Dėl teisės normų, reglamentuojančių savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-227-248/2017

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00355-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.4.6; 1.3.5.3.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Utenos rajono savivaldybės ir Utenos rajono savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje ieškinį atsakovėms Utenos rajono savivaldybei ir Utenos rajono savivaldybės tarybai, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, viešajai įstaigai Utenos ligoninei, D. D. ir Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigų vadovų darbo apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. TS-21 „Dėl priedo nustatymo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“.

Ieškovas nurodė, kad atsakovė Utenos rajono savivaldybės taryba, priimdama 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. TS-21 „Dėl priedo nustatymo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“, nepagrįstai vadovavosi bendrosiomis (Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK), o ne specialiosiomis (Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu (toliau – ir SPĮĮ) teisės normomis, reglamentuojančiomis Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų, teikiančių asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos yra apmokamos (kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo tvarką. Specialieji teisės aktai neįtvirtina galimybės taikyti ginčijamu sprendimu nustatytą priedą, todėl priimtas sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas. Be to, atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, rėmėsi tik deklaratyvaus pobūdžio VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus D. D. samprotavimais dėl padidinto darbo masto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 29 d. Utenos rajono savivaldybės taryba sudarė darbo sutartį su VšĮ Utenos ligoninės direktoriumi D. D.. Utenos rajono savivaldybės taryba, kaip ligoninės steigėja, vadovaudamasi, be kitų įstatymų, DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 197 straipsniu, 2015 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą Nr. TS-21 „Dėl priedo nustatymo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“ nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ligoninės direktoriui skirti jo atlyginimo pastoviosios dalies 40 procentų dydžio priedą už padidintą darbų mastą iš įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui.

Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – ir LNSS) viešųjų įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo sąlygų nustatymo tvarką reglamentuoja SPĮĮ 151 straipsnis. Šis įstatymas yra specialusis DK normų, reglamentuojančių darbo užmokestį, atžvilgiu, todėl DK normos, tarp jų – ir DK 197 straipsnis, taikomos tiek, kiek darbo apmokėjimo nereglamentuoja SPĮĮ.

Teismas rėmėsi SPĮĮ 151 straipsnio 2, 7 dalimis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-1019 patvirtinto Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų veiklos finansinių rezultatų vertinimo kiekybinių ir kokybinių rodiklių ir vadovaujančių darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4, 20 punktais ir konstatavo, kad SPIĮ įtvirtina galimybę LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams kartu su pastoviąja algos dalimi mokėti kintamąją algos dalį, priklausomai nuo praėjusių metų rezultatų, ir vienkartinę premiją už gerus darbo rezultatus.

Kadangi SPĮĮ nereglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo, esant padidintam darbo mastui, tai tokiu atveju reikia vadovautis DK nuostatomis. Tai, kad SPĮĮ neužkerta kelio vadovaujantiems darbuotojams pretenduoti į kitas DK nustatytas socialines garantijas, nurodyta ir Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. gegužės 29 d. rašte, adresuotame Utenos rajono savivaldybei.

Teismas rėmėsi DK 197 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015), nurodė, kad byloje nenustatyta, jog šalys būtų pakeitusios darbo sutarties sąlygas, atsižvelgiant į darbuotojo darbo masto padidinimą ir su tuo susijusio darbo užmokesčio pasikeitimą. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ligoninės direktoriaus 2015 m. sausio 12 d. rašto Nr. S-53 pagrindu. Teismas sprendė, kad ligoninės direktorius greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo dirbo ir tam tikrus nuolatinius papildomus jo pagrindinėje darbo sutartyje nenurodytus darbus, susijusius su įvairių projektų rengimu, vykdymu, įgyvendinimu. Visi direktoriaus atlikti ir atliekami darbai, priimant ginčijamą sprendimą, atsakovei Utenos rajono savivaldybės tarybai buvo žinomi; ieškovas taip pat neginčijo, jog šių darbų direktorius neatliko ar jie buvo atlikti netinkamai.

Nors ginčijamame sprendime nenurodyta objektyvių duomenų apie darbuotojo darbo normą, padidėjusį darbų mastą ir konkretų to masto padidėjimą 40 procentų, tačiau tai negali būti pagrindas panaikinti ginčijimą sprendimą, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis garantuoja teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o darbo užmokesčio dydis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimo rezultatas (DK 95 straipsnio 3 dalis).

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 13 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, t. y. panaikino Utenos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. TS-21 „Dėl priedo nustatymo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“.

Kolegija nurodė, kad SPĮĮ nustato galimybę LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams kartu su pastoviąja algos dalimi mokėti kintamąją algos dalį, priklausomai nuo praėjusių metų rezultatų, ir vienkartinę premiją už gerus darbo rezultatus. Tik specialiosios teisės normos (SPĮĮ 151 straipsnio 6, 7 dalys, Aprašo 4 punktas) reglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio nustatymą, nes suteikia teisę ne tik didinti kintamąją atlyginimo dalį, tačiau papildomai mokėti ir vienkartines premijas. Taigi nėra pagrindo taikyti bendrųjų teisės normų ir tokiu būdu didinti įstatymu nustatytą pastoviąją atlyginimo dalį. Būtent aplinkybė, kad atsakovė Utenos rajono savivaldybės taryba padidino ne kintamąją, o nustatytą ir konkrečiai apibrėžtą pastoviąją ligoninės direktoriaus atlyginimo dalį, sudaro pagrindą ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu. Nurodytuose teisės aktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl galimybės keisti kintamąją ligoninės direktoriaus atlyginimo dalį, atsižvelgiant į įstaigos rezultatus, apima ir papildomo darbo (padidinto masto) apmokėjimo reglamentavimą.

Net ir taikant bendrąsias DK nuostatas nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad VšĮ Utenos ligoninės direktorius atliko papildomą darbą. Ginčijamame sprendime konkretūs darbų masto padidėjimo elementai nenurodyti. Priimant ginčijamą sprendimą buvo vadovaujamasi ligoninės direktoriaus 2015 m. sausio 12 d. raštu Nr. S-53, kuriame nurodyti darbai, už kurių atlikimą ligoninės direktorius prašė skirti priedą prie darbo užmokesčio ir kurie visiškai atitinka VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus pareigybės aprašyme, patvirtintame Utenos rajono savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2013 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. AĮ-427 (2014 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. AĮ-1149 redakcija), nustatytas ligoninės direktoriaus tiesiogines funkcijas (5.1, 5.4, 5.5, 5.9, 5.12, 5.21 punktai; kt.). VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus pareigybės paskirtis kaip tik ir yra vadovauti įstaigai, vykdančiai nespecializuotų, specializuotų stacionarinių ir ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų organizavimą ir teikimą, diegti Europos Sąjungos standartus (2 punktas).

Byloje nėra įrodymų, kad ligoninės vadovui yra nustatyta konkreti darbo norma, kad VšĮ Utenos ligoninės 2015 m. sausio 12 d. rašte Nr. S-53(7.370) nurodyti darbai buvo atlikti viršijant kokią nors normą ir įprastą darbo mastą būtent 40 procentų. Šiame rašte nurodytų darbų nėra galimybės įvertinti kaip darbų, kuriuos atliko tiesiogiai ligoninės direktorius, o ne jam pavaldus personalas ar paslaugų teikėjai. Byloje nėra įrodymų, kad ligoninės direktoriaus darbo laikas viršijo darbo laiką, nurodytą su juo sudarytoje darbo sutartyje. Taigi byloje neįrodyta, kad priedas prie darbo užmokesčio ligoninės direktoriui buvo skirtas už darbo sutartimi nesulygtų darbų atlikimą.

Ginčijamu sprendimu ligoninės direktoriui buvo nuspręsta padidinti atlyginimo pastoviąją dalį ne tik ginčijamo sprendimo priėmimo metu 2015 m. sausio mėnesį, tačiau ir tris mėnesius į priekį, nors nebuvo nustatyta, kaip nurodytu laikotarpiu bus padidintas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma ar su darbo sutarties sąlygomis.

Dėl nurodytų priežasčių kolegija sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamo sprendimo vertinti kaip pagrįsto ir atitinkančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (sprendimas privalo būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tik specialiosios teisės normos reglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio nustatymą, laikytina nepagrįsta ir pažeidžiančia konstitucinę asmens teisę į teisingą atlyginimą. Padarytas apeliacinės instancijos teismo SPĮĮ 151 straipsnio ir Aprašo nuostatų, reglamentuojančių LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo užmokesčio nustatymą, išaiškinimas užkerta kelią LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams ateityje mokėti darbo užmokestį ne tik esant padidintam darbų mastui, bet ir už viršvalandinį darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir kitais atvejais, nenurodytais nei LSPĮĮ, nei Apraše. SPĮĮ nereglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo, esant padidintam darbų mastui, tokiu atveju reikia remtis DK nuostatomis. Konstitucijos 48 straipsnis garantuoja kiekvienam teisę laisvai pasirinkti darbą ir gauti teisingą jo apmokėjimą, tai įtvirtinta ir DK 2 straipsnyje. Lietuvoje teisė gauti teisingą darbo apmokėjimą reiškia: atlyginimą, garantuojantį darbuotojams ir jų šeimoms normalų pragyvenimo lygį; padidintą darbo užmokestį už viršvalandžius bei ypatingas darbo sąlygas; įvairias kitas garantines išmokas ir kompensacijas, susijusias su darbo santykiais; vyrų ir moterų vienodą atlyginimą už vienodą darbą; atsiskaitymą laiku; išskaitų iš darbo užmokesčio ribojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą (2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

Nesant SPĮĮ nustatytos darbo už padidintą darbų mastą apmokėjimo tvarkos, DK 9 straipsnio 1 dalies pagrindu ligoninės direktoriui mokant už padidintą darbų mastą turi būti taikomas panašius santykius reglamentuojantis DK 197 straipsnis. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas, SPĮĮ ginčijamo sprendimo priėmimo metu suteikė teisę savivaldybės tarybai, kaip viešosios įstaigos steigėjos (savininkės) – savivaldybės teises įgyvendinančiai institucijai, nustatyti ligoninės direktoriaus darbo užmokestį. DK 197 straipsnio 1 dalies nuostata yra imperatyvi, t. y. kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, už darbą darbdavys privalo jam mokėti proporcingai daugiau. Tokiu atveju, kai yra padidinamas darbų mastas, darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas yra tik atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą – tokia teisė jam nustatyta įstatymu, imperatyviai įtvirtinančiu darbdavio pareigą mokėti už darbą tokiomis sąlygomis didesnį darbo užmokestį. Konkretūs apmokėjimo dydžiai turi būti nustatyti kolektyvinėje arba individualioje darbo sutartyje. Jei to nėra padaryta, esant padidintam darbo mastui, darbuotojas po darbo sutarties sudarymo nepraranda teisės kreiptis į darbdavį dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo. Ginčo dėl padidinto darbų, nurodytų ligoninės 2015 m. sausio 12 d. rašte Nr. S-53(7.37), masto ir priedo dydžio tarp savivaldybės tarybos ir ligoninės direktoriaus nėra, todėl tai atitiko abiejų darbo teisinių santykių subjektų valią.

SPĮĮ 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančiųjų darbuotojų mėnesinė alga susideda iš pastoviosios ir kintamosios algos dalių, o 2 dalies 2 punkte – kad LNSS stacionarių viešųjų įstaigų, teikiančių asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos yra apmokomos (kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vadovų mėnesinės algos pastoviosios dalies dydis nustatomas atsižvelgiant į įstaigos lygmenį ir apskaičiuojamas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį, dauginant iš koeficiento – LNSS regiono lygmens viešųjų įstaigų vadovų – 13,8. Savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl SPĮĮ 151 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto ir konkrečiai apibrėžto ligoninės direktoriaus mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio pakeitimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 197 straipsnio nuostatas, nes ligoninės direktoriaus darbą kvalifikavo ne kaip padidinto masto darbą, o kaip papildomą darbą. Pagal kasacinio teismo praktiką papildomo darbo sutartimi yra susitariama dėl visiškai kitos darbo funkcijos, nei yra sudaryta pagrindinio darbo ar pagrindinių pareigų sutartis, o darbo masto padidinimas siejamas su tos pačios pagrindinės darbo funkcijos darbo krūvio padidinimu (arba per normalų darbo laiką, arba per kitą darbo laiką) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015).

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes sprendė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ligoninės direktorius atliko papildomą darbą, nors atsakovės pateikė įrodymus, kad ligoninės direktorius dirbo padidintu mastu ir jam buvo nustatytas už tai priedas (o ne už papildomą darbą).

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Ligoninės direktoriaus pareigos negali būti prilygintos valstybės tarnautojo, turinčio viešojo administravimo įgaliojimus, pareigoms. Savivaldybės taryba priėmė sprendimą įgyvendindama LNSS viešųjų įstaigų steigėjo įgaliojimus ir veikė kaip ligoninės direktoriaus darbdavė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-1232-14, Specialioji teisėjų kolegija 2015 m. sausio 30 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-9/2015, spręsdamos ginčo dėl sveikatos priežiūros įstaigų vadovų priedų nustatymo rūšinio teismingumo klausimus, yra išaiškinę tokio ginčo kilimą iš darbo teisinių santykių. Savivaldybės taryba, nustatydama LNSS įstaigų vadovų atlyginimo dalį, nevykdo viešojo administravimo veiklos pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnį, veikia kaip darbo teisinių santykių subjektas, todėl sprendžiant šį ginčą Viešojo administravimo įstatymas netaikytinas.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos specialiaisiais teisės aktais (DK 1 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnis). SPĮĮ 151 straipsnis yra specialioji teisės norma, o DK yra bendro pobūdžio teisės aktas. Esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas), todėl nustatant LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas turi būti vadovaujamasi SPĮĮ 151 straipsniu, kuriame neįtvirtinta galimybė savivaldybės tarybai sprendimu nustatyti darbo užmokesčio priedą už padidintą darbų mastą.

Kasaciniame skunde akcentuotame Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime taip pat nurodyta, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą.

Tik SPĮĮ 151 straipsnis reglamentuoja LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio nustatymą, nes suteikia teisę ne tik nustatyti mėnesinės algos kintamosios dalies dydį, įvertinus praėjusių kalendorinių metų įstaigos veiklos siekiamų užduočių vykdymą (taigi, manytina, ir visą galimą darbų mastą, siekiant įstaigos veiklos užduočių įvykdymo) vieneriems metams, bet ir išmokėti premiją už gerus darbo rezultatus.

Ginčijamame sprendime nenurodyta, kokios aplinkybės ir kokia apimtimi lėmė padidėjusį darbų mastą, tačiau sprendimas priimtas atsižvelgiant į VšĮ Utenos ligoninės 2014 m. sausio 12 d. raštą Nr. S-53(7.37), kuriame nurodyti darbai atitinka ligoninės direktoriaus pareigybės aprašyme, patvirtintame Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. AĮ-427 (2014 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. AĮ-1149 redakcija), nustatytas šias pareigas einančio darbuotojo funkcijas. Nei pareigybės aprašyme, nei darbo sutartyje ar kituose šioje byloje teiktuose dokumentuose nėra nustatyta ligoninės direktoriaus darbo masto norma. Tokia norma įstaigos vadovui net ir negalėtų būti nustatyta, nes pati įstaigos vadovo pareigybės paskirtis yra ne tam tikros produkcijos gamyba ar tiesioginis paslaugų teikimas, kurių atveju įmanoma tiek nustatyti darbo masto normą, tiek ir apskaičiuoti šio masto padidėjimą, o vadovavimas įstaigai, todėl apskritai yra kvestionuotinas DK 197 straipsnio taikymas tokias ar panašias pareigas einančių darbuotojų darbui apmokėti.

Šioje byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių ligoninės direktoriui nustatyto darbo laiko viršijimą. Nesant nustatytos darbo masto normos, taip pat nepateikus objektyvių įrodymų, kad buvo viršytas nustatytas darbo laikas ar kokia nors kita norma, nėra galimybės įvertinti, ar darbo mastas iš tikrųjų padidėjo būtent 40 procentų ir ar skirto priedo dydis yra proporcingas padidėjusiam darbų mastui. Be to, VšĮ Utenos ligoninės 2014 m. sausio 12 d. rašte Nr. S-53(7.37) nurodytų darbų nėra galimybės įvertinti kaip darbų, kuriuos tiesiogiai atliko pats direktorius.

VšĮ Utenos ligoninės 2014 m. sausio 12 d. rašte Nr. S-53(7.37) nurodyti 2014 m. atlikti darbai, o ginčijamu sprendimu priedas skirtas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., nepagrindžiant, kaip yra padidinamas ligoninės direktoriaus darbo mastas būtent nurodytu, o ne praėjusiu laikotarpiu. Taigi priedas ligoninės direktoriui skirtas nepadidinus darbų masto.

Byloje nekonstatuota, kad ligoninės direktoriaus pareigos yra prilyginamos valstybės tarnautojo, turinčio viešojo administravimo įgaliojimus, pareigoms. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 4 straipsnio 5 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, viešojo administravimo subjektas šioje byloje yra Utenos rajono savivaldybės taryba, priėmusi individualų administracinį aktą – sprendimą, o ne ligoninės direktorius. Taigi nepaisant to, kad Utenos rajono savivaldybės tarybą ir ligoninės direktorių sieja darbo teisiniai santykiai, Utenos rajono savivaldybės taryba yra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams yra taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir pripažino sprendimą neatitinkančiu šios nuostatos reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo apmokėjimą, kai padidinamas darbų mastas, taikymo savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos vadovams

Pagal Darbo kodekso 3 straipsnį darbo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, darbo santykius reglamentuojančios Europos Sąjungos teisės normos, šis Kodeksas, kiti įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai, kolektyvinių sutarčių normatyvinės nuostatos. Darbo kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba (DK 1 straipsnio 1 dalis). Atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato šis Kodeksas, taip pat pagal šio Kodekso nustatytas ribas – kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai (DK 1 straipsnio 2 dalis).

Be kitų darbo teisinių santykių, DK reglamentuoja ir darbo apmokėjimo santykius. Pagal DK 186 straipsnį darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (1 dalis); darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (2 dalis). Taigi darbo teisėje darbo apmokėjimo sąvoka apima visokį darbo užmokestį – įprastą (pagrindinį), papildomą, premijas, kuriuos darbdavys išmoka darbuotojui už atliktą ar susitartą atlikti darbą. Darbo užmokesčiui priskiriamas ir užmokestis už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir pan. Darbo užmokestis nustatomas abipusiu darbdavio ir darbuotojo susitarimu arba pagal įstatymą.

DK 189 straipsnyje įtvirtinta, kad iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka. Taigi pačiame Darbo kodekse nustatyta, kad tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo apmokėjimo dydžiams ir sąlygoms taikomi specialūs įstatymai. Paprastai specialiais įstatymais visiems atitinkamos kategorijos darbuotojams nustatomos vienodos darbo apmokėjimo sąlygos, apmokėjimo dydžių nustatymo tvarka, o konkretūs darbo užmokesčio dydžiai priklauso nuo įstaigos grupės, lygmens, pareigybės ir jos kategorijos. Darbdavio diskrecija pagal šiuos įstatymus ribota, jis turi laikytis specialiais teisės aktais nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų ir paprastai gali spręsti tik dėl tos darbo užmokesčio dalies, kuri susijusi su individualiais darbuotojo darbo rezultatais, nustatymo.

Sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus nustato Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). VšĮ Utenos ligoninė yra savivaldybės asmens sveikatos priežiūros viešoji įstaiga (SPĮĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl jai taikomas SPĮĮ.

SPĮĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad LNSS viešosios įstaigos steigėjo kompetencijai, be kitų funkcijų, priklauso nustatyti valdymo organų narių ir revizoriaus atlyginimus. Administracijos vadovas priskiriamas LNSS viešosios įstaigos valdymo organams (SPĮĮ 30 straipsnio 1 dalis).

SPĮĮ įtvirtina ne tik subjektą, nustatantį LNSS viešųjų įstaigų vadovų atlyginimą, bet nustato ir tokių vadovų darbo apmokėjimo sąlygas. Pagal SPĮĮ 151 straipsnio 1 dalį LNSS viešųjų įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų (toliau – vadovaujantieji darbuotojai) darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos šiame straipsnyje nustatyta tvarka. Vadovaujančiųjų darbuotojų mėnesinė alga susideda iš pastoviosios ir kintamosios algos dalių. Pastoviosios algos dydis priklauso nuo įstaigos lygmens ir apskaičiuojamas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį dauginant iš įstatyme nustatyto koeficiento (SPĮĮ 151 straipsnio 2 dalis). Algos kintamosios dalies dydis priklauso nuo praėjusių kalendorinių metų įstaigos veiklos rezultatų (negali būti nustatoma, jei įstaigos veiklos finansiniai rezultatai neigiami) ir negali viršyti 40 procentų vadovaujančiajam darbuotojui nustatytos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio (SPĮĮ 151 straipsnio 6 dalis). LNSS viešųjų įstaigų vadovaujančiajam darbuotojui už gerus darbo rezultatus ir gerą darbo pareigų atlikimą paskutinį kalendorinių metų mėnesį iš sutaupytų viešosios įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, gali būti išmokama premija, kuri negali būti didesnė už tą mėnesį mokamos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį (SPĮĮ 151 straipsnio 7 dalis). Kitokie papildomi uždarbiai, taip pat ir priedų mokėjimas, šiame įstatyme nenustatyti. Taigi, steigėjas, spręsdamas dėl sveikatos priežiūros įstaigos vadovo darbo apmokėjimo pagal SPĮĮ, turi vadovautis šio įstatymo 151 straipsnio nuostatomis ir negali viršyti jame nurodytų darbo užmokesčio dydžių.

Ginčijamu atsakovės savivaldybės tarybos sprendimu trečiajam asmeniui D. D. nustatytas SPĮĮ nenurodytas priedas už padidintą darbo mastą. Padidėjusio masto darbo apmokėjimą reglamentuoja DK. Šio kodekso 197 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau.

DK nepateikia darbo masto padidinimo sąvokos. Teismų praktikoje darbo masto padidinimas siejamas su tos pačios pagrindinės darbo funkcijos darbo krūvio padidinimu, kai darbuotojo funkcijos nesikeičia, neatsiranda papildomų funkcijų ar pareigų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015). Padidėjęs darbuotojo darbų mastas (apimtis) reiškia, kad darbuotojas, atlikdamas tas pačias savo darbo funkcijas, turi įvykdyti didesnes darbo normas. Paprastai darbo krūvio padidėjimas yra laikino pobūdžio (pvz., atsiradus poreikiui atlikti laikinai nesančio tokį patį darbą dirbančio darbuotojo funkcijas). Padidinto masto darbas apmokamas už faktiškai atliekamą darbą ir nepriklauso nuo veiklos rezultatų, už kuriuos gali būti skiriamos skatinamosios išmokos.

Taigi darbo masto padidinimui konstatuoti būtina įvertinti darbo sutartimi sulygtą darbo krūvį (nustatytą normą) su realiai tenkančiu (teksiančiu) darbo krūviu ir atsižvelgiant į jo padidėjimą proporcingai padidinti darbo užmokestį. Pagal kasacinio teismo praktiką dėl darbo masto padidinimo reikalingas darbo teisinių santykių šalių susitarimas, kuris įforminamas darbo sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015).

Sveikatos priežiūros įstaigos vadovas atsakingas už visą įstaigos veiklą, jis užtikrina kasdienį įstaigos funkcionavimą ir jos reikalų tvarkymą. Įstaigos vadovo darbo pobūdis lemia, kad negali būti tiksliai apibrėžiamas jo darbo mastas, nustatomos tam tikros normos ar kiekiai, įstaigos vadovo darbo apimtis nėra vienoda kiekvieną dieną, ją lemia būtini spręsti klausimai.

Minėta, kad specialiuoju įstatymu – SPĮĮ nustatytas tiek pagrindinis LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo užmokestis, tiek ir galimi papildomi darbo užmokesčiai, kurie priklauso nuo sveikatos priežiūros įstaigos veiklos rezultatų. Pažymėtina, kad SPĮĮ reglamentuoja tik vadovaujančiųjų darbuotojų darbo apmokėjimo taisykles, kitiems įstaigų darbuotojams šios taisyklės netaikomos. Dėl to spręstina, kad nustatant LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo užmokestį atsižvelgta į vadovaujamą pareigų pobūdį, sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų veiklos specifiką, su tuo susijusias vadovų darbo funkcijas ir apimtį. Paminėtina, kad LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo užmokestis diferencijuotas, atsižvelgiant į vadovaujamos įstaigos lygmenį (rajono, regiono ir respublikos). Tai rodo, kad nustatant darbo užmokestį įvertinti darbo sudėtingumo ir apimties rodikliai. Be to, kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo sprendime, sveikatos priežiūros įstaigos vadovo darbų apimtis įvertinama nustatant kintamąją darbo užmokesčio dalį, kuri susijusi su veiklos rezultatais.

Trečiasis asmuo D. D. atsakovėms pateikė duomenis apie savo vadovaujamos sveikatos priežiūros įstaigos veiklos rezultatus, įgyvendintus projektus. Šių duomenų pagrindu atsakovės nustatė trečiajam asmeniui priedą už padidintą darbų mastą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo nesant pagrindo VšĮ Utenos ligoninės veiklos rezultatus ir pasiekimus traktuoti kaip įrodančius padidintą įstaigos vadovo darbo krūvį. Teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada ir, atsižvelgdama į nutarties 27–29 punktuose išdėstytus argumentus, nusprendžia, kad nebuvo teisinio pagrindo trečiajam asmeniui D. D. nustatyti priedą už padidintą darbų mastą.

Sutiktina su atsakovių argumentu, kad už darbą turi būti teisingai atlyginama, tačiau atsakovių teiginys, kad savivaldybės taryba turi teisę savo nuožiūra spręsti dėl priedo prie darbo užmokesčio mokėjimo, taip įgyvendindama teisingo darbo apmokėjimo principą, teisiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad teisė į teisingą darbo apmokėjimą visų pirma suprantama kaip teisė gauti atlyginimą, ne mažesnį už minimalų darbo užmokestį, taip pat kaip teisė į lygų vienodos vertės darbo apmokėjimą, teisė laiku gauti darbo užmokestį, kaip išskaitų iš darbo pajamų ribojimo užtikrinimas ir kt. Tai nereiškia, kad nustatant darbo užmokestį neturi būti atsižvelgiama į darbo kiekį ir kokybę. Tačiau, kaip nutartyje jau minėta (žr. nutarties 24 punktą), viešosios įstaigos Utenos ligoninės steigėja Utenos rajono savivaldybė neturi visiškos diskrecijos spręsti dėl viešosios įstaigos vadovui mokėtino darbo užmokesčio dydžio. Savivaldybės tarybos sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus tiek nustatant darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, tiek ir konkretų dydį.

Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo tyrė, ar trečiasis asmuo D. D. atliko papildomus darbus, nors priedas jam nustatytas ne už papildomų darbų atlikimą, o už padidintą darbo mastą (DK 197 straipsnis), pagrįstas. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas tiksliai neatribojo papildomų darbų ir padidinto darbo masto sąvokų ir turinio. Papildomo darbo sutartimi yra susitariama dėl visiškai kitos darbo funkcijos nei sutarta pagrindinio darbo ar pagrindinių pareigų sutartimi, o darbo masto padidinimas, minėta, siejamas su tos pačios pagrindinės darbo funkcijos darbo krūvio padidinimu. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015). Nors šiuo atveju trečiojo asmens D. D. darbo, už kurio atlikimą skirtas priedas, vertinimas kaip papildomo darbo yra perteklinis, tačiau pažymėtina, kad teismas nustatė ir tai, ar buvo padidintas D. D. darbo mastas, ar teisėtai buvo nustatytas jam priedas būtent šiuo pagrindu.

Ginčijamame sprendime nėra įvardyta, kad didinama mėnesinės algos pastovioji dalis, o nurodyta, kad skiriamas priedas už padidintą darbų mastą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagrindas panaikinti atsakovių sprendimą yra ir tai, jog padidinta pastovioji, o ne kintamoji algos dalis, netikslus. Pažymėtina, kad ir kintamoji algos dalis gali būti skiriama ir jos dydis parenkamas tik laikantis sąlygų, nustatytų SPĮĮ ir sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-1019 patvirtintu Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų veiklos finansinių rezultatų vertinimo kiekybinių ir kokybinių rodiklių ir vadovaujančių darbuotojų mėnesinės algos kintamosios dalies nustatymo tvarkos aprašu.

Valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per savo institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip tokių santykių subjektai. Priėmusi ginčijamą įsakymą, t. y. spręsdama darbo apmokėjimo klausimą, atsakovė Utenos rajono savivaldybės taryba veikė kaip darbo teisinių santykių subjektas, t. y. ne viešojo administravimo srityje. Darbo teisinių santykių srityje priimamiems aktams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymas, kuriuo pasisakydamas dėl ginčo sprendimo teisėtumo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas. Tačiau šio įstatymo nuostata, kad sprendimas privalo būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra universalaus pobūdžio ir taikytina savivaldybei (taip pat jai atstovaujančiai institucijai), kaip viešosios įstaigos steigėjai, priimant sprendimus darbo teisinių santykių su šia įstaiga srityje.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl rašymo apsirikimo

CPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės.

Kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad panaikinamas Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 6 d. sprendimas. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas apeliacine tvarka skundė, o apeliacinės instancijos teismas tikrino ne Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 6 d., o 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys buvo atmestas, teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nurodyto apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryto rašymo apsirikimo ištaisymas nepakeis skundžiamo sprendimo esmės ir neturės įtakos jo teisėtumui, todėl yra pagrindas nurodytą klaidą ištaisyti. Dėl šios priežasties, palikus apeliacinės instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą, skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad panaikinamas Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas atmestinas, tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš Utenos rajono savivaldybės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Ištaisyti rašymo apsirikimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje ieškinį tenkinti.

Panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. TS-21 „Dėl priedo nustatymo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“.“

Priteisti iš atsakovės Utenos rajono savivaldybės (į. k. 111101877) valstybei 6,64 (šešis Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė