Dėl išlaikymo dydžio pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-331/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 78.2.1; 40.1; 114.8.2; 121.5; 121.19.1(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei V. Š. dėl prievolės dalies pabaigos įvykdymu pripažinimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl išlaikymo dydžio pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimą, kuriuo iš jo priteistas išlaikymas dukterims G. Š., gimusiai 1999 m. vasario 10 d., ir K. Š., gimusiai 2003 m. liepos 29 d., pakeičiant išlaikymo formą iš mokamų kas mėnesį periodinių išmokų į išlaikymą, kurio dalis mokama konkrečia pinigų sumą po 20 000 Lt kiekvienai dukrai, viso 40 000 Lt, už laikotarpį nuo 2006 m. birželio 15 d. iki 2007 m. gegužės 21 d., skaičiuojant dukterų išlaikymui po 180 Lt kas mėnesį kiekvienai, o nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 19 d. skaičiuojant vaikų išlaikymui po 250 Lt kas mėnesį kiekvienai dukteriai; laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 19 d. iki dukterų pilnametystės išlaikymą nustatyti kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 250 Lt kiekvienai iš jų; pripažinti, kad ieškovas iki 2013 m. gegužės 19 d. visiškai įvykdė prievolės teikti išlaikymą dalį, 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d. sumokėdamas dukterų išlaikymui po 20 000 Lt kiekvienai, bei laikyti šią ieškovo prievolės dalį įvykdyta. Ieškovas nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2004 m. birželio 22 d. sprendimu priteisė iš jo išlaikymą dukterims periodinėmis išmokomis po 180 Lt per mėnesį nuo 2004 m. gegužės 13 d. iki jų pilnametystės. Teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu buvo nutraukta santuoka su atsakove ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Ieškovas, ketindamas įsidarbinti užsienyje, susitarė su atsakove, kad dukterims išmokės išlaikymą konkrečia pinigų suma – 40 000 Lt, pervesdamas pinigus į jos sąskaitą banke. Šią sumą vaikų išlaikymui ieškovas gavo pardavęs asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą (duomenys neskelbtini). Atsakovė sutiko, pervestus pinigus vaikų išlaikymui priėmė, tačiau dabar to nepripažįsta, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl prievolės dalies pabaigos įvykdymu pripažinimo.

Atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, prašydama pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimą ir padidinti iš ieškovo priteistą išlaikymą dukterims, priteisiant po 500 Lt kiekvienai kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki jų pilnametystės. Atsakovė nurodo, kad su ieškovu gyvenant santuokoje pertvarkė gyvenamąsias patalpas(duomenys neskelbtini). Dėl to ieškovas pervedė 40 000 Lt į jos sąskaitą, nes turtas pagerintas buvo ir jos lėšomis. Nutraukiant santuoką 2005 m. balandžio 22 d. ieškovas nereiškė jokių pretenzijų dėl išlaikymo formos, vėliau taip pat teikė išlaikymą vaikams. Nuo išlaikymo priteisimo padidėjo perkamų vaikams daiktų kainos ir vaikų poreikiai, pagerėjo ieškovo materialinė padėtis, todėl keistinas ieškovo mokamų periodinių išmokų vaikams dydis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino – pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimą, padidindamas nepilnamečių dukterų išlaikymą po 500 Lt kiekvienai kasmėnesinių periodinių išmokų iki jų pilnametystės, pradedant skaičiuoti nuo 2007 m. gegužės 25 d. Teismas nustatė, kad 2004 m. rugpjūčio 29 d. preliminariosios sutarties dėl gyvenamųjų patalpų ir joms priklausančio žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo lapo antroje pusėje ieškovo pasirašytas sutikimas, kad 40 000 Lt būtų pervesta į atsakovės sąskaitą. 40 000 Lt pervedimas atliktas 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d. Preliminariojoje sutartyje nenurodyta, kad ieškovas perveda 40 000 Lt sumą kaip išlaikymą vaikams. Ieškovas, pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, pervesdamas 40 000 Lt sumą, pripažino, kad tai nėra jo vieno asmeninė nuosavybė, laikė jį šeimos turtu, pripažino, kad ir atsakovė prisidėjo prie turto pagerinimo ir išlaikymo. Pagal byloje esančius duomenis, ieškovo turtinė padėtis gera, o atsakovės metinės pajamos ir turtas neviršija pirmojo asmens pajamų ir turto lygio, nors jos vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas – du butai (gauna nuompinigius už buto nuomą), nuo 2007 m. spalio 8 d. ji dirba. G. Š. išlaikymo suma vienam mėnesiui yra 914,86 Lt (vienam tėvui per mėnesį tenka apmokėti 457,43 Lt), o K. Š. išlaidų suma vienam mėnesiui 812,02 Lt (vienam tėvui per mėnesį tenka apmokėti 406,01 Lt), tačiau į šias sumas neįskaičiuotos išlaidos būstui. Be to, duktė G. lankė dailiojo plaukimo treniruotes (30 Lt) ir vasaros stovyklą (95 Lt). Nors tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, iš ieškovo priteistina didesnė dalis išlaikymo pinigine išraiška, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei tenka pagrindiniai rūpesčiai auginant ir auklėjant vaikus, taip pat į geresnę ieškovo turtinę padėtį.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 8 d. sprendimu panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą – patikslintą ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas pripažino, kad ieškovo prievolė pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimą teikti išlaikymą dukterims po 180 Lt periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2006 m. birželio 15 d. iki 2007 m. gegužės 21 d., o nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 19 d. – po 250 Lt, įvykdyta pervedus 40 000 Lt ir ši prievolės dalis yra užbaigta įskaitymu. Teismas pakeitė 2004 m. birželio 22 d. sprendimą dėl išlaikymo dydžio ir nustatė, kad nuo 2013 m. gegužės 19 d. dukterų išlaikymui ieškovas privalo mokėti po 250 Lt periodinių išmokų kas mėnesį iki jų pilnametystės; nepilnamečių vaikų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise teismas paskyrė atsakovę. Teismas nustatė, kad šalių santuoka nutraukta teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu patvirtinus šalių pasirašytą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, kurioje nustatyta, kad šalys neturi santuokoje įgyto nekilnojamojo turto. Ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tarp tų pačių šalių, todėl negali būti įrodinėjama ir nustatoma iš naujo (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nustatyta, kad nekilnojamasis turtas(duomenys neskelbtini), yra ieškovo iki santuokos sudarymo su atsakove 1990 m. gruodžio 29 d. dovanojimo sutarties pagrindu įgytas nekilnojamasis turtas (18/100 dalių gyvenamojo namo, ūkinio pastato, garažo, šiltnamio ir kitų kiemo statinių). Kitą nekilnojamąjį turtą ieškovas paveldėjo iš savo motinos 1998 m. rugpjūčio 4 d., taip pat iki santuokos su atsakove sudarymo. Dėl to visas nekilnojamasis turtas yra tik ieškovo asmeninė nuosavybė ir pervesti 40 000 Lt negali būti vertinami kaip piniginė kompensacija atsakovei už pasidalytą nekilnojamąjį turtą ar už to turto pagerinimą. Byloje nepareikštas reikalavimas kompensuoti turto pagerinimo išlaidas. Ieškovas, kaip piniginės prievolės mokėtojas, nurodo, kad šie pinigai skirti dviejų dukterų išlaikymui – po 20 000 Lt kiekvienai, todėl teismas negali šios piniginės prievolės vertinti kitaip (CPK 178, 185 straipsniai). Santuokos nutraukimo pasekmių šalių pasirašytoje ir teismo patvirtintoje sutartyje neaptarta piniginė kompensacija už nekilnojamąjį turtą ar už jo pagerinimą, todėl atsakovės piniginės prievolės aiškinimas (buto pagerinimo išlaidos) be teisinio pagrindo, prieštarauja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytiems faktams. Dėl išlaikymo vaikams dydžio teismas nustatė, kad kiekvienam iš jų reikia vidutiniškai po 250 Lt iš kiekvieno tėvo, ir tai tenkintų šių vaikų išlaikymo būtinus ir protingus poreikius. Be to, pripažintinas esmine faktine aplinkybe ir ieškovo trečio vaiko P. Š. gimimas 2008 m. sausio 21 d., kuriai taip pat būtina teikti išlaikymą; ieškovo darbo užmokestis sumažėjo (dabar – apie 2400 Lt). Taigi, ieškovo turtinė padėtis šio ginčo nagrinėjimo metu yra esmingai pablogėjusi. Šalių dukterys ir jų poreikiai išaugo, jos lanko mokyklą, darželį, baseiną, gydymo bei sveikatos problemų, reikalaujančių specialių rūpybos bei išlaikymo sąlygų, nenustatyta. Taigi kolegija sprendė iš dalies tenkinti reikalavimą padidinti vaikų išlaikymo dydį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instacijos teismo sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl CK 3.192 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Pagal CK 3.201 straipsnį teismas turi teisę ir pareigą keisti vaikų išlaikymo dydį ir formą tik pasikeitus sąlygoms, kurios buvo nustatytos teismo sprendimu. Teismas turi nustatyti vaikų poreikius, kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, ar vaikų poreikiai ir tėvų turtinė padėtis pasikeitė po teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008). Teismas šioje byloje nukrypo nuo prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo, teikė pirmenybę ieškovo turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-369/2003; 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008; ir kt.). Teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo turtinės padėties pablogėjimą, remdamasis prielaida, kad pagal esamus dokumentus ateityje ieškovui bus sumažintos pajamos. Teismas turėjo nustatyti tikslią tėvų turtinę padėtį. Ieškovas nurodė trečiajam asmeniui, kuris neturi prievolės išlaikyti šalių vaikus, pervesti atsakovei 40 000 Lt be jokių nuorodų į mokėjimo paskirtį. Atsakovės teigimu, šie pinigai jai buvo skirti atlyginti už santuokos metu atliktą turto pagerinimą.

2. Dėl prejudicinių faktų nustatymo. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-0092-542/2005, nesivadovauta CK 3.67 straipsniu, tačiau teismas šioje byloje nepagrįstai konstatavo prejudicinių faktų buvimą ir nustatė, kad iki santuokos nutraukimo ieškovo nurodymu atsakovei sumokėta suma negali būti siejama su santuokoje įgytu turtu ir jo padalijimu (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Prejudiciniu faktu gali būti tik teismo sprendimu aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos faktinės aplinkybės, kurios negali būti nustatinėjamos byloje esančiais kitais procesiniais dokumentais (ne teismo sprendimu). Taigi šioje byloje teismas nepagrįstai vadovavosi pareiškimu dėl santuokos nutraukimo, konstatuodamas prejudicinį faktą.

3. Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo. Ieškovo atstovė pagal įgaliojimą šioje byloje buvo jo sutuoktinė, kuri atliko praktiką Šiaulių apygardos teisme, todėl visi teismo teisėjai turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo.

4. Dėl nepagrįstai atnaujinto termino. Pagal CPK 307 straipsnio 3 dalį negali būti tenkinamas prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, jeigu praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos. Šioje byloje buvo praėjęs nurodytas naikinamasis terminas, todėl teismas neturėjo teisės jį atnaujinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 3.192 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji pagerino ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, nebuvo pareikštas priešieškinio reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo. Byloje nustatyta, kad visas turtas buvo ieškovo asmeninė nuosavybė arba paveldėtas po jo motinos mirties, todėl jis turėjo pakankamai lėšų remontuoti savo turtą. Preliminariąja sutartimi dėl turto pardavimo ieškovas įsipareigojo parduoti nekilnojamąjį turtą, ir vaikų išlaikymo klausimas nebuvo sprendžiamas. Preliminariosios sutarties 3.2 punkte su nekilnojamojo turto agentūra buvo sutarta, kad visa už parduotą turtą gauta suma bus pervesta į nurodytą sąskaitą, ir tai patvirtina, kad šio turto ieškovas nelaikė santuokiniu turtu ir neketino dalyti gaunamos sumos už parduodamą turtą. Tai, kad po 40 000 Lt pervedimo į atsakovės sąskaitą, ieškovas ir toliau teikė išlaikymą vaikams, nekeičia lėšų pervedimo paskirties, nes įstatyme nenustatyta draudimo teikti didesnį išlaikymą vaikams, nei priteista teismo ar susitarta tėvų. CK 3.201 straipsnyje nustatyta teismo diskrecijos teisė, bet ne pareiga tenkinti prašymą dėl vaikų išlaikymo formos ar dydžio pakeitimo, ir toks prašymas gali būti tenkinamas tik visapusiškai įvertinus konkrečios bylos aplinkybes. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai, užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismas, nustatydamas tėvų turtinę padėtį, turi išsiaiškinti tėvų gaunamas pajamas ir turimą turtą. Ieškovas sutiko mokėti išlaikymą vaikams po 250 Lt kiekvienam kas mėnesį pagal esamą turtinę padėtį. Ieškovas 2006 m. gegužės 4 d. sudarė antrą santuoką, kurioje 2008 m. sausio 21 d. gimė duktė P., o 2009 m. kovo 30 d. – sūnus M., jo sutuoktinė S. Š. šiuo metu nedirba, augina vaikus, jos gaunamos pajamos 195 Lt per mėnesį. Taigi šiuo atveju turi būti taikomas CK 3.198 straipsnyje įtvirtintas vaikų lygybės principas.

2. Dėl prejudicinių faktų nustatymo. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008). Ginčo atveju prejudicinę reikšmę turi faktas, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu nustatė, kad šalys neturi įgyto santuokoje nekilnojamojo turto, gyvena atskirai ir netvarko bendro ūkio. CPK 182 straipsnyje nenustatyta, kokioje teismo sprendimo dalyje prejudiciniai faktai turi būti užfiksuoti. Ieškovo nuomone, bylai reikšmingi faktai gali būti išdėstomi arba dėl jų pasisakoma ne tik sprendimo rezoliucinėje, bet ir motyvuojamojoje dalyje.

3. Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo. Ieškovas vedė bylą per įgaliotą atsakovę –sutuoktinę S. Š., kuri Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje praktiką atliko nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. Apeliacinis skundas Šiaulių apygardos teismui buvo pateiktas 2008 m. gegužės 22 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria nutrauktas apeliacinis procesas, priimta 2008 m. spalio 27 d., ginčijamas sprendimas – 2009 m. balandžio 8 d. Taigi apeliacinio skundo priėmimo ir nagrinėjimo Šiaulių apygardos teisme metu ieškovo atstovė nebuvo susijusi su Šiaulių apygardos teismu darbo santykiais, todėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai nebuvo pagrindo nusišalinti. Be to, atsakovė apeliacinės instancijos teisme (skirtingai nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) nepasinaudojo CPK 68 straipsnyje įtvirtinta teise pareikšti nušalinimą teismui.

4. Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. CPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas. To paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Šiems trūkumams paaiškėjus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartimi apeliacinis procesas buvo nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino padaręs klaidą ir atnaujino terminą apeliaciniam skundui paduoti, nes tai buvo svarbi termino praleidimo priežastis, kuri nepriklausė nuo ieškovo atstovės valios. Kiekviena bylos šalis turi turėti galimybę ginti pažeistą teisę (Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacija Nr. (95)5).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

Dėl tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus vykdymo

Materiali tėvų pareigų vaikams atlikimo išraiška yra tinkamo išlaikymo forma ir dydis, tai yra esminiai vaiko išlaikymo pareigos vykdymo tinkamumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006). CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iš jų tėvų (vieno jų), kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, šiais būdais: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą. Nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas išieškomas iš privalančio jį mokėti tėvo (motinos) darbo užmokesčio, taip pat iš visų kitų jo pajamų rūšių (CK 3.199 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos atveju šalių dukterų G., gimusios 1999 m. vasario 10 d., ir K., gimusios 2003 m. liepos 29 d., išlaikymo klausimas buvo išspręstas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 22 d. sprendimu – iš R. Š. priteistas išlaikymas dukterims po 180 Lt kas mėnesį iki jų pilnametystės. Šis teismo sprendimas buvo įtrauktas ir į šalių 2005 m. balandžio 20 d. sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurią patvirtino Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu. Tačiau dar iki šalių santuokos nutraukimo, t. y. 2004 m. rugpjūčio 29 d., ieškovas sudarė preliminariąją sutartį dėl 18/100 dalių gyvenamojo namo, ūkinio pastato, šiltnamio, garažo ir 207/1151 dalies žemės sklypo(duomenys neskelbtini), pardavimo UAB „E.L.L. Nekilnojamasis turtas“. Pagal byloje esančius duomenis, šis turtas ieškovui priklausė asmeninės nuosavybės teise, nes buvo įgytas iki šalių santuokos sudarymo 1998 m. spalio 22 d. Preliminariosios sutarties lapo antroje pusėje ieškovas nurodė pirkėjui 40 000 Lt pervesti į kasatorės sąskaitą. Ši suma dalimis į kasatorės sąskaitą buvo pervesta – 5000 Lt 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 35 000 Lt jau po 2004 m. rugsėjo 21 d. nurodyto turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo – 2004 m. rugsėjo 23 d. Šių aplinkybių šalys neginčijo, nors vertino skirtingai: ieškovas teigė, kad šia suma jis įvykdė dalį savo prievolės mokėti išlaikymą dukterims, o kasatorė – kad tai buvo kompensacija už parduotą turtą, kuris buvo pagerintas santuokos metu. Tačiau kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad kasatorė įrodė šią aplinkybę, grįsdama savo atsikirtimus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Iš tiesų, kaip teigia kasatorė, ieškovas teismo priteistą išlaikymą mokėjo iki 2005 m. spalio 1 d. kas mėnesį, 2006 m. – tik gegužės mėnesį, t. y. jau po to, kai kasatorei buvo pervesta 40 000 Lt suma, gauta pardavus nekilnojamąjį turtą(duomenys neskelbtini). Ši suma jai buvo pervesta 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d., t. y. iki santuokos nutraukimo, kai teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu buvo patvirtinta šalių sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nustatyta, kad šalys neturi bendro nekilnojamojo turto. Tačiau šie faktai dar nepatvirtina, kad ieškovo pervesta kasatorei pinigų suma buvo skirta būtent kompensuoti santuokos metu atliktus nekilnojamojo turto(duomenys neskelbtini), pagerinimus. Pagal byloje esančius duomenis, jau 2005 m. rugsėjo 2 d. kasatorė ieškovo buvo raginama įforminti šią sumą kaip dalies prievolės mokėti išlaikymą vaikams pabaigą. Šalims nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu patvirtintoje 2005 m. balandžio 20 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo įtvirtinta, kad šalys neturi santuokoje įgyto nekilnojamojo turto, pasidalijo kilnojamąjį turtą, išsprendė savo turtines teises ir pareigas (CK 3.53 straipsnio 3 dalis).

CK 6.123 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma; tais atvejais, kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui. Taigi nagrinėjamu atveju būtent kasatorė, kuriai buvo pervesta 40 000 Lt, turėjo įrodyti, kad ieškovas šios sumos pervedimu neįvykdė savo dalies prievolės teikti vaikams išlaikymą, tačiau, pagal byloje esančius duomenis, kasatorė, minėta, neįrodė aplinkybių, kuriomis ji grindė savo atsikirtimus į ieškovo pareikštą reikalavimą pripažinti dalies prievolės pabaigą įvykdymu (CPK 12, 178 straipsniai, CK 6.123 straipsnio 2 dalis). Dėl to kolegija sprendžia, kad 40 000 Lt pervedimas kasatorei laikytinas ieškovo dalies prievolės mokėti vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo dalies prievolės 40 000 Lt sumoje mokėti vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis pabaiga įvykdymu apeliacinės instancijos teismo sprendimu nustatyta į ateitį – po 250 Lt periodinių išmokų kiekvienam vaikui kas mėnesį iki 2013 m. gegužės 19 d., atsiradus CK 3.201 straipsnyje nustatytiems pagrindams išlaikymo dydis gali būti keičiamas.

Dėl išlaikymo dydžio keitimo

Kasacinis teismas nagrinėjamose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-369/2003; 2005 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-306/2005; 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008; ir kt.) yra ne kartą nurodęs, kad tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti išlaikymo dydį ir (ar) formą. Pagal CK 3.201 straipsnį pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko poreikiai. Išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko poreikių pasikeitimas (išlaikymą teikiančio tėvo turtinės padėties nedidelis pasikeitimas nėra pagrindas keisti išlaikymo dydį). Sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno iš pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai tėvai turi pareigą rūpintis keliais vaikais, iš kurių vieni kartu negyvena, o kiti auginami šeimoje ir kartu su vienu iš tėvų gyvena, tai šis tėvas (motina) turi įgyvendinti pareigą išlaikyti visus vaikus derinant vaikų interesus ir siekiant, kad išlaikymo sąlygos, kiek pagal aplinkybes galima, vaikams būtų sudarytos panašios. Išlaikymo tikslas - užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį. Išlaikymo dydis visiems vaikams turi būti pakankamas bent minimaliems visų vaikų poreikiams tenkinti, o gautos vaikų išlaikymui sumos turi būti panaudotos lygiomis dalimis, jeigu nėra svarbių priežasčių nukrypti nuo lygybės principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-245/2002).

Pagal byloje esančius duomenis, ieškovas turi pareigą išlaikyti keturis vaikus – šalių dukteris Godą ir Kamilę, taip pat antroje santuokoje 2008 m. sausio 21 d. gimusią Pauliną bei 2009 m. kovo 30 d. gimusį Mantą. Ieškovas sutiko mokėti dukterų Godos ir Kamilės išlaikymui po 250 Lt, kasatorė prašė priteisti iš ieškovo po 500 Lt kiekvienai iš jų išlaikyti. Byloje nustatyta, kad kasatorė gauna 900 Lt darbo užmokestį ir nuompinigius už nuomojamą butą, ieškovo darbo užmokestis sumažėjo dėl sumažėjusios įmonės, kurioje jis dirba, gamybos apimties, šiuo metu – apie 2400 Lt. Taigi įvertinant sumažėjusį ieškovo darbo užmokestį ir dviejų vaikų, kuriems taip pat reikalingas išlaikymas, gimimo antroje santuokoje faktą, kolegija sprendžia, kad ieškovo turtinė padėtis pablogėjo, tačiau išaugus šalių dukterims jų poreikiai padidėjo, kasatorė pateikė byloje jų išlaikymui reikalingų lėšų skaičiavimus, nors papildomų jų priežiūros išlaidų byloje nenustatyta (CK 3.201 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal byloje nustatytus faktus, o remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas padidinti priteistą išlaikymą šalių dukterims nuo 180 Lt iki 250 Lt kiekvienai, turint omenyje tai, kad abu tėvai privalo teikti išlaikymą savo vaikams ir jų pareigos išlaikyti vaikus lygios, atsižvelgiant į proporcingumo principą tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties bei visų tėvo (motinos) vaikų lygybės principą, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl CPK normų, reglamentuojančių prejudiciją, taikymo šioje byloje

CPK 182 straipsnyje nustatyta, kokios aplinkybės yra neįrodinėjamos. Viena iš tokių – prejudicinis faktas. Jo ypatybė yra ta, kad jis vieną kartą jau buvo nustatytas ir ekonomijos sumetimais antrą kartą neįrodinėjamas ir nenustatinėjamas, o vadovaujamasi tuo, kad faktas yra toks, koks jis buvo konstatuotas pirmą kartą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, jeigu jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakario transportas“ v. UAB „SEB VB Lizingas“, bylos Nr. 3K-3-125/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D. V. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-109/2009; kt.).

Atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą praktiką kolegija konstatuoja, kad šioje byloje netaikytina prejudicija CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal byloje esančius duomenis, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka, patvirtinant 2005 m. balandžio 20 d. šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nustatyta, kad šalys neturi santuokoje įgyto nekilnojamojo turto. Tačiau kolegija nurodo, kad teismo sprendimu tvirtinant šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, aplinkybė, ar šalys turi nekilnojamojo turto, nebuvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, todėl sutartyje nurodytas faktas negali būti pripažįstamas prejudiciniu šioje byloje. Dėl to Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimu patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos pasekmių laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu, vertintinu kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog 40 000 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą(duomenys neskelbtini), buvo pervesta jau po santuokos nutraukimo, t. y. teismo sprendimu jau nustačius, kad šalys neturi bendro nekilnojamojo turto, prieštarauja byloje esantiems duomenims, nes šalių santuoka buvo nutraukta 2005 m. balandžio 22 d., o 40 000 Lt kasatorei pervesta 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 d., t. y. prieš santuokos nutraukimą. Tačiau kolegija, nors ir nustačiusi netinkamą įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymą, konstatuoja, kad šie procesinės teisės normų pažeidimai neteikia pagrindo panaikinti iš esmės teisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

Dėl teismo šališkumo

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra garantuota žmogaus teisė turėti nešališką ginčo arbitrą. Taigi asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra konstitucinė, ir būtina šalinti bet kokias prielaidas, galinčias kelti abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime nurodė, kad asmens konstitucinė teisė į jo bylos išnagrinėjimą nešališko teismo reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-519/2006). Šiame kontekste taip pat aktuali Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, be kita ko, asmens teisė į nešališką teismą, bei ją aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu gali būti nagrinėjamas dviem aspektais. Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 10486/83, judgment of 24 May 1989, § 47). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (žr., pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgment of 24 February 1993, § 28, Academy Traiding Ltd. and Others v. Greece, no. 30342/96, judgment of 4 April 2000, § 43, Poulitaival and Pirttiaho v. Finland, no. 54857/00, judgment of 23 November 2004 ir kt.). Teisėjas, dėl kurio nešališkumo egzistuoja pagrįsta abejonė, privalo nusišalinti (žr. Nortier v. Netherlands, no. 13924/88, judgment of 24 August 1993, § 33).

Kasatorės nuomone, visi apeliacinės instancijos teismo teisėjai turėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo, nes ieškovo atstovė pagal įgaliojimą šioje byloje buvo jo sutuoktinė, kuri atliko praktiką Šiaulių apygardos teisme. Visų pirma, kolegija pažymi, kad kasatorė nereiškė apeliacinės instancijos teismo teisėjams nušalinimo CPK 64-66 straipsnių pagrindu. Pagal turimus duomenis, ieškovo atstovė praktiką Šiaulių apygardos teisme atliko nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2008 m. balandžio 28 d., o šio teismo sprendimas byloje priimtas 2009 m. balandžio 8 d., t. y. beveik po metų. Nesant kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti teismo sprendimą priėmusių teisėjų šališkumą, būtent išankstinį nusistatymą ar tendencingumą (minėta, teisėjo asmeninis nešališkumas preziumuojamas) ar keltų pagrįstą abejonę dėl teisėjų šališkumo, kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl ieškovo atstovės mėnesio ir dešimties dienų trukmės praktikos, atliktos Šiaulių apygardos teisme, prieš metus iki ginčijamo teismo sprendimo priėmimo, nelaikytina pagrindu suabejoti teismo sprendimą priėmusių teisėjų šališkumu. Dėl to kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo pažeista kasatorės konstitucinė teisė į nešališką teismą.

Dėl procesinio termino atnaujinimo

Asmens teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta pasibaigus nustatytam terminui, tačiau tai nereiškia, kad asmuo iš viso prarado galimybę šį procesinį veiksmą atlikti (CPK 75 straipsnio 1 dalis). CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Praleidęs įstatymo ar teismo nustatytą terminą asmuo turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu jį atnaujinti, kartu nurodydamas priežastis, dėl kurių praleido procesinį terminą. Siekiant užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir pašalinti galimybę nesąžiningai šaliai piktnaudžiauti procesu, CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti praleisto apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai. Pasibaigus CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytam šešių mėnesių terminui, išnyksta teisė paduoti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl pateikto prašymo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą teismas negali tenkinti, o apeliacinį skundą turi atsisakyti priimti. Tuo atveju, kai aplinkybė, jog apeliacinis skundas paduotas praleidus CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, nustatoma nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas. Teismo spendimo teisėtumas, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, gali būti peržiūrimas suinteresuotam asmeniui paduodant prašymą atnaujinti procesą CPK XVIII skyriaus nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. R. V. M., bylos Nr. 3K-3-599/2008).

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis), aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, lemia ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime pažymėjo, kad įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. Antraip būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių klausimą, kontekste (žr. Brumarescu v. Romania [GC], no. 283 42/95, § 61, ECHR 1999 – VII ir kt.). Teismas yra nurodęs, kad normų, reglamentuojančių formalius skundo priimtinumo žingsnius ir procesinius terminus, paduodant skundą taikymo tikslas yra užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą ir suderinamumą su teisinio apibrėžtumo principu, šios normos ar jų taikymo būdas neturėtų užkirsti asmeniui kelio pasinaudoti prieinama teisinės gynybos priemone (žr. Beleš and others v. Czech Respublic, no. 47273/99, judgment of 2002 November 12, § 49; Fetaovski v. Former Yugoslav Respublic of Macedonia, no. 10649/03, judgment of 19 June 2008, § 39). Kasacinis teismas taip pat ne kartą pažymėjo, kad vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmens galimybė apskųsti teismo sprendimą; teismai nepagrįstai neturi paneigti galimybės apskųsti teismo sprendimo; apeliacinio skundo padavimo teisės paneigimas reiškia, jog proceso šalis netenka teisės teismo sprendimui peržiūrėti apeliacine tvarka, terminas atnaujinamas, kai teismo veiksmai nevisiškai atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-399/2007; 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. W. Behrensas v. A. D., bylos Nr. 3K-3-542/2007; 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. R. V. M., bylos Nr. 3K-3-599/2008; ir kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo paržiūrėjimo buvo pateiktas per įstatyme nustatytą terminą – 2008 m. gegužės 22 d. (CPK 307 straipsnio 1 dalis), tačiau pasirašytas ieškovo sutuoktinės, neturinčios aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, taigi asmens, neturinčio teisės jį paduoti (CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti apeliacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, o ieškovas, ištaisęs nustatytą trūkumą, turėjo galimybę vėl kreiptis su apeliaciniu skundu ir prašyti atnaujinti praleistą trisdešimties dienų terminą apeliaciniam skundui paduoti (ieškovo sutuoktinės pasirašytas apeliacinis skundas pateiktas likus dienai iki šio termino pabaigos). Tačiau pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šio trūkumo, 2008 m. gegužės 23 d. nutartimi nustatė ieškovo atstovei terminą iki 2008 m. birželio 5 d. sumokėti žyminį mokestį valstybei ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Ieškovo atstovei ištaisius teismo nustatytą trūkumą, pirmosios instancijos teismas 2009 m. birželio 9 d. išsiuntė civilinę bylą su priimtu ieškovo atstovės apeliaciniu skundu į apeliacinės instancijos teismą, kuris, nustatęs, kad apeliacinis skundas paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti, 2008 m. spalio 27 d. apeliacinį procesą nutraukė CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu jau pasibaigus CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytam šešių mėnesių terminui prašymui atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą pateikti. 2008 m. spalio 29 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas dar ištaisė padarytą rašymo apsirikimą 2008 m. spalio 27 d. nutartyje ir išsiuntė byloje dalyvaujantiems asmenims abiejų nutarčių nuorašus. Tą pačią dieną, t. y. 2008 m. spalio 29-ąją, ieškovas pateikė prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą pirmosios instancijos teismui, kuris, įvertinęs susiklosčiusią procesinę situaciją, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartimi šį terminą atnaujino. Kolegija, įvertinusi šiuos duomenis, sprendžia, kad ieškovas nenutrūkstamai siekė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrėtas apeliacine tvarka, o pirmosios instancijos teismui laiku pateikto apeliacinio skundo trūkumo nenustatymas lėmė situaciją, kai ieškovas neteko teisės apskųsti priimtą teismo sprendimą, o tai prieštarauja minėtai Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai. Dėl to kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ieškovo antrą kartą pateikto apeliacinio skundo priėmimo klausimą ir suteikė jam galimybę pasinaudoti įstatyme nustatyta teise apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka, turint omenyje ir tą aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuodamas netinkamą materialinės ir procesinės teisės normų taikymą, o kasacinis teismas šioje byloje sprendžia, kad būtent apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nurodytais argumentais kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje nurodytų, apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.

Iš kasatorės priteistina valstybei 57,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš kasatorės V. Š. 57,50 Lt (penkiasdešimt septynis Lt 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Gintaras Kryževičius