarankiškus reikalavimus), kuriuo prašė perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas pagal 2013 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl dispečerinės ir 15573/24175 dalių kiemo aikštelės, esančių Klaipėdoje, Tilžės g. 52A, pardavimo už 52 595,57 Eur (181 602 Lt); priteisti iš jo atsakovės B. P. IĮ naudai 20 505,39 Eur (70 801 Lt), atsakovės L. L. IĮ naudai 20 505,39 Eur (70 801 Lt), atsakovui R. P. 11 584,80 Eur (40 000 Lt). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu trečiasis asmuo V. K. pateikė teismui pareiškimą dėl šio ieškinio atsisakymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu atmetė ieškovės UAB „Kelias“ ieškinį ir nutraukė civilinės bylos dalį dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, V. K., ieškinio.
Teismas nurodė, kad ieškovė yra valstybinės žemės sklypo Klaipėdoje, Tilžės g. 52A, nuomininkė pagal 2003 m. birželio 25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį. Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenimis, ieškovė iki 2014 m. rugsėjo 5 d. buvo savininkė administracinio pastato (unikalus Nr. 2197-0007-0061), gamybinio pastato (unikalus Nr. 2197-0007-0083), gamybinio pastato (unikalus Nr. 4400-2525-8242), degalinės (unikalus Nr. 2197-0007-0107), estakados (unikalus Nr. 2197-0007-0172), kiemo aikštelės (unikalus Nr. 2197-0007-0207), rezervuaro (unikalus Nr. 2197-0007-0229), kiemo statinių (unikalus Nr. 2197-0007-0183), kiemo aikštelės (unikalus Nr. 2197-0007-0218), esančių Klaipėdoje, Tilžės g. 52A. Ieškovė taip pat pagal 2009 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5319 buvo dispečerinės Klaipėdoje, Tilžės g. 52A, savininkė iki 2012 m. rugsėjo 24 d.
Teismas konstatavo, kad ieškovei 2009 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 5319 pagrindu nuosavybės teise nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d. priklausė kiemo aikštelė (unikalus Nr. 2197-0007-0218) bei dispečerinė (unikalus Nr. 2197-0007-0150). Nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. šis turtas pagal Lietuvos apeliacinio teismo nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNzgzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-783/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-783/2012">2A-783/2012</a> nuosavybės teise perėjo atsakovei BAB „Autuva“. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas šioje byloje netenka prasmės, nes jai nuosavybės teise nepriklauso turtas – kiemo aikštelė (unikalus Nr. 2197-0007-0218) bei dispečerinė (unikalus Nr. 2197-0007-0150), kuris yra bendroji dalinė nuosavybė.
Teismas nustatė, kad ieškovė yra atsakovės BAB „Autuva“ kreditorė. Bylos įrodymai patvirtina, jog ieškovė domėjosi BAB „Autuva“ bankroto procedūra nuo 2012 m. gegužės 2 d., kad 2013 m. birželio 6 d. BAB „Autuva“ bankroto administratorė paskelbė internete apie pirmąsias BAB „Autuva“ turto pardavimo varžytynes, įvardyta pradinė parduodamo turto kaina – 236 000 Lt. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, paskelbtos pirmosios pakartotinės varžytynės, turto kaina – 212 400 Lt. Ieškovė žinojo ar turėjo sužinoti apie parduodamo turto iš varžytynių procedūrą dar 2013 m. rugpjūčio 2 d. iš UAB „Montex LT“ išsiųstos registruotos siuntos. Byloje pateikti 2013 m. rugsėjo 5 d., spalio 12 d., spalio 23 d. skelbimai, publikuoti dienraštyje „Lietuvos žinios“.
Teismas konstatavo, kad, neįvykus varžytynėms, atsakovės BAB „Autuva“ bankroto administratorė, norėdama parduoti minėtą turtą, pati ieškojo pirkėjų. 2013 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties duomenimis, atsakovai B. P. IĮ, L. L. IĮ ir R. P. nusipirko iš BAB „Autuva“ dispečerinę (unikalus Nr. 2197-0007-0150) ir 15573/24175 dalis kiemo aikštelės (unikalus Nr. 2197-0007-0218), jiems perėjusi nuosavybės teisė Nekilnojamojo turto registre išviešinta 2013 m. lapkričio 21 d.
Ieškovė pateikė teismui 2014 m. birželio 23 d. raštą dėl pasinaudojimo pirmumo teise, iš kurio matyti, kad ji ketina parduoti pastatus ir kitus statinius, tarp jų ir ginčo statinį – kiemo aikštelę, UAB „Juta NT“. Ieškovė teigia, kad ji negali baigti sandorio su UAB „Juta NT“ iki tol, kol neperduotas ginčo turtas (kiemo aikštelė ir dispečerinė). Teismas sprendė, kad šis ieškovės teiginys nepagrįstas, nes įmonei minėti nuosavybės objektai jau priklauso (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis).
Teismas pažymėjo, kad ginčo objektas buvo parduodamas priverstinai (paskelbus viešąsias varžytynes) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka. Tokiu atveju, kai paskelbtas priverstinis turto realizavimas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnio 1 dalies taikymui atsiranda suvaržymų. Teismas sprendė, kad, parduodant ginčo turtą, ieškovei CK 4.79 straipsnyje nustatyta bendraturčio pirmenybės teisė neturėjo būti taikoma.
Teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju realizuojant turtą priverstinai ieškovė neturėjo pirmenybės teisės įsigyti dispečerinę bei 15573/24175 dalis kiemo aikštelės byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovės BAB „Autuva“ bankroto administratorė, sudarydama 2013 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį su atsakovais dėl dispečerinės ir kiemo aikštelės dalies pardavimo, nepažeidė įstatymo.
Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė kaip bendraturtė privalėjo ginti savo teises per tris mėnesius. Ieškovės nepasinaudojimas galimybe įstatymo nustatytu terminu ir priemonėmis sužinoti apie bankrutuojančios įmonės turto pardavimą negali būti vertinamas kaip suteikiantis pagrindą reikalauti panaikinti įvykusius sandorius nuo tariamo sužinojimo apie minėtus sandorius momento. Visi su nekilnojamuoju turtu susiję perleidimo sandoriai privaloma tvarka registruojami Nekilnojamojo turto registre, terminai skaičiuojami nuo sandorio išviešinimo Nekilnojamojo turto registre momento, todėl ieškinys pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą (CK 4.79 straipsnio 3 dalis).
Teismas nutraukė bylos dalį pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, V. K. ieškinį, nes pastarasis 2014 m. rugpjūčio 5 d. raštu prašė priimti jo ieškinio atsisakymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 139 straipsnis, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 dalis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Kelias“ apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą.
Kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės reikalavimas neturi prasmės, nes jai nuosavybės teise nepriklauso dispečerinė ir kiemo aikštelės dalis, kurios yra bendrosios nuosavybės dalis. Šiuo atveju ginčo turtas buvo pardavinėjamas iš varžytynių, tačiau jos neįvyko. Todėl kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta turtą pardavinėti laisva tvarka už didžiausią pasiūlytą kainą, apie įmonės turto pardavimą skelbiant vietinėje ir respublikinėje spaudoje bei interneto tinklalapyje www.aruodas.lt. Kolegija konstatavo, kad BAB „Autuva“ nekilnojamasis turtas buvo parduodamas priverstinai Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Kolegija pažymėjo, kad, bankrutavusiai įmonei parduodant turtą, bendroji teisės norma (CK 4.79 straipsnio 1 dalis) konkuruoja su specialiąja teisės norma (Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl, parduodant ginčo turtą, negalėjo būti taikoma teisės norma, suteikianti pirmenybę bendraturčiui įsigyti parduodamos bendrosios dalinės nuosavybės dalį.
Kolegija nustatė, kad BAB „Autuva“ kreditorių susirinkimas nutarė turtą parduoti be varžytynių, t. y. turto pardavimas ir neįvykus varžytynėms buvo tęsiamas priverstine tvarka. Ieškovės teiginys, kad bankrutavusi įmonė, parduodama turtą ne iš varžytynių, pagal CK 4.79 straipsnio nuostatas pirmiausia privalėjo pasiūlyti šį turtą įsigyti bendraturčiams, yra nepagrįstas. Kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo apskųstas, administratoriei nebuvo nustatyta pareiga apie nekilnojamojo turto pardavimą informuoti bendraturčius, be to, toks nutarimas būtų prieštaravęs Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms ir būtų užtęsęs likvidavimo procedūras.
Kolegija sprendė, kad, kadangi turto pardavimas bankroto proceso metu vykdomas priverstiniu būdu, nėra pagrindo teigti, jog, neįvykus dvejoms varžytynėms, vėliau ginčo turtas buvo pardavinėjamas savanoriško aukciono būdu ir turėjo būti taikomos CK 4.79 straipsnio nuostatos.
Kolegija pažymėjo, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris sudarytas 2013 m. lapkričio 8 d., įregistruotas Nekilnojamojo turto registre – 2013 m. lapkričio 21 d. Bylos duomenimis, 2013 m. rugpjūčio 2 d. pranešimu BAB „Autuva“ kreditoriai (tarp jų – ir ieškovė) buvo informuoti apie 2013 m. rugpjūčio 12 d. įvyksiantį susirinkimą, kurio metu bus sprendžiama dėl ginčo turto pardavimo kainos ir tvarkos; šio susirinkimo metu buvo nutarta turtą pardavinėti už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažiau kaip už 212 400 Lt, pasirašyti sutartį su didžiausią kainą pasiūliusiu pirkėju, skelbti apie turto pardavimą vietinėje ir respublikinėje spaudoje, tinklalapyje www.aruodas.lt. 2013 m. rugsėjo 5 d., spalio 12 d., spalio 23 d. dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbta apie ginčo turto pardavimą.
Kolegija konstatavo, kad BAB „Autuva“ kreditorių ketinimas parduoti ginčo turtą buvo pakankamai išviešintas, o ieškovė kaip įmonės kreditorė bei atidus ir rūpestingas civilinių teisių subjektas turėjo visas galimybes sužinoti apie ginčo turto pardavimo proceso eigą. Nekilnojamojo turto sandoris buvo įregistruotas 2013 m. lapkričio 21 d. Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys yra vieši. Ieškovė nurodė, kad sužinojo apie ginčo sutartį tik po septynių mėnesių nuo sandorio įregistravimo momento, bet nenurodė jokių pateisinančių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo anksčiau sužinoti apie turto pardavimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys paduotas, praleidus terminą, nustatytą CK 4.79 straipsnio 3 dalyje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Kelias“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos ieškinį dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino šią CK normą, teigdamas, kad bendraturčiai neturi pirmenybės teisės pirkti kito bendraturčio parduodamą turtą ne tik tada, kai turtas yra parduodamas per viešąsias varžytynes, bet ir tada, kai turtas parduodamas be varžytynių, vykdant bankroto procedūras. Jei bendraturčio turto dalis parduodama ne iš viešųjų varžytynių, tai visais atvejais yra privaloma siūlyti pirmumo teise įsigyti parduodamo turto dalį kitiems bendraturčiams. Atsakovės BAB „Autuva“ kreditorių susirinkimui nusprendus BAB „Autuva“ turtą pardavinėti ne iš varžytynių, bendraturčiams turėjo būti pasiūlyta pirmumo teise įsigyti parduodamo turto dalį. To nepadarius, buvo pažeista bendraturčių teisė įsigyti parduodamo turto dalį pirmenybės teise. Kasatorės nuomone, tik kai turtas parduodamas iš viešųjų varžytynių, bendraturčiai neturi pirmenybės teisės įsigyti kito bendraturčio turto dalį, bet visais kitais turto pardavimo atvejais (tarp jų – turtą parduodant bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ne iš varžytynių) bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti kito bendraturčio parduodamą turto dalį.
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl CK 4.79 straipsnio 1 dalies normos taikymo ir aiškinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2003 nurodyta, kad CK 4.79 straipsnio 1 dalies norma suteikia bendraturčiui pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Įstatymo leidėjas nustatė, kad vieninteliu atveju, t. y. kai turtas parduodamas iš viešųjų varžytynių, bendraturtis negali pasinaudoti pirmenybės teise pirkti tokį daiktą. Be to, kasacinio teismo praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje nurodyta, kad CK 4.79 straipsnio formuluotė, aiškinama kartu su CK 6.419 straipsnio 2 dalimi, suponuoja išvadą, jog bendraturčio pirmenybės teisė pirkti netaikoma tik tais atvejais, kai turtas parduodamas priverstinai CPK VI dalies „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka prieš turto savininko valią arba Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju, Bankrutuojančiosios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 821, nustatyta tvarka. Kasatorės manymu, parduodant turtą laisva tvarka, kad ir vykdant bankroto procedūras, bendraturtė UAB „Kelias“ turėjo pirmenybės teisę pirkti parduodamą BAB „Autuva“ turtą, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas.
Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šią normą, nepagrįstai tvirtino, kad ieškovė savo pažeistas teises CK 4.79 straipsnio 3 dalies pagrindu gali ginti tik tol, kol ji yra ginčo turto bendraturtė. CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, kad bendraturtis, perleidęs ginčo objektu esančią turto dalį, praranda teisę reikšti ieškinį dėl savo pažeistų teisių gynimo. Teismai negalėjo padaryti išvadų, kad asmuo, perleidęs ginčo turto dalį ir nebesantis ginčo turto bendraturčiu, nebeturi teisės reikšti ieškinio bei prašyti savo pažeistas teises apginti, remdamasis CK 4.79 straipsnio 3 dalimi. Perleidus turto dalį, kuri bendrosios nuosavybės teise priklauso ir kitiems bendraturčiams, bendraturčio teisių pažeidimas neišnyksta, todėl turto perleidimo faktas negali trukdyti asmeniui ginti savo pažeistas teises remiantis CK 4.79 straipsnio 3 dalimi. Nagrinėjamo ginčo atveju svarbu tai, kad kasatorė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo kitų statinių (kiemo aikštelės) bendraturtė, ir nėra svarbu tai, ar ieškovė yra kitų statinių (kiemo aikštelės) bendraturtė šią dieną. Kasatorės teigimu, jei bendraturčio pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio parduodamą turtą buvo pažeista, tai asmuo turi teisę CK 4.79 straipsnio 3 dalies pagrindu ginti savo pažeistas teises ir nebebūdamas ginčo turto bendraturčiu, t. y. perleidęs savo turto dalį tretiesiems asmenims.
Teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčo nekilnojamieji daiktai buvo parduoti kaip nedalomi, ir nebuvo atskirai nustatyta kiekvieno daikto pardavimo kaina. Vieno nekilnojamojo daikto bendraturčiai turėjo pirmenybės teisę pirkti abu nekilnojamuosius daiktus. Todėl teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363/2011">3K-3-363/2011</a>.
Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl ieškinio senatį reglamentuojančių CK normų aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2013 m. lapkričio 21 d. (kai Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre), todėl pripažino, kad ieškovė, pateikdama teismui ieškinį 2015 m. liepos 22 d., praleido ieškinio senaties terminą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu, bet su asmens sužinojimu, turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą momentas gali nesutapti. Tokiam asmeniui suteikta galimybė įrodinėti, kad jis sužinojo apie pažeistą teisę vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjAtOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-460-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-460-915/2015">3K-3-460-915/2015</a>). Analogiškai teisės normos dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo išaiškintos ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2005, kurioje taip pat pažymėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia negali būti siejama su ginčo nekilnojamojo turto teisinės registracijos momentu.
Atsakovai R. P., L. L. IĮ, B. P. IĮ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nagrinėjamos bylos situacijai CK 4.79 straipsnio 1 dalies norma netaikytina, nes BAB „Autuva“ turtas buvo parduotas ne savanoriško, o priverstinio pardavimo tvarka, apie tai išviešinus spaudoje ir internete. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimą reguliuoja specialiosios teisės normos, joms yra teiktina pirmenybė prieš bendrąją CK 4.79 straipsnyje įtvirtintą normą.
Ieškovė patikslinto ieškinio padavimo metu, t. y. 2014 m. lapkričio 17 d., nebuvo kiemo aikštelės bendraturtė, todėl negalėjo ginti savo daiktinių teisių. Kasatorės ieškinys negali būti tenkinamas, nes būtų pažeista CK 4.79 straipsnio 3 dalis, t. y. pirkėjo teisės ir pareigos būtų perkeltos ne bendraturčiui. CK 4.79 straipsnio teisės normos tikslas (sumažinti bendraturčių skaičių ar pakeisti bendrąją nuosavybę į asmeninę) nebūtų pasiektas.
Ieškovės reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas galėjo būti reiškiamas tik dėl bendrąja nuosavybe turėto turto – kiemo aikštelės, ir negalėjo būti reiškiamas dėl turto – dispečerinės, kuris niekada nebuvo bendrosios nuosavybės teisės objektas. Abu parduoti statiniai (kiemo aikštelė, dispečerinė) nebuvo tarpusavyje susiję nei teisiniais, nei faktiniais saitais, kiemo aikštelė nėra dispečerinės priklausinys ar atvirkščiai, abiejų statinių adresai yra skirtingi. Todėl nesutiktina su kasatorės pozicija, kad ji įgijo teisę reikalauti pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ir dėl dispečerinės vien dėl to, kad abu statiniai buvo parduoti už bendrą kainą. Faktas, kad abiejų statinių kaina buvo bendra, nesudaro pagrindo teigti, jog pirkimo–pardavimo objektai buvo nedalūs.
Teismai pagrįstai nurodė, kad be to, jog ieškinys yra nepagrįstas iš esmės, jis paduotas praleidus ieškinio senatį. Teismai padarė išvadą apie ieškinio senaties praleidimą, įvertinę visas reikšmingas bylos aplinkybes.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendraturčio teisės reikšti ieškinį CK 4.79 straipsnio pagrindu
CK 4.79 straipsnyje nustatyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių (CK 4.79 straipsnio 1 dalis). Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 4.79 straipsnio 3 dalis).
CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, kuri yra bendroji nuosavybė. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiai ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-288/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-288/2009">3K-7-288/2009</a>).
Taigi, kadangi CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teisė yra daiktinė teisė, todėl ji seka paskui daiktą, t. y., pasikeitus daikto nuosavybės teisių subjektui, naujajam nuosavybės teisės subjektui pereina ir minėta pirmenybės teisė, o ankstesnis daikto savininkas praranda tokią pirmenybės teisę, nepaisant to, kuris iš jų buvo daikto bendraturčiu tuomet, kai kitas bendraturtis perleido savo dalies nuosavybę trečiajam asmeniui. Būtent toks aiškinimas atitinka ir CK 4.79 straipsnyje įtvirtinto pirmenybės teisės instituto esmę bei paskirtį – mažinti bendros nuosavybės dalyvių skaičių ir daryti efektyvesnį daikto valdymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.79 straipsnio 3 dalis iš esmės atitinka CK 1.138 straipsnio 2 punkto taikymą – atkūrimą buvusios iki teisės pažeidimo padėties. Kai CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nurodytą pirmenybės teisę turintis asmuo perleidžia savo bendrosios nuosavybės dalį, tokio asmens iki teisės pažeidimo buvusi padėtis nebegali būti atkurta po nuosavybės teisės perleidimo, nes minėtas asmuo nebėra bendros nuosavybės dalyvis.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: kai pažeidžiama CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teisė įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį, ginti pažeistas teises CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka perkeliant pirkėjo teises ir pareigas gali tik tas asmuo, kuris yra parduodamo daikto bendraturtis teismo sprendimo dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo priėmimo momentu, nepriklausomai nuo to, kada jis tapo bendros nuosavybės dalyviu. Jeigu asmuo, kuris yra bendraturtis bendrąja nuosavybe esančio daikto kito bendraturčio dalies perleidimo metu, vėliau (įskaitant ir po reikalavimo perkelti pirkėjo teises ir pareigas pareiškimo teisme momento) perleidžia nuosavybės teises į savo dalį, reikalavimo perkelti pirkėjo teises ir pareigas teisė pereina naujam daikto dalies savininkui.
Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė ieškinio dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pareiškimo metu buvo ginčo statinio – kiemo aikštelės – bendraturtė ir turėjo tokią reikalavimo teisę, tačiau vėliau, perleidusi jai priklausančią kiemo aikštelės dalį, prarado teisę reikalauti perkelti jai pirkėjo teises pagal ginčo sutartį. Dėl šios priežasties bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas pagal 2013 m. lapkričio 8 d. Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį dėl ginčo statinių – kiemo aikštelės – perleidimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-556/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-556/2011">3K-3-556/2011</a>).
Šioje byloje teismai faktiškai konstatavo, kad UAB „Kelias“ yra netinkama ieškovė. Kasatorei esant netinkamai ieškovei, teismai pagrįstai atmetė jos ieškinį.
Dėl CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pirmenybės teisės apimties
Kaip jau minėta šios nutarties 27 punkte, pagal CK 4.79 straipsnį bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, t. y. bendraturtis turi pirmenybės teisę pirkti kitam bendraturčiui priklausančią bendrąja nuosavybe esančio daikto dalį, tačiau tokios teisės neturi į kitam bendraturčiui asmeninės nuosavybės teise priklausantį šalia esantį daiktą.
Asmuo, kuris yra nuosavybės teisės objekto savininkas, turi teisę parduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisės įgyvendinimo apimtis priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems vienu metu. Civilinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisę, nenustato daikto savininko pareigos siūlyti pirkti jo parduodamą daiktą, kuris jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, kitų šalia esančių daiktų savininkams. CK 4.79 straipsnyje nustatytų ribojimų taikymas negali būti išplėstas, nes ši teisės norma reglamentuoja tik bendraturčių teises ir pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad net tokio pobūdžio priklausiniai, kaip tvora ar kiemo aikštelė, kurie skirti tarnauti ne vienam, o keliems pagrindiniams daiktams, nesuponuoja nuosavybės teise vienam savininkui priklausančio pagrindinio daikto savininkui pareigos siūlyti įsigyti jo parduodamą pagrindinį daiktą kitų pagrindinių daiktų savininkams CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta pirmenybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2010">3K-3-17/2010</a>).
Aptartos teisės normos ir kasacinio teismo šių teisės normų aiškinimo praktika nesudaro pagrindo teigti, kad, bendraturčiui ketinant trečiajam asmeniui perleisti ne tik bendrąja nuosavybe esančio daikto jam priklausančią dalį, bet kartu ir šalia esantį asmeninės nuosavybės teise priklausantį savarankišką daiktą, kitas bendrąja nuosavybe esančio daikto bendraturtis įgyja pirmenybės teisę įsigyti nuosavybėn ne tik ketinamą perleisti bendro daikto dalį, bet ir kitą bendraturčiui asmeninės nuosavybės teise priklausantį daiktą, ketinamą parduoti trečiajam asmeniui kartu su bendro turto dalimi.
Kasatorė grindžia kasacinį skundą dėl bylą nagrinėjusių teismų netinkamo CK 4.79 straipsnio 3 dalies taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2008 esančiais minėtos normos išaiškinimais, tačiau būtent tokia kasatorės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neegzistuoja.
Dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančio turto dalį
CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga informuoti kitus bendraturčius apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui netaikoma CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimties atveju – kai bendrąja nuosavybe esančio daikto dalis parduodama iš viešųjų varžytynių.
Nagrinėjamos bylos atsakovė BAB „Autuva“, kuri pardavė ginčo turtą kitiems atsakovams, yra bankrutavusi įmonė. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turtas parduodamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio (2013 m. balandžio 18 d. redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus šio įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas: 1) gyvūnai, produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas – už administratoriaus, atsižvelgiant į analogiškų objektų (prekių) faktinių sandorių rinkoje kainas, nustatytą (kai turtas įkeistas – suderinus su įkaito turėtoju) kainą; 2) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus šios dalies 1 punkte ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse nekilnojamasis turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kreditorių susirinkimo nutarimu šis turtas gali būti parduodamas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka.
Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321) 29 punkte nustatyta, kad antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse) varžytynėse nepardavus įkeisto turto ir įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui atsisakius perimti turtą, turto pardavimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (jeigu varžytynėse buvo parduodamas fizinio asmens turtas) arba Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (jeigu varžytynėse buvo parduodamas įmonės turtas) nustatyta tvarka.
CK 6.419 straipsnio (2013 m. balandžio 18 d. redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 1 dalyje nustatyta, kad daiktų pirkimas-pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą. Pagal minėto straipsnio 2 dalį aukcionas gali būti savanoriškas arba priverstinis. Varžytynių, kaip priverstinio aukciono, ypatumus nustato Civilinio proceso kodeksas. Iš minėtos normos išplaukia išvada, kad varžytynės yra priverstinis daikto pardavimas.
Įmonių bankroto įstatymo normomis reglamentuojamas priverstinis vykdymas iš skolininko (bankrutuojančios įmonės) turto. Pirmiau nurodyta (41 punktas), kad visais atvejais bankrutuojančios įmonės nekilnojamasis, taip pat ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Nepardavus šio turto iš varžytynių ir šio turto neperėmus kreditoriui, nekilnojamojo turto vertinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo klausimas įstatymų leidėjo pavestas kreditorių susirinkimui, nes būtent kreditorių susirinkimas sprendžia esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tokius kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjItNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422-687/2016">3K-3-422-687/2016</a>).
Iš minėtų normų analizės darytina išvada, kad CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, kai bendraturtis neturi būti informuojamas apie bendrąja nuosavybe esančio daikto dalies pardavimą, apima ir tuos atvejus, kai turtas parduodamas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta tvarka. Tačiau minėta CK 4.79 straipsnio 1 dalies taikymo išimtis negali būti aiškinama plečiamai, todėl pirmiau aptarta CK 4.79 straipsnio išimtis netaikytina tuo atveju, kai turtas parduodamas kitokia nei Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad kadangi turto pardavimas bankroto proceso metu vykdomas priverstiniu būdu, nėra pagrindo teigti, jog, neįvykus dvejoms turto varžytynėms, vėliau ginčo turtas buvo pardavinėjamas savanoriško aukciono būdu ir turėjo būti taikomos CK 4.79 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegijai konstatavus, kad teismai pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį dėl to, kad pastaroji neturėjo reikalavimo teisės teismo sprendimo priėmimo metu, aplinkybė, jog teismai netinkamai aiškino CK 4.79 straipsnio 1 dalies turinį, nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatorės kasacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, kadangi pripažinus, jog kasatorė neturi reikalavimo teisės reikalauti perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas, nebeturi prasmės ieškinio senaties taikymo klausimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus kasatorės skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (31 Eur dydžio žyminis mokestis) neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Vadovaujantis CPK 98 straipsniu iš kasatorės atsakovų B. P. individualios įmonės, L. L. individualios įmonės, R. P. naudai priteistina po 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą parengimu, atlyginimo.
Kasacinis teismas turėjo 23,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš jos į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Kelias“ (j. a. k. 147044353) B. P. individualiai įmonei (j. a. k. 142156626), L. L. individualiai įmonei (j. a. k. 142160329), R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 100 (vieną šimtą) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo, iš viso – 300 (tris šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Kelias“ (j. a. k. 147044353) valstybei 23,92 Eur (dvidešimt tris Eur 92 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
Dalia Vasarienė
