Dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-306/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.2; 30.12.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Baranausko ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovėms G. Z., G. L., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, M. K., Z. C., VĮ Registrų centrui, dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

A. M. Z. ir S. Z. iki 1951 m. spalio 2 d. asmeninės nuosavybės teisėmis Vilniaus rajone valdė gyvenamąjį namą, rūsį, kluoną, du tvartus ir klėtį. 1951 m. spalio 2 d. jie buvo ištremti į Rusiją, Tomsko sritį, o turtą perėmė kolūkis „Aurora“. Kolūkis pusę gyvenamojo namo perleido P. K. nuosavybėn, pusė liko valstybei.

G. Z. 1992 m. kreipėsi į teismą, prašydama grąžinti jai, kaip turto paveldėtojai pagal įstatymą, jos tėvams iki tremties priklausiusį turtą, ieškinio pareiškimo metu valdytą A. K. ir V. T.. Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 1993 m. spalio 29 d. sprendimu, pripažino nuosavybės teises į šį turtą G. Z.. Šio sprendimo, kuriuo G. Z. buvo grąžintas namas ir mūrinis rūsys, pagrindu G. Z. viešame nekilnojamojo turto registre 1995 m. įregistravo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą. 1995 m. lapkričio 30 d. šį namą, rūsį ir 1/3 kiemo statinių padovanojo savo dukteriai – G. L..

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1994 m. sausio 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 1993 m. spalio 29 d. sprendimą. A. K. užginčijo panaikinto teismo sprendimo teisines pasekmes. Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą pagal A. K. ieškinį panaikino pusės namo teisinę registraciją atsakovės G. Z. vardu bei atsakovių G. Z. ir G. L. sudarytos dovanojimo sutarties dalį, kuria perleista pusė šio namo. Likusi turto dalis liko įregistruota G. L.

Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė išreikalauti likusią dalį turto (pusę gyvenamojo namo, kiemo rūsio ir 1/3 dalį kitų statinių) iš atsakovės G. L. valdymo. Kadangi buvo panaikintas teismo sprendimas, kurio pagrindu atsakovė G. Z. įgijo nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini), esantį gyvenamąjį namą, tapo niekine ir 1995 m. lapkričio 30 d. atsakovių sudaryta dovanojimo sutartis. Negaliojančia dovanojimo sutartimi atsakovei G. L. perduota likusi gyvenamojo namo ir statinių dalis turi būti grąžinta savininkui - valstybei, nes, nelikus teisėto atsakovių nuosavybės teisių į šį turtą pagrindo, namas ir kiemo statiniai su rūsiu iš valstybės buvo paimti ir atsakovų valdomi neteisėtai.

Atsakovė G. L. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad prokuroras praleido terminą pažeistai valstybės teisei ginti, nes į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, kuris prasidėjo, kai namas buvo perduotas atsakovės G. Z. nuosavybėn 1993 metais, o vėliau - padovanotas atsakovei G. L. 1995 metais. Atsakovės pažymėjo, kad valstybė niekada nebuvo įregistravusi savo daiktinių teisių į ginčo turtą. Iš tikrųjų valstybė neturi intereso valdyti šio turto, ieškinys pareikštas ne valstybės interesui ginti, bet neteisėtai palaikyti nesąžiningus trečiuosius asmenis, kurie ilgą laiką bylinėjasi su atsakovėmis dėl teisės valdyti visą namų valdą. Atsakovė G. Z. 1991 m. lapkričio 11 d. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo namą Vilniuje. Įregistravus atsakovės G. Z. nuosavybės teisę į šį namą teismo sprendimo pagrindu, jos prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo nagrinėjamas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: išreikalavo iš G. L. ir perdavė Lietuvos Respublikai valdyti nuosavybės teisėmis pusę gyvenamojo namo, rūsį ir 1/3 dalį kitų statinių, kurie buvo perduoti dovanojimo sutarties pagrindu, ieškinį G. Z. dėl turto išreikalavimo atmetė. Teismas pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovių 1995 m. lapkričio 30 d. sudarytą dovanojimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad G. L. dovanojimo sutartimi buvo perduotas turtas, kurio dovanotoja G. Z. nevaldė nuosavybės teisėmis. Įgijusi valdymą iš asmens, neturinčio nuosavybės teisių, atsakovė G. L. netapo dovanojimo sutartimi jai perduoto turto savininkė, net jei ir buvo sąžininga įgijėja. Teismas konstatavo, kad pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalį savininkas turi teisę visais atvejais išreikalauti tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį daiktą, kai daiktas valdytojo neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojamas sandorio šalių nesąžiningumas, jei skolininkas sudaro sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad valstybė nebuvo išreiškusi valios perleisti atsakovėms ar kuriai nors vienai iš jų nuosavybės teisių į namą, esantį (duomenys neskelbtini), nes teisės gyventi suteikimas (nuomos arba panaudos pagrindu) akivaizdžiai neprilygsta valios perleisti nuosavybę pareiškimui.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės G. L. apeliacinį skundą, 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes darytina išvada, kad prokuroras šioje byloje neturėjo pagrindo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą. Vien ta aplinkybė, kad nagrinėjama byla yra susijusi su nuosavybės teisių atkūrimo teisiniais santykiais, savaime nėra pakankamas pagrindas prokurorui pareikšti ieškinį teisme ginant viešąjį interesą. Galimas trečiųjų asmenų M. K. ir Z. C. interesų pažeidimas nėra pakankamas pagrindas prokurorui kreiptis į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti, nes byloje nėra duomenų apie tai, jog jos būtų asmenys, kurių galimybės ginti savo teises savarankiškai yra apribotos. Tuo tarpu valstybės, kaip ginčo turto savininkės, interesų, kurie turėtų būti ginami prokurorui reiškiant vindikacinį ieškinį, pažeidimo nenustatyta. Pasak teismo, ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs ne dėl ginčo turto tolimesnės priklausomybės, o dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą tinkamo įforminimo. Valstybė iš esmės neginčija atsakovių teisės atkurti į šį turtą nuosavybės teises. Esant tokioms aplinkybėms prokuroras, pareikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, turėjo įvertinti byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir nustatyti, ar nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimas atsakovių vardu iš tiesų pažeidžia valstybės interesus. Be to, svarbu, ar dėl šio pažeidimo nėra pačios valstybės kaltės. Atsakovės daugiau nei penkiolika metų neturėjo galimybės atkurti nuosavybės teisių į ginčo turtą įstatymų nustatyta tvarka ne dėl savo kaltės, o dėl atitinkamų valstybės institucijų, t. y. pačios valstybės, veiksmų (atsakovių prašymas atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą negalėjo būti svarstomas esant nepanaikintai šio turto nuosavybės teisinei registracijai atsakovių vardu). Esant tokioms aplinkybėms prokuroro reiškiamas vindikacinis ieškinys valstybės vardu, iš esmės neginčijant atsakovių teisės įgyti nuosavybės teisę į jį nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, yra formalus, neatitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Prokuroras įvertino tik ginčo turto teisinę priklausomybę, tačiau nepakankamai atsižvelgė į valstybės ir atsakovių, kaip pretendenčių atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą, tarpusavio santykį, atitinkamus valstybės įsipareigojimus atsakovėms, taip pat į teisminių ginčų dėl ginčo turto trukmę ir priežastis. Dėl to prokuroras tinkamai neįvertino susijusių interesų pusiausvyros ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo turto grąžinimas valstybės valdymui konkrečiu atveju prisidėtų prie viešojo intereso apsaugos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti 2009 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimą ir palikti galioti 2008 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį viešąjam interesui ginti, tačiau tai nebuvo apeliacinio skundo argumentu. Apeliacinį procesą inicijuoja apeliantas, o ne apeliacinis teismas, todėl ir bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliantas. Teismas nurodė, kad egzistuoja savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas – viešojo intereso nebuvimas ginče, o dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisakė. Tuo tarpu išeiti už apeliacinio skundo ribų galima tik dėl viešojo intereso.

2. Vilniaus apygardos teismas priėjo prie klaidingos išvados, kad šis ginčas nėra viešojo intereso objektas. Aplinkybė, kad nuosavybės teisė įgyta panaikinto teismo sprendimo pagrindu, o asmuo, galbūt turintis subjektinę teisę, bet jos įstatymų nustatyta tvarka tinkamai neįgyvendinęs, pripažintina viešuoju interesu. Taigi, ginčas iš dalies susijęs ir su nuosavybės teisių atkūrimu į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o tai neabejotinai patenka į viešojo intereso sritį. Vilniaus miesto savivaldybei, teisminių ginčų metu valdžiusiai ginčo turtą patikėjimo teise, neinicijavus šių pažeidimų pašalinimo, yra pažeistas viešasis interesas. Esant tokioms aplinkybėms, kai galioja neteisėta G. L. registracija, neįmanoma tinkamai užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo proceso tiek atsakovėms, tiek išspręsti klausimo dėl tretiesiems asmenims M. K. ir Z. C. priklausančios namų valdos suformavimo, tiek ir užtikrinti valstybės kaip savininkės teisių į ginčo objektą. Iš neteisės negali atsirasti teisė.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė G. L. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo nepagrįsti. Apeliacinio skundo motyvuose ir bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu buvo teigiama, kad prokuroras gina ne viešąjį, bet privatų trečiųjų asmenų interesą.

2. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčas nėra viešojo intereso objektas. Bylos nagrinėjimo dalykas ir pagrindas nėra nuosavybės atkūrimas, o daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo.

3. Kasatorius neteisingai nurodo, kad atsakovė G. Z. neturi jokių teisių į ginčo namą, nes jokia valstybės institucija nėra priėmusi teisės akto dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo namą su priklausiniais. Priešingai, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad atsakovės turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovės yra pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą ir nuosavybės teisės turi būti atkurtos. Tuo tarpu valstybė nėra ir nebuvo šio turto savininkė, todėl negali reikalauti, jog namas būtų grąžintas jos nuosavybėn.

Byloje gauti trečiųjų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, M. K., Z. C. prisidėjimai prie ieškovo kasacinio skundo, kuriais prašoma tenkinti kasacinį skundą, panaikinti 2009 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimą ir palikti galioti 2008 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimą.

k o n s t a t u o j a:

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl viešojo intereso gynimo prokuroro ieškiniu

Kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės buvo pažeistos, turi teisę į teisminę gynybą. Tokios nuostatos įtvirtintos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnyje. Siekiant apginti viešąjį interesą į teismą gali kreiptis ir prokuroras. Tokią jo teisę nustatyta CPK 49 straipsnio 1 dalyje, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 7 punkte. Šiose normose nepateikta viešojo intereso sampratos. Dėl šios sąvokos turinio ne kartą yra pasisakęs kasacinis teismas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą, ar ne. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus m. apylinkės prokuroras v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-279/2009).

Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes valstybės institucijos nesiėmė priemonių išreikalauti nekilnojamojo turto, kurį atsakovė G. Z. gavo pagal įsiteisėjusį ir vėliau panaikintą 1993 m. spalio 29 d. teismo sprendimą. Šiuo metu ginčijamas turtas priklauso atsakovei G. L., kuri yra gavusi šį nekilnojamąjį turtą kaip dovaną iš atsakovės G. Z.. Turto išreikalavimo iš atsakovės būtinumą prokuroras grindžia tuo, kad Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka turi būti vykdomos procedūros dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šios procedūros turi būti vykdomos tam pačiam subjektui - G. Z., kuri turtą padovanojo atsakovei G. L.. Tačiau įstatymu nustatytas procedūras vykdyti trukdo tai, kad valstybė nevaldo to turto. Dėl to viešasis interesas, prokuroro supratimu, yra poreikis užtikrinti pažeistų nuosavybės teisių atkūrimą ne kitaip, kaip pagal Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytas procedūras.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas spręsdamas klausimą, ar yra viešasis interesas konkrečioje byloje dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi analizuoti visas svarbias bylos aplinkybes. Vien tai, kad pažeista asmens nuosavybės teisė buvo atkurta ar kitaip atstatyta ne specialiojo įstatymo (t. y. Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo) nustatyta tvarka, savaime nereiškia, kad egzistuoja viešasis interesas, sudarantis pagrindą iš asmens išreikalauti nekilnojamąjį turtą. Turi būti įrodyta, kad asmuo neteisėtai įgyvendino jam nepriklausančią teisę. Galimos situacijos, kai nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise įgyja asmuo, pagrįstai pretendavęs atkurti nuosavybės teises, tačiau ne specialiojo įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu atveju bus neteisinga, nepagrįsta, nelogiška ir neracionalu išreikalauti iš asmens turtą viešojo intereso sumetimais tiesiog tam, kad būtų įvykdytas to paties asmens pažeistų nuosavybės teisių atkūrimas specialaus įstatymo nustatytu tvarka. Tai aiškintina tuo, kad pats savaime procedūrų atlikimas pagal Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nėra šio įstatymo tikslas. Jo įstatymo tikslas - atkurti pažeistas asmens nuosavybės teises, jeigu jos pažeistos ir jokiu kitu būdu neatkurtos.

Byloje neįrodyta, kad atsakovei G. Z. nepriklauso atkurti nuosavybės teisių pagal specialųjį įstatymą. Vilniaus miesto 3-ais apylinkės teismas 1993 m. spalio 29 d. sprendimu, pripažino nuosavybės teises į ginčijamą turtą G. Z., taip pripažino jos teisę į nuosavybės atkūrimą. Taip pat nepateikta įrodymų, kad pusės namo įsigijimu ir valdymu nuosavybės teise atsakovės pažeistų kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Tretiesiems asmenims M. K. ir Z. C. nuosavybės teise priklauso kitos gyvenamojo namo ir kitų pastatų bei statinių dalys. Byloje neįrodyta, kad šių trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai būtų kaip nors susiję su jų nuosavybės teise nevaldoma kita namo dalimi. Minimos faktinės aplinkybės nustatytos teismų ir pakartotinai kasaciniame teisme netiriamos (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, padarė išvadą, kad atsakovei G. Z. nebūtų kliūčių atkurti nuosavybės teisę specialiojo įstatymo nustatyta tvarka į ginčijamą nekilnojamąjį turtą. Esant tokioms aplinkybėms kasacinis teismas konstatuoja, jog neprotinga ir neteisinga griauti nusistovėjusius ir stabilius civilinius turtinius santykius, vien dėl formalių priežasčių (CK 1.5 straipsnis).

Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, jog nėra būtinumo išreikalauti valstybės valdymui ginčijamą turtą. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad viešojo intereso šiuo atveju nėra, nepažeidė teisės normų ir nenukrypo nuo teismų praktikos. Kasacinio skundo argumentai kaip teisiškai nepagrįsti atmetami(CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išėjimo už apeliacinio skundo ribų

Kasaciniame skunde keliamas apeliacinio skundo ribų peržengimo klausimas, motyvuojant tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį viešąjam interesui ginti, nors tai nebuvo apeliacinio skundo argumentas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks pasisakymas nepažeidžia apeliacinio skundo ribų paisymo principo (lot. tantum devolutum quantum apellatum), nes tinkamų bylos šalių nustatymo klausimas yra vienas iš būtinų procesinių veiksmų bet kurioje byloje. Civilinė byla iškeliama ir nagrinėjama siekiant tam tikrų CPK 2 staipsnyje apibrėžtų tikslų, kurių pagrindinis – ginti pažeistas teises. Teismo procese priimti sprendimai dėl pažeistų teisių atkūrimo ir gynimo prireikus gali būti užtikrinami valstybės prievartos priemonėmis, todėl svarbu, jog tokių sprendimų reikalautų ne bet kas, o tik tas, kam tokią teisė suteikta įstatymo. Kitaip tariant, kreiptis į teismą ir reikalauti pažeistų teisių gynimo turi teisę ne visi. Tai gali daryti tik asmuo, kurio subjektinės teisės pažeistos, arba asmuo, kuriam tokia teisė specialiai suteikta įstatymo (CPK 49 straipsnis). Viešojo intereso gynimo bylose sprendžiant klausimą, ar asmuo yra tinkamas ieškovas, tinkamų bylos šalių nustatymas apima ir nustatymą, ar prokuroras yra tinkamas ieškovas. Savo ruožtu, į klausimą ar prokuroras yra tinkamas ieškovas, galima atsakyti tik nustatant, ar byla yra susijusi su viešuoju interesu. Tai kad byloje yra netinkamas ieškovas, gali paaiškėti ne tik pradinėse, bet ir vėlesnėse proceso stadijose. Tai reiškia, kad bylą iškėlus dėl viešojo intereso pažeidimo, teismas turi ex officio patikrinti, ar byloje yra viešasis interesas, ar jo nėra. Tai nelaikoma bylos nagrinėjimo ribų peržengimu. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo atmetami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia konkrečių įrodymų apie jas. Teisėjų kolegija šiuo sprendimu nesprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovė gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas