Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus priimant patvarkymą dėl turto perdavimo išieškotojui, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-218-684/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10425-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.20.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Senamiesčio svečių namų kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Senamiesčio svečių namų skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolis Vytautas Mitkus ir „Danske Bank A/S“, veikiantis per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus priimant patvarkymą dėl turto perdavimo išieškotojui, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja UAB Senamiesčio svečių namai kreipėsi į antstolį su skundu, prašydama panaikinti antstolio V. Mitkaus 2015 m. vasario 12 d. patvarkymą, kuriuo atnaujintas terminas sutikimui perimti iš varžytynių neparduotą hipoteka įkeistą turtą pateikti.

Ji nurodė, kad antstolis 2015 m. sausio 5 d. priėmė patvarkymą pratęsti hipotekos kreditoriui „Danske Bank A/S“ terminą iki 2015 m. sausio 20 d., nors Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 719 straipsnyje šio termino pratęsimo galimybė nenustatyta. Šis patvarkymas buvo apskųstas teismui, tačiau antstolis, nelaukdamas teismo sprendimo, 2015 m. vasario 12 d. priėmė naują patvarkymą dar kartą pratęsti terminą ir perduoti išieškotojui iš varžytynių neparduotą turtą. Suinteresuotas asmuo antstolis V. Mitkus 2015 m. kovo 19 d. patvarkymu pareiškėjos skundą patenkinti atsisakė ir persiuntė jį nagrinėti teismui.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Teismas nustatė, kad nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. vykusios varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis ir išieškotojui pasiūlyta perimti pirmosiose varžytynėse neparduotą turtą už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą, apie savo sprendimą informuoti antstolį iki 2015 m. sausio 5 d. Šis terminas, tenkinant išieškotojo prašymą, 2015 m. sausio 5 d. antstolio patvarkymu buvo pratęstas iki 2015 m. sausio 20 d. ir teismai patvarkymą paliko galioti (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10039-808/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1553-345/2015). Antstolio kontoroje 2015 m. vasario 9 d. buvo gautas dar vienas išieškotojo prašymas pratęsti terminą sutikimui pateikti iki 2015 m. vasario 13 d., o 2015 m. vasario 12 d. hipotekos kreditorius pateikė sutikimą perimti iš pirmųjų varžytynių neparduotą turtą. Įvertinęs išieškotojo prašymus, 2015 m. vasario 12 d. antstolis priėmė skundžiamą patvarkymą, kuriuo atnaujino hipotekos kreditoriui terminą sutikimui dėl turto perėmimo pateikti bei perdavė turtą hipotekos kreditoriui už pradinę pirmųjų varžytynių kainą. Teismas sprendė, kad antstoliui yra suteikta teisė savo nuožiūra nustatyti terminą, per kurį išieškotojas turi informuoti antstolį, ar sutinka perimti neįvykusiose pirmosiose varžytynėse pardavinėtą turtą už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą. Vykdymo procesą reglamentuojančiose teisės normose terminų pratęsimo ar atnaujinimo klausimai nereglamentuoti, todėl antstolis pagrįstai pagal analogiją taikė CPK 78 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, turto perdavimas išieškotojui yra operatyvus ir ekonomiškas būdas, atitinkantis ne tik išieškotojo, bet ir skolininkės interesus.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi jį atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teisės bei įstatymų saugomus interesus. Teismo vertinimu, perduodant hipoteka įkeistą turtą išieškotojui natūra po neįvykusių pirmųjų varžytynių (CPK 700 straipsnis) skolininko turtas yra realizuojamas brangiau nei skelbiant antrąsias šio turto varžytynes, todėl šis būdas laikytinas atitinkančiu tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos kasacinį skundą, 2016 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 719 straipsniu, 721 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad antstolio CPK 719 straipsnio pagrindu kreditoriui nustatytas terminas sutikimui dėl turto perėmimo pareikšti negali būti ilgesnis nei vienas mėnuo, skaičiuojant nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis dienos. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą antstolio kreditoriui nustatytas terminas sutikimui paimti iš varžytynių neparduotą turtą negali būti pratęsiamas. Antstolis esant pagrindams gali nustatyti naują terminą, bet termino pabaiga turi būti ne vėlesnė nei įstatyme įtvirtinta antrųjų varžytynių paskelbimo diena. Kadangi nagrinėtoje byloje antstolis skundžiamu patvarkymu 2015 m. vasario 12 d. atnaujino hipotekos kreditoriui „Danske Bank A/S“ terminą, kad šis kreditorius pateiktų sutikimą perimti iš pirmųjų varžytynių (kurios paskelbtos neįvykusiomis 2014 m. gruodžio 1 d.) neparduotą hipoteka įkeistą UAB Senamiesčio svečių namams priklausantį turtą (pirmoji patvarkymo dalis), ir perdavė šį skolininkės turtą išieškotojui „Danske Bank A/S“ (antroji patvarkymo dalis), tai teisėjų kolegija konstatavo, jog toks termino atnaujinimas pažeidė teisės normų reikalavimus, nes antstolio nustatytas terminas negali būti ilgesnis nei vienas mėnuo nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis dienos, todėl pirmąją patvarkymo dalį pripažino neteisėta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, nutartimi grąžindama bylą iš naujo nagrinėti, nurodė, kad ginčijamu patvarkymu buvo išspręstas ne tik termino atnaujinimo, bet ir turto perdavimo išieškotojui klausimas, o pastarojo teismai, spręsdami, kad terminas atnaujintas teisėtai, neanalizavo, todėl sprendė, kad bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo teismas turėtų pasisakyti dėl patvarkymo teisėtumo, t. y. turėjo būti įvertinta, ar jis pažeidė skolininko teises ir teisėtus interesus iš esmės ir, esant įstatymo pagrindui, išspręstas restitucijos taikymo klausimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino antstolio V. Mitkaus 2015 m. vasario 12 d. patvarkymo Nr. 0240/11/04177: 0240/14/00909: 0240/14/00910 pirmąją dalį, kuria antstolis atnaujino hipotekos kreditoriui „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialui terminą, kad šis kreditorius pateiktų sutikimą perimti iš varžytynių neparduotą hipoteka įkeistą UAB Senamiesčio svečių namams priklausantį turtą; kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kad teismas, pasisakydamas dėl patvarkymo teisėtumo, turėtų įvertinti, ar minėtas patvarkymas iš esmės pažeidė skolininko teises ir teisėtus interesus, nurodė, jog nebuvo pagrindo pripažinti neteisėta antstolio patvarkymo antrąją dalį dėl turto perdavimo išieškotojui „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialui už pradinę pirmųjų varžytynių kainą, nes nebuvo pagrindo spręsti, kad antstolio patvarkymas iš esmės pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Dėl parduodamo iš varžytynių turto vertės buvo paskirta ekspertizė, jos rezultatų niekas neginčijo. Kadangi varžytynėse nedalyvavo nė vienas dalyvis, šios, vadovaujantis CPK 717 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo paskelbtos neįvykusiomis. Dėl šios priežasties antstolis pasiūlė išieškotojui perimti pirmosiose varžytynėse neparduotą turtą už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą. Pradinė pirmųjų varžytynių kaina sudarė 80 proc. nustatytos turto vertės (CPK 718 straipsnis). Ginčo patalpos pagal antstolio 2015 m. kovo 5 d. surašytą Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0240/11/04177 buvo perduotos „Danske Bank A/S“ ir bankas šį nekilnojamąjį turtą įregistravo savo vardu Nekilnojamojo turto registre. 2015 m. rugpjūčio 19 d. antstolio patvarkymu vykdomoji byla užbaigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas Vilniaus miesto apylinkės teismui, išieškojus skolą.

Teismas šioje byloje nevertino Turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo; nurodė, kad pagal CPK 702 straipsnio 1 dalį Turto perdavimo išieškotojui aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas ir jis gali būti nuginčytas tik ieškinio teisenos tvarka, todėl taip pat šioje byloje negalėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl restitucijos taikymo.

Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto perdavimo išieškotojui aktą suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje nurodyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, prieš paskelbiant varžytynes, 2014 m. liepos 17 d. antstolio patvarkymu minimam turtui buvo paskirta pakartotinė ekspertizė turto rinkos vertei nustatyti. Pareiškėja neteigė, jog turtas buvo įkainotas nesilaikant CPK nustatytos tvarkos, ir šiuo aspektu nėra ginčo, be to, iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, jog turtas buvo įkainotas būtent CPK nustatyta tvarka ir toks įkainojimas nėra paneigtas.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja siekė atgauti nuosavybės teises į turtą, kuris buvo perduotas išieškotojui ir vėliau realizuotas, todėl teismas sprendė, kad restitucijos klausimas būtų aktualus tik panaikinus turto perdavimo išieškotojui aktą, tačiau pareiškėja ginčijo ne patį turto perdavimo išieškotojui aktą, o patvarkymo dalį, kuria buvo nuspręsta atnaujinti terminą ir perduoti turtą išieškotojui. Pažymėtina, kad patvarkymo dalies, kuria nuspręsta perduoti turtą išieškotojui, panaikinimas nesukeltų pareiškėjai jokių padarinių ir nepažeistų jos teisių. Pareiškėjos reikalavimas pripažinti turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu turi būti sprendžiamas ieškinio teisenos, o ne CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka. Skolininko turto perleidimas kitų asmenų nuosavybėn priverstine tvarka gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu bus nustatyti CPK 602 straipsnyje nurodyti pagrindai, kurie iš esmės yra neteisėti antstolio veiksmai.

Vykdomoji byla nagrinėjamu atveju buvo užbaigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas Vilniaus miesto apylinkės teismui, išieškojus skolą. Tais atvejais, kai antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka.

Teismas iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad pareiškėja 2016 m. vasario 29 d. pateikė ieškinį dėl turto perdavimo akto panaikinimo ir restitucijos taikymo Vilniaus apygardos teismui (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-4142-653/2016). Taigi pareiškėjai žinomi galimi jos teisių gynybos būdai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, išspręsti restitucijos taikymo klausimą administracines patalpas, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), grąžinant pareiškėjos UAB Senamiesčio svečių namų nuosavybėn, priteisti iš antstolio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais neteisėtai palikta galioti antstolio 2015 m. vasario 12 d. patvarkymo antroji dalis, kuria nuspręsta hipotekos kreditoriui perduoti iš varžytynių neparduotą turtą, o tai yra antstolio veiksmų, kurių neteisėtumą konstatavo tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek bylą nagrinėję teismai, pasekmė. Teismų sprendimai neatitinka teisingumo ir protingumo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 3 dalyje, kuriais remiantis iš neteisės negali kilti teisė. Neteisėtai veikusi šalis negali remtis įstatyme nustatytomis kreditoriaus interesų garantijomis, todėl teismai banko interesus gynė nepagrįstai ir paneigė esmines pareiškėjos, kaip skolininkės, teises. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl skundžiamo antstolio patvarkymo teisėtumo ir, nustatęs, jog antstolis veikė neteisėtai, spręsti, ar buvo iš esmės pažeisti skolininkės interesai.

Pripažinus neteisėta skundžiamo patvarkymo pirmąją dalį, visi po to atlikti procesiniai veiksmai, kuriais tenkintas kreditoriaus reikalavimas, laikytini neteisėtais, o kreditorius ir skolininkė turėjo būti sugrąžinti į padėtį, buvusią iki pažeidimo padarymo.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė, kad antstolio 2015 m. vasario 12 d. patvarkymo antrosios dalies panaikinimas nesukels pareiškėjai jokių padarinių ir nepažeis jos teisių. Nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo metu antstolis perdavė hipotekos kreditoriui iš varžytynių neparduotą turtą ir vykdomąją bylą užbaigė, tačiau antstolio veiksmų neteisėtumo ir iš tokių veiksmų atsiradusių pasekmių panaikinimo klausimas turėjo būti išspręstas, nes taip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartyje, juolab kad antstolio procesiniai veiksmai – turto perdavimo akto surašymas (2015 m. kovo 5 d.), vykdomosios bylos užbaigimas (2015 m. rugpjūčio 19 d.) – buvo atlikti dar iki Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priimant 2016 m. vasario 23 d. nutartį šioje byloje ir tiek kasacinis teismas, tiek antrą kartą bylą nagrinėję teismai pripažino antstolio veiksmų neteisėtumą.

Bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, teismams buvo privalu laikytis tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai ar nutartys. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartyje nurodė, jog bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo teismas turėtų pasisakyti dėl patvarkymo teisėtumo, t. y. turi būti įvertinta, ar jis pažeidė skolininko teises ir teisėtus interesus iš esmės ir, esant įstatymo pagrindui, išspręsti restitucijos taikymo klausimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas apskritai netyrė skundžiamo antstolio patvarkymo antrosios dalies reikšmės pareiškėjos interesams.

Šios bylos ginčas iš esmės bus išspręstas tik pašalinus neteisėtų antstolio veiksmų padarinius – pripažįstant neteisėta 2015 m. vasario 12 d. patvarkymo dalį, kuria nuspręsta hipotekos kreditoriui perduoti skolininkės turtą, ir taikant restituciją. Neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo „Danske Bank A/S“, veikiantis per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, prašo pareiškėjos kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistas skundžiamas teismų procesines nutartis. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėja nepateikė jokių argumentų, kokios jos, kaip skolininkės, teisės buvo pažeistos. Aplinkybių, kad būtų pažeistos CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos, nesilaikoma CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų, pareiškėja byloje nepateikė ir jų neįrodinėjo.

Pareiškėjai pasirinkus kitą savo teisių gynimo būdą kitoje byloje reiškiant reikalavimą pripažinti negaliojančiu turto perdavimo išieškotojui aktą, turto perdavimo akto teisėtumo klausimas šioje byloje nebegalėjo būti nagrinėjamas. Pareiškėja pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, kokį nurodė apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje.

Restitucijos klausimą būtų buvę galima išspręsti, jeigu pareiškėja, iš naujo nagrinėjant bylą, būtų pašalinusi savo pateikto procesinio dokumento (skundo dėl antstolio veiksmų) trūkumus ir pateikusi CPK reikalavimus atitinkantį ieškinį pareikšdama reikalavimą dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, tačiau pareiškėja savo pateikto skundo netikslino.

Nepareiškus reikalavimo dėl antstolio surašyto turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, antstolio patvarkymo, kuriuo nutarta neparduotą pirmose varžytynėse turtą perduoti bankui, pripažinimas neteisėtu ir negaliojančiu nesukeltų pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, todėl asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo antstolis V. Mitkus prašo pareiškėjos kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistas skundžiamas teismų procesines nutartis, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, buvo įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, tirta ir vertinta, ar ginčijamas antstolio priimtas nutarimas nepažeidė skolininkės teisių bei interesų.

Antstolio veiksmų neteisėtumo konstatavimas nereiškia skundžiamų antstolio veiksmų panaikinimo. Išieškotojui perduoto turto grąžinimas yra neįmanomas nenuginčijus išieškojimo pagrindą sudarančio vykdomojo dokumento. Ne kiekvienas antstolio padarytas proceso teisės pažeidimas gali sudaryti pagrindą pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą neteisėtu.

Atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką, turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, t. y. pateikiant ieškinį dėl turto akto perdavimo panaikinimo, o ne teikiant skundą dėl antstolio veiksmų.

Pagrindas pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra iš esmės mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas būtų pripažintas negaliojančiu, teismas turi būti neginčijamai įsitikinęs, jog turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Byloje nebuvo įrodyta, kad turtas būtų buvęs parduotas už iš esmės mažesnę kainą, kuri skolininkei būtų sukėlusi neproporcingai didelę žalą. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad turto perdavimas išieškotojui buvo naudingas pačiai pareiškėjai, o ši nedėjo jokių pastangų turtą parduoti už didesnę kainą. Antstolis, neperdavęs turto išieškotojui, iš esmės būtų pažeidęs abiejų ginčo šalių interesus bei protingumo principus, nes perduodamas turtą antstolis labiau atsižvelgė į skolininkės interesus. Antstolis galėjo paskelbti antrąsias varžytynes ir, turto nepardavęs iš antrųjų varžytynių, nes jomis jokio susidomėjimo nebuvo, galėjo išieškotojui turtą perduoti už kur kas mažesnę kainą, todėl laikytina, kad antstolis, elgdamasis teisėtai ir stengdamasi išlaikyti abiejų ginčo šalių teisių proporcingumą bei stengdamasis, kad skolininkė patirtų kuo mažesnius nuostolius, pagrįstai turtą perdavė išieškotojui.

Pasibaigus vykdymo procesui, išnyksta ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu. Pasibaigus vykdymo procesui, antstolis, kurio veiksmų apskundimo tvarka nustatyta CPK 510 straipsnyje, realiai nebegali ištaisyti trūkumų, todėl šia tvarka paduotą skundą išnagrinėjus nebūtų pasiektas tikslas apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2009). Panaikinus skundžiamą patvarkymą, būtų nustatyti tik formalūs trūkumai, kurie neturi esminės reikšmės ar negali turėti įtakos panaikinant turto perdavimo aktą, kurio teisėtumas ginčytinas ieškinio teisenos tvarka.

Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007). Restitucijos taikymas yra galimas tik panaikinus varžytinių aktą.

Pareiškėjos kitoje byloje pareikšto ieškinio ir šioje byloje ginčijamo skundo reikalavimai grindžiami tais pačiais juridiniais faktais ir yra tapatūs.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių kasacinio teismo nutarties privalomumą ir antstolio veiksmų priimant patvarkymą dėl turto perdavimo išieškotojui teisėtumą, aiškinimo ir taikymo

CPK 362 straipsnio dalyje nurodyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos kasacinį skundą, 2016 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Teisėjų kolegija pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 23 d. nutarties argumentus, pažymi, kad jais buvo konstatuota, jog teismai neteisingai sprendė klausimą dėl termino turtui perimti pratęsimo ir atnaujinimo, todėl, pripažinus, kad termino atnaujinimas pažeidė proceso teisės normas, liko neišspręstas klausimas tiek dėl restitucijos, tiek dėl turto perdavimo išieškotojui, t. y. liko neatskleista bylos esmė ir byla buvo grąžinta iš naujo ją nagrinėti. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, kuriam buvo perduota iš naujo nagrinėti byla, turėjo bylą spręsti pagal kasacinio teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 23 d. nutartyje buvo nurodyta, jog ginčijamu patvarkymu buvo išspręstas ne tik termino atnaujinimo, bet ir turto perdavimo išieškotojui klausimas, o pastarojo teismai, konstatuodami, kad terminas atnaujintas teisėtai, neanalizavo, todėl, bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teismas turėjo pasisakyti dėl patvarkymo teisėtumo, t. y. turėjo įvertinti, ar jis pažeidė skolininko teises ir teisėtus interesus iš esmės, ir, esant įstatymo pagrindui, išspręsti restitucijos taikymo klausimą.

Iš kasaciniu skundu skundžiamų teismų procesinių dokumentų matyti, kad antrą kartą šią bylą nagrinėję teismai vykdė CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus ir įstatymų nustatyta tvarka sprendė tiek restitucijos galimumo klausimą, tiek tai, ar patvarkymas pažeidė skolininko teises.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami, ar ginčijamu patvarkymu nebuvo pažeistos skolininko teisės, vadovavosi CPK 602 straipsniu ir pagal byloje esamus įrodymus vertino antstolio patvarkymo turinį.

CPK 602 straipsnyje nurodyti atvejai, kada turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu ir vienas iš tokių pagrindų – jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu sąlygų taip pat yra pažymėta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, t. y. teikiant ieškinį dėl turto akto perdavimo panaikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008). Tam, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas būtų pripažintas negaliojančiu, teismas turi būti įsitikinęs, jog turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skunde, kuriame prašė panaikinti antstolio patvarkymą, iš esmės ginčijo tik patvarkymo dalį dėl termino atnaujinimo, argumentų, pagrindžiančių CPK 602 straipsnio pažeidimą, neįrodinėjo, kad turtas buvo įkainotas pažeidžiant CPK nustatytą tvarką, t. y. ginčo dėl to byloje nebuvo keliama. Iš vykdomosios bylos medžiagos teismai nustatė, kad turtas buvo įkainotas CPK nustatyta tvarka, iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad, prieš paskelbiant varžytynes, 2014 m. liepos 17 d. antstolio patvarkymu buvo paskirta pakartotinė ekspertizė minimo turto rinkos vertei nustatyti, varžytynėms neįvykus, išieškotojas sutiko perimti turtą už pradinę pirmųjų varžytynių kainą. Taigi, turtas buvo realizuotas už didesnę kainą nei būtų buvęs parduodamas per antrąsias varžytynes. Dėl to teismams nebuvo pagrindo spręsti, kad antstolio veiksmais būtų iš esmės pažeisti skolininko interesai ar antstolio patvarkymo dalis, kuria nuspręsta hipotekos kreditoriui perduoti iš varžytynių neparduotą turtą, būtų neteisėta ar nepagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2016 m. vasario 23 d. nutartimi grąžindama bylą iš naujo nagrinėti, teismams nurodė spręsti klausimą, ar įstatymų nustatytais pagrindais galima restitucija. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šį kasacinio teismo nurodymą vykdė ir klausimą dėl restitucijos pagrįstai sprendė remdamiesi restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju, yra konstatavęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007).

Tik pripažinęs varžytynių aktą negaliojančiu, teismas turi išspręsti tokio akto pripažinimo negaliojančiu pasekmes pagal CK šeštosios knygos X skyriuje išdėstytas restitucijos taisykles bei pagrindus. Teismas, vadovaudamasis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, 6.146 straipsniu, sprendžia, ar taikyti restituciją, taip pat ar taikyti restituciją natūra ar jos būdą pakeisti, siekdamas išlaikyti restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyrą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo ir jos būdo, teismas taip pat turi įvertinti, ar turto išreikalavimas yra vienintelė priemonė pažeistoms teisėms apginti ir ar jos negali būti proporcingai apgintos taikant restituciją pinigais ar atlyginant nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007).

Nagrinėjamoje byloje hipotekos kreditorius ginčo turtą nuosavybėn įgijo antstolio 2015 m. kovo 5 d. surašyto Turto perdavimo išieškotojui akto Nr. 0240/11/04177 pagrindu ir nekilnojamąjį turtą bankas įregistravo savo vardu Nekilnojamojo turto registre. Vadinasi, šiuo turto perdavimo aktu nuosavybė perėjo hipotekos kreditoriui ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. antstolio patvarkymu vykdomoji byla buvo užbaigta.

Kadangi pagal CPK 724 straipsnį turto perdavimo išieškotojui aktas yra nuosavybės teisę pagrindžiantis dokumentas, tai restitucija galima tik panaikinus tokį aktą. Bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pareiškėja, pirmosios instancijos teisme teikdama rašytinius paaiškinimus, ir toliau ginčijo tik antstolio 2015 m. vasario 12 d. patvarkymo dalį, kuria nuspręsta perduoti turtą išieškotojui ir prašė taikyti restituciją. Minėta, kad, nepanaikinus turto perdavimo išieškotojui akto, restitucijos taikyti negalima. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio reikalavimo ribų ir spręsti reikalavimo, kurio pareiškėja nebuvo pareiškusi (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 260 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo šio klausimo spręsti pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį. Dėl to pareiškėjos kasacinio skundo argumentai, kad teismai nesprendė restitucijos klausimo, yra nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog vykdomoji byla yra užbaigta, t. y. vykdymo procesas pasibaigęs, todėl antstolio veiksmų apskundimas CPK 510 straipsnio tvarka ir bylos išnagrinėjimas negalėtų sukelti teisinių padarinių dėl turto perdavimo aktu sukurtų nuosavybės teisinių santykių, asmuo turėtų pareikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2009).

Pagal CPK 702 straipsnio 1 dalį turto perdavimo išieškotojui aktas, kaip nuosavybę pagrindžiantis dokumentas, gali būti nuginčytas tik ieškinio teisenos tvarka, todėl antstolio 2015 m. vasario 12 d. patvarkymo pripažinimas neteisėtu, neišsprendus klausimo dėl 2015 m. kovo 5 d. turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo, minėta, nesukeltų pareiškėjai jokių materialinių teisinių padarinių. Kita vertus, LITEKO duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. vasario 29 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį dėl turto perdavimo akto panaikinimo ir restitucijos taikymo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-4142-653/2016). Taigi pareiškėjai žinomi galimi jos teisių gynybos būdai ir ji šiais civilinių teisių gynimo būdais yra pasinaudojusi, o kasaciniame skunde ginčydama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus siekia dar vieno tapataus ginčo išsprendimo.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja pasirinko savo teisių gynimo būdą, reikšdama savarankišką ieškinį dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, išsprendus tokio akto galiojimo klausimą bus išspręstas ir restitucijos taikymo klausimas, todėl šioje byloje teismams nebuvo teisinio pagrindo spręsti turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo klausimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, tinkamai aiškindami proceso teisės normas dėl antstolio patvarkymo teisėtumo, nenukrypo nuo teismų praktikos, padarė pagrįstas išvadas, todėl išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal kasacinio skundo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumas nenuginčytas (CPK 346 straipsnis), dėl to ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinio skundo netenkinant, pareiškėja neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Suinteresuotas asmuo antstolis V. Mitkus prašo priteisti 900 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., 7, 8.14 punktai), todėl suinteresuotam asmeniui, apmokėjusiam šias išlaidas, iš pareiškėjos priteistina visa prašoma atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma.

Kasaciniame teisme patirta 13,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. vasario 23 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinio skundo netenkinant, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš pareiškėjos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Senamiesčio svečių namų (j. a. k. 125741691) suinteresuotam asmeniui antstoliui Vytautui Mitkui (A. Stulginskio g. 5, LT-01115 Vilnius) 900 (devynis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Senamiesčio svečių namų (j. a. k. 125741691) 13,41 Eur (trylika Eur 41 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, taikytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi, kuria padarytas įrašas viešame registre dėl draudimo „Danske Bank A/S“, veikiančiam per „Danske Bank“ Lietuvos filialą (j. a. k. 301694694), perleisti nuosavybės teises į administracines patalpas (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini).

Nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims ir VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas